Verslo organizavimas globalizacijos sąlygomis

ĮVADAS Šiuolaikiniai tarptautiniai-ekonominiai santykiai yra tarp valstybių su įvairiomis santvarkomis, ūkio raidos lygiu ir perspektyvomis. Konstruktyvus šių santykių vystymasis naujajame šimtmetyje tampa ekonomine būtinybe. Didėja ūkinė savitarpio priklausomybė tarp šalių, jų grupuočių ir kontinentų. Techninė pažanga didina savitarpio komunikacijų galimybes, informacijos teikimą bei sprendimų priėmimą. Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui.Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasėkmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai. Dabartinėmis ekonominių procesų globalizacijos sąlygomis prekyba užleidžia tarptautinių ekonominių santykių varomosios jėgos pozicijas tarptautiniam kapitalo judėjimo procesui, kuris paskutiniais dešimtmečiais daro vis didesnę įtaką tarptautinei prekių, paslaugų ir technologijų srautų kaitai ir jų struktūrai. Nors pagrindinis vaidmuo tenka galingiausioms ir labiausiai ekonomiškai išsivysčiusioms valstybėms bei regionams, tačiau ir nedidelės šalys, siekiančios turėti efektyviai funkcionuojančios rinkos ekonomiką, negali likti nuošalyje. Jos vis plačiau ir giliau įsitraukia į kapitalo eksporto procesus. Ekonominis gyvenimas savaime netapo globaliniu. Kiekviena firma auga ir stiprėja pereidama tam tikrus savo brandos etapus. Tarptautinių kompanijų atsiradimas ir plėtra - tai eilinės, "paprastos" firmos organizavimo plėtros padarinys. Šiandien 200 didžiausių pasaulio kompanijų sukuria apie trečdalį pasaulio bendrojo produkto. Pasaulinė ekonomika – tai nacionalinių ekonomikų visuma, bei jų tarpusavio bendradarbiavimas. Norime ar nenorime, kasdien mes vis daugiau ir daugiau girdime apie pasaulio ekonomika, kuri yra mūsų gyvenimo dalis. Ji vis labiau mus veikia ir skverbiasi į mūsų kasdienybę, ir visai nesvarbu ar mes tai suprantame ar ne. Visi mes vienaip ar kitaip susiję su pasaulio ekonomika. Tačiau su pasaulio ekonomika esame susiję ne vien kaip užsieninių prekių ir paslaugų vartotojai. Pasaulio ekonomika apima visus žmonių, verslo ir valstybių tarpusavio santykius, kurie peržengia valstybių sienas, kartais net ir neteisėtai. Pasaulio ekonomikos kriterijais vadovaudamiesi, siekiame tam tikrų politikos ar ekologijos tikslų. Apskritai visa, kas peržengia valstybių sienas – paslaugos, prekės arba pervesti pinigai –sudaro pasaulio ekonomikos dalį. Maisto produktų importas, automobilių eksportas, investicijos užsienyje, net paslaugos, kaip antai: kino filmai ar turizmas – tai kiekvienos šalies įnašas į pasaulio ekonomikos veiklą. XX – XXI a. pasižymi pasaulio ekonomikos globalizacija. Ekonomikos globalizacija – tai sudėtinga, turinčia daug įvairių aspektų problema. Ji pastoviai skatina daugybės naujų mokslinių diskusijų atsiradimą. Todėl šiandien yra labai daug nuomonių apie globalizaciją ir ją tiesiog neįmanoma paprastai, vienareikšmiškai apibūdinti Šiame darbe nagrinėjami būtent verslo globalizacijos, bei tarptautinės prekybos klausimai. Jie padės mums suprasti naujas tendencijas pasaulio ekonomikoje, atsižvelgti į jas ir pamatyti kai kurias problemas. Apie verslo globalumą ir jo tendencijas paskutiniu laiku kalbama labai daug. Sprendžiami įvairūs klausimai, rengiamos konferencijos ir panašiai. Todėl ši tema yra gana svarbi ir teoriniu, ir praktiniu aspektu. Darbo tikslas – apžvelgti globalius ekonominius santykius ir jų įtaką verslo raidai. Darbo uždaviniai: 1) atskleisti globalizacijos sampratą 2) aptarti verslo pokyčius globalizavimo sąlygomis 3) aprašyti globalaus verslo įtaką atskiros šalies ekonomikai Darbas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje aptariama prekybos ir verslo vystymosi istorija, bei poindustrinio judėjimo etapas. Antroje dalyje išskiriami pagrindiniai tarptautinių prekybinių ir gamybinių ryšių žaidėjai – multinacionalinės korporacijos. Aprašomas jų iškilimas, veikla ir tendencijos. Trečioje dalyje apibendrinamas šių tarptautinės rinkos dalyvių poveikis pasaulio ir atskiros valstybės ūkiui. Darbas yra aprašomojo pobūdžio. Buvo remtasi įvaire literatūra, kaip knygomis taip ir elektroninėmis priemonėmis. Nors globalizacija - šiuolaikinis ir gana paplitęs procesas, tačiau verslo globalumas lieka dar ne taip gerai išnagrinėtas reiškinys. Reikia pripažinti, kad literatūros lietuvių kalba šia tema yra tikrai ne daug. Rašant darbą susidūriau su informacijos „platumu“. Rasta medžiaga reikalavo nagrinėjimo, svarbiausių ir temą atitinkančių dalių išskyrimo ir studijavimo. Didžiausia darbo dalis skirta MNK (multinacionalinių korporacijų) aprašymui. Tyrimo metodas – aprašomasis. Buvo nagrinėjami straipsniai ir literatūra globalizacijos, bei tarptautinės prekybos temomis. Darbe grupojami ir aprašomi požiūriai i globalizaciją, kaip į tarptautinį – pasaulinį procesą. 1. GLOBALIZACIJOS SAMPRATA Šiandien globalizacija vaidina labai svarbų vaidmenį, tačiau jos sąvoka suvokiama labai skirtingai. Išskiriamos penkios skirtingos koncepcijos: globalizacija kaip internacionalizacija; globalizacija kaip liberalizacija; globalizacija kaip universalizacija; globalizacija kaip modernizacija; globalizacija kaip deteritorizacija. Tradiciškai globalizacijos sąvoka ekonominiu požiūriu apima besiplečiantį tarptautinį išteklių ar gamybos veiksnių (darbo jėgos, kapitalo, prekių) judėjimą. Pagrindinės jėgos, paskatinusios globalizacijos atsiradimą: racionalizmas kaip dominuojantis žinių pagrindas; tam tikri kapitalizmo plėtotės pokyčiai; technologinės komunikacijos ir duomenų perdavimo inovacijos; reguliavimo priemonių formavimasis. Globalizacija plėtojosi skirtingomis stadijomis, kurios turi skirtingus bruožus. Iš esmės globalizacija prasidėjo 1960 metais, paplitus technologijai ir komunikacijos tinklams. Globalizacijos suteikiama nauda įmonėms yra didelė. Tos įmonės, kurios eksportuoja ar investuoja užsienio šalyse, turi daug galimybių plėtoti savo veiklą, mokėti didesnius atlyginimus darbuotojams. Pasaulis gyvena naujame amžiuje, kuriame pagrindiniai žaidėjai yra didelės korporacijos, finansinės grupės ir finansinis sektorius. Globalizacija siekia ne užkariauti rinkas, bet sujungti turtą (kapitalą), protą ir technologinius pasiekimus, kad patenkintų pasaulinius poreikius. Globalizacija paprastai pasireiškia per tiesiogines užsienio investicijas. Jos tendencijos taip pat pastebimos ir Lietuvoje. Jei įmonės nori tapti globalinėmis žaidėjomis, joms reikia organizacinio pasitikėjimo, aiškios strategijos, aistros mokytis ir lyderystės, kad sujungtų visus šiuos veiksnius. 1.1 Prekybos intergracijos istorija Tarpžemyninės prekybos istorija siekia senų senovę. Ankstyvoji Mesopotamija trečiąjį tūkstantmetį prieš Kristų importavo žaliavas, Babilono ir Indijos visuomenės prekiavo nuo 800 m. prieš Kristų, o prie rytinės Viduržemio jūros pakrantės atsiradusi graikų civilizacija nuo penktojo amžiaus prieš Kristų tyrinėjo prekybos kelius tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Senovės prekybos ryšius visada ribojo geografinės kliūtys, nežinia apie tai, kas slypi toliau, sausumos ir jūrų transporto technologijų galimybės. Todėl nenuostabu, kad Australija ir šiaurės bei Pietų Amerika liko už Eurazijos ir Afrikos prekybos tinklų. Šiaurės ir Pietų Amerikoje prekyba tarp civilizacijų buvo ribota, nes nebuvo jokių stambių naminių gyvulių ir niekas nesugebėjo sukurti ratinių transporto priemonių. Kai šešioliktame amžiuje Europos imperijos ėmė plėstis į Aziją, imperinės prekybos bendrovės tarp šių žemynų ėmė plėsti prekybos tinklus. Septynioliktame ir aštuonioliktajame amžiuje tarp Vakarų Indijos, Europos ir Afrikos susiformavo Atlanto prekybos sistema – vergų trikampis. Nors šios sistemos prekybos santykiai retai kada įtraukdavo Aziją, tačiau beveik ketvirtis britų eksporto į Afriką buvo indiškos kilmės. Taigi galima sakyti, kad pasaulinė prekybos sistema atsirado apie šešioliktąjį amžių. Septynioliktame amžiuje iškilo protekcionizmas, tai buvo patogi priemonė