Viešųjų kalbų rengimas: principai ir klaidos

ĮVADAS „Turintis komunikacinę kompetenciją žmogus gali įvertinti savo bendravimo ypatybes ir galimybes, suprasti kitus žmones ir tarpusavio santykius.“ (Psichologijos žodynas, Vilnius, 1993, psl. 144) Kasdieniniame gyvenime kiekvienam žmogui tenka būti kalbėtoju. Kartais reikia kreiptis į nedidelį žmonių būrelį ir aiškinti, tikinti, skatinti ar raminti. Prireikia ir dideliam žmonių būriui daryti pranešimą, darbo, visuomeninės veiklos ataskaitą, apginti savo sumanymą. Visa tai reikalauja mokėti aiškiai, trumpai, įtikinamai pasakyti savo nuomonę, tačiau ne kiekvienas sugeba būti puikus oratorius. (2, p.14) Rengimasis viešajai kalbai atima daug laiko ir pastangų. Yra kalnai knygų apie viešosios kalbos sakymo meną, bet pamatyti ir išgirsti tobulą oratoriaus pasisakymą yra labai sunku. Todėl mūsų referato tikslas yra išsiaiškinti pagrindinius viešosios kalbos rengimo principus ir klaidas. Kad įgyvendintumėme šį tikslą, išsikėlėme tokius uždavinius: • išsiaiškinti viešosios kalbos sąvoką; • trumpai aptarti viešųjų kalbų skirstymą pagal kalbančiojo tikslą, kalbos parengimo ir sakymo būdą; • pateikti pagrindinius kalbos rengimo principus; • supažindinti su viešųjų kalbų technika; • išsiaiškinti pagrindines oratorių klaidas; • remiantis teorija trumpai aptarti kelių viešųjų kalbų privalumus ir trūkumus. Metodai: mokslinė ir publicistinė literatūros apžvalga bei vaizdo įrašų analizė. 1. TEORIJOS APŽVALGA 1.1 Viešųjų kalbų sąvoka ir skirstymas Viešoji kalba - oratoriaus monologas tam tikra tema, skirtas iš anksto organizuotai klausytojų grupei; sakoma su jais kontaktuojant, tiesiogiai, tam tikras proga, konkrečioje vietoje, nustatytu laiku. Pagrindinis požymis (skirtumas) nuo kitų (masinės, garsinės ir t.t. kalbų) - tiesioginis kontaktas ir grįžtamasis ryšys. (8) Oratorius – tai kalbėtojas, asmuo, sakantis kalbą susirinkime; iškalbingas žmogus, mokantis sakyti viešas kalbas. (6, p. 532) Pagal tai, kokio tikslo siekia kalbantysis, kalbas galima suskirstyti į: • Informacines; • Apeliacines; • Emocines (estetines). Informacinės kalbos tikslas – suteikti tam tikrą papildomą informaciją klausytojams, pranešti, informuoti, išaiškinti, įrodyti, supažindinti, išmokyti, populiarinti mokslines ir pedagogines žinias, patarti ir t.t. Pagrindiniai šio tipo kalbos bruožai – racionalumas, nuoseklumas ir argumentavimo griežtumas. (4, p. 163) Geriausios informatyvios kalbos ir pristatymai yra: • Tikslūs; • Aiškūs; • Prasmingi; • Įsimenantys. (1, p. 94) Apeliacinės kalbos tikslas – įtikinti klausytoją, palenkti jį į savo pusę, paskatinti jį tam tikram poelgiui. Oratorius tiesiogiai kreipiasi į klausytojus, prabyla į jų orumą, garbę, sąžinę, dorovę. Paprastai šios kalbos būna veržlios ir emocingos. Įtikinimo elementų galima rasti ir informacinėse, ir apeliacinėse kalbose, tik jos remiasi kitokio pobūdžio įrodymais. Informacinės kalbos grindžiamos loginiais argumentais – faktais, dokumentais, statistiniais duomenimis, citatomis ir pan., o apeliacinėse kalbose daugiau dėmesio skiriama pačiam įtikinimui ir labiau apeliuojama į jausmus nei į racionalų mąstymą. Galutinis jų tikslas – paveikti jų valia, įtikinti, įteigti, paskatinti veikti. Emocinių kalbų tikslas – paveikti jausmus, o pagrindinė funkcija – estetinė, todėl jas dar galima vadinti estetinėmis, vaizdingomis kalbomis. Emocinės kalbos išsiskiria pakilumu, raiškumu, stiliaus individualumu ir meniškumu. Tai gali būti proginės, sveikinimo kalbos ir pan. (4, p. 163) Pagal parengimo ir sakymo būdą kalbos skirstomos į: • Skaitomąsias; • Laisvąsias; • Improvizuotas. Skaitomosioms kalboms iš anksto parašyti ir skaitomi nuo pradžios iki galo pranešimai. Laisvosios kalbos, kaip ir skaitomosios, yra ruošiamos iš anksto, parašomas visas tekstas arba tik pagrindinės tezės. Sakant laisvąją kalbą, parengtu tekstu naudojamasi tik kaip pagalbine priemone. Improvizuotos kalbos sakomos be jokio išankstinio pasirengimo. (4, p. 164) Kalba tik tada daro įspūdį, kai ją oratorius sako gyvai. Mintinai išmokta ir pasakyta kalba savo skambėjimu yra labai artima skaitomam tekstui ir pateikiama tik ypatingais