V.Mykolaitis-Putinas ,,Altorių šešėly" baronienės Rainakienės išsamus aprašymas

MOTERYS IR JŲ ĮTAKA LIUDUI VASARIUI VINCO MYKOLAIČIO – PUTINO ROMANE ,,ALTORIŲ ŠEŠĖLY” Baronienės Rainakienės charakteristika • Statusas visuomenėje Dvaro ponia, baronienė • Išvaizda, amžius „Ji jojo iš Vasario pusės, ir kunigas spėjo pamatyti, kad tai buvo jauna ir labai graži ponia“ – taip Liudas Vasaris aprašo baronienę, sutikęs ją pirmą kartą. Jis liko sužavėtas jos išskirtiniu grožiu, žavinga šypsena, atkreipė dėmesį į jos laibą liemenį, stambią krūtinę. Baronienė sužadino jauno kunigo smalsumą. Ji buvo vyriškai apsirengusi: dėvėjo ,,languotas kelnes“, ,,vyriško fasono skrybėlę“, avėjo ,,ligi kelių aukštais aulais lakieruotus batus“. Pirmasis Liudo atvykimas į dvarą paliko kitą įspūdį apie baronienę Rainakienę. Prieš jį pasirodė liekna, aukšta, elegantiška, dailiai apsirengusi, išvaizdi, grakšti ,,išdidžiai pakėlusi galvą“, brangiais papuošalais pasipuošusi moteris. Baronienė visada atrodė kaip dera tokio statuso moteriai. Jos kūną dengė gražūs rūbai ir prabangūs papuošalai. • Šeima (santykiai su vyru, artimaisiais) Barono Rainakio žmona. Jos vyras daug vyresnis už ją. Nuoširdžios meilės tarp šios poros nėra, ponia nemyli savo vyro, nes jis ,,per senas ir šeimyniškam gyvenimui visai netikęs.“ Vaikų jie neturi. Kartą per išpažintį baronienė prisipažino, kad buvo savo vyrui neištikima, metus turėjo meilužį ir jos vyras apie tai žinojo, tik nieko nesakė. Juos sieja tik jų santuoka, o ne jausmai. Baronas patenkintas, kad turi jauną, labai gražią ir protingą žmoną, o baronienei užtenka to, kad jos vyras turtingas, ji gali gyventi taip, kaip ji nori, netūrėdama didelių rūpesčių. Apie baronienės tėvus nėra užsiminta, tik žinoma, kad ji augo religingoje šeimoje. Turi tolimą giminaitę iš Lenkijos ponią Kozinskienę. • Charakterio savybės ir požiūris Baronienė Rainakienė įvairialypė asmenybė: nepaprastas temperamentas, savimi pasitikinti, aristokratiška. ,,Nėr tokių aplinkybių, kurių aš neišnaudočiau savo malonumui“ , ,,Mano nuomone, smagumas tai yra vienas iš galingiausių veiksnių, kurie valdo visus mūsų pasielgimus“ - baronienė yra hedonistinio požiūrio: gyvenimas vien iš malonumų, ji savo ir kitų poelgiuose neieško logikos, jai svarbu, kad būtų gera čia ir dabar, tik patirdami, išgyvendami malonumą, jos nuomone, žmogus gali pasiekti tobulumo. Skirtingai, nei jos vyras, ji - religinga ir tikinti katalikė, bet ir pažinčių eina vien dėl malonumo: ,,Be to, parodyti save visam nuogume, žinoma, dvasios nuogume, inteligentiškam nuodėmklausiui – tai labai rafinuotas malonumas“. Ji klastinga, susipažinti su Vasariu norėjo vien dėl pasilinksminimo, norėjo jį sugundyti, nes jis gi buvo kunigas, tai jai atrodė kaip atrakcija. Ji išsilavinusi, apsiskaičiusi moteris, Vasariui ji patinka kaip neilinė pašnekovė, kurios supasaulėjęs ir modernistinis požiūris padarė nemažą įtaką jo kūrybai. Netiki platoniška meile, ji teigia, kad ,, Juk žmogus turi sielą ir kūną. Sielą mes vien tikime, o kūną ir matome. Argi tad ne natūralu, kad kūną mylime labiau negu sielą?“ Kunigų meilę moteriai laiko normaliu ir reikalingu reiškiniu, nes kunigas juk vyras, tai yra jo prigimtis norėti moters. Baronienės kalba atvira, aiški, jaučiamas flirto atspalvis. Ji visada optimistiška, negandą gali paversti juoku, mėgsta bendrauti nerūpestingai net kalbėdama apie rimtus dalykus, jos stipriai neišgąsdino net artėjantis karas. Tai Vasariui pasirodė nauja, nes seminarijoje buvo įprasta bendrauti ,, graudenančiai, rimtai, su patosu ir perdėtu iškilmingumu...