valstybei gauti pajamų. Prekyba buvo suvokiama kaip nulinės sumos konkurencija – vienos valstybės nuostolis yra laimėjimas kitai. Tai nebuvo tiesiai prieš prekybą nukreipta strategija, veikiau ji, skatindama šalies pramonę ir tuo pat metu ribodama importą, siekė didinti eksportą ir mažinti importą. Laisvosios prekybos šalininkų triumfo ir Britanijos laisvos prekybos epochos pradžia reikėtų laikyti devynioliktojo šimtmečio vidurį, kai 1846 m. buvo panaikinti grūdų įstatymai (jie nustatė muitus importuojamiems grūdams), 1849 m. – laivybos įstatymai, o 1860 m. buvo suderėta dėl Anglijos ir Prancūzijos prekybos sutarties. Devynioliktojo amžiaus pradžioje prekybos lygis buvo žemas ir stabilus, tačiau vėliau prekybos apimtys augo. Dėl susilpnėjusios rinkos apsaugos ir mažėjančių transporto išlaidų suaktyvėjusi prekybos plėtra sutvirtėjo, kai nugalėjo pramonės revoliucija ir pagerėjo ryšių infrastruktūra. Prekybos plėtra nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo iš dalies buvo industrializacijos pasekmė. Garo jėgos panaudojimas geležinkeliuose ir laivyboje smarkiai pagerino tarptautinį transportą. Sparčiai daugėjo šalių ir teritorijų įsitraukusių į tarptautinę prekybą. Auganti prekyba glaudžiai sujungė šalių vidaus rinkas ir atsirado kai kurių prekių pasaulinės rinkos. Buvo įsteigtos formalios tam tikrų pirminio sektoriaus prekių, tokių kaip ryžiai ir kviečiai, pasaulinės rinkos – dideliais šių prekių kiekiais buvo prekiaujama įsigalėjusiuose JAV ir Europos centruose, nustatytos atskaitos kainos visam pasauliui. Taigi, iki Pirmojo pasaulinio karo vyko ekstensyvi tarpžemyninė prekyba tarp išsivysčiusių ir besivystančių teritorijų ir tarp Europos ir Šiaurės Amerikos. Pasaulinės prekybos liberalizavimas prasidėjo Bretton Woods susitarimu tarp JAV ir Didžiosios Britanijos 1944 metais, kuris įkūrė 3 tarptautines institucijas – Tarptautinį valiutos fondą, Pasaulio banką ir Tarptautinę prekybos organizaciją. Pasibaigus karui pirmosios dvi organizacijos buvo įkurtos, tačiau vietoj Tarptautinės prekybos organizacijos buvo pasirašyta GATT (GATT - Bendrasis susitarimas dėl muitų ir tarifų) sutartis, kuri de facto tapo pastovia organizacija, egzistavusia iki 1994 metų, kai buvo įkurta Pasaulinė prekybos organizacija (PPO). Pagrindiniu šiuolaikinės prekybos varikliu nuo 1995 metų yra PPO, kurios tikslas yra sukurti bendrą institucinį pagrindą glaudiems prekybos ryšiams tarp šios organizacijos narių, paremtiems laisvos prekybos principais. Tuo tikslu siekiama šalinti arba mažinti prekybos kliūtis, užtikrinti prekybos skaidrumą ir nuspėjamumą. Pagrindinės PPO funkcijos yra derybų inicijavimas ir sutarčių administravimas, prekybos ginčų sprendimas, nacionalinių prekybos politikų priežiūra. Pastaruoju metu daug rašoma ir kalbama apie pasaulinės ekonomikos globalizavimą, kuris reiškia augančią įvairių pasaulio valstybių tarpusavio priklausomybę. Jam būdingi tokie reiškiniai kaip spartus tarptautinės prekybos ir kapitalo judėjimo augimas, tarptautinių bendrovių vaidmens padidėjimas, gamybos internacionalizavimas, technologijų kaita. Pagrindiniais globalizavimo proceso subjektais yra tarptautinės bendrovės, kurios šiuo metu sukuria apie ketvirtadalį visos globalinės gamybos apimties ir jų dalis pastoviai kyla. Didelė dalis pasaulio prekybos iš esmės yra tik prekių judėjimas tarptautinių bendrovių viduje, kai prekė pakeičia šalį, bet nepakeičia savininko. Priėjimas prie pasaulinių rinkų tokiu būdu tampa priėjimu prie tarptautinių bendrovių gamybos ar paskirstymo grandinių. Tarptautinės bendrovės atlieka ir didžiąją dalį pasaulio investicijų bei eksporto iš besivystančių bei pereinamosios ekonomikos šalių. Dauguma šiuolaikinių technologijų gaminių, eksportuojamų iš besivystančių ir pereinamosios ekonomikos šalių, yra pagaminta arba bent sukurta tarptautinėse bendrovėse, nes tik jos pajėgios skirti milžiniškas lėšas mokslo ir projektavimo darbams. Taigi, šių šalių ekonominis augimas dideliu mastu priklauso nuo jų sugebėjimo pritraukti tarptautinių bendrovių investicijas. Jei anksčiau pasaulinei ekonomikai buvo būdingas galutinių prekių ir pinigų judėjimas tarp šalių, tai šiuolaikiniam globalizavimo procesui – gamybos komponentų ir kapitalo judėjimas. Technologinė kaita ir prekybos bei kapitalo judėjimo liberalizavimas sudarė pagrindą susiformuoti globalinėms gamybos ir tiekimo sistemoms. Jose gamybos ir surinkimo operacijos yra ne vienoje vietoje, o išmėtytos daugelyje šalių bei pasaulio regionų. Daugelis gaminių, kurie dar prieš 20-30 metų buvo gaminami vienoje šalyje, dabar surenkami iš komponentų, pagamintų dešimtyse pasaulio šalių. Stambios tarptautinės bendrovės per TUI (tiesioginės užsienio investicijos) ir subkontraktavimo operacijas gali perkelti dalį produkto gamybos proceso į bet kurią pasaulio šalį, jeigu tik joje yra būtini gebėjimai ir infrastruktūra. Gamyba atskirose įmonėse yra siaurai specializuojama siekiant pasiekti masto ekonomiją tiek surenkant galutinius produktus, tiek gaminant atskirus gamybos komponentus. Tokia specializacija atvėrė galimybes ir smulkioms įmonėms dalyvauti gaminant šiuolaikinius gaminius, jeigu jos gali užtikrinti aukštą gaminių kokybę ir tiksliai vykdyti tiekimo terminus. Ypač dažnai darbui imli gamyba yra perkeliama iš industrinių šalių į besivystančias ar pereinamosios ekonomikos šalis. Pigi darbo jėga tarptautinėms bendrovėms yra kaip magnetas, įtraukiantis ją turinčias šalis į globalinius gamybos ir paskirstymo tinklus. 1.2 Poindustrinio judėjimo etapas XX a. viduryje prasideda poindustrinio judėjimo etapas (jis mokslinėje literatūroje vadinamas įvairiai – informaciniu, elektroniniu, programavimo, fizikos, postmodernizmo ir kt.). Poindustriniame visuomenės ir ūkio vystymosi laikotarpyje vyraujančiu ištekliumi tampa žmogaus verslumas, įsisavintos žinios ir informacija (t.y. „žmogiškasis kapitalas“). Šio ištekliaus savininkų pozicija ekonominiame gyvenime yra labai vertinama palyginti su materialinių objektų savininkų pozicija. Poindustrinės visuomenės funkcionavime ir vystymesi aktyvusis dalyvis yra žmogus – kūrėjas. Galima teigti, jog materialaus turto ekonomiką keičia žmogaus ekonomika. Poindustrinėje visuomenėje sparčiais tempais vystosi gamybinių paslaugų (finansų, bankininkystės, draudimo, komunikacijų, marketingo ir kt.), taip pat negamybinių paslaugų (mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, turizmo ir kt.) sferos. Taip pat sparčiai plėtojamos tos gamybinės veiklos ūkio sferos, kuriose naudojama mikroelektroninė, kompiuterinė ir intelektinė technologija. Ūkiniams ryšiams būdingas racionalumas, globališkumas, jungimasis į vieningus pasaulinius socialinius, politinius ir ekonominius darinius. Dabartiniu metu daugelis šalių pereina į naują tipą – informacinę visuomenę. Joje žmogaus gamybinių-kūrybinių jėgų struktūra transformuojasi į žmogiškų informacinių išteklių struktūrą. Ribinis faktorius informacinėje visuomenėje – turimos žinios ir jų panaudojimas. Išvystimas informacinių technologijų, šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir t.t. modifikuoja tradicinį industrinį gamybos būdą ir formuoja kokybiškai naują ekonominės sistemos funkcionavimo tipą. Informacinės visuomenės harmoningą vystymąsi lemia vidinis nacionalinis ir pasaulinis kultūrinis-ekonominis potencialas. Poindustriniame vystymesi vis reikšmingesnis tampa pažintinis-teorinis procesas ir pirmiausia – mokslas, kultūra bei žinios. Ekonomika ir kultūra suprantamos ne kaip uždara sistema ir išorinė aplinka. Jos yra persipinusios tarpusavyje: ekonomika virto kultūros gamintoja ir vartotoja, o kultūra – pelningu verslu. 