atvejais. Reikia atkreipti dėmesį, kad nepriekaištingas rašytinis tekstas gali visai netikti kalbai, todėl, kad sakytinė kalba skiriasi nuo rašytinės keletu aspektų: • Sakytinei kalbai būdingi trumpesni sakiniai; • Paprastesnės frazių konstrukcijos; • Joje vartojama šnekamoji leksika; • Pasitaiko nukrypimų nuo gramatinių ir stilistinių normų; • Sakytinė kalba yra emociškai spalvingesnė. Sakytinei kalbai, orientuotai į klausytoją, būdingi klausiamieji sakiniai, kreipiniai, kalbos dialogizavimas (klausimai ir atsakymai), įvadiniai žodžiai. Gera sakytinė kalba yra suprantamesnė, jos turinys iškart gerai suvokiamas ir įasmeninamas nei skaitomos rašytinės kalbos. Laisvosios kalbos sakomos gyvai, naudojantis tik iš anksto parengtu planu, tezėmis, konspektu arba išvis be jokių užrašų. Improvizuota kalba sakoma ekspromtu. Improvizavimas – kalbėjimas ne tik nesinaudojant papildomais užrašais, bet ir iš anksto nepasirengus. (4, p. 165) 1.2 Viešųjų kalbų rengimas Rezultatyvūs pasisakymai, kurie patraukia klausytojų dėmesį, yra parengiami apeliuojant į loginius ir psichologinius klausytojų reikalavimus, nes loginio temos išdėstymo nepakanka, norint įtikinti auditoriją veikti. Todėl reikia patenkinti dar ir psichologinius auditorijos reikalavimus. (1, p. 98) Remiantis sukaupta informacija, pranešimą reikia parengti konkrečiai auditorijai, geriausia teiginių forma. Negalima pamiršti, kad pateikimo forma priklauso nuo auditorijos, kuriai skiriamas pranešimas. (7) Temą verta trumpai, šmaikščiai suformuluoti. Ji turi signalizuoti, atkreipti dėmesį, būti lengvai įsimenama, sudominti, įžiebti norą ta tema daugiau sužinoti. Kalbėtojas gali ir pats prisistatyti, pasakydamas savo pavardę, iš kur atvykęs, kam atstovauja. Be nereikalingo kuklumo ar gyrimosi nusakyti savo nuopelnus kurioje nors srityje. Be temos, pavardės, turi būti aiškiai matyti paskaitos laikas ir vieta. Einant į auditoriją būtina turėti aiškų nusistatymą. Nesvarbu, ar jis originalus, svarbiausia, kad būtų aiškus pačiam kalbėtojui. Kai kalbama, neturint kalbamuoju klausimu savo nuomonės, tik veltui gaištamas laikas. Kad ir graži kalba, bet jai ji be aiškios idėjos – tai tik balzamuotas lavonas. Taigi kiekvienai kalbai reikia rengtis. Visų pirma gerai apmastyti visą jos eigą. Išsiaiškinti klausimo esmę, numatyti trumpą planą ir suskirstyti svarbiausias mintis. Improvizacinė kalba leistina tik labai gerai žinomais klausimais, visais kitais atvejais reikia ruoštis. Atsidavęs įkvėpimui, galite praleisti esminius dalykus ir tuo suteikti priešininkui galimybę jus nugalėti. Jūs nebūsite visiškai įsitikinę tuo, ką improvizuojate. Kalba turi būti gyvu žodžiu pasakyta, netgi atrodyti, jog kalbama be pasirengimo. (2, p.116) B. B. Gronbekas aiškinimus, kaip rengtis kalbai, iliustruoja 7 laiptelių tūrine schema. 1 pav. B. B. Gronbeko kalbos rengimo schema Visa ko pagrindas, atimantis daugiausia energijos ir laiko, yra medžiagos studijavimas ir rinkimas. Remiantis surinkta medžiaga formuluojamas kalbos tikslas, o tam reikia gero apmąstymo, proto įtampos. Toliau kopiant rengimosi nemažai laiko siūloma skirti auditorijos analizei. Paskui jau lengvėjančios užduotys: medžiagos grupavimas, plano ar konspekto, rašymas, pasipraktikavimas balsu ir pagaliau kalbos sakymas. Sąžiningai kopus iki septinto laiptelio rezultatas bus įtaigus ir garantuotas – teiks pasitenkinimą kalbėtojui ir bus naudingas klausytojams. Pats kalbos sakymas – viso atlikto darbo viršūnė, bet jam tereikia 1/7 dalies energijos, sunaudotos rengiant kalbą. (2, p. 120) Užbaigus planavimą, jau galima rašytis tekstą, pasitelkiant dėstytinus klausimus ir idėjas, kaip Jūsų numatyta ir susirašyta plane. (3, p. 52) Susiklostė tradicinė iškalbos taisyklė, kad kalba turi būti sudaryta iš trijų pagrindinių dalių: įžangos, dėstymo ir pabaigos. Dar Platonas sakė, kad kiekviena kalba turi būti sudaryta lyg gyvas organizmas: ji turi turėti galvą, liemenį ir galūnes. (2, p. 122) Kalbos pradžia reikia ypač rūpintis. Itin svarbus yra dėmesį patraukiančios įžangos pateikimas. Įžanga – svarbiausia pasisakymo dalis, nes ji lemia pirmą klausytojo įspūdį apie kalbėtoją ir jo