Teisminė viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų kontrolė

Įvadas Darbe atskleidžiama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės samprata bei aptariamos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės kon­trolės galimybės. Pirmojoje dalyje aptariama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje. Demok­ratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, vadinamą teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turėdama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų. Antrojoje dalyje aptariama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, atsirandanti dėl tam tikro valdžių funkcijų persipynimo. Teisėkūros funkcijos perdavimas vykdomajai valdžiai yra susijęs su administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise, kurios praktiškai neįmanoma kontroliuoti, nes Seimo priimti aktai, deleguojantys diskreciją, dažnai yra dekla­ratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus arba netgi ignoruoti Seimo pavedimus. Pateikiama administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės samprata, kuri skiriasi nuo s administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju at­veju administracija vykdo kvazi funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai sutei­kiama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. Aptariama administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalumai bei trūkumai. Išryškinamas administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės ir administracinės saviva­lės skirtumas. Pristatoma ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar nebuvo piktnau­džiaujama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise. Terminas ultra vires (lot.) reiškia „virš jėgų“. Pateikiamos ir atski­rai aptariamos 3 ultra vires rūšys: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires), 2) procedū­rinė ultra vires (procedural ultra vires) ir 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power). Šeštojoje dalyje aptariamos administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo kontrolės galimybės Lietuvoje. Nagrinėjami administracinių teismų ir Seimo kontrolierių įstaigos įgaliojimai ir gali­mybės patikrinti administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo atvejus. Pažymima, jog administracinių teismų galimybė patikrinti, ar administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė buvo tinkamai panaudota, ribota, o kartais jie visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administ­racija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. Tuo tarpu Seimo kontrolierius turi daugiau ga­limybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administra­cinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą – tai galėtų padaryti teismas. Kiekvienoje demokratinėje valstybėje siekiama užtikrinti, kad žmogaus teisės ir laisvės nebūtų nepagrįstai ar neteisėtai ribojamos pačių piliečių įgaliotos valdžios institucijų veiksmų. Tam kuriamos teisinės institucijos, leidžiančios įvertinti administravimo institucijų veiklą bei apginti ir atkurti šių institucijų veiksmų pažeistas piliečių teises. Valstybinių institucijų esminė paskirtis – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti savo teises bei laisves. Šiai misijai vykdyti valstybinėms institucijoms suteikiama nemažai galių. Analizuojant vykdomosios valdžios institucijoms suteiktų teisių pobūdį matyti teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės vyravimas. Terminas „teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė“ „Tarptautinių žodžių žodyne“ apibūdinamas kaip „veiksmų laisvė“, „nuožiūra“ [1, p. 220]. Institucijos arba pareigūno teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė – tai teisė spręsti kokį nors klausimą, veikti savo nuožiūra. Ši institucijos arba parei­gūno teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė turėtų palengvinti ir užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendi­nimą ir kartu prisidėti prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo. Tačiau susidaro paradok­sali situacija, kai suteiktosios diskrecinės galios tampa grėsmingos pačiam žmogui: veikda­mas savo nuožiūra pareigūnas ar institucija gali „nuklysti“ nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų ir susitelkęs į specifinius konkrečios institucijos tikslus pažeisti pilie­čių teises. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kas gi yra administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė ir kaip ja turi būti naudojamasi, kad būtų išvengta žmogaus teisių ir laisvių suvaržymų. Reikia pažymėti, jog Lietuvoje ši tema nebuvo nuosekliai ir giliai analizuota, nors dar prieškario Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai M. Riomeris, P. Leonas yra minėję egzistuojant administra­cijos diskrecinę galią ir jos kontrolės būtinybę. Pastaruoju metu teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės tema yra rašęs doc. dr. A. Šakočius [2, p. 255], kai kuriuos policijos diskrecinės galios klausimus analizavo doc. dr. A. Laurinavičius [3, p. 138]. Manome, kad šis atskleis iki šiol plačiau ne­aptartus administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės ir jos taikymo kontrolės aspektus. Šiame darbe siekiama išsiaiškinti teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės esmines ypatybes ir jos reikšmę demokratinėje valstybėje, aptarti administracijos diskrecijos kontrolė, pateikti administra­cinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės sampratą ir išryškinti jos skirtumą nuo administracinės savivalės, taip pat pristatyti administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė kriterijus: ultra vires doktriną, leidžiančią įver­tinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise, ir, galiausiai, trumpai apžvelgti administ­racinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo kontrolės galimybes Lietuvoje. 