Viešojo administravimo egzaminas

 1. 2004 m. sausis VA EGZAMINAS 1. Viešasis interesas Ši sąvoka naudojama apibūdinant institucijas ir tikslus, kurie padeda priimti, įgyvendinti viešuosius sprendimus. Yra įvairių nuomonių, kaip apibrėžti viešąjį interesą. Manoma kad jos pasireiškia, jei viešųjų institucijų procedūros yra teisingos. Viešojo administravimo modelyje viešojo intereso kategorija yra ir deskriptyvinė ir vertinamoji sąvoka. Visuomenės interesas galėtų būti tai, ko visuomenės dauguma nori ir laiko esant reikalinga. Tačiau interesai yra visuomenės ne todėl, kad dauguma taip mano, bet dėt to, jog kiekvienas norėtų, kad valstybė vadovautųsi būtent šiais interesais, dėl to kad jie yra visų pripažįstami. Viešasis interesas skiriasi nuo kitų nešališkumu. Juo gali būti tik toks interesas, kuriuo vadovaujasi asmenys, ignoruojantys savo asmeninius interesus. Visuomenės interesas galėtų būti tam tikri labai pageidautini dalykai. Interpretuojamas formaliu būdu šis apibrėžimas veda į gerai žinomus valstybės ir politikos kūrimo modelius. Vienas iš naujųjų požiūrių į viešojo sektoriaus modelius- visuomeninio pasirinkimo mokykla- pripažįstanti visuomenės intereso sąvokos vartojimą subjekto ir vykdytojo santykiams viešajame sektoriuje pagrįsti. Visuomenės interesai gali būti tik tokie, kuriais vadovaujasi asmenys ne tik atmetantys iracionalius ar racionalius veiksmus. Visuomenės intereso samprata verčia suvokti, kad asmuo turėtų atsižvelgti tik į tuos siekius, kuriuos norėtų įgyvendinti tuo atveju, jei nepuoselėtų interesų atitinkamoje veikloje. Viešasis sektorius – samprata apima valstybės tokias valstybės veiklas: planavimas, biudžeto formavimas ir lešų paskirstymas, viešųjų programų vertinimas, sprendimų priėmimas. Viešasis administravimas valstybės tarnybos veikla, studijų sritis, profesija. VA tiesiogiai susijęs su viešujų programų ir projektų valdymų, viešosios politikos formavimu, įv.lygių administratorių rengimu. Viešojo sektoriaus funkcijos: 1. reguliavimas - nustatomos normos ką visuomenė gali daryti, ko negali. 2. paskirstymas - siekiama, kad pajamos būtų paskirstomos efektingai. Tai vyksta, kai rinka nepajėgi teikti gėrybių, susiduriama su tam tikromis ydomis. Mokesčių įplaukos čia naudojamos viešoms gėrybėms tenkinti. 3. perskirstymas – tai lyg tiesioginė prievarta iš tam tikro nuotolio (per mokesčius). Perskirstymo tikslas- paskirstyti lėšas iš vienos grupės į kitą. 4.institucijų formavimas – taisyklių teisinės sistemos. 5.paslaugų teikimas – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. 2. Kalbant apie viešųjų organizacijų teorijas pagal Denhard išskiriamos 3 kryptys:1)VA kaip valdžios proceso dalis, 2)tai vieš. organizacijų teorija kaip politinio mokslo dalis(politinis požiūris); 3)viešųjų organizacijų teorija kaip privačių org. Teorija(vadybinis požiūris). Politinis požiūris:VA įgyvendina politiką, kuria valstybė stengiasi patenkinti žmonių interesus. VA-politikos šaka. Požiūris labai siejamas su įstatymų leidimo funkcija, konstitucinių visuomenės garantijų užtikrinimu. Svarbiausia, kad institucijos atitiktų teisingumo principus. Administravimas privalo veikti politiką įgyvendindamas kaip valstybės valios išraišką, remdamasis bendriausiais viešojo valdymo principais – demokratiškumu, teisėtumu, viešumu bei centralizavimo bei decentralizavimo derinimu. Šio požiūrio šalininkai VA supranta kaip dalyvavimą politikos procese. Viešosios organizacijos daro įtaką valstybės politikos formavimu ir įgyvendinimu ir taip veikia vertybių pasiskyrstymą visuomenėje. Pagal šį požiūrį vertinami tie patys kriterijai kaip ir politikos procese: laisvė, lygybė, teisingumas, dėmesingumas ir t.t. Vadybinis požiūris: VA-kolektyvinė veikla. Svarbu, kad viešosios institucijos veiktų efektyviai. Požiūris siejamas su vykdymo, sprendimų, projektų ir programų įgyvendinimo funkcijomis, apibūdinančiomis viešųjų institucijų organizavimą ir vadybą. Valdžios sprendimai veikia verslo aplinką, valstybinės institucijos reguliuoja daugumą verslo krypčių ir šakų, taip lyg ir tapdamos verslo partneriais, reguliuojant įvairius projektus ir programas. Valdžia riboja, stabdo arba skatina verslo sumanymus ir programas. Pagrindinis šio požiūrio rūpestis yra efektyvumas ir akcentuojama mokslinių principų svarba organizacijos produktyvumui didinti, pagal W.Wilsoną tokia teorija valstybės sektoriuje galėtų padidinti efektyvumą kaip ir privačiame. Šis požiūris vyrauja ir dabar. Teisinis požiūris: VA-teisės įgyvendinimas, reguliavimas – nurodymai piliečiams, taisyklės. Viešojo sektoriaus vertybė-kad veikla būtų teisėta(nepažeistų žmogaus teisių). Požiūris susijęs su jurisdikcijos funkcijomis,kuris apbūdina administratorių rolę, taikant ir naudojant teisę valstybinio reguliavimo ir kitose sferose. Vadybininkai disponuoja ir kontroliuoja žmogiškuosius, finansinius ir technologinius, bei informacinius išteklius, vykdo ministerijų ir departamentų užduotis ir tikslus. Teisinis reguliavimas viešajame administravime suprantamas kaip socialinių normų pagrindu ir jų įgyvendinimo tikslu veikiantis mechanizmas. Yra dvejopas požiūris į teisinį viešojo administravimo reguliavimą:1)viešojo administravimo institucijų veiklos teisinis reguliavimas nagrinėjamas atsižvelgiant į dvejopą viešojo valdymo sampratos lygmenį, suvokiant jį kaip visų valstybės valdymo institucijų veiklą;2)kaip valstybės vykdomosios valdžios veiklą.Administacinę teisę domina kaip viešosios institucijos priima įvairias normas. VA – mokslas, aiškinantis viešųjų įstaigų veiklą. VA platesnė sritis negu teisės aktų įgyvendinimas. VA apima ir politinį, ir vadybinį ir kt. požiūrius. 3. Viešosios gėrybės - tokios, kuriomis gali naudotis bet kas. Jos visiems prieinamos: pvz. krašto apsauga, mokslas. Joms būdingas vientisumas: yra pakankamas gėrybės kiekis ir vienas žmogus naudodamasis ja, nesumažina galimybės kitam žmogui ja naudotis. Dėl to nėra konkurencijos. Dar būdingas neatskiriamumas: nė vienam negalima neleisti naudotis, nepaisant to, kad už tai nėra mokama. Vyriausybės nurodymu šias gėrybes teikia viešosios institucijos. Privačios gėrybės- tai tik tam tikriems asmenims prieinamos gėrybės. Jos sudaro kontrastą viešosioms gėrybėms. Joms nebūdingas neatskiriamumas. Jas galima pateikti rinkai ir tai daro privatus sektorius. Čia galioja konkurencija ir atskiriamumas, kainų mechanizmas, todėl jos prieinamos ne visiems. Jų kiekis yra ribotas. Privačios gėrybės atitinka išskiriamumo kriterijų ir nėra vientisos. Čia kiekvienas pilietis veikia nepriklausomai nuo kitų piliečių. Rekomenduotinos gėrybės- tai, kas teikiama perskirstymu. Jos teikiamos pagal tam tikrus viešosios politikos standartus pinigais arba natūra, net jei ne visi piliečiai vertina (kultūra, išsilavinimas, menas), bet tik jų dauguma, to pakaks, kad būtų manoma, jog šie dalykai svarbūs rekomenduotini visai visuomenei ir turi būti teikiami viešosios politikos priemonėmis. Nėra kokių nors ribų nustatant kiek rekomenduotinų gėrybių turėtų būti, tačiau būtina identifikuoti rekomenduotinų gėrybių poreikį visuomenėje. Mokamos gėrybės- joms būdingas vientisumas, bet kartais ir visiškas atskiriamumas. Tai keliai, parkai, komunikacijos (jų apmokėjimą galima surinkti tiesiogiai, bet tai būtų netikslinga). Atskiriamumas čia nėra techniškai/ekonomiškai neįmanomas. Gėrybių teikimo išlaidos gali būti padengiamos renkant mokesčius, tačiau tai nėra tinkama, kadangi tokių gėrybių vartojimo ribinės sąnaudos labai nedidelės. Jos prieinamos visiems, bet ne visada : pvz. Teatrai, kabelinės televizijos paslaugos, telefonai. Jų kiekis nemažėja, tačiau kai kurioms rūšims būdingos mažėjančios ribinės sąnaudos. Mokamas gėrybes gali teikti tiek viešas, tiek privatus sektorius. Bendros nuosavybės gėrybės- (e.g šviežias vanduo). Jas visuomenė valdo bendrai. Jų atskiriamumas neįmanomas, taip pat nebūdingas ir vientisumas. Vieno asmens vartojimas atveda prie kito asmens vartojimo sumažėjimo. Tačiau kiekvienas turi stiprių paskatų naudotis bendra nuosavybe. 4. W.Wilsonas- teigė, kad vyriausybinės valdžios struktūra turi būti labiau integruota ir centralizuota. Kad būtų užtikrintas patikimumas ir efektyvumas valdžia turėtų būti atiduota į vienas rankas. Taip jis sprendė centralizacijos problemą. Valdžia turi būti atsakinga. Siekdama demokratijos, vyriausybė turi vadovautis verslo modeliu, net jei jis atrodo nedemokratiškas. W.Wilsonas teigė, kad administravimą būtina atskirti nuo politikos, nes politikos srityje sprendimai priimami dėl valstybės interesų. Jis ieškojo administracinio valdymo principo, kuris padėtų siekti efektyvumo. Wėberis- teigė, kad socialinė kaita nepriklauso nuo klasinės padėties. Jis sukūrė “biurokratinės organizacijos” modelį, kurį tyrinėjo politinių partijų kovos ir valdymo kontekste, manydamas, kad dėl partijų kovos valstybėje tvarką gali įvesti tik stiprus administracinis aparatas. Tokioje organizacijoje svarbiausią vaidmenį atlieka profesionalūs vadybininkai. Tačiau Wėberis baiminosi, kad biurokratinio mąstymo ir sudėtingų organizacijų įsikišimas į visuomenės gyvenimą sumažins demokratinę atsakomybę ir individualų pasirinkimą. Jo darbai padarė didelę įtaką VA teorijos raidai. Goodnowo - teigė, kad politika yra ta sritis, kuri rūpinasi valstybės valdžios reiškimu įvairiose srityse, o administracija tą valią vykdo. Bet svarbiausios valdžios funkcijos gali būti diferencijuojamos ir dėl to neįmanoma aiškiai apibrėžti tų institucijų, kurioms pavesta tas funkcijas atlikti. Jo analizė prieštarauja politikos ir administracijos atskyrimui, o tik pabrėžia jų sąveiką. Jis reikalauja didesnės administracinės centralizacijos. Waitas- pripažįsta administracijos ir politikos sąveiką. Administratorių vaidmuo formuojant politiką yra pranašumas, jo manymu jie labiausiai tam tinkami. Waitas suformavo organizacijos struktūros principus, kurie ilgainiui buvo perkvalifikuoti į socialinį mokslą. Svarbiausi jam atrodo du klausimai- centralizacija ir integracija. Jis pastebėjo centralizacijos pavojų demokratinei visuomenei, nes kuo labiau centralizuota biurokratinė valdžia, tuo labiau ji tampa nepriklausoma. Integraciją jis apibūdina, kaip bandymą kelias valdžios institucijas sujungti į vieną, valdomą vieno pareigūno. Waitas skiria dėmesį atskaitomybės ir kontrolės mechanizmus, kurie leistų vadovui efektyviai prižiūrėti atsakingų viešųjų institucijų veiklą. Willoughby- teigė, kad yra penkios vyriausybinės valdžios rūšys. Prie esamų trijų jis prideda ir elektoratą, bei administracinę rūšį. Pasak jo, vykdomoji funkcija priklauso politikai. Kad politika būtų įgyvendinta reikia administracinės funkcijos. Kaip ir Gudmanas, jis teigė, kad tarp šių dviejų funkcijų yra labai sudėtingas ryšys. Visame politikos formavimo procese buvo pabrėžiamas biurokratų vaidmuo. Jo VA tyrimas skirtas tik “administracinės valdžios veiklai”. Tai reiškia politikos ir administravimo atskyrimą bent tiek, kiek būtų galima administravimą tirti atskirai nuo politinio proceso. Jo teigimu, VA turėtų daug ko pasimokyti iš verslo srities.Skirė dėmesį principams administratorių veoklos vadovavimui (darbo pasidalijimas, įsakymų vienovė ir hierarchinė struktūra). 5. Bernardas- dažniausiai laikomas racionaliojo administravimo modelio pirmtaku. Jis ragino skirti kuo daugiau dėmesio neformaliems organizacijos veikėjams. Formalią organizaciją jis apibrėžė kaip “sąmoningai koordinuotų dviejų ar daugiau asmenų veiksmų ar jėgų sistemą”. Tokios sistemos priklauso nuo individo dalyvavimo. Organizacijos išlaikymas- pagrindinė vadovo funkcija, kuri priklauso nuo žmogiškosios motyvacijos supratimo. Reikia sukurti tokias socialines aplinkybes, kad individas norėtų bendradarbiauti. Jis ragino vadovus suvokti dialektinę žmonių bendradarbiavimo prigimtį. Bernardas atkreipė dėmesį į neformalius santykius organizacijoje. Gulickas- pripažįsta, kad sudėtinga atskirti politiką ir administraciją, nes administratoriams suteikta teisė veikti savo nuožiūra vykdant savo įstatymų leidybos procesą. Jo nuomone organizacijų problema- tinkamai padalinti darbą, tinkamai jį koordinuoti ir kontroliuoti. Jis nurodė principus, kaip darbas galėtų būti paskirstytas (pagal tikslą, procesą, asmenis ar daiktus), bei kaip jis galėtų būti koordinuojamas (valdžia priklauso vienam vadovui, kuris skiria visas jėgas efektyviam įstaigos darbo koordinavimui, apibrėžia vyriausiojo vadovo funkcijas). Guliko tikslas- padėti pamatus efektyviam ir veiksmingesniam vyriausybinių organizacijų valdymui. Tayloras- siekė padidinti darbininkų darbo našumą, organizuoti darbą. Siūlė kruopščiai išanalizuoti visą darbo struktūrą, supažindinti su rezultatais darbininkus, kad jie galėtų taikyti metodus, kuriuos iki šiol mažai kas taikė. Norėjo parodyti, kad vadovybė gali smarkiai padidinti darbo našumą. Ji turėtų atrasti veiksmingiausius metodus, atlikdama įvairius eksperimentus, suplanuoti darbo procesą, išmokyti bei prižiūrėti darbininkus. D.Waldo – pakeitė požiūrį į politikos ir administravimo dichotomiją. VA- tai profesija. Jis buvo pirmasis tarp tų, kurie klausė ar gali demokratija toleruoti nedemokratiškas viešąsias organizacijas.Be to jis pastebėjo, kad teigiamas požiūris atsirado atskyrus demokratinius politikos ir efektyvaus administravimo reikalus. Waldo teigė, kad naujasis politikos mokslas susiliejo su progresyvia administravimo efektyvumo ideologija, ir tai kėlė nerimą. Priešingai nei Gulikas, Waldo manė, kad efektyvumas negali būti vertybė, kad jį visuomet būtina apibrėžti atsižvelgiant į tikslus. 6. Europos VA pagrindus padėjo vokiečių kameralistai (pradininkai – Obrecht,Besol ir Secksendorf) ir prancūzų policistai. Šie administravimo modeliai buvo grindžiami daugiausia techniniu, ekonomoniu ir sociologiniu aspektais, skyrium nuo JAV, kuri daugiau rėmėsi vadybiniais administravimo metodais. 19a. susiformavo kelios administravimo mokyklos: vokiečių-austrų, amerinkiečių ir prancūzų, kuri tam tikra jungiančioji grandis tarp vokiečių-austrų ir amerikiečių mokyklų. 19a. pab. Administravimo kaip mokslo šakos raida sustojo. Daugelyje kontinentinės Europos šalių reikėjo įgyvendinti valstybės įstaigų reformas, todėl išaugo administracinės teisės vaidmuo. 20 a. pr. vokiečių mokslininkai vėl atkreipė dėmesį į administravimo teoriją. Labai didelę įtaką iki šių dienų turi M.Weber konsepcijos. Jo sukurtas „BIUROKRATINĖS ORGANIZACIJOS“ modelis padėjo pagrindus sociologiniams valdžios įstaigų tyrimams. Po Antrojo pasaulinio karo vėl prasidėjo spartesnė administravimo mokslo raida. Tuo metu „teisinės valstybės“ konsepcija pradėjo užleisti vietą „administracinės valstybės“ konsepcijai, nes JAV VA vadybinė teorija plačiau ėmė skverbtis į kontinentinę Europą. Italų teisininkai panaikino ribą tarp VA ir administracinės teisės, tai sudavė skaudų smūgį austrų-vokiečių administravimo mokyklos tradicijoms ir kryptims. A-v mokykla užleido savo pozicijas: VA tyrimų centrai persikėlė į JAV, Prancūziją ir kt. Šalis. Tad ir dabar Austrijoje ir Vokietijoje VA stipriai veikia administracinė teisė, skirtingai negu JAV, kur pirmumas teikiamas vadybai ir politikai. Didžiausią pažangą VA tyrimų srityje 20a. pasiekė Prancūzija. Europoje viešosios politikos proceso „suteisinimas“ suteikė galimybę įsigalėti amerikietiškajai VA teorijai. Amerikos VA yra orientuotas į biznio vadybos elementus, todėl geriau prisitaiko prie naujų techno-ekonominių paradigmų. A-v ir prancūzų administravimo mokyklos yra nelanksčios ir nepakankamai sugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančių socialinio gyvenimo sąlygų. Taigi jos užleidžia savo vietas amerikiečių VA mokyklai. Europos kontinentinėje tradicijoje vyrauja nuostata, kad viešųjų paslaugų vartotojas yra teisės ir pareigų subjektas: teisė, laisvė, teisiškai apibrėžtos pareigos, teisiniai interesai – visa tai yra VA pagrindinės vertybės, svarbu VA raidai. Kontinentinės Europos VA anksčiau rėmėsi teise ir finansų mokslu, o vadybos ir politikos mokslais rėmėsi mažiau. Tik paskutiniu laikotarpiu ėmė vyrauti politikos ir vadybos mokslai. Taip pat skiriasi viešojo sektoriaus tyrimai – Europoje visuomet vyko platesni tyrimai, įtraukiant ir teisę, o JAV buvo suteikta daugiau iniciatyvos administratorių sprendimams. 7. Pastebimai nykstant monarchijoms, ypač absoliutinėms, filosofai mąstytojai ieškojo naujų ideologijų, kurios galbūt būtų priimtinesnes visuomenei ir, tinkamai įgyvendintos, taptų tvarkos ir gerovės garantu, simboliu. Trys žymiausios nuo 18 a. sukurtos filosofijos: liberalizmas, konservatizmas ir socializmas – tam tikru laikotarpiu tam tikroje vietoje buvo laikomos tokiu “išganymu”. Sustabarėjusių ideologijų visuomenė ilgai netoleruodavo, tad natūralu, kad palaipsniui jos plėtėsi, keitėsi. LiberalizmasŠi politinė srovė pirmiausia siejama su Dž.Loko vardu. Valstybė turi saugoti žmonių laisvę, derinti žm.interesų sąveiką.Ji aukščiausia vertybe pripažino individą ir labai sumenkino valstybės vaidmenį žmogaus gyvenime. Anot Dž.Loko, A.Smito ir kitų liberalizmo teoretikų, individas yra aukščiausias pasaulio vienetas, į bendruomenes besijungiantis tik tuomet, kai reikia apginti savo gyvybę ar nuosavybę nuo stipresnio individo, o valstybė reikalinga tik tų pačių interesų saugojimui. Valstybė, kaip naktinio sargo vaidmuo. Vėlesni liberalizmo doktrinos teoretikai valstybės vaidmenį vis didino. Visuomenė ir valstybė praktiškai tapo lygiavertėmis struktūromis. Lygybė prieš įstatymus. Konservatizmas. Pabrėžė valstybės vaidmenį, ypač saugant visuomenėje nustatytą tvarką, nerašytas taisykles. Konservatizmas atsirado maždaug 17 a. Konservatoriai teigė, kad valstybė yra būtinas darinys visuomenės gyvenime, nes saugo nuo nereikalingų pasikeitimų ir organizuoja visą visuomenės gyvenimą, kas yra daug patogiau, nes nereikia pačiai visuomenei spręsti tiek daug problemų, tą sutvarko valstybė, tereikia jai paklusti, t.y., pripažinti jos viršenybę visuomenės atžvilgiu. Akcentuojama tradicijų reikšmė, neigiamai vertinamos radikalios reformos. Akcentavo solidarumą, dėmesys moraliniams kl. Socializmas. Visų pirma pasireiškė K.Marksas su savo požiūriu, kad svarbiausi visuomenės sudedamieji elementai yra ne atskiri asmenys, o didelės jų grupės – klasės: buržuazija, darbininkai. Valstybei atstovauja dominuojančios klasės. Marksas ir jo šalininkai teigė, kad valstybė yra pati svarbiausia žmonijos sukurta struktūra ir visuomenė yra svarbi tiek, kiek nuo jos priklauso valstybės gerovė. Socializmas dažniausiai būdingas nedemokratiniams režimams. Nuo 18 a. požiūris į valstybę ir jos vaidmenį be abejonės keitėsi, tačiau sunku pasakyti, į gerąją ar į blogąją pusę. Jis keitėsi tik tiek, kiek reikėjo, kad ši, o ne kita ideologija būtų priimta tam tikroje visuomenėje. Šios teorijos tapo civilizuotesnės, pasikeitė požiūris į valstybę kaip į organizacinę struktūrą. 