kalbą. Pagrindinis įžangos tikslas – patraukti auditorijos dėmesį ir priversti klausančiuosius norėti išgirsti daugiau. (1, p. 99) Dėstymas yra svarbiausia kalbos dalis. Joje visais turimais argumentais pagrindžiama, įrodoma nuomonė. Tai visų sukauptų duomenų, faktų, tyrimų rezultatų, argumentų, įrodymų išdėstymas. Dėstymas taip pat turi turėti aiškią struktūrą: tezės, arba teiginio, argumentų, įrodančių tezę, ir įrodymo būdo demonstravimo. Visi teiginiai turi būti vienas su kitu susiję, išplaukę vienas iš kito. (2, p. 127) Pabaiga turėtų būti kiek galima stipresnė, labiau įkvėpta kalbos dalis. Ji taip pat priklauso nuo kalbos paskirties ir pobūdžio. Efektyvūs pranešimo baigimo būdai: • Temų apibendrinimas ir išvadų pateikimas; • Apeliavimas į auditorijos veiksmus (pasiūlymas klausytojams imtis veiksmų); • Tinkama istorija, citata, iliustracija. (1, p. 100) 1.3 Viešųjų kalbų technika Oratoriaus kalbos technika – tai kompleksas įgūdžių, ugdančių kvėpavimą ir balsą, tartį, intonacinius, melodinius kalbinio raiškumo išteklius. (2, p. 151) Kas padaro oratoriaus kalbą gerą? • Nesijaudinimas; • Tinkamas balsas; • Humoras; • Naudojimasis gestais ir mimika – nežodinio bendravimo priemonėmis; • Priminimai, rašytiniai tekstai ir užrašai; • Naudingos vaizdinės priemonės. Tinkama šių elementų kombinacija ir manipuliavimas jais padeda įgyti pasitikėjimo savimi ir padaryti efektyvų paveikų pranešimą. (3, p. 22) Nesijaudinimas. Kiekvienas jaunas kalbėtojas nukenčia nuo jaudinimosi. Baimė atsirandanti dėl nepasitikėjimo savo žiniomis – bijoma ko nors nepamiršti pasakyti ar būti paklaustam, nepasitikint auditorija; bijoma, kad nedrebėtų rankos, kad neraustų veidas, nepiltų prakaitas, esant netikram dėl kalbos būdo ir jos kokybės. Jaudinimasis paprastai apima kalbos pradžioje, todėl reikėtų gerai žinoti savo kalbos pradžią. Pradėti laisvai, garsiai, nekreipiant dėmesio į tai kas žiūri, kas klauso ar neklauso. Savo paties balsas gali atrodyti lyg nesavas, duslus ar šiurkštus, bet nereikia kreipti dėmesio, o stengtis kalbėti iš lėto, aiškiai tariant kiekvieną žodį, galima viena kita pauzė. (2, p. 161) Balsas. Tai svarbiausia oratoriaus priemonė auditorijai paveikti. (4, p. 172) Jis apibūdinamas stiprumu, aukštumu, tembru, melodingu skambėjimu ir kai kuriais kitais požymiais, ypatybėmis ir atspalviais, kurie leidžia išreikšti įvairiausius jausmus, nuotaikas, nusiteikimus. (2, p. 154) Humoras. Visa tai, ką norima pasakyti ir kaip sakoma, grindžia kelią į viešos kalbos sėkmę. Šmaikštumas ir humoras pagardina kiekvieną pokalbį ir pasisakymą, jei tik pagardinama nedelsiant, į ką nors reaguojant, taikliai ir spontaniškai. (3, p. 30) Naudojimasis gestais ir mimika. Mimikos, gestų, pozos, judesių visuma taip pat priklauso viešosios kalbos technikai. Kad ir kokia pasirenkama poza, privalu sudaryti malonaus pasitikinčio savimi žmogaus įspūdį. (3, p. 31) Stovėti lyg įkaltam neverta, bet nevykęs mostas blogiau negu nevykęs žodis. Dažnai keisti pozą specialistai nepataria, nes tai klausytojui sudaro įspūdį, kad oratorius neranda vietos tribūnoje. Nereguliuojami judesiai išduoda nervingumą, susijaudinimą. Idealu, kai judesys sutampa su kalba: kalbos akcentas ir žingsnis. (2, p. 165) Nereikia pamiršti ir “nieko nekainuojančios” šypsenos. (9) Užrašai. Konspekte lakoniškai išdėstomas būsimos kalbos turinys ir svarbiausi dalykai: pagrindinės mintys, idėjos, argumentai, pastabos, įdomesni komentarai. (4, p. 170) Praktiškiausias yra scheminis konspektas viename lape (patogus tuo, kad žvilgtelėjus galima aprėpti visą kalbos turinį, nuosekliai dėstyti pagrindinę idėją) ar scheminis planas keliuose lapeliuose (leidžia plačiau pasižymėti atskiras kalbos mintis). (2, p. 118) Vaizdinės priemonės. Jos atlieka tris pagrindines funkcijas: 1) suardo ilgų pasakojimų, dokumentų fragmentų monotoniją; 2) išryškina statistinius ryšius, galinčius atsiskleisti aprašyme; 3) gali padėti skaitytojui suvokti sudėtingas koncepcijas. Pranešimuose naudojamos vaizdinės priemonės – lentelės, diagramos ir iliustracijos – leidžia duomenis pateikti patraukliai ir suprantamai. (1, p. 104) Visų šių elementų tinkamas panaudojimas daro kalbą efektyvią, išraiškingą, patrauklią klausytojui. Trumpai tariant, efektyvus pranešimas turi užtikrinti, kad jūsų tikslinė grupė tikrai „suprato pranešimą“. (10) 1.4 Viešųjų kalbų klaidos 1.4.1 Dešimt didžiausių klaidų, kurias gali padaryti kalbėtojas: 1. Pradžia nuo netinkamo sąmojo: Jei tik humoras neatitinka gero skonio reikalavimų ir nepadeda pagrįsti minties, reikia atsispirti norui nustebinti klausytojus savo sąmoju. 