1.Teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės esmė ir reikšmė demokratinėje valstybėje Viešojo administravimo kontrolė – tai valdymo objekto funkcionavimo, stebėjimo ir tikrinimo dėl priimtų valdymo sprendimų vykdymo sistema, nustatanti valdymo subjektų poveikių valdymo objektui rezultatus bei nukrypimus nuo priimtų valdymo sprendimų. Kontrolės metu taip pat nustatomi valdymo objekto korekcijos būdai, poveikio būdai jiems taip pat nukrypimų ir kliūčių įveikimo būdai. Vienas iš kertinių demokratinės valstybės organizavimo principų yra valdžių padalijimo principas. Todėl analizuojant teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės esmę bei pasireiškimą modernioje valstybėje gali būti kalbama atskirai apie įstatymų leidėjo diskreciją, administracijos (vykdomosios valdžios) diskreciją ir teismų diskreciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarimų konstatavo, jog Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, šioje srityje turi diskreciją“ [4]. Tačiau „net ir turėdamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitu­cijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų“ [5]. Kitaip sakant, galima apibrėžti įstatymų leidėjo veiksmų laisvės ribas. Panašiai kaip ir įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdydama savo funkciją, taip ir vykdo­moji bei teisminė valdžia turi diskreciją, kitaip sakant, veiksmų laisvę įgyvendindama kon­krečiai valdžiai priskirtus uždavinius. Ignoravus ar panaikinus teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisę būtų labai su­dėtinga kalbėti apie kiekvienos iš trijų valdžių savarankiškumą, atskyrimą, kadangi tokiu at­veju būtų atimta galimybė kiekvienai valdžiai priimti savarankiškus sprendimus. Todėl šiuo­laikinėse valstybėse siekiama, jog ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų diskreciją priim­dama įstatymus, o teisminė valdžia turėtų diskreciją vykdydama teisingumą, bet ir vykdomoji valdžia turėtų tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestus uždavinius. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įtvirtina valdžių padalijimo principą, bet ir ri­boja valdžios galias [6, 5 str.]. „Valdžių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę tauta pirmiausiai siekė apsisaugoti nuo savo pačios sukurtos valdžios, kad ta val­džia neištrūktų iš tautos kontrolės, nepiktnaudžiautų gautais įgaliojimais ir nevirstų grėsme ją kūrusiojo teisėms“ [7, p. 543]. Todėl analizuojant teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės reikšmę šiuolaikinėse valsty­bėse taip pat svarbu nustatyti tuos atvejus, kai naudojimasis teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise gali sukelti neigiamų padarinių. Būdingiausias netinkamo naudojimosi teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise situacijas aptar­sime vėliau. Kartu derėtų pažymėti, jog kai kuriais atvejais vyksta tam tikras valdžių susiliejimas arba funkcijų persipynimas, ir tuomet būtina tiksliau nustatyti, kas ir kodėl gali naudotis teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise. Vieną tokių galimų situacijų vertėtų aptarti atskirai. 1.1.Teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė samprata Demokratinėje valstybėje piliečiai perduoda įstatymų leidimo teisę Parlamentui. Tauta pasilieka sau diskreciją tik išimtiniams atvejams (kai rengiami referendumai itin svarbiais visai valstybei klausimais). Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios de­mokratijos sąlygomis yra Parlamentas. Tačiau Parlamentas nėra paskutinė institucija, kuriai yra deleguojama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. Iš tautos gavęs įgaliojimus leisti įstatymus Parla­mentas savo ruožtu perduoda dalį savosios teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės vykdomajai valdžiai (administracijai). Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo [6, 94 str.], įstatymų vykdy­mui užtikrinti Vyriausybė kuria poįstatyminius teisės aktus, vadinasi, taip pat tampa teisėkū­ros subjektu. Bet ir tuo dar nesibaigia s teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės delegavimas – Vyriausybė gali perduoti dalį iš Parlamento gautos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės ministerijoms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį deleguotos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės žemesnei institucijai ar pareigūnui. Doc. dr. A. Ša­kočius pagrįstai kelia klausimą: ar ministerijos, įgyvendindamos gautąją diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė suteikiama jau ne tautos išrinktos ins­titucijos – Seimo, o Vyriausybės? [2, p. 259]. Lietuvoje matyti tendencija, jog vykdančioji institucija gana laisvai gali pasirinkti įsta­tymo įgyvendinimo veiklos variantus, nes priimtieji įstatymai yra deklaratyvūs. Tokiais atve­jais gana