8. Marksistams teko pripažinti, kad sprendimų priėmimas nėra toks paprastas procesas. Vienas iš marksizmo teoretikų pripažino, kad kapitalistinėje visuomenėje valstybė yra valdančiosios klasės įrankis, tarnaujantis jos interesams. Biurokratija yra tos pačios socialinės klasės žmonės, ginantys kapitalistinės sistemos interesus. Pripažįstamas dvilypės valstybės modelis – valstybė kapital.visuomenėje siekia politiką struktūrizuoti, kad vieš.politikos sritys,kur tiesiogiai liečiami kapitalo interes. koncentruotai priklausytų aukšč.lygmens biurokratijos sprendimų kompetencijai. Pliuralistams politika – tai skirtingus interesus turinčių grupių konkurencija politinėje rinkoje. Vyriausybės sprendimai – šios konkurencijos kompromisai. Grupių veikla svarbesnė nei atskirų partijų. Sprendimų priėmimas nėra neutralus procesas: verslo interesai jau nusveria kitų grupių interesus. Tuo sprendimų priėmimas yra šališkas, palankus galingiesiems. Vyriausybė gali išplėtoti santykius su kai kuriomis grupėmis ir tapti nuo jų priklausoma. Valdžios institucijose taip pat yra interesų pliuralizmas. Valdymas turėtų būti decentralizuotas, kad atspindėtų didesnio skaičiaus grupių interesus, kur nei biurokratija, nei kitos interesų gr.neturėtų per didelės įtakos politicos formavimui. Yra 3 pliur.valstybės modeliai: vėtrungės –valstybė pasivi; neutralios – valstybė – arbitras; tarpininkės – valstybė aktyvi. Elito teorija. Visuomenėje yra grupė žmonių, kurie turi didelę įtaką, ir kuri valdo (mažuma valdo daugumą). Visi Vyriausybės sprendimai atitinka elito interesus. Galia koncentruojama kelių grupių ar individų rankose. Biurokratija sudaro sąlygas efektyviai įgyvendinti sprendimus, bet biuroktarai praranda atsakomybę. Demokratijoje elitizmą legitimizuoja konkuruojančių partijų ir elitų politinės rinkos egzistavimas. Piliečiai, rinkdamiesi iš pažadų ir politinių programų, dalyvauja sprendimų priėmimo procese. Jėga yra valstybės ir valdymo pagrindas. Valstybė – prievartinė organizacija, tam tikroje teritorijoje išlaikanti teisėto jėgos naudojimo monopolį. Demokratinė elito teorija: biurokratija – organizacija, pasižyminti griežtomis vidaus elgesio taisyklėmis, didele vaidmenų specializacija. Valstybės pareigūnų veikla atspindi elito sprendimus. Valstybinė biurokratija negali būti visiškai pavaldi politinei kontrolei, kaip to reikalauja demokratinis elito teorijos modelis. Korporatyvizmas. Interesai visuomenėje yra hierarchiški. Sprendimai priimami suderinamumo principu. Valstybė – trišalis institucijų darinys, kutį sudaro vyriausybė ir organizuotos elito grupės. Valstybė suprantama kaip stipri ir autonomiška, sprendimus derinanti su verslu, profesinėmis sąjungomis. Šioje sistemoje biurokratijos reikia mažiau, nes sprendimai priimami ne vien tik Vyriausybėje. Norint įveikti darbo ir kapitalo interesų priešpriešą, valstybės politiniame procese turi dalyvauti ir inkorporuotos interesų grupės. “Naujoji dešinė”. Biurokratijos augimas sukelia grėsmę individualiai ekonominei laisvei ir sukelia finansinę krizę. Vyriausybės vaidmuo didelis įstatymų įgyvendinime, viešųjų gėrybių teikime. Ši srovė modernizuoja daugelį klasikinių liberalizmo idėjų. Politinės idėjos turi būti keliamos pasitelkus visus šiuolaikinių mokslų argumentus. Valstybinėse agentūrose biurokrato gerovė paprastai priklauso nuo agentūros biudžeto dydžio. Tam tikros rūšies decentralizavimas efektyviai gali apriboti valstybinių agentūrų tendenciją į savo paslaugų perprodukciją. Pvz.: vietos valdžios sistemos, federacinė tvarka. 9. Gerovės valstybė 19-20a. sandūroje pradėjo formuotis Vokietijoje, kuri pirmoji pradėjusi taikyti socialines garantijas darbininkų klasei, tačiau skirtingai nuo kitų Kontinentinės Europos valstybių, socialinis saugumas čia turėjo pirmenybę prieš galimybių lygybę. Vokietijos patirtis netrukus paskatino aukštos industralizacijos šalis, tokias kaip Belgija, Olandija, D.Britanija pasekti jos pavyzdžiu. Prieš ir po I-ojo pasaulinio karo Australijoje, Kanadoje bei kitose V.Europos šalyse, daugelyje P.Amerikos šalių turėjusių ryšių su Ispanija atsirado sąlygos soc.apsaugos programoms(gerovės valstybėms) susikurti. Pradžioje buvo draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų darbe, senatvės, ligos, vėliau sekė motinystės pašalpos, maitintojo netekimo ar invalidumo, dar vėliau pašalpos šeimai. Bedarbio pašalpos į soc. apsaugos sistemą įtrauktos vėliausiai. G V samprata apima valstybės f-jas, kurios užtikrina visuomeninę gerovę. Tikslas-patenkinti žm poreikius .JAV 3 etapai- iki XXa- min valst pagalba6 viskas perduodama privačioms org; XX 4 deš-didžioji depresija-paaštrėja soc problemos-pradeda kištis valstybė, Ruzvelto naujasis kursas; XX 9 a- Globalizaciniai procesai- G V susidūrė su finansinėm problemom, išaiškėjo vieš sekt neefektyvumas. Reformos siekiant sumažint vieš sekt.rinka globali, neliko užadruos nac rinkos, vykstant globalizacijai GV žm soc raida sparčiai žengia pirmyn ir piliečiai gali rinktis iš daugiau alternatyvų, atsiranda papildomos pasirinkimo galimybės. Gėrėja visuomeninė padėtis, daug dėmesio skiriama soc apsaugai. Yra 3 “gerovės valstybės” modeliai:1. Likutinis marginalinis, egzistuojantis JAV, japonijoje. Teigia, kad žmogus pats turi rūpintis savo gerove, valdžia jam gali padėti išskirtiniais atvejais – kai pats nesugeba apsirūpinti gerove(fiziškai, psichiškai nesveikiems ir senyvo amžiaus žmonėms. Būdingas individualizmas ir rinkos savireguliacija. Pirmenybė rinkai, individas skatinamas pats kurtis gerovę. 2. Pramonės pasiekimų(Vokietija). Į soc. politiką kaip į priemonę dirbantiesiems garantuoti stabilų pragyvenimo lygį. Individai skirtingais gyvenimo etapais ar esant kitai rizikos rūšiai, vargti neprivalo. Rizika dėl galimų srautų sutrikimų pasidalijama po lygiai, nes valstybė verčia ir sudaro sąlygas susitarti darbo rinkos partneriams. Soc paslaugos teikiamos tik tuomet, kai šeoma jau nebepajėgia susitvarkyt su problemom. Skirtingas statusas- skirtingas soc draudimo dydis.siejamas su darbo rezultatais. 3. Institucinis perskirstomasis (Švedija). Tai vertingiausias soc. apsaugos prasme modelis. Soc. lygybė čia suprantama kaip pajamų paskirstymo pakeitimas, o ne jo “išlaikymas”. Modeliui priklauso visi piliečiai. Čia visas socialinis kolektyvas prisiima atsakomybę už kiekvieno individo gerovę. Socialinės piliečių teisės tampa taip pat reikšmingos, kaip ir privačios nuosavybės, bei politinės demokratinės teisės.kiekv indiv. gauna darbo vietą ir min. pajamų savo išlaikymui, visi turi teisę gauti soc.pagalbą. Soc problemos naikinamos dar atsiradimo stadijoj. Lietuva priklauso tarpiniam tarp marginalinio ir korporatyvinio modeliui. Tačiau gerovės valstybę galima klasifikuoti ir pagal politologinę prasmę. Liberali gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Čia valstybė garantuoja tik minimalią paramą savo piliečiams ir stengiasi, kad pats individas pasikliaudamas rinka, užsitikrintų gerovę. Šis modelis egzistuoja JAV ir Japonijoje. Socialinis – demokratinis tipas pirmenybę teikia valstybei. Valstybė čia prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinti kiekvienam piliečiui materialinę gerovę, palaiko visiško užimtumo politiką, suteikia kiekvienam piliečiui darbo vietą. Skandinavijoje kitaip nei JAV nėra piliečių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su socialinėmis programomis. Svarbiausi konservatyviojo-korporatyvinio tipo charakteristika įsipareigojimas išsaugoti tradicinę šeimą. Toks tipas stengiasi išlaikyti klasinę priklausomybę ir statusą per socialinio draudimo schemų įvairovę. Konservatyvusis tipas – tai vidurkis tarp liberaliojo ir socialdemokratinio tipų. 10. Terminas viešoji politika yra skirtas politikams ir administratoriams, oficialiai valdžiai, jos agentūroms, įstatymų leidybai. Viešosios politikos pagalba nustatoma kaip veikia politika jos procese įv. Institucijos, kurdamos įst. Projektus bei įv. Strategijas. V.politika – politinių sprendimų įgyvendinimas, politinė sistema. Viešoji politika suprantama kaip efektyvus komunikavimas tarp aukščiausios valdžios ir kitų viešųjų įstaigų, taip pat jų sąveika su visuomene, socialine aplinka. Viešoji politika – dalyvavimas priimant visuomenei ir valstybei naudingus arba sąmoningus sprendimus, t.y. viešoji politika yra individų, jų grupių ar vyriausybės santykis su dabartine aplinka, numatant kliūtis, pasipriešinimą kurį politikos pagalba galima įveikti: pertvarkant viešųjų institucijų veiklą, pakeičiant jų strategiją, įstatymus. Viešoji politika yra tarpinė disciplina tarp politologijos ir viešojo administravimo. Analizė turi labai nevienodus tikslus politiniam procesui. Pvz.: Etroinis mėgino paveikti politikos procesą savo argumentais kad turi būti analizuojamas ne tik “problemos”, bet ir tai, koks turi būti politikos alternatyvių “sprendimų” pobūdis. Viešosios politikos analizė – disciplina, kuri aiškina ir vertina viešosios politikos formavimosi procesą (Lasvelas). Atliekant politikos analizė tiriamos priežastys, sąlygos, pasekmės ir v.politikos programų praktinė veikla. VPA skirstoma: 1. Politinio proceso analizė: kaip apibrėžiamos problemos, nustatoma darbotvarkė, formuojama politika, priimami sprendimai, kaip jie įgyvendinami ir vertinami. 2. Analizė politiniame procese: kaip analitiniai metodai, tyrimų rezultatai ir propagandinės priemonės naudojantis apibrėžiant problemas, priimant sprendimus, juos įgyvendinant ir vertinant. Politikos analizė priklauso: Politikos determinuočių analizė, kuriai rūpi kaip, kada, kam formuojama politika. Politikos turinio analizė, kurią gali dominti konkretus politikos aprašymas, jos santykis su anksčiau vykdoma politika, ji gali kritikuoti ir tokią politiką. Analizė politikai, jai priklauso: Politikos propagavimas – tai argumentacija (valdžioje ir už jos ribų), kuriai mėginama pakeisti politinę darbotvarkę. Informacija politikai – tai analizė, kurios rezultatai skiriami politikos formavimo veiklai. Tai gali būti vadinama ir išoriniai tyrimai, patariamojo pobūdžio informacija. Ji gali padėti atsirinkti vieną iš esminių politikos alternatyvų arba ieškoti naujų. Terminas “politikos analizė” asocijuojasi su metodikomis, kurių tikslas – pagerinti, racionalizuoti sprendimų priėmimo procesą. Analizė vyksta 3 etapais: 1. Geriausios iš turimų trijų alternatyvų paieška; 2. Jos pripažinimas, iškovojimas, įtraukimas į politikos darbotvarkę arba sprendimų priėmimą; 3. Jos įgyvendinimas stebint, kad politinio sprendimo analizavimas nenukryptų nuo pirminio sumanymo. Politikos analizė ortodoksine prasme nusako pastangas pagerinti būdu, kuriais atrandamos ir apibrėžiamos problemos nustatomi tikslai, pasirenkamos alternatyvos, įvertinami rezultatai. Pirmasis viešosios politikos tyrinėtojo uždavinys – suprasti ir išaiškinti diskursą kuris struktūrizuoja politikos problemų, turimą ir proceso analizę. 11. Problemų iškėlimas. Politika atsiranda pripažinus tam tikrą problemą, o problemą suformuluojame įvertinę kažkokį reiškinį. Dažnai kyla nesutarimų dėl to paties reiškimo problemos suformulavimo ir galiausiai dėl politikos, kurios turėtų būti imtasi. Tam, kad ji taptų politine problema ji turi kelti grėsmę kuriai nors interesų grupei. Problemos formulavimas priklauso nuo jos suvokimo. Didžiausia politinės problemos problema – tai neapibrėžtumas. Problemos iškėlimo schema: problema apibrėžiama, struktūrizuojama, analizuojama ir įvardijama. • Darbotvarkės sudarymas. Reiškiniai tampa problema, kuri patraukia politikos formuotojų ir žiniasklaidos dėmesį. Taigi politinę darbotvarkę nustato viešosios nuomonės ir viešosios valdžios sąveika. Darbotvarkės sudarymas priklauso nuo esamų problemų, nuo to, kiek apie jas kalba žiniasklaida, kaip į jas reaguoja visuomenė. Du darbotvarkės planavimo būdai: 1) Kasdieninis planavimas. Matomi visi uždaviniai, žmogus aiškiai mato dienos eigą. 2) Strateginis planavimas viešajame administravime apima informacijos kaupimą, aplinkos monotoringą, būsimų politinių sprendimų numatymą, jų įgyvendinimo galimybes, sąlygas. Toks planavimas susijęs su iškeltų uždavinių ir tikslų įgyvendinimą per tam tikrą laiką. • Sprendimų priėmimas. Vadovaujamasi įv. Sprendimų priėmimo teorijomis ir anodektais. Stengiamasi priimti populiarius sprendimus, nes tam įtakos turi viešoji nuomonė. Sprendimo priėmimo modeliai:1.racionalus (įvertinami procesų poveikiai, pasirenkami geriausi metodai); 2.inkrementinis (kritikuojantis recionalųjį,“išsikapanojimas“; 3.miškrus skanavimas (recionalaus ir inkrementinio modelio sintezė); 4. šiukšlių dėžė (netinka siekiant pagerinti sprendimų priėmimo būdą). • Sprendimo įgyvendinimas. Įsigaliojus kokiam nors politiniam sprendimui šis tampa įstatymu. Įgyvendinimas yra sunkiai realizuojamas procesas, nes būtina naudoti administracines priemones, metodus ir t.t. tai dažniausiai atlieka administracinės institucijos. • Vertinimas. Tai tam tikrai problemai išspręsti naudotos politikos padarinių analizė, kuria reikiama išsiaiškinti politikos ir jos įgyvendinimo proceso visus padarinius. Analizė atliekama pagal veiksmingumo lygį, naudojami įv. eksperimentai. Administraciniai veiksmai politikos įgyvendinimo metu paprastai tikslina arba nustato tą politiką, o išrinktieji pareigūnai liepia formuoti politiką. Priėmus politinius sprendimus, politiniai projektai tampa įstatymais, nutarimais. Tačiau čia dar politikos procesas nesibaigia – dar reikia priimtus politinius sprendimus įgyvendinti, reikia padėti politikos procesui įgyti administracinių priemonių, nes politinių sprendimų įgyvendinimas – sudėtingai realizuojamas procesas. Sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos, jų sistemos. Taigi VA didesnį vaidmenį atlieka įgyvendinant sprendimus. 12. Ekonomikos reguliavimą gimdo politikų valia vykdyti lėšų perskirstymą tarp visuomenės narių bei prisiimti atsakomybę už ekonomikos augimą ir piliečių saugumą bei gerovę. Reguliavimas yra kaip priemonė patenkinti grupės žmonių poreikius, jų įsivaizduojamą teisingumą – apribojant kitų žmonių veiklos laisvę ir galimybę naudotis savo nuosavybe.Reguliavimo priemonės: valstybinės institucijos ekonomiką reguliuoja teisės aktais(teisinis reguliavimas), administraciniais veiksniais bei veikimu rinkoje(ūkinė veikla). Teisinis reguliavimas. Įstatymais ir kitais teisės aktais yra apibrėžiami valstybinių institucijų įgaliojimai nustatyti taisykles ir sąlygas ūkinei ir komercinei veiklai. – kad bendrosios tvarkos nuostatos siaurina veiklos ir pasirinkimo galimybes, užkrauna papildomas išlaidas. Todėl įstat. Ir t.aktai turėtų būti vertinami kai ekonomikos reg.svertai, galintys pagerinti ar pabloginti įmonių veiklos sąlygas. Administracinis regul. Vyriausybės, kuri yra atsakinga už teisės aktų įgyvendinimą, įgaliotos institucijos prižiūri, kaip yra laikomasi nustatytų veiklos sąlygų, renka informaciją, skiria baudas pažeidėjams.Pagr. ydos yra:plečiamai traktuojamos įstatymų nuostatos padidina kontroliuojančių subjektų galias, siaurina įmonių teises,padidina jų riziką ir kaštus; besidubl.reg.f-jos mažina valdžios atsakomybę, sukuria prielaidas korupcijai; nesuregl. Institucijų teisinę bazę, planavimo f-jos ir at skaitomybė komplikuoja valstybės valdymą. Ūkinė veikla. Ekonomika gali būti reguliuojama ir valstybės institucijomis veikiant rinkoje. Valstybės institucijos vykdo viešuosius pirkimus, investuoja, skolinasi, privatizuoja. Valstybės dalyvavimas rinkoje įtakoja visą konkurencinę aplinką, komplikuoja valst.instituc.santykius su privačiais ūkio subjektais ir sant. Tarp privač. Ūkio subjektų. Reguliavimo tikslai: Apsaugoti vartotoją, darbuotojus, šalinti rinkos ydas, užtikrinti socialinį teisingumą, sudaryti vienodas sąlygas visiems užsiimti ūkine ir komercine veikla. Skatinti ekonomikos augimą ir remti įmones , tai bandoma padaryti dalinant pinigus arba teikian privilegijas,t.y. sukuriant išimtines veikls sąlygas. 13. Valstybinis reguliavimas reikalingas tam, kad būtų galima šalinti rinkos ydas. Yra 3 valstybinio reguliavimo formos” -teisinis-teisės aktais nustatomos taisyklės ir sąlygos ūkinei ir komercinei veiklai. -administracinis-prižiūri valstybinės institucijos veiklą -ūkinis-valstybės institucijos dalyvauja rinkoje, teikdamos prekes ir paslaugas Bet kokia valstybės intervencija į rinką neigiamai veikia ūkinę raidą. Siūloma ją kaip galima labiau apriboti. Socialdemokratinis požiūris: jie pritaria kaip galima didesnei valstybės intervencijai į rinką. Į žmogų reikia žiūrėti kaip į vertybę, nesvarbu jam sekasi ar ne. Galima išskirti tokius reguliavimo tikslus: 1. Šalinti rinkos ydas 2. Apsaugoti rinkos dalyvius 3. Apsaugoti vartotojus 4. Skatinti ūkinį reguliavimą 5. Darbuotojų apsauga 6. Darbo saugos reguliavimas 7. Užtikrinti socialinį teisingumą 8. Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Ekonomikoje konkuruojama dėl to kieno prekė bus pigiausia, patogiausia, kokybiškiausia, o ne brangiausia ar reikalaujanti daugiausiai išteklių. Konkurencijoje yra kova už pirkėją ir dėl pirkėjo. Konkurencijai yra būtinos kai kurios kertinės teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybė pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys- identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti. Valst. Institucijos reguliuoja įvairias viešąsias srytis. Dažniausiai tam tikras atskiras srytis reg. Tam paskirtos valst. Ir nevalst. Institucijos.1.Konkurencinis reguliavimas naudingas, nes: * užtikrina verslo saugumą konkurentų atžvilgiu. Reglamentuoja įmonių tarpusavio verslo santykius, neleidžia neteisėtų konkurentų veiksmų. * “išvalo rinką”, įmonės, kurios yra silpnos, nesigeba greittai orientuotis, vystytis rinkos sąlygomis pašalinamos iš rinkos. Mažos įmonės, dažn. Individualios, nėra konkurentabilios ir financ. Stabilios. Stabilesnės įmonės, užimančios vis didesnę rinkos dalį jas pašalina iš rinkos, tos įmonės bankrutuoja. Taipogi gali persiorganizuoti į UAB, arba, sėkmės atveju (pasitaiko su UAB, prisijungti prie stambiu UAB, AB.