Viešojo administravimo egzui konspektas

 1. Viešojo administravimo samprata. Išskiriami 3 sektoriai: 1. viešasis (vietinės ir centrinės valdžios institucijos bei sveikatos priežiūros, švietimo ir kitas paslaugas visuomenei teikiančios įstaigos); 2. privatus arba verslo (gamybos, prekybos ir kitos pelno siekiančios įmonės bei organizacijos); 3. visuomeninis (labdaros, kultūros, meno, religijos org-jos, profsąjungos ir kt.). • viešasis sektorius: 1. viešoji politika; 2. viešais administravimas Politika ir administravimas yra pagrindinės valdymo f-jos. Politika išreiškia valstybės valią. Administravimas privalo veikti politiką įgyvendindamas kaip valstybės valios išraišką, remdamasis bendraisiais viešojo valdymo principais: kolegialumu, demokratiškumu, teisėtumu, viešumu bei specialiųjų principų - centralizavimo ir decentralizavimo – derinimu (centralizavimo – valdžia sukoncentruota vadovo rankose, o jis duoda nurodymus pavaldiems asmenims; decentralizavimo – didesnė sprendimų laisvė suteikiama įvairiems teritoriniams kolektyvams ar viešosioms įstaigoms), administravimo subjektų pavaldumo ir atsakomybės, visuomenės interesų viršenybės prieš gupinius ir asmeninius interesus, visuomenės įtraukimo į viešąjį valdymą. Viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnybos veikla, kaip studijų sritis ir kaip – profesija. Aktualiausia – kaip tarnybos veikla. Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Viešasis administravimas tiesiogiai susijęs su viešųjų programų ir projektų valdymu, su viešosios politikos formavimu, įvairių lygių administratorių rengimu. Svarbūs administracinės metodikos elementai: • planavimas; • biudžeto sudarymas ir lėšų paskirstymas; • viešųjų programų vertinimas; • sprendimų priėmimas. Išvada: pagrindinis viešojo sektoriaus tikslas – viešosios politikos vykdymas ir viešojo administravimo f-jų realizavimas, taip patenkinant piliečių interesus. • Privatus sektorius suprantamas kaip pelno, naudos siekimas, rūpinimasis savo interesais. • Visuomeninis sektorius: susikerta privatūs gyventojų interesai su valstybės interesais. Gyventojai, norėdami patenkinti savo interesus bei pareikšti savo nuomonę valdymo klausimais, valstybiniame valdyme dalyvauja per nevyriausybines organizacijas – asociacijas, visuomenines organizacijas, viešąsias įstaigas ir kt. Akivaizdu, kad visi 3 sektoriai susiję. • Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia Į valstybę galima žvelgti kaip į grupę ( natūrali, stichiškai atsiradusi, neturinti ir nesiekianti bendrų tikslų) arba kaip į visuomeninę bendruomenę, kuri atsiranda vykstant bendruomenių civilizacijos revoliucijai, kurios pagrindas – didėjantis visuomeninio darbo pasidalijimas. Galima remtis ir Znamierovskio požiūriu, kuris teigė, kad valstybė yra tikslą turinti grupė, atsiradusi ir esanti tam, kad palaikytų vidaus tvarką ir išliktų saugi, iškilus išoriniai grėsmei. Visumos pagrindu gali būti kultūros vertybės (pvz.: kalba), etninės bendrumos (pvz.: šeimų ryšiai), ekonominiai interesai. Visais atvejais prasmę suteiks tikslas, kurio pobūdį nulemia situacija. Bet visada valstybė yra viešosios valdžios organizacija, vadovaujanti kolektyviniam žmonių gyvenimui. Nuo organizacijos, kur valdžia privati, ji skiriasi tuo, kad gali vadovauti visos visuomenės gyvenimui, reikalauti paklusnumo iš visų ir remtis tuo, kas yra svarbiau už asmeninius interesus. Valdžia nėra padalinta po lygiai, netgi idealios demokratijos atveju. Valstybėje yra būtinas valdžios elitas, nes be jo nebūtų valstybės. Šių laikų valstybės aparatas – tai didelė aukštesnioji darbininkų administracija, apimanti kelias valstybės valdžios rūšis: 1. įstatymus leidžiančioji valdžia; 2. vykdomoji valdžia; 3. teismo valdžia; 4. valstybės kontrolė (tikrina ar kitos valstybės struktūros laikosi įstatymų). Visuomenė dalijama į 3 sektorius: 1. viešasis; 2. privatus; 3. nevyriausybinės organizacijos. 1858 m.- “Blaivybės brolija” visuomenines organizacijas finansuoja: • užsienio fondai; • privatūs asmenys; • valstybė iš biudžeto. Viešojo ir privataus sektoriaus skirtumai: Viešasis sektorius – viešasis administr. Privatus sektorius - verslas 1.Tikslas: • viešųjų poreikių patenkinimas (dirbant kuo efektyviau pagal turimą biudžetą); 2.Veiklą lemia: • turimas biudžetas 3.Pareigas užima pagal: • nuopelnus, yra nustatytas kilimas karjeros laiptais. 4.Kontroliavimas: • galioja kontrolės ir balansavimo sistema (vieni kitus kontroliuoja). 5.Kas atlieka darbą: • kasdieninį darbą atlieka tarnautojai. 6.Darbą prižiūri: • atskiros valdžios žinybos, parlamentas, teismai, spauda. 7.Etika: • keliami socialinės atsakomybės, teisingumo, interesų konflikto, sprendimų moralumo klausimai. 8.Visuomenės požiūris: • kontroliuoja ir kelia aukštesnius reikalavimus; reikalauja į darbą žiūrėti kaip į pašaukimą, elgtis atsakingai, vengti galimos žalos ir daryti gerą visuomenei. 9.Prigimtis: • politinė. 10.Galiojanti nuostata: • viskas turi būti daroma laikantis nuostatų, taisyklių ir instrukcijų. Viešajame sektoriuje rizikuoti griežtai draudžiama, nes nuo to priklauso daugelio žmonių likimai. 1.Tikslas: • pelno maximizavimas 2.Veiklą lemia: • orientuojasi į rinkos dėsnius 3.Pareigas užima pagal: • darbuotojus parenka vadybininkas, nėra aiškus karjeros darymo mechanizmas. 4.Kontroliavimas: • egzistuoja įvairios kontrolės formos (ne visuomet demokratinės). 5.Kas atlieka darbą: • nėra tiksliai nustatyta. 6.Darbą prižiūri: • mažesnė valdžios priežiūra ir spaudos dėmesys. 7.Etika: • daugiau dėmesio skiriama pelnui, o ne geranoriškumui, nešališkumui, socialinei atsakomybei. 8.Visuomenės požiūris: • mažesnė kontrolė, požiūris daugiau neutralus. 9.Prigimtis: • galbūt... naminė. 10.Galiojanti nuostata: • viskas leidžiama, kas nedradžiama įstatymų. Privačiame sektoriuje galima rizikuoti, nes nuo to priklauso asmeniniai reikalai. • Teisinė valstybė – valstybės forma, kurioje viešpatauja įstatymai, asmens ir organizacijų laisvės, bei demokratinė įstatymų vykdymo kontrolė, o valdžia tarnauja visuomenei. KTU “Viešasis administravimas” 6-17 psl. 2. Viešojo administravimo objektas ir sudėtinės dalys. ◦ Viešojo administravimo sistema. Viešasis administravimas (pagal Viešojo administ. Įstatymą) – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuota valstybės institucijų tarnautojų veikla, kurių pagrindinė f-ja – įgyvendinti įstatymą ir kitus teisės aktus. VA objektas – visos sudedamosios dalys, kurias nagrinėja viešasis administravimas: 1. VA ir gyventojų įtraukimas ( įvairios interesų grupės, visuomeninės organizacijos ir kt.); 2. VA ir viešoji politika ( viešoji politika – tai institucijų veikla, kuri turėtų būti atvira, aiški, suprantama, t.y. vieša. Viešoji politika – tai institucijų veikla, institucijų veiklos priartinimas prie piliečių); 3. VA ir teisė ( daugiausia administracinė teisė.tai įvairūs įstatymai susiję su VA; VA įstatymas; LR Konstitucija; Seimo statutas; administracinių bylų teisenos įstatymas; vietos savivaldos įstatymas; apskričių valdymo įstatymas ir kt.); 4. organizacijos bei su jomis susiję komponentai: vadovas ir vadovavimas organizacijoje, vadovo bruožai, pagrindinės teorijos: elgesio, kognityvioji, socialinės sąveikos, personaloginė (personalas, su juo susijusios problemos); Vadovauti – tai reiškia organizuoti žmonių veiklą, siekiant viešosios organizacijos tikslų. Pagrindinės vadovavimo teorijos: 1. Personologinės vadovavimo teorijos. 2. Elgesio teorijos. 3. Kognityvinės vadovavimo teorijos. 4. Vadovavimo kaip socialinė sąveika. 1. Personologinės g.b. bruožų ir poreikių teorijos. Šios teorijos ignoruoja aplinkos vertinimą vadovavimui. Personologiniai požiūriai yra retrospektyviniai, t.y. pradžioje nustatomos lyderių asmenybės, o po tiriama jų praeitis, kad nustatyti savybes, dėl kurių jie tapo lyderiais. Praeities patirtis nulemia asmens tapsmą lyderiu. Manoma, kad savybės, leidusios asmeniui tapti vadovu, yra tos pačios, kurios leidžia efektyviai veikti, tos pozicijos pasiekus. Šios teorijos požiūrius dauguma žmonių mano, kad geri vadovai turi išskirtinių asmeninių savybių., kurios yra įgimtos, įgytos arba išvystytos ankstyvoje vaikystėje. Čia didžiausias dėmesys skiriamas asmeniui, o ne aplinkai, kurioje asmuo veikia. Taigi teorija teigia, kad vadovo savybės išugdomos vaikystėje, o šių savybių neišsiugdžiusieji vėliau netaps vadovais. 2. Elgesio teorijos. Pagal šią teoriją, vadovavimas yra rezultatas to, ką vadovas daro, kaip elgiasi, o ne kokios savybės jam būdingos. Paaiškina, kodėl tiek daug vadovų ateina iš panašios aplinkos, ir kodėl vienam vadovui sekasi geriau vienoje aplinkoje nei kitoje. Ši teorija dėmesį skiria mokymuisi: jei bus suteikti tinkami stimulai ir išsilavinimas, beveik kiekvienas gali tapti vadovu. Kad sėkmingai vadovauti elgesys ir aplinka turi būti suderinti. Mokslinėje literatūroje vadovavimo tema priimamas elgesio požiūris – vadovavimas priklauso nuo mokėjimo veikti. 3. Kognityvinės vadovavimo teorijos. Šios teorijos pagrįstos tuo, kaip darbuotojai suvokia tam tikras situacijas. Galima išskirti du modelius: sprendimų priėmimo modelį ir kelio-tikslo modelį. Pagal pirmąjį modelį nuo vadovo supratimo priklauso tai kaip priimamas sprendimas, o kelio-tikslo aiškina, kad vadovavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip vadovas suderina pavaldinio tikslus ir tikslų pasiekimo būdus. Taigi tikrasis sėkmingas vadovavimo pagrindas yra sugebėjimas įvertinti situaciją ir daryti sprendimus. Ši teorija tiria, kaip vadovai priima sprendimus ir kaip nustato, kas motyvuoja žmones, kuriuos jie tikisi valdyti. 4. Vadovavimas kaip socialinė sąveika. Reikėtų išskirti vertikalių diadų modelį (VDL) bei charizmatinį ir transformacinį vadovavimą. Socialinės sąveikos teoretikai įrodinėja, kad vadovavimas priklauso nuo socialinių santykių, kylančių tarp vadovo ir pavaldinių. Vadovo veiksmai veikia pavaldinius, o jų reakcijos – vadovą. VDL teigia, kad vadovo elgesys turėtų keistis, kad atitiktų pavaldinio lūkesčius. Vadovo sėkmė beveik visiškai priklauso nuo vadovo socialinių įgūdžių. Kadangi ir vadovai, ir pavaldiniai yra gana skirtingi, vadovai gali būti efektyvūs tik tiek, kiek jie įvertina savo ir pavaldinių santykių niuansus. Nė viena iš anksčiau paminėtų teorijų nesulaukė visiško pripažinimo. Nesama vieno – optimalaus vadovavimo stiliaus. Vadovavimo efektyvumas priklauso nuo vadovo, pavaldinių charakteristikų, situacijos parametrų, aplinkos veiksnių bei jų sąveikos. 5. Lyginamoji analizė (pvz.: Liet. Ir JAV VA, taip pat personalo samdymo kriterijai); 6. valstybės valdžios institucijų, organų administravimas. Šiuo atveju kalbama apie 3 valstybės valdžias: įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę. Viešojo administravimo sudėtinės dalys: 1. įstatymų leidžiamosios valdžios administravimas (teismai); 2. vykdymas ir administravimas (Prezidentas, Vyriausybė, administraciniai unt- ai: apskritys, savivaldybės – organai, kurie turi vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus); 3. teisminės valdžios administravimas ( apylinkių teismai, apygardos, apeliacinis, Aukščiausiasis t., Administracinis t.). 