sudėtinga kalbėti apie s administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės kontrolę. Be to, neretai pasitaiko, jog įstatyme įsakmiai nurodoma, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, tačiau Vyriausybė naudojasi „negatyviąja“ teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, pasireiškiančia neveikimu, kitaip sakant Seimo pavedimų ignoravimu. Pateikiame to­kių atvejų pavyzdžių. Administracinės veiklos teisėtumo užtikrinimo samprata. Konstituciniai viešojo administravimo teisėtumo užtikrinimo pagrindai. Teisėtumo turinio elementai ir jo užtikrinimo garantijos. Sąvokų „kontrolės“, vykdymo ir „priežiūros“ santykis. Teisėtumo užtikrinimas valstybiniame valdyme, kaip visuotinai siekiama vertybė. Teisėtumo užtikrinimo valstybiname valdyme būdai. Administracinės (vidinės) kontrolės samprata, ypatumai ir rūšys. Politinės administracijos kontrolės esmė ir rūšys. Parlamentinės kontrolės, kaip pagrindinės politinės administracijos kontrolės rūšies, formos. Tautos, politinių partijų bei nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos bei visuomenės nuomone vykdoma administracijos veiksmų teisėtumo kontrolė. Viešojo administravimo kontrolės samprata ir pagrindiniai principai. Prašymo, pareiškimo, siūlymo, skundo, peticijos sampratos. Institucijos, nagrinėjančios prašymus, pareiškimus, siūlymus, skundus, peticijas dėl viešojo administravimo subjektų veiklos. Administracinės procedūros dėl prašymo, pareiškimo, siūlymo ir skundo samprata ir ypatumai. Kvaziteismai. Kvaziteismo misija ir administracinės teisės funkcijos (reguliacinė , integracinė , komunikacinė , socializacinė ). ,,Egzekutyviniai” kvaziteismai ir parlamentinės kontrolės įstaigos. Ombudsmenas kaip administracinės veiklos institucijų kvaziteisminės priežiūros forma. Teismo kontrolinių funkcijų samprata viešojo administravimo srityje. 1.2.Teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės vykdymo sistema Teiminės kontrolės metu gautos informacijos turėjimas padeda įgyvendinti viešojo administravimo reformos uždavinius, sukaupti išteklius, tobulinti vykdomosios valdžios institucijų sistemą, nustatyti administracinio (valdymo) personalo profesionalumą, kovoti su biurokratizmu ir nusikalstamumu valstybės tarnyboje. 1) 2000 m. liepos 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra nuo­stata, numatanti valstybės pareigą išlaikyti vaikus, jeigu jų negali išlaikyti tėvai: „1. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. 2. Valstybės teikiamo iš­laikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė“ [8, 3.204 str.]. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas naująjį Civilinį kodeksą, numatė, jog Vy­riausybė minėtąją tvarką ir sąlygas turėtų nustatyti iki 2002 m. sausio 1 d.: „Normos dėl valstybės išlaikymo nustatymo vaikams, kurie ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų artimųjų giminaičių, turinčių galimybes juos išlaikyti, įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.“ [9, 27 str.]. Reikia pažymėti, jog Vyriausybė iki šiol ignoruoja šį Seimo nurodymą. 2) Naujajame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad visi juridiniai asmenys turės būti įregistruoti juridinių asmenų registre, kuris bus laikomas pagrindiniu valstybės registru. 2001 m. birželio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstaty­mas, pagal kurį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kaip juridinių asmenų registro tvarkytoja, nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios perims iš visų registruojančių ins­titucijų duomenis bei dokumentus ir tvarkys juridinių asmenų registrą. Nustatyta, kad juridi­nių asmenų registro steigėja yra Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įparei­gota patvirtinti juridinių asmenų registro nuostatus, o pagal šio įstatymo 50 straipsnio 6 punktą juridinių asmenų registras turėjo būti įsteigtas iki 2002 m. sausio 1 d. Tačiau įstatymo nuostata kol kas neįgyvendinta ir steigti juridinių asmenų registrą vėluojama. Panašių pavyzdžių būtų galima išvardyti ir daugiau. Jie atskleidžia, jog Vyriausybė ne­vengia nadotis „negatyviąja“ teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė arba, kitaip sakant, savo nuožiūra neveikti, net jeigu Seimas ir įpareigojo veikti. Nėra aiškaus mechanizmo, kas ir kaip tokiu atveju galėtų kontro­liuoti administracijos diskreciją. Galima prieiti išvadą, jog teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė apskritai nėra kontroliuojama, išskyrus specifinę kontrolę tais atvejais, kuomet tai gali atlikti Konstitucinis Teismas, turintis įgaliojimus paskelbti prieštaraujančiais Konstitucijai ir dėl to negalimus taikyti tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios aktus, taip pat administraciniai teismai, turintys įstatymu jiems nustatytą galią vykdomosios valdžios institucijų aktus pripažinti prieštaraujančiais įstatymams. 