*Užtikrina “sveiką konkurenciją”: draudžia skleisti nepatvirtintos, konfidencialios info apie savo konkurentus, nenaudoti lyginamosios reklamos. Konkurencinis reguliavimas reglamentuotas konkurencijos įstatymu. Sauga darbe:Reguliuojama viskas: įmonėje atliekamo darbo saugos organizavimas ir kontrolė; saugumo technikos ir gamybinės sanitarijos taisyklės; darbuotojų aprūpinimas individualiomis apsaugos priemonėmis ir kenksmingus veiksnius pašalinančiomis medžiagomis, pramoninių avarijų, susirgimų profesinėmis lygomis tvarka. Pagal norminių aktų reikalavimus, darbdaviai rengia saugaus darbo instrukcijas, su kuriomis supažindinami darbuotojai. Darbdavys privalo steigti saugos darbe bei darbo medicinos tarnybas, sudaryti sąlygas saugos darbe komitetui veikti. Aplinkos reguliavimas. Naudingas: užtikrina aplinkos apsaugą, reg. Naudingų iškasenų eksploataciją (tiria kiek jų buvo panaudota, apmokestina jas), reguliuoja užterštumo lygį. Prekių ir paslaugų kokybės reguliavimas. Naudinga: reguliuojama prekių kokybė. Užtikrina, kad nekokybiškos prekės nepatektų į rinką. Tas pats su paslaugomis. * baudos už tam tikrų numatytų atitinkamų parametrų, visuotinai priimtų taisyklių pažeidimą. Vartotojų teisės:dažnai pasigirsta nuomonė, jog verslininkai skriaudžia vartotojus nustatydami nerealiai aukštas kainas už prekes ir paslaugas. Tačiau kainos mažėtų ir kokybė gerėtų gerėtų tik panaikinus bet kokius apribojimus laisvai konkuruoti. Lietuvoje kainų mažėjimo vis dar dažnai siekiama netinkamais metodais – reguliuojant kainai. Tokie metodai mažina kainas, bet sukuria deficitą, pabloginą kokybę. Vartotojas dėl to nukenčia. Jei kainas bandoma mažinti subsidijuojant prekes ar paslaugas, nukenčia mokesčių mokėtojai. Rinkoje vartotoją saugo ne tik pardavėjo noras įtikti vartotojui, bet ir kiti mechanizmai, t.y. žiniasklaida, kuri padeda formuotis vartotojo požiūriui į prekę, ir vartotojo galimybė išieškoti patirtą žalą. Kainų reguliavimas. Reguliuoja kainų įstatymas. Naudinga: kainų politikai palaikyti, “sveikai konkurencijai” užtikrinti, infliacijos atveju, naud. Tinkamas kainų politikos reguliavimas, užtikrina tinkamą, priimtiną ir ekonomiškai pagrįstą kainų nustatymą. Leidžia numatyti tam tikro laikotarpio kainų prognozę ir kt. Prekybos politika. Priklausomai nuo valstybės požiūrio (protekcinis ir liberalusis) taikomi įvairūs instrumentai: kvotos, muitai, netarifiniai barjerai…- iš vienos pusės.Subsidijos, mokestinės lengvatos…- norint padidinti šalies eksportą.Dabar, integruojantis į ES, siekiama mažinti prekybinius apribojimus. Atsižvelgiant į ES politines nuostatas: 1) bendrijos eksportas į trečiąsias šalis neribojamas, neribojamas ir importas į bendrijos teritoriją 2) svarbios prekybos apsaugos priemonės 3) apsaugos priemonės gali būti atsakomojo pobūdžio Europoje veikia Europos laisvosios prekybos asociacija 14. Parama verslui gali būti dvejopa:1. Kai politika, kuri skirta dereguliuoti verslo aplinką, gali užkirsti kelią naujiems mokesčiams. Tokia politika gerina verslo sąlygas, tobulina konkurencinę aplinką. 2. Kaip konkretūs valdžios veiksmai, kuriais siekiama padėti verslui ir kurie dažniausiai vykdomi biudžeto lėšomis. Sukuriamas įstatyminis potvarkis ar programa, kuria skatinama veikti taip, kaip jos nesielgtų laisvosios rinkos sąlygomis. Keletas privilegijų rūšių: Netiesioginės subsidijos – tai valdiška privilegija. Valdžia leidžia įmonei nurašyti įsipareigojimus valdiškoms institucijoms(pvz. mokestinės skolos), nepaisant neefektyvios įmonės veiklos. Ši programa realiai neatgaivino nė vienos Lietuvos įmonės veiklos . ji tik nutolino jų bankrotą (“Inkaras”, “Mastis”) Kartais valstybė siūlo smukiam verslui Subsidijuotos(lengvatinės)paskolas, kurių palūkanos mažesnės už palūkanas rinkoje, Kartais valstybė apdraudžia paskolą taip palengvindama įmonių galimybes jas gauti iš komercinių bankų. Tuo pačiu ji prisiima atsakomybę už grąžinimą . Tiesioginės subsidijos – pinigai išmokami tiesiogiai, daugiausiai tokių subsidijų yra žemės ūkyje (bendrovė gali gauti paramą, padengiančią dalį produkto kainos, eksportui plėsti ar tai, kad neaugins kai kurių kultūrų. Monopolinės privilegijos geriausias pavyzdys ryšių komunikacijų kompanijos, kurios įstatymiškai apsaugotos nuo bet kokios konkurencijos. Kitoms privačioms įmonėms suteikiamos galimybės naudotis valstybiniu turtu lengvatinėmis sąlygomis ar vykdant rinkos priežiūrą ar kontrolę. Draudimai prekybai, muitai. Kaikuriems verslininkams naudinga ribota konkurencija. Verslas sudaro konkuruojančią viešosios politikos sistemą iš dalies besivaržančia su vyriausybės sistema. Verslo vadybininkai atlieka svarbias ekonomines funkcija ir jei jų veikla nebūtų sėkminga kiltų rinkėjų nepasitenkinimas, keistųsi valdymo forma. Kad taip neįvyktų valstybė: skatina investicijas, saugo rinkas, skiria nedidelius mokesčius verslui. Vyriausybės valdininkai žino, kad tolesnė veikla priklauso nuo verslui teikiamų nuolaidų, privilegijų, paskatų. Verslo atstovai daro įtaką rinkimų kontrolei: įsitraukia į interesų grupių, partijų veiklą, skiria paramą palankiems kandidatams. Verslininkai naudojasi savo įmonėmis kaip politinėmis organizacijomis (t.y. darbininkų iniciatyva, kuri suinteresuota išlaikyti darbo vietas) Verslas demokratiškos vyriausybės politikos formavimą padaro sunkų, nes imantis šalinti dėl verslo sprendimų kylančią grėsmę visuomenei (užterštumo , nesaugaus darbo) tam pasipriešina valdininkai. Jie bijo, kad pažeisdami verslą ir kenkdami darbininkams, gali prarasti politinę valdžią. 15. Privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valdiška, nes valdžia tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, tai sąlygoja paskatų stoka, valstybės valdomų įmonių dotavimas, kreditavimas ir jų garantavimas, taip sumažindamos valstybės finansų skaidrumą, padidinama našta privačioms įmonėms. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitų turtu, pelnas reiškia jo paties turto padidėjimą, o nuostolis- jo turto mažėjimą. Taigi savininkas turi daugiau motyvacijos dirbti efektyviai nei valdiško turto tvarkytojas. Privatizavimo kritikai teigia, kad kompanijų pardavimas užsienio investuotojams neleidžia formuotis vietiniam kapitalui, o uždirbtas pelnas išvežamas į užsienį. Tačiau užsieniečių dalyvavimas privatizavime yra tik sveikintinas, kadangi tai padidina konkurenciją, dėl to išauga privatizuojamo turto kaina. Vėliau, brangiau parduotas turtas paprastai efektyviau panaudojamas, nes tik pirkėjo pasiūlyta kaina leidžia numatyti, kokio efektyvumo jis tikisi iš privatizuojamo objekto, Sumokėta didesnė kaina leidžia tikėtis, kad tikimasi didesnio pelno, taigi ir naudos visuomenei. Privatizavimas įvardijimas kaip turto išvalstybinimas už kuo didesnę kainą nesukuriant jokių teisinių apribojimų laisvam rinkos veiksniui. Vadovaujantis šiuo tikslu privatizavimas turėtų būti ne tik kuo greičiau užbaigtas prekybos ir gamybos srityse, bet plečiamas privatizuojant infrastruktūrą, o taip pat sveikatos apsaugą, švietimą, kultūros, sporto ir kituose sektoriuose. Su privatizavimu negalima sieti monopolių ar kitų išskirtinių teisių suteikimo. Privatizuojant didinamas įmonės efektyvumas, privatus subjektas rizikuoja savo o ne kitų turtu, taigi savininkas turi daugiau motyvacijos dirbti efektyviau nei valdiško turto tvarkytojas. Privatizuotos įmonės geriau panaudoja turimus išteklius, greičiau persitvarko, išplečia savo produkcijos rinkas. Be to kuriama konkurencija, monopolinių struktūrų likvidavimas.gerėja teikiamų paslaugų kokybė, gerėja teikiamų paslaugų kaštai. Dereguliavimas. Jei vyriausybė tik performuoja viešąjį įmonę į valstybinę akcinę bendrovę, išskirstydama kapitalą, bet jo neišparduodama, tada reguliavimo ir dereguliavimo klausimas yra svarbus politikos pasirinkimas.Kartais, kai viešosios įmonės pertvarkomos į valstybės valdomas akcines bendroves, atliekamas dereguliavimas; tada pašalinama reguliavimo schema iš tos šakos. Viešosios firmos, tiek būdamos viešosiomis įmonėmis, tiek akcinėmis bendrovėmis, turi tendenciją su X – neefektyvumu, nes joms mažai paskatų minimizuoti sąnaudas. Ar tokiam apartumistiniam elgesiui bus pasipriešinta nustačius naują reguliavimo schemą ar pasiūlius kainos natūraliai monopolijai, priklausys nuo to, kaip vertinami ilgalaikio ir trumpalaikio susitarimo privalumai ir trūkumai. Reguliavimo ydos:žmogaus laisvės ribojimas,konkurencijos iškraipymas,neefektyvus išteklių panaudojimas, rinkos dalyvių klaidinimas,išplečia valstybės funkcijas, bei didina valstybės aparatą ir jo kainas piliečiams. Būtent tam ir reikalingas dereguliavimas, kad pašalintų šios rinkos ydas. Leistų sumažinti verslo kaštus, skatinti ekonominį aktyvumą, konkurenciją, sudaryti palankias sąlygas pradedant verslą 16. Viešoji paslauga - valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. Viešoji įstaiga- turto pagrindu sukurta ne pelno siekianti organizacija, turinti dalininkus (arba savininką), visuomenės nariams teikianti viešai paslaugas- švietimo, socialinių, sveikatos priežiūros, kultūros ir kt. srityse. Nuo kitų ne pelno siekiančių organizacijų viešoji įst. skiriasi tuo, kad yra kuriama įnašu į registruojamą kapitalą, pagrindu. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikiama valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos kiekviena pagal įstatymų paskirtą viešojo administravimo sritį. LR švietimo įst.- švietimas- prioritetinė valstybės remiama LR raidos sritis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą ir bendradarbiavimą. LR švietimo sistema- ikimokyklinis ugdymas, bendrasis vaikų ir jaunimo lavinimas, profesinį ir aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą.—pradinis, pagrindinis, vidurinis, aukštesnysis, aukštasis. Egzistuoja nevalstybinės švietimo įstaigos. Mokslas iki 16 metų privalomas, dėstoma kalba- lietuvių. Tautinėms mažumoms sudaromos sąlygos kurti bendrojo lavinimo mokyklas, mokant gimtąja kalba. Mokymas valstybinėse, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Moksleiviams ir studentams, kuriems reikia socialinės paramos, valstybė teikia pašalpas, skiria lėšų stipendijoms. LR švietimo fondą sudaro: asmenų, organizacijų, įmonių įnašai, pajamos iš paties fondo veiklos, lėšos ir materialinės vertybės iš užsienio piliečių, organizacijų. Įvesta nauja finansavimo reforma- „mokinio krepšelis“- finansavimas priklauso nuo įstaigoje besimokančių asmenų skaičiaus. Užsieniečiai, asmenys be pilietybės gali taip pat mokytis LR. Asmenims, baigusiems kokią nors švietimo įstaigą, išduodamas tai patvirtinantis dokumentas. LR sveikatos sistemos įst.- sveikatos sistemos reglamentuoja LR nacionalinės sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos apsaugą, jos stiprinimo ir teisinio reglamentavimo principus. Sveikatinimo tikslas- saugoti gyventojus nuo įvairių ligų, ilginti gyvenimo trukmę, gerinti gyvenimo kokybę, didinti gyventojų ekonominį ir socialinį našumą. Sveikatinimo veiklą sudaro: asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė veikla. Nacionalinė sveikatos sistemą- vykdomieji subjektai, sveikatos veiklos valdymą administruojantys subjektai, ištekliai, teikiamos paslaugos. Sveikatinimo sistema apima tik LR teritoriją. Teisė versti tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenziją ir sertifikatą. Sveikatos priežiūros įstatymas privalo užtikrinti: nėščiųjų, vaikų iki 16 m, motinų iki vaikui sueis 1m ir kt. asmenų sveikatą. Būtinajai med. pagalbai priskiriama: priminė med. pagalba, institucinė med. pagalba. Žmogaus audiniai, organai negali būti komercinių sandorių objektai. Slaugos paslaugos pacientams tikiamos namuose, socialinės globos įstaigose. Valstybinės visuomeninės sveikatos kontrolės rūšys: alkoholio kontrolė, tabako, valstybinė narkotikų, psichotropinių medžiagų kontrolė, higienos kontrolė, saugaus darbo maisto ir ne maisto produktų saugos kontrolė ir kt. LR piliečiai turi teisių ir pareigų soc. Srityje. Teisės- gauti inform. Apie savo sveikatą, sveikatai saugius vaistus, žaliavas, prekes ir paslaugas. Pareigos- rūpintis savo, tėvų, nepilnamečių vaikų sveikata, nekenkti aplinkai. Visos paslaugos apmokomos iš sveikatos draudimo fondo arba valstybės lėšų. Privatus sveikatos draudimo fondą sudaro 31 % pajamų mokesčio. Šį fondą administruoja valstybė bei teritorinės ligonių kasos. Jos sudaro sutartis su paslaugas teikiančiomis įstaigomis, kuriose numatomas lėšų poreikis. Socialinė apsauga- LR socialinė sveikatos apsaugos sistema susideda iš 3 dalių: soc draudimo, soc paslaugų. Sudaro soc draudimas, jo padaliniai , privatūs pensijų fondai. Soc draudimo išmokas gali gauti asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas. Išmokų dydis priklauso nuo sumokėtų įmokų. Soc aprūpinimo sistemai keliami 2 rūšių tikslai: 1 suteikti minimalų saugumą, kai asmuo netenka pajamų; 2 užtikrinti gyvenimo lygį, buvusį iki pajamų praradimo. Soc draudimas LR deklaruoja abu šiuos tikslus, tačiau praktiškai nepasiekia nė vieno iš jų. Soc draudimo fondas praktiškai jaučia lėšų trūkumą. Problemą bandoma išspręsti didinant pensijinį amžių, įmokos tarifą. Valstybė sunkiai gali pasiekti užsibrėžtus tikslus, o iš gaunamų lėšų teikiamas tik minimalus aprūpinimas. Valstybės soc parama nukreipta prieš skurdą visuomenėje. Ji teikiama pinigais soc pašalpa, nemokamomis paslaugomis valstybinėse globos įstaigose, globos pinigai skurdo, netekus tėvų, benamystės, bedarbystės, laikinai dėl ligos netekus darbingumo, daugiavaikingumo, grįžus iš pataisos įstaigos ir kt. atvejais.. Pašalpa teikiama tik nustatytos kategorijos asmenims. Netikslingai skiriant daugybę pašalpų, švaistomos mokesčių mokėtojų lėšos. Bendrosios soc paslaugos- infrom teikimas ir konsultavimas namuose; specialiosios soc paslaugos- stacionariose įst. Administruojama per savivaldybes. Užimtumo politika- Darbo birža- bedarbių rėmimas, nemokamos darbo biržos paslaugos: įsidarbinimas, informacijos apie laisvas darbo vietas teikimas ir kt. Kultūros paslaugų administravimas- Kultūros ministerija yra LR institucija, formuojanti ir įgyvendinanti valstybės kultūros politiką, profesionalaus bei mėgėjų meno, teatro, muzikos, dailės, kino, muziejų, bibliotekų, leidybos autorių teisių ir gretutinių teisių bei kultūros vertybių apsaugos srityse. Pagrindiniai valstybės kultūros politikos tikslai: • išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą; • skatinti kūrybinę veiklą, meno įvairovę ir nacionalinės kultūros atvirumą; • sudaryti visuomenei sąlygas dalyvauti kultūroje ir ją vartoti. Valstybinė kultūros politika įgyvendinama vadovaujantis šiais principais: • demokratiškumo (kiekvienas viesuom narys turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl kultūros, imtis kultūrinės veiklos, naudotis kultūros paslaugomis) • tapatumo (lietuviai ir kt tautinės bendrijos turi teisę puoselėti nacionalinę kultūrą) • decentralizacijos (sprendimai ir atsakomybė už kult polit formavimą ir įgyvendinimą padalijama tarp valstybės ir savivaldybių institucijų, plėtojama kult savivalda) • atvirumo (sudaromos sąlygos skleisti kultūrą pasaulyje, susipažinti su kt tautų kult) 17. Viešoji paslauga - valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikiama valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos kiekviena pagal įstatymų paskirtą viešojo administravimo sritį. Piliečių dalyvavimą galima nusakyti kaip bendradarbiavimą tarp piliečių ir valdžios. Valdžia informuoja piliečius ir juos išklauso, o šie išsako savo pageidavimus, nuomonę valdžiai. Piliečių dalyvavimas padeda valdžiai geriau tenkinti jų poreikius, o piliečiams suteikia galimybę juos išsakyti. Visuomenės dalyvavimas viešajame administravime gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais. LR piliečiai gali tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme bei vietos reikalų tvarkyme. Konstitucijoje apibrėžtais būdais remti prezidentą, Seimo ir savivaldybių tarybų narius, dalyvauti referendumuose, naudodamiesi įst iniciatyvos teise, kuri reiškia pasirašymą tų asmenų, kurie palaiko tam tikro įst rengimą. Taip pat gali būti skiriama pavienių asmenų veikla, rengiami vieši svarstymai, rengimai, komentarai, dalyvaujama patariamuosiuose komitetuose, organizuoja demonstracijas, vykdo rinkimines kampanijas, dalyvauja NVO profsąjungų, politinių partijų, kt. visuomeninių org veikloje, daro įtaką, pasitelkiama žiniasklaidos pagalba, sudaromos darbo grupės, komisijos, reiškiamos peticijos. Kad piliečių dalyvavimas būtų veiksmingas, jiems turi būti garantuota teisė p informaciją, burtis į draugijas, kreiptis į teismą, žodžio laisvė. Viešosios įstaigos užsiima nekomercine veikla, teikia tam tikras paslaugas. Valdžios paramos nevyriausybinėms organizacijoms formos: keitimaisi informacija; nevyra org veiklos propagavimas; nevyr org įtraukimas į spendimų priėmimo procesą; aiškių atsiskaitymo principų nustatymas; palankių sprendimų priėmimas. Nevyr org: interesų grupės- organizuota asmenų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką valdžios politikai struktūra. Interesų gr skiriasi savo struktūra, narių sk, įtaka politikai ir kt. anoniminės gr- trumpalaikiai kokios nors problemos sprendimui sudaryti sambūriai. Jos naudoja netradicinius politinius veiksmus, net politinę prievartą. Neasocijuotos gr- epizodiški susibūrimai pagal socialinius, religinius ir kt požymius. Institucinės gr- armija, valdininkija, kt formalios org. Joms būdinga aiški, formali organizacinė struktūra. Asocijuotos gr- profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietinės organ. Šių grupių veikla įteisinama ir reglamentuojama įst. Viešųjų inter. gr siekia kolektyvinės naudos ne vien savo ir nariams, bet ir platesnei visuomenei. NVO- laisva piliečių valia įkurta formali ar ne organizacija, kuri tarnauja visuomenės org gr labui, nesiekia pelnui tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Pgr tikslai yra labiau soc nei ekon (labdaros, profesinės ar kt ne pelno siekiančios org). Pabrėžiamas NVO savarankiškumas, jų paslaugos yra pigesnės, nes gali pritraukti savanorių aukas. NVO galėtų turėti:1 asociacijos statusą (savanorių susivienijimas); 2 visuomeninės org statusą (savarankiškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams); 3 viešosios įst statusą (sukurta ne pelno siekianti turto pagrindu); 4 fondo statusą (narių neturinti, ne pelno siekianti org, kuri siekia įtak valstybėje). Pagal partijos stilių partijos gali būti klasifikuojamos į pragmatines (siekia tam tikrų soc gr paramos), ideologines ir partikuliaristines. Jos atstovauja atskirų etninių, religinių gr interesus. 18. Nevyriausybinės organizacijos - privačios organizacijos, kurios nėra įkurtos vyriausybių ar tarpvyriausybinio susitarimo pagrindu. Jos dėl savo veiklos efektyvumo vaidina gana svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose. Termino „nevyriausybinė organizacija“ prasmėje yra nurodoma į atsiribojimą ne tik nuo valstybinių institucijų, bet ir nuo įmonių, politinių partijų, profsąjungų, religinių bendruomenių. NVO pagal veiklos pobūdį skirstomos:1 savanoriškas org (vykdo soc misiją, besiremdamos visuomenės vertybėmis); 2viešųjų paslaugų teikimo org (funkcionuoja kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos, tarpininkaujančios visuomeniniams tikslams); 3 piliečių org reprezentuoja savo narių interesus, pasitiki savimi; 4 viešosios politikos įgyvendinimo org (valdžios kūriniai). Vyriausybės ir NVO santykių modeliai: 1 valdžios dominavimo modelis (valdžia vaidina svarbiausią vaidmenį paslaugų finansavime ir kūrime bei teikime; 2 NVO sektoriaus dominavimo modelis- pgr vaidmuo NVO; 3 lygiagretusis modelis- ir valdžia ir NVO įtraukti į soc paslaugų teikimą; 4 bendradarbiavimo modelis- valdžia ir NVO sektorius dirba kartu. LT nėra NVO duomenų bazės- dalis NVO registruojamos savivaldybėse ar apskrityse, kt- Teisingumo ministerijoje. Klasifikuojamos pgl veiklos kryptis, tikslus, juridinio asmens įregistravimo tipą ir kt. Dabar Lietuvoje yra kelių statusų NVO. Jei organizacija nori įgyti juridinio asmens teises, ji turi būti registruota. Tai padaryti reikia pagal pasirinktą įstatymą, kuris atitiktųš steigėjų interesus. Pagal šiou metu galiojančius įstatymus NVO gali turėti asociacijos, visuomeninės org., viešosios įstaigos ar labdaros ir paramos fondo statusą. Daugelis org.veikai pagal kiekvienos jų veiklos rūšį reglamenuojančius įstatymus (švietimo, socialinės ir sevikatos aps., ekonominės plėtros, aplinkos apsaugos ir kt.