2. VERSLO GLOBALIZACIJOS INFRASTRUKTŪRA IR INSTITUCIONALIZACIJA Nors telegrafas ir telefonas prieš karą suteikė galimybę koordinuoti tarptautinę gamybą, tačiau tik ribotai. Per pastaruosius trisdešimt metų komunikacijos technologijos labai patobulėjo ir tapo gerokai pigesnės. Tuo pačiu metu pažanga vyko ir transporto infrastruktūrose, tokiose kaip krovinių gabenims ir konteinerizacija. Informacijos ir transporto revoliucija kartu su vadybos strategijos inovacijomis transformavo firmų galimybes organizuoti gamybą transnacionaliniu mastu. MNK buvo pirmosios tarp tų korporacijų, pasinaudojusių naujomis globaliomis infrastruktūromis tarptautinei gamybai organizuoti pačioje bendrovėje. Nuo devintojo dešimtmečio informacinių technologijų revoliucija skatino atsirasti daugybę tarptautinės gamybos organizavimo būdų be paprasčiausios tradicinės MNK vidinės hierarchijos, kur užsienio padaliniai kontroliuojami iš pagrindinės būstinės ar įnirtingos konkurencijos tarp įmonių. Trys pagrindiniai pokyčiai (pateikti ne pagal svarbą) rodo didėjančią tarptautinės gamybos tinklų reikšmę. Pirma, daugelyje MNK transnacionalinių gamybos tinklų valdymo procese centralizuotą kontrolę pakeitė ne tokios hierarchinės vadybos formos, suteikiančios dukterinėms įmonėms daugiau savarankiškumo ir skatinančios abipusę komunikaciją. Dėl tarptautinių gamybos grandinių valdymo sudėtingumo, ypač ten, kur dukterinėms įmonėms diegia naujas technologijas ir / ar turi reaguoti į besikeičiančias rinkos sąlygas, tai gali padidinti tarptautinio valdymo strategijas efektyvumą labiau nei griežta hierarchija. Antra, MNK vis dažniau sudaro rangos sutartis su smulkiosiomis ir vidutinėmis įmonėmis. Jų sąnaudos gali būti mažesnės ir jos gali būti lankstesnės. Taip MNK sudaroma galimybė joms perleisti prisitaikymo prie kintančių rinkos sąlygų išlaidas. Kadangi MNK pažįsta globalią rinką , jos, kaip rinkos informacijos analitikės ir rinkų organizatorės , gali turėti daugiau konkurencinio pranašumo nei kaip gamybos organizatorės. Trečia, situacijoje, Dunningo (1997) pavadintoje „aljansų kapitalizmu“, tos pačios pramonės šakos firmos vis labiau bendradarbiauja per bendras įmones. Tokios įmonės ir įvairūs nelygiaverčiai susitarimai tarp skirtingų šalių firmų tapo įprasti pokariniu laikotarpiu, tačiau, kaip pažymėtina anksčiau, sudarytų susitarimų skaičius per metus pastarąjį laikotarpį šoktelėjo nuo 1760 1990m.iki 4600 1995m. Tai ir subrangoviniai santykiai bei frančizė, taip pat kooperatinės įmonės tam tikriems produktams kurti ir pakliūti į specifines rinkas. Į šį skaičių neįeina strateginiai aljansai (tai yra specialios skirtingų šalių firmų bendradarbiavimo įmonės, sukurtos siekiant vykdyti bendrus tyrimus ir kartu vystyti technologijas). Tokių aljansų, sudarytų per metus, skaičius išaugo nuo 280 1991m. Iki 430 1993m., nors nuo to laiko augimas sulėtėjo. Devintąjį dešimtmetį sudaryta daugiau kaip 4000 tokių aljansų technologiškai dinamiškiausiose srityse, iš kurių daugiau kaip pusė – biotechnologijos ir informacinės technologijos. Daugelis šių aljansų yra jau ne tarptautiniai, o tarpkontinentiniai, todėl tikrai globalūs. Pavyzdžiui, devintąjį dešimtmetį JAV MNK sudarė beveik 600 strateginių aljansų su Japonijos ir daugiau kaip 900 – su Europos kompanijomis (Ham ir Mowery, 1997). Strateginių aljansų reikšmė dvejopa. Pirma, firmos daugiau nekonfrontuoja viena su kita kaip konkurentės, bet vis labiau bendradarbiauja, kad kartu išvystytų savo konkurencinius pranašumus. Antra, firmos, norėdamos tapti pranašesnės, jau nebegali paprasčiausiai pasikliauti tik savo pačių ar savo šalies technologine baze, tačiau siekdamos to, turi veikti globaliai. Tačiau informacijos ir transporto revoliucija pasinaudojo ne vien tik stambiosios MNK. Tai darė ir vietinės smulkios bei vidutinės įmonės siekdamos užsitikrinti platesnes rinkas produktams ar sumažinti gamybos sąnaudas. Kai kurios smulkios ir vidutinės įmonės įtraukiamos arba į gamintojo globalius tinklus, per kuriuos stambiosios MNK centralizuotai organizuoja gamybą sudarydamos subrangovines gamybos sutartis visame pasaulyje (kaip automobilių pramonėje), arba į pirkėjo globalius tinklus. Kadangi šios smulkios ir vidutinės įmonės, įtrauktos į globalius gamybos tinklus, negali jų tiesiogiai kontroliuoti, nauji komunikacijos būdai paskatino kurti tarptautinius tinklus tarp pačių SVĮ, steigiant bendras kooperatines įmones kai kuriuose sektoriuose ir formuojant rinkos nišas. Tokia situacija paskatino atsirasti „globalią gamybos sistemą, kur gamybiniai pajėgumai išmėtyti po daugybę besivystančių ir industrinių kraštų“. Ar tai rodo naują kapitalistinės gamybos modelį? Galima ginčytis. Tačiau neabejotina, kad infrastruktūros sąlygos palengvino verslo įmonių, nepatenkančių tarp didžiausių MNK, globalizaciją. Pokarinių laikotarpių iš esmės pasikeitė besivystančių šalių politika TUI ir MNK atžvilgiu. Nors kai kurios valstybės ankščiau aktyviai sveikino TUI įplaukas, kitos įvairiai varžė MNK. Ribodamos TUI kai kuriose srityse, besivystančios šalys dažnai nustatydavo MNK veiklos reikalavimus. Dar daugiau, šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius kai kuriuose besivystančiose šalyse vyko pirminio sektoriaus šakų nacionalizacija ir ekspropriacija. Tačiau šie procesai gerokai susilpnėjo, nes auganti gamybinių TUI svarba reškia, kad nacionalizacija gali sutrukdyti ūkiui gyvybiškai svarbioms naujų technologijų įplaukoms. Nors nėra sistemingų atvirumo TUI lygio apskaičiavimų, kiekybiniai ir kokybiniai duomenys rodo aiškią užsienio investicijų vietinės kontrolės liberalizaciją devintąjį, o ypač dešimtąjį dešimtmečius. Besivystančiose šalyse ir besiformuojančiuose rinkos ekonomikose liberalizacija didėjo, tačiau vis dar liko svarbi, nors daugiau kaip šimtas šalių savo TUI režimus 1991 – 1995 m. padarė daug atviresnius. Kadangi nebuvo globalaus TUI režimo, dvišaliai investicijų susitarimai, kaip pažymėtina, tapo pagrindine priemone, praskaidrinančia mokesčių tvarką bei kontrolę ir kaip padedančia tarptautiniai gamybai. Tik 1996m. buvo sudarytos 182 tokios sutartys – trys per savaitę, o 1998m. jų skaičius padidėjo iki 1513. Pasikeitė ir šių sutarčių modelis, kai daugiau besivystančių šalių pradėjo stengtis pritraukti TUI. Dabar EBPO šalims tenka 62 proc. tokių susitarimų, palyginus su 83 proc. 1989 m. Be to, 1996 m. trečdalis jų buvo sudaryta vien tarp besivystančių šalių. Iš dalies šie pokyčiai rodo tai, kad besivystančios šalis liberalizuoti TUI reguliavimą spaudė Pasaulio bankas ir kitos daugiašalės institucijos. Institucinis postūmis liberalizuoti TUI buvo pastebimas iš pagrindinių EBPO šalių vyriausybių, pačios EBPO ir tokių regioninių susitarimų kaip NAFTA, ES ir APEC. Narystė EBPO reikalauja, kad vyriausybės užsienio investicijų atžvilgiu laikytųsi nustatytų kodeksų ir standartų, kurie nurodo laikytis „šalies elgesio su investuotojais“ nuostatų ir veikti pagal „skaidrias, liberalias ir stabilias užsienio investicijų normas“. Pasirašius NAFTA sutartį, JAV liberalios TUI normos pradėtos taikyti Kanadoje ir Meksikoje. APEC taip pat rengia panašių TUI normų rinkinį. Europos šalyse vaizdas visai kitoks. ES įstatymai užtikrina laisvą kapitalo judėjimą tarp ES narių ir šiek tiek riboja naudoti subsidijas ir kitus TUI skatinimo būdus, nors mažėjant aktyviai industrinei politikai, kitų priemonių, ribojančių TUI įplaukas be subsidijų ir panašių paskatų, beveik atsisakyta. Nors nėra formalaus daugiašalio TUI režimo, atsiranda globalaus režimo elementų. Derybos dėl Daugiašalio susitarimo dėl investicijų, pašalinančio faktiškai visą nacionalinę TUI kontrolę, buvo atidėtos neribotam laikui 1998 m. Pabaigoje. Tačiau EBPO toliau reikalauja didesnio skaidrumo ir harmonizuoti TUI reguliavimą. MNK veiklos kontrolės liberalizavimas, pasiekiamas ir per PPO. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo atsakinga už GATS, siekiantį iš dalies liberalizuoti paslaugų pardavimą ir taip sustiprinti MNK padėtį paslaugų sferoje. PPO sutartis dėl prekybos intelektualios nuosavybės teisėmis (TRIPS) padidino multinacionalinių korporacijų teisę naudoti patentus, prekybinius ženklus ir panašius konkurencinio pranašumo išteklius globaliu mastu. Sutartis, ribojanti prekybinių investicijų priemones (TRIMS), varžo vyriausybių galimybes įvesti MNK veiklos reikalavimus. Be to, sutarta dėl finansinių paslaugų ir telekomunikacijų prekybos liberalizavimo gairių, o jos turės didžiulių pasekmių MNK veiklai ir investicijoms į šiuos sektorius. Todėl reikalavimai užtikrinti vienodą „globalų žaidimo lauką“ privertė vyriausybes labiau domėtis vietinėmis reguliavimo taisyklėmis ir konkurencine politika visose srityse: nuo mokesčių sistemos iki sveikatos standartų, kurie gali sudaryti nepalankias konkurencines sąlygas jų verslui globalioje rinkoje. Taip vietinė politika, turinti įtakos vienos šalies verslui, sąmoningai ar ne įgyja tarptautinę dimensiją. 3. MNK (multinacionalinių korporacijų iškilimas) IŠKILIMAS Nacionalinių ekonomikų lygis auga tik multinacionalinių korporacijų (MNK) dėka. Kitaip jos vadinamos tarptautinėmis arba tarpnacionalinėmis korporacijomis. MNK pasižymi didžiuliais vadybiniais įgūdžiais, finansiniais ir techniniais ištekliais bei atlieka ypač svarbias operacijas vadovaudamosios suderinta pasauline strategija. Tipiški korporacijų pavyzdžiai – „IBM“, „Exxon“, „General Motors“, „Toyota“, „Fiat“ ir t.t. Apie MNK galima spręsti tik išnagrinėjus jų augimo dinamiką bei jų skaičių. XX a. pradžioje buvo jau gana daug MNK. O XX a. pabaigoje jos jau įtakojo ekonominio vystymosi eigą. 90-ųjų m. pabaigoje MNK skaičius siekė jau maždaug 50 tūkstančių, o jų užsienio filialų skaičius – 300 tūkstančių. Kiekvieną dešimtą MNK steigia išsivysčiusios šalys. Multinacionalinių korporacijų vystymuisi didelę įtaką daro spartus ūkinio gyvenimo internacionalizavimas ir liberalizavimas įvairiose pasaulio šalyse, bei informaciojos ir ryšių priemonių vystymasis. Nežiūrint į tai, kad prekės vis lengviau realizuojamos užsienio rinkoje ir yra daug galimybių patekti į tą rinką (tarptautinė prekyba, technologijų mainai), MNK teikia prioritetą tiesioginėms investicijoms. Tokiu atveju jos pasiekia ekonominius užsienio šalių resursus (gamybinius ir gamtinius resursus, darbo jėgą). Pasitelkiant dar ir savo turimus resursus (kapitalą, žinias, verslumą) MNK organizuoja efektyvesnę gamybą ir geresnias produkcijos realizavimo galimybes. Be to, steigdami filialus kitose šalyse, MNK sudaro taip vadinamus centrus, kurie skverbiasi į tos šalies ekonomiką. Tai ypač pasireiškia išsivysčiusiose šalyse. Jei tas skverbimasis į kitos šalies ekonomiką tampa labai didelis, tai jau galima kalbėti apie taip vadinamą „antrąją ekonomiką“. Pavyzdžiui, „antroji JAV ekonomika“ Kanadoje. Galima teigti, jog „antroji JAV ekonomika“ yra daugkart didesnė už kitų šalių ekonomiką, pavyzdžiui, Vokietijos ir Prancūzijos (taip pat kaip ir pagrindinės JAV ekonomikos atveju, t.y. be užsienio filialų produkcijos). Šiuo metu MNK korporacijos kontroliuoja nuo 1/5 iki 1/4 BVP dalies, o tarptautinėje prekyboje – 1/3. Tokiu atveju, MNK tampa svarbia pasaulinės veiklos dalimi. Jų interesai gali ir nesutapti su kitų pasaulinės veiklos dalių (nacionalinių ekonomikų, tarptautinių organizacijų ir integruotų susivienijimų) interesais. MNK ne tik skatina išorinę ekonominę šalių veiklą, bet dažnai tampa nepavaldžios tų valstybių reguliavimui. Išsivysčiusiose šalyse užsienio kapitalo dalis pramoninės produkcijos gamyboje sudaro apie ketvirtadalį, o besivystančiose šalyse apie pusę ir net daugiau. Šį kapitalą pagrinde sudaro MNK. Ir galima teigti, jog jos smarkiai įsipynusios į kitų šalių ekonominį gyvenimą. O šios šalys taip pat priklauso nuo pramoninės gamybos, kuri yra organizuota būtent tarptautinėmis korporacijomis. Kitaip sakant, šalys yra priklausomos nuo pasaulio ekonomikos. MNK kūrimas ir vystymasis stiprina specializacijos ir kooperavimo procesus tarp įvairių šalių įmonių. Tai vyksta tada, kai vystosi specializacijos santykiai tarp vienos korporacijos įmonių, kurios dirba įvairiose šalyse. Jų santykiai yra daug stabilesni, o ryšiai tamprūs dėl to, kad visos įmonės valdomos iš vieno centro. Paskutiniu laiku greitai auga amerikietiškos elektroninės pramoninės produkcijos importas. Jame didelę dalį užima amerikietiškų firmų filialų produkcija iš Taivanio (12,7%), Meksikos (7,9%) ir Singapuro (5,9%). Tai liūdija apie amerikietiškų MNK kooperaciją tose šalyse ir pačiose Jungtinės Amerikos Valstijose. Tokiu būdu MNK stiprina nacionalinių ekonomikų tarpusavio santykius, kurie jau ir taip vystėsi iki MNK atsiradimo. Taip sukūriami nauji tarpusavio santykiai (internacionalizavimas) – nacionalinių ekonomikų persipinimas, naujų išplėstų kompleksų ir konglomeratų, kurie nacionaliniu atžvilgiu nesutampa su valstybės sienomis, atsiradimas. Tačiau MNK neišstūmė smulkių ir vidutinių kompanijų iš tarptautinės prekybos. Smulkusis ir vidutinis verslas vis dar atlieka gana svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Tačiau tokio verslo veiklą vis dažniau kontroliuoja MNK: • nedidelios specializuotos kompanijos eksportuoja pagrinde detales arba dalis, kurios naudojamos galutiniam gaminiui pagaminti. Gaminiai gaminami MNK įmonėse. • vis dažniau smulkios ir vidutinios kompanijos, realizuojant savo produkciją naudojasi MNK prekybos tinklais, bei techniniu MNK servisu. Jei smulkios ir vidutinios kompanijos pasaulio rinkoje veikia nepriklausomai jos atsižvelgia į MNK veiklą. Ir jos gali tikėtis pasisekimo tik tose pasaulio rinkos srityse, kurios dėl kažkokių priežasčių nedomina MNK ir kuriose nėra TNK pagamintų gaminių. Kataip sakant, jos užpildo tik tas nišas, kurios dar yra tuščios. MNK skatina ūkinio gyvenimo internacionalizavimą pasauliniame ūkyje. Naujų stambių tarpnacionalinių kompleksų atsiradimo dėka ekonomikos ir valstybės tarpusavio santykiai įgyja naują reikšmę. Didelė dalis produkcijos, gaminamos šalies viduje, realizuojama išorinėje rinkoje. Todėl valstybė gali tik padidinti paklausą šalies viduje, bet reguliuodama produkcijos pardavimą išorinėje rinkoje skatins jos pardavimo mažėjimą, o šis faktorius sulėtins jos gamybą. Vyrauja ir kitos MNK pasekmės. MNK greitai išaugo į pagrindinį investicijų, technologijų, vadybinių schemų tiekėją. Tačiau jų mokslo ir technikos, gamybos ir komercijos politika, apimanti visas specializuotas įmones įvairiose šalyse, nevisuomet atsižvelgia į nacionalinius interesus ir nesidomi apie tokių korporacijų vaidmenį visuomenės gyvenime. MNK tenkina tik efektyvumo ir didelio pelno kriterijus. Gamybinės ir investicinės programos formuojasi tik pasaulinių ekonominių ir politinių faktorių įtakos dėka. Tačiau nacionalinės tradicijos, interesai ir įstatymai susiformavo prieš daugelį šimtmečių. Todėl internacionalizavimo vystymasis įgijo tokį konfliktinį charakterį. Visos šalys stengiasi suderinti savo ekonominę politiką. Sudaromos tarptautinės ekonominės organizacijos, pasirašomi regioniniai tarpvyriausybiniai susitarimai, atsiranda ekonominės regioninės grupuotės. Multinacionalinės korporacijos – tai nauja jėga pasaulio ekonomikoje. Šiuo metu jos yra internacionalizavimo variklis. Be to, dabartinėje ekonomikoje dominuoja jau ne tarptautinė prekyba, o gamybos organizavimas ir prodikcijos realizavimas užsienio rinkoje. Užsienio filialų pardavimo skaičius yra didesnis nei paslaugų ir gaminių eksporto skaičius (atitinkamai 9,5 ir 6,4 trljn.dolerių). O pats eksportas perauga į vidaus firmos prekyba tarp įvairiomis MNK dalimis. Galime padaryti išvada, jog MNK veikla vis labiau skatina pasaulinį ūkį peraugti į vieningą prekių, paslaugų, kapitalo, darbo jėgos ir žinių rinką. Pasaulio ūkio egzistavimas ir vystymasis turi ir teigiamų ir neigiamų ypatybių. Viena vertus, jis spartina šalių ekonominį augimą, padeda geriau patenkinti atskyrų valstybių poreikius. Antra vertus – didina kiekvienos iš jų priklausomybę nuo pasaulinių kainų kitimo, paklausos ir pasiūlos svyravymų, o taip pat aštrina konkurenciją pasaulinėje rinkoje. Dėl to nacionaliniai ūkiai tampa vis labiau „pažeidžiami“ ekonomine ir valiutine-finansine prasme. 