1.3.Administracinės teisminės viešojo administravimo objektų kontrolė Iki šiol buvo kalbėta apie specifinius atvejus, kai administracijai deleguojama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. Vertėtų išsiaiškinti, kuo skiriasi teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė nuo administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės. Administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė skiriasi nuo s administra­cijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdy­dama savo, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas, tuo tarpu antruoju atveju administracija vykdo kvazi s funkcijas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. Peteris M. Shuckas įstatymą vaizdingai lygina su skeletu, o administracinę diskreciją – pareigūno laisvę pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų variantų, neperžengiant nu­statytų ribų – muskulatūra [10, p. 155]. Jis teigia, jog teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisė atgaivina viešojo ad­ministravimo institucijas, suteikia joms energijos, mobilumo ir galimybę keistis. Administracinės institucijos įgyvendina savo funkcijas ir veikia pagal joms suteiktus įgaliojimus, tačiau neretai administracinių procedūrų aktai arba teisės aktai, suteikiantys konkrečius įgaliojimus viešojo administravimo pareigūnams, nustato tik minimalius stan­dartus ir reikalavimus, kurių privalo laikytis administracija. Šie teisės aktai dažnai suformu­luoti nelabai konkrečiai, todėl viešojo administravimo institucijos tarsi užpildo susidariusias procedūrines ir materialines spragas, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų. Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. „Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia – tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam tikrose situ­acijose savo nuožiūra veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų“ [11, p. 479]. Pasak D. J. Galligano, diskrecinė valdžia dažnai apibūdinama kaip viešojo administra­vimo institucijos galimybė rinktis iš alternatyvių veikimo būdų [12, p. 7]. Galima teigti, jog tu­rėti diskreciją plačiausia prasme reiškia turėti tam tikrą autonomijos sferą, kurioje galima savo nuožiūra priimti sprendimus. Mokslininkai diskrecinį valdymą laiko dabarties viešojo valdymo skiriamuoju bruožu, turinčiu tiek privalumų, tiek trūkumų [13, p. 135]. Kai kurie autoriai išskiria tokius administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisės privalumus, kaip lankstumą, leidžiantį apsvarstyti bei atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo esminius klau­simus ir taip priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą. Kitas esminis privalumas pasi­reiškia tuo, jog naudodamasi teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise administracija turėtų vadovautis ne tiek „įsta­tymo raide“, kiek „teisės dvasia“ [13, p. 135]. Kita vertus, teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisė padaro piliečius tam tikra prasme priklausomus nuo valdi­ninkų „malonės“, ypač jeigu pastarieji nėra įpareigoti pateikti motyvaciją, kodėl teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise buvo naudotasi vienu ar kitu būdu. Be to, teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisę gana sudėtinga suderinti su tokių svarbių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas, įgyvendinimu, mat „teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė at­veria kelią nenuosekliems ir prieštaringiems sprendimams“ [13, p. 135]. A. J. Sucharevas teigia, jog diskrecinės valdžios praktika rodo buržuazinių valstybių demokratijos ir teisėtumo krizę. Administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, pasak A. J. Sucharevo, pagrįsta tikslingumo viršenybe prieš teisėtumą ir leidžia tam tikromis aplinkybėmis siekti iškelto tikslo bet kokiomis priemonėmis [14, p. 85]. Manome, kad tokia administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės kritika neturi pagrindo, kadangi iš tik­rųjų teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta konkrečiai ad­ministracinei institucijai, ir tik taip, kaip reikalauja įstatymai bei teisės principai. 1.4.Administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė v. administracinė savivalė Reikia pažymėti, jog tarp administracijos savivaliavimo ir tarp administracijos naudoji­mosi diskrecinėmis galiomis egzistuoja esminis skirtumas. Nėra nustatytų savivaliavimo ribų. Savivalė apibūdinama kaip „nesiskaitymas su įstatymais ir taisyklėmis“ [15, p. 680]. Tuo tarpu teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės esmė yra ta, kad veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma. Veiksmų laisvė nereiškia, kad nepaisoma įstatymų ar bendrųjų principų, todėl naudojimąsi ja galima kontroliuoti, siekiant užtikrinti, kad teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė būtų naudojama tinkamai. Viešojo administravimo institucijos, jų pareigūnai naudojasi teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė dėl daugelio priežasčių. Administracija, kaip viena iš valstybės valdžių, turi vykdyti savo funkcijas, kurios visų pirma pasireiškia savarankiškų sprendimų priėmimu. „Savarankiški sprendimai yra ga­limi ten, kur neperžengiant įstatymo numatytos ribos priimančiajam sprendimus yra sutei­kiama šiek tiek pasirinkimo laisvės. administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisė yra būtina, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų aplinkybių, galinčių susiklostyti įvairiose viešojo admi­nistravimo srityse ateityje“ [16]. Teismai plėtoja administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės doktriną, įtvirtinančią įvairius principus, le­miančius naudojimosi teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė normas. Vienas iš pagrindinių visuotinių principų yra teisės viešpatavimo principas (the Rule of Law), iš kurio kyla ir kiti svarbūs administracinės teisės principai, tokie kaip teisėtumas, proporcingumas, viešumas, skaidrumas, atskaitingumas, sąžiningumas ir t. t. [17]. Taigi administracija naudodamasi suteiktomis diskrecinėmis galiomis negali elgtis sa­vavališkai: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai negali pažeisti įstatymo bei minėtųjų administracinės teisės principų. 