3.Viešojo administravimo politinė aplinka. • Trys valdžios dalys Kaip teigiama “Viešojo administravimo įstatyme”, Viešasis administravimas (VA) – tai įstatymais ir kitai teisės aktais nustatyta valstybės ar savivaldybės institucijų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, viešosioms paslaugoms teikti. Kalbant apie VA svarbu paminėti, kad valdžią sudaro 3 pagrindinės dalys: 1. įstatymų leidžiamoji (šią f-ją atlieka seimas); 2. įstatymų vykdomoji ( Prezidentas, Vyriausybė bei teritoriniai paaliniai: apskritys, savivaldybės); 3. teisminė ( bendrosios kompetencijos teismai: apylinkių teismai, apygardos, apeliacinis, Aukščiausiasis t., Administracinis t.). • valstybių tipai 1. unitarinė v. – tai valstybė, kurią sudaro vienos valdžios valdymo aparatas. Unitarinėje valstybėje yra bendra administracijos bei teismų sistema, viena K-ja. Centralizacija – tai valstybės valdymo organizavimas, kai iš vieno centro vadovaujama visai valstybei. Valdžia sukoncentruota centrinių institucijų rankose, o teritoriniai padaliniai praktiškai neturi įtakos valdžios sprendimų priėmimui. Centralizuotoje valstybėje varžomos teritorinių padalinių asmenų teisės pareikšti savo nuomonę valdžioje svarstomais klausimais bei turėti įtaką tam tikrų sprendimų priėmimui. Centralizacijai sušvelninti naudojama decentralizacija ir dekoncentracija. Dekoncentracija – tai valstybės valdymo organizavimas, kai teritoriniams padaliniams suteikiama teisė daryti įtaką sprendimams. Dekoncentracijos atveju yra paskiriamas atstovas, kuris yra tarpininkas tarp centrinės valdžios ir teritorinių padalinių. Decentralizacija - tai valstybės organizacijos sistema, kurioje pripažįstama sprendimų laisvė įvairiems teritoriniams kolektyvams arba viešosioms įstaigoms. Decentralizacija – tai centrinių valstybinės valdžios institucijų valdymo funkcijų perdavimas savivaldybėms. Decentralizuotų teritorinių kolektyvų valdžia yra apribota- jie negali viršyti nustatytos kompetencijos ribų ir kištis į valstybinės valdžios kompetenciją, kai sprendžiami vidaus arba išorinio suvereniteto klausimai. Tokie kolektyvai gali laisvai veikti daugelyje piliečių kasdieninio gyvenimo sričių. Išskiriama: 1. “Minimali” decentral. Kaip pvz. Prancūzijoje buvo tik du politinę sistemą decentralizuojantys vietos savivaldybių lygiai – komuna ir departamentas, kurie disponavo menkomis finansinėmis lėšomis, turėjo autonomiją tik vietos reikalų srityje, kurią apribojo administracinė ir finansinė globa. Tai pasireiškė tuo, kad prieš kiekvieną sprendimą vietos savivaldos institucijos turėjo gauti valstybinės valdžios atstovų – prefektų – sutikimą. 2. Tvirta decentralizacija.Valstybinė valdžia sudaro palankias sąlygas kolektyvams surinkti mokesčius, kad turėtų pakankamai lėšų. Decentral. kolektyvai tvarko tik vietines kasdienines piliečių problemas. 3. Papildoma decentralizacija. Kai teritoriniai kolektyvai su dideliais mokesčiais gauna dalį valstybinės valdžios prerogatyvų ir tai atlieka vietoj valstybės. 4. Kai decentralizuojantys kolektyvai gauna valstybėje jos prerogatyvų, leidžiančių kištis į visas sritis, išskyrus saugumą ir tarptautinius santykius. Unitarinę decentralizuotą valstybę nuo federalizmo galima atskirti, remiantis šiais kriterijais: unitarinių valstybėje teritorinių kolektyvų kompetencija ir ribos nustatomos einamaisiais centrinės valstybinės valdžios aktais, o federacinėse valstybėse – kompetencija ir ribos nustatomos ir garantuojamos konstitucijos; • Unitarinėse valstybėse autonominių teritorinių kolektyvų statutai tvirtinami centrinio parlamento aktais, o federacijose–patys priima savo konstitucijas arba lygiaverčius joms aktus. 2. federacinė v. – tai valstybė, kurią sudaro centrinė valdžia ir federaciniai subjektai ( dažniausiai suskirstyti teritoriniu principu, pvz.: Vokietija – žemės); kurie veikia atskirai, netgi gali turėti atskirą teismų sistemą. 3. konfederacija – tai valstybių susivienijimas, kurio egzistavimo priežastis – bendras tikslas. Pvz.: Europos Sąjunga. Konfederacija dažniausiai ilgai neišsilaiko arba pasiekusi tikslą išyra, arba “perauga” į federaciją. • Viešosios politikos įtaka viešajam administravimui ir atvirkščiai. KTU “Viešasis administravimas” 61-86 psl. 4. viešojo administravimo organizacijos. Organizacija – tai grupė žmonių sąmoningai bendradarbiaujančių tarpusavyje ir siekiančių bendrų tikslų. Jei organizacija turi tikslus, tai jie nulemia organizacijos veiklos formą, kuri nulemia priemones, technologijas, kuriomis remiantis veikia organizacija. • Rūšys Daugeliui viešojo administravimo organizacijų būdinga yra tai, kad jos yra politinės kilmės, turi skirtingą teisinį pagrindą bei valstybinį pobūdį, be to, jos dažnai veikia kitokių ekonominių santykių aplinkoje negu pelno siekiančios organizacijos. • Tikslai - privačių organizacijų esminis tikslas – pelno siekimas - viešojo administravimo organizacijų tikslas – viešosios organizacijos turi daug ir plačių kokybinio pobūdžio tikslų, kuriuos bendrąja prasme galima pavadinti – viešųjų poreikių tenkinimu. Reikia vertinti kokybiniu požiūriu. Norint įvertinti rezultatą, ar jis geras, reikia vertinti lėšas: - išteklių problema produktyvumui pasiekti; - iš principo tikslas yra viešųjų poreikių tenkinimas; - viešojo administravimo organizacijoms yra suformuluotas procedūrų viešumas ( dėl viešų problemų yra atiri); - visi sprendimai yra raštiški; - visi paskyrimai vieši; - apeliavimo mechanizmai yra aiškūs; - taisyklės turi pasižymėti bent 3 bruožais: • nešališkumu; • neutralumu; • numatomumu. Funkcijos Struktūra Viešojo administravimo organizacijų struktūros (kiekvienos įstaigos struktūra yra labai individuali). Kalbant apie struktūrą, reikia kalbėti apie viešosios organizacijos: 1. tikslus; 2. funkcijas; 3. tinkamumą įgyvendinti užduotis. Jei turime įstaigą – ji kažką veikia. Veikla performuluojama į užduotis ( valdžia dalija įstaigą ir užduotis į gabalus, t.y. įstaiga sudaryta iš padalinių). Ta veikla ne tik skyla į tematinius profilius (ką aš veikiu), bet ir tai – kaip aš veikiu. Veikimą reikia skirstyti į: • senąjį – griežtas atsakomybės ir įgaliojimų pasidalijimas; • naująjį – adaptyvumo principas (organizacija prisitaiko prie poreikių, kylančių iš aplinkos) ir komandinis darbas. Dar vienas senasis principas – rašytinio dokumento principas, kuris “neišeina iš mados”. Kaip formuojamos struktūros? Adaptyvios struktūros – tos, kurios sugeba prisitaikyti, priaugimo požiūriu. Jų bruožai: 1. pripažįsta klaidas; 2. pirmenybė teikiama savo patyrimui ir technologijoms; 3. žinių siejimas su veikla. Viešoji administracija pinigus išleidžia programų principu. Adaptacijos struktūrų išoriniai bruožai: 1. mąsto sistemiškai, mato visumą ir detales; 2. šios organizacijos pripažįsta asmeninį meistriškumą; 3. organizacijų dalyvavimas bendros vizijos formavime; 4. komandinis darbas. Kaita Kas tai? Pvz.: 1980 m. – visose viešosiose organizacijose nebuvo kompiuterių. 1990 m. – jau buvo institucijų, kuriose naudojo skaičiavimo mašinas. 2000 m. – nėra įstaigų be kompiuterių. Išvada: naujos organizacijos atsiranda, o senos – miršta. Reorganizavimas galimas ir kitai politiniai vadovybei (rinkimai). Kuriasi nauja sistema, pildosi viešai pažadėti veiksmai. Rutinizuotoji kaita: a. jei B vadovaujasi taisyklėmis, tai nuo taisyklių priklauso – kinta organizacija ar ne; b. problemų sprendimas; c. tobulinimosi kursai; d. konfliktai; e. mėgžiojimas (kaip kiti, taip ir mes); f. regeneravimas (nauji laikai, darbai). Naujausiais laikais strateginė kaita viešojo administravimo organizacijose turi 3 veikimo orientyrus: 1. savosios srities gynimas (ginklas); 2. puolimas dėl savosios srities (pulkas); 3. savosios srities formavimas. Struktūrų kaita viešajame sektoriuje: 1. manymas, kad nuo struktūrų sudėliojimo priklauso organizacijos kaita; 2. reorganizacijos yra nuolatinės; 3. jos pasižymi simboliškumu. Bruožai: 1. organizacijų projektavimo principas ( suprasti, kokiems tikslams, kam jos veiks, kokia bus produkcija, kur bus štabas, kiek žmonių dirbs ir t.t.); 2. technologinis proceso principas ( labai veikia struktūrą, t.y. kaip viduje veikiama): a.rutininis tech.: • centralizacija; • specializacija; • hierarchija (griežta vidaus tvarka). b.tobulesni procesai: • lanksti atranka; • lanksti sprendimų priėmimo teorija. 1970 m. Taffer įvedė naują terminą adhokratija – reikia veikti tuoj pat. Taip biurokratija reaguoja į įvykius. Procedūros Atvirų organizacijų teorija Esmė – jei paimsi dideles organizacijas, tai tokia organizacija darosi daugiau negu darbuotojų suma ir daugiau negu struktūrų kaita. Nors ir daug žinai apie organizaciją, vis tiek visko ką ji veikia nežinai:hierarchijos, jos ryšių ir t.t. Tiekimo modelis reikštų aiškiai suformuluoti: kas viduje pasidaro, ką ta organizacija išleidžia ( patenka į spiralinį spaudimo ratą: ištempimas, supjaustymas, spaudimo jėga). 5. viešojo administravimo reforma Lietuvoje Nuo 1997m. Lietuvoje buvo VA reforma. Į šią reformą įeina savivaldybių bei apskričių reformos. Priimti įstatymai naujai reglamentuojantys šias sritis. Tai VA įstatymas, valstybės tarnybos įstatymas, vyriausybės įstatymas, apskrities valdymo įstatymas, kitos savivaldos įstatymas. • reformos prielaidos 1.valdymo nesklandumai nurodomi kaip vieni iš trūkumų, kurie kliudo Lietuvai pradėti derybas su Europos Sąjunga; 2....nustatyti valdymo lygius, atskirti antrinius valdymo institucijų, teritorijų valdymo ir vietos valdymo regionus; 3.priartinti sprendimų rengimą, priėmimą ir vykdymą prie visuomenės narių; 4.kompetencijos paskirstymas, patikslinimas ir nustatymas; a. regioninės politikos plėtojimas; b. siekimas priartėti prie Europos vietos savivaldos chartijoje numatytų decentralizavimo standartų. • Raida ir įgyvendinimas 1947 m. Rusai atliko stambinimo reformą, kurios metu neliko sričių. Ši sistema iki 1961 m. Iki 2000 m. Reformos buvo 44 rajonai, dabar 43 (neliko Marijampolės). Po 1992 m. Konstitucijos turėjo sukurti aukštus organus, kuriuos valdo vyriausybė. Grįžtama prie apskričių ( Tauragė, Telšiai, Utena + 7 didieji miestai). Būtent dekoncentravimo, decentralizavimo ir funkcijų delegavimo bei valdžios priartinimo prie gyventojų principų įgyvendinimas glaudžiai susijęs su administracinių vienetų ir jų ribų, apskrities valdymo ir vietos savivaldos institucijų reformomis. Minėtų principų įgyvendinimas lemia naujų savivaldybių steigimą, t.y. dabar veikiančių savivaldybių skaidymą ir naujų steigimą. 1995 m. Parengus naują įstatymą, dvivaldiškumas buvo panaikintas. Tai davė valdymo vienovę ir buvo atskirta administracija nuo vykdomosios valdžios. 2000 m. Įstatyme atsispindi visi ES reikalavimai tvarkyti administraciją.savivaldybėms turi būti suteikti savarankiški finansiniai tvarkymai (vietiniai mokesčiai). Vietos savivalda sutvarkyta kitaip funkcijų atžvilgiu: Funkcijos suskirstytos į 4 tipus: • Savarankiškos; • Ribotai savarankiškos; • Valstybės funkcijos arba perduotosios; • Sutartinės. Apskričių valdymo įstatymas vis dar taisomas. Įst. Suformuluota institucija apskrityje – apskrities viršininkas. 1994 m. Įstatymas numatė, kad prie VA steigiama apskričių valdymo administracija. Reforma veikia, kad apskričių valdymo administracijai būtų perduota dalis funkcijų tik iš savivaldybės, tik ministerijų. Ministerijos sunkiai tai darė, norėdamos išlaikyti darbo vietas ir nusistovėjusią struktūrą. Čia galima būtų kalbėti apie regioninę politiką, kuri turėtų didinti apskričių viršininkų ir jų administracijų vaidmenį valstybinio valdymo srityje. Reformos esmė: • valdymo lygių nustatymas; • centrinio valdymo nuo apskrities atskyrimas; • dalies centrinių įgaliojimų perdavimas vietos savivaldai. 2000 m. Priimtas regioninės plėtros įstatymas. 2006 m. Pradės veikti struktūrinės paramos fondai, tada bus didelė nauda “regioninės plėtros įst.” KTU “Viešasis administravimas” 72-76 psl. 6. LR Viešojo administravimo analizė Šio įstatymo paskirtis: - apibrėžia LR viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus, nustato administracinio reglamentavimo,viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus, taip pat administracines procedūras ir prievoles nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus ir skundus. - garantuoja piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįsta prašymų sprendimą, taip pat teisę apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos. Šio įstatymo tikslas- sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti LR Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą. Įstatyme išskiriamos tokios VA sritys: 1. administracinis reglamentavimas (tik VA subjektai turi teisę priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus, reikalingus šio įstatymo ar jo pagrindu priimtiems teisės aktams įgyvendinti, vidaus administravimui ar viešųjų paslaugų teikimui administruoti. Norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik VA subjektai pagal nustatyta kompetencija. Individualius administracinius aktus turi teisę priimti netik VA subjektai, bet ir jų įgalioti asmenys) 2. vidaus administravimas;(užtikrina, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai skirti viešųjų institucijų asignavimų administravimui) 3. viešųjų paslaugų teikimo administravimas.