Vilniaus lėlių teatras

Oficiali Vilniaus lėlių teatro susikūrimo data — 1958 m. spalio 27 d., kai vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje buvo parodyta Salomejos Nėries „Eglė žalčių karalienė”. Ši data pasirinktina neatsitiktinai — teatro premjera buvo skirta VLKJS 40-osioms metinėms. Tačiau teatro kūrimosi procesas buvo prasidėjęs daug anksčiau. Režisierius Balys Lukošius, tuo metu dėstęs Vilniaus kultūros švietimo technikume, iš režisūros specialybės moksleivių subūrė lėlininkų grupę. Tai buvo pretekstas 1957 metais kreiptis į švietimo ministrą M. Gedvilą, siūlant steigti ministerijai priklausantį lėlių teatrą. Kadangi panašių precedentų būta (čia galima prisiminti, jog ir S. Obrazcovo teatras keliolika metų priklausė Švietimo ministerijai), tokį lėlių teatrą nutarta įsteigti, ir 1958metų rugpjūčio 11 d. jis buvo įteisintas.
Priklausymas Švietimo, o ne Kultūros ministerijai sąlygojo kai kuriuos teatro veiklos ypatumus. Visų pirma labai skurdi buvo meterialinė bazė. Neturėdamas savo patalpų, teatras iki 1976 m. rodydavo spektaklius dažniausiai įvairiose mokyklose. Rysys su mokykla buvo svarbiausia teatro veiklos sąlyga.
Buvo statomi daugiausia lietuvių autorių veikalai, stengiamasi į repertuarą įtraukti visų pirma tuos, kurie įęjo į mokyklos programą (P. Cvirkos „lakštingalos“, V. Krėvės „Raganiaus“ inscenizacijos). Be to, teatrui buvo keliamas uždavinys propaguoti gražią, taisyklingą lietuvių kalbą. Vilniaus lėlių teatre aktoriai deklamuodavo ypač raiškiai, „išdainuodami“ visus garsus, ir dėl to ne kartą susilaikė kritikos priekaištų.
Balys Lukošius savąjį lėlių teatrą pradėjo kurti turėdamas apgalvotą bendrą jo egzistavimo idėją. Kaip ir daugelis lėlių teatrų režisierių, jis buvo ir aktorius, ir dailininkas. Aktoriaus meno mokęsis pas K. Glinskį ir B. Dauguvietį Vaidybos mokykloje, 1949 metais jis baigia Aukštosios meno mokyklos grafikos specialybę. „Dramos teatre man visuomet norėjosi sukurti raiškų plastikinį piešinį, bet nei kaip aktorius, nei kaip režisierius to padaryti nemokėjau. Tada ir palinkau į sritį, kurioje mano, kaip dailininko sugebėjimai galėjo stipriau pasireikšti, — į lėlių teatrą”, — aiškino B. Lukošius.
Lėlių teatru jis susidomėjo dar Šiaulių mokytojų seminmarijoje, kur vaidino Gerardo Bagdonavičiaus spektakliuke “Muliuko nuotykiai”. Vėliau, režisuodamas Stasio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!