1.5.Piktnaudžiavimas viešojo administravimo teisminės kontrolės teise: ultra vires doktrina Pasaulyje pastebima administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės didėjimo tendencija [18, p. 56]. Ma­noma, jog teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės plėtimasis yra tiesiogiai susijęs su valstybės reguliavimo stiprėjimu bei su viešojo administravimo efektyvumo siekiu. Tačiau iš karto derėtų pabrėžti, jog šis efekty­vumo siekis neretai yra nurodomas tarsi pagrindinis administracijos tikslas, paliekant ant­rame plane žmogaus teises ir jų įgyvendinimą. Naudojantis teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise atsiranda tam tikrų pavojų. Anot prof. M. Riomerio, val­dantieji gali neperžengdami savo kompetencijos ribų naudotis tam tikra siauresne ar pla­tesne diskrecine galia, kuri formaliai leidžia laisvai veikti tarp tam nustatytų ribų arba įsta­tymų spragų. Kaip tik ši galia sudaro valdantiesiems palankiausias sąlygas veikti savais su­metimais [19, p. 21]. Todėl kiekviena valstybė siekia sukurti tam tikrą teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės naudojimo kontrolės me­chanizmą ir kriterijus, leidžiančius įvertinti teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie iš­vystė vadinamąją ultra vires doktriną, reiškiančią, kad viešojo administravimo subjektas ne­gali veikti viršydamas savo įgaliojimų. Ultra vires (lot. „virš jėgų“) yra skirstoma į tris rūšis: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires); 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires); 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power) [20, p. 81–118]. Pirmuoju atveju kalbama apie turinio klaidą – t. y. administracinė institucija turi tam tikrą veiklos sritį, numatytą įstatyme, ir priima sprendimą dėl klausimo, nepatenkančio į mi­nėtos administracinės institucijos veiklos sritį. Kitaip sakant, tokio klausimo sprendimas ne­priklauso administracinės institucijos kompetencijai. Antruoju atveju kalbama apie tam tikrą procedūrinę, kitaip sakant, veiksmo klaidą. Pa­prastai įstatymas numato, kaip vienas ar kitas administracijos sprendimas turi būti priima­mas (pvz., viešas svarstymas, išklausymas nuomonių subjektų, kurių teises ir pareigas pa­veiks administracijos sprendimas, ir pan.). Trečiuoju atveju kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kai nėra pažeidžiamos pro­cedūros, konkretus sprendžiamas klausimas priklauso institucijos veiklos sričiai, tačiau ad­ministracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant, administracijos tarnautojas veikia pagal savo kompetenciją ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima nepagrįstą, ne­teisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiu atveju svarbių aplinkybių arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir t. t. Precedentinės teisės sistemoje teismai sukūrė ir išplėtojo sistemą principų, kurie pri­lygsta kriterijams, leidžiantiems nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo piktnaudžiaujama įgalio­jimais. Svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Teismas jais remiasi ir mėgina at­sakyti į tokius klausimus: 1) Ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus? 2) Ar sprendimas priimtas pagrįstai, t. y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias ap­linkybes? Teismas spręsdamas, ar buvo ultra vires, pirmiausia išsiaiškina, ar Parlamentas įsta­tymu suteikė administracinei institucijai diskreciją. Be to, svarbu išsiaiškinti ir intenciją, kitaip sakant, kokiam tikslui siekti administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė suteikiama. Taigi teismui tenka teleolo­giškai interpretuoti įstatymą. Preziumuojama, jog įstatymų leidėjas teisės akte įtvirtindamas administracinės institucijos diskreciją neketina įtvirtinti, įteisinti piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais. Paprastai tie įgaliojimai suteikiami svarbiems valstybės uždaviniams įgyvendinti. 1.6.Administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų priimtu sprendimų kontrolės galimybės Lietuvoje Reikia pripažinti, jog dėl minėtojo valdžių padalijimo principo administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymą kontroliuoti ne taip paprasta. Valdžių padalijimas reiškia, kad kiekviena iš trijų valdžių veikia savo veiklos srityje. Pasaulyje egzistuoja įvairios teisinės institucijos, kontroliuojančios naudojimąsi teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise: tai bendrosios kompetencijos teismai, specializuoti administraciniai teismai, kva­ziteismai (tribunolai, administracinių ginčų komisijos, ombudsmeno institucija, kt.). Jau minėta, jog s administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės kontrolės galimybės Lietuvoje yra gana ribotos, ypač tais atvejais, kai administracija nevykdo jai paskirtų legislatyvinių funkcijų. Kalbant apie administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo kontrolės