(VA administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą. VA institucija, kuri pagal nustatyta valdymo sritį administruoja t.t paslaugos teikimą, negali pati teikti šios paslaugos) 7. LR Valstybės tarnybos įstatymo analizė. 1999 m. liepos 8 d. buvo priimtas LR Valstybės tarnybos įstatymas. Prieš tai galiojo 1995 m. priimtas Valdininkų įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas iš principo remiasi kitais pagrindais; jis yra nebe civilinės, o administracinės teisės objektas. Valstybės tarnyba, kaip institucija, visų pirma turi tarnauti žmonėms. Šio įstatymo sukūrimo tikslas – sukurti demokratinę, stabilią, veiksmingą ir patikimą LR Valstybės tarnybą. Šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Valstybės tarnybos įstatyme apibrėžiamos pagrindinės sąvokos. Valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais. Šis įstatymas taikomas visiems valstybės tarnautojams, išskyrus politikus. Valstybės tarnybos įstatyme valstybės tarnautojai suskirstomi į grupes ir pogrupius. Pagal išsilavinimo, išsimokslinimo lygį, jie skirstomi į keturis lygius, bei 30 kategorijų. Stojantiems į valstybės tarnybą yra keliami tokie reikalavimai: • LR pilietybė ir lietuvių kalbos mokėjimas; - ne jaunesni kaip 18 metų ir ne daugiau kaip 62 m. ir 6 mėn. Viršutinės amžiaus riba netaikoma politinio pasitikėjimo; pakaitiniams; ūkines ar technines funkcijas atliekantiems valstybės tarnautojams; -išsilavinimas; -karo prievolė. Į valstybės tarnybą nepriimami teisti už sunkius nusikaltimus asmenys; atleisti iš valstybės tarnybos; buvę SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniai darbuotojai. Priimant į valstybės tarnybą taikomi šie pretendentų atrankos būdai: egzaminas ir privalumų vertinimas. Atlyginimas susideda iš trijų komponentų: pareiginė alga; priedas už ištarnautus metus ir priemokos. Valstybės tarnautojai privalo žinoti, kokį atlyginimą gaus kiekvienas, stodamas į Valstybės tarnybą. Valstybės tarnybos įstatyme išvardintos teisės ir pareigos. Už tam tikrus administracinius nusižengimus yra skiriamos administracinės nuobaudos. Tarnybiniai nusižengimais yra sunkūs, vidutiniai ir lengvi. Viena kraštutinių priemonių – pašalinimas iš Valstybės tarnybos. Tarnautojai skatinami padėka, premija, vardine dovana.Valstybės tarnautojams mokama valstybinio socialinio draudimo pensija ir valstybės tarnautojų valstybinė pensija; suteikiamos kasmetinės atostogos; atlyginama žala, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe ar susirgus profesine liga ir kt. garantijos. Mokymas ir kvalifikacijos kėlimas pagal Valstybės tarnybos įstatymą yra suprantamas kaip valstybės tarnautojo teisė ir pareiga. Išskiriami su valstybės tarnautojų mokymo etapai: įvadinis mokymas, tęstinis kvalifikacijos kėlimas.Šis įstatymas turi tarnauti žmonėms ir įgyvendinti valdžios siekius kurti visuomenės ekonominę ir socialinę gerovę. 8. Viešojo administravimo istorinė raida. Išskiriami 3 raidos etapai: 1. XIX a. 9-asis dešimtmetis iki 1920 m. 1916 m. Vašingtone R. Bruing įsteigė pirmą Vyriausybių tyrimų institutą, kurio tikslas – ištirti viešąjį administravimą. 2. 1920 m. – 1950 m. Amerikiečiai siekė praktinio žinių pritaikymo. Žymiausios viešojo administravimo kryptys: a. klasikinė (vėberinė); b. žmogiškųjų santykių. Klasikinės mokyklos bruožai: organizacinės struktūros sukūrimas. Suformuluoti svarbiausi VA principai: 1. planavimas; 2. organizavimas; 3. personalo vadyba; 4. vadovavimas; 5. tvarkos ir taisyklių laikymasis; 6. atsiskaitymas per reformavimą; 7. biudžeto formavimas. 1930 m. Susikūrė žmogiškųjų santykių mokykla (neoklasikinė). Jos atstovai: Follet, Maslow, Mayo. Maslow pateikė žmogiškųjų poreikių hierarchiją: 1. fiziologiniai poreikiai (maistas, apranga, miegas...) 2. saugumo (apsisaugoti nuo šalčio ar karščio) 3. bendravimo (socialiniai) 4. pagarbos, pripažinimo 5. savęs išreiškimo. Maslow teigė, kad šie poreikių lygiai yra griežtai hierarchiniai – kol nepatenkinti kurio nors lygio poreikiai, veikti skatins tik jie, auštesnio lygio poreikių žmogus dar negalės įsisamoninti. Pagrindinės žmogiškųjų santykių mokyklos idėjos: 1. darbuotojai jaučia pasitenkinimą savo darbu; 2. darbas pagerėja pagerinus psichologinį klimatą ir motyvaciją. Follet dėmesį skiria: 1. vadovų ir pavaldinių santykiams. 2. Tas, kas tampa vadovu, savaime įgauna valdžią pavaldiniams. Įgaunant valdžią įgaunamas ir formalus autoritetas, tačiau jis tampa tikru vadovo autoritetu, kai šis teisingai naudojasi valdžia. Anot Follet, efektyvi grupinė veikla įmanoma tik tuomet, kai vadovas ir pavaldiniai dirbdami kartu vadovausis principu: “vienas su kitu”, o ne “vienas virš kito”. 3. Vadovo atsakomybei (pirmoji įveda grupinės atsakomybės sąvoką). 4. Organizacijos vidiniams konfliktams. Tai neišvengiamas reiškinys kiekvienoje organizacijoje. Follet siūlo 3 konflikų sprendimo tipus: • Dominavimą – kai viena pusė sugeba įrodyti savo teisybę ir nugalėti antrąją. • Kompromisą - kai abi pusės daro nuolaidą ir tada susitaria. • Integravimą – kai abi pusės bendrai ieško konflikto priežasčių ir rengi konkrečias priemones joms pašalinti. 5. Pavaldinių dalyvavimui sprendimų realizavime. Tai visiškai nauja nuostata, suformuluota M. Follet, davusi pradžią idėjai plėtoti dėl dirbančiųjų dalyvavimo valdyme. 3. 1950 iki dabar. Pagrindinės kryptys: elgesio (biheivioristinė), sisteminė ir situacinė. Elgesio kryptis panaši į žmogiškųjų santykių mokyklą. Akcentuojami grupinio darbo santykiai atstovai: Simonas, Tompson. Sisteminė (struktūrinė) kryptis analizuoja visumą (uždarą sistemą) ir nepastebi individų svarbos sistemoje. Situacinė mokykla – vadovas turi adekvačiai reaguoti į situaciją, gali taikyti prieštaringus metodus. Organizacinė kibernetika susidarius atitinkamai į kompiuterį, o jis duomenis apdoroja ir duoda sprendimą. WILSON – dauguma mokslininkų ir praktikų viešojo administravimo, kaip mokslo suformavimo pradžią sieja su W. Wilsono (anuomet mokslininko, vėliau JAV prezidento) veikla. Jo darbuose ryškėjo reformizmo idėjos, paremtos administracine praktine veikla. Jos buvo nukreiptos prieš korupciją ir neefektyvų valstybės institucijų darbą. Jo darbai ryškiai nukreipti į administracinių institucijų, įgyvendinančių politines doktrinas ir sprendimus, valdymo ie vadovavimo praktinių įgudžių diegimą ir tobulinimą. Jis rekomendavo viešosiom institucijoms savo veikloje daugiau ramtis privataus sektoriaus bruožais – efektyvumu, dalykiškumu, konkretumu. Kartu jis buvo autoritarinės, stiprios koncentruotos valdžios šalininkas. WEBER – vokiečių mokslininkas išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. W. Koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti nuasmenintų santykių atmosfera. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Tam. Kad sėkmingai veiktų privalo *susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla – beprasmė. **Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti, nustatyti galimus bendrumus (kad į analogiškas darbų grupes – analogiškai bendros taisyklės). *** Vadovas vadovaudamas privalo remtis formalizuotais reikalavimais. Jokių emocijų, jausmų, asmeninių požiūrių (jokio palankumo, populiarumo siekimo). Pagrindiniai šios koncepcijos aspektai turėjo svarbią reikšmę teorijų vystymuisi. Kai kurie W. Teiginiai ir nurodymai aktualūs ir šiandieninėse organizacijose/ TAILOR. Pagrindinė darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė – darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuojamas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. Organizacinės priemonės: • teisingai parenkant darbuotojus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose; • optimaliai sudarant darbo operacijas (analogiškas kitoms pagal darbo apimtį). • Siekti, kad visi darbininkai dirbtų naudodami idealius darbo metodus. • Racionaliai naudoti darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas. • Teisingai apmokėti už atlikta darbą. FAJOLIS –prancūzų mokslininkas. Savo darbuose paskelbtuose 1916-1923 m. akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizuotojas turi vadovautis tam tikrais principais. Fajolio teorijos pagrindas yra jo suformuluoti 14 administravimo principų: 1.darbo pasidalijimas; 2. valdžia; 3. drausmė; 4. komandavimo vieningumas; 5. vadovavimo vieningumas; 6. bendri įmonės interesai svarbiau už asmeninius; 7. atlyginimas; 8. centralizavimas; 9. valdžios linija; 10. tvarka; 11. lygybė; 12. pareigybių pastovumas; 13. iniciatyva; 14. korporacijos dvasia. Daugumas šių principų neprarado savo aktualumo ir šiandienos organizacijose. GULICK – administracinės veiklos teoriją vystė eilė mokslininkų. Didžiausią darbą vystant Fajolio fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkas – Giulick’as. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos paskirstymą: 1. planavimas; 2. organizavimas; 3. personalo komplektavimas; 4. vadovavimas; 5. koordinavimas;6. atskaitomybė (apie viską turi atsiskaityti). Šį ciklą Gjulikas kas pavadino POSDCORB (planing, organizing, staffing, directing, coordinating, reporting, budgeting). Esminė naujovė su Fajolio pasiūlytu ciklu – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Giulikas pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. 9. Biurokratijos istorija. Nėra tokio biurokratijos sampratos apibrėžimo, kuris būtų visuotinai pripažintas. Organizacijų sociologijos tyrinėtojai išskiria keletą sąvokos “B” reikšmių.B g. b suprantama įvairiai:1.kaip valdymo sistema, kurioje dominuoja pareigūnai; 3.Biurokratija kaip efektyvumas ir neefektyvumas.Šis prieštaravimas grindžiamas iš vienos pusės Maxo Weberio teiginiu, kad biurokratija kaip sistema, besiremianti tam tikromis, M.Weberio nurodytomis charakteristikomis, pasiekia didesnį efektyvumą, atlikdama bet kokius organizacinius uždavinius.Iš kitos pusės- daugybė vėlesnių tyrimų parodė, kad biurokr. yra neefektyvumas, naudojant nereikalingas taisykles ir procedūras; blogiausiu atveju- visų iniciatyvų dusinimas, naudojant tas pačias taisykles ir procedūras.2.kaip elgesio būdas.Tai elgesys, kuris remiasi visuotinių taisyklių taikymu.”Biurokratiškas” klausimo sprendimas reiškia, kad jis yra sprendžiamas pagal beasmenes ir visuotines taisykles, kad į konkrečias šio kl. aplinkybes yra atsižvelgiama tik tiek, kiek jos saistomos tų taisyklių; 4.kaip socialinė grupė- žmonės, dirbantys biuruose. Buvo laikas, kai ją sukūrė specialiai – Amerikos išvadavimas iš britų. 1789 m. K. buvo priimta, pasirodė, kad pagal jos pagrindą buvo surašytos visos federalinės žinybos. Buvo įsteigti 3 departamentai: finansų, vidaus, karo. Vėliau atsiskyrė karinio jūrų laivyno departamentas. Pradėjus kurtis federalinėms struktūroms, atsirado federalinių tarnautojų poreikis (1800 m. buvo ~ 3000). • 1828 m. partizanų elitas jau buvo išmiręs, elito banga buvo išėjusi. Prezidentas Jackson’as paskelbė, kad visi reikalai nėra jau tokie sunkūs, nėra reikalo rengti, kvalifikuoti administravimo lygį. • 1884 m. nušautas prezidentas Dž. Garfilda. Po 2 metų Pendltono aktas, kuriuo įkurta “civil service comission”. Prasidėjo valstybės tarnybos sustygavimas. • 1823 m. paskelbta doktrina: “Amerika – amerikiečiams, Europa – europiečiams”. Šiuo aktu įsivyravo, kad valstybinės administracijos tarnyba turi būti pagal sugebėjimus išsilavinimus. • 1887 m. straipsnis, kuriuo siūloma viešąjį administravima atskirti nuo viešosios politikos. Studijos veda prie rekomendacijos. • 1900 m. paskelbiamas įstatymas, kuriuo įvardyjami biurokratijos pareigūno bruožai – tai administratorius, bešališkas ir ne monopoliškas, o politiką kuria kiti pareigūnai. • 1922 m. išleistas pirmasis Weberio darbas. Weberis pirmasis iškėlė į vartojimo lygmenį žodį – biurokratija. Dalyvavo sukuriant Veimaro Konstituciją. Sociologas, susijęs su idealaus tipo paieška. Jis pasiūlė suvokti, kad visa, ką nuveikusi civilizacija, yra žmogaus racionalumo išvada. 