Visuomenės informavimas ir dalyvavimas atliekų tvarkyme

Įvadas Darbo aktualumas. Teisinėse diskusijose vis labiau akcentuojama aplinkos kokybės ir jos apsaugos socialinio reguliavimo reikšmė bei visuomenės bendradarbiavimas ekologinių problemų sprendime, auga supratimas, kad valdžia, pramonė ir gyventojai - visi kartu yra atsakingi už aplinkos būklę. Istorija Europoje daugelis nevyriausybinių organizaciją (toliau - NVO) įsikūrė septintajame dešimtmetyje. Jų susikūrimą sąlygojo aktyvus socialinis judėjimas, nukreiptas prieš valdžios vykdomus projektus, kurie dažnai neigiamai Veikdavo gamtą, gyvenamąją aplinką ir socialinius interesus. Žmonės ėmė burtis į grupes pagal interesus ir tikslus, tapdami svarbia teisine jėga. Vienos pirmųjų Europoje įsikūrusių NVO buvo aplinkos apsaugos srityje, ypatingai sprendžiant atominės energetikos uždraudimo problemas. Lietuvoje visuomenės įsitraukimas į aplinkos apsaugą jau turi savo istoriją. Komunistinio režimo laikotarpiu ekologinių problemų kaupimasis paskatino visuomenės protestus, kurie buvo viena iš pirmųjų, viešų protestų aplamai prieš komunistinę sistemą. Akcijas prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą 1988 metais, galima pavadinti "žaliąja'' revoliucija, neužilgo atvedusią prie komunistinio režimo griūties. Dabartiniu metu visuomenės nuomonės išraiška po truputi artėja prie šiuolaikinio Europinio lygio, kuris pasižymi nedidelių grupių aktyvumu vietiniame lygyje bei stambių nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų įtaka nacionaliniame lygyje. Aplinkosauginės krypties nevyriausybinės organizacijos tapo labiau profesionalios. Stambiausios, jų, išaugusios iš Žaliųjų judėjimo, dirba tarptautiniame ir nacionaliniame lygyje, įtakoja įstatymų ir vyriausybinių nutarimų priėmimą ministerijose. Darbo objektas: visuomenes informavimas ir dalyvavimas atliekų tvarkyme. Tikslas: remiantis teisės aktais bei šiuolaikinių viešojo administravimo teoretikų bei praktikų tyrinėjimais, teisės aktų analize, atskleisti visuomenes informavimas ir dalyvavimas atliekų tvarkyme ypatumus. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti aktualiausias visuomenes informavimo ir dalyvavimas atliekų tvarkyme problemas; 2. Išanalizuoti, kokios visuomenes informavimo ir dalyvavimo atliekų tvarkyme būdai ir priemonės naudojamos viešojo administravimo organizacijose. 3. nustatyti, kaip tobulinamos visuomenes informavimas ir dalyvavimas atliekų tvarkyme būdai. Baltijos baseino apsauga natūralaus kraštovaizdžio ir saugomų teritorijų apsauga, atsinaujinančių energijos išteklių vystymu, oro užterštumo mažinimu, visuomenės švietimu ir informavimu. Darbo metodai: mokslinės, literatūros analizės bei apibendrinimo ir analogijų metodai, teisės aktų sisteminė ir loginė analizė, lyginamoji analizė. 1.Visuomenės informavimo ir jos dalyvavimo priimant atliekų tvarkymo sprendimus – teoriniai pagrindai 1.1.Visuomenės informavimas dėl atliekų valdymo politika Lietuva jau keliolika metų kuria kapitalistinę santvarką, kurios pa­grindas yra rinkos ekonomika ir rinkos santykiai, tačiau gvildenant teisinius bei kultūros procesus j to pagrindo poveikį nelabai atsi­žvelgiama. Teisinius procesus linkstama nusakyti nepaprastai pla­čiomis demokratijos raidos, pilietinės visuomenės ugdymo ir kito­mis panašiomis sąvokomis, kurios yra laisvo ir už savo veiksmus atsakingo individo veiksmų prielaida. Demokratija glaudžiai sieja­ma su žiniasklaida, plačiau - įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis (ar masmedijomis), kurios laikomos esminiu demo­kratijos bruožu, kadangi laiduoja žodžio laisvę. Visuomenės infor­mavimo priemonės kuria viešo pilietinio bendravimo sritį, kurioje skleidžiamas vyraujantis laisvės! bei laisvių supratimas ir sykiu varžomasi dėl tam tikrų sampratų įtvirtinimo. Tad laisvoji rinka teikia ekonominės laisvės pagrindą, o visuomenės informavimo priemo­nės ir visa kultūros sistema laiduoja teisinę laisvę, kildinančią ir individualiąją, todėl atrodo, jog rinka ir visuomenės informavimo priemonės tarsi nepaliaujamai puoselėja ir plečia individualiosios laisvės sritį, verdamos vis naujus demokratijos raidos ir laisvos žmo­gaus saviraiškos kelius. Demokratinėje visuomenėje teisiniai procesai rutuliojasi infor­mavimo priemonių kuriamoje erdvėje, kurioje tie procesai.įgauna teisines komunikacijos, teisinių sakymų, analizių, programų, re­klaminių vaizdinių pavidalą. Teisiniai debatai, rinkimų kampani­jos, visuomenei svarbių klausimų svarstymai, padedantys kurtį partijų bei politikų įvaizdžius, teisinė reklama, apskritai teisinio simbolinio kapitalo kaupimas vyksta visuomenės informavimo prie­monių arenoje ir pagal jų nustatytas taisykles, kurios nėra nei aiš­kiai suvokiamos, nei juolab nusakomos. Vėliau ir bandysime kiek pasiaiškinti tam tikrus šiuolaikinių visuomenės informavimo prie­monių bruožus, kurie atsiranda įsivyravus rinkos santykiams ir pa­jungia sau viešąją teisinių procesų raišką. Svarbus dalykas tas, kad kaip tik visuomenės informavimo priemonės tapo teisinio viešumo arena, todėl teisinių galių, valdančiųjų ir valdomųjų santykiai jau neišvengiamai jų paveikiami ir jų tarpininkaujami. Kitaip tariant, visuomenės informavimo priemonės yra toks teisinio proceso tar­pininkas, kuris įsiskverbia į visus galios santykius ir pateikia visuo­menei regimą tų santykių pavidalą. Jau kreipimasis į viešąją nuo­monę, be kurio neįsivaizduojama demokratinė politika, remiasi prie­laida, kad egzistuoja tarpininkas, galintis subendrinti visuomenės narių nuomones ir sykiu atstovauti tai subendrintai nuomonei. Ir pateikti bei atstovauti ne bet kaip, o veiksmingai. (Tačiau klausi­mas, koks yra to veiksmingumo pobūdis ir kieno interesų atžvilgiu jis įvertinamas?) Suvokiant, koks svarbus yra visuomenės informa­vimo priemonių, kaip demokratiją laiduojančio tarpininko, vaid­muo, nestebina ir plačiai išplitęs įsitikinimas esą jos ir yra demo­kratijos kvintesencija. Toks, sakytume, rožinis visuomenės informavimo priemonių svarbos demokratinei politikai supratimas palaikomas paveikių, ide­ologinio krūvio kupinų laisvosios rinkos, demokratinių laisvių, žmo­gaus teisių ir kitų su laisvėmis susijusių sąvokų, kurios formuoja esminius dabartinio pasaulėvaizdžio bruožus. Tačiau jis ganėtinai papilkėja ir darosi problemiškas, kai imame svarstyti laisvosios rin­kos bei dabartinės visuomenės apibūdinimus ir atkreipiame dėme­sį į visuomenės informavimo priemonių versle vyraujančių rinkos santykių pobūdį, taip pat iš jų kylantį teisinio proceso pateikimą. Tad pirmiausia aptarsime dabartinį kapitalizmo būvį, kuris vadi­namas vartojimo ir vartotojų kapitalizmu, o sykiu ir rinkos santykių išplitimą beveik visose žmogaus gyvenimo srityse, laikydami, jog