“ Baronienė tarsi atskleidė Vasariui naują bendravimo formą. Baronienė teigia, kad Dievui nėra reikalinga kunigų askezė – atsisakymas vedybinio gyvenimo, malonumų. Jos manymu, kai žmonės gyveno nerūpestingai, jie atrodė panašūs į Dievus, o dabar ,,tie išdžiūvėliai ir storuliai pripildys dangų!“ Dabartiniai kunigai yra ,,egoistai ir smaguriautojai“, kurie nesugeba įvertinti pasaulio grožio. Seminarijoje dėstoma tvarka piktina Rainakienę, jaunuoliai virsta siaurų pažiūrų kunigais, kurie bijo bet kokio potyrio ir yra užsidarę tarp keturių sienų. Baronienė yra gera psichologė, ji noriai išklauso Liudo mintis, jo išgyvenimo priežastis ir duoda patarimus, kuriuos Vasaris vykdo. Taip pat gerai perpranta žmones, vien tik iš žmonių eisenos, veido išraiškos geba nuspėti žmogaus statusą, jo charakterį. Baronienės epikūriškas optimizmas jautėsi visame romane. • Pomėgiai Mėgsta jodinėti arkliais, medžioti, žvejoti, remia bažnyčią ir jos veiklą: „Ponia baronienė buvo lenkaitė ir katalikė, išauklėta religijos formose ir kartas nuo karto pasigendanti dvasiško maisto. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas.“ Mėgsta rūkyti papirosus, gerdama arbatą, taip papirosai ,,gauna ypatingo malonaus prieskonio“. Taip pat baronienei patinka sulaukti svečių, pačiai juos lankyti. Mėgsta skaityti knygas, Kalnynų dvare turi biblioteką savo surinktų knygų, nuo ,,pirmaeilės vertės veikalų“ iki moderniosios literatūros. Jos hedonistinis gyvenimo būdas nulemia jos pomėgį dalyvauti baliuose ir pačiai juos organizuoti. Kartą Kalnynų dvare ji surengė iškilmingą balių, kuriame dalyvavo įvairaus statuso žmonės. • Santykiai su kitais personažais ir jų požiūris į ją Kalnynų bažnyčios kunigas Platūnas teigia, kad ji buvusi paprasta Varšuvos aktorė, kai baronas atvažiavo ,,apipainiojo“ jį lenkė ir taip tapo jo žmona. Jų vedybos įvyko ne iš meilės, paprasta lenkė norėjo vien barono pinigų. ,,Mane kas tik mylėjo, pirmiausia norėjo mylėti kūniškai“ – taip Baronienė vertina vyrų požiūrį į ją. Vyrų dėmesio ji nevengia, atvirkščiai, mėgaujasi juo. ,,Nieko, verta grieko, bestija!..“ - taip apie baronienę atsiliepia kunigas Stripaitis. Tai moteris verta dėmesio, net nuodėmės. Ji sukurta tam, kad gundytų. ,,..o ponia, nors kas sekmadienį ir stypso bažnyčioj, bet šiokiom dienom, apsimovus kelnėmis, kaip ragana po laukus trankosi.“ – taip Kalnynų bažnyčios tarnaitė Julė vertina baronienę. Julės žodžiuose jaučiamas moteriškasis pavydas, juk ji negali sau leisti jodinėti arkliais, kada panorėjusi užsimauti kelnes. ,,...dėl šitokių moterų istorijos eiga kartais pakrypstanti į kitas vėžes, dėl šitokių moterų esąs kuriamas menas ir dėl jų esą daromi nusikaltimai.“ – kartą apie baronienė išsireiškė kapelionas Laibys. Ši moteris yra grožis, svarbų vaidmenį visuomenėje ji neužima, ji sukurta tam, kad įkvėptų, taptų mūza, savo buvimu pagražintų pasaulį. Pati baronienė maloniai, mandagiai priima svečius savo dvare, kaip dera tokio statuso moteriai. Ji neleidžia sau būti neetiškai su kitais personažais. • Susipažinimo aplinkybės su Vasariu Pirmas jų susitikimas įvyko netoli Rainakių dvaro, ant kalvos, kuomet Rainakiai – ponas baronas, baronienė ir ponia Sokolina ( barono sesuo ) jodinėjo arkliais. Liudui Vasariui jų pirmasis susipažinimas paliko didelį įspūdį, nes anksčiau jis nematė taip gerai arklį valdantį moterį. ,,Ir ant arklio ji sėdėjo vyriškai, strypčiodama balno kilpose ir gerai valdydama pavadžiais karšto arklio kaprizus“ - taip Liudas aprašo Rainakienę per pirmą jų susitikimą. Jo dėmesį patraukė baronienės išvaizda, kuri išsiskyrė neeiliniu grožiu. Jų pirmasis susitikimas pakėlė Vasario savivertės jausmą, nes jis