3.1 Gamybos internacionalizavimas Gamybos internacionalizavimas – daugmaž tvirtų gamybinių santykių tarptautinėse įmonėse nustatymas. Gamybinis vidaus šalies procesas tampa tarptautinio ar net pasaulinio proceso dalimi. Šiuolaikiniame gyvenime gamybos internacionalizavimas stiprėja įvairių faktorių dėka. Šiuolaikinė automatizuota ir aukštos mechanizacijos gamyba reikalauja didelių išlaidų moksliniams tyrimams, o taip pat nemažų pradinių kapitalų. Naujų bei naujausių gamybinių sričių atsiradimas bei vystymasis (atominė pramonė, elektronika, sintetinių medžiagų gamyba ir t.t.) skatina pramoninės produkcijos nomenklatūros spartų augimą. Naujų gaminių efektyvus panaudojimas ir jų įsisavinimas gali būti tik tuo atveju, jei tų gaminių gaminama dideliais kiekiais. Tačiau net ir didelės šalies rinka bus per maža naujiems gaminių kiekiams. Todėl iš pat pradžių naujų prekių / gaminių gamyba orientuota ne tik į vidaus rinką, bet ir į tarptautinę. Vienos šalies ribose tiesiog neįmanoma aprūpinti įvairių prekių gamybą aukštų technologijų lygyje. Todėl dažniausiai šalys specializuojasi atskiros produkcijos gamyboje ir derina tarpusavyje prekybinius santykius. Tai ir yra gamybos internacionalizavimas. Svarbus vaidmuo gamybos internacionalizavime tenka tarptautiniam transportui, kuris užtikrina patikimą, daugmaž greitą ir ekonomišką gaminių pervežimą iš vienos šalies į kitą. Šiuo metu, automobilių transporto (atitinkamai tarptautinės reikšmės susisiekimo kelių) ir aviacijos svarba išaugo. Nuo 1980 iki 1995 m. jūrų laivyno ir oro pervažų kainos sumažėjo 70%. Techninė transporto pažanga ir progresas susisiekimo srityje, naujų transporto ir ryšių priemonių, o taip pat informacinių sistemų kūrimas – svarbūs gamybos internacionalizavimo faktoriai. Gamybos internacionalizavimo pagrinde gludi tarptautinės gamybos specializacija. Atskiros pramonės sritys vyraudamos tarp kitų pramonės sričių atskiroje šalyje sudaro tarpšakinę specializaciją. Pavyzdžiui, daugelis Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių specializuojasi mineralinių, ūkinių ir kitų maisto produktų gamyboje. Tokios specializacijos vystymasis priklauso nuo nepakankamo gamybinių jėgų vystymosi bei jų panaudojimo. Tarpšakinė specializacija yra nedidelėse (pagal teritoriją ir gyventojų skaičių) išsivysčiusiose šalyse, kuriose ji priklauso dar ir nuo geografinės padėties ir gamtos sąlygų. Pavyzdžiui, prieškarinį laikotarpį Norvegija specializavosi aliuminio gamyboje, Belgija – plieno ir ketaus, Suomija – medienos ir medienos gaminių produkcijoje, Olandija ir Danija – žemės ūkio produktų (pagrinde – pieno ir mėsos produktų) gamyboje. JAV taip pat dalyvauja tarpšakinėje specializacijoje. Jungtinės Valstijos eksportuoja žemės ūkio produktus, visu pirma grūdus ir, aišku, kitos veiklos produkciją. Kitas specializacijos tipas – tai vidaus šakos specializacija. Jis grindžiamas ne tik paprastais ištekliais, bet pagrinde mokslo ir technikos pažangos rezultatais. Šis specializacijos tipas jungia (daugiausia) išsivysčiusias ir kai kurias besivystančias šalis. Siauro profilio (vieno daikto / prekės) specializacija vadinama atskiros šakos kokio nors konkretaus daikto / prekės gamyba atskiroje šalyje. Įvairios JAV, Vokietijos, Japonijos įmonės, o tai reiškia, jog ir visos tos šalys, atskirai specializuojasi kokių nors konkrečių įrengimų, sintetinių medžiagų gamyboje. Išnagrinėkime traktorių gamybą įvairiose šalyse: JAV gamina galingiausius traktorius, Anglija specializuojasi vidutinio galingumo traktorių gamyboje, o Vokietija – mažo galingumo. Pasaulio rinkoje didžiausią dalį buitinės elektrotechnikos eksportuoja, aišku, Japonija. Savo produkciją ji sugeba parduoti netgi tose šalyse, kurios pačios turi gerai išvystytą radiotechnikos pramonę. Daugiau nei 70% Japonijos elektroninės produkcijos eksporto atitenka JAV rinkai. Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas visumoje padeda šalims kurti efektyvų ekonominį mechanizmą, o taip pat išnaudoti turimus savo pranašumus tarptautiniuose ekonominiuose mainuose. Šiuolaikinėmis sąlygomis sugebėjimas vystyti ekonominės veiklos sferas teikia pranašumų savai ekonomikai. Šiuolaikinio tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo formos gali būti labai įvairios: tarptautinė prekyba (prekių birža, aukcionas, licenzinė prekyba ir kt.), tarptautinė gamybos specializacija (žiūr. aukš.) ir kooperavimas, mokslinis ir techninis bendradarbiavimas, bendrų įmonių statyba ir tolesnis jų ekspluatavimas tarptautinėmis sąlygomis, tarptautinės ūkinės organizacijos, tarptautinis marketingas, įvairaus pobūdžio paslaugos ir k.t. Vienas ekonominio bendradarbiavimo atvejis būtų toks: stambi kompanija gamybiniams procesams pritraukia palyginti smulkias įmones, kurios specializuojasi atskyrų detalių gamyboje. Kiekviena tokia kompanija bendradarbiauja ir su tokiomis firmomis, kurios parduoda tas gaminamas prekes toje pačioje, bei kitose šalyse. Pavyzdžiui, komplektinės prekės, kurias perka tokios stambios amerikiečių ir Vakarų Europos automobilių firmos, kaip “Ford”, “General motors”, “Reno” ir “Fiat” sudaro 40-50% nuo pagamintų automobilių kainos, o japoniškų koncernų “Toyota” ir “Nissan” – net 60-65%. Bendroje gamyboje dalyvauja keleta stambių kompanijų. Bendra gamyba reiškia bendrus tyrimus, bei bendrą dalyvavimą paruoštos produkcijos realizavime. Toks bendradarbiavimas dažnai sudaromas kaip konsorciumas. Konsorciumas - tai laikinas, savanoriškas įmonių susivienijimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje įvairios kompanijos kartu gamina aviatechniką. Be to, labai dažnai kompanijos / firmos sudaro bendras organizacijas, kompanijas. Pavyzdžiui, Vakarų Europos, italių ir prancūzų automobilių firmos sudarė bendrą organizaciją ”Iveko”, kuri sujungia jų pastangas sunkvežimių gamybai. Specializacijos vystymasis ir firmų bendradarbiavimas didina šalių tarpusavio priklausomybę, bei skatina jų prekybos augimą. Tai pakeitė tarptautinės prekybos organizavimą visame pasaulyje. Jei anksčiau produkcijos pardavimas išorinėse rinkose sudarė nežimią BVP dalį, tai dabar išsivysčiusiose šalyse bendra eksporto apyvarta sudaro nuo 1/5 iki 2/5 BVP ir net daugiau. Žymūs pasikeitimai matyti ir tarptautinės prekybos struktūroje. Vidaus šakos specializacijos augimas, daugiausia automobilių gamyboje, padidino automobilių bei įvairių įrenginių svarbą tarptautinėje prekyboje. Dėl to išaugo automobilių ir įrenginių gamybinės produkcijos mainai. 3.2 Kapitalo internacionalizavimas Šiuolaikiniam pasauliniam ūkiui būdingas kapitalo migracijos augimas išsivysčiusiose šalyse. Atskirose šalyse susidaro kapitalo perteklius, todėl jį galima naudingiau investuoti į užsienio ekonomiką ir gauti papildomą pelną. Stambios firmos siekia kontroliuoti internacionalizuotą gamybos procesą. Todėl užsienyje jos superka kooperuojančias su jomis įmones arba įkuria ten savo naujas firmas. Kapitalo internacionalizavimas – tai nacionalinių kapitalų susivienijimas, kuris pasireiškia naujų atskirų kompanijų / organizacijų įsteigimą kitose šalyse ir / arba tarptautinių kapitalų ryšių plėtojimas ir vystymasis. Kapitalo internacionalizavimas skatina gilesnį ir intensivesnį šalių ūkinių ryšių vystymąsi. Tiesioginės investicijos tapo svarbiu vaidmeniumi kapitalo internacionalizavime. Kasmetinės tiesioginės investicijos išauga kiekvienais metais 20%. Daugiausia tiesioginių invesicijų atitenka visoms išsivysčiusioms šalims. Kapitalo išvežimo dėka bei dukterinių kompanijų ir kitų kompanijų filialų pelno reinvestavimo dėka žymiai išaugo tiesioginės užsienio investicijos. Ekonomiškai bei ūkiškai išsivysčiusių šalių dalis tiesioginėse užsienio investicijose taip pat yra didžiausia. Užsienio tiesioginės investicijos paskutiniu laiku žymiai išaugo. Jei anksčiau daugiausia kapitalo išsiveždavo JAV, tai antroje 80-ųjų m. pusėje Didžioji Britanija ir Japonija aplenkė JAV, nuo jų neatsiliko ir Vokietija bei Prancūzija. 