ir visuomenės informavimo priemonių tarpininkaujama teisinė komunikacija neišvengiamai prisiderina prie rinkos ir jos prie­monės — rinkodaros reikalavimų, tapusių esminiais pasaulėžvalgą formuojančiais veiksniais. Rinkos idėja šiuo metu yra universalus įvairiausius socialinius-ekonominius reiškinius aiškinantis konceptas, kurį nepaliaujamai teigia ir įtvirtina ne tik visuomenės informa­vimo priemonės, bet ir mokslinis diskursas, tad visiškai pagrįstai tvir­tinama, jog šiuo metu ji yra tapusi pagrindine vakarietiškosios kos­mologijos „ašimi"1. Lietuvos keliolikos metų patirtis rodo, jog nors kapitalizmo sistemai būdinga ir laisvoji rinka, ir demokratija, ekono­minė rinkos kapitalizmo raidos logika, palaikanti įvairialypį gamtos, kultūros bei žmogaus gyvenamojo pasaulio suprekinimą, savaime ne­skatina nei laisvės, nei demokratijos. Kitaip tariant, mūsų patirtis leidžia patvirtinti daugelio įžvalgių kapitalizmo sistemos ir teisinių demokratinių procesų tyrinėtojų išvadą, jog laisvė ir demokratija nė­ra tiesioginis laisvosios rinkos „produktas". Šiuolaikinė kapitalizmo raidos stadija vadinama vartojimo ir varto­tojų kapitalizmu. Nusakyme iškelta ekonominė vartojimo reikš­mė. Kaip suprasti tą reikšmę? Kapitalizmo raida remiasi neribotos plėtros prielaida - sistemoje nekyla jokių jos raidą ribojančių veiks­nių. Kapitalo begalinio kaupimo imperatyvas laužo bet kokius ap­ribojimus. Įvairios sisteminės kapitalizmo krizės buvo įveikiamos ne apribojant gamybą (ir rinkų plėtrą), o ją intensyvinant. Praeita­me amžiuje iškilusi esminė sisteminė gaminių ir prekių suvartoji­mo problema (pagaminama daug daugiau nei suvartojama) buvo išspręsta vartojimą taip susiejant su gamyba, kad jis virto ekonomi­kos funkcija - imtas „gaminti" kartu su prekėmis.2 Tad neribotą gamybą atitinka neribotas vartojimas. Suprantama, pasikeičia ir pre­kių, ir gamybos pobūdis - neriboto vartojimo perspektyva atsivėrė aptikus neribotas žaliavų atsargas - ženklus ir vaizdinius, kitaip tariant, kultūrą. Pasitelkus J. Baudrillard'o išvadas galima sakyti, jog kapitalistinės ekonominės plėtros įtvirtinamoje tvarkoje negali būti jokių savarankiškų poreikių, nes visas gyvenimo sritis valdo plėtros poreikiai, kurie ir tampa svarbiausia teisinių debatų bei programų tema. Plėtros poreikiai virsta vartojimo poreikiais, o sis­teminę tų plotmių dermę laiduoja kultūros formos3. Viena vertus, pati kultūra įtraukiama į gamybą ir virsta kultūros prekėmis bei kultūros paslaugomis, o kita vertus, esminiai kultūros mechaniz­mai - lavinimas, švietimas, humanitarinis diskursas, propaganda, visuomenės informavimo priemonės - pajungiamos vartojimo ide­ologijai diegti ir vartojimo kultūrai ugdyti. Kultūros gamybos ar kultūros industrijos4 sąlygomis kultūra nebetenka to dalinio sava­rankiškumo, kuris teikė būtiną refleksijai „distanciją" kitoms žmo­gaus gyvenimo sritims analizuoti. Kultūros ir ekonomikos susisaistymas, kultūros virtimas prekė­mis ir sykiu ekonomine galia įvardijamas kaip kultūros posūkis, reikalaujantis permąstyti kultūros ir ekonomikos skyrimo prielai­das, aiškintis kultūros ekonomikos funkcionavimo ypatumus5. Pa­sak F. Jamesono, kultūros posūkis keičia mūsų gyvenamosios tik- demokratijos įtvirtinimui ar visuomenės interesų atstovavimui. Su­prantama, tos priedermės išlieka, tačiau jų laikomasi rinkos sąlygo­mis, kur svarbiausias yra pelno siekis. Todėl visuomeninių prieder­mių supratimą neišvengiamai papildo ar keičia verslo interesai, ku­riuos ir galima įgyvendinti pasitelkus tas priedermes. Žiniasklaida taip pat įtraukta į prekinių santykių tinklą. Politikams laikraščių puslapiai bei televizijos programų laikas skiriamas ne dėl jų požiū­rių, idėjų ar programų teisingumo bei visuomeninio reikšmingu­mo, o už pinigus. Tai, sakytume, pirmasis žiniasklaidos, kaip pre­kės, lygmuo - ji gaminama parduoti. Kitas jos prekinis lygmuo susijęs su suprekinančia funkcija - žiniasklaida suprekina savo au­ditoriją, kurią ir parduoda reklamos ar įvairaus pobūdžio santykių su visuomene firmoms, veikiančioms toje pačioje visuomenės in­formavimo priemonių srityje. 1.2.Visuomenės informavimo samprata Šio darbo autorius mano, kad informacija - vienas rimčiausių žmonijos rūpesčių, ypač XX amžiuje, vadinamame informacijos amžiumi. Ji žmo­gaus vargų ir laimėjimų šaltinis, lemiantis žmogaus elgesio mo­delį. Teisė į informaciją - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną normaliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".6 Todėl darbo autoriaus manymu teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Šio teisinio instituto prigimtį atskleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis, kuris nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas ... Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai. Visuomenės informavimo priemonių veikla, o ypač reklamavimas, dažnai suvokiamas kaip manipuliavimas vartotojo ir viešąja nuo­mone. Nors tokio manipuliavimo strategijas nėra sunku išskirti (apie tai vėliau), patį manipuliavimo reiškinį derėtų pasiaiškinti, kadan­gi jis yra lyg vienas esminių vartojimo kapitalizmo bruožų. Į mani­puliavimą galima žvelgti kaip į visuotinį subtilų žmonių poreikių diegimą ir valdymą. Vartojimo kapitalizmas ir grindžiamas tokiu valdymu - poreikiai buvo paversti gamybos funkcija. Tačiau tas valdymas, ar pirminis manipuliavimas, vyksta žmonėms lyg ir nie­ko nejaučiant — juk tai jie patys norį, trokštą, geidžią. Kita vertus, įvairios visuomenės informavimo priemonės diegia požiūrį, jog jos atliepia žmonių poreikius - kalba, aptarinėja ir rodo tai, ko žmo­nės norį. Tas požiūris stiprinamas reitingais, balsavimais, kurie tarsi akivaizdžiai rodo publikos poreikių ir jos įtakos viršenybę. Šiai vi­suomenės informavimo priemonių ir žiniasklaidos galiai suvokti pravartu prisiminti prancūzų kultūrologo J. Ellulio XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje gvildentą propagandos reiškinį, kuris siejasi ir su ideologija, ir su manipuliavimu. J. Ellulio many­mu, šiuolaikinė propaganda ir manipuliacijos žmonių bei visuo­menės nuomone nėra pavienių žmonių ar grupių reikalas - propa­ganda yra technologijos visuomenei būdingas socialinis reiškinys, laiduojantis tos visuomenės gyvavimą bei raidą. Tad visoks indivi­dualus manipuliavimas įmanomas tam.tikros visuotinės propagan­dos veikimo pagrindu. Sisteminis propagandos ir manipuliavimo „tikslas" yra per vyraujančią teisinės galios struktūrą nepaliauja­mai tvirtinti įvairių socialinių sluoksnių sankabą, diegiant „akivaiz­džius" pasaulėvaizdžio elementus, vertybines nuostatas, gyvenimo tikslus bei siekiamybes. Tačiau tą sistemiškumą įžvelgti trukdo po­linkis priskirti propagandą ir manipuliavimą prie nedemokratiškų