galimybes reikia pažymėti, jog ir Lietuvoje yra įsteigtos pasaulyje paplitusios teisinės institucijos, vertinančios diskreci­nių sprendimų pobūdį. Nuo 1995 m. Lietuvoje veikia ombudsmeno institutas – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, nuo 1999 m. – Vyriausioji administracinių ginčų ko­misija bei specializuoti administraciniai teismai. Kilus ginčams dėl netinkamo administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės panaudojimo paprastai krei­piamasi į teismą. Lietuvoje įsteigti specializuoti administraciniai teismai nagrinėja įvairius administracinius ginčus, taip pat mokestinius ginčus. Tačiau tais atvejais, kai ginčijamas pareigūno sprendimas, priimtas remiantis teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise, Lietuvos Respublikos administraciniai teismai ne itin daug gali padėti piliečiui, tei­giančiam, jog pareigūnas netinkamai pasinaudojo administracine teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, jog „Teis­mas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekono­minio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo ati­tinkamus įgaliojimus“ [21, 3 str.]. Kita institucija, galinti nagrinėti panašaus pobūdžio ginčus, yra Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 4 straipsnyje numatyta, jog Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, ka­rinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Įstatymų leidėjas pareigūną apibūdino kaip valstybės valdžios ir valdymo institucijos darbuotoją, savivaldybės vykdomosios institucijos atstovą, savivaldybės administracijos darbuotoją ar įgaliotąjį asmenį, atliekantį organizacines, tvarkomąsias ar administracines funkcijas. Piktnaudžiavimas apibūdinamas kaip „tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas sveti­mas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, netei­sėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgalioji­mai ar savavaliaujama“ [22, 2 str.], o biurokratizmas – kaip „tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės sistemingai laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, ne­pagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurok­ratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įsta­tymai ar kiti teisės aktai“ [22, 2 str.]. Galime pastebėti, jog Seimo kontrolieriams numatyti platesni nei administraciniam teismui pagrindai tikrinti, ar pareigūnai tinkamai pasinaudojo administracine teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė ar ne. Tačiau kalbant apie administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės kontrolę reikia pažymėti, jog kilus ginčui dėl netinkamo teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo ir dėl to pažeistų piliečio teisių Seimo kontrolieriai gali priimti tik rekomendacinio pobūdžio sprendimą – t. y. Seimo kontrolierius, ištyręs asmens, nuken­tėjusio nuo netinkamų administracijos veiksmų, skundą, gali padaryti išvadą, ar šiuo kon­krečiu atveju buvo pažeistos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės panaudojimo ribos, ir jeigu taip, gali pasiūlyti ištai­syti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą. 2.Teisminės viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų kontrolė 2.1.VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KONTROLĖS PRINCIPAI Demokratinėje visuomenėje teismui tenka išskirtinis vaidmuo saugant žmogaus teises ir laisves nuo galimų pažeidimų. Ypač jautriai reaguojama, kai su tuo susiduriama valstybės valdžios ir valdymo institucijose. Įkūrusi administracinių teismų sistemą, Lietuva pademonstravo siekį stiprinti viešosios administracijos kontrolę, įgyvendinti konstitucinę nuostatą, jog valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms. Administraciniams teismams tenka aiškinti ir taikyti nacionalinę, o netrukus ir Europos sąjungos teisę taip, kad viešosios valdžios institucijos priimtų teisėtus ir pagrįstus sprendimus, sudarančius sąlygas plėtotis sąžiningai konkurencijai, asmens iniciatyvai, kitoms laisvosios rinkosvertybėms. Šiandien Lietuvos valstybė mina Europos Sąjungos slenkstį. Tapę sąjungos dalimi, privalėsime ne tik sustiprinti visokeriopus ryšius su Vakarų valstybėmis, bet ir labiau įsigilinti bei perprasti bendrijos įstatymus. Pastebime, kad tinkamai įsisavinti ES teisyną viešojo administravimo srityje be griežtos specializacijos yra labai sunku. Pakanka paminėti mokesčius, muitus, konkurenciją, sveikatos apsaugą, aplinkosaugą, žemės ūkį, t.y. sritis, kurias Europos Bendrijų teisė reglamentuoja itin detaliai. Taigi neabejojame, kad Lietuvos administraciniai teismai turės aiškintis ir taikyti ne vieną direktyvą ar reglamentą, bet ištisą viešojo administravimo teisinį reguliavimą. Tam intensyviai ruošiamasi. Vyksta nuolatinis administracinių teismų teisėjų ir teismo darbuotojų kvalifikacijos kėlimas Lietuvoje ir užsienyje. Žvelgiant į praėjusių metų Vyriausiojo administracinio teismo bylų statistiką, ryškus nuolatinis bylų skaičiaus ir darbo krūvio didėjimas. 