2 dominavimo bruožai: 1. dominavimas per interesų grupavimąsi; 2. dominavimas per valdymą (valdžią): ▪ charizmatinis valdovas; ▪ tradicinis valdovas; ▪ racionalusis (teise paremtas) valdovas. Jis suformulavo 7 principus, kuriuose išdėstė racionalaus teisinio veikimo, kaip valstybės administravimo, elementus: 1. biurokratija veikia nuosekliai, o ne dėl vadovo laimės ar džiaugsmo; 2. uždaviniai yra skirstomi į funkcionalias sritis; 3. įstaigos yra hierarchizuotos; 4. įstaigos resursai yra atskiri nuo darbuotojų; 5. įstaigos vadovai negali nusavinti įstaigos (ne vien tik turto prasme); 6. administravimas tik per rašytinius šaltinius; 7. biurokratijos kontrolė remiasi nuasmenintomis tasyklėmis. KTU “Viešasis administravimas” 104 psl. 10. Penkios viešojo administravimo paradigmos. 1. iki 1926 m. – klasikinis laikotarpis. Politikos ir VA dichotomija. Orgvadybinės ir žmogiškųjų santykių teorijos. 2. 1927 – 1950 m. – administraciniai principai, jų kritika. 3. 1950 – 1970 m. - VA kaip politikos mokslas. 4. 1956 – 1970 m. - VA kaip vadyba. 5. nuo 1970 m. – VA kaip VA žmonėms. 11. Max’o Wėberio biurokratijos ir valdymo teorijų apžvalga. “Idealus tipas “ nėra idealus normine prasme tai tam tikras kultūrai svarbių elementų sukūrimas. Idealus tipas gali ir neegzistuoti empiriškai, bet jis susiformuoja iš susidomėjimo tam tikromis apibrežtomis problemomis. Vėberis teigė, jog bet kuri valdžia turi apkinti tikėjimą savo teisėtumu , padaryti tai galima įvairiai. Jis aprašė tris teisėtos valdžios “grynuosius tipus” – Teisinė valdžia, Tradicinė valdžia, Charizmatinė valdžia. Teisinė valdžia priklauso nuo nustatytų teisės normų grupės viduje ir grupės narių sutikimo būti saistomiems teisinės sistemos. Tokia valdžia bus vykdoma per biurokratinį administracinį personalą. Plačiai paplitę Vėberio aprašyti biurokratinės organizacijos bruožai. Joje darbuotojai veikia remdamiesi tam tikrais kriterijais 1. yra laisvi asmeniškai, o valdžiai paklūsta tiek kiek to reikia tinkamai atlikti pareigoms; 2.Kiekvienos pareigybės kompetencijos sfera yra teisiškai apibrėžta; 3. aiški pareigų hierarchja; 4.Atlyginama nustatytu darbo užmokesčiu; 5. Pareigybė sudaro sąlygas daryti karjerą;6 Einant pareigas paklūstama griežtai ir sistemingai disciplinai, o taip pat kontrolei 7. pareigūnų darbas yra atskirtas nuo administravimo priemonių nuosavybės ir kt. Vėberis pabrėžia, kad biurokratinis organizavimas gali būti neblogai pritaikytas įvairioje aplinkoje (kad ir verslo org.) Vėberis biurokratinės organizacijos pranašumą mato tame, kad ji geriausiai kontroliuoja didelio kolektyvo darbą, esantiems valdžioje ji padeda numatyti rezultatus, nes biurokratinėje org. sukuriamos reiklios valdžios struktūros, kurių viduje gali būti perduodami įsakymai. Vėberio nuomone biurokratinė sistema turi išplisti į visas žmoaus veiklos sferas, nes valdžia, faktiškai visur įgivendinama per hierarchines struktūras, jis teigia kad alternatyvos tėra tokios – biurokratija arba diletantizmas administravimo srityje. Svarbu pažymėti jog Vėberis nepamiršo ir neigiamų biurokratinės org. padarinių, tokių kaip pvz. popierizmas, neefektyvumas ir t.t. Vėberio formuluotė gali būti laikoma idealiu tipu nurodančiu tuos socialinius bruožus kurie tiek teigiamai tiek neigiamai veikia visuomenės raidą. Anot M.Vėberio išvengti didėjančio socialinuio reglamentavimo modelio galima būtu charizmatinių lyderių sugebėsiančių valdyti biurakratinio administravimo sistemas, pagalba. 12. Liutherio Gulicko indėlis į viešąjį administravimo raidą. Administracinės veiklos teoriją nagrinėjo daugybė garsių mokslininkų. Ko gero didžiausią darbą vystant garsias Fajolio nuostatas atliko L.Gjulikas bei Urvikas. L.Gjulikas pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą. Planavimas-organizavimas-personalo komplektavimas-vadovavimas-koordinavimas-atskaitomybė-biudžeto sudarymas. Gjulikas pirmasis akcentavo tai , kad vadovo veiklos esmė – sprendimų priėmimas. Vienas svarbiausių šio mokslininko pasiekimų (kartu su Urviku) vystant administracinės veiklos organizavimo teoriją yra org. Struktūrų teorijos plėtojimas. Išanalizavę linijines ir funkcines struktūras mokslininkai nusprendė jog reikėtu šias struktūras integruoti .Prie Fajolio vienvaldiškumo ir valdžios linijos principų jie prideda “generalinio štabo” sampratą, kurios dėka atsiranda lijinės-štabinės struktūros sampratabei formavimo principai. Gjulikas nurodo pagrindinius org. Struktūrų sudarymo principus, kuriuos jungiant galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas. Pirmas principas- padalinių specializavimas, jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Grupuodami tikslus į giminingas grupes galime nustatyti padaliniams jų atliekamų funkcijų turinį. Antrasis principas – specializavimasis vadovaujanti operacijų turiniu.(Panašias operacijas tam pačiam padaliniui suformuoti padalinių visumą. Trečias principas – padalinių geografinis išdėstymas.(padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai rastusi vienoje teritorijoje) Gjulikas su Urviku pirmieji ima nagrinėti teisių, pareigų ire atsakomybės delegavimo principus. Jie teigia jog vadovas dalį savo funkcijų turi perduoti pavaduotojams tuo pačiu suteikdamas jiems atitinkamas teises. Taip pat nagrinėja struktūrų formavimo bei pavaldumo klausimus bei fiksuoja kontrolės problemą. Šių mokslinkų darbuose dauk dėmesio skiraima darbuotojų teisių bei atsakomybėsatitikimo, ekspertų, konsultantų bei pan. darbuotojų veiklos turinio bei kvalifikacijos problemoms nagrinėti 13. Herberto Simono indėlis į viešąjį administravimo raidą. Jau senokai buvo siekiama suformuluoti mokslinį požiūrį į viešojo administravimo tyrinėjimą , tačiau faktiškai tai imta daryti tik penkto dašimtmečio pabaigoje. H.Simonas išleido straipsnį pavadinta” Administravimo priežodžiai”. Simonas energingai kritikavo ankstesnius administravimo teorijos dar bus ir nustatė keletą reikalavimų mokslinei administravimo teorijai . Didelę įtaką organizacijų tyrinėjimui padarė Simono racionalusis administravimo modelis. Simono kritika buvo nukreipta į Gulicko, Urviko bei kitų mokslininkų aprašytus administravimo principus kuriuos jis ir pavadino priežodžiais, su visiems priežodžiams būdingom blogybėm – prieštaravimu vienas kitam. Jis sutelkė dėmesį į kitus principus – tokius kaip specializacija, kontrolės apimtį, įsakymų vienovę, vadovavimo mastą ir organizavimą pagal tiksląprocesą, vietą. Simonui atrodė, kad šie principai yra laikomi nesulaužomais, dažnai vienas kitam prieštarauja. Pvz. Jo nuomone bandymas išlaikyti tiesioginės kontrolės apimtį gali trukdyti organizacijai turėti mažai organizacinių lygių, o pvz. Įsakymų vienovės principas trukdo pasinaudoti diferencijuoto vadovavimo pranašumais. Simonas teigė jog administravimo apibūdinimas yra per daug supaprastintas, per daug susietas su valdžia, o todėl į administravima neįsileidžiama kitų veiksnių, organizaciniam elgesiui darančių ne mažesnę įtaką. Pasitenkinama vien kalbomis apie valdžią, kontrolės apimtį, funkciją bet net nesiekiama darbinių tokių terminų apibrėžimų. Patraukia dėmesų gana juokinga Simono frazė, kad apie organizaciją yra kalbama taip kaip Ubangi žiniuonis kalbėtu apie ligą.Geriausiu atveju vadovaujamasi priežodžiais o blogiausiu vadovaujamasi pompastiškomis kvailystėmis. Be jokios abejonės Simonas teisingai pripažino jog buvo per daug gilinamasi į funkcijų paskirstymo bei valdžios struktūros klausimus ir ragino tyrinėjamų dalykų sąrašą padidinti. Tačiau jisai lyg ir neabejojo, kad šioje srityje buvo bandoma sukurti pagrindą kuriuo remiantis organizatoriai galėtu įvertinti organizacijos planą. Administravimo teorijos pagrindu Simonas pripažino efektyvumą. 14. Viešasis administravimas ir privatus sektorius. • Verslo dalyvavimas formuojant viešąją politiką Valstybės teikiamos paslaugos: 1. išorinė saugumo paslauga arba krašto ginyba; 2. būsimosios kartos ugdymas; 3. komunalinės paslaugos, kurių galėtų ir neteikti, nes kitur to net nėra. 4. kitokio pobūdžio tiekimai, kurie gali turėti ir strateginės svarbos. Valstybė veikia ir privataus verslininko srityje: Prekiauja; Gamina. Valstybės įmonių išlaikymas ir steigimas 1. rinka yra nepatraukli, bet tai reikia daryti; 2. ilgalaikis valstybės planas suformuojamas tyčia; 3. virsmo laikotarpio būtinumas; 4. monopoliai: a. elektra (Lietuvoje) b. alkoholis (Lietuvoje) Įrankiai: 1. paslaugų ir prekių tiekimas; 2. biudžeto lėšų perskirstymas; 3. subsidijos; 4. reguliavimas. Valstybė – veikia, prideda, reguliuoja. Valstybės veikimo vietos: • užtikrina ekonomikos infrastruktūrą; • sureguliuoja verslo grupių konfliktus ir esamus, ir galimus; • konkurencijos apsauga; • gamtinių resursų apsauga; • minimalus pragyvenimo standartas (ir valstybė privalo jį garantuoti); • ekonomikos stabilumo palaikymas 1. fiskalinė politika (svarbi užtikrinant ekonominį saugumą); 2. monitarinė (kurios nebeturime) politika. • Verslo reguliavimas Reiškia, kad yra naudojami tam tikri vyriausybės teisės aktai, kuriais siekiama tam tikru būdu įtakoti bei paveikti viešąjį sektorių. Reguliavimas dažniausiai turi ryšį su visa teisės sistema, t.y. nustatomi tam tikri tarifai, išduodamos licencijos ir t.t. reguliavimas gali būti socialinis arba ekonominis. Socialiniu reguliavimu dažniausiai siekiama apsaugoti piliečių ir vartotojų poreikius. Čia dažniausiai kreipiamas dėmesys į taršos, saugumo ir kitų standartų atitikimą. Biznio sektoriaus reguliavimas dažniausiai yra plačiai susimaišęs tiek ekonominis, tiek socialinis. Trumpai galima būtų išskirti tokias vyriausybės intervencijos į viešąjį sektorių fazes: 1. laissez – faire visuomenė (18 a. Pab.); 2. gerovės valstybės išlikimas (19 a.); 3. neoklasicizmas (nuo maždaug 1970 m.). Didieji reguliatoriai Lietuvoje: 1. LRS nustato tvarką (sukuria ekonominę – teisinę struktūrą); 2. LR vyriausybė; 3. vėliau pagal tvarką ministerijos; 4. departamentai ir apskritys; 5. savivalda. Kokio tipo f-jos vadinasi reguliavimo: 1. registravimas (bet koks verslas turi būti registruotas); 2. licencijavoas; 3. reguliuojamos natūralios monopolijos; 4. viešieji poreikiai; 5. išoriniai poreikiai: išpilimai į vandenį... 6. leidimai verstis kažkokia veikla; 7. gaminių sertifikavimas; 8. laboratoriniai rezultatai; 9. kokybės reikalavimai; 10. leidimai ką nors daryti; 11. rinkos sudėties reguliavimas; 12. mokesčių reguliavimas, subsidijų reguliavimas, kainų reguliavimas; 13. konkurencijos reguliavimas; 14. viešųjų pirkimų reguliavimas; 15. bankrotų reguliavimai. ? + : • skatina konkurenciją; • užtikrina vartotojų teises; • perskirsto BVP. - : • reguliavimas brangina tiek prekes, tiek paslaugas; • reguliavimas stabdo procedūras, didina biurokratizmą; • reguliavimas gimdo ne kompetenciją (turi būti tvarka ir reikia jos laikytis, neverčia tobulėti); • reguliavimas gimdo reguliavimą; • reguliavimas pats nekontroliuoja. ? • Privatizacija Privatizavimo institucijos Lietuvoje pagal valstybės ir savivaldybės įmonių privatizavimo įstatymą: 1. privatizavimo būdai yra šie: a. viešas akcijų pardavimas; b. viešas aukcionas; c. viešas konkursas; d. tiesioginės derybos; e. valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoje įmonėje; f. nuoma su išpirkimu. 