reiškinių ir šitaip „iškelti" už tikrosios demokratijos bei laisvosios rinkos, kurios nustatoma tvarka esanti priešinga propagandai – juk laisvojoje rinkoje varžosi laisvi gamintojai ir ne mažiau laisvi varto­tojai. Taip pat linkstama tuos „negatyvius" reiškinius laikyti prie­mone įgyvendinti asmeninius ar grupinius teisinius interesus, ku­riuos išaiškinti ir padedančios visuomenės informavimo priemo­nės. J. Ellulio supratimu, propaganda yra visapusiškas reikiamo pasaulėvaizdžio ir pasaulėvokos kūrimas bei skleidimas šiuolaiki­nėmis informavimo priemonėmis. Todėl propaganda yra moder­niųjų laikų reiškinys, ypač įsivyravęs XX amžiuje. Tad propaganda yra sisteminė kultūrinė veikla, apimanti visuomenės informavimo priemones, reklamą ir rinkodarą, nes rinkodara yra mūsų laiko mokslinė technika, naudojanti visų reikalin­gų mokslo sričių — sociologijos, psichologijos, kultūrinės antropo­logijos - duomenis, skatinanti ir vykdanti rinkų bei vartojimo tyri­nėjimus. Mokslinį propagandos pobūdį liudija ne tik jai pajung­tos masinės komunikacijos technologijos, bet ir institucinis jos taikymo bei valdymo pobūdis. Tas pobūdis buvo ypač ryškus sovieti­niais metais, kai propaganda buvo laikoma esminiu teisinės veik­los aspektu ir propagandos efektyvumui skatinti buvo įkinkytos daugelio mokslinių institucijų pajėgos. Demokratinėje visuome­nėje ji nėra sąmoningai afišuojama dėl neigiamų konotacijų (sovie­tinė, nacistinė), tačiau yra tokia pat visa apimanti ir pritraukianti didžiules intelektines pajėgas, suburtas įvairiausių teisinių proce­sų tyrinėjimo institucijose, o ypač plačiajai visuomenei nežinomų specialistų kolektyvuose (angį. think tanks) ar fonduose. Kaip propaganda veikia ir kodėl ji tokia veiksminga? Pirmiausia ji veiksminga dėl to, kad yra visa apimanti sisteminė veikla, nepa­liaujamai skleidžianti ir įtvirtinanti esminius pasaulėvaizdžiui kurti reikalingus stereotipus, ugdanti pojūčius ir tam tikrus visuomeni­nių reiškinių suvokimo būdus. Kitas jos veiksmingumo šaltinis -dvigubo kreipimosi pobūdis: propaganda kreipiasi į individą ir tuo pat metu į mases, tačiau tos masės nėra kolektyvas ar kolektyvai, o pavienių individų būrys. Tad individas nelyg suvidurkinamas ir stengiamasi paveikti „vidutines" jo savybes ar bruožus - jusles, jaus­mus, poreikius, keliamus sau tikslus. Tokį kreipimąsi laiduoja ir skatina šiuolaikinės komunikacijos technologijos, kurios, viena ver­tus, vis labiau skaido visuomenę, ją dekolektyvina ir atsaisto indivi­dus, o kita vertus, naujosios technologijos teikia „masmedijuotų", dirbtinių bendruomenių kūrimosi galimybes, kurioms svarbu yra tik tam tikri komunikacijos aspektai, „atstojantys" žmogiškąjį ben­dravimą. Dvigubas kreipimasis apskritai būdingas šiuolaikiniam masinio vartojimo būviui - masinės gamybos produktai jau skiria­mi individualiam vartojimui ir individualiam tapatumui kurti. Tad veikdamas, vartodamas ir darydamas pinigus „kaip visi", žmogus išlaiko tam tikrą individualumo pojūtį ir individualumo svarbos supratimą. Tą supratimą stiprina ir tiesioginė teisinė propagan­da, įvairiausio lygio rinkimų kampanijų metu teigdama, jog „tavo balsas svarbus". Teisinių tikslų siekiantys individai ar grupės manipuliuoja žmo­nių sąmone bei jausmais bendro propagandinio vyksmo pagrindu ir naujų technologijų teikiamomis priemonėmis. Pačios visuome­nės informavimo priemonės neišvengiamai tikslingai manipuliuoja auditorijų sąmone siekdamos savų verslo ar kitokių tikslų ir padė­damos politikams ateiti į valdžią, taip pat ją išlaikyti. Esminės ma­nipuliavimo priemonės - dozuota, į reikiamos retorikos rūbą įvilk­ta informacija (reikšminga informacija apskritai negali būti visu­minė, nes tam tikrų valdžios institucijų pateikiama tam tikromis sąlygomis), reikšmingų įvykių kūrimas visuomenės informavimo priemonėmis, gandų ir paskalų mechanizmo valdymas, socialinio teisingumo lūkesčių perteikimas, užsakomųjų sociologinių tyrinė­jimų aptarinėjimas, teisinių reklaminių vaizdinių bei naratyvų skleidimas. Jau minėjome, jog visuminei propagandai svarbiausia yra informacija, kurios valdymas ir nulemia informavimo priemo­nių poveikį. Kaip tik informacijos pateikimas ir sudaro didžiausias galimybes manipuliuoti ne tik visuomenės nuomone, bet ir politi­kais. Suprantama, informaciją valdantiems politikams esama ne ma­žiau galimybių teikti visuomenės informavimo priemonėms reikia­mą informaciją ir šitaip jas valdyti, taip pat tartis su jomis dėl vie­nos ar kitos informacijos „dozės" pagrindu kuriamo „įvykio" ar „skandalo" apimties. Štai kaip apie tokio manipuliavimo praktiką rašo M. Edelmanas: „Taip pat mažai tikėtina, jog žinių reportažų dėmesį patrauktų ilgalaikiai viešosios politikės padariniai, nors jie yra svarbiausias politikos efektyvumo rodiklis. Tokie padariniai pa­prastai atsiskleidžia tik praėjus daug laiko po to, kai tam tikra po­litika buvo pradėta įgyvendinti; jie paprastai yra sudėtingi ir juos suriku perteikti žurnalistine kalba. Tad teisinės žinios nušviečia rinkiminius, parlamentinius, teisminius bei kitokius viešuosius kon­fliktus, tačiau jose mažai dėmesio skiriama tam, ar pergalės bei pralaimėjimai šiose arenose turi kokią nors reikšmę žmonių gyvenimui, o jei jau turi kokią nors reikšmę, tai kokia yra toji reikšmė. Šią tendenciją stiprina ir galbūt net sukuria tiek liberalų, tiek konserva­torių žavėjimasis grynai teisiniais procesais ir jų nenoras aiškintis padarinius, kurie galėtų atskleisti šių procesų generuojamą neteisin­gumą ir nelygybę"12. Neteisingumo ir nelygybės klausimas ypač ak­tualus pokomunistinėms, pereinamosios ekonomikos visuomenėms, tad jo nutylėjimas ar net nepaliaujamas trynimas iš žmonių sąmonės suvoktinas kaip aiškios ideologinės užduoties vykdymas. Tačiau čia neturime galimybių plačiau svarstyti šią problemą. Teisinės komunikacijos bei reklamos, taip pat ryšių su visuo­mene verslo ypatumus gvildenti būtina visuomeninio kišimo at­žvilgiu. Vieną to kišimo aspektų, kuris nusakomas įvairialypio suprekinimo ir vartojimo sampratomis, mes jau aptarėme. Dabar pa­siaiškinsime kitą, į kurį kreipia požiūriai, paremti konceptualiais reginio visuomenės ir gyvenimo pramoginimo vaizdiniais. Supran­tama, reginys, ypač pramoginis, taip pat atlieka auditorijos suprekinimo funkciją ir pats yra prekė, tačiau ypatinga - teikianti savas teisinio manipuliavimo galimybes, o sykiu kelianti klausimą, kaip įmanoma plėtoti demokratiją reginio visuomenėje. "Veiksmingai gyventi - tai reiškia turėti teisingą informaciją”. Informacija - elementarus žmogaus poreikis, jo žinojimo matas. Ji šalina nežinojimą, neapibrėžtumą, veikia kiekvieno el­gesį, daro jį prasmingą. Todėl teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas ... Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai ... Pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį."7 Žodžiu, informacija - vienas rimčiausių žmonijos rūpesčių, ypač XX amžiuje, vadinamame informacijos amžiumi. Ji žmo­gaus vargų ir laimėjimų šaltinis, lemiantis žmogaus elgesio mo­delį. Teisė į informaciją - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną nor­maliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".8 Informacijos, t. y. žinių, jų pateikimo, sferoje asmens ir valstybės, jos įstaigų santykis yra labai svarbus ir nuo jo pri­klausys, kokie apskritai yra žmogaus teisių ir laisvių suvokimo ,ir apsaugos standartai. Susiduria dvi erdvės - žmogaus prigimties, pilnaverčio gyvenimo prasmės nulemta ir teisės saugoma erdvė, t.y. žmogaus teisinės apsaugos "laukas", ir valstybė, jos įstaiga, kita faktinė ir teisinė materija, - su ja supančia gyvavimo erdve, kuri prasminga tiek, kiek užtikrina pirmąją. Tuo labiau kad, kaip sakė Thomas Hobbes, tas, kieno galioje visus ginti, turi lygiai tokią pat galią visus engti. Todėl valstybė, jos įstaigos - ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynėjos (teisei apginti reikia valstybės jėgos), bet ir potencialiai pavojingiausias priešininkas, todėl jos valdžia ribojama Konstitucijos ir įstatymų, asmuo saugomas nuo valstybės kišimosi. Informacija būtina ne tik žmogui, bet ir valstybei, jos įstai­goms - kaip organizuotai ir tikslingai sistemai. Be jų jos nepa­jėgtų nei sprąsti pavesti klausimų, tvarkyti tikiu, krašto apsau­gos, saugumo ir t.t. Todėl jos irgi turi rinkti, kaupti, sisteminti žinias, kad galėtų jomis naudotis. Asmens teisės į informaciją požiūriu valstybės įstaigų vai­dmuo nevienareikšmis. 1. Nekliudyti žmogui (pačiam ar nevalstybinei organiza­cijai plačiąja prasme) skleisti ir gauti informaciją (tą teisę riboja tik Konstitucija): a) įstatymų leidėjui - sukurti įstatyminius pagrindus; b) vykdomajai valdžiai - nekliudyti ir sudaryti sąlygas įgy­vendinti asmeniui savo teise; e) teismui - kilus ginčui, užtikrinti teisingumą. 2. Sudaryti teisines ir faktines galimybes asmeniui gauti iš valstybės institucijų jų surinktą informaciją', t. y. pirmuoju atveju dominuoja pasyvusis veikos aspektas, o šiuo atveju - aktyvusis.9 Valstybės įstaigose - kalnai informacijos. Jos turinį siejant su asmeniu ją galima skirti į: - ne asmeninio pobūdžio informaciją (pačią įvairiausią), - surinktą apie asmenį informaciją. Kaip šia informacija asmuo gali pasinaudoti, kad teisė gau­ti informaciją būtų įgyvendinta? Keli žodžiai apie tai, kaip ta informacija, kurią asmuo gali gauti, atsiduria valstybės įstaigoje. Jos veiklai žinių išties reikia. Žmogaus teisių užtikrinimo aspektu neasmeninio pobūdžio ži­nios keltų mažiausiai problemų. Tiksliau, kiltų problema, kaip asmuo gali jų gauti. Žinioms apie asmenį, joms rinkti teisiškai būtina nustatyti, kad: 1) žinių apie asmenį rinkimo pagrindą k tikslus reglamen­tuoja tik įstatymas; 2) žinių rinkimas negali pažeisti konstitucinių asmens tei­sių k laisvių; 3) žinios gali būti renkamos, kaupiamos, perduodamos ir naudojamos tik įstatymų nustatyta tvarka; 4) viešai skelbti žinias apie asmenį galima tik jo sutikimu; 5) įstatymai užtikrintų asmens žinių apsaugą; 6) žinios būtų naudojamos tik įstatymų nustatytiems tik­slams ir tvarka. Pagaliau turime atsiminti, kad vienos žinios apie asmenį renkamos atvirai (savanoriškai ar privalomai), o kitos - slaptai (nustatyta tvarka ir pagrindais - šioje sferoje būtina papildoma kontrolė, apsauga, atsakomybė). Lietuvos Respublikoje, nors iš tikrųjų žinios apie asmenį renkamos, kaupiamos, sisteminamos ir naudojamos, nėra įstaty­mo, kuris reguliuotų šių klausimų visumą. Yra įstatymų, regu­liuojančių atskiras sferas. Tai būtų, pavyzdžiui, Gyventojų regis­tro įstatymas, pagal kurį sudaromas gyventojų registras (asmens anketiniai duomenys), Statistikos įstatymas, reglamentuojantis pareigą teikti tam tikrus duomenis ir teise jais naudotis. Be šių, vien informacijai rinkti skirtų įstatymų, galioja Policijos, Teis­mų, Prokuratūros, Laikinasis vidaus tarnybos, Valstybės sienos apsaugos, Muitinės, Krašto apsaugos, Saugumo departamento įstatymai, kuriuose numatyti reikalavimai pateikti norintiems ten dirbti asmeninis specifinius duomenis apie save. Kiti duomenys renkami dėl norinčių gauti valstybės paramą (pašalpą, pensiją), emigruoti, imigruoti, gauti pilietybę, susituokti, įregistruoti ben­drovę, verstis kokia nors veikla asmenų, tad jie patys suinteresuoti juos teikti.10 Dar kiti įstatymai suteikia teisę tam tikroms valstybės in­stitucijoms: Policijai (18 str. 3 p.), Saugumo departamentui, Sta­tistikos departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietu­vos bankui, vykdant joms pavestas funkcijas, teisę rinkti, kaupti, sisteminti informaciją k apie asmenis. Kita vertus, egzistuoja piliečio teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Ją įgyvendindamas asmuo gautų: - surinktą asmeninio pobūdžio informaciją (apie patį as­menį); • kitą, ne asmeninio pobūdžio informaciją. Čia pat kyla keli klausimai: 1) kokia informacijos, su kuria turi teisę susipažinti pilietis, apimtis k 2) kokia susipažinimo procedūra, 3) kokia galimybė apginti savo teisę gauti informa­ciją; 4) ar numatyta atsakomybė už asmens teisės gauti infor­maciją pažeidimą. 1.3.Visuomenės informavimo dėl atliekų tvarkymo konstitucijos garantijos Pačių valstybės įstaigų informacijos rinkimo, naudojimo klausimai bent iš dalies sureguliuoti įstatymo (nors dar daug kur k toliau lieka "paprotys" ar kokia nors "instrukcija"), pasaky­tume: normaliam valstybės institucijų darbui reikia teisinio pa­grindo, o įstatymo, kuris gintų ašmens teisę nuo kėsinimosi, nu­matytų teisinius tokio kėsinimosi padarinius, būdus pažeistai teisei ginti, apskritai nėra. Ir čia, kaip bebūtų paradoksalu, ten­kinamasi teiginiu "Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taiko­mas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Kon­stitucija." Žinoma, teisinis gyvenimas, teisės sistema - ne tik normos, bet k teisinė praktika, teisinė sąmonė (suprantant prak­tikos k sąmonės konservatizmą), tad gana abejotina, ar pavyks apginti savo teisę teisme. Gynyba įstatymais - pavedimas įstatymų leidėjui; teisinės gynybos priemonės turi atitikti pasikeitusią padėtį, leisti greičiau reaguoti, nes reguliavimo, kokio užteko vienu metu, gali nebeužtekti kitu. Reikia galvoti ir apie šiuos teisės gynybą įstatymais. Piliečio teisė gauti iš valstybės įstaigų informaciją - būtent teisė, o ne privilegija. Tai išeities pozicija sprendžiant šį klau­simą. Demokratinėse Vakarų valstybėse piliečio teisę gauti vie­šųjų tarnybų surinktą informaciją paprastai reguliuoja informa­cijos laisvės įstatymai. Jie