90-ais m. kapitalo išvežimas iš JAV žymiai išaugo, ir dabar, pagal užsienio investijų dydį ir kapitalo išvežimą, JAV aplenkia kitos šalys. Nors iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos ir iš kitų europietiškų šalių kapitalo išsvežimas taip pat vis didėja. Taip pat žymiai išaugo japoniškų užsienio ivesticinių kompanijų skaičius. Stiprėjančios Vakarų Europos ir Japonijos transnacionalinių kompanijų pozicijos kapitalo išvežimo sferoje teikia joms pranašesnę poziciją rinkose amerikietiškų kompanijų atžvilgiu. Iš kitos pusės, aišku, kapitalo importas auga ypač greitai JAV. Daugelis Europos šalių nukreipia savo investicijas būtent į JAV. Stambiausios šalys, kurios eksportuoja kapitalą, yra Anglija, Prancūzija, Vokietija. Paskutiniu laiku žymiai išaugo užsienio investicijos Ispanijoje. Vakarų Europos šalimis yra labai susidomėjusios amerikietiškos ir japoniškos kompanijos, kurios siekia patekti į ES rinką. Taip pat didelę reikšmę turi ir kapitalo judėjimas tarp ES šalių. Kitaip negu kitose išsivysčiusiose šalyse užsienio investicijos Japonijoje sudaro nežymią dalį. Jei kitose šalyse (JAV ir Vakarų Europoje) vyksta įvairių šalių bendras kapitalo interesų persipinimas, tai kapitalo internacionalizavimas Japonijoje praktiškai vyksta tik japoniškų kompanijų transnacionalizacija. Sparčiai auga ir tiesioginės investicijos išsivysčiusiose šalyse. Pietų, Rytų bei Pietryčių Azijai tenka 63% naujų investicijų, ir daugiau 60% tiesioginių investicijų. Šis regionas žymiai aplenkė Lotynų Ameriką, kuriai anksčiau tekdavo apie 1/2 investicijų išsivysčiusiose šalyse. Taip pat paskutiniu laiku labai daug investuojama į Kinijos ekonomiką. Užsienio investicijos 1997 m. sudarė 217,3 mljrd.dolerių. O Azijoje kuriama laisvoji rinkos zona. Žymus paskutinio dešimtmečio faktorius – tai kapitalo išvežimas iš geriausiai išsivysčiusių šalių, ypač naujų industrinių šalių. Kapitalo išvežimas, jo dėka filialų arba dukterinių kompanijų įsteigimas užsienio šalyse skatina didžiausių korporacijų šalių (eksportuojančių kapitalą) pasikeitimą transnacionalinėmis (iš nacionalinių). Tai taip pat reiškia kapitalo transnacionalizaciją. Nacionalinis kapitalas (išlikdamas nacionaliniu) tampa tarptautiniu, naudojimo ir interesų sferos atžvilgiu. O transnacionalizacija apėmė gamybinį ir bankinį kapitalą. Tai skatina naujų transnacionalinių bankų atsiradimą. Kapitalo internacionalizavimas pasireiškia įvairių šalių ryšių persipinimu ir tarptautinių, gamybinių, bankinių ir kitokių organizacijų atsiradimu. Šios kompanijos yra tarpnacionalinės pagal kapitalo prigimtį. Jose atstovaujami įvairių šalių kapitalo interesai. Įvairių firmų interesų persipinimas pasireiškia naujų bendrų firmų ir filialų atsiradimu, arba tiesiog akcijų mainais, norint dar labiau išplėsti bendradarbiavimą kurioje nors gamybos srityje. Kartelių atsiradimas skatina rinkos pasidalijimą bei įtakos sferos tarp stambiausių kompanijų atsiradimą. Be pasirašytų sutarčių apie rinkos pasidalijimą kompanijos bendrai kuria naujas gamybines programas, vysto gamybos specializavimą, bei keičiasi mokslo ir technikos informacija ir t.t. Įvairių šalių kapitalo santykiai sudaromi ir vystomi tarptautiniuose konsorciumuose, kurie įsteigiami stambių objektų gamybai, naujų gamybos sričių vystymuisi bei brangių mokslo ir technikos projektų realizavimui. Investicinės kompanijos bei investiciniai trestai, draudimo kompanijos, pensijų fonai ir kiti investoriai užima vis didesnę vietą tarptautinėje kapitalo migracijoje. Jie siekia valdyti akcijomis, kurios atneša didžiausią pelną bei superka ne tik nacionalinius, bet ir užsienio kompanijų vertybinius popierius. Stambios biržos taip pat yra kapitalo internacionalizavimo dalimi. Vertybinių popierių rinkos internacionalizavimas, kuris skatina tarptautinę vertybinių popierių apyvartą, taip pat yra vienas kapitalo internacionalizavimo būdas. Tarptautinio kredito išdavimo mąstai žymiai išaugo, paskutiniais metais siekdami 200 mljrd.dolerių per metus. Kreditų išdavimas vykdomas tarpvyriausybiniais, o taip pat daugelių bankų kreditais, kuriuos išduoda tarptautiniai bankai. Tarptautinių finansinių ir bankinių organizacijų (Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, regioniniai bankai) veikla skatina kapitalo internacionalizavimą. Be to, kai kurie vienos šalies bankai išduoda kreditus kitos šalies valiuta. Taip susiformavo eurovaliutos (eurodolerių) rinka, kurioje paskolos išduodamos be papildomų mokesčių ir nacionalinio reguliavimo. Kapitalo internacionalizavimas buvo palankus kapitalo migracijos liberalizavimo procesui. Šalys pasirašo sutartis, kurios stimulioja eksporto ir importo kapitalą, pavyzdžiui, sutartis dėl užsienio investicijų skatinimo ir apsaugos, dėl dvigubų mokesčių panaikinimo ir kt. Steigiamos nacionalinės ir tarptautinės užsienio investicijų draudimo kompanijos, pavyzdžiui, Daugiapusė investicijų garantijų kompanija. Kitaip sakant, kapitalo internacionalizavimas, atsiradęs dėl gamybos internacionalizavimo poreikių, palaipsniui vystosi ir stiprina ūkinės veiklos internacionalizavimą. Be to, kapitalo internacionalizavimas skatina transnacionalinių korporacijų atsiradimą, tiesiog transnacionalizaciją. 3.3 Globali konkurencija MNK išaugo pokariniu laikotarpiu, nes jos panaudojo savo konkurencinį pranašumą tarptautiniu lygiu. Kai kuriais atvejais šis konkurencinis pranašumas atsirado dėl masinės gamybos efektyvumo, tobulesnės valdymo technikos ir / ar pasaulinių pardavimo tinklų. Tačiau pagrindinis MNK konkurencinio pranašumo šaltinis pokariniu laikotarpiu buvo technologinės inovacijos. MNK linkusios būti novatoriškiausiomis kompanijomis ir plačiai atstovauja technologiškai dinamiškoms šakoms. Joms priklauso didžiausia privatiems tyrimams bei projektavimui išleidžiamų lėšų dalis. Be to, technologinės inovacijos padėjo „supjaustyti vertės grandis“, kai vieningas gamybos procesas gali būti padalijamas ir paskirstomas po visą pasaulį. Tokia MNK ekspansija rodo ir jų inovacinius sugebėjimus ir sugebėjimą jais pasinaudoti tarptautiniu lygiu. Tačiau, nors MNK vyrauja globalioje daugelio prekių ir paslaugų gamyboje ir paskirstymo procese, jų technologiniai ir organizaciniai pranašumai neapsaugojo nuo konkurencijos. Kai kuriuose sektoriuose (nuo elektronikos iki siuvimo priemonės) smulkios ir vidutinės įmonės pajėgios nuolat atsinaujinti ir yra lanksčios, o tai sukuria „hiperkonkurencinę“ aplinką, kurioje susikūrusios MNK atsiduria gynybinėje pozicijoje. Konkurencinis pranašumas dabar jau neslypi produktuose ar technologijose, tačiau priklauso ir nuo inovacijų bei naujų produktų (stilių ir kt.) pagaminimo ir pateikimo greičio. Šį globalios konkurencijos pagreitėjimą gerokai paspartino „informatikos“ revoliucija. Minėti faktoriai sukūrė tarptautinius gamintojų ir pirkėjų gamybos ir paskirstymo tinklus, leidžiančius „smulkiam ir vidutiniam verslui su stambiomis korporacijomis susijungti tinklais, galinčias nuolat atsinaujinti ir prisitaikyti. Taigi verslo globalizacija priklasuo nuo firmų inovacinių sugebėjimų ir jų galimybių veiksmingai organizuoti tarptautinės gamybos ir paskirstymo tinklus padedant komunikacijos technologijų ir valdymo technikos pažangai. Jei multinacionalinė gamyba kaip anksčiau vyktų tik tam, kad būtų įveikti prekybiniai barjerai, galima būtų tikėtis, kad ši ekspansija sulėtės ar net pasuks atgal. 