2. Privatizavimo institucijos Lietuvoje yra šios: a. Valstybė turto fondas ( toliau turto fondas); b. Savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai (toliau – savivaldybių turto fondai). Savivaldybės taryba turi teisę nesteigti šios savivaldybių turto privatizavimo institucijos ir įgalioti merą sudaryti sutartį su Valstybės turto fondu dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų privatizavimo. • Valstybės f-jų perdavimas privačiam sektoriui Politikos formavimui iškyla ir už valstybės ribų esančių kliūčių, kurios trukdo protingam, demokratiniam visuomenės valdymui. Viena iš svarbiausių yra verslo įtaka viešajai politikai. Verslas sudaro tam tikrą konkuruojančią viešosios politikos formavimo sistemą, iš dalies besivaržančia su vyriausybės sistema. Įmonių vadovai ir jų pasamdyti darbuotojai priima daugelį svarbių sprendimų, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimo būdas. Vadovaujantis vaidmuo, ūkyje priklausantis verslui, didelių korporacijų vadovams suteikia nepaprastą įtaką vyriausybės politikos formavimui. Taigi verslo vadybininkai atlieka visiems mums svarbias ekonomines f-jas. Vyriausybės valdininkai žino, kad verslo nepajėgumas užtikrinti didelio užimtumo lygio sukels rinkėjų nepasitenkinimą. Vyriausybė, kuri susiduria su ilgalaike ekonomine krize negali tikėtis išlikti valdžioje. • Viešieji pirkimai Viešojo pirkimo metodai: 1. kainos principas (kokią kainą gali mokėti); 2. konkursinis principas; 3. derybos; 4. valios sprendimo arba pirkimo iš vietinio tiekėjo principas. • Centralizacija ir decentralizacija Ryšius tarp viešojo sektoriaus institucijų apsprendžia: 1. centralizacija; 2. decentralizacija; 3. koordinavimas. Centralizacija- tokia valstybės organizavimo forma, kurioje iš vieno centro vadovaujama visai valstybei. Yra vienas suvereniteto įgyvendintojas – valstybės valdžia. Čia nėra vietos savivaldai. Valstybės valdžia priima sprendimus, neatsižvelgdama į vietos gyventojų nuomonę, interesus. Ši sistema yra nelanksti, varžo individo laisves. Centralizacijos lygis priklauso nuo kompetencijos paskirstymo, įgaliojimų lygmens, valstybės finansinių išteklų. Centralizacijai sušvelninti taikoma decentralizacija – tai tokia tokia valstybės organizavimo forma, kuriai esant kreipiamas dėmesys į įvairių teritorinių kolektyvų bei viešųjų įstaigų nuomonę bei sprendimus. Tai įstatymų pagrįstas valdymo f-jų perdavimas iš centrinės valdžios institucijų – savivaldos teisę turinčioms teritorinėms institucijoms, kurioms funkcijas vietos reikalams tvarkyti deleguoja valstybės valdžios institucijos. Idealiausias variantas – jų koordinavimas. • Valstybinio reguliavimo istorijos bruožai Reguliavimo istorija: 1. 1890 m. Šermano untirestinis aktas.buvo sukuriamos kompanijos (išgalvotų giminių). Blogai: apgavikė rinka, bloga kokybė. Akto esmė: jis lietė gaminių prekybą tarp valstybių. 2. 1914 m. Kleitono aktas (perrašytas Šermano aktas, tik pridėta kita sentencija). Atsiranda reguliavimo preventas. 3. 1926 m. Robinsono Petmeno aktas – kova prieš korupciją, skatina konkurenciją. >. Jau Šermano aktas įveda tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę. Kaip valstybė teisiškai reguliuoja verslą – duomenys JAV: 1. konstitucija; 2. teisių bilis; 3. administracinė teisė; 4. pažeidimai versle; 5. verslo organizacijų formos nustatymas; 6. verslo organizacijų ir vadovų civilinė atsakomybė; 7. darbininkų teisių apsauga; 8. diskriminacija įdarbinimo metu; 9. teisė steigti profesines sąjungas; 10. pažeidimai įdarbinimo srityje; 11. investuotojų teisių apsauga; 12. vartotojų teisių apsauga; 13. konkurencijos gynimas; 14. Šermano akto įvertinimas; 15. Kleitono akto įvertinimas; 16. aplinkosauginiai įstatymai ir teršimo kontrolė. 15. Viešasis administravimas ir visuomeninis sektorius • interesų grupių klasifikacija Iteresų grupės siekia, kad vyriausybė veiktų pagal jų interesus. Interesų grupės užtikrina piliečių dalyvavimą visuomenėje (pliuralizmui ir korporatyvizmui). Interesai: 1. visuomenės; 2. privatūs; 3. valstybiniai. Privatūs interesai – tai žmogaus išskirtinumo išraiška tam tikroje jo tapatumo sferoje. Visuomeniniai interesai atsiranda iš įvairių viena kitai kiek prieštaraujančių tiesų, kurios gali būti viešai skelbiamos ir susijusios su visuomenės gyvenimu bei telkia individus bendradarbiauti. Svarbus visuomenės intereso pagrindas – suderinti asmeninius interesus su visuomeniniais. Valstybiniai interesai – tai sąlygos, kuriomis valstybė gali saugiai egzistuoti, išsaugoti savo teritorijos vientisumą, valdžios suverenumą, tobulėti,sėkmingai bendradarbiauti ir taikiai konkuruoti su kitomis valstybėmis. Visuomeniniai interesai – tai bendra sritis, jungianti privačius gyventojų interesus ir valstybės interesus. Visuomeninis interesas yra kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. • visuomeninės organizacijos ir jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai Visuomeninės organizacijos – tai piliečių ir užsieniečių susivienijimai, siekiantys bendrų tikslų. 1. visuomeninės organizacijos; 2. asociacijos; 3. viešosios įstaigos; 4. labdaros ir paramos fondai. • viešųjų institucijų ryšiai su piliečiais ir bendruomenės įtraukimas Piliečių dalyvavimą galima nusakyti kaip bendravimą tarp piliečių ir valdžios, kai valdžia informuoja piliečius ir juos išklauso, o piliečiai išsako savo nuomonę ir pageidavimus valdžiai. Piliečių dalyvavimas padeda valdžiai geriau tenkinti piliečių poreikius, o piliečiams suteikia galimybę juos išsakyti. Visuomenės dalyvavimas viešajame sektoriuje gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais: pavienių asmenų ir interesų grupių veikla, rengiant viešus svarstymus, pranešimus, komentarus, dalyvaujant patariamuosiuose komitetuose, organizuojant demonstracijas, vykdant rinkimines kampanijas bei lobizmą, dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų,politinių partijų bei kitų visuomeninių organizacijų veikloje, darant įtaką ombucmeno veiklai ir t.t. veikdami kartu žmonės gali daryti didesnę įtaką valdžiai ir jos priimamiems sprendimams. Todėl šiuolaikinėse valstybėse pagrindiniai organizuoto poveikio padariniai yra interesų grupės, nevyriausybinės organizacijos ir politinės partijos bei organizacijos. Nuostatos dėl teisės gauti informaciją įtvirtintos keliuose įstatymuose: • visuomenės informavimo įstatyme; • vietos savivaldos įstatyme; • aplinkos apsaugos įstatyme; • viešojo administravimo įstatyme ir kt. Įstatymai netik garantuoja piliečių laisvę gauti informaciją, bet ir įpareigoja valdžios institucijas tą informaciją teikti. Viešojo administravimo įstatymas garantuoja piliečių teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą vie6ojo administravimo institucijos bei pagrįstą prašymų sprendimą, o taip pat teisė apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją už patirtus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos (2 str.). visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja klausimus susijusius su informacijos tiekimu. Šis įstatymas taip pat numato teisę gauti informaciją iš valdžios institucijų. Jame sakoma, kad kiekvienas asmuo LR teritorijoje turi teisę susipažinti su oficialiais valstybės ar savivaldybės institucijų dokumentais, išskyrus tuos, kurie susiję su valstybės paslaptimis (6 str,). Vietos savivaldos įstatymas (18 str.) numato, kad savivaldybės taryba turi ne rečiau kaip kartą per metus informuoti gyventojus apie savo veiklą. Teisė burtis į draugijas – antrasis visuomeninių organizacijų pagrindas. Šią sritį reglamentuoja daug įstatymų, kurių svarbiausi: Visuomeninių organizacijų įstatymas, Asociacijų įstatymas, Labdaros ir paramos įstatymas, Fondų įstatymas, Politinių partijų ir organizacijų įstatymas, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas ir kt. Viešųjų paslaugų tiekimą valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos, kiekviena pagal įstatymų ar nuostatų paskirtą viešojo administravimo (valdymo) sritį. Tokios institucijos administravimą vykdo visoje valstybės teritorijoje. Tuo tarpu teritoriniu lygiu viešųjų paslaugų tiekimą reguliuoja pagal kompetencijų savivaldybės arba teritorinės valstybinio administravomo...(1 žodis). Demokratinėje visuomenėje piliečių dalyvavimas viešajame administravime gali būti įgyvendinamas tiek veikiant pavieniui, tiek jungiantis į interesų grupes. Organizuotai veikdami piliečiai gali tikėtis padaryti didesnę įtaką valdžiai ir jos priimamiems sprendimams. Tokio organizuoto poveikio pagrindiniai dariniai yra interesų grupės, NVO ir politinės partijos bei organizacijos. Lietuvai pasukus iš totalitarinės sistemos į demokratinę, labai svarbu skatinti visuomenės dalyvavimą: 1. kad piliečiai suvoktų, jog jie netik gali, bet ir turi išsakyti savo nuomonę; 2. kad jie mokėtų pasinaudoti įstatymų suteiktomis demokratinėmis teisėmis; 3. kad valdininkas įtraukų piliečius į sprendimų priėmimo procesą. Besiplėtojančios demokratijos sąlygomis labai svarbus darosi NVO tikslas veikti valstybės valdžios institucijas ir skatinti visuomenę telktis, nes tai reiškia. Kad per NVO galima pasiekti aktyvesnio piliečių dalyvavimo. Tiek valstybės tarnautojai, tiek visuomeninės organizacijos turėtų priimti atsakomybę už visuomenės aktyvinimą, nes visuomeninių organizacijų ir viešųjų institucijų bendradarbiavimo pagrindas yra bendras tikslas, kurio jos siekia, t.y. visapusiškas gerovės visuomenėje užtikrinimas bei demokratinių procesų stiprinimas. Interesų grupės – tai organizuota asmenų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Tai organizacijos, kurių tikslas yra paveikti politiką pačioms netapus valdžios dalimi. Nagrinėjant interesų grupių ir valdžios institucijų sąveiką, skiriami 2 pagrindiniai modeliai: PLIURALISTINIS ir KORPORATISTINIS. Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išskaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Interesų grupių konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius sprendimų metodus. Politinė sistema per žodžio , susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkimų procedūrą skatina piliečių organizavimąsi į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose. Korporatistinio požiūrio akcentavimas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Formaliai valdžios institucijos pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą atskiroms interesų organizacijoms. Valdžios institucijos naudojasi grupių ištekliais ir jas kontroliuoja politikos procese. Dažnai visa interesų grupių veikla ir poveikis politinėms ir valdžios institucijoms, jų sprendimams apibendrintai vadinamas lobistine veikla arba lobizmu. Lobizmas - 16. Personalo problemos viešajame administravime. • Personalo valdymo istorijos bruožai Personalo vadyba pirmiausiai atsirado versle. Pradėti kalbėti apie personalo vadybą reikia analizuojant JAV istoriją. JAV istorija skirstoma į 4 etapus: 1. 1789 – 1829 m. Džentelmenų epocha. Washingtonas suformulavo VA sampratą ir padėjo pagrindus VA. VA turi užsiimti stiprūs ir veiklūs žmonės. Dėl to imta kreipti dėmesį į charakterio savybes – ryžtingumą, išsilavinimą. Valstybės tarnautojai turėjo būti iš aukštesnių klasių, todėl pramonininkų vaikai valdyme užėmė itin aukštas pozicijas. Prezidentas Adamsas tęsė VA vystymą. Samdos principas – į tarnybą priima visam laikui, taip pat atsižvelgiama, kokių ideologinių pažiūrų buvo tarnautojas. 1801 m. Džefersonas situaciją bandė keisti – iškėlė politinio neutralumo principą – valstybės tarnautojai turi būti politiškai neutralūs. 2. 1828 – 1978 m. užmokesčio postais era. A. Džeksonas pareiškė, kad valstybės reikalams tvarkyti nebūtina speciali kompetencija, t.y. paprastai visuomenei – paprasta valdžia. Atsirado rotacijos principas – valdininkai negali užsisėdėti savo postuose ir turi keistis kas 4 metai. Tačiau iškilo problema, kas pakeis užsisėdėjusius. Todėl į valdžią pradėjo eiti politikų šalininkai. Dėl to krito VA etika, padidėjo korupcija, nes nebuvo išsilavinimo. Taigi atsirado mainų sistema, politinio pasitikėjimo, kur į valdžia ateina politikų šalininkai ir VA funkcijos susimaišė su politikų. 3. 1881 – 1978 m. Sugebėjimų era. 1881 m. nušaunamas Garnfieldas, o tai privertė kongresą priimti PENDLTONO aktą. 1883 m. aktu įkurta “ Valstybės tarnybos komisija”. Tada į tarnybą priimama per sugebėjimus. Akto bruožai: 1. darbuotojų atranka atliekama atviru egzaminu. Dingsta partinis lojalumas; 2. VS yra depolitizuotas ir tampa panešus į verslą; 3. atsiranda etatiškumas – pareigas tol užimi, kol joms atitinki. Tai panaikino politinį favoritizmą. 4. “Valstybės tarnybos komisija” atsako už visą VA sistemą, už mokesčius, samdą, soc. garantijas. 1887 m. Wilsonas siūlo atskirti politiką nuo administravimo. 1900 m. F. Gudnow straipsnyje išvardina biurokratijos pareigūnų bruožus, t.y. politiką, kuria atskiri pareigūnai, kai administratorius – nešališkas ir nepolitiškas įstatymų vykdytojas. 1920 m. Weber darbai: iškėlė racionalumą, kur valdymas remiasi teise, susitarimu. 1939 m. – įsakas “Dėl sistemos decentralizavimo” 4. 