Veikėjai. Altorių Šešėly

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse, Marijampolės apskritis – 1967 m. birželio 7 d. Kačerginėje, Kauno rajonas. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.) – XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“.

Altorių šešėly (1933) Putino romanas „Altorių šešėly“ – pirmasis lietuvių psichologinis intelektualinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės.

Liudas Vasaris – pagrindinis romano herojus, Seinų seminarijos klierikas, o vėliau kunigas, rašo eilėraščius ir negali suderinti savyje poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano intelektualinį emocinį branduolį: laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiškiausia tos esmės išraiška. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja ir tardo šitą vidinį prieštaringumą – vienu atveju kunigo pareigų aspektu, kitu atveju pagal poeto pašaukimo imperatyvą. Tai abejonių, kintančių apsisprendimų, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siūbuojanti nuo poetinių gamtos išgyvenimų iki košmariškų erotinių vizijų, turinti savo kryptį ir sprendimą. Į pagrindinio herojaus savistabą kiti personažai įsiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar vidinių svarstymų argumentai. Jau pirmųjų dienų seminarijoje metu Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios „Dievo kibirkšties“, tačiau neketina mesti mokslų, nes galvoja, kad ateityje dar pripras prie tvarkos. Vasaris pradeda kurti, rašyti ir suvokia, kad jam tai sekasi gerai ir įstoja į slapto būrelio veiklą, bet kūrybą varžo kunigiškos dogmos. Jis stengiasi sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jo džiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Tapęs kunigu, jis stengiasi gerai atlikti savo pareigas, tačiau jam greitai nusibosta. Taip pat jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Vasaris suvokia, kad geru kunigu būti negalės, todėl nusprendžia atsisakyti kunigystės ir tapti geru poetu.

Liucė – paprasta, vėjavaikiška, drąsi, pas kleboną gyvenusi mergina, kuriai nebuvo svetimas potraukis kunigams. Liucė pirmoji jaunam vaikinui, Vasariui, tuo metu dar seminaristui, pažadino keistus, nepažintus jausmus ir apipynė moterišku žavesiu. Ji pamilo Liudą ir stengėsi grąžinti jam laimę, atplėšti jį nuo altoriaus. Savo susižavėjimą ir meilę Liucė parodo įvairiais būdais: Prieš Šv. Kalėdas ji atvyksta aplankyti klieriko į seminariją ir atveža jam dovanų pirštines, taip pat per Vasario išleistuves Aušrakalnyje ji norėjo, kad Liudas ją pabučiuotų, tačiau jis neišdrįsta to padaryti. Visoje dramoje Liucė iš Vasario gyvenimo neišnyksta, ji užėmė didžiąją dalį kunigo apmastymų. Atsidavusi ir ištikima Liucė nors gyvenime buvo du kart ištekėjusi, iš tiesų mylėjo tik kunigą Vasarį ir visą laiką buvo kankinama nelaimingos meilės. Pirmoji moteris atėjusi į Liudo Vasario gyvenimą. Tai graži mergaitė, 20 metų, tamsiaplaukė. Liucė yra drąsi, rūpestinga, linksma ir bendraujanti mergina, visuomet laisvai rasdavo kalbą su visais, ypač su kunigais. Mergina pamilsta nedrasų, uždaro būdo klierikėlį, kuris negali atsakyti jai tuo pačiu, tačiau Vasario sieloje apsigyvena meilė Liucei, o tai kėlė troškimą tobulėti, siekti aukštesniųjų tikslų. Liucija visą savo gyvenimą myli tik tai Liudą Vasarį, kurį vadina Pavasarėliu, tačiau išteka už gydytojo Brazgio, susilaukia vienintelio sūnaus Vytuko. Liucės likimas nelaimingas, nes prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Brazgys iškviečiamas į karą ir tenai žūsta, tad Liucė tampa našle. Vėliau jai pasiperša ponas Povilas Glaudžius. Glaudžius abejingas Liucijai, leidžia jai daryti viską, nemyli Vytuko.