įst.). Besiplėtojančios demokrat. sąlygomis svarbus NVO tikslas yra veikti valstybės valdžios institucijas ir sakatinti visuomenę telktis. b. Apie ne pelno organizacijas, tiek LR, tiek kitose valstybių konstitucijose kalbama iš žmogaus teisų užtikrinimo pozicijų. Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asocijacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitut. LR konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę ”Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi konstitucijai ir įstatymams. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokia nors bendrijai” Pagrindinės NVO rūšys. Kontinentinės teisės tradicijos šalyse yra ryškus atskyrimas tarp ne pelno organizacijų, kurių vidinė struktūra paremta turtiniais įnašais, ir ne pelno organiza.,kurių vidinė struktūra paremta naryste. Apibendrintai pirmosios rūšies organiz.,vadinamos fondais, o antrosios rūšies-asociacijomis. Fondams būdinga tai, kad neturi narių, bet jie turi steigėjus, savininkus, dalininkus ir kt., kurie yra kažkuo prisidėją prie organizacijos steigimo, ar tolimesnio gyvavimo. Asociacijose visuomet yra nariai kurie gali įstoti į asoc. Ir išstoti iš jos. Asoc. Nariai gali turėti labai plačius įsipareigojimus asoc, tačiau dažniausiai jie apsiriboja pareiga mokėti nario mokestį ir laikytis įstatų. Nacionalinėse kontinentinei tradicijai priklausančių valstybių teisėse ne pelno organizacijos, remiantis šiuo skirstymu dažnai yra įtvirtinamos dviem atitinkamais įstatymais: fondų ir asociacijų. Lietuvoje kaip ir nemažoje dalyje kitų valstybių, šias rūšis atitinka ne vienas, o daugiau teisinių organizavimosi formų.šiuo metu baigta formuoti ne pelno organiz. sistemą įtvirtinanti teisinė bazė.perėjimas prie šios sistemos buvo pradėtas 1995m.šis įstatymas demokratizavo visuomeninių org, reglamentavimą. 1996m. priimti asociacijų, labdaros ir paramos fondų bei viešųjų įstaigų įstatymai. Šios organiz. ir jau minėtos visuomeninės organiz. tapo Lietuvos ne pelno organizacijų sistemos pagrindu. Be šių pagr. ne pelno org. egzistuoja daugybė specifinių, kurios yra skirtos veiklai vienoje ar kitoje siauresnėje srityje. NVO komercinė veikla. Ne pelno organiz. ekonominė veikla yra diskusijų objektas. Lietuvoje iš visų pgr, ne pelno organ.rūšių tik viešosios įstaigos gali užsiimti ūkine veikla tomis pačiomis sąlygomis kaip ir įmonės.VĮ gali teikti mokamas paslaugas, gaminti produkciją, nustatyti kainas. Tai labai svarbi VĮ ypatybė , kluri dažnai nulemia apsisprendimą, kokį statusą steigiant ne pelno organizaciją pasirinkti. Labdaros ir paramos fondai bei asoc, yra labai apriboti. Įstatymas joms besąlygiškai draudžia ekonominę veiklą. Šioms organ. Nelieka jokios kitos teisėtos galimybės gyventi ne iš paramos. Mokesčiai , labdara, parama. Vienintelis esminis ne pelno organ,bruožas yra gauto pelno neskirstymas,visais kitais atvejais galioja bendros taisyklės.ne pelno org, privalo mokėti visus mokesčius, o mokesčių lengvatos yra tik išimtys.galimybė gauti neapmokestintą paramą yra viena iš reikšmingiausių mokestinių lengvatų ne pelno organ, todėl itin svarbią reikšmę Lietuvos ne pelno organizacijas reglamentuojančių teisės normų sistemoje turi Labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis, ką galima laikyti labdara ar parama mokesčių lengvatų tikslais. Būtina žinoti, kad paramos ir labdaros įstatymas reglamentuoja tik Labdaros ir paramos mokestinius aspektus, visiškai neliesdamas pačių santykių esmės. Tai reiškia, kad paramą galima duoti ne tik pagal Labdaros ir paramos įstatymą, bet mokesčiai nebus tokie palankūs. 2001m 01 priimtas naujas Lab ir par įstat.kuriame patikslintos paramos ir labdaros sąvokos nustatant, kad labdaros gavėjas yra fizinis asmuo, o paramos – ne pelno organ.;2-remiamos būtų nebe programos, bet ne pelno organ.,; 3- pati ne pelno organ, būtų atsakinga už tinkamą paramos naudojimą; 4- apibrėžta aukos kaip anoniminės paramos sąvoka;5-numatyta, kad NVO turės atskirai registruotis kaip paramos gavėjai, bet neįgys šios statuso automatiškai- užteks registruojantis tik pažymėti ar norima būti paramos gavėju. 19. Valdžia, orientuota į klientą, yra viena iš naujojo viešojo valdymo principų. Tokios valdžios varomoji jėga yra klientas. Svarbiausia patenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Valstybės verslininkai išmoko iš savo kolegų privačiame sektoriuje, kad piliečiai nebus patenkinti, jei į juos nebus sutelktas visas dėmesys. Kadangi įstatymų leidybos institucijos vyriausybinėms organizacijoms skiria didžiąją dalį valstybės išteklių, šios agentūros veikia nelabai atsižvelgdamos į klientus. Jos funkcionuoja vadovaudamosi savo pačių ir tų, kurie jiems suteikia finansavimo šaltinius, prioritetais, o ne tuo, ko iš tiesų reikia jų klientams. Tačiau visuomenė bus patenkinta tik tada, kai valdžia rūpinsis jų interesų įgyvendinimu.Visuotinės kokybės vadyba (VKV). Nors egzistuoja skirtingi požiūriai į VKV, tačiau yra bendros idėjos, tinkamos bet kuriam požiūriui: 1.Institucinis požiūris. Visos organizacijos sistemos dalys turi dirbti bendram visos sistemos labui. Būtina atsižvelgti į kultūros, techninę, valdymo sistemą. Kultūros sistema – įsitikinimai ir iš jų kylantis elgesys, bendras visai organizacijai. Ši sistema dar vadinama socialine. Techninė sistema – tokie veiksmai kaip terminologija, fizinė infrastruktūra, kapitalinės investicijos ūkiui, kad organizacija pasiektų savo tikslus. Valdymo sistema – procesai, kuriais organizacija valdo savo žmogiškuosius ir materialinius išteklius ir kita turtą. 2.VKV priemonės: a) statistinė kokybės kontrolė; b)priežasties ir pasekmės diagramos, padedančios nustatyti, kaip įvairūs veiksniai sąlygoja gerą ar blogą rezultatą; c)etalono įvedimas, t.y. geriausių prieinamų produkto ypatybių, procesų ir paslaugų radimas bei jų kaip standarto panaudojimas tobulinant produktus, procesus, paslaugas. 3.Dėmesio sutelkimas į vartotojus. Visos priemonės bevertės, jei vartotojas nepatenkintas. 4.Vadovo vaidmuo pagal VKV. Kokybės problema prasideda valdybos ar aukštesniojo lyderio vadovų kabinetuose. Vadovo darbas – surasti ir ištaisyti nesėkmės priežastis, o ne tik nustatyti nesėkmę ir ką nors apkaltinti.5.Darbuotojų dalyvavimas. Reikalingas galios suteikimas: valdžios žinių ir išteklių suteikimas pavieniams asmenims, kad jie galėtų įvykdyti darbo užduotis. Geriausiai žino, kaip darbą atlikti, tiesiogiai jį atliekantys. Kokybė tapo veiksniu, kurio organizacija negali nepaisyti. 20. Centralizacija – kai iš vieno centro vadovaujama visai valstybei, valstybės valdžia nedeleguoja jokios kompetencijos kitiems. Tai unitarinės valstybės pagrindinis požymis. Unitarinė valstybė – kurios teritorijoje funkcionuoja vienintelė politinė ir juridinė organizacija (valstybės valdžios aparatas), realizuojanti suverenitetą.Centralizuotos unitarinės valstybės nedeleguoja jokios kompetencijos kitiems kolektyvams, visos valdžios galios paliktos valstybės valdžiai. Valstybės valdžios institucijų santykiai funkcionuoja pagal hierarchinį modelį. Centralizuotose valstybėse nėra vietos savivaldos ar autonomijos. Centralizuota valdžia užtikrinamos visos pileičių teisės; tinka kriziniais momentais. Valdžios funkcijas įgyvendina iš aukščiau skirti administratoriai. Centralizuotose valstybėse yra tik vienas politinių sprendimų priėmimo centras, vienas valstybinės valdžios institucijų funkcionavimo lygis ir viena teisinių normų sistema. Privalumai: centralizacija yra gerai, kai reikia užtikrinti šalies unifikaciją, vienodumą, garantuoti ir apsaugoti piliečių lygybę. Taip pat ji lemia tvirtos valstybės, turinčios tvirtą valdžios organizaciją, susiformavimą. Centralizavimo principas tinka apsaugoti valstybės interesams, kai iškyla karo grėsmė. Trūkumai: valstybės valdžia priima sprendimus neatsižvelgdama į vietos gyventojų nuomonę, interesus. Centralizuota valstybinės valdžios sistema yra nelanksti, mažiau demokratinė (slopinama vietinių reikalų specifika), kelia pavojų individo laisvėms. Decentralizacija – kai valstybinė valdžia atsisako dalies savo kompetencijos kitų viešųjų juridinių asmenų naudai. Valdymo funkcijos perduodamos savivaldos teisę turinčioms teritorijoms (savivaldybėms). Šie teritoriniai vienetai yra viešosios teisės juridiniai asmenys, turintys savo funkcionavimo juridinį pagrindą (pavadinimą, biudžetą, mokesčius, atsakomybę). Decentralizavimo kolektyvai yra institutai, apribojantys valstybinės valdžios absoliučią laisvę, galybę, galimybę piktnaudžiauti valdžia. Tačiau decentralizuotų teritorinių kolektyvų valdžia yra apribota. Jie negali viršyti nustatytos kompetencijos ribų, kištis į valstybinės valdžios kompetenciją, kai sprendžiami vidaus ir išorės suvereniteto klausimai. Privalumai: priartina sprendimų rengimą, priėmimą, vykdymą prie visuomenės narių. Daro demokratiškesnę valstybės organizacijos formą, apsaugo nuo diktatūros, valdžia pripažįsta savo konkurentų, disponuojančių tam tikra jėga, egzistavimą, užtikrina socialinę, ekonominę, politinę plėtrą. Trūkumai: finansų, lėšų problema, kompetencijos padalijimas (galimi konfliktai). Decentralizavimo formos: 1. atstovavimo (decentralizuoti vienetai gali turėti savo atstovavimo institucijas); 2. biudžeto valdymo (savivaldybės gali sudaryti savo biudžetą, išleisti pajamas); 3. personalo valdymo (gali priimti, atleisti darbuotojus); 4. viešųjų paslaugų administravimo (iš aukštesnio lygmens perduodama į žemesnį); 5. viešųjų paslaugų teikimo (paslaugas suteikiančios įmonės: mokyklos, ligoninės). Dekoncentravimas – tam tikrų funkcijų perdavimas iš centrinės valdžios kitiems teritoriniams vienetams. E.g. teritorinio valdymo suteikimas apskitims. Tikslas: priartinti centrinę valdžią prie vietos gyventojų. 21. Demokratinės valstybės valdymas negali būti sutelkiamas vienos ar kelių aukščiausių institucijų rankose. Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Tai motyvuojama tuo, kad atskiros valstybės teritorijos turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas turi būti glaudžiai susijęs su gyventojų bendruomene. Vietinių bendruomenių interesus atstovauja vietos savivaldos institucijos. Centrinės valdžios funkcijos yra neatsiejamos nuo visos šalies masto problemų sprendimo, įvairių sričių politikos formavimo, teisės aktų leidimo, taikymo. Centrinė valdžia atlieka svarbiausias valstybės valdymo procedūras, formuoja valstybės masto veiklos strategijas. Centrinės valdžios funkcijos bendros visai valstybei: gynyba, tarptautinė prekyba, politika, muitai ir t.t. Nagrinėjant klausimą svarbu išsamiai išanalizuoti, kokias funkcijas centrinė valdžia perdavusi regioninei ir vietos valdžiai. Regioninį valstybės valdymą atlieka 10 apskričių vadovaujamų apskrities viršininkų. Šių pareigūnų įgaliojimai skirstomi į tam tikras sritis: tai įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais. Steigia ir reorganizuoja švietimo įstaigas, susijusias su sportu, globa, kultūra. Prižiūri bendrosios politikos minėtais klausimais vykdymą. Kontroliuoja socialinių paslaugų tiekimą, sprendžia užimtumo klausimus. Taip pat turi įgaliojimų sveikatos priežiūros srityje (reorganizuoja ligonines). Turi įgaliojimų žemėtvarkos, žemės ūkio srityse (įgyvendina žemės reformą, vykdo kaimo plėtros programas, ir t.t.) Kiti įgaliojimai: prižiūri teritorijos planavimą, atlieka kultūros, architektūros paminklų apsaugą. Regioninės valdžios veikla yra griežtai kontroliuojama centrinės valdžios. Vietos valdžią Lietuvoje vykdo savivaldybės: Jų funkcijos: 1. savarankiškos (ikimokyklinis, papildomas ugdymas, suaugusiųjų švietimas, viešųjų ir sezoninių darbų organizavimas, sąlygų verslo plėtrai sudarymas, kūno kultūros ir sporto plėtojimas, turizmo ir gyventojų poilsio organizavimas, gyventojų užimtumo, kvalifikacijos įgijimo, persikvalifikavimo organizavimas ir pan. 2. ribotai savarankiškos: bendrojo lavinimo organizavimas, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, sąlygų invalidams integruotis į visuomenę sudarymas, socialinių paslaugų tiekimas, statybos ir architektūros reikalavimų užtikrinimas, aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga, alkoholio ir tabako reklamos draudimo ir ribojimo laikymosi kontrolė, dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant regionų plėtros programas ir t.t. 3. perduotos (valstybinės): civilinės būklės aktų registravimas, išmokų skaičiavimas ir mokėjimas, dalyvavimas rengiant surašymus, rinkimus, priešgaisrinių tarnybų organizavimas. 4. sutartinės: jas savivaldybė gali atlikti kai įstatyme nenumatytos valstybės funkcijos – viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų tiekimo. Sutartims turi pritarti savivaldybės taryba. Savivaldybės yra savarankiškesnės, bet ir joms priskirtos funkcijos mažesnės svarbumu tvarkant valstybės gyvenimą. 22. Savivaldos institucijos yra: 1)renkama atstovaujamoji-savivaldybės taryba 2)vykdomosios-meras ir valdyba(sudaroma tarybos sprendimu) 3)kontrolės-savivaldybės kontrolierius. Savivaldos institucijos sprendžia vietinio lygio klausimus. Taryba renkama bendrais rinkimais, sprendimai joje priimami kolegialiai. Kai savivaldybės teritorijoje įvedamas tiesioginis valdymas, valdymą organizuoja vyriausybė. Savivaldybės taryba priima sprendimus ir organizuoja jų įgyvendinimą, kontrolę.Taryba sudaro komitetus, jie prelimenariai nagrinėja klausimus,rengia ir teikia tarybai,merui, valdybai ir kontroliuoja kaip laikomasi įstatymo.Yra privalomas kontrolės komitetas, kuris prižiūri kontrolieriaus darbą.Komitetų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.Administracinė komisija nagrinėja jos kompetencija priskirtas administracinių pažeidimų bylas. Taryba skiria ir atleidžia merą, tvirtina savivaldybės biudžetą, savo veiklos reglamentą, renka kontrolės komiteto pirmininką,nustato viešųjų paslaugų kainas ir tarifus(keleivių režimas,komunaliniai patarnavimai.), sprendžia dėl specialių fondų sudarymo ir t.t. Valdyba rengia biudžeto projektą, sprendžia dėl kompensacijų mokėjimo, nagrinėja prašymus atkurti nuosavybės teises,atsakinga už personalo valdymą. Meras yra vykdomoji savivaldos institucija.Meras: sudaro valdybos ir tarybos darbotvarkes, teikia sprendimų projektus, atstovauja savivaldybių teisėms, administruoja savivaldybės asignavimus, rūpinasi viešąja tvarka, organizuoja pirminę asmens sveikatos apžiūrą, organizuoja socialinių paslaugų teikimą. Savivaldybių veiklos funkcijos skirstomos į:savarankiškos-atliekamos pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenės interesams. Priskirtos-įgyvendinamos pagal įstatymus,kitus teisės aktus, atliekamos atsižvelgiant į aplinkybes ir sąlygas. Valstybinės –valstybės perduotos funkcijos atsižvelgiant į gyventojų interesus, jos perduodamos įstatymais, įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Sutarties – tai įstatymais numatytos valstybės funkcijos, atliekamos pagal sutartis. Kontrolierius kontroliuoja savivaldybės biudžeto naudojimą, atlieka vidaus auditą. Savivaldybės administraciją sudaro seniūnijos ir viešojo administravimo bei paslaugų tarnautojai:seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys. Seniūnija: administruoja jai priskirtų viešųjų paslaugų teikimą, organizuoja socialinę paramą , viešuosius darbus,išduoda įvairias faktinę padėtį patvirtinančias pažymas.Šaukia gyventojų sueigas. Seniūnas atsako už seniūnijos vidaus valdymą, administruoja asignavimus skirtus seniūnijai,atlieka notaro,metrikacijos biuro pareigas ir kt. 23. Administraciniams teritoriniams vienetams 1990m. vietos savivaldos pagrindų įstatymas suteikė savivaldos teisę. Buvo nustatytos 2 savivaldos lygių sistema:1)žemesnioji (apylinkės, gyvenvietės, rajono (apskrities) miestai); 2)aukštesnioji (atstovavo rajonai ir respublikos miestai) 1995m. dvipakopė sistema buvo panaikinta ir susiformavo vieno lygio savivaldybių sistema, kurią šiuo metu sudaro 60 savivaldybių. Žemesnysis savivaldos lygmuo – apylinkė, transformavosi į seniūnijas (tai savivaldybės struktūriniai teritoriniai padaliniai, neturintys savivaldos teisių. Per paskutinį XXa. Dešimtmetį buvo įtvirtinti šie naujos vietos savivaldos principai: 1)vietos savivaldos institucijos yra integruota viešojo administravimo sistemos dalis. Jos, tvarkydamos viešuosius reikalus, remiasi savarankiškumu, teisinėmis garantijomis. 2)vietos reikalus tvarko renkamos atstovaujamosios vietos savivaldos institucijos, t.y. tarybos ir jų sudaromos vykdomosios institucijos – valdybos ir merai. Funkcijas padeda vykdyti savivaldybės administracija. 3)vietos savivaldos institucijoms priskirta savarankiškoji ir valstybės deleguotoji kompetencija. 4)vietos savivaldos instituc14141414141414141414141414oms priskirtą kompetenciją, turi veikimo, iniciatyvos, sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai neprieštarauja teisės aktams. 5)savivaldos institucijos turi teisę sudaryti savarankišką biudžetą, nustatyti vietinius mokesčius. Turi teisę į nuosavybę, gali užsiimti ūkine – komercine veikla. 6)savivaldos institucijoms lėšos deleguotosioms funkcijoms vykdyti atskiriamos iš valstybės biudžeto. Joms gali būti skiriamos dotacijos ir kompensacijos iš valstybės biudžeto. 7)savivaldos institucijos gali laisvai imtis spręsti iškylančias problemas, kurios nėra priskirtos valstybės valdžių institucijų kompetencijai. 8)savivaldos institucijos gali steigti savo įmones, įstaigas,organizacijas, joms vadovauti. tačiau jos pavaldžios tik teisėtumo požiūriu. tik nepriklausomi teismai turi teisę spręsti vietos savivaldos institucijų veiksmų teisėtumo klausimą. 9)vietos savivaldos institucijos turi teisę duoti nurodymus tam administraciniam vienetui, kurį jos valdo; naudotis visuomenės pagalba, kad užtikrintų teisėtų sprendimų įgyvendinimą. 10)įstatymais nustatyta visų savivaldybių lygybė. Jos naudojasi laisvai tokiomis teisėmis, turi tuos pačius įgaliojimus. Svarbu tai, kad nė viena savivaldybė neturi teisės kontroliuoti, prižiūrėti jokios kitos savivaldybės. 