2. Per ilga kalba: Negalima viršyti skirto laiko. Tai viena iš nuodėmių, kurių auditorija nelinkusi atleisti. 3. Prastų vaizdinių priemonių naudojimas: Negalima perkrauti skaidrių ir plėvelių žodžiais, taip pat reikia vengti neįžiūrimų žodžių. Juk stengiamasi perteikti informaciją, o ne patikrinti klausytojų regėjimą. Reikia naudoti keletą eilučių po kelis žodžius ir didelių matmenų šriftą. 4. Nerepetavimas su vaizdinėmis priemonėmis: Jeigu nusprendžiama naudoti vaizdines priemones, tai reikia skirti laiko įsitikinimui, kad galima tinkamai jas parodyti ekrane. 5. Auditorijos interesų ignoravimas: Jeigu norima užtikrinti savo kalbos nesėkmę, nereikia studijuoti būsimos auditorijos sudėties. Paprasčiausiai reikia manyti, kad jie bus absoliučiai sužavėti bet kuo, apie ką bus diskutuojama. 6. Išsisukinėjimas: Jei klausytojas pateikia klausimą, į kurį negalima atsakyti, reikia tai pripažinti. Galima paklausti, ar kas nors auditorijoje žino atsakymą arba, pasiūlyti surasti atsakymą ir pateikti jį klausėjui po to. 7. Žiūrėjimas į savo pastabas, užuot žiūrėjus į auditoriją: Sakant kalbą, klausytojai nori matyti kalbėtojo veidą – ypač akis. Būtent tada, kai užmezgamas akių kontaktą, auditorija jaučiasi įtraukta į bendravimo procesą. Taigi nereikia persistengti su pastabomis. Tegul jos būna trumpos ir lengvai įskaitomos. 8. Pastangos būti kažkuo, kuo nesate: Viešosios kalbos sakymas nereikalauja skambių žodžių arba formalaus oratorinio stiliaus. Jei pavyksta taip kalbėti natūraliai, puiku. Jei ne – kalbėtojo balse skambės apgaulė ir niekas nežinos, apie ką, čia kalbama. 9. Nerepetavimas garsiai: Kai oratorius stovi prieš auditoriją, tikrai ne pats tinkamiausias metas aptikti liežuvį laužančias frazes, neveiksmingus pasakojimus ir skyrius, neskambančius sklandžiai. Būtina pasirepetuoti savo pasisakymus garsiai ir iš anksto. 10. Patalpos netikrinimas: Prasta patalpa gali paversti geriausią kalbą nelaime. Jei nenorima, kad taip atsitiktų, reikia nuvykti į patalpą anksčiau ir įsitikinti, jog visi reikalingi dalykai atitinka keliamus reikalavimus. (5, p. 353) 1.4.2 Neverbalikos ir kitos klaidos Dauguma iš mūsų kalbėdami esame įpratę rankomis nuolat ką nors pabrėžti. Šitaip bendraudami su maža grupe savo kalbą padarome įdomesnę, įspūdingesnę ir paprastesnę. Tačiau šie judesiai, paprastai trumpi ir lydintys visą klabą, platesnę auditoriją blaško. Kalbant prieš didelę auditoriją, gestus geriau apriboti. (3, p. 31) Reikia vengti: • Kryžiuoti rankas ant krūtinės, kryžiuoti kojas stovint ir kitų aiškių gynybinių gestų; • Pasidėti rankas ant klubų ir kitų, dominavimą ar agresyvumą demonstruojančių gestų; • Kišti rankas į kišenes. Pernelyg daug neverbalikos (intensyvi gestikuliacija, nuolatinis vaikščiojimas ir pan.) tampa triukšmu ir pradeda blaškyti, erzinti klausytojus. (4, p. 177) Viena iš didelių kalbėtojo blogybių yra monotoniškumas, t.y. vienodas tonas. Tą patį garsą junginį galima ištarti keliais būdais: 1) kai tonas yra lygus; 2) kylantis 5 skiemens galą; 3) galas nuleidžiamas (nuostabi mūsų kalbos ypatybė – muzikaliosios priegaidės). Monotoniškumas – tono, tempo - yra nepageidaujamas. (2 p. 159) Kalbėjimo trūkumu laikomas ir pernelyg aukštas ir pernelyg žemas tonas. Labai aukštas tonas fiziškai vargina klausytoją, o labai žemas erzina, nes verčia įsiterpti. (4, p. 173) Kalbėtojas turi vengti mikčioti, mekenti, švepluoti, kalbėti pro nosį – gausybės trūkumų, kurie gadina kalbą. (4, p. 172] Dauguma kalbėtojų turi ydų, kenkiančių jų iškalbai. Vieni vaikšto (blaško dėmesį), sustoję linguoja, pasistiebia, kiti kėdę judina, ką nors lando, žaidžia su pieštuku, popieriumi, taisinėja kaklaraištį, akinius, atsisega ir užsisega švarką, dažnai kosčioja. Nuolat kartoja kokį nors įterptinį, parazitinį žodelį (reiškia, taip sakant, vadinasi, taigi, nu, dar blogiau vat). (2, p. 163) Todėl reikia stengtis išvengti šių klaidų. 