Vinco Kudirkos gyvenimas

 Vincas Kudirka V.Kudirka-įžymiausias tautinio sąjūdžio epochos veikėjas, lietuvių tautos dvasios ugdytojas. Dešimtį metų diena dienon dirbo “tėvynės dirvonuose”. Jo poezija, publicistika, satyros, vertimai, muzikos kūriniai tapo stipria atrama tautos kultūrai. V.Kudirka kilęs iš Suvalkijos. Iš to krašto kilę P.Vaičaitis, A.Kriščiukaitis ir kiti. Tik V.Kudirkos kelias kiek vingiuotesnis. V.Kudirka gimė 1858m gruodžio 31d Paežerių kaime (dabar Vilkaviškio raj.). Tėvai-pasiturintys, nors ne “šimtamargiai”, kaip suvalkiečiai vadino turtinguosius. Dešimties metų neteko motinos. Vaiko atmintin spėjo įstrigti jos dainuotos dainos, sektos pasakos, kurios ir brandino dailės daigą. “Jeigu aš šiandien muzikantas,-rašė vėliau V.Kudirka,-pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant eilėdirbis, tai motinos kaltė.” Polinkis į meną ėmė ryškėti Paežerių pradžios mokykloje. Tą mokyklą V.Kudirka pradėjo lankyti 1868m. Ši pirmoji valdinė mokykla Lietuvoje buvo ką tik atidaryta. “Mano Vincas atideng4 Paežerių mokyklą”,-mėgo sakyti rašytojo tėvas. V.Kudirka-pradžios mokyklos mokinys, pasidirbo smuiką, gražiai deklamavo, puikiai rašė dailyraštį. Įstojęs į Marijampolės gimnaziją (1871m.), toliau ugdė meninius polinkius. Jau žemesnėse klasėse ėmė kurti eilėraščius. Juos rašė lenkų kalba. Mat gimnazija buvo didelėje lenkų kultūros įtakoje. Lenkiškai kalbėjo daugelis mokytojų, taip pat V.Kudirkos mėgstamas literatūros mokytojas. Bibliotekoje-daugiausia lenkų literatūros. Moksleiviai žavėjosi A.Mickevičium , J.I.Kraševskiu, J.Slovackiu. Lenkiškai šnekėjo jaunuoliai, groję mokyklos orkestre, kuriam priklausė ir V.Kudirka. O eiles, piešinius, karikatūras visi skelbė lenkų kalba ėjusiame moksleivių laikraštėlyje “Melagystė”. Tokia aplinka vyravo ir Seinų kunigų seminarijoje.Ten V.Kudirka, nusilenkęs tėvo valiai, mokėsi dvejus metus (1877-1879). Smalsiam, linkusiam į meną jaunuoliui sunku buvo ilgiau ištverti. Nevykdžiusį seminarijos reikalavimų, jį pašalino “dėl stokos pašaukimo”. V.Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją. Netekęs paramos iš namų, vertėsi savo jėgomis. Gelbėjo bendrabučio vyresniojo pareigos: veltui gaudavo visą išlaikymą. Pasiryžęs siekti mokslo, 1881m įstojo į Varšuvos universitetą. Iš namų jokios paramos ir tuomet nesulaukė. Studijavo filologiją, po metų perėjo į medicinos fakultetą. Menui ir literatūrai beliko laisvalaikis. Manoma, kad pragyvenimui V.Kudirka užsidirbdavo grodamas orkestruose. Grojo įvairiais instrumentais: smuiku, violončele, citra, kanklėmis. Varšuvos laikotarpis-V.Kudirkos pažiūrų ir interesų brendimo metas. Draugaudamas su lenkų studentais, priklausiusiais nelegaliai socialdemokratų organizacijai “Proletariatas”, jis pajuto anticarines nuotaikas. Susiklostė mintis, kad žmogus atsakingas už visuomenę, kad negalima tylėti, kai siautėja savivalė. Už ryšius su “Proletariato” nariais V.Kudirka 1885m suimamas ir atsiduria Varšuvos kalėjime, pašalinamas iš universiteto. Tik po dvejų metų grįžo tęsti studijų, o 1890m gavo gydytojo diplomą. Varšuvoje V.Kudirka išgyveno devynerius metus. Čia jis įgijo ne tik profesiją, bet ir literatūrinę kultūrą: gerai susipažino su lenkų ir Vakarų Europos literatūra, pamėgo rusų poeziją. Išmoko vokiečių kalbą, su žodynu skaitė angliškai, prancūziškai, lotyniškai. Pradėti rūpintis lietuvių kultūra jį kvietė jo klasės draugas iš Marijampolės gimnazijos J.Jablonskis, jau žinomas lietuvių kalbos darbininkas. V.Kudirkos pasirinkimą lėmė “Aušra”. Kaip pats rašytojas sakė, tai ji “atvėrė akis”. Jis pasijutęs kaltas, kad nieko iki tol nedavęs savo tautos kultūrai. Ir visam laikui apsisprendė dirbti Lietuvos labui. V.Kudirka būdą turėjo švelnų. Taip apie