kartu numato ir viešųjų tarnybų pa­reigą skelbti surinktus duomenis, jų apžvalgas, sąrašus, nuo­mones, patarimus ir pan. Kai kuriose Vakarų valstybėse asmens teise į informaciją reguliuoja keli vienas su kitu susiję įstatymai: politinės kalbos laisvės įstatymas, informacijos laisvės įstatymas, privataus gyve­nimo apsaugos įstatymas. Informacijos laisvės įstatymas - tikrai valdžios demokratiš­kumo valstybėje įrodymas. Gal todėl Francois Luchaire asmens teise gauti informaciją suvokia kaip vieną iš demokratijos įgy­vendinimo sąlygų, nes, neturėdamas galimybės naudotis visais žinių šaltįniais, pilietis negali laisvai ir visa apimtimi naudotis savo teisėmis ir laisvėmis. Todėl, galvodami apie nuoseklią asmens teisę į informaciją asmens ir valstybės įstaigų santykio požiūriu, turime susimąstyti apie įstatymų, reguliuojančių šią sferą, sistemą. Seime priimtas Visuomenės informa­vimo įstatymas skirtas iš esmės visuomenės informavimo prie­monių darbui. Tai svarbus teisės aktas. Bet vien jo nepakanka. Turime stengtis, kad būtų priimti tokie įstatymai: - Informacijos laisvės įstatymas (kurio vienas skyrius ap­tartų ir visuomenės informavimo problemas), - Valstybės įstaigą informacijos rinkimo ir naudojimo įsta­tymas (apsaugantis asmenį nustatydamas labai aiškias ribas duo­menims apie jį saugoti); - Piliečio teisės į valstybės įstaigų informaciją įstatymas. Tik šitaip informacijos sferoje sukurtume teisinę žmogaus ir valstybės pusiausvyrą. Kokią informaciją gali gauti pilietis? Pirmiausia svarbu, kaip turimą informaciją klasifikuoti. Galima skirti tris informacijos klodus: 1) slaptoji informacija - tai žinios, už kurių atskleidimą baudžiama įstatymo nustatyta tvarka; 2) tam tikro slaptumo (tarpinės kategorijos) informacija -komercinės, profesinės paslaptys ir pan.; ji irgi ginama nuo kon­fidencialumo pažeidimo; 3) visa kita informacija - ta, su kuria galima susipažinti (šią teisę garantuoja įstatymas). Todėl iš principo pabrėždami piliečio teisę susipažinti su valstybės įstaigų turima informacija, turime galvoti apie tos tei­sės ribas. Piliečio teisė susipažinti su dokumentais gali būti ribo­jama, jeigu dokumentuose esantys duomenys gali pakenkti svar­biems kitų piliečių, visuomenės ar valstybės interesams, tarp jų: - kitų asmenų teisės saugomiems interesams (vieno teisės ribos nustatomos atsižvelgiant į kito asmens teises); - krašto apsaugai ir valstybės saugumui; - valstybės užsienio politikai, valstybės užsienio ekono­miniams interesams; - baudžiamajam persekiojimui; - valstybės finansiniams interesams. Jeigu šios nuostatos taikomos tik dokumento daliai, pi­lietis, turintis teisę gauti turimą informaciją apie save, privalo būti supažindintas su likusios dokumento dalies turiniu. Būtina įstatymiškai sureguliuoti naudojimąsi informacija, kuri yra valstybinė, komercinė, profesinė paslaptis.11 1995 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės pas­lapčių ir jų apsaugos įstatymas - lyg pirmoji kregždė, bet, deja jame yra spragų. Ir jas lemia pati įstatymo 2 straipsnyje išdėstyta valstybės paslapties koncepcija, kad "tai politinės, ekonominės, karinės teisėtvarkos, mokslo ir technikos ar kitos žinios, kurių atskleidimas ar praradimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ir ekonominę galią, pakenkti konstitucinei santvarkai bei politiniams interesams ir kurios numatytos Vy­riausybės patvirtintame Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąraše". Blogai, kai įstatymų leidėjas, užuot įstatyme išsprendęs šią problemą, faktinį reguliavimą perduoda vykdomajai valdžiai ("kitos žinios" - labai neapibrėžtas kri­terijus), įstatymų leidėjui savo teisę delegavus vykdomajai val­džiai, didelė tikimybė, kad, vadovaujantis "pragmatiškais" mo­tyvais, gali būti be pagrindo apribota asmens teisė gauti vienokią ar kitokią informaciją. Pagaliau net neužsiminta apie asmens teisę apskųsti nepagrįstą žinių įslaptinimą. Komercinių, profesinių paslapčių sfera visiškai nesuregu­liuota. Kol kas tokių paslapčių net turinys daugiau numanomas. Profesinės paslaptys, pavyzdžiui, medicinos darbuotojų pareiga saugoti informaciją apie pacientą (informacijos konfidencialumo klausimas), advokato profesinė paslaptis, - tai daugiau tos pro­fesijos atstovų praktikų, bet ne valstybės įstaigų, pareigūnų pro­blema. Be to, yra ir specifinių veiklos sričių. Tai būtina turėti omenyje, svarstant, kaip sureguliuoti šiuos klausimus įstatyme. Be to, įstaigose yra vidaus dokumentų: 1) valstybės įstaigos parengtų naudotis svarstant konkretų klausimą; 2) tos pačios valstybės įstaigos padalinių tarpusavio susi­rašinėjimo; 3) savivaldybių tarybų k jų komitetų, savivaldybių valdybų ir jų padalinių arba šių padalinių ir pan. Pilietis turi teisę susipažinti su valstybės įstaigos vidaus dokumentais, jeigu tik jie: 1) pagrindžia valstybės institucijos sprendimą konkrečiu klausimu; 2) suteikia informaciją, kurią valstybės institucija privalėjo užregistruoti pagal įstatymą. Informacija, su kuria pilietis turi teisę susipažinti, yra bet kokios žinios, su kuriomis susipažinti netaikomi, remiantis Kon­stitucijoje numatytais pagrindais, ir įstatymo nustatyti ribojimai. Kaip matome, tik išsprendus bendruosius, principinius klausimus, galima spręsti konkrečias problemas. Koks įstatymų, užtikrinančių asmens teise į informacijai veiksmingumas? Atsakant galima nurodyti, kad G. Robertsoir knygoje "Freedom, the individual and the law" (London: Peiguin books, 1993, p. 174) pažymi, jog Kanadoje ir Australijoj visiškai patenkinama 70 proc. prašymų susipažinti su informa­cija, kiti prašymai tenkinami iš dalies. Prašytojai - tai žurnalistai, politikai, interesų grupių atstovai, vartotojų organizacijos, vers­lininkai, bylininkai ar šiaip asmenys, norintys susipažinti su įrašais, susijusiais su jų asmeniniais reikalais ar juos liečiančiais sprendimais. Tokie įstatymai reikalingi ne mažumai. Per metus Australijoje pateikiama 25 000 prašymų susipažinti su viešųjų tarnybų turima informacija, JAV tokių prašymų - daugiau kaip 250 000. Nuorašai kainuoja nedaug, todėl didelių išlaidų ne­reikia. Valstybės įstaigų pareigūnai, gavę piliečio prašymą dėl informacijos, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ją suteikti susipažinti. Paprastai įstatymų aktai nustato procedūrą, kaip asmuo gali kreiptis į viešąsias tarnybas atitinkamo dokumento kopijai gauti) Toks prašymas turi būti patenkintas per 1-2 mėnesius, mokamas nustatytas mokestis, paprastai nedidelis. Arba per šį laiką asmuo gauna pranešimą apie atsisakymą patenkinti prašymą su nurody­tomis atsisakymo priežastimis. Pareiškėjas, kurio prašymą atme­tė, atsisakymą suteikti informaciją gali apskųsti teismui. Piliečio prašyme gauti informaciją turi būti