Vegetarizmo privalumai ir trūkumai

Tikslas Išanalizuoti vegetarizmo privalumus, trūkumus ir galimas komplikacijas. Įvadas Vegetarai teigia, kad valgant mėsą, organizme susidaro toksinių medžiagų, kurios nuodija ląsteles, trumpina gyvenimą, daro žmogų dirglesnį ir piktesnį. Ir iš tiesų, vis daugiau ir daugiau žmonių atsisako valgyti gyvulinės kilmės maisto dėl įvairiausių priežasčių: ekonominių, sveikatos, religinių ir dėl mados. Beje, vegetarai nevartoja alkoholio, nerūko. „U.S. department of agriculture“ ir „The American dietetic association“, kurios reguliuoja pasaulio medicinines dietas, nustatė vegetarinę dietą gydantis nuo daugelio ligų. Studijos parodė, kad vegetarų imuninė sistema yra kur kas stipresnė nei mesėdžių, ir kad mesėdžiai dvigubai dažniau miršta nuo širdies ligų. 60% dažniau nuo vėžio ir 30% dažniau nuo visų kitų ligų. Besaikis mėsos ir kitų gyvulinių produktų vartojimas yra tiesiogiai siejamas su diabetu, artroze, osteoporoze, arterijų tromboze, nutukimu, astma ir impotencija. Gydytojai pritaria nuomonei, kad vegetarai, kurie maitinosi įvairiu neriebiu maistu paprastai gyvena ilgiau ir serga mažiau nei jų draugai mesėdžiai, nors tai nėra moksliškai įrodyta. Taigi mes pasirinkome šią temą norėdamos supažindinti su vegetarizmu, išaiškinti, ką reiškia būti vegetaru, atskleisti vegetarizmo privalumus ir trūkumus. Savo darbe daugiausiai rėmėmės internete rastais straipsniais, straipsniais iš laikraščių, draugų patirtimi. 1. Vegetarizmo istorija Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijoje. Skaitant tradicinę Indijos religinę literatūrą, akivaizdu, kad vegetarizmas šioje šalyje visada turėjo gilias šaknis. Ji skelbia, kad „sveika vegetarinė dieta padeda išlaikyti ilgaamžiškumą bei sąmonės tyrumą“. Vedų raštuose minima, kad būtent vaisiai, daržovės, grūdai, riešutai ir pieno produktai yra skirti žmogaus maistui. Kažkada vegetarai buvo laikomi ekstremistinių ir politinių įsitikinimų ekscentrikais. Nuo senovės mėsos valgymą įvairių tautų papročiai ribodavo. Paprastiems žmonėms (ne dvasininkijos luomui, žyniams ir vienuoliams) buvo nustatytas tikslus pasnikų laikas. Visose tautose atgailaujantiems, siekiantiems įvairių išventinimų mėsos vartojimas buvo ypač griežtai reglamentuojamas. 1848 m. Vegetarų draugiją įkūrė krikščionių fundamentalistų ir švietimo reformos šalininkų grupė Anglijoje. Maždaug pusę draugijos narių sudarė darbininkų klasės atstovai. Hedonistinė mūsų laikų vakarų Europos ir Amerikos visuomenė, atvirkščiai, skatino mėsos vartojimą. Iš krikščioniškų papročių teliko tik įdomi atrakcija, kurios mažai kas laikėsi. Buvo išvystyta mėsos pramonė ir lūžtančios parduotuvių vitrinos siūlo vartotojams įvairiausiai paruoštus mėsos pusfabrikačius. Nepaisant aktyvios mėsos gamintojų propagandos, kiekvienoje šalyje dalis žmonių yra vegetarai. Mesėdžiams dažnai nesuprantama, kas trukdo, kokie “prietarai” neleidžia tiems žmonėms valgyti mėsą, nes mėsos gurmanams tai teikia didžiulį malonumą. Praėjus maždaug pusei amžiaus, 1960m. hipių kultūroje kilo nauja susidomėjimo gyvūnų teisėmis banga ir 1980m. šūkis “Mėsos valgymas - tai žmogžudystė” turėjo daug pasekėjų. Augant mitybos mokslui, dalis gydytojų bei autoritetingų sveikos mitybos šalininkų (H.Šeltonas, P.Bregas, Ž.Ozava, A.Suvorinas, K.Vaištarienė, A.Adomavičiūtė, A.Malovičko ir kiti) ieškojo optimalaus mitybos varianto, pastebėjo daug mėsos valgymo neigiamų pasekmių. Medicininė literatūra vis dažniau rekomenduoja riboti mėsos valgymą. Dabar vis daugiau ir daugiau žmonių valgo vegetarišką maistą. 