jį sakė visi jį pažinoję 19a šviesuoliai. Buvęs taktiškas ir linksmas. Kartu labai tvirtų pažiūrų: pasirinkto kelio, savo idėjų ir “prisižadėjimų jis niekados neatsisakydavo”. Tai pareigos žmogus. Pareigas atlikdavęs net tada, kai sveikata susilpnėjo. Antai ėmęsis 1897m vėl redaguoti “Varpa” ir nesulaukdamas bendradarbių straipsnių bei kūrinių, V.Kudirka vos ne vos ne vienas pats ir rašė, ir leido žurnalą. V.Kudirka reikalavo, kad ir kiti ano meto inteligentai vykdytų “įžadus”. Pinigai V.Kudirkai visą gyvenimą buvo antraeilis dalykas. Gyveno ne “dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto”. Pinigus, uždirbtus gydant ligonius, išleisdavo knygoms, dailės kūriniams, dovanoms artimiesiems. Už savo raštus nei V.Kudirka, nei rašantys užmokesčio paprastai negaudavo. Jei kuris leidėjas ir mokėdavo, tai labai mažai. Todėl nustojęs verstis gydytojo praktika, rašytojas gyveno skurdžiai, varpininkų remiamas. V.Kudirkos bendradarbis K.Grinius taip jį apibūdino: Ūgio buvo vidutinio, veido smulkaus, bet labai gražaus, barzda ir ūsai reti, nedideli; paskutiniais metais šiek tiek pražilo, ir ant kūno buvo laibas, eisenos smagios, akių aiškių. Ilgainiui V.Kudirka tautos atmintyje tapo galiūnu, jungiančiu konkretų asmenį, jo veiklą ir tautos lūkesčius. V.Kudirkos kūryba –viena iš XIXa. Lietuvių kultūros viršukalnių.Nuo jos lietuvių poezijai – realistinio satyrinio vaizdavimo galimybės.V.Kudirka padėjo tvirtą pamatą lietuviu publicistikai,literatūros kritikai,vertinimo menui.Atidavęs visas jėgas kultūros ir visuomenės labui,rašytojas nusipelnė tautos atgaivinimo vardą,tvirtai įdėjo į lietuvių literatūrą.Brangus ir V.Kudirkos asmenybės pavyzdys.Jo gyvenimas-pasišventėlio tautos labui kelias.Juk galėjo tapti įžymiu gydytoju ar tik rašytoju.V.Kudirka viską paaukojo patrioto ir piliečio užduočiai.Tai niekad negarantuoja pastovios šlovės.Patriotą ir pilietį tauta prisimena tik tada,kai jai sunku, o menininkai mylimi visuomet. Naumiestis ,kur V.Kudirka praleido paskutiniuosius gyvenimo metus,įsikūręs Šešupės ir Širvintos santakoje,pačiame Rytų Prūsijos pasienyje.O ten spausdintas “Varpas” ir lietuviškos knygos. 1899m., nesugebėjęs išversti A.Mickevičiaus “Vėlinių” V.Kudirka mirė. “Literatūros perlai” Pasaulinės “literatūros perlu” V.Kudirka vadino F.Šilerio tragediją “Orleano mergelė”. Kiekviena tauta skuba tokius kūrinius išsiversti į savo kalbą. V.Kudirka irgi nemažai vertė. Jį ypač domino kūriniai apie tautų kovą už laisvę. Be “Orleano mergelės”, pateikė lietuvių skaitytojui F.Šilerio “Vilių Telį”, Dž.Bairono “Kainą”, ištraukų iš A.Mickevičiaus “Kondrato Valenrodo”, “Vėlinių”. V.Kudirkai imponavo maištingas žmogus. O kiekvieno žmogaus maištingumą, norą veikti siejo su tautos kova už išsivadavimą. Būdamas veiklos žmogus ir ne visada galėdamas veikti, tą troškulį patenkino versdamas kitų tautų kūrinius apie pasipriešinimą priespaudai. Kodėl V.Kudirka nesiryžo versti M.Saltykovo-Ščedrino? Satyros kūrinių, rašytojo manymu, išversti stačiai negalima. Todėl ir M.Saltykovo-Ščedrino “ne viena kalba be šventvagystės pasisavinti negali”. Iš rusų kalbos V.Kudika vertė I.Krylovą, kurio pasakečios ir pačiam vertėjui tapo literatūrine mokykla. Akivaizdus pavyzdys-V.Kudirkos pasakėčios “Žvirbliai ir kaliausė”, “Saučius ir gizelis”. Iš V.Kudirkos vertimų ne viena lietuvių karta susipažino su lenkų, vokiečių, anglų bei rusų literatūra. Kitų tautų literatūra sudarė palankią aplinką savai literatūrai augti. Pasaulinės “literatūros perlai” V.Kudirkai buvo ir tautos garbės reikalas. Per vertimus tauta pareiškia pasauliui, kad ji yra. V.Kudirka plačiau suprato kultūrą ir kvietė neužsidaryti savam “lakštingalyne”, mokytis iš kitų tautų, perimti tai, ką geriausia per amžius sukūre žmonija. (F.