Veikėjo Lapino paveikslas Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrinyje "Skerdžius"

Skerdžius Pagrindinis V. Krėvės apsakymo „Skerdžius“ veikėjas – Lapinas. Šis žmogus seniausias visame sodžiuje, todėl niekas nebegali pasakyti, kiek senukui metų. Lapinas – ne eilinis kaimo gyventojas. Jau vien jo profesija yra išskirtinė – skerdžius. Gyvulių ganymas yra mėgstamiausias Lapino užsiėmimas. Jis keliasi anksti ir gena gyvulius. Taigi visą dieną senelis praleidžia gamtoje. Skerdžius niekuo neišsiskiria iš kitų kaimo gyventojų savo išvaizda. Jis „<...> stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas <...>, visas apžėlęs ir žilas <...>. Lapinui visai nerūpi žemiškieji turtai. Jis gyvena „<...> sodžiaus gale, dūminėj pirkaitėj <...>“. Senukas gerai sutaria su kaimo žmonėmis. Jį ypač myli moterys, nes skerdžius, grįždamas iš miško, parneša žolelių, surištų vantų. Lapinas moka įtikinamai pasakoti. Jis pasakoja išgalvotas istorija po kurių vaikai, net kojas bijo ant žemės nuo suolo nuleisti. Nors skerdžius ir geras melagis, jis gan jautrus, dažnai pamąsto apie mišką, medžius. Lapinas yra gamtos vaikas. Jis mano, kad „Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui“. Skerdžius įsitikinęs, kad šiais laikais žmonės nei girių nemėgsta, nei švento miško nesigaili. Iš Lapino mėgsta pasijuokti kaimo vyrai, tačiau jis išlieka orus, nes prie patyčių yra pripratęs, bet nemėgsta jeigu juokiasi svetimų kaimų gyventojai. Skerdžius dėmesingas kaimo žmonėms, mėgsta bendrauti, išlenkti vieną kitą alaus bokalą ar surūkyti pypkę. Žilagalvis labai myli kaimo vaikus: vienam stengiasi išdrožti švilpynę, kitam pririnkti saują žemuogių. Vaikai visgi skerdžių myli. Jam susirgus pirmieji praneša žinią kaimui. Lapinas reikalingas, nes, jei tik kas paprašo stengiasi padėti nudirbti darbus. Moterys už tai jį vertina, stengiasi geresnės sriubos išvirti ar kokį skanesnį kąsnelį duoti. Moterys išgirdusios, kad Lapinas susirgo, labai juo susirūpina: viena neša virtos vištienos, kita sviesto, vis prašo, kad valgytų. Visi kaime jo gailysi, nors mano ,kad skerdžiui jau artėja galas. Lapinas tiki, kad viskas pasaulyje iš anksto nulemta. Čigonė jam išbūrė, Kad jis gyvens tiek, kiek Grainio liepa. Lapinas mano, jog Dievas egzistuoja visoje gamtoje. Jis net nemoka katekizmų ar persižegnoti. Skerdžiui labai svarbi gamta. Jis galvoja, kad medį nupjauti, tai kaip žmogų užmušti. Lapinas labai išgyvena, kad miškas vis nyksta ir nyksta. V. Krėvė paraleliai vaizduoja liepą ir skerdžių: „Du senu buvo pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžiaus Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių“. Lapino mirtį gaubia paslaptis. Kai Grainis nukerta liepą, skerdžius suserga ir miršta. Skerdžiaus dvasinis ryšys su gamta, aplinkiniams sunkiai suprantamas. Jo tikėjimas čigonės pranašystę ir savo lemtimi įrodo, kad Lapinas vis dar išpažįsta panteizmą, o ne krikščionybę, tai rodo, kad Lapinas iš tiesų senų laikų žmogus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!