2. Vegetarizmo samprata Vegetarizmo sąvoka apima labai įvairų maitinimosi būdą. Pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“ vegetarizmas- maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras (lot. vegetarius- augalinis)- žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos. O tiksliau, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos, žuvies ir kitų gyvų organizmų taip pat ir iš jų gaunamų produktų- gyvulinių taukų, želatino. Vegetarišką maistą daugiausia valgo 16-24 metų amžiaus moterys (Priedas 1). Moterys dvigubai viršija vyrų vegetarų skaičių. Iš garsių asmenybių vegetarai yra Polas McCartnis, tenisininkė Martina Navratilova (teniso čempionė, 166 kartus pelniusi nugalėtojos titulą, 9 iš jų - vimbldono), rašytojas Rutas Rendelas, Edvinas Moses (du kartus laimėjęs olimpinį auksą, bėgdamas 400 m. su kliūtimis, 8 metus nepralenktas), Deivas Skotas (šešis kartus laimėjęs "geležinio žmogaus" triatloną JAV), Rojus Hilinganas ("Mr. America" kultūrizmo čempionato nugalėtojas) taip pat buvo ir Adolfas Hitleris. 3. Vegetarizmo tipai Išskiriami šie vegetarizmo tipai: 1. Veganai- griežtas (visiškas) vegetaras- nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų, atsisako ir medaus. Veganais save vadina apie 4% visų vegetarų. Šioje grupėje galima išskirti keletą “pogrupių”. Makrobiotikai – tai palaipsninis (dažniausiai 10 pakopų) augalinio maisto valgymas, jį ribojant, kulminacija – valgymas tik ruduosius ryžius. Pradžioje galima valgyti ir žuvį. Dabartinė makrobiotinė mityba šiek tiek palengvinta (lyginant su jos pradiniu varijantu). Jos preliminari sudėtis būtų 50-60% viso maisto turi sudaryti nevalyti grūdai, 20-25% - daržovės, 10% - pupos ir jūros daržovės (kopūstai ir kt.), 5 %- įvairios vegetariškos sriubos. Nevalgoma mėsos, paukštienos, kiaušinių, cukraus, medaus, dirbtinių saldiklių, pieno produktų, tame tarpe sviesto, jogurto. Fruitarianai – valgo tik šviežius vaisius, riešutus, sėklas. “gyvo maisto” valgytojai – valgo termiškai neapruoštą, fermentuotą arba “ želiantį” maistą arba tų želmenų sultis. 2. Ovolaktovegetarai- nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus. 3. Laktovegetarai- valgo pieną ir pieno produktus (propaguoja krišnajistai, vienuoliai trapistai), o nevalgo mėsos, paukštienos, žuvies ir jūros produktų. 4. Semivegetarai ar iš dalies (pusiau) vegetarai- nevalgo raudonos mėsos, bet valgo baltą mėsą ir žuvį, taip pat kiaušinius, pieną ir jo produktus. Toks maitinimosi būdas tikrai teigiamas, jeigu yra polinkis sirgti kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, nutukimu. Taip sumažinamas bendras kalorijų bei sočiųjų riebalų kiekis. 4. Vegetarizmo pasirinkimas Kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas yra būti vegetaru ar ne. Tai galimybė pakeisti savo įpročius, gyvenimo būdą, taigi ir savijautą. Pradedančiam vegetarui neverta visiškai atsisakyti mėsos ir kitų gyvulinių produktų. Pradėti reikia pamažu. Iš pradžių atsisakoma raudonos mėsos ir tik vėliau, kai žmogus nebejaučia didelio mėsos poreikio, iš valgiaraščio išbraukiama vištiena ir žuvis. Kai kuriems pradedantiesiems mėsos vis dėlto norisi. Dažniausiai jos pasigendama ne todėl, kad organizmui trūktų kokių nors maisto medžiagų: tiesiog trokštama pajusti anksčiau tokį įprastą mėsos skonį, ilgimąsi tam tikrų jos valgymo ritualų. Bet išeitį visuomet galima rasti: pakeisti mėsą- soja. Mėsos pakaitalų skonis labai panašus į tikros mėsos skonį ir iš jų pagaminti patiekalai tikrai gali numalšinti apskrudusio kepsnio ilgesį. Vis dėlto diskusijos apie vegetariškos mitybos ypatumus netyla iki šiol. Mokslininkai nagrinėja įvairius vegetariškos mitybos niuansus, aiškinasi jos įtaką gyvensenai. Atrandama vis naujų faktų, iškeliama naujų hipotezių. Vieni