1978 – iki dabar. VA reformų era. 1979 m. reformuota “Valstybė tarnybos komisija”. Komisija suskaidyta į 4 blokus: • kompetencijos sutikrinimo valdyba ir federacinių darbo santykių valdyba. Iki 1878 m. iš principo jokių bendrų sutarčių nebuvo; • Nuo 1878 m. kolektyvinių sutarčių sutikrinimą įgyvendino – federalinių darbo santykių valdyba; • Lygių įdarbinimo galimybių komisija (įkurta dėl diskriminacijos); • Personalo valdybos biuras (testuoja, moko administratorius, organizuoja jų darbą). • valstybės tarnybos reforma JAV • Vadybiniai personalo valdymo aspektai Personalo vadyba reikalinga tam, kad VA struktūra taptų kokybiškesnė, ekonomiškesnė, efektyvesnė ir t.t. Personalo vadybos etapai: 1. atranka – organizuojama paskelbiant viešą konkursą, asmuo turi atlikti iškeltus reikalavimus ir tik tada gali dalyvauti konkurse. Atrenkant vertinamos žinios, gebėjimai, įgūdžiai, asmeninės savybės, išsilavinimas, atitikimas siūlomai vietai. 2. samdymas – konkrečiam laikotarpiui arba kol atitinka reikalavimus. 3. darbo sąlygos ir pozicijos: a. klasifikuojamos pozicijos, o ne asmenys, todėl asmenų charakteristikos neturi lemti pozicijų klasifikavimo (vieta nekuriama konkrečiam žmogui; b. pozicijos gali būti panašios. Tai lemia išankstinis pozicijų žinojimas ir pareigų apibūdinimas. Užimantys tas pačias pozicijas turi būti traktuojami vienodai, o rangas turi būti suderintas su alga. 4. kompensavimas – alga (ją mokant nustatoma kiek mokėti ir nedaugiau, o t.p. VA darbuotojui mokant svarbi visuomeninė nuomonė), soc. garantijos (pensija, pensija suluošinimo atveju, kompensacija mirties atveju, dėl tarnybinės veiklos netekimo, draudimas, sveikatos apsaugos garantijos), mokymosi parama, apmokymai finansuojami. 17. Vadovas ir vadovavimas viešajame administravime. Vadovas - Vadovauti – tai reiškia organizuoti žmonių veiklą, siekiant viešosios organizacijos tikslų. Pagrindinės vadovavimo teorijos: 1. Elgesio teorijos. 2. Kognityvinės vadovavimo teorijos. 3. Personologinės vadovavimo teorijos. 4. Vadovavimo kaip socialinė sąveika. 1. Personologinės g.b. bruožų ir poreikių teorijos. Šios teorijos ignoruoja aplinkos vertinimą vadovavimui. Personologiniai požiūriai yra retrospektyviniai, t.y. pradžioje nustatomos lyderių asmenybės, o po tiriama jų praeitis, kad nustatyti savybes, dėl kurių jie tapo lyderiais. Praeities patirtis nulemia asmens tapsmą lyderiu. Manoma, kad savybės, leidusios asmeniui tapti vadovu, yra tos pačios, kurios leidžia efektyviai veikti, tos pozicijos pasiekus. Šios teorijos požiūrius dauguma žmonių mano, kad geri vadovai turi išskirtinių asmeninių savybių., kurios yra įgimtos, įgytos arba išvystytos ankstyvoje vaikystėje. Čia didžiausias dėmesys skiriamas asmeniui, o ne aplinkai, kurioje asmuo veikia. Taigi teorija teigia, kad vadovo savybės išugdomos vaikystėje, o šių savybių neišsiugdžiusieji vėliau netaps vadovais. 2. Elgesio teorijos. Pagal šią teoriją, vadovavimas yra rezultatas to, ką vadovas daro, kaip elgiasi, o ne kokios savybės jam būdingos. Paaiškina, kodėl tiek daug vadovų ateina iš panašios aplinkos, ir kodėl vienam vadovui sekasi geriau vienoje aplinkoje nei kitoje. Ši teorija dėmesį skiria mokymuisi: jei bus suteikti tinkami stimulai ir išsilavinimas, beveik kiekvienas gali tapti vadovu. Kad sėkmingai vadovauti elgesys ir aplinka turi būti suderinti. Mokslinėje literatūroje vadovavimo tema priimamas elgesio požiūris – vadovavimas priklauso nuo mokėjimo veikti. 3. Kognityvinės vadovavimo teorijos. Šios teorijos pagrįstos tuo, kaip darbuotojai suvokia tam tikras situacijas. Galima išskirti du modelius: sprendimų priėmimo modelį ir kelio-tikslo modelį. Pagal pirmąjį modelį nuo vadovo supratimo priklauso tai kaip priimamas sprendimas, o kelio-tikslo aiškina, kad vadovavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip vadovas suderina pavaldinio tikslus ir tikslų pasiekimo būdus. Taigi tikrasis sėkmingas vadovavimo pagrindas yra sugebėjimas įvertinti situaciją ir daryti sprendimus. Ši teorija tiria, kaip vadovai priima sprendimus ir kaip nustato, kas motyvuoja žmones, kuriuos jie tikisi valdyti. 4. Vadovavimas kaip socialinė sąveika. Reikėtų išskirti vertikalių diadų modelį (VDL) bei charizmatinį ir transformacinį vadovavimą. Socialinės sąveikos teoretikai įrodinėja, kad vadovavimas priklauso nuo socialinių santykių, kylančių tarp vadovo ir pavaldinių. Vadovo veiksmai veikia pavaldinius, o jų reakcijos – vadovą. VDL teigia, kad vadovo elgesys turėtų keistis, kad atitiktų pavaldinio lūkesčius. Vadovo sėkmė beveik visiškai priklauso nuo vadovo socialinių įgūdžių. Kadangi ir vadovai, ir pavaldiniai yra gana skirtingi, vadovai gali būti efektyvūs tik tiek, kiek jie įvertina savo ir pavaldinių santykių niuansus. Nė viena iš anksčiau paminėtų teorijų nesulaukė visiško pripažinimo. Nesama vieno – optimalaus vadovavimo stiliaus. Vadovavimo efektyvumas priklauso nuo vadovo, pavaldinių charakteristikų, situacijos parametrų, aplinkos veiksnių bei jų sąveikos. 18. Viešojo administravimo etika. Viešojo administravimo etika apsprendžia teisingo elgesio principus ir standartus viešajame administravime. VA išskiriami 3 požiūriai į etiką: 1. etika – kaip paklusimas autoritetui (paklusimas aukštesnei Konstitucijoje numatytai valdžiai). 2. etika kaip moralinis aiškinimas (vadovavimasis bendrais moralės principais ir taisyklėmis, priklauso nuo tam tikrų sąlygų). 3. etika – kaip moralinio sprendimo vykdymas. Sprendimas reiškia pasirinkimą. Kiekviename sprendime atsispindi tarnautojo asmeninės savybės, fantazija, jautrumas, todėl sprendimas visada yra asmeninis. Etika ne tik teorinis, bet ir į praktiką orientuotas mokslas. Etika atlieka šias funkcijas: 1. aprašomoji. Etika apima vertybes, normas, įsipareigojimus. Yra numatyta atskiros organizacijos bei nusistovėjusi žmonių bendravimo ir institucinė praktika. 2. interpretuojanti. Ne tik aprašo bet ir paaiškina. 3. orientuojanti. Kiekviena istorinė epocha puoselėja tam tikros normos, kurios yra tarsi rimai orientuotis šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje. Etika viešajame administravime yra svarbi dėl 2 priežasčių: ◦ demokratija remiasi pasitikėjimu. Sėkmingam demokratijos egzistavimui ir klestėjimui reikalingas visuomenės pasitikėjimas, o pasitikėjimo pagrindas – valdžios veiksmų vertinimas. Valdžia bus pasitikima tuomet, kai tarnautojai bus nepriklausomi, nešališki, atsakingi. ◦ Visuomeniniai tarnybai keliami aukštesni standartai. Iš visuomenės tarnautojų tikimasi, kad jie laikysis aukštesnių etinių normų bei standartų, taip rodydami teigiamą pavyzdį eiliniams piliečiams bei gaudami visuomenės pasitikėjimą. VA srityje dirbantis asmuo turi vadovautis šiais tarnybos principais: 1. paklusti įstatymui ir jį įgyvendinti; 2. tarnauti visuomenės interesams. Tarnavimas visuomenei apima momentus: bešališkumą, interesų konflikto vengimą; 3. prisiimti asmeninę atsakomybę. Sprendimo darymas ir yra atsakomybė; 4. vengti žalos darymo. Vertybės, kurios svarbios kaip asmeniniai ir kaip profesiniai orientyrai ( pagal “Valstybės tarnybos” 2002 23 d. Įstatymo 3 straipsnį. Valstybės tarnyba remiasi principais): • įstatymo viršenybės; • lojalumo; • politinio neutralumo; • skaidrumo; • atsakomybės; • karjeros; Valstybės tarnautojo etikos principai: 1. pagarba žmogui ir valstybei; 2. teisingumas; 3. nesavanaudiškumas; 4. nešališkumas; 5. padorumas; 6. atsakomybė; 7. pavyzdingumas; 8. viešumas. 19. Etikos kodeksai viešajame administravime. Etikos kodeksas kaip elgesio modelis, kuriame nustatytos asmeninės, profesinės vertybės bei draudimai jas pažeisti yra būtini ir viešojo administravimo tarnautojams. Etikos kodeksas nėra XX a. Fenomenas. Tokio tipo kodeksai aptinkami ir antikos bei viduramžių laikais, pvz.: Hipokrato rašytiniai šaltiniai priesaikai. VA etikos kodeksai išsivystė iš profesinių etikos kodeksų. Pirmasis etikos kodeksas viešojo administravimo srityje buvo priimtas 1914 m. Eikos kodekse nurodomos pagrindinės vertybės,kuriomis turi vadovautis valstybės tarnautojai: sąžiningumas, teisingumas, geranoriškumas, garbingumas, atsakomybė, atskaitomybė, ištikimybė ir kt. Pažeidus šias vertybes, susiduriame su etikos problemomis: apgavyste, piktnaudžiavimu (tarnyba,pasitikėjimu, organizacijos turtu), interesų konfliktu, seksualiniu priekabiavimu, korupcija. VA etikos kodeksų paskirtis: 1. užkirsti kelia neetiškam elgesiui; 2. nubrėžti atsakomybės ribas; 3. skatinti būti etiškais; 4. atlikti moralinio švietimo funkciją. 5. drausminti valstybės tarnautojus; 6. padėti priimti sprendimus (kai sužino, kuriai vertybei skirti pirmenybę, atsižvelgia į etikos kodekse pateiktą “hierarchiją”; 7. didinti visuomenės pasitikėjimą. VA kodeksai susilaukė kritikos: ◦ “skatina biurokratizmą” – ne tik išradingi valstybės tarnautojai aklai vadovaujasi taisyklėmis neatsižvelgdami į situacijas; ◦ neinspiruoja geresnio elgesio, kritikos, naujovių; ◦ nėra rimtai vertinami aukštesniųjų vadovų; ◦ neužkerta kelio interesų konfliktams (kontrargumentas – to nepadaro net įstatymai). Šiuos trūkumus “anuliuoja” svarbiausia etikos kodeksų paskirtis – užkirsti kelią atsirasti minėtoms etikos problemoms. Etikos kodekso normų laikymasis nėra privalomas, tačiau kaip vertybių pažeidimai prieina prie problemų, pvz.: korupcija, tada valstybės tarnautojai baudžiami. Lietuvoje nėra VA tarnautojo etikos kodekso. Jo vaidmenį atlieka atskiri įstatymai: VA įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas, viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įst., Moterų ir vyrų lygių galimybių įst., Prezidento įst., Seimo statutas. Įtvirtinti apribojimai, kokia veikla negali užsiimti. Lietuvoje yra stegiamos specialios komisijos, kurios prižiūri, kaip VA tarnautojai vadovaujasi atskirų įstatymų įtvirtintomis vertybėmis. 20. Sprendimų priėmimo metodai viešajame administravime. Sprendimų priėmimas VA susideda iš alternatyvų pasirinkimo galimybių. Vadovaujamasi įvairiomis spr. Priėmimo teorijomis, bei modeliais. Priklausomai nuo skirtingų visuomenės jos elito vertybinių orientacijų. Yra 3 požiūriai į spr. priėmimą • Visapusiško racionalumo teorija 1) racionalus – akcentuojantis intelektualinę spren. veiklą ir procedūrinį aspektą. Suvokiama kaip racionali visapusiška teorija. Akcentuoja ekonominį pagr., racionalias asmenybes ir jų priimamų spr. racionalų pobūdį. Pagal šį požiurį, spr. procedūros siekia maksimizuoti individų ir institucijų tikslų įgyvendinimą. Jam budingi šie elementai: politinių problemų atskyrimas; tikslai ir vetybės pagal prioritetus spr. priėmimo praocesose. Siūloma dag įv. alternatyvų; Turi būti žinomos visos pasėkmės gautos priėmus kiekvieną altern.; gaunami rezultatai lyginami su kitų altern. Rezutatais; sugebėjimas atrinkti altern. , kuri maksimizuoja tikslų, vertybių ir sąlygų įgyvendinimo galimybes. Taip anot racionalistų gaunamas optimalus spr.. • Inkrementalistinis ir mišraus skanavimo metodai 2) Inkrementalizmas - pagrindas laipsniškumas spr. priėmimo procese. Joje akcentuojami spr. priėmimo būdai ir metodai. ( CH. Lindblomas) Esminiai bruožai: siekiama tikslų ir sąlygų bei empirinė veiklos analizės tarpusavio sąveikos, bendrumo; rekomenduojama atsižvelgti ne į visas alternatyvas, o tik į tas, kurios skiriasi nuo esamos politikos; Didžiausias dėmesys skiriamas svarbioms alternatyvoms; naudojama daug reguliavimo variantų, vadybinių metod. atsižvelgiant į teorinių ir praktinių pozicijų skirtumus; geriausi spr. priimami susitarimų ir kompromisų pagrindu. Tokiu būdu priimtas spr. tampa tarsi mainų ir satykių tarp įv. Interesų gr. produktu. Priimant spr. pripažįstamos reikšmingomis objektyvios aplinkybės.(ištekliai, laikas...). 