nurodoma: 1) valstybės įstaiga ar organizacija, turinti informaciją; 2) piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta; 3) informacijos pavadinimas ir pobūdis.12 Jeigu piliečiui savo interesų gynybai svarbu gauti doku­mento kopiją ar oficialų nuorašą, valstybės įstaiga ar pareigūnas, sumokėjus nustatytą mokestį, turi jį išduoti. Kartu įstatyme numatyta, kad valstybės įstaiga, neturinti piliečiui reikalingos informacijos, privalo perduoti prašymą kitai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam tokią informaciją. Terminai, manytume, turi būti minimalūs. Pirmas terminas - savaitė. Pareigūnas, gavęs piliečio prašymą raštu, ne vėliau kaip per savaite turi priimti sprendimą leisti susipažinti su do­kumentu ar prašymo nepatenkinti. Apie priimtą sprendimą turi būti pranešama (raštu) per tris dienas nuo jo priėmimo. Pra­nešime reikia nurodyti dokumento pavadinimą, susipažinimo vietą, laiką, galimybę gauti dokumento kopiją; pranešime apie sprendimą nepatenkinti piliečio prašymo - sprendimo motyvus, apskundimo tvarką ir terminus. Antras terminas - mėnesis. Ne vėliau kaip per mėnesį turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su dokumentu. Kitas svarbus aspektas - tai teisė apskusti teismui ir parei­gūnų atsakomybė.13 Bet kokia teisė, jei nėra mechanizmo ją ginti nepriklau­somame teisme, mažai ko verta. Neatsitiktinai Europos žmogaus teisių teismas Gaskin byloje prieš Jungtinę Karalystę (Publications de la Cour europiene dės droits de 1'hpmrne, sene A, voj. 160, Strasbourg, 1989) pripažinęs, kad valstybė gali reguliuoti asmens teisės gauti informaciją ir valstybės ar trečiųjų asmenų intereso užtikrinti konfidencialumą pusiausvyrą, pažymėjo, kad turi būti numatyta procedūra, kuria vadovaudamasi nepriklausoma insti­tucija galėtų priimti galutinį sprendimą, ar leisti asmeniui susi­pažinti su byla, jei atsisakymas suteikti informaciją yra nepagrįstas. Tiesa, kartais bandoma aiškinti: negi teisėjas geriau su­vokia, ko reikia besikreipiančiam informacijos žmogui, negu konkrečioje sferoje dirbantis pareigūnas (ministras, departamento ar skyriaus vadovas ir pan.). Gal užtektų tik apskųsti aukštesnei instancijai? Argi dėl tokių problemų reikia gaišinti teismą.14 Šitaip argumentuojant pamirštama informacijos apie gyvenamąją aplinką svarba žmogaus gyvenimui, kokių padarinių gali būti laiku ar ne laiku gavus arba negavus žinių. Pagaliau valdymo institucijos sukurtos valdyti, o teismas - specialiai ginčams spręsti. Todėl natūralu, kad tik teismas gali nuspręsti, pagrįstai ar nepagrįstai atsisakyta leisti susipažinti su dokumentais. Ar teise į informaciją užtikrinantys įstatymai kliudo val­stybės įstaigų darbui? Nieko panašaus: šalyse, kur galioja infor­macijos laisvės įstatymai (Kanadoje, Australijoje), valdininku tragedija neištiko. Atvirkščiai, informacijos laisvės įstatymai pri­gijo. Tų šalių net telefonų knygose aiškinama, kaip viešųjų tarnybų prašyti informacijos. Arba deklaracijų mokesčių ir socialiniais klausimais blankuose nepamirštama paaiškinti, kaip ir kur galima įgyvendinti savo teise gauti informaciją šiais klausimais. Informavimo dėl atliekų tvarkymo klausimas - nuolat visuomenės akiratyje, spauda, radijas, televizija primena asmeniui įstatymo teikiamas gali­mybes. Įstatyme numatyta ir pareigūnų atsakomybė už veiksmus, pažeidžiančius asmens teise į informaciją apie gyvenamąją aplinką. Siekiant Lietuvoje užtikrinti asmens teise į informaciją apie gyvenamąją aplinką, reikia: 1) formuoti visuomenėje pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, nuolat pabrėžiant, kad be teisės į informaciją apie gyvenamąją aplinką užtikrinimo dauguma žmogaus galimybių apskritai negali būti įgyvendintos; 2) įstatymais, t. y. išbaigta ir nuoseklia teisės normų sis­tema, numatyti konkrečius teisės į informaciją apie gyvenamąją aplinką užtikrinimo būdus, tos teisės apsaugos mechanizmą; 3) keisti valstybės įstaigų, pareigūnų, valdininkų darbo praktiką, įveikti praeities palikimą, įgyvendinti konstitucinį principą: "valstybės įstaigos tarnauja žmonėms".15 Reikėtų pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutaryme konstatavo, kad “Viena pagrindinių žmogaus teisių yra teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti - būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus - jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma. Reikėtų pripažinti, kad LR Konstitucinis teismas nurodo, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama žiniasklaidos veikla. Konkrečioje byloje Konstitucinis teismas nurodė, kad radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas - pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu, kitomis teisinėmis priemonėmis. Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: "Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti." Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją. Teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra viena iš vadinamųjų komunikacijų laisvių. Ji suprantama kaip kitiems asmenims skirtos informacijos skleidimas. Tik tokiame procese atsiranda visuomeninis kontaktas, formuojasi viešoji nuomonė. Konstitucijos 25 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas." Šios normos paskirtis - garantuoti žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji taip pat saugo ir visą komunikacijos procesą, taigi ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. 16 1.4. Visuomenės informavimo dėl atliekų tvarkymo ir jos dalyvavimo pagrindiniai principai Kas skatina visuomenės dalyvavimą? Didelės ekologinės katastrofos turėjo ir tebeturi didelę įtaką visuomenės aktyvumo augimui. Pavyzdžiui, Černobilio atominės elektrinės sprogimas 1986, Bophalo cheminės gamyklos avarija 1987, stambūs tanklaivių sudūrimai ir jūrinės ekosistemos užteršimas smarkiai išjudindavo visuomenę. Po Bophalo įvykio Jungtinės Amerikos Valstijos išleido įstatymą "Teisė žinoti" (Right-to-Knovv Act), kuris reikalauja informuoti gyventojus apie kenksmingų ir pavojingų sveikatai chemikalų saugojimo vietas ir kiekius vietinėje aplinkoje (van der Zvviep, 1993). Panašus įstatymas išleistas ir daugelyje Europos šalių. Jungtinių Tautų Rio de Žaneiro konferencijoje 1992 m. visuomenės dalyvavimui ir informavimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Kiekvienoje demokratiškoje šalyje žmogaus teisė į švarią ir harmoningą aplinką yra viena pagrindimų konstitucinių teisių. Pagrindiniai iš to išplaukiantys valstybės įsipareigojimai visuomenei ir pagrindiniai visuomenės dalyvavimo principai: 1. teisė į informaciją apie gyvenamąją aplinką; 2. teisė pateikti komentarus ir skundus; 3. teisė dalyvauti. Informacijos gavimas yra būtiniausia prielaida visuomenės įsitraukimui į aplinkos