11)įstatymai nepripažįsta savivaldybių nepriklausomybės, jokio vaidmens nacionalinės politikos formavime. Vietos savivaldos institucijos turi tik vietinės iniciatyvos teisę. Įstatymas taip pat nepripažįsta jokių ypatingų savivaldybių teisių. Vadinasi, bet kuri vietos savivaldybė laikoma tik vietine savivaldybe. Vietos savivalda ir jos institucijos yra sudedamoji viešojo administravimo sistemos dalis. 24. Gaunamų pajamų ir išlaidų sąmatos yra vadinamos biudžeto. Jame pajamos ir išlaidos apskaitomos tam tikram laikotarpiui ir pateikiamos detalizuotais straipsniais. Biudžetas – vienas svarbiausių administravimo ir valdymo apskaitos ir perspektyvinės kontrolės elementų. Biudžeto sudarymo procesas apima šias stadijas: 1) Tikslią sąveiką, ryšį, bendrus nurodymus žmonėms, atsakingiems už biudžeto rengimą; 2) Biudžetą sudariusios institucijos veiklos sėkmės veiksnių apibrėžimą; 3) Visų sričių pradinių biudžetų (sąmatų) sudarymą; 4) Derybas dėl biudžeto tikslų; 5) Galutinį biudžeto koordinavimą ir peržiūrą; 6) Visų biudžetų priimtinumą ir patvirtinimą. 7) Nuolatinį faktiškos veikos, palyginti su biudžeto tikslais, tikrinimą. Kaina už naudojimąsi viešosiomis gėrybėmis yra kiekvieno gyventojo mokamų tiesioginių mokesčių dalis. Šiuos mokesčius nustato valstybė asmenims ir kitiems ūkininkavimo subjektams, priklausomai nuo jų pajamų, turto, kintant mokėtojo padėčiai. Viešųjų gėrybių kaštai paprastai dengiami iš valstybės biudžeto. Jo pajamos kaupiamos iš 3 šaltinių: 1) Mokesčių įplaukų; 2) Paskolų, duodančių tam tikras palūkanas; 3) Popierinių pinigų i.r monetų emisijos. Bendą biudžetą sudaro: nacionalinis biudžetas, valstybinio soc. draudimo biudžetas, privalomojo sveikatos draudimo biudžetas ir nebiudžetiniai fondai. Nuo 1999m. biudžeto lėšos skiriamos ne asignavimo valdytojams, o jų vykdomoms programoms. Programinis biudžeto formavimas gali padidinti biudžeto lėšų panaudojimo efektyvumą. Apsispręsti dėl konkrečios programos finansavimo galima tik tuomet, kai yra suformuoti programos tikslai, aiškiai suplanuoti veiksmai, reikalingi jiems pasiekti. Pirmiausia turi būti įvardinami valstybės funkcija, iškeliamas konkretus tikslas. 2001m. visoms į biudžetą pretenduojančioms institucijoms buvo privaloma atlikti aplinkos analizę, suderinti savo tikslus, parengti strateginį veiklos planą. Tai padarius ir pateikus pareiškas LRV kanceliarijai ir Finansų ministerija juos analizuoja, rekomenduoja patikslinti. Projektą patikslinus jį tvarko strateginio planavimo komitetas, tik po to – vyriausybė. Valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja vyriausybė, o pats projektą rengia Finansų ministerija. jis formuojas remiantis valstybės įstatymų aktais, statistikos duomenimis ir kt. Seimo komitetai svarsto valstybės biudžeto projektą, rengia pareiškimus bei išvadas seimui, kuris svarsto valstybės biudžeto projektą atsižvelgdamas į vyriausybės pranešimą. Seimas tvirtina valstybės biudžetą. Biudžeto pajamos planuojamos remiantis makroekonominėmis programomis: planuojamas BMP, infliacija, darbo užmokesčių, numatomais mokesčių įtatymų pakeitimais. Nagrinėjant biudžeto sandarą galima padaryti 2 išvadas; 1) Biudžeto nesistemingumu naudojamasi norint paslėpti tikrąją biudžeto išlaidų struktūrą. 2) Biudžeto nesistemingumas sąlygoja tai, kad biudžeto lėšos skirstomos neapgalvotai. 25. Valstybės biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų balansas. Valstybės biudžeto pajamas sudaro mokestinės ir nemokestinės pajamos. Mokestinės pajamos Galima išskirti tiesioginius (asmens pajamų mokestis, socialinio draudimo mokesčiai) ir netiesioginius mokesčius (muitų, akcizų, pridėtinės vertės mokestis(PVM 18 proc.)). Šiuo metu taip surenka daugiausiai pajamų. Akcizų mokesčio nustatymas suderinamas su ES direktyvomis tabako, alkoholiui ir naftos produktams. Yra ir kitų akcizo mokesčių. Prie mokestinių pajamų galima priskirti ir tokius mokesčius: 1. Pelno. 15 proc.tarifai nuo pelno. Dabar siūloma pereiti prie paskirstomojo pelno apmoketinimo. 2. Konsulinis. Už diplomatinėse atstovybėse teikiamas paslaugas, pvz., už vizos išdavimą. 3. Tarptautinės prekybos ir sandorių. Eksportuojamos ir importuojamos prekės apmokestinamos muito mokesčiais. 4. Už aplinkos teršimą. Jį moka įmonės, kurios teršia aplinką. Nemokestinės pajamos Tai pajamos iš valstybės turto, už valstybės lėšų likučius einamosiose sąskaitose, paliekamos už paskolas, finansinė parama iš užsienio šalių, biudžetinių įstaigų pajamos už teikiamas paslaugas. Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro: mokestinės, nemokestinės pajamos ir dotacijos. Mokestinės. Fizinių asmenų (gyventojų) pajamų mokestis – 15proc., žemės mokestis, įmonių ir įstaigų likviduojamo turto mokestis, paveldimo ar dovanojamo turto mokestis, nuomos mokestis, vandens telkinių, žyminis mokestis, prekyviečių mokestis, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei ir kt. Nemokestinės. Tai pajamos iš savivaldybės turto, vietinės rinkliavos, savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas, baudos ir pajamos iš konfiskacijos, taip pat pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose, valstybės dotacijos ir kt. Pasiūlymai. Jei šalyje mokesčių norma didėja, tai šalies biudžeto pajamos padidės, tačiau privatus kapitalas išplauks iš šalies į užsienį. Mokesčiai yra ne tik valstybės pajamų ir jos bendrųjų pajamų šaltinis, bet ir veiksnys, stabdantis verslą. Šalyse, kur mokesčių našta mažesnė, ekonominio augimo tempai didesni (JAV). Jei vyriausybė didina mokesčius, šalyse atsiranda papildoma mokesčių našta, mažinanti ekonomikos efektyvumą, tada keičiasi. Dabar Lietuvoje siekiama sumažinti 33 proc.gyventojų pajamų mokestį, kuris taikomas pagal turto sutartis. Tuomet žmonėms liktų daugiau pinigų, kuriais jie galėtų disponuoti - išleisti į apyvartą pirkdami prekes ar paslaugas. Taip susidarant vartojimo grandinei, pajamos sugrįžtų į Lietuvos valstybės biudžetą.taip pat planuojama didinti muito mokestį alkoholiui ir tabakui. Tai susiję su lietuvos stojimu į ES. Tai atsilieps ne tik vartojantiems šias, bet ir kitas prekes susijusias su šiomis. Panaikinti pelno mokestį. Sumažinti pajamų mokesčio tarifą. Didžiausią dėmesį skirti PVM tobulinimui, apmokestinti importuojamas paslaugas. Žyminį mokestį skaičiuoti pagal paslaugos kaštus. Panaikinti specialius apskaitos dokumentus: sąskaitas – faktūras, PVM sąskaitas-faktūras, transporto važtaraščius. 26. Valstybės išlaidas sudaro darbo užmokestis valstybinio sektoriaus darbuotojams, mokėjimai už prekes, įvairios kapitalinės išlaidos, pvz.: ligoninių statybos, mokėjimai individualiems asmenims, šeimoms ir kt. svarbus rodiklis ekonomikoje- valstybės vartojamos ir perskirstomos BVP dalies kitimas. Išlaidos visuomeniniam saugumui ir valstybės aparato išlaikymui išsivysčiusiose šalyse gana stabilios ir sudaro 7-8 % biudžeto. Valstybės išlaidų struktūroje didėja lėšų dalis, skiriama socialiniam aprūpinimui ir draudimui. Tai geras veiksnys, nes rūpinimasis žmogumi nuo pirmo žingsnio iki senatvės tampa išsivysčiusios šalies klestėjimo sąlyga. Intelektualiojo veiksnio vaidmens augimas sąlygoja Valstybės išlaidų didinimą sveikatos apsaugai bei švietimui. Vis didesnė nacionalinių pajamų dalis turi būti perskirstomas tarp dirbančiosios gyventojų dalies ir tų, kurie anksčiau įnešė indėlį į šalies BVP. Žymi valstybės biudžeto dalis skiriama rajonų infrastruktūrai (transportui, komunikacijoms) plėsti, kadangi jų išsivystymo lygis lemia šalies rajonų ekonominio ir socialinio išsivystymo subalansuotumą. Svarbią dalį sudaro mokslo tyrimų finansavimas. Parama tenka kai kurioms ūkio šakoms, siekiant didinti užimtumo lygį šalyje. Jei šalyje mokesčių norma didėja, tai šalies biudžeto pajamos padidės, tačiau privatus kapitalas išplauks į užsienį. Lietuvoje mažėja nac.biudžeto išlaidos, skiriamos ekonomikai ir socialinei sferai, o bendram valstybės valdymui, krašto apsaugai- didėja. Nuo sausio 1 d padidinti akcizai tabako ir naftos produktams. Pabrangus kurui, palaipsniui ims brangti visos prekės bei teikiamos paslaugos, kadangi brangs transporto išlaidos. (parašyti savo nuomonę apie pateiktų išlaidų didinimą ar mažinimą) 27. Gaunamų pajamų ir išlaidų sąmatas yra biudžetas. Jame pajamos ir išlaidos tam tikrame laikotarpiui ir pateikiamos detalizuotais straipsniais. Biudžetas – vienas svarbiausių administravimo ir valdymo apskaitos ir perspektyvinės kontrolės elementų. Bendrą biudžetą sudaro: • Nacionalinis biudžetas • Valstybinio socialinio draudimo biudžetas • Nebiudžetiniai fondai Nebiudžetinių fondų naudojimas yra menkai reglamentuotas, taip pat suteikia galimybių išplėsti valstybės funkcijas už įstatymo ribų. 1998m. Lietuvoje veikė 16 nebiudžetinių fondų: • LRV ir EEB paramos ūkininkams fondas; Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais tenkinti fondas;Savivaldybių;Žemės reformos; Kaimo rėmimo; Valstybinės gamtos apsaugos;Santaupų kūrimo ir kompensavimo;Privatizavimo ir kt.. Norint naudoti efektyviai ir tikslingai, būtina nustatyti funkcijas ir tikslu, kuriuos draudžiama finansuoti biudžeto lėšomis, o taip pat funkcijas, kurių finansavimą numatoma mažinti jas privatizuojant.Ne visi valdžios veiksmai įtraukiami į pagrindinį biudžeto dokumentą ir apskaičiavimus. Yra keletas nebiudžetinės veiklos formų. Viena jų- atskirti pajamų ir išlaidų fondus ir juos naudoti nepriklausomai nuo viso biudžeto. Kai kuriose šalyse taip yra sprendžiama socialinės apsaugos prblema. Iš atlyginimų dalis mokesčių pervedama pensijoms, sveikatos apsaugai ir panašiems tikslams. Nuo biudžetinio proceso dar labiau atskirti tokie instrumentai, kaip gražintinos paskolos. Daugelyje šalių jos nebūna įtraukiamos į biudžetą. Yra labai svarbių politinių ir administracinių priežasčių skatinančių vyriasybes naudotis nebiudžetinėmis operacijomis. Politiniu požiūriu šios operacijos leidžia vyriausybei teikti piliečiams gėrybes be akivaizdžių finansinių sąnaudų. Gali būti svarbu atskirti tam tikrus fondus nuo bendrojo biudžeto siekiant apsaugoti jų pajamų šaltinius nuo galimo kėsinimosi į juos. Kai kurie valdžios veiksmai,pvz draudiminės operacijos, gali būti suvokiami kaip atskira, su biudžetu nesusieta veikla. Tokios veiklos daug geriau imtis tada, kai ji atsieta nuo didelį susidomėjimą keliančių politinių konfliktų, kylančių svarstant valstybės biudžetą. Tokiu atveju nebiudžetiniai fondai tvarkomi kaip privačiajame sektoriuje. Garantuoti tinkamą finansinę ir politinę nebiudžetinių išlaidų kontrolę visada sunku, o kartais ir neįmanoma. 28. Sunku ivertinti viesosios argumentacijos veikla, nes viesoji vadyba negali buti paremta tik pinigine aritmetika. Ji vertinama remiantis teisine tvarka, pagal kuria aukstesnio rango organizasijos tikrina žemesniosios teisėtuma. Veiklos patikrinima gali inicijuoti kokia nors komisija, susipazinusi su org veikla, priejusi išvadų. Teisinis viešosios vadybos veiklos vertinimas yra svarbesnis negu privačios vadybos: taisykles turi bui aiskiai argumentuotos, o veiksmai dokumentuoti. Teiseine teorija ali apimti ir eismo sistema. J. E. Lane apibrezia, kad nepriklausomai nuo konkrecios politikos formavimoir igyvendinimo, tenka susidurti su viesojo ektoriaus fektyvumo problema. Ivairiu istaigu ir elgsenos modeliuose slypi nesutarimai apie hipoteziu istaigos veikla. Vertybes ir konkreti politika yra neatsiejami, taigi susiduriama su problema kaip aiskiai apibrezti efektyvumo savoka viesojoje politikoje. Organizacijos efektyvuma matuoja istekliu kiekiu , sunaudotu produkcijos kiekiui pagaminti. Daznai efektyvumo terminas pateikiamas kai reikia ivertinti org veikla. Cia pasireiskia problema, zodis efektyvumas yra dviprasmiskas - gali reiksti efektyvuma ir veiksminguma. ektyvumas pasiekiamas maksimimizuojant pasiekimus, atemus islaidas. Pasak R. McKeano efektyvuma sudaro du nariai: pasiekimai, kuriuos nrime didinti, arba tikslu pasiekimas ir tos neigiamos pasekmes kurias norime azinti. Viesajame sektorije efektyvumas atlieka tiek tiek prekiu ir paslaygu tiekimo (tikslas) tiek ir išlaidu paskirtsymo (produktyvumas) funkcija. Norma ir efektyvuma,.............., viesoji vadyba stengiasi kelti nasuma ir efektyvuma. Efektyvumas imanomas tik ivedus santykiniu islaidu lyginimo sistemas. paslaugu neefektyvumas gali buti likutiniu kai pripazistami islaidu svyravimai. Pasak Lane yra ir kitu taikytinu kriteriju, pvz teisingumas. Jis ivertinamas po to, kai istekliai yra isdestyti ir pajamas paskirstytos kokiu nors mechanizmu, kuris buvo priimtas kaip efektyvus. Ekonomiskumo kriterijus pasireiskia tuo, kad viesuju instituciju veikla vertinama pagal tai kokios naudos ji pasiekia sunaudodama tam tikra istekliu skaiciu. Ypatingai svarbus piniginiai istekliai, kurie turi buti kontroliuojami itin grieztai, kad kuo daugiau ju butu skirta tiesioginiam viesuju instituciju datrbo igyvendinumui. Etzioni : neveiksminguma apibrezia laipsnis kuriuo org vykdo savo tikslus. Skirtumas tarp produktyvumo ir veiksmingumo leidzia daryti isvada jog istaiga gali pasiekti puikiu rezultatu pagal viena rodikli bet buti neefektyvi pagal kita rodikli. Lane pabrezia, kad ne visada lengva paaiskinti efektyvumo ir veiksmingumo isvadas. Kriterijai, pagal kuriuos galima pasakyti, kad institucijos veikla yra gera: 1. Veiklos teisėtumas. Turi bųti laikomasi įstatymo normų. 2. Ekonomiškumas, efektyvumas, veiksmingumas (angl. EEB). Ekonomiškumas susijęs su išlaidom ir sąnaudom ( angl. input), efektyvumas susijęs su rezultatais – išeiga (angl. output), veiksmingumas – tikslų pasiekimo laipsnis – susijęs su išdavom (angl. outcome). Iėdavos – tolimesnės pasekmės (angl. effects). 3. Veiklos kokybė (procesų ir rezultatų). 2 ir 3 punktai susiję su rezultatais, pagal kuriuos vertinama viešųjų institucijų veikla Dažniausiai vartojamos 4 kriterijų rūšys: techninio igivendinimo,politinės paramos, ekonominių ir finansinių galimybių, bei administracinio veiksmingumo. b. Vertinimo metodai ( pgl. kuriuos galima vertinti vieš. organizacijų veiklą): Daugelis metodų susiję su Visuotinės vadybos kokybės įgyvendinimu viešajame sektoriuje. 1. Europos kokybės vadybos fondo meistriškumo modelis (Didž. Britanija) 2. Bendroji vertinimo sistema. Padeda įvertinti proceso ir rezultatų kokybę, vertinimo dėmesys klientams, partnerystės ryšiai su tiekėjais, procesai, vykstantys organizacijoje, nuolatinio veiklos tobulinomo procesas. Tai būdas organizacijai pačiai įvertinti save pagal šį metodą. Pagal šį modelį vertinama: ◦ vadovavimas; ◦ žmogiškų išteklių valdymas; ◦ dėmesys klientams; ◦ inovacijų procesas; Vertinimo rezultatai susiję su: ◦ darbuotojų vertinimais; ◦ klientais; ◦ visuomene plačiąja prasme; ◦ įvairios veiklos rodikliais. 3. Subalansuotas įvertinimas. Jis remiasi požiūriu, kad organizacijų veikloje svarbios šios sritys: a) Finansiniai ištekliai, priemonės b) Organizacijos klientai c) vidaus procesai d) Organizacinis sugebėjimas mokytis, augimas. Šios būklės padeda suformuluoti organizacijos viziją, misiją. 4. Sugretinimas. Gairių nustatymas, lyginamoji analizė. Norint įvertinti organizacijų veiklą, ją reikia palyginti su kitomis organizacijomis, vykdančiomis panašią veiklą. Reikia lyginti su kt. organizacijų rodikliais, rezultatais. Sugretinimo formos: ◦ strateginis; ◦ proceso; ◦ veiklos rezultatų sugretinimas; ◦ funkcinis (sugretinamos organizacijų funkcijos); ◦ vidinis (organizacijos viduje sugretinamas skirtingų padalinių, darbuotojų veikla); ◦ išorinis(sugretinamos skirtingos organizacijos); ◦ tarptautinis (skirtingų šalių organizacijų veikla). 29. Viešųjų institucijų (Vi) veiklos vertinimas susijęs su atskaitomybės ir kontrolės priežiūros sąvokomis. Vi turi atsiskaityti kitoms institucijoms už savo veiklas. Tokia atsakomybė užtikrina Vi veiklos efektyvumą ir demokratiškumą. Vertinimas, kontrolė, priežiūra, auditas – susijusios sąvokos. Joms bendra, kad yra tam tikras procesas, kuriuo viena institucija atsakinga kitai. Tai susiję su atskaitomybe. Atskaitomybės formos: 1. Hierarchinė atskaitomybė – kai kontrolės šaltinis yra organizacijos viduje, pavaldinys atsiskaito vadovybei. Tiesioginis vadovas kontroliuoja pavaldinių veiklą. Tai vidinė kontrolė. Už nepaklusnumą numatytos sankcijos. 2. Politinė. Kontrolės šaltinis yra už institucijos ribų. Tai atskaitomybė rinkėjams, piliečiams, mokesčių mokėtojams, klientams. Visuomenė kontroliuoja viešųjų institucijų veikląšios turi politinį atskaitomybės kontrolės laipsnį, kuris , palyginus su hierachine atskaitomybe, yar žemas.3. Teisinė.Atskaitomybė prieš įstatymus. Kontroliuojama, tikrinama, vertinama, kaip institucijos veikla atitinka įstatymus. Pvz., kaip valstybės kontrolė atlieka finansinį auditą ir pan. Kontrolės laipsnis yra aukštas, nes aiškios sankicijos už pažeidimus. Kontrolės šaltinis yra už įstatymo ribų. 4. Profesinė. Kiekvienos valstybės tarnautojo individuali atskaitomybė pačiam sau, vertinimas, ar pasiekė, ko norėjo. Kontrolės šaltinis – vidinis, kontrolės laipsnis – žemas, nes ne sžmogus nelinkęs savęs bausti. Atsakomybė yra tada, kai valstybės tarnautojas jaučiasi atsakingas net ir tada, kai nėra nustatyta sankcija. Atsakomybė – viena iš atskaitomybės formų. Atskaitomybės įtvirtinimo būdai:1. Viešumas (polit. askait.) – piliečiai gali sužinoti apie įstaigų veiklą. Įstaigos atskaitingos. 2. Interesų grupių veikla ir visuomenės spaudimas (polit. atskait.). 3. Rinkos santykio konkurencija - siekiama užtikrinti geresnę kokybę. 