2. TYRIMAS Norėdamos išsamiau atskleisti mūsų darbo temą „Viešųjų kalbų rengimas: pagrindiniai principai ir klaidos“, pasirinkome keletą viešų kalbų, kurios geriausiai atspindi jų sakymo privalumus ir trūkumus. Mūsų tikslas – apžvelgti visus tris viešųjų kalbų tipus (informacinę, apeliacinę ir emocinę), pateikti jų ypatybes bei surasti pagrindines kalbančiųjų klaidas. Tyrimui atlikti naudojome studijos "Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė" pristatymo visuomenei ir žiniasklaidai (11), Kauno rajono Ežerėlio bendruomenės projekto "Kompiuteri, gelbėk bedarbį" pristatymo (12), spaudos konferencijos po Vyriausybės posėdžio (13), 2000 m. Seimo rinkimų agitacijos (14) ir LNK laidos „Dviračio žinios“ fragmento (asmeninis archyvas) vaizdo įrašus. 2.1 Informacinės kalbos Pasak B. Grebliauskienės ir N. Večkienės (2004), informacinių kalbų tikslas - suteikti tam tikrą papildomą informaciją klausytojams, pranešti, informuoti, išaiškinti, įrodyti, supažindinti, išmokyti, populiarinti mokslines ir pedagogines žinias, patarti ir t.t. Pagrindiniai šio tipo kalbos bruožai – racionalumas, nuoseklumas ir argumentavimo griežtumas. (4, p. 163) 2.1.1 R. Kazlausko laidos „Langas į gamtą“ parodija ,,Dviračio žiniose“ (1 priedas) Vienas iš informacinės kalbos pavyzdžių yra R. Kazlausko laida ,,Langas į gamtą“. Norėdamos paanalizuoti profesoriaus kalbą pasitelkėme žymaus Lietuvos aktoriaus R. Kazlo laidos ,,Langas į gamtą“ vedėjo parodiją. Aktorius, ,,Dviračio žiniose“ parodijuodamas prof. R. Kazlauską, pabrėžia jo kalbos trūkumus ir privalumus. Nors iš pirmo žvilgsnio R. Kazlausko kalba atrodo netaisyklinga, tačiau atidžiau ją paanalizavus, galima pastebėti daugiau kalbos privalumų. Didžiausias trūkumas yra žodžių kartojimas. Kalbėtojas sakinyje kelis kartus pakartoja tą patį žodį. Vyresnei auditorijai toks kalbėjimo stilius yra nepriimtinas, neleidžia susikaupti ar net erzina. Mūsų manymu, būtent dėl to ši laida ir pasirinkta parodijuoti. Tačiau žinant, kad laida ,,Langas į gamtą“ yra skirta vaikams, tokią profesoriaus kalbėseną galima laikyti privalumu. Juk R. Kazlauskas pabrėždamas, jo nuomone, svarbiausias vietas, padeda vaikams geriau įsisavinti dėstomą medžiagą. Matosi kalbėtojo pasitikėjimas savimi: jis kalba laisvai, užtikrintai, nuosekliai ir aiškiai. Visa tai rodo, kad jis puikiai išmano savo dalyką. Suprasdamas, kad jo laida yra skirta jaunajai auditorijos daliai, R. Kazlauskas pasirenka lėtesnį kalbėjimo tempą, ramų, įtaigų balso toną, laviruoja intonacija. „Dviračio žinių“ herojus norėdamas pabrėžti prof. R. Kazlausko vaizdingą, įdomią, patrauklią kalbą vartoja epitetus (kilniaširdis erelis, storapilvis pingvinas, gražuoliai žąsinai) ir deminutyvus – mažybinius, maloninius žodelius (paukštelis, vaikučiai, mamytės). R. Kazlas parodijuodamas laidos „Langas į gamtą“ vedėją pabrėžia puikius jo neverbalikos gebėjimus. Jis sėdi ramiai, nesiblaško, svarbiausias vietas paryškina tinkamais gestais: kalbėdamas apie apimtis (didelis, storas), plačiai išskečia rankas, išpučia akis; norėdamas pasakyti ką nors liūdno, jis nuleidžia galvą ir nukreipia žvilgsnį žemyn. Norėdamas, kad vaikai geriau suprastų, įsivaizduotų, apie ką yra kalbama, R. Kazlauskas naudoja vaizdines priemones (įvairios iškamšos, fotografijos, paveikslėliai). Profesorius laikosi kalbos struktūros taisyklių: kalbą pradeda pasisveikinimu, pasako laidos temą, kurią nuosekliai išdėsto savo laidelėje. Pabaigoje atsisveikina su žiūrovais palinkėjimu. 2.1.2 Studijos "Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė" tyrimo dalyvio Arūno Augustinaičio pasisakymas (2 priedas)   Jau pačioje pasisakymo pradžioje pastebime kalbančiojo daromas klaidas. Viena iš jų priskiriama prie bendrų viešojo kalbėjimo klaidų, t. y. nederėtų prieš kalbant kažko atsiklausti auditorijos („Jeigu leisite, aš stovėdamas keletą tezių...