Viskas, ką reikia žinoti apie jonizuojančiąją spinduliuotę

Bendra charakteristika. Jonizuojančioji spinduliuotė yra elektromagnetinės bangos, nuo ultravioletinių, radijo bei kitų kintant elektriniam ir magnetiniam laukams sudariusių bangų besiskirianti tuo, kad geba jonizuoti aplinką.
Kadangi elektromagnetinės bangos pasižymi ir dalelių savybėmis, jonizuojančioji spinduliuotė neretai apibūdinama ir kaip dalelių srautas. Nors Europos Komisijos direktyvoje EURATOM 96/29 apibrėžiant jonizuojančiąją spinduliuotę, atsižvelgiama į banginę jos prigimtį – jonizuojančiąja spinduliuote laikomos elektromagnetinės bangos, kurių dažnis yra 310-15 hercų arba kurių ilgis yra 100 nanometrų ir mažiau – skiriamąją ribą, nuo kurios prasideda jonizuojančioji spinduliuotė, galima išreikšti ir energijos matavimo vienetais.
Galima apskaičiuoti, kad elektromagnetinė spinduliuotė, kurios energija yra 12,4 eV ir didesnė, yra jonizuojančioji spinduliuotė.
Jonizuojančiosios spinduliuotės veikiamoje aplinkoje atsiranda laisvųjų elektronų ir jonų. Nors vyksta ir atvirkštinis reiškinys – rekombinacija, kai laisvuosius elektronus jonai prisijungia, jonizuojančiosios spinduliuotės veikiamoje medžiagoje dėl jonizacijos gali atsirasti tam tikrų pokyčių, kuriais ir apibūdinamas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis.
Šis poveikis gali būti tiek laukiamas arba naudingas, tiek nelaukiamas arba žalingas. Dėl pirmojo tipo poveikio jonizuojančioji spinduliuotės naudojama, dėl antrojo – kuriamos priemonės kaip nuo jos apsisaugoti.
Paprastai šis poveikis (išskyrus didelio intensyvumo jonizuojančiosios spinduliuotės laukus) žmogaus jutimo organais nėra pastebimas. Todėl žmogus, lydimas jonizuojančios spinduliuotės nuo pat savo atsiradimo, apie jos egzistavimą nė neįtarė. Tik devynioliktojo amžiaus pabaigoje tuo, kad egzistuoja jonizuojančioji spinduliuotė, buvo įsitikinta objektyviais būdais – stebint dėl jos poveikio atsiradusius aplinkos pokyčius.
Tai tapo įmanoma 1895 metų pabaigoje Viljamui Konradui Rentgenui atlikus eksperimentus su Krukso vamzdžiu – stikline kolba, kurioje buvo katodas ir anodas, o tarp jų – didelis potencialų skirtumas. Tokiomis sąlygomis Krukso vamzdyje atsirasdavo spinduliuotė, kuri vėliau buvo pavadinta rentgeno spinduliuotė, o pats vamzdis – rentgeno vamzdžiu.
1896 metais buvo atrasta, kad jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžia ir radis Vėliau tokių medžiagų atrasta daugiau.
Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai jų lemiamos apšvitos požiūriu skirstomi į gamtinius ir dirbtinius. Siekiant didesnio tikslumo, gamtiniai šaltiniai skirstomi į kosminę spinduliuotę, radoną patalpose, gamtinius radionuklidus statybinėse medžiagose, gamtinius radionuklidus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!