teigia, kad būtina kruopščiai susidaryti valgytinų produktų sąrašą ir nusistatyti vartotiną jų kiekį, kiti mano, kad reikia tiesiog iki soties valgyti įvairaus vegetariško maisto, t.y. daržovių, vaisių, grūdų ir ankštinių augalų. Nors žmonės jau seniai valgo mėsą, yra akivaizdžių įrodymų, kad žmogus yra sutvertas būti vegetaru. Mesėdžiai turi ilgas iltis, stiprius nagus ir trumpą virškinamąjį traktą. Žmonių dantys geriau tinka kramtyti grūdus, vaisius ir daržoves, nei draskyti mėsą. Žmonių žarnynas, palyginti su mesėdžiais, yra ilgas- pritaikytas augalinio maisto virškinimui. Mėsa turi baltymų ir riebalų, bet neturi angliavandenių (tik kepenys šiek tiek). O žmogui būtent daugiausiai jų reikia. Augalinis maistas pasižymi angliavandenių gausa. Mėsa virškinama skrandyje 3-3,5 valandas ir visos maistinės medžiagos patenka į kraują. Skrandis tuštėja ir žmogus jaučia alkį. Todėl mesėdžiai valgo kas 4 valandas. Nesuvirškinti mėsos likučiai patenka į žarnyną. Jų kiekis nedidelis ir žarnynas nepakankamai stimuliuojamas, nesuaktyvėja peristaltika. Mėsa lieka žarnyne ir pradeda pūti, todėl atsiranda vidurių pūtimas, obstipacijos. Augalinės kilmės maistas 6 valandas virškinamas žarnyne iš kurio maistinės medžiagos lėtai patenka į kraują. Todėl žmogus, mintantis augaliniu maistu, ilgai jaučiasi sotus. Jo darbingumas ir nuotaikų kaita yra tolygesnė. Augalinis maistas visas papuola į žarnyną. Šis aktyviai sudirginamas ir atsiranda peristaltikos judesiai. Aktyvia peristaltika ir skaidulinių medžiagų gausa pasižymintis augalinis maistas įtakoja gerą žarnyno veiklą. 5. Visavertis vegetaro maistas Žmogus, išbraukęs iš savo valgiaraščio mėsą ir jos produktus, privalo itin atidžiai rinktis maistą: organizmas turi gauti reikiamą kiekį vitaminų, mineralinių ir kitų būtinų medžiagų.                  Kuo pakeisti mėsos baltymus? Kiek valgyti grūdų ir augalinio margarino, kad nervų sistemai nepritrūktų B grupės vitaminų? Maistingosios medžiagos skiriamos į penkias grupes: tai angliavandeniai, baltymai, riebalai (įskaitant aliejų), vitaminai ir mineralai. Žmogui taip pat būtinos skaidulos ir vanduo. Norint gerai jaustis, reikia visų šių medžiagų, tik, žinoma, skirtingo jų kiekio, pavyzdžiui, 250 gramų angliavandenių ir mažiau nei 2 mikrogramų vitamino B12 per dieną. Bet kuris maistas turi įvairių maistingųjų medžiagų (yra tik keletas išimčių, pavyzdžiui, grynas cukrus ar druska). Mėsoje gausu baltymų, riebalų, yra vitaminų B ir mineralų (daugiausia geležies, cinko, kalio ir fosforo). Žuvyje, be minėtų medžiagų, gausu vitaminų A, E ir D bei jodo. Norėdamas gauti išvardytų maistinių medžiagų, mėsos atsisakęs žmogus privalo vartoti reikiamą kiekį labai įvairaus vegetariško maisto. 5.1 Baltymai Organizmas vartoja baltymus audiniams, pvz,: odai, raumenims, vidaus organams, plaukams ir nagams, auginti ir atstatyti. Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ – kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ – kurios gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamos aminorūgštys yra leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Vaikams nepakeičiamoji aminorūgštis yra ir histidinas. Baltymai gaunami su gyvulinės ir augalinės kilmės maistu. Pagrindiniai pripažinti baltymų šaltiniai yra mėsa, pienas, kiaušiniai ir žuvis. Nemažai baltymų galima gauti su pupelėmis, riešutais, grūdiniais maisto produktais. Tačiau nepakeičiamųjų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Suaugęs žmogus apie pusę reikiamo baltymų kiekio turėtų gauti su gyvūniniu maistu. Augaliniai baltymai virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami. Vidutiniam suaugusiam žmogui per dieną