Viduramžių literatūra ir riteriniai romanai

Pagoniškoji barbariškoji energija ir ją švelninanti Bažnyčia- tai du galingiausi vidurinių amžių kūrėjai. Trečias, daug silpnesnis veiksnys, atsiliepęs vėlesnei literatūrai, buvo Bažnyčios išsaugoti romėnų raštai, kurie plonu siūleliu jungė vidurinių amžių dvasią su antikine.Šitie veiksniai sukuria viduramžių svarbiuosius luomus ( feodalus su riteriais, vėliau miestiečius ) ir savo idealais nudažo naujos literatūros užuomazgą.
Viduramžių pasaulėjautoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia.Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys.Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių- gėrio ir blogio jėgų.Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė ( priešprieša), bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai.To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu- smerkia ar šlovina.Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas.Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.
Viduramžių literatūros palikimas be galo gausus ir įvairus.To laiko autoriai privalo remtis autoritetu, bet visiškai nesirūpina, koks jo cituojamo šaltinio santykis su tikrove, nes tikima fantastiškiausiais dalykais, nejaučiamas skirtumas tarp realybės ir vizijų, sapnų.Fantazijos ir stebuklų sritis yra tiek pat svarbi kaip ir realybė. Išmonė yra realaus gyvenimo dalis. Todėl viduramžių literatūrą sunku suskirstyti į praktinę, mokslinę ir grožinę.
Maždaug nuo XII a. vid. Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės-riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais.Riterinė literatūra skirta kilmingai publikai, rafinuotam aristokratijos skoniui.Riterio idealas įgauna naujų bruožų: svarbu ne tik būti geru kariu, tarnauti Dievui, tėvynei. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!