2003 metais teisme gauta 4299 bylų, išnagrinėta - 3693. Dvylikai Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, kurie formuoja vieningą administracinių teismų praktiką, toks krūvis yra pernelyg didelis. PAGAL KONTROLIUOJAMOS VEIKLOS APIMTĮ: • bendra viešojo administravimo kontrolė, kuri apima visą kompleksą priemonių, susijusių su kontroliuojamo objekto veikla (pvz., pareigūnų tarnybinių užduočių atlikimo efektyvumas) • speciali viešojo administravimo kontrolė, kuri apima visą kompleksą priemonių, susijusių su kontroliuojamo objekto veikla, kai tikrinama tiksliai apibrėžta jo veiklos sritis arba koks nors konkretus klausimas. PAGAL KONTROLĖS ORGANIZACINĮ POBŪDĮ: • išorinė viešojo administravimo kontrolė, kurią vykdo subjektai, nepriklausantys kontroliuojamo objekto valdymo šakos sistemai (galima priskirti Seimo ar teismų vykdomą kontrolę) • vidinė viešojo administravimo kontrolė, kurią vykdo viešojo administravimo subjektas pagal savo kompetenciją ir jo kuruojamoje valdymo šakoje (savikontrolė ar teisinis vidaus auditas) PAGAL KONTROLĖS VYKDYMO STADIJAS: • išankstinė viešojo administravimo kontrolė, kuri prevenciniais tikslais atliekama prieš tam tikrų kontroliuojamo objekto veiksmų įgyvendinimą (pvz., licencijos suteikimą). Daromos ekspertizės, patikrinimai, pateikiamos išvados ir pan. • einamoji (kasdieninė) viešojo administravimo kontrolė, kuri atliekama siekiant patikrinti kontroliuojamo objekto veiksmų teisėtumą ir teisingumą. • vėlesnė (paskesnioji) viešojo administravimo kontrolė, kuri atliekama siekiant patikrinti, kaip vykdomi einamosios kontrolės metu duoti nurodymai, ir pašalinti trukumus bei pažeidimus, atskleistus einamosios kontrolės metu. PAGAL KONTROLĖS SUBJEKTŲ TURIMŲ KONTROLINIŲ ĮGALIOJIMŲ APIMTĮ: • prezidentinė kontrolė • įstatymų leidžiamosios valdžios (arba parlamentinė) kontrolė • įstatymų vykdomosios valdžios kontrolė, t.y. Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų vykdoma pavaldžių valdymo subjektų kontrolė • teisminės valdžios kontrolė Pastaruoju metu ėmė plėtotis nauja viešojo administravimo kontrolės rūšis, t.y. kontrolė, kurią vykdo tarptautinės teisinės institucijos (šią kontrolę galima priskirti prie išorinės kontrolės). Viešojo administravimo kontrolė yra teisiškai reglamentuota veikla, kurioje vadovaujamasi tam tikrais principais. Nors bendros kontrolės principų sistemos nėra, vis dėlto išskirtini šie viešojo administravimo kontrolės principai: • realumas. Kontrolė turi būti vykdoma kontroliuojamo objekto buvimo vietoje, susijusi su faktine padėtimi. • pastovumas ir sistemingumas. • universalumas. Kontrolė turi apimti visas ekonominio, socialinio kultūrinio, administracinio politinio, viešojo administravimo sritis. • operatyvumas, veiksmingumas ir rezultatyvumas. Kontrolė gali padėti nedelsiant išaiškinti padarytus teisėtumo pažeidimus, juos sukeliančias sąlygas bei priežastis ir imtis priemonių jiems pašalinti, o kaltiems asmenims taikyti teisinio poveikio priemones. • objektyvumas ir nešališkumas. Kontrolę turi atlikti tos institucijos (pareigūnai), kurios nėra žinybiškai pavaldžios arba asmeniškai suinteresuotos kontrolės rezultatais kontroliuojamo objekto atžvilgiu. • viešumas. Nustatyti trūkumai, teisės normų pažeidimai, surinkta patikrinimo medžiaga turi būti svarstomi viešai, atkreipiant visuomenės dėmesį. Tai padeda veiksmingiau kovoti su pažeidimais. 1. Demokratinėje valstybėje kiekviena iš trijų valdžių turi tam tikrą veiksmų laisvę, va­dinamą teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, kuri sudaro prielaidas kiekvienai iš valdžių savarankiškai vykdyti savąją funkciją, t. y. veikiant savo nuožiūra priimti savarankiškus sprendimus. Tačiau net ir turė­dama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisę kiekviena valdžia turi paisyti Konstitucijos, įstatymų ir bendrųjų teisės principų. 2. Valdžių padalijimas nėra absoliutus ir griežtas: kai kuriais atvejais matyti tam tikras valdžių susiliejimas arba funkcijų persipynimas. Vienas iš tokių atvejų yra teisėkūros funkci­jos suteikimas vykdomajai valdžiai, susijęs su administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise. Legislatyvinės administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės praktiškai neįmanoma kontroliuoti, kadangi įsta­tymų leidžiamosios valdžios priimti aktai, kuriais suteikiama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, dažnai yra deklaratyvūs, todėl vykdančioji institucija gali gana laisvai pasirinkti įstatymo įgyvendi­nimo veiklos variantus. Kita vertus, net ir tais atvejais, kai įstatymų leidėjas įsakmiai nurodo, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, neretai pasitaiko, jog Vyriausybė šių nu­rodymų nevykdo. Tokiais atvejais vykdomoji valdžia naudojasi „negatyviąja“ teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, kuri pasireiškia neveikimu, Seimo įpareigojimų ignoravimu. Lietuvoje nėra aiškaus mechanizmo, kas ir kaip tokiais atvejais galėtų kontroliuoti administracijos diskreciją. Prieinama išvada, jog teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė apskritai nėra kontroliuojama, išskyrus specifinę kontrolę tais atvejais, kai tai gali at­likti Konstitucinis Teismas (paskelbdamas prieštaraujančiais Konstitucijai tiek įstatymų lei­džiamosios, tiek įstatymų vykdomosios valdžios aktus) ir administraciniai teismai (pripažin­dami vykdomosios valdžios institucijų aktus prieštaraujančiais įstatymams). 3. Administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė skiriasi nuo s administracijos teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdo­mosios valdžios, funkcijas, o antruoju atveju administracija vykdo kvazi s funkci­jas, ir toms funkcijoms vykdyti jai suteikiama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. Taigi administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė reiškia, kad administracija, veikdama pagal kompetenciją, turi tam tikrą autono­mijos sferą, kurioje savo nuožiūra gali rinktis iš alternatyvių veikimo būdų, priimti sprendi­mus. 4. Pastebima administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės didėjimo tendencija ir iš to kylantys privalu­mai bei trūkumai. Galima daryti išvadą, jog administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės galia leidžia administ­racijai veikti lanksčiau, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo esmines aplinkybes priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą, taip pat vadovautis ne tiek „įstatymo raide“, kiek „įstatymo dvasia“. Antra vertus, teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisė padaro piliečius tam tikra prasme priklausomus nuo valstybės tarnautojų „malonės“, be to, administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teisę gana sudėtinga su­derinti su tokių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas, įgyvendinimu. 5. Administracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė iš esmės skiriasi nuo administracinės savivalės, nes nėra nustatytų savivaliavimo ribų. Tuo tarpu administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės atveju veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai ne­gali pažeisti įstatymų bei teisės principų, tokių kaip teisės viešpatavimas (the Rule of Law), ir iš jo kylančių kitų principų (teisėtumo, proporcingumo, viešumo, skaidrumo, atskaitingumo, sąžiningumo, t. t.). 6. Siekiant nustatyti administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės kontrolės kriterijus buvo sukurta ultra vires doktrina, leidžianti įvertinti, ar nebuvo piktnaudžiaujama teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės teise. Terminas ul­tra vires (lot.) reiškia „virš jėgų“. Analizuojant administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės panaudojimą yra fiksuojami tie atvejai, kuriais administracija veikė viršydama savo įgaliojimus, peržengė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės ribas. Ultra vires yra trejopo pobūdžio: a) esminė ultra vires (substantive ultra vires), kai administracija išsprendžia klausimą, nepriklausantį jos kompetencijai; b) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires), kai administracija nesilaiko nustaty­tos sprendimo priėmimo tvarkos, padaro procedūrinę klaidą; c) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power), kai administracija veikia pagal savo kompetenciją ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau piktnaudžiauja suteiktais įgalio­jimais ir priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą. 7. Administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo tinkamumą paprastai vertina teismai. Prece­dentinės teisės šalyse teismai, spręsdami, ar buvo piktnaudžiaujama administracine teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė, sukūrė ir išplėtojo principų bei tam tikrų kriterijų sistemą, kurių svarbiausieji yra logiš­kumo ir protingumo principai, leidžiantys išsiaiškinti, ar konkretų sprendimą priimtų protin­gas, racionaliai mąstantis žmogus, ir ar sprendimas priimtas pagrįstai, atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes. 8. Lietuvos Respublikoje administraciniams teismams sudėtinga iš esmės patikrinti, ar administracine teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė buvo naudojamasi deramai. Administracinių bylų teisenos įstaty­mas, kuriuo vadovaujasi teismas, numato, jog teismas privalo tik nustatyti, ar konkrečiu at­veju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Be to, teismas negali vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmu ar neveikimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Todėl galima daryti išvadą, jog administraciniai teismai turi ribotą galimybę patikrinti, ar ad­ministracinė teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė buvo tinkamai panaudota, o kartais ir visai neturi tokios galimybės, jeigu teisės aktai, kuriais remdamasi veikė administracija, yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir migloti. 9. Šiame darbe buvo aptarta ir kita institucija, galinti tikrinti administracinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės taikymo atvejus – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga. Seimo kontrolie­rių įstatyme numatyti platesni nei Administracinių bylų teisenos įstatyme pagrindai, kuriais remdamiesi kontrolieriai gali tikrinti, ar pareigūnai tinkamai pasinaudojo administracine teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolė. Tačiau sudėtingiau kalbėti apie šios kontrolės veiksmingumą, nes kilus ginčui dėl netinkamo teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės panaudojimo ir dėl to pažeistų žmogaus teisių, Seimo kontrolieriai priima rekomendacinio pobūdžio sprendimą. Vadinasi, Seimo kontrolierius turi daugiau ga­limybių nei administracinis teismas nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistos administra­cinės teisminės viešojo administravimo subjektų kontrolės panaudojimo ribos, tačiau negali įsakmiai nurodyti ištaisyti dėl netinkamų veiksmų atsiradusią žalą, o tai galėtų padaryti teismas. Literatūra

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!