“). Toliau A. Augustinaičio sakomoje įžangoje ryški ir kita klaida – jis atvirai nuteikia klausytojus, kad „nežino ką pasakyti“, sudarydamas vaizdą, jog nėra tinkamai pasirengęs kalbai, tačiau visgi jo rankose matome užrašus apie tai, ką jis kalbės. Kalbėtojas jaučiasi pakankamai laisvai. Žinoma, trukdo rankoje laikomas popieriaus lapas su tezėmis, kuris dažnam pasisakančiajam blaško dėmesį, nors jis stengiasi kuo mažiau į jį žiūrėti ir daugiau bendrauti su auditorija, tačiau sunkiai tai pavyksta. Ir vis dėlto kūno kalba (trypčiojimas vietoje, „žaidimas“ su lapu ir skaitymas iš jo) bei pats sakymas (nebaigti sakiniai, kai kurių žodžių kartojimas ar net mikčiojimas) išduoda vyro jaudulį. Kalboje taip pat pastebimi keli įterptiniai parazitiniai žodžiai: „jeigu taip galima pavadinti“, „na“, „sakykim“. Pasisakymo privalumai yra šie: svarbius dalykus A. Augustinaitis pabrėžia ne tik rankų gestais, bet ir tinkama intonacija, pauzėmis, atsinešta vaizdine priemone – knyga (tik jos nereikėjo tiek kilnoti, kratyti) bei akių kontaktu su auditorija, taip pritraukdamas jos dėmesį. Dėstydamas tezes, vyras kalba garsiai, naudoja retorinius klausimus, pasitelkia komentarus iš interneto apie ši projektą. Na, o pabaigai pasirenka padėkos žodį ir išreikia pageidavimą, kas turėtų būti daroma ateityje. 2.1.3 Tuometinio LR Seimo pirmininko pavaduotojo Viktoro Muntiano pasisakymas (3 priedas) Pirma ir didžiausia kalbėtojo klaida yra ta, kad jis prieš pasisakydamas nebuvo pasiruošęs, t. y. neperskaitęs pristatomos studijos. Todėl jo kalbos įžanga neaiški, neatitinkanti elementarių reikalavimų, ištęsta, nekonkreti. V. Muntianas kalba neužtikrintai, abejodamas savo paties žodžiais, prisipažįsta, jog nėra susipažinęs su medžiaga. Ir, nors jis ir yra aukštas valdžios pareigūnas, jo kalba nesudaro gero įspūdžio. Jis pasisako sėdėdamas, todėl jaučiasi patogiau, o tai suteikia saugumo jausmą ir didesnį pasitikėjimą savimi. Pradžioje jo sumišimas pasireiškia ant stalo padėtų dokumentų sklaidymu, žvilgsniu į šalia sėdinčius kolegas. Vėliau susikoncentruoja į temą, kuria pasisako ir nesiblaško. Rankų gestai pakankamai saikingi, laikoma rašymo priemonė netampa jaudulio išraiška. Kalbai įpusėjus, nors ji nėra ilga, auditorijoje juntamas bruzdesys, tai reiškia, kad dėmesys į kalbėtoją sumažėjo. Pats kalbos dėstymas nėra nuoseklus, mintys šokinėja viena nuo kitos. O pasisakymo pabaigoje V. Muntianas išreiškia savo asmeninę nuomonę ir naudą, kurią gavo dalyvaudamas šiame pristatyme. 2.1.4 LR Seimo narės Rasos Juknevičienės pasisakymas (4 priedas) Nuo pat pradžių kalbančioji stengiasi gerai nuteikti auditoriją savo nuoširdžia šypsena ir pakilia nuotaika. Įžangai pasirenka liaudies išmintį – patarlę – „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ ir palyginimą apie Balio Sruogos gudrybes bandant sukelti skaitytojų susidomėjimą jo kūriniais. Toliau kalbėdama pateikia vaizdžius pavyzdžius iš gyvenimo, tai klausytojams padeda geriau suprasti apie ką kalbama. Pasisakymas gyvas, išraiškingas, nes pasitelkiamos net metaforos („Lietuva labai serganti, mirtinos ligos patale gulinti“, „baigėsi bėgiai, įstojus i Europos Sąjungą ir NATO“). Tačiau pastebime dažnus moters žvilgčiojimus į prieš save pasidėtus užrašus. Jie padeda toliau tęsti mintį, bet kažkiek ir blaško, jaučiamos pauzės, kol susirandamos reikiamos teksto vietos. Pabaiga nėra labai apibrėžta, jai R. Juknevičienė pasirenka nuogąstavimą dėl tolimesnio šio projekto vaidmens politikoje. Ir, žinoma, padėkoja tiems, kurie klausėsi. 2.1.5 Studijos "Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė" tyrimo dalyvio Boguslavo Gruževskio pasisakymas (5 priedas) B. Gruževskio pasisakymas prasideda nuo diskusijos su kolegomis, apsikeičiant keliais komentarais, pastebėjimais. Stovėdamas prieš auditoriją, oratorius jau nuo pat pradžių stengiasi apginti savo poziciją. Tai jam padaryti nėra sunku, nes jis yra vienas iš studijos autorių. Todėl jaučiasi, kad kalbėtojas yra pasitikintis savimi ir užtikrintas savo žodžiais. Tad pasisakymas turi įtikinimo elementų, o jie būdingi ir informacinei, ir apeliacinei kalbai. Tai, kas kalbėtojo nuomone yra ypač svarbu, jis pabrėžia gestais, pauzėmis ar pakartodamas net antrą kartą. Taip stengiasi sudominti ir atkreipti į save klausytojus. Išryškėja šie pasisakymo trūkumai: kiek per didelė rankų gestikuliacija (pirštais rodymas į auditoriją, kolegas bei užrašus), nenustygimas vietoje, svyravimas, sukiojimasis, gan greita kalba, taip pat laikomi lapai ir nuolatinis žvilgčiojimas į juos. Ypač pastebimas vieno įterptinio ir visiškai ne pagal prasmę naudojamo žodžio „reiškia“ kartojimas, taip pat keletas kalbos kultūros bei tarties klaidų. 