Vienatvė lietuvių literatūroje (Biliūnas, Krėvė)

Vienatvė lietuvių literatūroje

(Biliūnas,Krėvė)

Vienatvė- tai žmogaus galimybė pažinti save, subręsti ir pažinti jį supantį pasaulį. Tai kelias augimui, kelias į kitus žmones ir, svarbiausia, į meilę. Vienatvės negalima vadinti vienišumu, nes tai- emocinė būsena, kuri atskiria žmogaus vidinį pasaulį. „Esama dviejų pagrindinių vienatvės rūšių: kai nerandi mylimo žmogaus ir kai prarandi tą, kurį mylėjai.“ Ši mintis, pasakyta anglų rašytojo Džiuljano Barnio, puikiai apibūdina faktą, jog žmogaus gyvenime egzistuoja įvairios vienatvės rūšys, kurias išprovokuoja skirtingos priežastys. Nesunku suvokti, kad vienatvė dažniausiai kyla dėl skirtingų priežasčių: dėl socialinių aplinkybių, dėl atstūmimo arba tiesiog dėl egzistencinės kančios. Dauguma lietuvių rašytojų savo kūryboje plėtojo vienatvės temą, kuri paskatina žmogų išgyventi daugelį jausmų. Tad šiandien savo kalboje, remdamasi Jonu Biliūnu ir Vincu Krėvę, aptarsiu vienatvės temą lietuvių literatūroje.

Šeimos atstumtas žmogus suvokia, kas yra vienatvė ir išgyvena jos tragizmą. Dažnai pasitaiko, kad žmogus, atstumtas savo šeimos narių, tampa vienišas ir nu visų užsisklendęs- jis neturi noro bendrauti su niekuo, kas jį supa. Vienas iš tokių rašytojų, kuris aprašė vienišo ir atstumto žmogaus tragizmą- tai XIX a. pab. – XX a. pradž. novelistas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Šioje novelėje atsiveria didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, gailėdamas jam duonos kąsnio. Ir kurgi tokiam žmogui dėtis? Žmogui, kuris nereikalingas netgi jam artimiausiam asmeniui, jo sūnui? Sabaliūnas pasirenka elgetos dalią. Nors senukas apie savo skriaudas kalba atvirai, jis neapsimeta ir nevaizduoja nelaimėlio. Sabaliūnas sūnaus nesmerkia, nes supranta, jog ne tik sūnus yra kaltas dėl to, jog išvarė tėvą iš namų. Gal iš gėdos ar iš skausmo senukas slepia savo akis, kuriose slypintis skausmas ir neviltis užgožia jo laimę, gyvenimo prasmę bei džiaugsmą. Bet kad ir kiek skausmo Sabaliūnui suteikė jo sūnus, jis vis tiek nelaiko pykčio savo širdyje, o kaip tik savo pasąmonėje bando jį pateisinti. Nesunku suvokti, kad Petras Sabaliūnas labai myli savo sūnų, tačiau nei meilės, nei pagarbos, nei padėkos, nieko jis nesulaukia iš sūnaus mainais. Sūnus tiesiogiai parodo tėvui, kad pasenęs jis yra tik našta, nenori jo matyti savo gyvenime. Jis, po to, kai atidavė viską, ką turėjo, savo šeimai, tapo atstumtas ir privalėjo tapti vienišu ubagu, kuris eina po kiemus ir prašo duonos kąsnio. Čia Sabaliūnas susiduria su vienišo žmogaus tragizmu: jis, kažkada turėjęs viską, ko širdis geidžia, staiga tapo vienišu ubagu, kuris neturi nieko. Galima teigti, kad tokia vienatvė ir vienišumas, kuris užvaldė Jono Biliūno herojų Petrą Sabaliūną, ne tik suteikė jam dvasinės stiprybės, bet ir parodė krikščioniškųjų vertybių naudą, nes ne kiekvienas žmogus sugebėtų nepasiduoti tokioje situacijoje ir oriai pasitikti laukiantį gyvenimą. Taigi, nesunku suvokti, kad Biliūno aprašytas vienišo žmogaus tragizmas pasireiškia šeimos atstūmimu, nepaisant to, kas dėl jos padaryta.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!