valdymą. Palengvinti šio proceso įgyvendinimą buvo priimti specialūs įstatymai, pvz., Informacijos laisvės aktas JAV ar Direktyva dėl laisvo priėjimo prie informacijos apie aplinką Europos Sąjungoje (Halio, 1995). Šios direktyvos 1 ir 2 straipsniai nusako: informacija apie aplinką - tai rašytinė, žodinė ar saugoma duomenų bazėse informacija apie įvairių aplinkos ir gamtos komponentų stovį, apie neigiamą aplinkai veiklą ir priemones aplinkai gerinti informacija apie aplinką, kurią saugo visuomeninės ar valstybinės organizacijos, turi būti laisvai prieinama ir turi būti teikiama pagal nustatytus terminus ir sąlygas. Šis įstatymas taip pat nusako, kad informacija turi būti prieinama bet kuriam fiziniam, ar juridiniam asmeniui jam paprašius ir be jokio išankstinio paaiškinimo apie jo intereso tikslus. Lietuvoje Visuomenės informacijos įstatymas priimtas 1996 metais. Jis nusako informacijos gavimo taisykles ir dar tobulinamas. Labai svarbu, kad informacija suteikiama nemokamai. Yra ir daugiau įstatymų, dėl informacijos prieinamumo ir visuomenės dalyvavimo. Tarp jų galima išskirti pasyvios ir aktyvios informacijos įstatymus. Pasyvios informacijos įstatymai - tie, kurie leidžia visuomenei patiems gauti juos dominančią informaciją. Aktyvios informacijos įstatymai lai tie, kurie įpareigoja valdžią ar pramonės įmones aktyviai platinti bei pateikti informaciją visuomenei (lentelė 1). 1 lentelė. Informacijos pateikimą reglamentuojančių įstatymų rūšys Pasyvūs įstatymai Aktyvus įstatymai Konstitucija; bendrieji įstatymai Poveikio aplinkai įstatymas; Teritoriją ponavimo įstatymas. Įstatymai dėl laisvo priėjimo prie informacijos apie aplinką Informacija apie kritinius ar nelaimingus įvykius, avarijas ir pavojus. Įstatymai dėl visuomenės informavimo dėl atliekų tvarkymo ir švietimo Siūlomų nutarimų publikacijos apie teritorinius ir žemės planus Teisė dalyvauti kaip "šalis" civiliniuose ir administraciniuose ieškiniuose kaip nukentėjusysis fizinis asmuo ar NVO Metinės ataskaitos ir publikacijos apie aplinkos būklę ir surinktus duomenis iš pramonės ir valstybinių šaltinių Specialus aplinkos įstatymai Nuodingų chemikalų inventorizacija Informacijos tiekimas visuomenei neturėtų prasmės, jei jos negalima būtų panaudoti. Todėl reikalingas mechanizmas, veikiantis valstybės ir visuomenės santykius - tai teisė komentuoti. Yra keletas būdų, tačiau dažniausiai demokratinėse šalyse naudojamasi teise prieštarauti, išreikšti savo nuomonę ir pastabas organizacijai, išleidžiančiai potvarkį, įstatymą ar nutarimą, ir tokie veiksmai yra įteisinti įstatymais. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1995 m. išleistas Teritorijų planavimo įstatymas įteisina visuomenės dalyvavimą ir jos pasisakymo teisę planavimo procese. IV-ojoje aplinkos ministrų konferencijoje Danija, Orhus l998 m. birželio 25 d. pasirašyta Konvencija dėl priėjimo prie informacijos, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teisėsaugos institucijas aplinkos apsaugos klausimais (Aplinkos ministerijos interneto psl.,2000). Tačiau Konvencija dar neratifikuota, ir praktiškai neveikia. Kai oponuojanti šalis nesulaukia tinkamos reakcijos iš kritikuojamosios institucijos ar nėra patenkinta jos spendimu, jis, kaip fizinis asmuo>ar grupė, gali kreiptis į teismą. Todėl teisminis pagrindas visuomenės dalyvavimui turi būti papildytas statutiniais nurodymais, kurie leistų valdžios įstatymus teisti nepriklausomame teisme. Daugelis ES šalių turį tokį įstatyminį pagrindą Konstitucinė teisė ir pareiga saugoti aplinką reiškia, kad kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti ir pasisakyti aplinkos valdyme ir įstatymų sudaryme. Ši dalyvavimo teisė gali buli įgyvendinama individualiai ar kolektyviai, tačiau pavieniai asmenys dažniausiai sunkiai randa būdus kaip išreikšti savo interesus. Organizuotumas ir bendradarbiavimas pagreitina informacijos surinkimą, finansavimo gavimą visuomenės dalyvavimo formų ir priemonių plėtrą Taip išvengiama žinių, patirties ir finansavimo susiskaldymo. Ši visuomenės teisė dalyvauti nėra vien tik vyriausybės atsakomybė; gyventojai ir jų organizacijos taip pat turi imtis iniciatyvas ir atsakomybės. Lietuvoje po 1995 m. buvo priimta įstatymų, suteikiančių daugiau teisių visuomenės dalyvavimui ir informacijos gavimui. Tai minėtieji Visuomenės informacijos ir Teritorijų planavimo įstatymai, Poveikio aplinkai įstatymas, Statybų įstatymas, priimtos ir ratifikuotos įvairios tarptautinės konvencijos. Tačiau nepaisant visų formaliai suteiktų demokratinių teisių, visuomenė vis dar nėra pasiruošusi aktyviai dalyvauti aplinkosauginiame valdyme. Paveldėtas visuomenės pasyvumas, pasireiškiantis kaip nesugebėjimas įtakoti įstatymų priėmimo proceso, vis dar tebesitęsia (Tellegen, 1996). Be to, pagrindiniai šalies įstatymai, suteikiantys demokratines laisves visuomenės dalyvavimui, dar nėra apibrėžti poįstatyminiais aktais ir taisyklėmis. Taigi, įstatymai dar negali veikti ir įtakoti aktyvaus visuomenės dalyvavimo formuojant įstatymus. Šios objektyvios sąlygos sudarė mūsų visuomenės dalyvavimo specifiką: visuomenė yra pasyvi priimant ar svarstant įstatymus ar nutarimus, tačiau aktyvi protestuojant post-factum, kai spendimai jau yra priimti (REC, 1998). 2.Visuomenės informavimas dėl atliekų valdymo reglamentavimo analizė 2.1.Visuomenės dalyvavimo budai Kaip reiškinys visuomenės dalyvavimas aplinkos apsaugos procese gali turėti daugelį formų (Van der Zvviep, 1993): dalyvavimas įstatymų svarstyme; demonstracijos; protesto akcijos; referendumai; politikų rinkimai; dalyvavimas apklausos procesuose; organizacijų steigimas; naudojimasis skundų tarnybomis; protesto laiškai politikams ir laikraščių redakcijoms; literatūros platinimas. Šios dalyvavimo "instrumentų" rūšys daug kur yra įteisintos teisės akluose, todėl jos būna veiksmingos, jei visuomenė yra pakankamai aktyvi. Aktyvumui skatinti pirmiausia būtinas aplinkosauginis švietimas ir mokymas. Lietuvoje aplinkosauginis švietimas yra viena labiausiai išvystytų principinių visuomenės dalyvavimo prielaidų, nors ir čia dar yra daug ką nuveikti. Daugelis NVO, vietos savivaldybės, švietimo sistema įvairiomis formomis organizuoja ir įgyvendina aplinkosauginio švietimo projektus, konkursus, publikacijas, t.t. Svarbu diegti tokius pagrindus kuo jaunesnėse gyventojų amžiaus grupėse, pradedant jau nuo vaikų darželių. Skandinavijos šalyse vaikai dažnai jau moko savo tėvus kaip taupyti energiją ar paruošti rūšiavimui namų atliekas. Minėti dalyvavimo būdai visuomenės pasirenkami jogai šalies tradicijas, veiklos tikslus ir įteisintus veiklos būdus. Šalyse, kur demokratinė visuomenės veikla turi gilesnes tradicijas ir galimybės, yra sukurta visa eilė įstatyminių