2.1.6 Pirmininko Algirdo Brazausko kalba apie pozityvius šalies finansinės situacijos ypatumus spaudos konferencijoje po Vyriausybės posėdžio (6 priedas) Kitas informacinės kalbos pavyzdys - Algirdo Brazausko pasisakymas po Vyriausybės posėdžio apie pozityvius šalies finansinės situacijos ypatumus. Akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos premjeras yra patyręs savo srities specialistas ir ne kartą yra sakęs viešąją kalbą, todėl savimi pasitiki. Kalbai iš anksto pasiruošta (informaciniai lapai, derama struktūra, kalba nuosekli, tinkama apranga bei išvaizda). Sugeba aiškiai išdėstyti savo mintis, sudėtingesnes frazes, terminus paaiškina savais žodžiais. Tačiau reikia pastebėti, kad kalbėtojas turi ir nemažai trūkumų. Žinant, kad premjeras A. Brazauskas pasisakė po Vyriausybės posėdžio, matomas nuovargis (Vyriausybės vadovas kalba monotoniškai, pats nėra suinteresuotas savo kalba, nori greičiau ją baigti, net gerą žinią jis praneša be jokių aiškesnių emocijų), kurį geras oratorius turėtų sugebėti nuslėpti. Kalba nerišliai, neaiškiai taria žodžius, murma panosėje galvą nuleidęs į lapus, taip prarasdamas ryšį su auditorija. Tinkamai naudojami informaciniai lapai turėtų padėti kalbėtojui laikytis nuoseklumo, nepamesti pagrindinės minties, tačiau tarp jų gausos premjeras tik blaškosi, nuolat juos sklaidydamas. Taigi šiuo atveju jie daro neigiamą įtaką kalbėtojui. Dar viena akį rėžianti detalė yra oratoriaus žaismas su akiniais. A. Brazauskas, kaskart žiūrėdamas į lapus, užsideda akinius, o tais retais momentais, kai jis pakelia galvą į auditoriją, juos nusiima. Trumpoje, vos dviejų minučių trukmės kalboje, premjeras sugeba net 5 kartus užsidėti ir nusiimti akinius. Suprantama, kad garbaus amžiaus žmogui sunku apsieiti be akinių, tačiau kalbėtojas neturėjo su jais žaisti. 2.2 Apeliacinės kalbos Apeliacinės kalbos tikslas – įtikinti klausytoją, palenkti jį į savo pusę, paskatinti jį tam tikram poelgiui. Oratorius tiesiogiai kreipiasi į klausytojus, prabyla į jų orumą, garbę, sąžinę, dorovę. Paprastai šios kalbos būna veržlios ir emocingos. (4, p. 163) „Jaunosios Lietuvos“, Naujųjų tautininkų ir Politinių kalinių sąjungos nario Stanislovo Buškevičiaus pasisakymas prieš mirties bausmės panaikinimą, per 2000 metų Seimo rinkimų agitaciją (7 priedas) Visų pirma reikėtų pabrėžti tai, kad S. Buškevičius į Seimo rinkimų agitacinę laidą atėjo iš anksto pasiruošęs. Tai išduoda nepriekaištingai tvarkinga jo išvaizda (kostiumas, balti marškiniai, peteliškė, tvarkingai sušukuoti plaukai). Akivaizdu, kad kalbėtojas turi patirties viešųjų kalbų sakyme, nepasimeta išgirdęs klausimą, pastebimas pasitikėjimas savimi: jaučiasi gana laisvai, nesijaudina, žino, ką pasakyti, kalbą paįvairina pavyzdžiais. Oratorius išmano savo sritį, kalba argumentuotai bei įtikinamai, tačiau pernelyg aršus savo nuomonės gynimas atskleidžia ir trūkumų. Norėdamas kalbėti kuo įtaigiau Seimo narys labai gestikuliuoja rankomis bei rodomuoju pirštu, tai gali blaškyti, erzinti ar net bauginti klausytojus. Stengdamasis kuo daugiau pasakyti (kiekvienam atstovui skirtas tam tikras laiko tarpas savo idėjoms išsakyti), kalbėtojas skuba, ima kliūti, išryškėja kalbos kultūros klaidos (pvz. kalba eina apie...). 2.3 Emocinės (estetinės) kalbos Emocinių kalbų tikslas – paveikti jausmus, o pagrindinė funkcija – estetinė, todėl jas dar galima vadinti estetinėmis, vaizdingomis kalbomis. Emocinės kalbos išsiskiria pakilumu, raiškumu, stiliaus individualumu ir meniškumu. Tai gali būti proginės, sveikinimo kalbos ir pan. (4, p. 163) Emocinės kalbos pavyzdžiu pasirinkome 2005 metų kovo 19 dieną Ežerėlio (Kauno raj.) kultūros centre vykusio baigiamojo projekto “Kompiuteri, gelbėk bedarbį” renginio vaizdo įrašus. 