įsitikino, kad moterims patinka. Net paprastas, rodos, nežymus susitikimas paliko pėdsaką, atvėrė Liudo jausmus – susižavėjimą, susidomėjimą, žinojimą, kad moterys jam nėra abejingos. • Baronienės Rainakienės simbolis kūrinyje Baronienė Rainakienė simbolizuoja rožes. Šios gėlės simbolizuoja puošnumą, tobulumą, aistrą, drąsą. Visomis šiomis savybėmis ir pasižymi baronienė. • Rainakienės įtaka Liudui Vasariui ( jos santykis su juo, požiūris į jo kūrybą ir į jį kaip kunigą) Didelę įtaką Liudo Vasario apsisprendimui turėjo Kalnynuose pažinta baronienė Rainakienė. Draugiški santykiai tarp šių veikėjų užsimezgė labai greitai. Rainakienė nusprendžia ,,užsiimti“ jaunuoju kunigu ( parodyti jam tikrą gyvenimą, atverti tikrą pasaulį) kuris nepaisant apvelktos sutanos, pavyzdingo kunigiško elgesio, turėjo savy kažką paslėpto, ji suprato, kad jis turi menišką sielą: ,,Pamačiau, kad tas kunigėlis turi didelių aspiracijų, komplikuotą sielą ir sugeba save analizuoti. Jis turi artisto, poeto, menininko prigimtį, o pakliuvo į sutaną“. Ilgai nelaukęs Liudas prisipažino, kad mėgsta skaityti ir rašyti. Baronienei jis išsakė visą savo nueitą kelią iki kunigystės, kokios mintys jį kamuoja ir kokie vidiniai konfliktai nesuteikia jam pilnavertiškumo pojūtį. Vasaris ir pats nustebo, kad taip pasielgė, jis net savo nuodėmklausiui nesugeba taip atsiverti. Ši moteris sukūria patikimo žmogaus įvaizdį. Turtinga baronienės biblioteka buvo pirmasis susidūrimas su pasaulietine literatūra, ji duodavo jam skaityti moderniųjų rašytojų knygas. Iš pradžių Vasaris save barė, kad skaito tokias knygas, kuriose gausu erotinių analizių, jis bijojo, kad jos nuves jį iš doros kelio. Tačiau net save peikdamas jis tas knygas prarydavo, skaitė su malonumu ir dideliu susidomėjimu. Tose eilutėse jis rasdavo savo išgyvenimui bendrų temų ir taip dar labiau prisirišdavo prie moderniosios literatūros. Kaip teigia ŠIAULIŲ UNIVERSITETO HUMANITARINIO FAKULTETO LITERATŪROS ISTORIJOS IR TEORIJOS KATEDROS Literatūrologijos II kurso magistrantė Viktorija Jaškauskaitė savo magistro darbe ,, Kūno patirtys V. Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly”: ,, Baronienės Rainakienės Liudui duodama skaityti literatūra atveria jo savam kūnui dar nepažinius dalykus – naujos literatūros skaitymą, gebėjimą žvelgti į tai, ko jis dar nebuvo patyręs skaitydamas liturginę literatūrą. Kito kūno patirtyje Liudas mato kitą save, kitą aš. Kitas aš pasineria į skaitymą visu savo kūnu: „Jis prarijo tas knygas su keista nerimastim, save kaltindamas ir teisindamas, kartu bijodamas jų nuodėmingumo, kaip jam atrodė, aistringumo ir varomas lakios fantazijos ir jaunuoliško smalsumo.“ (1, p. 357) Čia atsiranda ir savo kaip kito kūno erotiškumo patirtis, fantazijos, vaizduotės patirtis. Baronienės savas pasaulis tampa nauju, nepažiniu pasauliu Liudo savajam kūnui.“ Baronienei Rainakienei, pasibodėjusiai nuobodžiu provincijos gyvenimu, jauno, nedrąsaus kunigo bičiulystė buvo įdomi. Ji nevengė valiūkiškai šypsotis ar intriguoti sutanotąjį jaunuolį kalbomis apie meilę ir aistrą. Neretai tarp kunigėlio ir baronienės įvykdavo nesusikalbėjimas, kuomet kalba užeidavo apie kunigystę ir rašymą. Vasaris teigė, kad kunigas gali būti poetas, kaip antai Maironis, Baranauskas, Donelaitis, Valančius. ,,Viešpatie, koks tamsta dar vaikas, kunige Liudai!“ - baronienės pozicija buvo kiek kitokia, ji teigė, kad kunigas yra per siaurų pažiūrių, kad rašytų tikrai gerus kūrinius: ,,Kunigas negali tiesiogiai, natūraliai pažvelgti į gyvenimą. Arba jis per griežtai smerks, arba pernelyg girs.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!