Vilko vaikų likimas Alvydo Šlepiko romane ,,Mano vardas – Marytė”

Viešoji kalba

Vilko vaikų likimas Alvydo Šlepiko romane ,,Mano vardas – Marytė”

Pats knygos autorius, Alvydas Šlepikas, gimė 1966 m. sausio 27 d., Molėtų rajone. Jis yra poetas, režisierius, aktorius, scenaristas. 2013 m. už romaną „Mano vardas – Marytė” laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Romanas buvo pripažintas geriausia metų knyga. Savo filmuose ir knygose dažniausiai gilinasi į pasaulyje vyraujančias problemas – narkotikų prekybą, šeimos problemas, karą. Apie savo kūrinį „Mano vardas – Marytė” , Alvydas Šlepikas yra pasakęs: ,,Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai.”.

Vilko vaikai yra Mažosios Lietuvos vaikai, kurie Antrojo pasaulinio karo metu buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Dar jie buvo vadinami vokietukais. Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios taip pat buvo laikomi užsieniečiais, iki 5 dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Vilko vaikai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys ir A. Šlepiko romane ,,Mano vardas – Marytė“, yra istorinio nusikaltimo simbolis, kuris liudija Antrojo pasaulinio karo istoriją. Šie vaikai yra asocijuojami su nesugijusia Antrojo pasaulinio karo žaizda.

Neturėdami galimybės auginti gyvulius ir dirbti žemę, pirmuosius pokario metus vokiečių tautos žmonės šiaip taip išgyveno valgydami nugaišusių arklių mėsą, sraiges, varles, dilgėles, nesunokusius vaisius ir kitokias pasitaikiusias maisto liekanas. Motinoms teko pasirinkti – pamaitinti ir leisti išgyventi stipriausiems ar gailėti silpniausių ir tuo pat metu pasmerkti bado mirčiai stipresniuosius. Taip daugybė vaikų liko našlaičiai. Vaikai ir suaugusieji buvo apimti psichikos sutrikimo. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Taip šie vaikai įgavo neįprastą statusą – jie maitino šeimą ir sprendė, kuris šeimos narys gyvens, o kuris mirs. Kai kurie našlaičiai pasirinkdavo likti Lietuvoje, ieškoti šeimos. Dėl savo saugumo jie buvo priversti keisti savo vardus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!