priemonių paveikti valdžios priimamus spendimus. Pavyzdžiui, po to kai visuomenei yra pateikiamas nutarimo ar plano pasiūlymas, visuomenė dalyvauja jo viešame aptarime ar apklausos procese. Valdžios institucijos privalo reaguoti į apklausos rezultatus, kurie yra sumuojami specialiuose memorandumuose. Jei tokios reakcijos nėra ar procedūra yra pažeidžiama, visuomenės atstovai gali kreiptis į vadinamuosius Nacionalinius skundų komitetus (Ombudsman), teismą ar kitais legaliais būdais paveikti priimamą valdžios sprendimą (Van der Zwiep, 1993). Organizuotesnis ir profesionalesnis gyventojų dalyvavimas valdyme labiausiai pasireiškia per NVO veiklą. Organizuotos grupės; turi daugiau galimybių būti išgirstos ir imtis aktyvių veiksmų. NVO šiuo metu pirmiausiai užsiima šviečiamąja veikla, informacijos rinkimu ir jos platinimu, tuo užimdamos valdžios atsakomybės nišą. Užsienyje informaciją platina valdžios institucijos. Stambesnės NVO dirba nacionaliniame ir tarptautiniame lygyje, dalyvauja lobistinėje veikloje, tarptautiniuose projektuose. Nacionalinio lygio NVO yra bene vienintelės visuomenės atstovės, aktyviai dalyvaujančios įstatymų priėmimo veikloje, bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija. Tačiau pagrindiniai trukdžiai NVO veikloje yra mažas jų finansavimais, susiskaidymai; ir konkurencija bei glaudžią ryšių su vietine vadžia stoka. Visuomenės informavimas dėl atliekų tvarkymo - svarbus informacijos laisvės aspektas. Ji įgyvendinama laikantis Konstitucijos 25 straipsnio nuostatų, Be to, jų veiklos konstitucinį reguliavimą papildo Konstitucijos 44 straips­nis, skelbiantis, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, kad vals­tybė, politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Masinės informacijos priemonių cenzūra bei jų monopolizavimas bū­dingas nedemokratiniams režimams, siekiantiems kontroliuoti visuome­nę. Visuomenei skirtos informacijos politinė priežiūra, uždraudimas skleisti žinias, nepalankias valdantiesiems, leidimas skelbti tik atitinkamą infor­maciją faktiškai dezinformuoja visuomenę, neleidžia jai susidaryti objek­tyvaus įvykių vaizdo. Taip iškreipiama informacijos laisvės esmė. Įgyvendinant šias nuostatas Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje uždrausta masinės informacijos priemonių cenzūra, o 16 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė, jos institucijos, valstybės ar nevalstybi­nės įmonės, organizacijos ar asmenys negali turėti viešosios informacijos monopolio nei jos rengimo, nei platinimo srityse. Valstybė sudaro vieno­das ekonomines ir technines sąlygas viešosios informacijos rengėjų ir platintojų (išskyrus smurtinio bei erotinio pobūdžio produkcijos gamintojus) lygiateisei konkurencijai. Valstybė prižiūri ir reguliuoja, kad nė vienas Lie­tuvos Respublikos juridinis ar fizinis asmuo neužimtų monopolinės padė­ties viešosios informacijos rengėjų ar platintojų arba kurios nors atskiros jų rūšies rinkoje. Monopolinę padėtį visuomenės informavimo rinkoje api­brėžia Konkurencijos įstatymas. Valstybė rūpinasi investicijomis viešosios informacijos rengimo ir platinimo srityje. Investavimo iš užsienio visuo­menės informavimo rinkoje tvarką nustato Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo, nustatančio viešosios informaci­jos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei pareigas, normose įtvirtinti šie pagrindiniai visuomenės informavimo principai: 1) viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veik­loje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, taip pat humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui princi­pais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demo­kratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina nepriklausomybę, ugdo tautinę kultū­rą ir dorovę; 1) viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai; 2) neleidžiama persekioti viešosios informacijos rengėjo, platintojo, jų savininko ar žurnalisto už paskelbtą informaciją, tačiau už šio įsta­tymo pažeidimus jie atsako įstatymų nustatyta tvarka; draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savinin­kui ar žurnalistui verčiant neteisingai atspindėti įvykius, faktus; 3) parama viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savininkui, žurnalistui gali būti teikiama tik pagal Labdaros ir paramos įstaty­mą bei kitus įstatymus; 4) viešosios informacijos rengėjo, platintojo ir jų savininkų santy­kiai reglamentuojami šio ir kitų įstatymų, norminių aktų ir šalių susitarimu; 5) žurnalistikos, mokslo, literatūros bei kitus meno kurinius viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai naudoja vadovau­damiesi Lietuvos Respublikos įstatymais. Informacijos laisvės įgyvendinimui taip pat svarbus politinių partijų ir politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų veiklos šioje srityje įstatyminis reguliavimas. Antai Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad politinės partijos ir politinės organi­zacijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti infor­maciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos ar politinės organi­zacijos idėjas, tikslus ir programą. Politinės partijos ir politinės organiza­cijos turi teisę steigti masinės informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją, taip pat nustatyta tvarka naudotis valstybinėmis masinės infor­macijos priemonėmis. Visuomeninių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje nurodoma, kad visuomeninių organizacijų tikslams ir uždaviniams įgy­vendinti šios organizacijos nustatyta tvarka turi teisę nekliudomai žodžiu, rastu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti or­ganizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo priemo­nes, užsiimti leidyba. Užtikrinant informacijos skleidimo teisę Šiuolaikinėje visuomenėje ypač reikšminga yra audiovizualinių informacijos priemonių veikla. Naciona­linio radijo ir televizijos steigimo, veiklos tvarką, struktūrą, pareigas bei atsakomybę nustato Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Visuome­nės informavimo įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respub­likoje įregistruotų radijo, televizijos stočių, kabelinės televizijos, radijo veikla, išskyrus Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, yra licencijuojama. Konstitucinis Teismas, išanalizavęs Konstitucijos normas, tarptautinę praktiką, 1995 m. balandžio 20 d. nutarime išdėstė savo poziciją dėl valsty­bės teisės reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Analizuodamas Konsti­tucijos 25 straipsniui analogiško Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio taikymo praktiką, Konstituci­nis Teismas pažymėjo, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!