Viskas apie augaliją

Miškai ir daugiamečių žolinių augalų bendrijos vaidina didžiulį vaidmenį stabilizuojant neigiamus gamtinius ir antropogeninius procesus, reguliuojant aplinkinių teritorijų hidrologinį režimą bei klimato sąlygas ir išsaugant pusiausvyrą gamtoje. Ypač aktualiu stabilizuojantis natūralios bei pusiau natūralios žolinės ir sumedėjusios augalijos poveikis yra tapęs pastaraisiais dešimtmečiais, kai labai padidėjo žmogaus poveikis gamtinei aplinkai ir, žinoma, jos teršimo mastas. Daugiamečių augalų ir visų pirma miškų bendrijos sugeba išfiltruoti didelius paviršinio vandens nuotėkio bei užteršto oro kiekius ir gerokai sumažinti paviršinių vandens telkinių, gruntinių vandenų ir oro baseino užterštumą.
Tačiau stabilizuojančios gamtinių ir pusiau gamtinių augalų bendrijų galimybės nėra begalinės ir pasiekus tam tikrą teršimo lygį ar trukmę, neigiamas teršiančiųjų medžiagų poveikis tampa neįveikiamas, pradeda blogėti augalijos būklė, mažėti produktyvumas bei rūšinė bendrijų įvairovė. Pažymėtina, kad dažnai teršiančių medžiagų poveikiui augalai yra gerokai jautresni negu žmogus. Praeitame dešimtmetyje prasidėjęs visuotinis regioninio masto miškų džiūvimas labai akivaizdžiai iliustruoja šį faktą.
Toliau šiame skyriuje pateikiami duomenys apie įvairių augalijos tipų produktyvumo bei jų paplitimo gamtinę bei antropogeninę dinamiką, miškų būklę ir produktyvumą, sausumos ir vandens telkinių augalijos pokyčius.
Daugiametės augalijos arealai - vienas iš vertingiausių kraštovaizdžio ekologinių komponentų. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl žmogaus veiklos daugiametės augalijos sąskaida ir jos plotai smarkiai keitėsi. Tačiau ir gamta naudojasi menkiausiu visuomenės sutrikimu, kad atgautų prarastas pozicijas. Kai tik žmogaus poveikis gamtinei aplinkai sumažėja, suintensyvėja renatūralizacijos procesas. Kuo didesni sutrikimai vyksta visuomenėje, tuo toliau pažengia renatūralizacijos procesai. Antropogenizacija ir renatūralizacija - tai du priešingi, bet lygiagrečiai vykstantys procesai.
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos valstybė paveldėjo praėjusio šimtmečio ir dar senesnę žemės naudojimo tvarką: rėžinę sistemą, užsilikusią dar nuo XVI amžiaus valakų reformos, taip pat bendrąsias kaimo pievas ir ganyklas, kurių bendruomeninis naudojimo būdas siekia, ko gero, dar priešistorinius laikus.
1919 m. pradėta vykdyti žemės reforma, kurios svarbiausias uždavinys buvo skirstyti kaimus viensėdžiais. Bendrosios kaimų pievos ir ganyklos imtos naikinti tik pagal 1925 m. instrukciją. Nuo tada...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!