Šidlerio knygos “Orleano mergelės” vertimas išleistas 1898m.) “Atviras laiškas eilėrašiams” Atvirai V.Kudirka svarstė ir literatūros reikalus. Rašytojas norėjo,kad visuomenę pasiektų tik visuomeniškai prasminga kūryba.Visuomeniškumas-svarbiausias V.Kudirkos reikalavimas literatūrai. Jo nuomone, rašytojams turi rūpeti tautai reikšmingi dalykai. Literatūra-ne tik asmenybės pasireiškimo būdas, bet ir visuomenės minčių, lūkesčių išraiška. Jis “Varpe” išspausdino keliolika recenzijų apie to meto rašytojų kūrinius, taip pat paskelbė didesnį darbą- “Tiesas eilėms rašyti”, kuriose, remdamasis geriausiais lietuvių poezijos pavyzdžiais, mokė, kaip rašyti eilėraščius, davė elementarių žinių apie eilėdaros sistemą, ritmą, rimą. Rimto atsidėjimo ir pasirengimo jis reikalavo iš poetų. Nevalia imtis eiliavimo “nepergraužus” gramatikos. nesigėdykime, vyručiai, susipažinti su gramatika, nes nei “angelų kalba” negali apsieiti be jos. Tie ypač, kurie rašo pasiremdami ant “dailos dėl dailos”, turi dabinti kalbą, o ne darkyti ją. Negalima rašyti eilėraščių nežinant poezijos “technikos”. Kudirka nuosirdžiai sielojosi dėl žemo tuometinės lietuvių poezijos lygio, savo recenzijose aiškino jos trūkumus. Lietuvių kalbai, jo manymu, labiausiai tinka silabotolinė eilėdara. V.Kudirka kvietė poetus įsiklausyti į liaudies dainas. Jos- liaudies išmintis, ilgaamžio patyrimo šaltinis. Ir A.Mickevičius “nuo Lietuvos lakštingalų išmoko giedoti ir tik apie Lietuvą giedojo, nors lenkiškais žodžiais.” Didelius reikalavimus V.Kudirka kėlė ir satyrai. Jos meistru laikė M.Saltykovą-Ščedriną. Satyra gali kritikuoti žmogaus ydas, bet ne užgauti ar įžeisti asmenį. V.Kudirka rašė: “Satyros pirštas turi būti atkreiptas į išjuokiamą piktybę, o ne į tą ar kitą žmogystą”. Rašytojas pasisakė ir prieš pigų šmaikstavimą, kai liečiami “niekniekiai menki ir be vertės”. Satyrikui ypač reikia išminties ir takto. “Varpas” Jis pairodė (1889-1905) sustojus “Aušrai”. Keitėsi laikraščio bendradarbiai ir redaktoriai. Ilgiausiai jį redagavo V.Kudirka – pirmasis “Varpo” redaktorius. Šis laikraštis atspindėjo lietuvių tautinio sajūdžio pakitimus ir daugiau dėmesio skyrė savo meto ekonomikos ir politikos reikalams. Jame vyravo publicistika. “Varpo” publicistai ragino valstiečius ieškoti naujų žemdirbystės būdų, kalbėjo apie “reikalingumą ir nadingumą prekystės”. Varpininkai pirmieji prabilo apie tai, kad daugiau lietuvių turėtų gyventi miestuose. 19a. pabaigoje tai buvo gana svarbu. Pavyzdžiui, Vilniuje 1897m lietuviais užsirašė tik per 3 tūkstančius gyventojų (jie sudarė vos 2 procentus visų gyventojų). Šis laikraštis ugdė lietuvių iniciatyvą, skatino tautinį nesąmoningumą. “Varpas” smerkė caro valdininkų savivalę, viešumon kėlė kyšininkus, pateikdavo pavyzdžių, kaip varžomos tautinės teisės. Varpininkai kritiškai žiūrėjo į kunigijos įtaka kaimui, jos nuolaidžiavimą caro valdžiai. Daug aštrių žodžių pasakė apie sulenkėjusius kunigus. “Varpas” vertino švietimą, mokslą. Skelbė populiarius straipsnius iš gamtos, medicinos mokslų, teikė pedagoginių žinių. “Varpe” užsimezgė diskusija, kad net reikia mokyti ir mergaites. O apsišvietusių moterų tuo metu labai trūko. “Varpo” puslapiuose atsispindėjo ir krašto socialiniai reikalai. Nespėjęs po baudžiavos atsigauti kaimas, pavieniams valstiečiams turtėjant, vėl pradėjo skursti. Itin sunki buvo darbininkų dalia. Anot “Varpo”, jų privilegija-badas. Varpininkai manė, kad galėtų padėti švietimas, ekonominės bei politinės reformos. “Varpas” plėtė ryšius su kitų tautų literatūromis. Jis suaktyvino Lietuvos kultūrinį gyvenimą, turėjo lemiamą reikšmę lietuvių literatūros, ypač realizmo raidai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!