2.3.1 Projekto koordinatorės Jolantos Marijos Malinauskaitės padėka projekto vykdytojams (8 priedas) J. M. Malinauskaitės kalba yra skirta jai gerai pažįstamai auditorijai (žino visų vardus, pavardes), todėl kalba laisvai, pakankamai buitine kalba, nesivaržo. Matosi, kad specialios kalbos neruošė, kalba ekspromtu, todėl išryškėja kalbos kultūros, kirčiavimo klaidos. Kadangi oratorė kalba nuoširdžiai, jaučia auditorijos palaikymą ir daug šypsosi, šios klaidos nublanksta. Nors kalbėtoja jaučiasi laisvai, vis dėlto jos jaudinimąsi išduoda neverbalika: laiko prieš save sunėrusi pirštus, juos sukinėja; šiek tiek virpa balsas; padėkos rašto teikimo metu paduodama gėlę, numeta ją. Dar vienas kalbėtojos trūkumas atsiskleidžia dėl didelio neorganizuotumo. J. M. Malinauskaitė ne tik tinkamai nepasiruošė kalbai, bet tai dar ir viešina (atsiprašinėja klausytojų dėl nežinojimo ką sakyti, prašo pagalbos naudojant vaizdines priemones, prisipažįsta, kad paliko kelis raštus). Taip pat auditorijos dėmesį blaško oratorės nuolatinis vaikščiojimas (įteikdama padėkos raštus kalbėtoja kaskart eina prie lango paimti gėlės). Toks vaikščiojimas trikdo ne tik auditoriją, bet ir pačiai kalbėtojai neleidžia susikaupti. 2.3.2 Atviros Lietuvos fondo informacinių technologijų konsultanto Dainiaus Blyno Sveikinimo žodis (9 priedas) Dainiaus Blyno sveikinimo žodis yra blogas viešosios kalbos pavyzdys. Akivaizdu tai, kad kalbėtojas visiškai nežino, kaip reikia sakyti viešąją kalbą. Nors ir išmano savo dalyką, tačiau atėjęs be išankstinio pasiruošimo, kalba tyliai (tarsi sąmoningai norėdamas, kad jo niekas neišgirstų), neužtikrintai, nuleidęs galvą (tartum norėtų pasislėpti), nestruktūrizuotai (nėra pagrindinių sudedamųjų kalbos dalių: įžangos, dėstymo, pabaigos), nežino ką pasakyti (nuolat krūpčioja pečiais), net apranga ir šukuosena netinkama tokiam renginiui (ryškus megztinis, susivėlę plaukai). Kalba buitine kalba, pauzes užpildo nereikalingu „aaa“. Labai išryškėja netinkami gestai. Nė vienas sveikinimo žodis nėra sakomas sunėrus rankas ant krūtinės – gynybinė, atsiribojimo, nenoro bendrauti poza. Tokiais gestais D. Blynas parodo nepagarbą ne tik auditorijai, bet ir sau. Be to, erzina nuolatinis kalbėtojo siūbavimas (net operatorius stengiasi prisitaikyti prie oratoriaus judesių). IŠVADOS Rašydamos šį darbą padarėme tokias išvadas: • kiekviena viešoji kalba turi savų trūkumų ir privalumų Nesvarbu pagal kokį sakymo tikslą jos skirstomos: informacinė, apeliacinė ar emocinė; • viešosios kalbos kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai kalbėtojas jai pasiruošia; • didelę įtaką pasisakymui turi ne tik gera kalbos struktūra, sakymo būdas, vaizdinės priemonės, tačiau ir oratoriaus neverbaliniai gebėjimai. Kalba gali būti parašyta tobulai, tačiau netinkama kalbėtojo intonacija, laikysena ir judesiai gali viešąjį pranešimą paversti tikra katastrofa. • sakant viešąją kalbą, atsiskleidžia oratoriaus kalbos kultūros klaidos: kalbama paprasta buitine kalba, tarmiškai, netinkamai vartojami įterptiniai parazitiniai žodžiai ir jų junginiai (pvz.: reiškia, ta prasme, nu); • pagal tai, kaip kalbantysis elgiasi pasisakymo metu, galima pasakyti, ar jis yra patyręs oratorius. Tik geras oratorius geba nuslėpti savo jaudulį ir aiškiai, raiškiai bei tiksliai atskleisti auditorijai kalbos temą; • svarbu gerai suprasti ir išmanyti kalbos temą, tai kalbėtojui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir leidžia tiksliai atsakyti į auditorijos pateiktus klausimus. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. V. Baršauskienė, Dalykinė komunikacija, Technologija, Kaunas, 2002 2. J. Bielinienė „Iškalbos menas“, Vilnius „Vilniaus dailės akademijos leidykla“, 2000 3. J. Collins, Kaip įtaigiai kalbėti ir veikti auditoriją, Knygų spektras, Vilnius, 2000 4. B. Grėbliauskienė, N. Večkienė, Komunikacinė kompetencija, Žara, Vilnius, 2004 5. M. Kušneris, Tobula kalba žaliems, Smaltijos leidykla, Kaunas, 1999 6. Tarptautinių žodžių žodynas, Alma littera, Vilnius, 2003 7. [žiūrėta 2006-04-15]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!