V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" išsamus aprašymas

Lietuvių literatūros klasiką Vincą Mykolaitį-Putiną pamilstame bundančios jaunystės metais, skaitydami jo romaną „Altorių šešėly“. Šis kūrinys, pasirodęs 1933 metais, tampa kelrode žvaigžde, vedančia į prasmingą gyvenimą. Iš jo mokomės gražiai jausti, pažinti save, ilgėtis kilnių gėrio ir grožio idealų, suvokti asmenybės vertę. Patekę į pagrindinio romano herojaus Liudo Vasario – ieškančio savęs, besiblaškančio tarp kunigystės ir poeto talento jaunuolio - pasaulį, įžengiame ir į poezijos sritį, pradedame suprasti žmogiškuosius individualybės pradus, jos vidaus konfliktus, kūrybą žadinančius džiaugsmo ir skausmo išgyvenimus. Rašydamas šį stambų prozos veikalą, autorius sprendė opius savo paties dvasinės evoliucijos klausimus ir kartu apibendrino tipiškus krašto kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius.
Romane vaizduojama sudėtinga XX a. žmogaus dvasinio brendimo istorija, susieta su specifinėmis lietuvių inteligentijos formavimosi sąlygomis. Herojus, apie kurį čia pasakojama, pasidavęs inertiškam aplinkybių poveikiui, atsiduria kunigų seminarijoje, gyvena tartum ne savo gyvenimą ir ieško tokio kelio, kuris jam leistų būti savimi, jaustis naudingu visuomenei. Rašytojas gilinasi į talentingos, didelių dvasinių poreikių asmenybės vidinį pasaulį, analizuoja jos psichologinius ir moralinius prieštaravimus, neišleisdamas iš akių ir socialinių veiksnių. Taigi, romane Mykolaičiui-Putinui svarbiausia atskleisti prigimtį varžančias aplinkybes.
Lemtingas „Altorių šešėly“ vaizduojamojo laikotarpio įvykis yra 1905 m. revoliucija. Abejonių slegiamas, inertiškų Lietuvos kaimo tradicijų stumiamas, Liudas Vasaris atsiduria dvasinėje seminarijoje. Tėvai sūnui nepripažįsta jo savarankiško gyvenimo vertės, neįsiklauso į jo troškimus, net nenumano, kad tokių yra. Liudas Vasaris neturi pasirinkimo laisvės – savo kelią renkasi ne dėl savęs, o dėl tėvų norų, jų svajonių. Nemažą įtaką jaunuoliui darė lietuvių tautinio ir kultūrinio judėjimo šūkiai. Vasaris, stodamas į seminariją, žavėjosi kunigų visuomenininkų pavyzdžiais, godžiai skaitė Maironio kūrinius, patriotinius „Jaunosios Lietuvos“ posmus, pats ketino rašyti tokias eiles. Tačiau gana greitai į jauno poeto kūrybinius bandymus smelkiasi nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimų nuotaikos. Atsidūręs uždaroje kastoje, pratinamas žiūrėti į tikrovę dogmatiškai, Vasaris mato pavojų savo žmogiškam pilnavertiškumui. Jo individualybei trukdoma plačiau išsiskleisti, o kūryba neberanda realaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!