Viskas apie sociologiją

Terminas sociologija sudarytas iš dviejų žodžių (lotynų k. societas –visuomenė ir graikų k. logos –mokslas). Sociologija – mokslas apie atskiro individo, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą; Taigi pagrindinis sociologinio tyrimo objektas yra socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas. Šis mokslas remiasi realaus gyvenimo duomenų ir faktų moksliniu aiškinimu. Visuomene kaip vientisa socialinė realybė Empiriškai duota realybėVisuomenės vertybių raida ir funkcionavimas Visuomenėje egzistuojantys socialiniai reiškiniai Socialiniai santykiai Socialinės bendrijos Socialiniai institutai Socialinės organizacijos Socialiniai procesai Socialiniai subjektai SOCIOLOGIJOS FUNKCIJOS PAŽINTINĖ FUNKCIJA. Užtikrina naujų žinių gausinimą apie skirtingas socialines gyvenimo sferas, atskleidžia socialinės raidos dėsningumus ir perspektyvas TAIKOMOJI FUNKCIJA. Suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vyksmą mažinant socialinę įtampą visuomenėje, socialinių krizių atsiradimą ir pasekmes. Sociologų paslaugomis daugelyje šalių naudojasi valdžios institucijos, partijos ir organizacijos, planuodamos savo strategiją. SOCIOLOGINĖS PROGNOZĖS FUNKCIJA. Teikia ir grindžia galimų sprendimų alternatyvas ir galimus jų nukrypimus, ilgalaikes pasekmes juos pasirinkus. Moksliškai prognozuoja visuomenės ar jos dalių raidą. SOCIALINIO PLANAVIMO FUNKCIJA. Remdamasi atliktais tyrimais, padeda racionaliai planuoti įvairių gyvenimo sferų plėtotę tiek makro, tiek ir mikro lygiu. IDEOLOGINĖ FUNKCIJA. Sociologinių tyrimų rezultatais gali naudotis politinės partijos arba režimai, siekdami tam tikrų tikslų arba norėdami juos įtvirtinti HUMANISTINĖ FUNKCIJA. Padeda žmonėms, įvairioms socialinėms grupėms geriau suprasti vienas kitą, įvertinti konfliktus ir krizes. SOCIOLOGIJOS VIDINĖ STRUKTŪRA Sociologija skirstoma į: 1. MAKROSOCIOLOGIJA Tiria platesnio masto socialines sistemas (pvz. kapitalizmą) ir istoriškai ilgalaikius procesus (religija, judėjimai) 2.MIKROSOCIOLOGIJA - tiria kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusavio sąveiką ( žmonių požiūrį į konkrečius reiškinius, pvz., valdžios veiksmus) Abu šie lygiai yra glaudžiai susiję ir naudojami dažniausiai drauge. MAKROSOCIOLOGIJOS SRITIS –kaip socialiniai faktai veikia mūsų gyvenimą: KULTŪRA IR VISUOMENĖ-GLOBALIZACIJA-NUSIKALTIMAS IR DEVIACIJA-SKURDAS, GEROVĖ IR SOCIALINĖ ATSKIRTIS-DARBAS IR EKONOMINIS GYVENIMAS-RELIGIJA-GYVENTOJŲ GAUSĖJIMAS IR EKOLOGINĖ KRIZĖ-MIESTAI IR MIESTŲ ERDVĖS MIKROSOCIOLOGIJOS SRITIS: SOCIALINĖ SĄVEIKA IR KASDIENINIS BENDRAVIMAS: - socialinės taisyklės ir kalba; - sąveikos laike ir erdvėje. LYTIS IR SEKSUALUMAS- lyčių skirtybės ir jų nelygybės koncepcijos - vyriškumo transformacijos - žmogaus seksualumas: homoseksualumas KŪNO SOCIOLOGIJA: SVEIKATA. LIGOS IR SENĖJIMAS - Medicina ir visuomenė ŠEIMOS - teoriniai požiūriai į šeimą - santuokos alternatyvos - smurtas ir prievarta šeimoje Sociologiniai tyrimai apima nepaprastai plačią sritį – prasidedančią trumpalaikių susidūrimų, į kuriuos patenka praeiviai gatvėje, analize ir siekiančią pasaulinių socialinių procesų tyrimus. Sociologija siekia, kur kas plačiau pažvelgti į tai, kodėl esame tokie, kokie esame, ir kodėl veikiame taip , o ne kitaip. Pagrindinė sociologijos taisyklė: DALYKAI NE TOKIE, KOKIE JIE ATRODO “Kultūrinis šokas” visiškai naujas kultūros poveikis pirmą kartą su ja susidūrusiam asmeniui. Sociologinis atradimas: “kultūrinis šokas” nepakeitus geografinės padėties. Tai staigus naujų ir netikėtų žmogaus egzistencijos visuomenėje aspektų atskleidimas. Sociologija moko, kad dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais, gerais ar blogais gali būti ir visai kitokie ir kad mūsų gyvenimo “duotybes” stipriai veikia istorijos ir visuomenės jėgos. Matyti, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų. Namų fasadai nieko nesako, jie byloja tik apie kokį nors klasės ar grupės, kuri jau seniai čia negyvena architektūrinį skonį. Socialinės paslaptys glūdi už fasadų. Norint suvokti už jų slypinčią tikrovę, reikia daug intelekto pastangų. Kaip vykdoma miesto savivalda? Ar mokymo įstaigos valdymas? Oficiali informacija grindžiama teisės aktais, statutais, statistika, planais, politikų pranešimais ir ataskaitomis. Visa tai vyksta visiems matomame viešajame valdymo lygmenyje. O kaip viskas vyksta iš tiesų? Vakarų kultūroje manoma, kad vedybų priežastis abipusė vyro ir moters meilė. Tai grindžiama populiaria mitologija, kad meilė – labai stipri emocija, kuriai neįmanoma atsispirti, kuri nepaiso jokių kliūčių. Tačiau pagal tai, ką žmonės pasirenka savo partneriu, matyti, kad Kupidono strėlės šaudo tik atitinkamos klasės, pajamų, religijų ribose. Dažnai ne meilės jausmas sukuria artimus santykius, o iš anksto kruopščiai apibrėžti ir neretai suplanuoti santykiai sukuria pageidaujamas emocijas. Jei tenkinamos ar sukuriamos tam tikros sąlygos , galima leisti sau ir “įsimylėti”. Būti laisvam nuo vertinimų Žmonių vertinimo skalė labai plati, todėl žmogus negalėtų beveik egzistuoti be jokių vertinimų, Tai nereiškia, kad sociologas nesiima nieko vertinti arba neurėtų to daryti. Pagrindinis jo tikslas – suprasti, kas vyksta iš tikrųjų ir vengti tendencingumo. Jo darbas – kuo tiksliau surinkti informaciją apie kokį nors socialinį reiškinį. Kiti asmenys turi nuspręsti, ką daryti su šia informacija. Būti „nepagarbiam“. Sociologas blaiviai ir kritiškai vertina ir negarbina visuomenėje pripažįstamų vertybių, tiesų, suvokia, jog kiekvienoje visuomenėje gyvuoja oficialioji (respektabilioji) ir neoficialioji (nerespektabilioji) visuomenės. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja kiti gyvenimo būdai, kurie skiriasi nuo viduriniosios klasės respektabilumo. Viduriniosios klasės primesti vertybiniai požiūriai suvokiami, kaip “savaime suprantami” , reikalaujantys visuotinio pritarimo ir dažniausiai vertinami frazėmis : “Žinoma”. “ Savaime aišku” - ar nuosavybė neliečiama? Ar kultūringas žmogus turi mėgti klasikinę muziką? ; ar monogamija yra natūrali santuokos forma? Būti kosmopolitu. Sociologas domisi įvairių kraštų kultūra ir atviras begalinei žmogiškųjų galimybių įvairovei. (pvz., vakariečiai itin domisi narkomanijos plitimu, tautinių mažumų padėtimi Lietuvoje ir kt.). Šie tyrimai svarbūs lyginamajai sociologijai, kuri tirdama atitinkamų reiškinių paplitimo atskirose šalyse ypatumus, ieško bendro jų vardiklio, stengiasi išryškinti jų bendražmogišką turinį. SOCIOLOGIJOS MOKSLO RAIDA Jau XVII a. filosofų T. Hobso, B.Spinozos teorijose ryškėjo požiūris į visuomenę kaip į sistemą - Dekartas lygino visuomenę su mašina, kurios kiekvienas sraigtelis atlieka savo darbą. * Sociologijos atsiradimą paskatino dvi didžiosios revoliucijos: - politinė XVIII a. Prancūzijoje - ekonominė VXIII – XIX a. Anglijoje. * Sociologija kaip savarankiškas mokslas apie visuomenę susiformavo XIX a. viduryje. - sociologija pradėjo tirti socialinių institutų raidą ir ryškėjančią socialinių konfliktų dinamiką, atskirų grupių socialinį elgesį SOCIOLOGIJOS MOKSLO „TĖVAI“: AUGUSTAS KOMTAS (1798 – 1857) – sukūrė sociologijos terminą, sudarė mokslų hierarchiją, kurioje svarbiausia buvo sociologija, tirianti sudėtingiausius faktus. Sociologiją padalijo į dvi dalis: socialinę statistiką, tiriančią visuomenės tvarką, darnumą ir stabilumą, ir socialinę dinamiką, tiriančią visuomenės raidą, pokyčius. KARLAS MARKSAS (1818 – 1883) – teigė, kad visa žmonijos istorija yra klasių kovos istorija. Visuomenės pagrindu laikė materialinę gamybą, kuri nulemia visuomenės sąmonę (politiką, moralę, teisę , religiją, mokslą, meną). HERBERTAS SPENCERIS (1820 – 1903) – žvelgė į visuomenę kaip į biologinį kūną: kaip kūną sudaro įvairūs jo organai, taip ir visuomenę sudaro institutai (šeima, valstybė, religija, mokykla), atliekantys tam tikras funkcijas. Visuomenė yra organizmas, kuriam būdinga struktūrinė diferenciacija. EMILIS DURKHEIMAS (1858 – 1917) – sociologijos tyrimo objektu laikė socialinius faktus. Žmogaus socialinį elgesį daugiau lemia ne individualios priežastys, bet socialinių faktų visuma. MAKSAS WEBERIS (1864 – 1920) – buvo veikiamas K. Markso idėjų, bet sakė, kad ekonominiai veiksniai yra svarbūs, tačiau idėjos ir vertybės turi tokią pat įtaką socialiniams pokyčiams. Sociologijos teorinės paradigmos (gr. paradeigma – pavyzdys, modelis) FUNKCIONALIZMAS – visuomenė traktuojama kaip sistema, kurios sudėtinės dalys atlieka funkcijas, leidžiančias išlaikyti visuomenės stabilumą. KONFLIKTO TEORIJA - į visuomenę žiūrima kaip į nuolatinį įvairių socialinių grupių konfliktą. SIMBOLINIS INTERAKCIONIZMAS – į visuomenę žiūrima kaip į nuolatinę, kasdienę socialinę sąveiką (interakciją). Santuoka ir šeima pagal įvairias sociologines paradigmas Pagal funkcionalizmą: Šeimos tipai; Šeimos funkcijos Pagal konflikto teoriją: Šeimos turtiniai santykiai Socialinės padėties klausimai Pagal simbolinį interakcionizmą: Šeimos tarpasmeniniai santykiai: savęs kaip vyro, žmonos, tėvų suvokimas Šeimos vertybės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!