Gyvenimas kaip pareiga Vinco Kudirkos ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje

Pareiga- tai vidinis įsipareigojimas, paliepimas sau pačiam, laisvas savęs apribojimas. Pareigos samprata laikui bėgant keitėsi. XXa. II pusėje Justinas Marcinkevičius rašė „ Dienoraščiuose be datų” ,jog žmogui bręstant keičiasi jo pareigos jausminės paskatos, plečiasi pasaulio ir žmonių ratas, kuriam žmogus jaučia vienokią ar kitokią pareigą. Ateina pareigos jausmas draugams, mylimai moteriai, savo šeimai, kolektyvui, tiesai, ištikimybei, idėjai, tėvynei... Bet viso to pradžia yra įskiepiama vaikams nuo mažų dienų, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad ir jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogumi, o tai yra aukščiausia ir sunkiausia pareiga. Justinas Marcinkevičius jau būdamas jaunas pareigą suprato savotiškai, gretindamas ją su meile, bet taip pat suprasdamas ją brandžiau negu galėtų jo būti bendraamžiai. Dienoraščių herojus pats pripažįsta, kad pareiga gali būti nelengva : „ Negalvojau apie pareigą— dirbdamas vienokį ar kitokį darbą, aš mylėjau.”. Lietuvių literatūros kūriniuose dažnai veikėjai turi pasirinkti tarp asmeninių malonumų ir turimos atlikti pareigos. Ar gyvenimą galima laikyti pareiga? Kaip ši idėja atskleidžiama Vinco Kudirkos kūryboje ir Justino Marcinkevičiaus dramoje ,,Mažvydas“. Taigi bus kalbama apie minėtų autorių pareigos sampratą.
XX a. antrosios pusės poeto, dramaturgo, lietuvių tautos moralinio autoriteto Justino Marcinkevičiaus poetinėje dramoje “Mažvydas” didžiausias dėmesys sutelkiamas į herojaus vidinę dramą – blaškymąsi tarp pareigos ir asmeninės laimės. Vaizduojama, kaip kenčiantis, ieškantis ir išgyvenantis vidinį konfliktą žmogus, visą talentą ir jėgas atidavęs tėvynei bei žmonėms, lieka nelaimingas ir pasmerktas. Pareiga žodžiui, tėvynei, tampa sunkia našta: „Kiek metų aš krūtinėj šitą šauksmą/ Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs/ Kaip akmeniu buvau jį...”. Tačiau meilė Lietuvai - ne vienintelis Mažvydo jausmas, kankinantis jo sielą. Anapus Nemuno jis paliko mylimą moterį, kurios išsižadėjo dėl tos pačios priežasties kaip ir Tėvynės. Norėdamas išleisti knygą, turėjo tapti dvasininku ir vesti kitą moterį. Visą gyvenimą Mažvydas nemylėjo nieko labiau...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!