4.Vidinė drausmė.5. Politinės kontrolės metodai:a) Parlamentinė kontrolė reiškiama:1. Ministrų atskaitomybė parlamentui. Jei ministras ministras neįtinka, parlamentas jį gali atstatydinti.2. Finansavimas. Jei įstaigų veilka nėra kokybiška, jų finansavimas gali būti sumažintas.3. Parlamentinis komisijos ombudsmenas.4. Rinkėjų tarybos.5. Antrinių įstatymų leidybos kontrolė. Prižiūrima, kad įstatymai nepažeistų kompetencijos ribų. b) Vykdomosios valdžios kontrolė:1. Galios personalo atžvilgiu. Gali skirti departamentų vadovus, papr. darbuotojus.2. Tyrimai (valstybės kontrolės ministerijų), auditas.3. Reorganizacija. Vyriausybė gali pertvarkyti minsteriją. Tai būdinga hierarchinei atskaitomybei. c) Teisinės valdžios kontrolė. Priima sprendiomus dėl sankcijų, jei įstaiga pažeidžia teisės normas. Atskaitomybės įtvirtinimo galimybės ribotos. Atskaitomybę trukdo įtvirtinti:1. Profesinių sąjungų pasipriešinimas.2. Įstaigų autonomiškumas. Lietuvoje išorinį vertinimą ir kontrolę atlieka valstybės kontrolė- pavaldi vyriausybei, ji atlieka biudžeto (valstybės ir savivaldybių) panaudojimo vertinimą. Atliekamos dvi kontrolės formos: 1. finansinis auditas (audituojamo subjekto finansinės atsakomybės įvertinimas. Tiriami apskaitos dokumentai.2. veiklos auditas (audituojamo subjekto viešojo administravimo įvertinimas) finansuojama iš valstybės biudžeto. alstybės kontrolei vadovauja Valstybės kontrolierius, renkamas 5 m. Prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas. Savivaldybės kontrolierius- prižiūri kaip panaudojamas savivaldybės biudžetas, gali atlikti auditą, bet tik tų funkcijų, kurios jai yra perduotos valstybės ir jos finansuojamos. Atskaitingas Savivaldybės Tarybai. Vidaus audito tarnybos-vidaus auditas atliekamas organizacijos, įstaigos viduje, tai finansinės atskaitomybės patikrinimas ir išvadų teikimas, šis auditas garantuoja, kad bus laikomasi įstatymų, organizacijų taisyklių, bus stebima kaip panaudojamos finansinės lėšos, ar nesudaromi neteisėti sandoriai, vykdo turto apsaugą. Valstybinėse organizacijose auditas atliekamas vieną kartą per metus, taip siekiama patikrinti, ar finansiniai valstybės ištekliai naudojami teisėtai ir efektyviai(pasiekiami tikslai su kuo mažesnėmis sąnaudomis). Administracinė priežiūra-užtikrinimas, kad institucijų priimami teisės aktai, sprendimai atitiktų įstatymus. Kiekviena institucija įpareigota nagrinėti piliečių prašymus ir skundus, jei to nevykdo, pilietis gali krieptis į Seimo kontrolierių dėl biurokratizmo. Administraciniai teismai-sprendžia bylas dėl valstybės ir savivaldybės teisės aktų teisėtumo, turtinės žalos. Piliečių skundai nagrinėjami administracinių ginčų komisijoje, kur atliekamas ikiteisminis tyrimas. Piliečiai taip pat gali teikti skundus administraciniams teismams. Viešojo administravimo monitoringas. Teisės aktais nustatyta VA sistemos funkcionavimo stebėjimo sistema, kuria siekiama laiku pastebėti pokyčius, juos įvertinti, numatyti priemones, kurios nelestų susiformuoti neigiamai praktikai. Monitoringas daugiau susijęs su vertinimu, tai nuolatinis stebėjimo procesas. Jei veiklos auditas yra vienkartinis veiklos vertinimas, tai monitoringas yra nuolatinis vertinimas. Veiklos auditas Lietuvoje pradėtas prieš 3 metus, iki tol buvo tik finansinis auditas. 30. Viešąja organizacija laikomas žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui bei turintis bendrus tikslus ar misiją. Viešojo administravimo organizacijos yra valdžios institucijos (valdžios vienetų atstovai). Tai valdžios dalis, kurios pagrindinis tikslas- įstatymų įgyvendinimas. VA institucijos veikia nuolat prižiūrimos visuomenės ir privalo kuria nors forma atsiskaityt. Pagrindiniai skirtumai tarp valdžios įstaigų ir privačių firmų: mažesnis rinkos poveikis efektyviam lėšų paskirstymui; mažesnė valdininkų autonomija priimant sprendimus; didesnė išorinių poveikio faktorių įvairovė; didesnis rinkėjų palaikymo būtinumas; platesnė įtakos sfera ir valdininkų svarba visuomenės gyvenime; didesnis visuomenės dėmesys ir kontrolė valdininkams ir jų veiklai. Organizacijų teorijos klasifikuojamos pgl teorijos turinį (atskirų asmenų ir grupių elgesio, organizacijų struktūros, procesų teorijos) arba naudojamą metodologiją (sistemų, politinės ekonomijos, visuomenės pasirinkimo, grupių politikos ir kt), pgl teorijų tikslus gana dažnai naudojamasi sistemų teorijos metodologija, leidžiančia formaliomis priemonėmis (dažnai matematinėmis) aprašyti organizacijų ypatybes bei jose vykstančius procesus. Viešojo administravimo organizacijų teorijos pagrindiniai objektai yra įstatymai ir teisinė valdžia, racionalumas ir efektyvumas, psichologiniai ir socialiniai ryšiai, politikos ir valdžios santykiai. Sistemų teorijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į poveikių sistemą ir dėl tų poveikių gauto rezultato sąryšio priklausomybę nuo tos sistemos struktūros. Dauguma organizacijų yra atviros socialinės sistemos, kuriose vyksta informacijos srautų bei energetinių išteklių nuolatinė transformacija ir sistemos viduje, ir sąveikaujant su aplinka. Sistemų teorija pabrėžia, kaip įvairios veiklos rūšys sistemoje yra susietos, ir išeiga traktuojama kaip natūrali, dažnai netikėta, įvairių sąveikų padarinys. Analizuojant poveikio ir išeigos sąryšius, atvirų sistemų atveju būtina įvertinti ir atsitiktinių aplinkos parametrų įtaką. 31. Kaip viešąsias organizacijas aiškina sistemų ir kontingencijos teorijos? Personologinės vadovavimo teorijos:Bruožų teorijos:vadovai turi ypatingų savybių, kurių neturi jų pavaldiniai. Tos savybės gali būti drąsa, įžvalgumas, inteligencija, asmenybės žavesys. Šios teorijos taip pat negali daug kuo padėti, prognozuojant ar asmuo taps vadovu. Asmuo gali turėti visą gerų savybių kompleksą, bet neturėti sugebėjimo vadovauti. Sėkmingai vadovaujantis vadovas turi daug energijos, atkaklumo, sugebėjimą vertinti, bendrauti ir kt. Elgesio teorijos:efektyvus vadovavimas galimas tik suderinus asmeninį vadovavimo stilių ir aplinkos veiksnius;elgesys gali patikimiau atskleisti vadovavimo talentą negu bruožai;pagarbos dimnesija:vadovas klausinėja apie darbuotojo šeimą, pavaldinio parengimas aukštesnėms pareigoms.Struktūravimo dimnesija – tai toks elgesys, kai didžiausias dėmesys skiriamas darbo užduotims. Vadovavimo poreikio teorijos:žmonės, turintys stiprų poreikį valdyti, labiausiai nori daryti įtaką kitiems. IŠVADA: šios teorijos ignoruoja aplinkos įtaką vadovavimui; nustatomos lyderių asmenybės, o po to tiriama jų praeitis, kad galima būtų nustatytisavybes,dėl kurių jie tapo lyderiais;praeities patirtis nulemia asmens tapsmą lyderiu(lavinimas gali padaryti įtakos vadovavimo sugebėjimui);savybės, leidusios asmeniui tapti vadovu, yra tos pačios, kurios leidžia efektyviai veikti, tos pozicijos pasiekus. Situacinis vadovavimas:vadovavimo sėkmės priklausomybė nuo įvairių vadovavimo situacijos ypatumų:pavaldinių charakteristikų, vadovo ir pavaldinių santykių ir kt. Kognityvinės teorijos:1. Sprendimų priėmimo modelis: efektyviai vadovauja tik tas vadovas, kuris tinkamai įtraukia pavaldinius į sprendimų priėmimą; 2. Kelio – tikslo teorija:akcentuoja tokį vadovo elgesį, kuris skatina pavaldinius siekti savo tikslų ir stengiasi numatyti vadovavimo efektyvumą įvairiose srityse. Taip pat yra patrauklus vadovavimas, transformacinia vadovavimas Viešąja organizacija laikomas žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui bei turintis bendrus tikslus ar misiją. Viešojo administravimo organizacijos yra valdžios institucijos (valdžios vienetų atstovai). Tai valdžios dalis, kurios pagrindinis tikslas- įstatymų įgyvendinimas. VA institucijos veikia nuolat prižiūrimos visuomenės ir privalo kuria nors forma atsiskaityt. Pagrindiniai skirtumai tarp valdžios įstaigų ir privačių firmų: mažesnis rinkos poveikis efektyviam lėšų paskirstymui; mažesnė valdininkų autonomija priimant sprendimus; didesnė išorinių poveikio faktorių įvairovė; didesnis rinkėjų palaikymo būtinumas; platesnė įtakos sfera ir valdininkų svarba visuomenės gyvenime; didesnis visuomenės dėmesys ir kontrolė valdininkams ir jų veiklai. Organizacijų teorijos klasifikuojamos pgl teorijos turinį (atskirų asmenų ir grupių elgesio, organizacijų struktūros, procesų teorijos) arba naudojamą metodologiją (sistemų, politinės ekonomijos, visuomenės pasirinkimo, grupių politikos ir kt), pgl teorijų tikslus Gana dažnai naudojamasi sistemų teorijos metodologija, leidžiančia formaliomis priemonėmis (dažnai matematinėmis) aprašyti organizacijų ypatybes bei jose vykstančius procesus. Viešojo administravimo organizacijų teorijos pagrindiniai objektai yra įstatymai ir teisinė valdžia, racionalumas ir efektyvumas, psichologiniai ir socialiniai ryšiai, politikos ir valdžios santykiai. Sistemų teorijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į poveikių sistemą ir dėl tų poveikių gauto rezultato sąryšio priklausomybę nuo tos sistemos struktūros. Dauguma organizacijų yra atviros socialinės sistemos, kuriose vyksta informacijos srautų bei energetinių išteklių nuolatinė transformacija ir sistemos viduje, ir sąveikaujant su aplinka. Sistemų teorija pabrėžia, kaip įvairios veiklos rūšys sistemoje yra susietos, ir išeiga traktuojama kaip natūrali, dažnai netikėta, įvairių sąveikų padarinys. Analizuojant poveikio ir išeigos sąryšius, atvirų sistemų atveju būtina įvertinti ir atsitiktinių aplinkos parametrų įtaką. Kaip viešąsias organizacijas aiškina sistemų ir kontingencijos teorijos? Viešąja organizacija laikomas žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui bei turintis bendrus tikslus ar misiją. Viešojo administravimo organizacijos yra valdžios institucijos (valdžios vienetų atstovai). Tai valdžios dalis, kurios pagrindinis tikslas- įstatymų įgyvendinimas. VA institucijos veikia nuolat prižiūrimos visuomenės ir privalo kuria nors forma atsiskaityt. Pagrindiniai skirtumai tarp valdžios įstaigų ir privačių firmų: mažesnis rinkos poveikis efektyviam lėšų paskirstymui; mažesnė valdininkų autonomija priimant sprendimus; didesnė išorinių poveikio faktorių įvairovė; didesnis rinkėjų palaikymo būtinumas; platesnė įtakos sfera ir valdininkų svarba visuomenės gyvenime; didesnis visuomenės dėmesys ir kontrolė valdininkams ir jų veiklai. Organizacijų teorijos klasifikuojamos pgl teorijos turinį (atskirų asmenų ir grupių elgesio, organizacijų struktūros, procesų teorijos) arba naudojamą metodologiją (sistemų, politinės ekonomijos, visuomenės pasirinkimo, grupių politikos ir kt), pgl teorijų tikslus Gana dažnai naudojamasi sistemų teorijos metodologija, leidžiančia formaliomis priemonėmis (dažnai matematinėmis) aprašyti organizacijų ypatybes bei jose vykstančius procesus. Viešojo administravimo organizacijų teorijos pagrindiniai objektai yra įstatymai ir teisinė valdžia, racionalumas ir efektyvumas, psichologiniai ir socialiniai ryšiai, politikos ir valdžios santykiai. Sistemų teorijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į poveikių sistemą ir dėl tų poveikių gauto rezultato sąryšio priklausomybę nuo tos sistemos struktūros. Dauguma organizacijų yra atviros socialinės sistemos, kuriose vyksta informacijos srautų bei energetinių išteklių nuolatinė transformacija ir sistemos viduje, ir sąveikaujant su aplinka. Sistemų teorija pabrėžia, kaip įvairios veiklos rūšys sistemoje yra susietos, ir išeiga traktuojama kaip natūrali, dažnai netikėta, įvairių sąveikų padarinys. Analizuojant poveikio ir išeigos sąryšius, atvirų sistemų atveju būtina įvertinti ir atsitiktinių aplinkos parametrų įtaką. b. Personologinės vadovavimo teorijos:Bruožų teorijos:vadovai turi ypatingų savybių, kurių neturi jų pavaldiniai. Tos savybės gali būti drąsa, įžvalgumas, inteligencija, asmenybės žavesys. Šios teorijos taip pat negali daug kuo padėti, prognozuojant ar asmuo taps vadovu. Asmuo gali turėti visą gerų savybių kompleksą, bet neturėti sugebėjimo vadovauti. Sėkmingai vadovaujantis vadovas turi daug energijos, atkaklumo, sugebėjimą vertinti, bendrauti ir kt. Elgesio teorijos:efektyvus vadovavimas galimas tik suderinus asmeninį vadovavimo stilių ir aplinkos veiksnius;elgesys gali patikimiau atskleisti vadovavimo talentą negu bruožai;pagarbos dimnesija:vadovas klausinėja apie darbuotojo šeimą, pavaldinio parengimas aukštesnėms pareigoms.Struktūravimo dimnesija – tai toks elgesys, kai didžiausias dėmesys skiriamas darbo užduotims. Vadovavimo poreikio teorijos:žmonės, turintys stiprų poreikį valdyti, labiausiai nori daryti įtaką kitiems. IŠVADA: šios teorijos ignoruoja aplinkos įtaką vadovavimui; nustatomos lyderių asmenybės, o po to tiriama jų praeitis, kad galima būtų nustatytisavybes,dėl kurių jie tapo lyderiais;praeities patirtis nulemia asmens tapsmą lyderiu(lavinimas gali padaryti įtakos vadovavimo sugebėjimui);savybės, leidusios asmeniui tapti vadovu, yra tos pačios, kurios leidžia efektyviai veikti, tos pozicijos pasiekus. Situacinis vadovavimas:vadovavimo sėkmės priklausomybė nuo įvairių vadovavimo situacijos ypatumų:pavaldinių charakteristikų, vadovo ir pavaldinių santykių ir kt. Kognityvinės teorijos:1. Sprendimų priėmimo modelis: efektyviai vadovauja tik tas vadovas, kuris tinkamai įtraukia pavaldinius į sprendimų priėmimą; 2. Kelio – tikslo teorija:akcentuoja tokį vadovo elgesį, kuris skatina pavaldinius siekti savo tikslų ir stengiasi numatyti vadovavimo efektyvumą įvairiose srityse. Taip pat yra patrauklus vadovavimas, transformacinia vadovavimas c. Viešąja organizacija laikomas žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui bei turintis bendrus tikslus ar misiją. Viešojo administravimo organizacijos yra valdžios institucijos (valdžios vienetų atstovai). Tai valdžios dalis, kurios pagrindinis tikslas- įstatymų įgyvendinimas. VA institucijos veikia nuolat prižiūrimos visuomenės ir privalo kuria nors forma atsiskaityt. Pagrindiniai skirtumai tarp valdžios įstaigų ir privačių firmų: mažesnis rinkos poveikis efektyviam lėšų paskirstymui; mažesnė valdininkų autonomija priimant sprendimus; didesnė išorinių poveikio faktorių įvairovė; didesnis rinkėjų palaikymo būtinumas; platesnė įtakos sfera ir valdininkų svarba visuomenės gyvenime; didesnis visuomenės dėmesys ir kontrolė valdininkams ir jų veiklai. Organizacijų teorijos klasifikuojamos pgl teorijos turinį (atskirų asmenų ir grupių elgesio, organizacijų struktūros, procesų teorijos) arba naudojamą metodologiją (sistemų, politinės ekonomijos, visuomenės pasirinkimo, grupių politikos ir kt), pgl teorijų tikslus Gana dažnai naudojamasi sistemų teorijos metodologija, leidžiančia formaliomis priemonėmis (dažnai matematinėmis) aprašyti organizacijų ypatybes bei jose vykstančius procesus. Viešojo administravimo organizacijų teorijos pagrindiniai objektai yra įstatymai ir teisinė valdžia, racionalumas ir efektyvumas, psichologiniai ir socialiniai ryšiai, politikos ir valdžios santykiai. Sistemų teorijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į poveikių sistemą ir dėl tų poveikių gauto rezultato sąryšio priklausomybę nuo tos sistemos struktūros. Dauguma organizacijų yra atviros socialinės sistemos, kuriose vyksta informacijos srautų bei energetinių išteklių nuolatinė transformacija ir sistemos viduje, ir sąveikaujant su aplinka. Sistemų teorija pabrėžia, kaip įvairios veiklos rūšys sistemoje yra susietos, ir išeiga traktuojama kaip natūrali, dažnai netikėta, įvairių sąveikų padarinys. Analizuojant poveikio ir išeigos sąryšius, atvirų sistemų atveju būtina įvertinti ir atsitiktinių aplinkos parametrų įtaką. 32. Vadovavimas - viena is l sudetingos vies instituciju vadovo veikos funkciju. Vadovauti - tai organizuoti zmoniu veikla siejiant vies organizacijos tikslu, sukurti tos veiklos reikiamas saygas. Personologinis poziuris. Siose teorijose didziausias demesys teikiamas, asmeniui, o ne aplinkai, kurioje tas asmuo veikia. Teoriskai analizuoja lyderiu gyvenima, siekdami issiaiskint kurios savybes jiems leido tapti lyderiais. Sios teorijos ignoruoja aplinkos reiskinius, kurie gali turti itakos tampant vadovu. Bruozu terorijos. Vadovai turi ypatingu savybiu, kuriu neturi ju pavaldiniai. Tos savybes gali buti drasa, izvalgumas, inteligencija, asmenybes zavesys ir tt. Si teorij negali daug kuo padeti progozuojant ar zmogus taps vadovu ar ne. Asmuo gali tureti visa vertybiu kompleksa, bet netureti sugebejimo vadovauti. Pagal sia teorija vadovavimas yra rezultatas to, kokias savybes turi vadovas. Nes geras vadovavimas yra tokio vadovo, kuris yraenergingas. Elgesio teorijos. Efektyus vadovavimas galimas tik suderinus asmenu vadovavimo stiliu su aplinkos veiksniais. Pagal sia teorija valdzia ra rezultatas to, ka vadovas daro, kaip elgiasi, one kokios savybes jam bdingos. Geru vadovavimo rezultatu pasikiama tada, kai vadovas motyvuoja (skatina) pavaldinius siekti organizacijos tikslu igyvendinimo. Remiantis siuo poziuriu galima butu teigti, kad vadvu gali buto tas, kuris sugebamotyvuoti (?) Vadovo elgesys : 1 Pagarbos - vadovas rupinasi pavaldiniais,j ugerove. 2 Struktur(?) - didziausias demesys vadovo uzduotims. Situacinis vadovavimas - Sios teorijos atstovai teigia vadovavimo sekmes priklausomybe nuo ivykiu vadovavimo situacijos ypatumu: pavaldiniu charakteristiku, vadovo ir pavaldiniu santykio.Kognityvines teorijos - teroretikai teigia, kad tam tikras elgesys gali buti rezultatu vis tada , jei vadovas suvokia situacija ir tik po to veikia. Taigi, reiksmingas vadovavimo pagrindas, sugebejimas ivertinti situacija ir daryti sprendimus. Galima teigti, kad efektyviai vadovaujatas, kas tinkamai itraukia pavaldinius i sprendimu priremima. (sprendimu priemimo modelis) Socialines saveikos - charizmatinis vadovavimas. Patrauklus vadovai, atkaklus, pasitikintys savimi, nebijo rizikuoti. Vadovavimas priklauso nuo soc santykiu tarp vadovo ir pavaldiniu. 33. Personalo valdymas – praktinis darbas ir praktika dirbant su žmonėmis. Personalo valdymo tikslas – darbuotojų darbo našumas, personalo tvarkymas taip, kad veikla būtų efektyvi. Yra išskiriamas strateginis personalo valdymas – personalo valdymo susiejimas su strateginiu planavimu, konkretūs veiksmai, kuriuos organizacija planuoja atlikti, kad įgyvendintu savo siekius. Personalo valdymo etapai: 1. Darbo analizė – tai personalo valdymo veikla, reiškianti informacijos apie darbus rinkimą, organizavimą. Jos metu renkamos žinios apie visus organizacijoje atliekamus darbus, keliamus reikalavimus darbuotojų kompetencijai. Tai yra pradinis etapas. Įvairūs metodai: interviu, klausimai, stebėjimai ir t.t. 2. Personalo veiklos planavimas – procedūra, skirta apibrėžti darbo pobūdį, žmonių santykius, reikalingus tam tikram darbui atlikti. Planavimas pradedamas personalo poreikių prognozavimu. Svarbus aspektas – planavimas pagal atskiras profesijas ir pareigų lygius. Atlikus prognozę pradedama kurti strategija. Galima išskirti strateginį planavimą, susijusį su organizacijos paskirtimi ir pagrindinėmis veiklos kryptimis, bei programinį planavimą – jis skirtas žemesnio lygio problemoms spręsti, kurios nukreiptos į organizavimo tikslus ir uždavinius. Tarp planavimo funkcijų galėtų būti: supažindinti darbuotojus su naujomis technologijomis, padėti atleistiems dėl etatų mažinimo, padėti darbuotojams susitvarkyti su nauju darbu ir t.t. 3. Priėmimas į darbą a) verbavimo procesas – skelbimai laikraščiuose, per įdarbinimo agentūras, aukštosiose mokyklose, internetu. Būtina užtikrinti lygias kandidatų galimybes. b) Atrankos procesas gali susidėti iš kelių dalių: dokumentų įvertinimas, darbuotojų pirminė atranka pagal formalius duomenis (atkrenta apie 50% padavusiųjų pareiškimus),atrinktų kandidatų perminė atranka (pagal valstybės tarnybos įstatymą į pareigas galima priimti konkurso būdu, t.y. testas raštu ir pokalbis ir be konkurso, t.y. vyksta tik pokalbis. Galutinė atranka – iš kelių geriausiųjų pasirenkamas vienas. Kad priimtų į darbą, gali būti įvairių kriterijų: socialinė klasė, nuopelnai, patirtis ir t.t. 4. Darbuotojų vertinimas. Šis etapas reikalingas tam, kad darbuotojai būtų skatinami geriau dirbti. Pagal valstybės tarnybos įstatymą, išskiriami du vertintojai: 5. Kompensavimas už darbą. Būdai: atlyginimas už darbą, premijos, priedai, priemokos, komandų bei grupių skatinimas, pelno padalijimas, vienetinio darbo užmokestis, apmokamos išeiginės dienos, sveikatos ir gyvybės draudimai, pensijos, paslaugos. 6. Darbuotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas. Mokymo rūšys: Įvadinis mokymas ir kvalifikacijos kėlimas Galima organizuoti mokymą individualiai, seminarų metu. Finansavimas vyksta iš biudžeto. 7. Karjeros valdymas. Darbuotojų perkėlimas į aukštesnes ar žemesnes pareigas, atleidimas iš darbo. Atleidimo priežastys: nepatenkinami darbo rezultatai, netinkamas elgesys, netinkama kvalifikacija, pasikeitę reikalavimai, darbo vietos panaikinimas. 8. Darbo sauga. Įstaigos vadovas turi užtikrinti, kad darbo sąlygos būtų saugios. 9. Darbo sąlygų reguliavimas, ryšiai su profesinėmis sąjungomis 10. Konfliktų sprendimas. 34. Institucijos, organizuojančios personalo valdymą: 1. Vyriausybė 2. Vidaus reikalų ministras 3. Kiekvienos įstaigos personalo tarnyba 4. Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. 5. Aplinkos analizė ( rengia konkursų nuostatas ir pan.) Vidaus reikalų ministras teikia vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus, koordinuoja valstybės tarnybos įstatymo bei su juo susijusiu kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolę, atlieka kitas bendrojo valdymo funkcijas. Vyriausybės pagrindinė paskirtis – įgyvendinti valstybės tarnybos politiką. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą (2002 m.) valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į : 1. Karjeros 2. Politinio pasitikėjimo 3. Įstaigų vadovų 4. Pakaitinės tarnautojų pareigybės yra 3 lygių (A,B,C) ir skirstomos į 20 kategorijų Priimant valstybės tarnautoją, jis turi: (1) Turėti LR pilietybę, (2) Mokėti lietuvių kalbą, (3) būti nuo 18 iki 62,5 metų, (4) turėti pareigoms tinkamą išsilavinimą. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas asmuo priimamas konkurso būdu (testas ir pokalbis) arba be konkurso (pvz. kaip ir politinio pasitikėjimo).Valstybės tarnautojai privalo atlikti jiems pavestas užduotis ir funkcijas, laikytis įstatymų, nepiktnaudžiauti tarnybine padėtimi, tarnauti visuomeniniams interesams ir pan. Valstybės tarnautojas gali būti vertinamas vertinimo komisijos. Vertinimo tikslas – įvertinti tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją. Vertinimo komisija gali įvertinti arba labai gerai (tuomet suteikiama aukštesnė kvalifikacija, paaukštinimas arba priedas) arba gerai,arba nepatenkinamai (siūloma tobulinti kvalifikaciją, perkelti į žemesnes pareigas ir pan.) Kaip kompensavimą už darbą valstybės tarnautojai gauna darbo užmokestį,kurį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos. Pareiginės algos dydis priklauso nuo kategorijos. Taip pat valstybės tarnautojams gali būti suteiktos padėkos, vardinės dovanos, vienkartinės išmokos.. Už nusižengimus gali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos:pastabos, papeikimai, griežti papeikimai, atleidimas iš pareigų. Valstybės tarnautojai kasmet gauna 28 dienas atostogų. Taip pat jie privalomai apdraudžiami soc. ir sveikatos draudimu. Įstatymų nurodyti įvairūs atvejai, kai tarnautojai atleidžiami iš pareigų, pvz.: praranda LR pilietybe, pasitikėjimą, 2 kartus iš eilės nepalankiai įvertinamas ir pan. Tarnautojų mokymo rūšys: įvadinis mokymas ir kvalifikacijos tobulinimas. Jų mokymą kompensuoja valstybė ir savivaldybės. Personalo valdymas viešajame sektoriuje Personalo valdymas – tai politinis darbas ir politika, dirbant su žmonėmis (priimant į darbą, apmokant ir t.t.). Jis turi būti integruotas į bendrą organizacijos valdymą. Personalo valdymo ir žmogiškųjų išteklių valdymo funkcijos: 1. Organizacijos aprūpinimas žmogiškais ištekliais (apranga, priėmimas į darbą) 2. Žmogiškų išteklių paskirstymas (darbų paskirstymas, paaukštinimas, perkėlimas į kitas pareigas). 3. žmogiškų išteklių vystymas (apmokymas, motyvavimas, vertinimas). 4. Sankcionavimas (skundų, apeliacijų vykdymas). 5. Kontrolė ir adaptavimas (visos personalo sistemos sukūrimas). ES yra trys skirtingi valstybės tarnybos modeliai: (1) postų, (2) karjeros, (3) mišrusis (šiam priklauso ir Lietuva). Darbo užmokestis – svarbi sąlyga motyvuoti darbuotojo darbą. Svarbu surasti pusiausvyrą. Jei darbo užmokestis per didelis, sumažės įstaigos efektyvumas. Vienetinis darbo užmokestis priklauso nuo darbuotojo atlikto darbo. Vertinimo priemonės: priedai, premijos, užmokestis už atostogas, vienetinis darbo užmokestis ir kt. Pareiginė darbo alga + priedai + priemokos Pareiginė alga priklauso nuo kategorijos, priedai + priemokos neturi viršyti 70 % pareiginės algos. Tai reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Preidai mokami už stažą, kategoriją, laipsnį, rangą. Priemokos - už darbą poilsio dienomis ir kt. 35. Valstybės tarnautojai turi savo profesinės etikos reikalavimus. Tarnaujant visuomenei, svarbi ir asmeninė ir profesinė darbuotojo moralė. Profesinė etika remiasi moraliniais principais, kurių privalo laikytis valstybės tarnautojai, atlikdami savo darbą. Valstybės tarnautojus susiduria su trejopa atsakomybe: 1. Politinė – tarnautojo veiksmai turi derintis su politinės ar administracinės valdžios tikslais. 2. Asmeninė – turi elgtis, vaodvaudamasis savomis vertybėmis, įsitikinimais. Vertybių parinkimą lemia kontekstas. 3. Profesinė – turi elgtis, vadovaudamasis profesiniais reikalavimais, bet kartu ir savo org. Tradicijomis. Lietuvoje galiojantys viešojo administravimo ir valstybės tarnybos įstatymai nusako valstybės tarnybos principus: 1. Įstatymo viršenybė 2. objektyvumas 3. Proporcionalumas (sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi tikslui) 4. Nepiktnaudžiavimas valdžia 5. Lygiateisiškumas 6. Tarnybinis bendradarbiavimas 7. skaidrumas (viešumas) 8. karjeros principas Article I. Vertybės Pagrindinės – efektyvumas, ekonomiškumas, socialinė lygybė, teisingumas. M. Guy ir K. Denhartas išskiria dar keletą svarbių vertybių: 1. rūpestingumas 2. geranoriškumas 3. garbingumas 4. sąžiningumas 5. atskaitomybė 6. pažadų laikymąsis 7. siekimas tobulėti 8. ištikimybė 9. integralumas 10. pilieštikumas Šiuolaikinės valstybės politinės sistemos stabilumas priklauso nuo visuomenės pasitikėjimo valdžia, valstybės tarnautojais ir institucijomis, todėls valstybės tarnautojai, atlikdami savo tarnybą turi vaodvautis šiomis vertybėmis ir standartais. Valstybės tarnautojų svarbiausi principai yra šie: 1. Pagarba žmogui ir valstybei 2. Teisingumas 3. Nešališkumas 4. Nesavanaudiškumas 5. Viešumas 6. Atsakomybė 7. Padorumas 8. Pavyzdingumas Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka: 1. Vyriausybė 2. Vidaus reikalų ministerija Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijos atliekanti įstaiga yra įstaiga prie ministerijos. Ji: ◦ Kontroliuoja valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą. ◦ Tvarko valstybės tarnautojų registrą. ◦ Užtikrina vientisą valstybės tarnybos personalo valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros planavimo sistemą. ◦ Koordinuoja valstybės tarnautojų mokymą ir tobulinimą. 36. Etika analizuoja žmonių moralę, visuomenės vaidmenis, taisykles. Etikos problema - netinkamai padarytas sprendimas ar veikla, pažeidžianti nusistovėjusias asmenines ir profesines etikos normas. Jos yra tokios: 1. Apgavystė ir melas. Apgavystė gali būti suprantama kaip tikslas ar rezultatas, kuriuo siekiama savanaudiškų tikslų. Tai veiksmai ar žodžiai, kuriais sąmoningai norima nuslėpti, iškreipti tiesą. 2. Piktnaudžiavimas – naudojimasis valstybės ar organizacijos turtu, netinkamas savo tiesioginių pareigų ėjimas. Piktnaudžiavimas galima valdžia, materialiniais ištekliais, darbuotojų laiku (vadovai verčia dirbit viršvalandžius). 3. Interesų konfliktas – situacija , kai gali susidurti privatūs darbuotojo ar jo artimųjų ir visuomenės interesai, kuriems jis turėtų atstovauti, eidamas tarnybą. 4. seksualinis priekabiavimas – kaip netinakamas elgesys žodžiais ar veiksmais su asmeniu, su kuriuo sieja tarnybiniai santykiai, gali įtakoti konkretaus asmens ar asmenų darbą. Tai užgaulus žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas elgesys. 5. Korupcija – nelegali priemonė, tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, kuriais pažeidžiamos teisės normos, visuomenės interesai bei priimtos moralės normos ir kuriomis siekiama asmeninės ar grupinės naudos. gali būti: a)individuali; b)sisteminė. Korupcijos lygiai: 1.dovana - tai gali būti pirmas žingsnis į korupciją; 2.kyšis - bandymas papirkti, kad būtų atlikta veikla nepriklausoma pagal pareigas ar jos neatlikti. 6. Elitizmas - valstybės tarnautojų jautimasis esant viršesniems prieš kitus. Etiškas sprendimo priėmimas – problemos apibrėimas, alternatyvų apibendrinimas, jos pasirinkimas galvojant api tikslo siekimą. Sprendimo būdai: 1. demaskuoti žmones, jei jie elgiasi netinkamai. 2. iškelti problemą į viešumą. 3. trukdyti kažkam atlikti blogus veiksmus. Etikos problemų išvengti galima: 1. etinis švietimas. Jis skatina išmokti priimti etiškus sprendimus. Nespręsti, ar sprendimas etiškas, turi reikšmės situaciniai veiksmai, moraliniai standartai. Kolbergas išskiria moralinio pagrindimo, priimant etišką sprendimą, ......... savanaudiško elgesio moralė santykių, apibrežiamų taisyklėmis, moralė. Sprendimą lemia asmeninis integralumas (žmogus priima sprendimą, nes tame yra jo įsitikinimai, vertybės). Priimant etišką sprendimą galima atsižvelgti į šiuos aspektus: • Situacijos apžvalga • Interesų identifikavimas • Susidariusios situacijos priežastys • Apibrėžiamumo problema • Įvertinamos alternatyvos, vertybės • Nusakomi prioritetai • Priimami sprendimai 2. Etikos kodeksai – dokumentai, atspindintys asmeninius moralės reikalavimus, profesines vertybes. Jie nubrėžia valdininkų atsakomybės ribas, skatina būti etiškais, padeda didinti visuomenės pasitikėjimą. Jo laikymasis yra savanoriškas, tačiau visuomenė tikisi, kad profesijų atstovai elgsis pagal savo etikos kodeksą. 37. Organizacijos kultūros pagrindą sudaro egzistuojanti vertybių, normų, taisyklių visuma, kuria tarpusavyje dalijasi visi darbuotojai. Organizacijos kultūra gali būti: (1) Stipri, kai ją palaiko ar jai pritaria dauguma darbuotojų ir (2) silpna, kai jie nepritaria jai ir nepalaiko. Organizacijos etikos klimatas yra organizacijos kultūros sudedamoji dalis, atspindinti nusistovėjusią praktiką sprendimų, moralinio pagrindimo, priėmimo, konkrečios veiklos atžvilgiu. Etiškos organizacijos siekiai: pirmas - suformuoti etikos politiką, kuri gali atsispindėti ir etikos kodeksuose, taisyklėse. antras - numatytas politikos įgyvendinimas. Šiame etape svarbūs trys momentai: 1) tinkamas vadovavimas 2)etikos mokymas 3)visų org. narių pritarimas ir įsitraukimas. Išskiriami 4 org. elgesio modeliai: 1) autokratinis – vyrauja viršininko ir pavaldinių santykiai, vadovas jaučiasi esąs pranašesnis, vienintelis autoritetas, galintis vadovauti. Pagr. vertybė – paklusnumas vadovui. 2) Globos – vyrauja „tėvo ir sūnaus“ santykiai, vadovo veiklos pagrindas, turimi ištekliai, galintys skatinti darbuotojus aprūpinti šiuos pensijomis, pašalpomis. 3) Skatinimo – pasižymi geranoriškumu savo darbuotojų atžvilgiu. Org pagrindas –geranoriškas vadovas. Svarbios vertybės – profesinio tobulumo siekimas, rūpinimasis savo kompetencija ir kartu organizacija 4) Bendradarbiavimo – veiklos pagrindas – bendradarbiavimas, vertinamas komandinis darbas, atsakomybės supratimas, parama, rūpinimas kitais, vidinė kontrolė yra svarbesnė už išorinę. Politikos etika – atskira etikos sritis, tirianti įv. valdžios institucijų veiklą, vykdomą politiką etiniu aspektu. Svarbiausi politikos etikos aspektai: valdžios institucijų veikla, valdžios atstovų veikla, konkrečios politikos aiškumas. Valstybės veiksmai, atliekami valdžios vardu, turi būti moralūs ir tarnauti visuomenei. Valstybės politiką formuojantys ir įgyvendinantys asmenys yra teisiškai ir moraliai atsakingi, tuo politikos etika skiriasi nuo privačios. Politikoje asmeniniai interesai, ambicijos konvertuojami į visuomeninius interesus. Kai kurių šalių politikai turi privalomus etikos kodeksus, tačiau, deja, Lietuvoje tokių kodeksų nėra. 38. Pagrindinis administracinio gyvenimo bruožas - būtinybė priimti sprendimus. Etišką sprendimą galima apibrėžti kaip sprendimą, kuris neprieštarauja visuomenės vertybėms. Kaip priimti etiška sprendimą? Tam yra skiriami šie žingsniai: • Apžvelgti situacijos faktus • Nustatyti interesus • Identifikuoti susidarančias jėgas ir jų atsakomybę • Apibūdinti situacijos susidarymo priežastis • Apibrėžti problemą • Įvertinti vertybes • Įvertinti ir palyginti sprendimų alternatyvas • Nustatyti prioritetus • Priimti ir įgyvendinti sprendimą • Jį įvertinti Etikos sprendimų priėmimas yra vienas efektyviausių būdų užkirsti kelią galimiems etikos pažeidimams. Priimtas etiškas sprendimas daro įtaką visuomenės gyvenimui, organizacijos klimatui ir t.t. Etikos dilema – tai priešingų vertybių susidarymas. Dilema – kam turi tarnauti įstatymų leidėjai – ar rinkėjams ar sąžinei – sietina su dviem skirtingom atstovavimo teorijom: delegavimo ir patikėtinio. Delegavimo modelyje individas veikia būtent jį paskyrusiųjų vardu, atstovauja jų interesus. Tai nėra gera, mano manymu, atstovavimo teorija, nes bendri interesai aukojami siaurų interesų labui. Deleguotasis asmuo turi būtent veikti pagal rinkėjų valią ir nesivadovauti jokiais kitais kriterijais. Tokia atstovavimo forma vyrauja JAV. Patikėtinio teorijoje asmuo gali vadovautis savo sąžine, susiklosčiusiomis aplinkybėmis priimant sprendimus ir t.t. Jis nėra neatskiriamai surištas su savo rinkėjais. Toks modelis vyrauja D. Britanijoje. Galima pateikti keletą pavyzdžių. 1. Esant rinkimams partija, laimėjusi atitinkamą skaičių mandatų, kurių nepakanka vyriausybei sudaryti, vis vien nori įgyvendinti savo politiką ir dalyvauti valstybės valdyme. Vardan to jis santykinai atsisako savo ideologiniu vertybių ir sudaro koaliciją su skirtingą ideologiją turinčia partija (pvz. socialistai ir konservatoriai) Šio sprendimo priėmimo metu buvo tam tikra dilema: vertybių konfliktas ir sprendimo ieškojimas. 2. Kitas pavyzdys: vis dažnėja susišaudymų skaičius, todėl gyventi tampa nesaugu. Galimi valdžios sprendimai: draudimas turėti ginklų (net savigynos tikslams). Šis sprendimas turi dvi puses: 1) paneigta piliečių teisė į savigyną 2) galimas nusikalstamumo sumažėjimas – teisė į gyvybę Dilemos gali būti sprendžiamos atsižvelgiant į pasekmes, vadovaujantis taisyklių bendraisiais moraliniais ir teisiniais principais. 39. Naujojosios viešosios vadybos (NVV) modelis išstumia tradicinį VA modelį, tačiau naujojo modelio taikymas susijęs su galimų problemų skilimu ir būdų toms problemoms spręsti paieška. NVV reikalauja, kad valstybės darbuotojai būtų daugiau vadybininkai, nei administratoriai. Viešąjį sektorių bandoma pertvarkyti į vadybinį. Tobulinama žmogiškųjų išteklių vadyba, personalas plačiau įtraukiamas į sprendimų priėmimų procesą ir valdymą. Pabrėžiama programinio finansavimo svarba. Išskiriama 10 naujosios viešosios vadybos principų(bruožų): 1. Katalitinė valdžia – “valdžia turi vairuoti, o ne irkluoti”,t.y. valdžia nesikiša į paslaugų teikimą, ji pasilieka tik kordinatoriaus vaidmenį; 2. Bendruomenės įtraukimas – siekiama, jog gyventojai patys pradėtų spręsti būsto problemas, nes bendruomenė geriau supranta savo problemas, labiau rūpinasi savo gyventojais; 3. Konkurencinė valdžia – pabrėžiama konkurencija tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Pranašumai – didesnis efektyvumas, daugiau pastangų, skatina naujoves; 4. Valdžia nukreipta į misiją – viešųjų institucijų veiklą apsprendžia misija ir strategija, o ne taisyklės ir procedūros; 5. Valdžia, nukreipta į rezultatus, o ne į veiklos sąnaudas – svarbus organizacijos veiksmingumas, rezultatai; 6. Į klientą, vartotoją orentuota valdžia – skatina atsižvelgti į vartotojų norus, jie svarbiausi organizacijos nariai. Privalumai: a) priverčia paslaugų tiekėjus būti atsakingiems vartotojams, b) suteikia galimybes pasirinkti, c) priartina pasiūlą prie paklausos, d) didesnės galimybės lygybei, nes finansuojami individai, o ne institucijos. Vartotojų poreikių nustatymo būdai: apklausa, interviu, ombudsmenas (institucija,kurioje piliečiai teikia skundus); 7.Valdžios decentralizavimas – institucijos viduje:galios priimti sprendimus padalinimas; išorėje:leidžiama paslaugų tiekėjams disponuoti biudžetu, turtu. Privalumai: lankstumas, efektyvumas, produktyvumas; 8. Siekiama užkirsti kelią problemoms; 9. Stengiamasi uždirbti pajamas, o ne tik jas išleisti. Būdai: a) baudų rinkimas už normų pažeidimus; b) investicijos; c) mokamos paslaugos. 10. Į rinka orentuota valdžia. Skatinamas rinkos mechanizmų kūrimas valdžios institucijose, rinkos reguliavimo strategijos. Būdai: informacijos tiekimas vartotojams, paklausos kūrimas, bendruomenės kūrimas. Naujosios viešosios vadybos pagrindinis dėmesys sprendimams, mažai dėmesio politikos įgyvendinimui. Vadybinės valstybės privalumai: institucijų veiklos tikslai aiškūs; vertinami produkcijos ir veiklos rezultatai; didesnė veiksmų laisvė; konkurencija. Trūkumai: abejingumas nematerialioms vertybėms; priemonių nepaisymas; neregavimas į paklausą; tarnautojų socialinis nesaugumas; stabilumo trūkumas; didelės sandorių sąnaudos; demokratijos trūkumas. 40. (nėra informacijos) Tarnautojai turi vadovautis demokratijos, etikos principais. Pagrindinės savybės: 1. Akcentuojamas piliečių dalyvavimas valdyme (pirmiausia – piliečiai, visuomeninio intereso vyravimas, pilietinių vertybių ugdymas). 2. Įsipareigojimas vertybėms – vadovas organizacinius pokyčius bando vykdyti ne skirdamas dėmesį struktūrai, bet išugdydamas persmelkiantį pasišventimą organizacijos misijai ir vertybėms, ypač profesionalumo ir integralumo, tarnybos ir kokybės vertybėms. 3. Tarnavimas visuomenei – vadovas teikia pirmenybę klientų ir piliečių aptarnavimui. Pirmenybę palaiko aukšti darbo atlikimo ir atskaitingumo standartai bei nuolatinis dėmesys kokybei. Būtina daugiau dėmesio skirti žmogiškajai pusei, ypač bendruomenės jausmo organizacijoje ir bendradarbiavimo jausmo už jos ribų kūrimui. 4. Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu – vadovas visus organizacijos narius skatina dalyvauti gerinant organizacijos kokybę ir našumą. 5. Pragmatinis inkrementalizmas – kaita vyksta laisvo proceso metu, kai vadovas bando pasinaudoti įvairiomis netikėtomis galimybėmis, kad organizaciją pakreiptų trokštama kryptimi. Vadovui kaita atrodo natūralus ir tinkamas organizacijos gyvenimo bruožas. 6. Pasišventimas valstybės tarnybai – asmenys visoje organizacijoje supranta ir vertina ypatingą valstybės tarnybos pobūdį, ypač viešųjų organizacijų vaidmenį demokratinio valdymo procese. Vadovas reikalauja, kad organizacijos išlaikytų aukštas etines normas. 