3) Mišrus skanavimas – tai smulkus detalus spr. analizavimas. Tai galimybė sujungti racionalizmo ir inkrementalizmo spr. priėmimo metodus. Šiuo metodu siekiama išvengti racionalizmo ir inkrementalizmo spr. priėm. Proc. Teorinių modelių problemų. (A.Etzionis) taip užtikrinamas aukštesnis spr. priėmimo lygis. Šis metodas yra kompromisinis labiau apimantis inkrementinio metodo bruožus, tačiau neneigia staigių ir fundamentalių šiuolaikinių spr.. 21. Strateginis planavimas viešajame administravime. Strateginis planavimas VA apima informacijos kaupimą, VA aplinkos monitoringą, strateginių galimų alternatyvų paieškas, būsimų politinių sprendimų numatymą bei jų įgyvendinimo galimybes ir sąlygas. Reikia skirti strateginį planavimą nuo planavimo veiklos, kurią kuriais nors būdais vykdo visos organizacijos. Toks planavimas tiesiogiai susijęs su iškeltų uždavinių ir tikslų įgyvendinimu per tam tikrą laiką. Jo galima išskirti tam tikrus etapus. Strateginis planavimas kaip visuma sudaryta iš daugelio veiksmų, kurie lemia dabartinį ir ateities organizacijos turinį. Tačiau strateginis planavimas padeda tobulinti dabartinius sprendimus, priimtus organizacijoje. Strateginio planavimo racionalumą atspindi šis modelis: Tikslai – politika – programos – veikla. Svarbiausias vienas tikslas. Jam pasiekti sukuriamos kelios politikos, šios skaidomos į programas, pastarosios į veiklas. Strateginis planavimas suteikia galimybes: • Įsitvirtinti strateginiam mąstymui ir strateginiams veiksmams organizacijoje; • Tobulinti viešųjų institucijų veiklą, sprendžiant esmines organizacijų vidaus ir išorės problemas; • Tiesiogiai veikia personalo veiklą, vadovams padeda efektyviau paskirstyti vaidmenis ir atsakomybę, susieti individualias ir grupines organizacijos narių pastangas. Strateginis planavimas VA suprantamas kaip visuma koncepcijų, procedūrų ir priemonių, kurios gali padėti politikams, lyderiams, vadybininkams strategiškai sugebėti veikti formuluojant ir įgyvendinant viešosios politikos kryptis. Strateginio planavimo procesas: • Planavimo turinys: išorinis įvertinimas; vidinis, prielaidos, prioritetinės problemos (kur mes esame?); • Reikalingi pokyčiai: vizija, misija, uždaviniai (kur mes ruošiamės būti?); • Metodai: strategija, programos (kaip galima tai įvykdyti?); • Įgyvendinimas: deleguoti uždaviniai, deleguotos programos (kas ir ką privalo atlikti?); • Vertinimas: įvertinimas (kaip mes atliekame?). • Strateginis planavimas ir organizacijų strategija nėra tas pats. Organizacijų strategija formuojama remiantis gausybe šaltinių, susijusių ne su planavimu. Strateginis planavimas greičiau organizacijų ketinimus išreiškianti priemonė, padedanti išvystyti ir įgyvendinti efektyvią strategiją. J. Brysonas išskiria keletą ciklų, kurių kiekvienas išreiškia tam tikrą specifinę veiklą: ▪ Organizacijos veiklos krypčių nustatymas; ▪ Bendrųjų krypčių formulavimas; ▪ Išorinis ir vidinis organizacijos įvertinimas; ▪ Interesų grupių pozicijų išryškinimas; ▪ Esminių problemų identifikavimas; ▪ Kiekvienos esminės problemos strategijos rengimas; ▪ Planavimas ir planavimo procedūros; ▪ Planavimo įgyvendinimas; ▪ Esminių sprendimų priėmimas; ▪ Sprendimų įgyvendinimo veiksmai; ▪ Baigiamasis monitoringas ir rezultatų vertinimas. Ši veikla daugiausia nusako ne patį strateginio formavimo procesą, o strateginius vadybos žingsnius, įgyvendinant organizacijų strateginius uždavinius. J. Brysonas strateginio planavimo viešojo sektoriaus procese išskiria šias fazes ir būdingas jų procedūras: a. inicijuoti strateginio planavimo procesą; b. įvertinti organizacijos galias; c. išaiškinti organizacijos misiją; d. įvertinti organizacijos išorinę ir vidinę aplinką, identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias savybes, galimybes ir pavojus; e. identifikuoti organizacijai būtinus spręsti uždavinius; f. formuluoti problemų sprendimo strategiją; g. paruošti ir pritaikyti strateginį planą; h. įvertinti efektyvų organizacijos veiklos viziją; i. išplėtoti efektyvų plano įgyvendinimo procesą; j. parengti strateginio plano pakartotinių vertinimų procedūrą. Kiekvienoje strateginio planavimo fazėje atliekami tam tikri veiksmai, pasiekiami ir įvertinami tam tikri rodikliai it išvados, nelaukiant visų šio proceso etapų pabaigos. Visi dešimt žingsnių privalo sudaryti vientisą integruotą permanentinį strateginio organizacijos veiklos planavimo etapą, apimantį planavimo rengimą, veiksmų įgyvendinimą ir jų įvertinimą. 22. Efektyvumas viešajame administravime, viešųjų programų vertinimas. Kalbant apie efektyvumą naudojami kriterijai: Produktyvumo – sunku pamatuoti, bet vertinama sunaudotais ištekliais 1-am produkcijos vienetui. Veiksmingumo – matuojama iškeltų tikslų pasiekimu. Todėl reikia protingai naudoti resursus tikslams pasiekti. Problemas įveikia rinka ir viešosios institucijos. Tai instrumentai, kurie vartojami įvairiai, nes visuomenė virsta tai į privatų, tai viešąjį sektorių. Viešosios programos – viešieji pirkimai, vertinami efektyvumu pagal kriterijus: 1. turi būti planas – ką ir kaip daryti; 2. , numatomi resursai, nes dažnai išleidžiama daugiau negu gaunama; 3. būtini prioritetai – ar užsiimame tuo, ko reikia visuomenei. 1-as soc. Prioritetas (čia reikia atsižvelgti į poreikius, nes soc. prioritetų gali būti daug. Prioritetus atskirianti priemonė – visuomenės įtikinėjimas); 4. kaštų (išlaidų) efektyvumas – reikia rasti būdą, kad pasirinktas prioritetas tenkintų kuo daugiau žmonių, nes tik taip gali atsipirkti kaštai. Esmė: išlaidas reikia išdėstyti taip, kad programa taptų efektyvi, efektyvumą galima panaudoti pagal rezultatą; 5. reikia nustatyti teisingus programų įdiegimo terminus – kada turi prasidėti programa, o kada baigtis.; 6. programos nutraukiamos dėl: a) neefektyvi programa – neapsimoka mokėti darbininkams; b) programa pasibaigia pati; c) nutraukiama, jeigu nepasiteisina – neatspindi lūkesčių ir prioritetų. Programas reikia sudaryti taip: 1. patikrinti ar programa ruošiama protingai; 2. ar programa pakankamai aiški, ar tikslai formuluojami paprastai ir atsižvelgiant į buvusias klaidas; 3. reikia laukti kritikos ruošiant programą, nes jos kritikuojančių bus; 4. užduotims atlikti reikia ieškoti įvairių resursų šaltinių; 5. programos vykdymas turi būti patikėtas padaliniui, kuris patikimiausias, pasiryžęs veikti. 23. Administracinė teisė ir viešasis administravimas. • Įstatymų grupės reguliuojančios patį viešąjį administravimą, nusakančius administracinių teismų veiklą, apibrėžiančius viešojo administravimo skirtumus įvairiuose lygiuose: valstybėje, regionuose, savivaldoje. Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų , kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Administracinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja valdymo pobūdžio visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinio valdymo institucijoms įgyvendinant valstybinį valdymą, visoms kitoms valstybinėms institucijoms įgyvendinant vidinį valdymą, o taip pat visuomeninėms organizacijoms ir savivaldos institucijoms vykdant valstybės joms perduotas viešojo administravimo funkcijas, taip pat teismų byla nagrinėjanti administracines bylas. Taigi viešasis administravimas – VS veikla, reguliuojama administracinės teisės normomis. Jei nebūtų VA nebūtų ką reguliuoti administracinės teisės normomis. Skiriasi VA ir AT nagrinėjami klausimai. Administracinė teisė viena iš viešosios teisės šakų. Tuo ji artima viešajam administravimui. Viešojo administravimo sistema pabrėžia administracinio aparato veiklos numatomumą. Visi administracinės teisės institutai – deleguota teisinė kompetencija, sprendimų priėmimo procesai, žalos atlyginimai, teisinė kontrolė. Piliečių teisių kontrolierius – veikia išvien ir užtikrina numatomumą. Tai yra sudaro piliečiams galimybes tvirtai žinoti, kaip bus sprendžiami jų reikalai. 24. Administracinės teisenos reforma. Administracinių teismų steigimo priežastis – jų specializacija, leidžianti kvalifikuočiau spręsti bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių. Specializuoti administraciniai teismai Lietuvoje veikia nuo 1999 m. prieš tai ginčai su valstybe buvo sprendžiami bendros kompetencijos teismuose. 1998 06 25 – nauja teisinės reformos metmenų redakcija – bendrųjų teismų sistemos pagrindu Lietuvoje įsteigiami 2 institucijų administraciniai teismai, kurių kompetencijai perduodamos bylos dėl valdymo institucijų ir kylančios iš administracinės teisės santykių. 1999 01 14 – LR Administracinių ginčų komisijos įstatymas, LR Administracinių bylų teisenos įstatymas. 1999 01 14 – LR Administracinių teismų įsteigimo įstatymas, pagal kurį: 5 apygardos administracinių tesmų, aukštesnysis administracinis teismas, apeliacinio teismo administracinis bylų skyrius. 2000 m. priimti Administracinės bylų teisenos įstatymo pakeitimai, kurie galutinai suformavo administracinių teismų sistemą, panaikinti – Aukštesnysis administracinis teismas ir Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius. Vietoj jų įsteigtas Vyriausiasis administracinis teismas, kuris veikia visoje valstybės teritorijoje. 25. Administracinės teisenos sistema. 1998 09 25 Seimas priėmė Administracinės teisenos reformos metmenų projektą, pagal jį – 5 apygardų teismai, Aukštesnysis administracinis teismas ir Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius. Po reformos įsigaliojo kitokia administracinės teisenos sistema Lietuvoje: panaikinti – Aukštesnysis administracinis teismas ir Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius, vietoj jų įsteigtas Vyriausiasis administracinis teismas, kuris veikia visoje valstybės teritorijoje. Vyriausiasis administracinis teismas – apeliacinė instancija, toms byloms, kurias išnagrinėjo apygardų administraciniai teismai kaip I institucija. Kad palengvinti administracinių bylų agrinėjimą – įkurtos Administracinių bylų ginčų komisijos pagal Administracinių ginčų komisijų steigimo įstatymą (savivaldybės, apskrities, vyriausioji. Pilietis turi teisę pasirinkti ar pirma kreiptis į administracinių ginčų komisijas ar į Administracinį teismą. Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl: 1. administravimo pareigūnų priimtų teisės aktų; 2. rinkimų ar referendumo įstatymo pažeidimų; 3. padarytos materialinės ar finansinės žalos fiziniam ar juridiniam asmeniui; 4. skundų. Administraciniai teismų komisijai nepriklauso nagrinėti bylas: 1. kurios priklauso Konstitucinio teismo kompetencijai; 2. susiję su prezidento dekretais, vyriausybės nutarimais; 3. susiję su Seimo, Seimo narių veikla. 26. Ryšiai tarp įvairių viešojo administravimo lygmenų ir institucijų. VA priklauso nuo valstybės valdymo formos: Centralizuotoje – valstybinė valdžia nedeleguoja jokios kompetencijos kitiems kolektyvams, yra vienintelis pripažintas juridinis asmuo; valstybinės valdžios institucijų veikla organizuojama hierarchine tvarka, nėra savivaldos ir jos autonomijos, valdžios funkcijas vietiniu lygiu įgyvendina iš aukščiau skirti administratoriai. Decentralizuotoje – valdžia sutinka atsisakyti dalies savo kompetencijos kitų viešųjų juridinių asmenų naudai, pripažįstama sprendimų laisvė teritoriniams kolektyvams, tačiau jie negali viršyti nustatytos kompetencijos ir negali spręsti vidaus arba išorinio suvereniteto klausimų. Dekoncentruotoje – vietoms deleguota dalis įgaliojimų, bei vietos negali priimti sprendimų. Federacinėje – valdžia struktūriškai paskirstyta tarp centrinės valdžios ir federacijos subjektų, į kuriuos įeina vietos savivaldos institucijos, šios 2 valdžios valdo nepriklausomai viena nuo kitos pagal federacinį susitarimą ir pasidalintas įtakos sferas, neturi viena kitai įsipareigojimų, stiprus teritorinės autonomijos jausmas. Yra tokie kompetencijos padalijimo modeliai: 1. išimtinė federacijos kompetencija (atskiros teisės deleguojamos federacijos subjektams, bet tik federacijos institucijos turi valdžios įgaliojimus); 2. išimtinė federacijos subjektų kompetencija, konkuruojanti federacijos ir jos subjektų kompetencija (federacijos subjektų bendros kompetencijos sferos teisės aktai negali prieštarauti federaciniams aktams ir gali būti priimti tik iki kol federacija nepriėmė tą sferą reguliuojančių teisės aktų). 27. Administracinė – teritorinė reforma Lietuvoje ir viešasis administravimas. Per visą okupacijos laikotarpį vadinamasis LTSK valstybingumas su išoriniais atributais ir institucijomis, buvo fikcija. Ištikrųjų Lietuva prarado asmeninius požymius, skyrusius ją nuo kitų tarybinių respublikų, ir tapo unifikuotu TSRS vienetu, neturinčios jokios politinės autonomijos turinio. Kaip LKP CK buvo tik TSKP padalinys su srities komiteto teisėmis, taip ir TSKS Aukščiausioji Taryba laikina TSKS įstatymų pritaikymo Lietuvai institucija, o Ministerijų Taryba tų įstatymų vykdytoja. Tuo metu LTSK buvo suskirstyta į 44 regionus, 523 apylinkes, buvo 92 miestai ir 22 miesto tipo gyvenvietės. 