3.4 Verslo organizavimas globalizacijos sąlygomis Tūkstantmečių sandūroje niekas nebeabejoja, kad informacija bei jos vadyba verslo paradigmose vaidina esminį vaidmenį. Iki postindustrinės - informacinės revoliucijos XX a. antrojoje pusėje bene visose gyvenimo srityse tvyravo informacijos deficitas, tačiau dabar situacija visiškai pasikeitusi - socialiniame gyvenime ir ypač verslo sektoriuose tvyro visiškas informacijos perteklius, specialistų dar vadinamas 'tobulu informacijos chaosu'. Tokioje aplinkoje organizacijos nuolat keičiasi, transformuojasi, taikosi prie pastoviai kintančios aplinkos, kitaip bus priverstos palikti itin dinamišką naująją ekonomiką. Pastaroji pagrįsta informacinėmis technologijomis ir telekomunikacijoms, kurios ir įgalina tą pastovųjį 'informacinį chaosą'. Organizacijai tampa gyvybiškai svarbu ne tik informacijos jūroje atsirinkti jai būtiną informaciją, tačiau ir ją pritaikyti efektyviausiu būdu bei veikti itin greitai - reakcija į pokyčius ir naują informaciją šiandien vaidina kaip niekada svarbų vaidmenį. Gebėjimas pasinaudoti informacija ar idėja suteikia organizacijai privalumą rinkoje, ji nebegali dirbti ritmiškai, tolygiai, preciziškai planuojant keliems metams į priekį, nes tai nesuderinama su kasdien skirtingu taktu pusluojančia rinka. Apskritai organizacija tampa komunikacijos tinklų visuma, kurie kuria pačios organizacijos infrastruktūrą. Dekonstrukcijos procese keičiasi pati vadyba, o organizacijos strategine vadyba tampa komunikacijos vadyba. Pačios organizavimo struktūros ima įtakoti strateginį planavimą ir kitas svarbiausias organizacijos veiklas. Tačiau nuolatinių pokyčių sūkuryje pats strategavimas tampa itin problemišku, o ekstrapoliavimo procesai dažnai tampa itin sudėtingu uždaviniu. Pažvelkime, kaip interneto ekonomika keičia bet kokios kompanijos veiklą. Pagrindiai naujosios ekonomikos imperatyvus: 1. Internetas revoliucionizuoja pardavimus ir prekinio ženklo vadybą. Jis suteikia naujas kompanijos pajamų didinimo galimybes, galimybes gerinti vartotojo aptarnavimą, pasiekti naujas rinkas ir rasti naujų būdų kaip įgyti naujų lėšų ir taupyti turimus finansus. 2. Jėgos balansas krypsta vartotojo pusėn. Atsiranda nauja - labiau informuoto vartotojo rūšis. Tokie vartotojai reikalauja ne tik geresnių kainų, daugiau ir šviežesnės informacijos ir geresnio aptarnavimo, tačiau kartu tikisi kiekvienam asmeniškai pritaikyto produkto ir paslaugų, kuriuos galima įsigyti ar internetu naudoti visą parą ištisą savaitę (24x7), taip pat kurių dizainą jis pats gali įtakoti. 3. Konkurencija smarkiai didėja. Kompanijos susiduria su visapusiškesne konkurencija, tad yra priverstos ieškoti naujų, inovacinių būdų, kaip susidoroti su konkrencija ir naujoviškai tiekti prekes ir paslaugas, naujoviškai konstruoti kainas. To nepaisanti kompanija praranda vartotoją. 4. Verslo greitis vis didėja. Internetinės technologijos verčia kompanijas greičiau veikti rinkoje, greičiau aptarnauti vartotoją. Tuo pačiu vartotojas reikalauja 24x7 aptarnavimo, taip pat naujausios informacijos apie produktą ir paslaugas. 5. Kompanijos transformuojasi į 'išplėstąsias organizacijas'. Internetas sukuria sąlygas kompanijoms peržengti įprastas organizacines ir geografines ribas ir kurti naujas struktūras, kurios sujungia verslą su vartotoju, tiekėju, partneriais ir kitomis institucijomis. 6. Kompanijos priverstos naujai įvertinti savo vaidmenį vertės kūrimo grandinėje. Vertės grandinės restruktūrizacija verčia kompanijas peržiūrėti savo pagrindines kompetencijas ir surasti, kur gali sukurti papildomą vertę bendradarbiaudamos su klientais, tiekėjais ir platintojais. 7. Žinios tampa pagrindiniu strateginiu turtu. Kompanijos privalo tiek išoriškai, tiek savo viduje pajungti informaciją produktų ir paslaugų vystymui, gerinti pačius procesus, priartėti prie vartotojo ir, svarbiausiai, išlikti konkurentų priešakyje. Kiekvieną dieną atsirandantis nauji išbandymai verčia organizacijas pergalvoti pačius savo verslo pagrindus. Internetas kompanijoms leidžia 'įsitinklinti' su visais savo komunikacijos oponentais ir vykdyti žymiai efektyvesnę veiklą. Galimybė didinti pajamas dirbant tiesiogiai su vartotoju tėra tik labiausiai matoma žymiai didesnio fenomeno dalis. Nors prekyba ir paslaugos internetu leidžia kompanijai didinti savo užimamos rinkos dalį, tačiau didžioji dalis santaupų atsiskleidžia kompanijų viduje optimizuojant ir mažinant darbo, inventorizacijos ir logistikos išlaidas. Tačiau kompanija negali naujų interneto galimybių tiesiog adaptuoti ir pritaikyti jas prie egzistuojančių verslo modelių ir organizacinių sistemų. Interneto versle organizacija pirmiausiai turi pertvarkyti pati save visose verslo proceso grandinės dalyse, pertvarkyti visus santykius. Didžiausiu išbandymu tampa visos vertės grandinės restruktūrizacija nuo vartotojų iki tiekėjų, nuo platintojų iki partnerių (žiūr. 1 pav.). 1 pav., Atsirandantis naujasis verslo modelis   Industrinis amžius Skaitmeninis amžius Kompanijos Fokusuotos į vidų Išplėstos organizacijos Vartotojas Ribotas kontaktas su kompanija Tiesioginis kontaktas su kompanija Tiekėjas Artimi-fiziniai lėti ryšiai Greiti elektroniniai ryšiai Tarpininkai Atskiri vienetai / atskirti procesai Išplėsti kompanijos ryšiai / kompleksiniai procesai Darbuotojai Hierarchinis vadovavimas pagal funkcijas 'Įgalintosios' komandos, daugiafunkcijinis vadovavimas Pagrindinės kompanijoms iškylančios užduotys: * Išvystyti naujus pritaikytus interneto įgalintus modelius, kurie leidžia kompanijai būti konkurentabilia skaitmeniniame amžiuje. * Pertvarkyti ir (jei reikia) iš esmės pakeisti daugumą kompanijos pagrindinių verslo procesų, sietinų su internetu. * Išvystyti naujos kartos verslo modelį, padėsiantį efektyviai išlikti konkurentabiliu. * Vystytis žaibiškai - greitai atsirinkti galimybes, nustatyti prioritetus, priimti sprendimus. * Greitai pergalvoti ir keisti strategijas (žiūr. lentelę nr. 2) - įvertinti, kuriuos kompanijos verslo strategijos aspektus labiausiai įtakos internetas ir koncentruotis ties specifinėmis užduotimis, pasirinkti reikiamą vidinių ir išorinių resursų kombinaciją, veikti greitai - lyderiai niekada nesustoja vystęsi. * Organizacija priversta nuolat keistis. Internetas įtakoja kompanijos organizaciją ir kultūrą - tradiciniai organizaciniai modeliai nebetinka, diegiami nauji - lankstūs, labiau prisitaikantys prie greitai kintančios 'įtinklintos' aplinkos. Vyksta 'seisminis poslinkis' - kompanijos restruktūrizuoja veiklą, pasidalinimą žiniomis, darbuotojų įgalinimą ir kt. 'Produktyvumo vadyba' keičiama į 'pokyčių vadybą'. Organizacijos vadyba turi sugebėti reaguoti žaibiškai ir: -- kurti prisitaikančias ir dinamines virtualias komandas vietoje tradicinių 'komanda ir kontrolė' hierarchinių modelių -- išvystyti 'praplėstąsias įmones', sugebančias vienu metu dirbti su verslo partneriais visame pasaulyje ties skirtingais projektais, formuoti artimesnius ryšius su jais, dalintis žiniomis ir atsakomybėmis, taip, kad ir partneriai galėtų greitai reaguoti į pokyčius, grėsmes ir atsirandančias naujas galimybes -- valdyti verslą per multidimensionalius, besivystančius, vertę pridedančius bendradarbiavimo tinklus, o ne tradiciškai pozicionuojant verslą kaip linijinių ir statiškų vertės grandinių dalį -- transformuoti organizacinę kultūrą ir taip įgalinti bendrą ateities vizijų kurimą ir dalinimąsi jomis, įgalinti darbuotojus fokusuotis siekiant įgyvendinti tas vizijas. Kompanijos, fundamentaliai keičiančios savo verslą, pirmiausiai turi nusistatyti strateginius prioritetus. Sėkmę lemia žinios, greitis ir vikrumas ( žiūr. 2 pav.) 2 pav., Iterneto įgalinti strateginiai prioritetai 1. Didinti vartotojo pasitenkinimą 2. Mažinti išlaidas 3. Globalizuotis - plėsti rinkas 4. Skatinti inovacijas 5. Greitinti atoveiksmį į rinkas Naująjame versle jau išryškėjo septyni strateginiai imperatyvai: 1. Naujo verslo modelio sukūrimas - jį palaiko elektroninė infrastruktūra (žiūr. lentelę nr.3) 2. Išvystyti sugebėjimus daryti verslą internete 3. Sukurti ir išvystyti naujos informacijos skleidimo priemonės prekinį ženklą, tik efektyvus elektroninis 'brendingas' sukurs vartotojo lojalumą ir prieraišumą 4. Didinti ir skatinti globalizacijos iniciatyvas 5. Sukurti 24x7 elektroninį verslą 6. Institucionalizuoti žinias - kompanijos gali įgyti konkurencinių privalumų vien jau panaudodamos savo 'institucines žinias'. Tai reikalauja žinoti, kokios yra kompanijos pagrindinės kompetencijos ir kaip kompanija gali diferencijuoti savo sugebėjimus tiek verslo procesuose ir skirtinguose savo vartotojų aptarnavimo lygiuose, to paties reikalauti iš tiekėjų 7. Veikti dabar – nedelsiant (žiūr. 3 pav.) 3 pav., Tradicinio verslo tranformacija į e-verslą 1. Vystyti į vartotoją orientuotą kompanijos interneto svetainę (informacijos prieinamumas ir skleidimas / žinių vadyba / globalus pasiekiamumas) 2. Pergalvoti verslo procesus (nauji ryšiai su vartotoju / kai kurių procesų sinchronizavimas su internetu / elektroninė infrastruktūra) 3. Kurti naujus prekių/paslaugų realizavimo kanalus (nauji ryšiai su partneriais ir tiekėjais / nauji pajamų šaltiniai / užsakymų vadyba, pardavimai ir pristatymai) 4. Sukurti e-verslo modelį (didysis pajamų svorio centro kitimas / visi procesai susiję su internetu / elektroninė infrastruktūra 24x7) 4.VERSLO GLOBALIZACIJA: ĮTAKA KRAŠTUI Ką bendro turi elektroninė prekyba, Indų restoranas Vilniuje, CNN, bankų susiliejimai Europoje ir palūkanų normų išaugimas Estijoje 2005 pabaigoje? Visus šiuos dalykus jungia tai, apie ką pastarąjį dešimtmetį vis dažniau diskutuoja ekonomistai, politologai, politikai ir verslininkai. Visi jie yra vieno reiškinio, vadinamo globalizacija, požymiai. Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir investicijų svarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. 19 a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.  Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip "globalinį kaimą", kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų "sumažėjimas" daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.  Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politikos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos derybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.  Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklausomybę. Viena iš šių bandymų išraiškų - ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant "apsaugoti" savo ekonomiką nuo išorės spaudimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštutiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti "prekybiniais karais", šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį. Tačiau paprastai tokie bandymai yra ekonomiškai nenaudingi visoms protekcionizmo politiką vykdančioms šalims ir negali būti naudingi, nes rinka iš esmės skiriasi nuo galios santykių. Šiuo atžvilgiu globalizacija iliustruoja laisvų ekonominių ryšių tarp valstybių naudą visoms dalyvaujančioms šalims. Tiesa, išaugęs kapitalo mobilumas apriboja ekonominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką. Būtent šioje srityje yra prasminga kalbėti apie valstybių konkurenciją, kadangi konkuruojama ekonomikos reguliavimo priemonėmis, siekiant sukurti palankesnį klimatą investicijoms. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar fiskalinę politiką, tačiau apribojimas savaime negali būti vertinamas neigiamai. Tokiu būdu rinka gali apriboti netinkamą ekonominę politiką, pavyzdžiui, biudžeto išlaidų didinimą prieš rinkimus. Vienas iš pastarojo meto netinkamų Lietuvos vyriausybės atsako į išorės ekonomikos pokyčius pavyzdžių yra sprendimas padidinti vidaus rinkos apsaugą, reaguojant į ekonominę krizę Rusijoje. Kaip rodo paskutinių metų Lietuvos ūkio raida, protekcionistinės priemonės negali apsaugoti nuo išorės konkurencijos, jos tik gali sulėtinti pokyčių tarptautinėje ekonomikoje poveikį, tačiau už tai vėliau tenka tiesiogine prasme mokėti visiems piliečiams ir pasitikėjimą prarandančiai vyriausybei. Ekonominės tarpusavio priklausomybės augimas yra sukūręs daugelį baimių, kurios daro didelę įtaką ir tarpvalstybiniams santykiams. Tai baimė dėl neigiamo pigesnės darbo jėgos kitoje šalyje poveikio investicijoms ar prekybai, baimė dėl galimo staigaus kapitalo nutekėjimo, baimė dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir pan. Dažniausiai šios baimės būna ekonomiškai nepagrįstos, tačiau tai jų nesusilpnina. Vienas iš paradoksalių šio laikmečio reiškinių - nacionalinių ir religinių simbolių galios stiprėjimas, nykstant fizinėms ir virtualinėms riboms tarp nacionalinių valstybių. Šio paradokso išraiškų toli ieškoti nereikia - tai konfliktai Jugoslavijoje ir vėliau Kosove, islamo terorizmas. Nors globalizacija apriboja valstybių suverenitetą ir užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemones, šiuos apribojimus visiškai atsveria jos suteikiamos galimybės. Technologijos pažanga, panaudojama rinkoje ir jos skatinama, suteikia daugiau galimybių visiems pasaulio ekonomikoje dalyvaujančių valstybių piliečiams pasinaudoti pasaulio įvairove ir ekonominio augimo rezultatais. Būtent todėl galime atostogauti kitame pasaulio krašte, bendrauti internetu su kitame pasaulio krašte esančiu žmogumi, mėgautis patiekalų iš įvairių šalių įvairove. Svarbiausia, jog auganti konkurencija verčia įmones mažinti visų šių prekių ir paslaugų kainas bei gerinti jų kokybę - o todėl jos tampa prieinamos ne tik pasiturintiems, bet vis didesniam žmonių skaičiui. Sąlygų ekonominei plėtrai ir gerovės augimui sudarymas yra pagrindinis kiekvienos valstybės tikslas ir globalizacija suteikia priemones ir galimybes realizuoti šį tikslą . Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo - ekonomiškai nenaudinga. Kaip pastebėjo vienas „New York Times“ žurnalistas, globalizacija yra tartum saulėtekis - jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes. IŠVADOS 1.) Globalizacija paskatino tarptautinę prekybą, veliau – poindustrinės visuomenės susikurimą. 2.) XX am. vyraujančiaias ištekliais tampa žmogaus verslumas, įsisavintos žinios ir informacija. Sparčiai vystosi gamybinės paslaugos (finansai, bankininkystė, komunikacija, marketingas ir kt.), taip pat negamybinės (mokslas, kultūra, švietimas, turizmas ir kt.). 3.) Pradėjus kurtis informacinei visuomenei, iškilo MNK (multinacionalinės korporacijos). 4.) MNK tampa didziulių vadybinių įgudžių, finansinių ir techninių išteklių sąvininkais. 5.) Multinacionalinės korporacijos perauga į gamybos internacionalizavimo variklį viso pasaulio mastu. 6.) Gamyba iš vienos šalies persikelia i tarptautinę erdvę ir tampa pasaulinio proceso dalimi. Susikuria įvairios gamybinės specializacijos – tarpšakinė, vidaus šakos, siauro profilio. 7.) Vienu iš MNK įrankiu tarptautinėje prekyboje tampa kapitalas ir jo pasaulinis judėjimas. Kapitalas pradedamas eksportuoti pasauliniu mastu, kas leidžia tarptautinėms įmonėms dar labiau stiprinti savo pozicijas kitų šalių rinkose. 8.) Internacionalizavimo lygis daugelyje atvejų priklauso nuo MNK veiklos, kurių pagrinde gludi tiesioginės investicijos, įgaunančios užsienio filialų pavidalą. 9.) Kuriasi globali konkurencija, kurios svarbiausiu ginklu tampa TUI (tiesioginės užsienio investicijos). 10.) Išriškėja naujos verslo organizavimo formos, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka TUI, bei informacijai. 11.) Globalizacijos procesas iššaukia taip pat ir neigiama įtaką pasauliniu mastu (tautiskumo, bei ekologines problemos). 12.) Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. 13.) Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklausomybę. Auga ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant „apsaugoti“ savo ekonomiką nuo išorės spaudimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar fiskalinę politiką. Išaugęs kapitalo mobilumas apriboja ekonominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką. 14.) Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1.) Held D., McGrew A. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra – Vilnius: Margi raštai, 2002 – 540 psl. – ISBN 9986-09-242-6. 2.) Vilpišauskas R. Globalizacija - griaunanti jėga ar naujos galimybės? Komentaras, Lietuvos radijas, 2000-04-13. 3.) Pukelienė V., Krikštaponytė I. Globalizacijos samprata ekonominiu vadybiniu aspektu ir jos pasireiškimo pagrindinės formos bei tendencijos amžių sandūroje [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006 m. kovo 2 d.]. Prieiga per internetą : , 4.) Išsamus informacijos resursai naujajai ekonomikai [interaktyvus]. [Žiūrėta 2006 m. vasario 20 d.]. Prieiga per internetą :

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!