41. Didžiojoje Britanijoje naujoji viešoji vadyba įgyvendinama labiausiai. Taikomi tokie būdai: • Vietinės valdžios iniciatyva. • Centralizuota(iš viršaus į apačią)valdžia. D. Britanijoj reformos prasidėjo 20 a. 8 dešimt. M. Tečer iniciatyva. Buvo vykdoma fiskalinė politika, vykdomos savivaldos reformos – įvedami privalomi viešieji konkursai įvairioms darbo vietoms užimti, pakeista savivaldybių organizacija. Reformų etapai: • 1879-1982 m. griežto taupymo etapas, valstybės tarnautojų skaičius mažinamas. 1982 m. pradėta finansų valdymo iniciatyva EEE. Buvo lyg privatizavimo era. • 1887-pradėti vykdyti rinkos mechanizmai švietimo, sveikatos, energetikos, kituose sektoriuose. Next steps programa. 1981 m. paskelbta piliečių chartijos programa. JAV 1980 m. R. Reiganas tapo prezidentu. Pradėta vykdyti konservatyvioji politika, kuria siekiama sumažinti valstybinį sektorių ir mokesčius. Labai išaugo biudžeto deficitas, skolos. 1992 m.-Klintonas. Įsteigta Nacionalinė veiklos priežiūros tarnyba(Goras). Jos tikslai: • skatinami pokyčiai tarnautojų organizacinėje kultūroje. • Darbuotojų autinomijos ir veiklos lygių padidinimas. • naujoviški ryšiai su profesinėmis sąjungomis. • Valdžios dydžio mažinimas. • Naujoviškų atlyginimo sistemų vystymas. • Veiklos priežiūros sistemų vystymas. • Efektyvesnis klientų aptarnavimas. Olandijoje buvo vykdoma Didžiųjų Operacijų programa. Tikslas-išlaidų mažinimas, paslaigų tiekimo tobulinimas. Priemonės: biudžeto išlaidų mažinimas, decentralizavimas, reorganizavimas. 1990 m.-“Didžiojo efektyvumo operacija”. Radikali struktūros reforma-savivaldybė pertvarkyta į departamentų organizaciją. Suformuota holdingo kompanija. Tai centrinis skyrius, sudarinėdavęs sutartis su departamentu ir plėtojęs kontrolę. Tilburgo modelio principai: • Dėmesys rezultatams. • Atsakomybės tarp politikų ir vadybininkų paskirstymas. • Sudėtinga planavimo ir kontrolės sistema. Lietuvoje reformos vykdomos nuo 1988 m.Gorbačiovo “perestroikos”. Nuo 1990 m. iškilo poreikis sukurti viešąjį sektorių, kuris atitiktų liberalios demokratijos, kapitalistinės ekonomikos principus ir poreikius. Buvo kuriama rinkos ekonomika. Reformos:švietimo, sveikatos, teritorinio valdymo. • 1994 m. Lietuva pasirašė asociacijos sutartį su ES. Buvo nutarta ruoštis integravimuisi į ES. • Buvo vykdomas decentralizavimas ir keičiama finansų sistema(nuo 1996 m.)-tai naujos viešosios vadybos bruožas. 1999 m. Rusijos krizė turėjo įtakos Lietuvai: sukėlė biudžeto deficitą, dėl to pradėtas biudžeto lėšų taupymas, įdiegtas programinis biudžetas institucijose, taip pat buvo diegiamas veiklos vertinimas: vidaus auditas, valstybės kontrolė. “Saulėlydžio” komisija parengė daug idėjų, kaip supaprastinti valdymo funkcijas. NVO vaidmuo dabartiniu metu didėja. Didėja jų įtraukimo į viešąjį sektorių. b. Naujosios Viešosios Vadybos ir naujosios valstybės tarnybos samprata Lane tradicinį, senąjį vadybos modelį charakterizavo kaip administracinės valstybės modelį. Ji remiasi teisėtumu. Viešojo sektoriaus veiklos pagrindas- taisyklių, procedūrų vykdymas, dėl to veikla stabili. Viešumas- piliečiams turi būti prieinama informacija apie viešųjų institucijų veiklą. V. inst. vadovaujasi viešuoju interesu, dirba dėl pašaukimo tarnauti visuomenei. Ir Lietuvoje galima kalbėti apie administracinės valstybės kūrimą. Alternatyvus modelis- vadybinis valstybės modelis (naujoji viešoji vadyba) 1. Vadybininkų, valst.pareigūnų laisvė priimti sprendimus 2. Lankstumas 3. Svarbūs tikslai,dėl kurių veikiama, o ne procedūros 4. Tampa svarbūs privatūs interesai- valstybės tarnautojai, siekdami sau naudos stengiasi geriau tenkinti klientų poreikius. 5. Trumpalaikės sutartys, sudaromos konkrečiai užduočiai atlikti. 6. Padidėja sandorių sąnaudos Lyginant tradicinės vadybos modelį, su naujosios vadybos modeliu išskiriami tokie vadybos modelio privalumai ir trūkumai: Privalumai- 1. Aiškūs veiklos tikslai, vertinami rezultatai. 2. Didesnė veiksmų laisvė Trūkumai- 1. Ne visada paisoma priemonių, kuriomis pasiekiami tikslai, pagrindine vertybe tampa asmeninės naudos siekimas 2. Padidėja sandorių sąnaudos 3. Valstybės tarnautojų soc. nesaugumas 4. Valstybės tarnautojų moralė gali nukentėti dėl pertvarkymų, soc. nesaugumo 5. Didelė kaita valstybiniame sektoriuje 6. Demokratiškumo trūkumas. Svarbiausia tampa efektyvumas, pradedama nepaisyti procesų demokratiškumo. Vadybinės valstybės sampratai įtakos turėjo politikos mokslų ekonominės teorijos. Viena iš teorinių krypčių- viešojo pasirinkimo teorija- demokratiniai modeliai pritaikyti politiniams reiškiniams paaiškinti. Prieita prie išvadų, kad reikia apriboti interesų grupių poveikį valdžios sprendimams, pasiekti, kad valdžios institucijos būtų objektyvesnės ir bešališkos, tuo sudarydamos visiems vienodas sąlygas veikti rinkoje. Naujojo ekonominio institucionalizmo mokykla plėtojo sandorių sąnaudų teoriją – atkreipiamas dėmesys į sąnaudas, kurios susidaro pasirašant sutartis, prižiūrint jų laikymąsi. Nuo sąnaudų priklauso, kokios institucijos bus pasirenkamos ekonominei veiklai organizuoti. Tai alternatyva rinkos santykiams, nes būtent šie lemia dideles sandorių sąnaudas. Šios teorijos padėjo įvertinti naujosios vadybos privalumus ir trūkumus, padėjo nustatyti optimaliausią viešosios valdžios organizavimo būdą. Vadybinė valstybė apibūdinama- Naujoji viešoji valstybė (Woodas ‘91m), verslininkiška valdžia (Politas), rinka pagrįstas VA ir kt. Tokio tipo reformos, kuriomis buvo kuriama vadybinė valstybė buvo pradėtos XXa 9deš. Jos vykdytos tokiomis kryptimis: 1. viešojo sektoriaus reguliavimo mažinimas 2. privatizavimas 3. valdžios reorganizavimas (decentralizavimas) Verslininkiškos valdžios bruožai ‘92m išplėtoti Osborno ir Getlerio: Principai: 1. Valdžia turi “vairuoti” o ne “irkluoti” t.y valdžia nustato kryptis ir gaires, o paslaugas turi teikti kitos institucijos. Valdžia turi paskatinti trečiąjį sektorių, pritraukti jį teikti viešąsias paslaugas. Pvz. privataus sektoriaus lėšų panaudojimas viešąjai gerovei (senamiesčio restauravimas ir pan.) Alternatyvos: ◦ Frančizė- valdžios institucijos tam tikrose geografinėse ribose leidžia priv.sekt. vykdyti savo veiklą. ◦ Viešieji pirkimai ◦ Savanoriai ◦ NVO ir kt. 2. Į viešųjų paslaugų teikimą įtraukiama bendruomenė, jai sudaromos salygos pačiai spręsti problemas. Bendruomenė geriau supranta savo problemas, nei specialistai, gali efektyviau įtvirtinti elgesio standartus, remiasi žmonių sugebėjimais o ne trūkumais. 3. Konkurencinė valdžia- V.sektoriuje turi būti išnaudoti konkurencijos privalumai. Gali konkuruoti vieš. ir priv. sektoriaus institucijos. Konkurencija viešosioms paslaugoms teikti gali būti panaudota tarp kelių privačių įmonių. Vykdant privatizavimą taip pat konkuruojama. Gali konkuruoti keletas viešojo sektoriaus įmonių- pvz savivaldybės varžosi dėl geriausios vardo ir pan. 4. Į misiją orientuota veikla- Pranašumai: ◦ Efektyvumas ◦ Veiksmingumas ◦ Spartesnis naujovių diegimas ◦ Lankstumas ◦ Stipresnė darbuotojų moralė (galvoja apie viziją, o ne tik apie taisyklių įgyvendinimą) Misijos bruožai yra svarbūs formuojant biudžetą, valdant personalą, priimant į darbą ar keliant kvalifikaciją. 5. Valdžia orientuota į rezultatus, o ne į veiklos sąnaudas. Nuo veiklos rezultatų vertinimo priklauso ar tas darbas gali būti padarytas, ar ne. Atlikus veiklos vertinimą, galima aiškiau suformuoti tikslus, pasimokyti iš žmonių, kurie tuos tikslus jau pasiekė. 6. Į klientą orientuota valdžia. Valdžios institucijos turi atsižvelgti į vartotojų poreikius. Šis principas remiasi Visuotinės kokybės vadybos teorija- klientai yra svarbiausi žmonės, po jų seka tie, kurie juos aptarnauja. Tik po jų seka organizacijų vadovai. Viešosios institucijos, pritaikiusios šią teoriją, daro klientų apklausas, siekia sužinoti jų poreikius. Tokiu būdu stimuliuojamos naujovės, pasiūla priderinama prie paklausos. 7. Valdžios decentralizavimas- tai organizacijos vidaus valdymo decentralizavimas. Diegiamas komandinis darbas, darbuotojus siekiama įtraukti į sprendimų priėmimą, organizuojamas vadovų vertinimas iš darbuotojų pozicijų. Tokios organizacijos yra lankstesnės, efektyvesnės, sudaro salygas aukštesnei moralei. 8. Valdžia turinti ne tiek spręsti problemas, kiek užkirsti kelią joms atsirasti. Pvz sveikatos priežiūros politika turi būti nukreipta į sveikatos apsaugą, o ne į ligų gydymą ir pan.) 9. Valdžios institucijos turi siekti ne tik tikslingai išleisti lėšas, bet ir gauti pelną, nes tai papildoma paskata organizacijoms gerai atlikti savo darbą. Būdai: investicijos, mokamos paslaugos, įvairūs verslo fondai, kur būtų pritraukiamos privataus sektoriaus lėšos. 10. Privatus sektorius turi būti skatinamas veikti viena ar kita linkme, bet jam negali būti įsakinėjama. Kuriama paklausa, skatinami kurtis nauji rinkos lyderiai, keičiama viešųjų investicijų politika, katalizuojamas privatus sektorius. Verslininkiškos valdžios kritika: ◦ Viešasis sektorius yra kitoks nei privatus, todėl neįmanoma privataus sektoriaus valdymo modelio perkelti į viešąjį. ◦ Kritikuojamos neigiamos pasekmės personalo valdymui ◦ Kritikuojamas valdžios politizavimas, kadangi valstybės tarnyba praranda tam tikrą autonomiją. ◦ Sumažėjęs valdžios atskaitomumas Verslininkiškai valdžiai alternatyvi samprata pateikta Denhardt- Naujoji valstybės tarnyba. Ji rėmėsi humanistinėmis teorijomis, jai poveikį darė postmodernizmas, komunitarizmas. Kitaip nei Naujosios viešosios vadybos teorijoje, čia pirmenybė teikiama ne efektyvumui, o moralės vertybėmis. Article II. Article III. 42. Vokietijos viešojo administravimo reforma Bene didžiausia problema, su kuriomis susiduria Vokietijos vietos valdžia, yra aukštas nedarbo lygis- daug žmonių yra priklausomi nuo socialinio aprūpinimo pašalpų. Vietos valdžia patiria daug didesnį spaudimą, kad pagerintų paslaugas piliečiams. Palyginti su ES standartais, Vokietija dar tebeturi didelį gamybinį skirtumą. To išdava- pastebima konkurencija su JAV. Kancleris Vokietijoje yra aukščiau kitų ministrų, prezidento funkcija yra daugiau simbolinė. Vokietijos permainas galima būtų apibūdinti kaip administracinį griežtinimą ir modernizavimą. Šalies raida taip pat labiau pasižymėjo inkrementalizmu ir esamos sistemos tobulinimu. Vietos lygmeny, kur vyko dauguma valdymo refomų, naujas valdymo idėjas propagavo Vietos valdymo kooperatyvas. Jis propagavo modernią vietos valdžios sistemą, pavadintą „Naujuoju valdymo modeliu“: aiškiai apibrėžta politikų ir administracijos atsakomybė, sutarčių vadybos sistema, integruotos departamentų struktūros, į rezultatą orientuoto biudžeto sudarymas, decentralizuota atskaitomybė už lėšas, vartotojų orientavimas, atvirumas konkurencijai. Šio modelio elementus pradėjo taikyti vis daugiau didelių miestų ir bendruomenių. Ir Landtagai susidomėjo naujuoju valdymo modeliu. Modernizavimo koncepcija yra susitarimų tarp administracijos ir profsąjungų rezultatas. Vokietijoje visuomet buvo labai pastebimas dėmesys demokratijai ir piliečių dalyvavimui, t.y. neparlamentinė piliečių opozicija. Tūkstančių iniciatyvų buvo imtasi viešųjų infrastruktūrų, aplinkosaugos reikalų, būsto statybos ir kt. srityse. Administracinės reformos buvo labai palaikomos ir elito. Jos skirstomos į 5 etapus:I- valstybės reguliavimo mažinimas (nauja teisės sistema), II- teritorinė reforma (naujos rinkimų apygardų ribos), III- funkcijų reforma (decentralizavimas), IV- į pieliečius orientuotas administravimo supaprastinimas (debiurokratizmas), V- administravimo modernizavimas (administravimas kaip į veiklos kokybę orientuotas paslaugų tiekimas piliečiams). Šiuo metu Vokietijoje įsivyravęs požiūris į valstybę kaip į paslaugų tiekėją, tačiau vokiečių valstybė vis dažniau veikia kaip koordinatorė ir rėmėja, o ne kaip tiesioginė tiekėja. Vokietijos administracinė struktūra grindžiama 3 principais.I- „valdžių atskyrimo“ principas, kuris įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią paskirsto atskiroms institucijoms. II- federalizmo principas, kuris Länder apibrėžia kaip federacijos nares, tačiau išlaikančias savo suverenią valstybinę valdžią. Federalinio administravimo vaidmuo iš esmės yra tik įstatymų leidyba. III- vietos savivalda, veikianti dviem lygiais- vietos valdžios ir apskričių. Centrinės valdžios vaidmuo tiesiogiai administruojant viešąsias paslaugas yra gana kuklus. Daugelį tokių f-jų kaip švietimas ir policija, administruoja vietos valdžia. Vokiškajai viešojo administravimo sistemai būdingas klasikinis biurokratinis modelis, kuriame labai akcentuojamas legalumas ir tinkamas reguliavimo f-jų vykdymas. Jam būdinga daugelio lygių hierarchija, griežtos taisyklės ir kt. Viešojo administravimo modernizavimą Vokietijoje reikia suvokti kaip „revoliuciją iš apačios“, federaliniame lygyje iš esmės nėra reformų iniciatyvų. Iš tiesų naujieji modernizavimo sferos iniciatoriai yra vietos savivaldos atstovai. Rytų Vokietijoje viešojo sektoriaus reorganizavimas buvo toks radikalus, kad jį būtų galima vadinti transformacija, kai keičiasi valdžios kompetencija, valstybės tarnyba, organizacija ir procedūros.Vokietijos permainos inicijuojamos ir įgyvendinamos experimentiniais projektais, o experimentuoja žemesnieji lygiai. Naujosios Zelandijos viešasis valdymas Viešojo valdymo reformos priežastys Kai 1984m.liepos mėn.į valdžią atėjo naujoji leiboristų vyriausybė ekonomika išgyveno sąstingį, o nacionalinė skola buvo didelė. Naujosios Zelandijos rezervų bankas sustabdė prekybą Naujosios Zelandijos doleriais, ir netrukus valiuta buvo 20 proc. devalvuota. Svarbiausi vyriausybės prioritetai buvo mokesčių reforma, valstybinio finanasų regulaivimo panaikinimas ir privatizavimas. Ši finansinė ir ekonominė krizė ir tapo plačios viešojo valdymo reformos 1984 – 1990m. tiesiogine priežastimi. Reformos pasekmės Ekonomikos pertvarkymas buvo atliktas labai sparčiai, tačiau teigiamų padarinių teko laukti ilgiaus nei penkerius metus. Pereinamasis laikotarpis buvo labai sunkus. 1985m. infliacija pasiekė 13 proc. Stipriai išaugo nedarbo lygis (1992 – 1993m. jis pasiekė daugiau kaip 10 proc.). Svarbiausias politikos tikslas buvo plačiai pertvarkyti ekonomiką, sumažinti mokesčių naštą verslui, atsisakyti finansinio valstybės reguliavimo, kad būtų pritraukta užsienio kapitalo, privatizuoti, kad būtų skatinamas produktyvumas ir sumažinta viešųjų išlaidų reikšmė. Dosni Naujosios Zelandijos gerovės valstybė nuo pradžių liko iš esmės nepaliesta, tačiau 1990m.naujoji vyriausybė ėmė sparčiai demontuoti didžiąją dalį buvusios gerovės valstybės sistemos, sumažindama aprūpinimo ir socialinės apsaugos išlaidas. 1993m. konstituciniu referendumu buvo pakeista ir rinkimų sistema. Iš vienmandatės paprastos daugumos atstovavimo sistemos ji buvo pakeista į tokią, kurios pagrindas buvo mišrus proporcingas narių atstovavimas. To rezultatas – koalicinė vyriausybė. Kitaip nei kitos mažos šalys (pvz.,Nyderlandai, Suomija), Naujoji Zelandija tradiciškai buvo gana centralizuota. Joje buvo teikiama pirmenybė pagrindinių valdymo galių ir kompetencijų išlaikymui centrinės valdžios lygmenyje, tik ribotai perduodant įgaliojimus žemesniems lygmenims, nepaisant žymios decentralizavimui skirtos retorikos devintąjį dešimtmetį. Viešojo valdymo reformos Naujojoje Zelandijoje buvo neįprastos ir savo visapusiškumu, ir tuo, kad jos palyginti smarkiai rėmėsi aiškiomis teorinėmis valdymo idėjomis. Tuometinis centrinis finansų kontrolierius prie Finansų ministerijos rašė: “Įtakos turėjo tam tikra litertūra...tarp šaltinių buvo viešojo pasirinkimo teorija, vadybiškumas, sandorių kaštų ekonomika, viešoji politika, viešojo sektoriaus finansų valdymas ir sąskaityba”. Teorijos vaidmens išaugimas politikoje buvo naujas reiškinys, iš dalies atsirado dėl padidėjusios ekonomistų įtakos ir ypatingo aukštojo išsilavinimo, kurį jie buvo įgiję. Šio mąstymo turinį instituciniu požiūriu galima apibūdinti taip: a) Kur tik įmanoma, suteikti pirmenybę privačiam sektoriui, o ne valstybinio sektoriaus organizacjoms – ypač komercinių funkcijų atveju; b) Ne departamentų organizacijoms teikti pirmenybę prieš ministerijų departamentus, ypač įgyvendinant politiką; c) Teikti pirmenybę mažoms, o ne didelėms organizacijoms; d) Teikti pirmenybę vienos, o ne daugiafunkcinėms organizacijoms; e) Leisti įvairių formų administracines struktūras, o ne siekti vienodumo; f) Politiką atskirti nuo einamųjų funkcijų; g) Finansavimą atskirti nuo pirkimo ir pirkimą nuo tiekimo; h) Darbo procesą atskirti nuo reguliavimo; i) Tiekimą atskirti nuo patikrinimo ir audito; j) Pirmenybę teikti tiekimui iš daugelio, o ne vieno šaltinio; k) Grupuoti pagal panašumą (visų pirma pagal tikslą ar veiklos tipą); l) Siekti trumpų (“plokščių”), o ne ilgų hierarchijų; m) Siekti “tiesinės” atsakomybės / vengti “daugybės viršininkų”; n) Kur tik įmanoma decentralizuoti. Naujosios Zelandijos atveju atotrūkis tarp to, ko buvo norima, ir ką buvo įmanoma padaryti, buvo mažesnis negu daugelyje kitų šio tyrimo šalių. Taip buvo dėl aplinkybių, kai esant palyginti nedidelei įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismo savitarpio priklausomybei, politinė ir administracinė sistemos vyriausybei leido ryžtingai veikti. Vis dėlto klaidinga būtų Naujosios Zelandijos pavyzdį laikyti gryniausiu glaudžiai susijusių teorinių idėjų pritaikymu, nes visų pirma ne visos idėjos buvo tobulai suderinamos – kartais skirtingi principai ar gairės, regis, nurodo skirtingas kryptis, be to, reikėjo daryt daug smulkių, praktiškų kompromisų. Administracinė sistema Iki reformų Naujosios Zelandijos viešoji tarnyba buvo vieninga, nepriklausoma nuo partinės politikos karjeros tarnyba. Vyresnieji viešieji tarnautojai “paprastai susidarydavo platų visos tarnybos vaizdą, bent jau ne mažiau, nei siaurą departamento požiūrį”. Ji buvo smarkiai saistoma taisyklių (ypač personalo ir pramonės sferos santykių reikaluose) ir devinto dešimtmečio pradžioje daugelio laikyta neveiksminga. Daug ką pakeitė 1988m. Valstybinio sektoriaus įstatymas ir kitos reformos. Personalo galios buvo decentralizuotos ir vyresnieji valstybės tarnautojai nuo šiol buvo įdarbinami pagal su jų veikla susietas sutartis. Satambios departamentų struktūros buvo suskaldytos į daugybę mažesnių agentūrų, iš kurių kiekviena turėjo tiksliau apibrėžtus uždavinius ir planuojamus rodiklius. Tačiau plačiau paėmus, Naujojoje Zelandijoje buvo ir tebėra gana centralizuota politinė ir administracinė sistema. Reformos išvados Naujosios Zelandijos vyriausybė tikriausiai įgyvendino visapusiškiausias ir radikaliausias viešojo valdymo reformas iš visų OECD šalių. Pvz., nuo 1988 iki 1994m. viešosios tarnybos darbo vietų skaičius sumažėjo nuo 88 tūks.iki 37 tūks. Kitaip nei daugybė kitų šalių, Naujoji Zelandija užsakė bent du didelės apimties reformų įvertinimus. Abiejose buvo prieita prie teigiamų išvadų, nors ir buvo įvardyta kai kurių nerimą keliančių sričių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!