reikia nuo 45 g (moterims) iki 53 g (vyrams) baltymų. Jų vegetarai gali gauti iš šių produktų: riešutų – lazdyno, migdolų, bertoletijų, anakardžių, graikinių ir kitų; sėklų – sezamo, linų, saulėgrąžų, moliūgų; ankštinių daržovių – pupų, žirnių, žemės riešutų, lęšių; grūdų – kviečių (miltai, duona, makaronai), miežių, rugių, avižų, sorų, kukurūzų, ryžių; sojų – sojų varškės (tofu), tekstūruotų augalinių baltymų, sumuštinių su sojų mėsa, sojų pieno; pieno produktų – pieno, sūrio, jogurto. Per didelis baltymų suvartojimas kenkia organizmui, nes padidėja alergijų pavojus, pasunkėja kepenų, inkstų veikla, sąnariuose gali kauptis druskos. Jei baltymų organizmas gauna nepakankamai, tai sumažėja atsparumas infekcinėms ligoms.              5.2 Angliavandeniai Angliavandeniai- tai lengviausiai prieinamas energijos šaltinis. Angliavandenių kiekis paros maisto racione turi būti keturis kartus didesnis nei baltymų, taip pat keturis kartus didesnis nei riebalų. Angliavandeniai – svarbūs ne tik kaip energijos šaltinis, bet jie yra audinių ir ląstelių sudėtyje. Maistas, kuriame gausu angliavandenių (duona, grūdų produktai, bulvės) laikomas tukinančiu (angliavandenių perteklius virsta riebalais). Tačiau iš tiesų jis tukina mažiau negu riebus maistas. 1g angliavandenių suteikia mažiau energijos ir greičiau užpildo skrandį, dėl to sunku per daug persivalgyti. Nutunkama tik tuomet, kai iš bet kokio maisto gautos energijos kiekis viršija sunaudojamą energijos kiekį. Angliavandeniams priklauso ir maistinės skaidulos, kurių žmogaus organizmas per parą turi gauti apie 20 – 30 g. Maistinės skaidulos mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje, gerina žarnyno veiklą. Daugiausia angliavandenių turi augalinis maistas. Pagrindinės jų grupės yra trys: cukrus, kompleksiniai angliavandeniai arba krakmolai ir maistinės skaidulos. Pirmųjų gaunama valgant vaisius, geriant pieną ar vartojant paprastą cukrų. Tačiau nors rafinuotas cukrus ir vertinamas kaip puikus energijos šaltinis, geriau jo vartoti mažiau, mat jis neturi jokių papildomų maistinių medžiagų. Krakmolo yra grūduose (duona, ryžiai, makaronai, avižos, miežiai) ir kai kuriuose šakniavaisiuose (bulvės, pastarnokai). Sudedamosios jų medžiagos – kompleksiniai angliavandeniai (ypač – rupios duonos ir rudųjų ryžių) dėl turimų skaidulų ir vitaminų B labai palankiai veikia sveikatą. Skaidulų gausu ir nevalytuose grūduose, vaisiuose bei daržovėse. 5.3 Riebalai ir aliejai Riebalai- tai viena svarbiausių maisto medžiagų, kuri yra visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtyje. Riebalai yra geras energijos šaltinis, dalyvauja termoreguliacijos procesuose, maistui suteikia juslines savybes (skonį, kvapą, spalvą), lėtina virškinimą, tuo būdu atitolina alkio jausmą. Su riebalais organizmas gauna ir riebaluose tirpių vitaminų – A, D, E, K bei pagerina šių vitaminų įsisavinimą. Paprastai bendras suvartojamų riebalų kiekis turėtų būti apie 95 g per dieną vyrams ir 75 g moterims. Augalinės kilmės riebalai turėtų sudaryti vieną trečdalį, o gyvūninės – du trečdalius riebalinių produktų normos. Riebalai sudaryti iš glicerolio ir riebiųjų rūgščių. Riebiosios rūgštys yra šios – sočiosios, mononesočiosios ir polinesočiosios. Gyvulinės kilmės riebaluose vyrauja sočiosios riebiosios rūgštys (SRR), o augalinės kilmės riebaluose daugiau mononesočiųjų (MNRR) ir polinesočiųjų (PNRR) riebiųjų rūgščių. Nustatyta, kad PNRR labai svarbios aterosklerozės profilaktikai, nes mažina cholesterolio kiekį kraujyje. MNRR yra lengvai organizmo įsisavinamos ir beveik neturi įtakos cholesterolio koncentracijai kraujyje. Per didelis riebalų kiekis kenksmingas, bet organizmui vis dėlto jų reikia: jie palaiko audinių masę, padeda gamintis hormonams, tirpdo vitaminus ir paskirsto juos. Vegetariškų valgių riebalai dažniausiai yra nesotieji, o tai naudinga sveikatai. 