1994 m. buvo priimtas “Teritorinių administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas”, pagal kurį atsirado naujos, nepriklausomos Lietuvos teritorinės-administracinės valdymo struktūros. Lietuvos Respublikos pirmajame teritorijos administracinių vienetų reforma vyko dviem etapais. Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldos institucijos. Teritorijos administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą. Lietuvos Respublikos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritys sudaromos iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių nacionalinių ekonominių ir etnokultūrinių interesų buvimų. Lietuvos Respublikos teritorijoje 10 apskričių: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus.apskričių teritorijas sudaro tokių pačių pavadinimų savivaldybių teritorijos. Apskritis nustato ir panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Apskrities ribos turi būti tikslinamos pasikeitus savivaldybių skaičiui arba jų riboms. Savivaldybės teritorija apskričių ribomis nedaloma. Savivaldybes steigia, esamas panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Prieš kreipdamasi į seimą, Vyriausybė atsižvelgia į gyvenamosios vietovės bendruomenės nuomonę, savivaldybės tarybos siūlymus, organizuoja vietos gyventojų apklausą ir priima sprendimą dėl teikimo. Rinkimai į savivaldybių tarybas vyksta įstatymų nustatyta tvarka. 44- rajonai; 56 – savivaldybės. 28. Biudžetas ir viešasis administravimas. Biudžetas – tai pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui. Žodis biudžetas vartojamas pagal skolinimosi principą (iš lot. k. ž. Bulga – odinis krepšys). Mūsų atveju biudžetas – tai viešojo sektoriaus perskirstomų pajamų dalis. Biudžeto suvokimas šia prasme ateina tik po Prancūzijos revoliucijos. Šiuolaikinėse valstybėse biudžetą galutinai tvirtina parlamentas. Nuo 1928 m. Lietuvos biudžetą tvirtina Seimas. Lietuvos biudžetas ~ 10 milijardų lt. Kai biudžetas patvirtinamas, tam tikri sektoriai gali būti finansuojami pagal schemas. Biudžetas tarsi konvertuoja finansinius resursus į visuomenės tikslus. • Valstybės nuosavybė 1. žemė; 2. jūros vandenys; 3. žemės turtai; 4. oro erdvė; 5. turi pastatus; 6. įmonės; 7. valstybės socialinės paslaugos; 8. paštas. Valstybės nuosavybė – dalykas, kurio pagrindu valstybė funkcionuoja. • Mokesčių sistema Mokesčių politikos funkcijos: ▪ Skatinti; ▪ Stabdyti (jei kai kurie sektoriai per daug įsigalėję ir neneša naudos, tai imama stabdyti jų veiklą); ▪ Stabilizuoti (bandyti pateikti vienodą, ilgalaikį principą nustatyti mokesčius); ▪ Reguliuoti. Ne vien tik mokesčiai formuoja biudžetą, bet ir rinkliavos, Sodra (tam tikra prasme). Mokesčių šaltiniai: ▪ Progresyviniai; ▪ Proporcingieji; ▪ Regresyviniai. 1. iš turtingųjų paima daugiau, o iš neturtingųjų mažiau. pvz.: juridinių asmenų pelno mokesčiai. 2. pajamų gavimas, kuris nenumato pajamų perskirstymo, pvz.: Sodra. 3. netiesioginiai mokesčiai, pvz.: pridėtinės vertės mokestis, akcizas. Didžiausią dalį pajamų sudaro: 1. mokesčiai: a. pajamų m.:fizinių asmenų, juridinių asmenų pelno mokestis. b. Pardavimo m.: PVM, akcizo mokestis. c. Nuosavybės m.: žemės ir nekilnojamojo turto m. d. Kiti m.: patento, licencijų m. 2. rinkliavos (mokesčiai už naminių gyvūnų laikymą); 3. vartotojų mokesčiai (pvz.: į Trakų pilį nusiperkame bilietą); 4. paslaugų mokesčiai (autobuse pažymime bilietėlį); 5. paskolos. • Fiskalinė ir monetarinė politika Fiskalinė politika – tai valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo principai ir politika, kuri realizuojama keičiant Vyriausybės išlaidų ir mokesčių lygį. Siekiant skatinti visuminę paklausą ir tokiu būdu mažinant bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra Vyriausybės išlaidų didinimas ir mokesčių mažinimas. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduoti infliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra Vyriausybės išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas. Monetarinė politika – tai Centrinio Banko vykdoma pinigų politika. Pinigų kiekį CB reguliuoja per palūkanų normas. Infliacijos metu mažina pinigų kiekį, o esant dideliai bedarbystei – didina. • Inkrementalizmas • Programinis principas Keino pasiūlymas jeigu ekonomika laikosi silpnai – biudžetas gali duoti lėšų į tam tikras sritis. Biurokratija sprendžia savęs iškilimo bei rytdienos užtikrinimo problemą. Įstaiga, jeigu sakys, kad sukaupė atsargas, mažiau gaus. Pasireiškia inkrementalizmo principas – kai institucija pateikia vis didesnį išlaidų projektą. Nukarpymo principas – vieniems didinama, kitiems mažinama. Kenčia socialiniai sektoriai. Problemos sprendžiamos programinio biudžeto, atskiriamos įstaigų finansų lėšas, o viskas paskirstoma programiniu principu. Tai idealus variantas • Pajamos, išlaidos ir politika Biudžeto blokai: 1. pajamos – įmokos iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įstatymų nustatytų pajamų šaltinių bei sugražintina finansinė parama. 2. išlaidos – panaudotos biudžeto lėšos. 3. politika: politikai savo pažiūras gali “sudėti” į svertų ir atsvarų mechanizmą, priklausomai nuo to, kam lėšos skiriamos. • Biudžetų rūšys 1. valstybės biudžetas; 2. savivaldybių biudžetai; 1+2 visuma sudaro LR nacionalinį biudžetą. LR biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių valdybos (merai). 29. Naujasis viešasis administravimas • Minnowbrooko konferencijos reikšmė Naujasis viešasis administravimas prasidėjo 1968 metų pabaigoje Sirakūzų universiteto Minnowbrooko konferencijų centre vykusioje konferencijoje. Konferencija davė 2 knygas: viena – Franko Martini “Link VA” (1971 m.), o kita – Waldo “ VA neramumų laikotarpiu” (1971 m.). sudėti straipsniai iš konferencijos arba kritikuojantys ją. Konferencija davė tokius postūmius: • Įteisintas VA’o tarnautojų sugrįžimas į politiką; • Atkreiptas dėmesys į visai kitokio administravimo poveikį (nes atsirado įvairių pokyčių visuomenėje); • Informacijos svarba (bei jos naudojimo priemonių, naujųjų technologijų svarba); • Pasikeičia vadovavimas ( 1-jo teisingojo privilegija išnyksta); Pats vadovavimas turi būti grįstas informacijos plačiu kaupimu. Tai yra vadovo dalyvavimo padidėjimas ir valdžios padalijimas. Vis daugiau sluoksnių įtraukiama į sprendimų priėmimą. Taip Minnowbrooko konferencija išstūmė VA į naujus rėmus, t.y. į naująją viešąją vadybą. “atvirų durų” principas – niekas nieko nedaro slaptai nuo visuomenės, bet yra viskas slapta, o reikėtų tas duris laikyti “atviras” “antrojo sakmbučio” principas – į bet kokio asmens skambutį turi būti informatyviai atsakyta ir netgi sujungiama su kita institucija, kad tau nereikėtų perskambinti. • ateities VA vertybes turėtų formuoti universitetai. • Didelę įtaką turės etikos tyrinėjimas. • Bei pasitikėjimo didinimas. • Įtraukimas į administravimo sprendimų priėmimą. • Skiriamieji naujosios viešosios vadybos bruožai 1. Pereita nuo proceso vertinimo prie rezultato retinimo. Konkretus procesas turi būti pavestas biurokratui pagal kompetenciją. Vertinama ne kaip jis atliko procedūrą, bet ar po atlikimo liko patenkintas pilietis. Todėl siekiama sukurti valdžią, kuri..., bet dirbtų daugiau. 2. iškeliama asmeninė vadovo atsakomybė (traukiant kuo didesnį skaičių žmonių į sprendimų priėmimą. Čia asmeninė atsakomybė svarbesnė už tą kuri buvo anksčiau – kai atsako visa įstaiga). 3. lankstumas – lankstus turi būti personalas ir pačios organizacijos. Organizacijos turi ir bendradarbiauti – išplečiami santykiai į išorę. Taip pat kitokie santykiai su spauda ir visuomene, nes organizacija ima rūpintis savo reputacija. Taip pat darbas pavedamas ne pareigybei, bet konkrečiam asmeniui (kitaip nei Weber). Padidėja personalo motyvavimas. 4. vyresnieji tarnautojai tampa labiau politikos dalyviais, nei nešališkais politikos įgyvendintojais (t.y. priimant teisės aktą organizacijos vadovai daro didelę įtaką). 5. vykdomosios institucijos bando orientuotis į versle išbandytas priemones. Priemonės: 1. išorinis........: keičiasi žmonių požiūris, kad pinigai išėję iš viešojo sektoriaus grįš atgal kaip rezultatas. Rezultatas – patenkintas klientas; 2. privatizacija, o su ja kartu ir konkurencija tarp VA organizacijų (nes būtina skaidyti dideles organizacijas į mažesnes – dukterines, kurios turi bendradarbiauti). 6. programų įvertinimas labiau sistemiškas, nes vertinamas – efektyvumas, ekonomiškumas, naudingumas. 7. tikslai sustatomi tiksliai ir aiškiai. Tai atsitinka todėl, kad sumažėjus kasdieniniai kontrolei galima labiau koncentruoti dėmesį ties tuo, kas turi būti padaryta, o ne ties tuo, kas daroma kasdien. • Osborne ir Gaeblerio principai Geriausias naujojo viešojo valdymo pavyzdys tarptautiniame kontekste yra N. Zelandijos administracinė reforma. Bandydama sukurti efektyvesnes viešąsias organizacijas, vyriausybė privatizavo esmines valstybės funkcijas ir pertvarkė personalo sistemą. Šias reformos idėjas gerai išdėstė Davidas Osbornas ir Tedas Gaebleris. Jie pateikė dešimtį principų, kuriuos “valstybės verslininkai” galėtų panaudoti esminei valdžios reformai principų, kurie tebėra naujojo valstybinio valdymo esmė: 1. Katalitinė valdžia: vairuoti, o ne irkluoti. Valstybės verslininkai pripažinę plačias galimybes ir radę pusiausvyrą tarp išteklių ir poreikių, jie imasi vairuoti, o ne irkluoti, ar susikoncentruoti į vienintelį tikslą. 2. Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas. Valst. verslininkai suvokė, kad praeities pastangos tarnauti klientams sukūrė priklausomybę, o ne ekonominę ir socialinę nepriklausomybę. Jie įgalioja piliečius, bendruomenės organizacijas priimti sprendimus. 3. Konkurencinė valdžia: konkurencija įtraukiama į paslaugų teikimą. Valst. verslininkai diegia konkurencingumą tarp valstybinių, privačių ir nevyriausybinių paslaugų teikėjų. Tai sukuria didesnį efektyvumą, gerina gebėjimą reaguoti. 4. Valdžia, kurios varomoji jėga – misija transformuoti organizacijas, o šių varomoji jėga – taisyklės. Valst. verslininkams tapo aišku, kad perdėtas taisyklių nustatinėjimas biurokratinėse organizacijose stabdo inovacijas ir riboja valdžios veiklą. 5. Valdžia, orientuota į rezultatus: finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valst. verslininkai mano, kad valdžios visomis išgalėmis turi siekti esminių visuomenės tikslų, arba rezultatų, o ne koncentruotis į valstybės išteklių, arba žmonių išteklių, sąnaudas darbui atlikti. 6. Valdžia, kurios varomoji jėga – klientas: patenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Valstybės verslininkai išmoko iš savo kolegų privačiame sektoriuje, kad piliečiai nebus patenkinti, jei į juos nebus sutelktas visas dėmesys. 7. Valdžia kaip įmonė: uždirbanti, o ne išleidžianti. Įdiegdami pelno koncepciją į valstybinę sritį, pavyzdžiui, pertvarkydami rinkliavas ir mokesčius už valstybės teikiamas paslaugas, taip pat perskirstydami investicijas, kad būtų finansuojamos ateities inisiatyvos, valst. verslininkai gali padidinti vertę ir garantuoti gerus rezultatus netgi sunkiais finansiniais laikais. 8. Prevencinė valdžia: užuot taisius padėtį, užkirsti kelią. Valst. verslininkai pavargo skirti išteklių programoms, kurios skirtos valstybės problemoms spręsti. Jų nuomone, pirmiausia reikėtų rūpintis prevencija – neleisti problemai atsirasti. 9. Decentralizuota valdžia: nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Hierarchinių institucijų amžius baigėsi. Sprendimų priėmimas vyksta visoje organizacijoje – jis atiduotas į rankas tų, kurie gali įdiegti naujoves ir nustatyti kryptį, leidžiančią pasiekti aukštos kokybės rezultatų. 10. Į rinką orientuota valdžia: strategijos pagrindas yra tai, jog aplinkai suteikiama tokia struktūra, kad rinka veiktų kuo efektyviau. Taip garantuojamas aukštas gyvenimo lygis ir ekonominės galimybės. Naujai kuriamos valdžios judėjimas ir naujasis viešasis valdymas žengė dar žingsnį ir patvirtino, kad valdžia turėtų perimti ne tik verslo administravimo metodus, bet ir kai kurias verslo vertybes, tokias kaip konkurencijos, rinkos mechanizmų socialinio pasirinkimo, pagarbos verslo dvasiai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!