5.4 Vitaminai Vitaminų esti labai įvairių. Organizmas jų arba visai negamina, arba gamina nepakankamą vitaminų kiekį. Todėl šių medžiagų turime gauti kartu su maistu. Tiesa, minėtina, kad vitaminų žmogui reikia labai nedaug. Vitamino A arba beta karotino yra raudonose, oranžinėse arba geltonose daržovėse, pavyzdžiui, morkose, pomidoruose. Taip pat žalialapėse daržovėse ir vaisiuose (abrikosuose, persikuose). Šio vitamino dedama ir į daugumą margarinų. B grupės vitaminų, išskyrus B12, yra mielėse, neskaldytuose grūduose, ypač – kviečių gemaluose, riešutuose, sėklose, ankštiniuose ir žalialapiuose augaluose. Kadangi vitamino B12 augaluose nėra, vegetarai turi valgyti kiaušinių ir pieno gaminių arba produktų, į kuriuos įdėta šios medžiagos. Vitamino C randama šviežiuose vaisiuose, salotose bei kitose žalialapėse daržovėse, bulvėse. Vitamino D augaluose nėra, todėl nevalgantieji mėsos į savo valgiaraštį turi įtraukti produktų, turinčių šio vitamino, pavyzdžiui, margariną, sūrį, pieną. Vitamino E gaunama valgant neskaldytus grūdus, aliejų, kiaušinius. 5.5 Mineralai Mineralai žmogui taip pat labai svarbūs. Kalcio reikia kaulams ir dantims. Šios medžiagos yra pieno produktuose, duonoje, riešutuose, džiovintuose vaisiuose ir sūryje. Geležis būtina raudoniesiems kraujo kūneliams. Organizmas sunkiau priima geležį, gautą vartojant augalinį maistą, nei gautą vartojant gyvulinį maistą, tačiau pakankamas kiekis vitamino C palengvina jos absorbciją. Geležies randama žalialapėse daržovėse, rupioje duonoje, kiaušiniuose, džiovintuose vaisiuose, ypač – abrikosuose bei figose. Cinkas palaiko imuninę sistemą. Norint, kad jo netrūktų, į valgiaraštį reikia įtraukti žalių daržovių, sūrio, sezamo, moliūgo sėklų ir lęšių. Daržovės turi dar vieno žmogui būtino mineralo – jodo. Jo kiekis priklauso nuo žemės druskingumo, todėl geresnis jodo šaltinis yra jūros augalai. 6. Vegetarinė dieta Tikslas: skirti pilnavertį maitinimą. Indikacijos: skiriama pacientams, kurie dėl sveikatos, ekonominių ar politinių sumetimų, mitybos įpročių, religinių įsitikinimų ar dėl tam tikrų pažiūrų valgo tik ar iš dalies augalinį maistą. Dietos principai: 1. Laktovegetarams bei ovolaktovegetarams parinkti maisto produktus optimalios kūno masės ir svaikatos palaikymui individualiai. 2. Skirti grūdines kultūras kartu su riešutais, sėklomis ar įvairiomis tamsiai žalios spalvos daržovėmis. 3. Skirti sojos pieną organizmą aprūpinti baltymais, riboflorinu, kalciu, vitaminu B12, geležimi, cinku. 4. Aprūpinti organizmą kalorijomis riebalų ir angliavandenių sąskaita. 5. papildomai skirti vitaminą B12, nes vegetarinėje dietoje yra daug folinės rūgšties, bet mažai vitamino B12 . 6. ksliueduoti alkoholį. Mitybos režimas: valgyti 3- 4 kartus per dieną. Apytikrė vegetarinės dietos sudėtis vyresnio ir senyvo amžiaus žmonėms: Kilokalorijos 2400 kcal Baltymai 80 g Riebalai 75 g Angliavandeniai 365 g Natris 5385 mg Kalis 3815 mg 7. Vegetarizmas ir nėštumas Jei paisoma atitinkamų taisyklių, vegetariška mityba puikiausiai tinka nėštumo metu. Mėsa turi būti pakeista kitais produktais, turinčiais daug baltymų ir geležies. Pienas, jo produktai, kiaušiniai ir ankštinės daržovės yra idealūs substitutiniai produktai. Daiginti kviečiai yra gausus baltymų ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų šaltinis. Saulėgrąžos, sezamų sėklos ir tamsiai žalios daržovės turi daug geležies. Vitamino C turi švieži vaisiai ir sultys. Šaltalankio sultys ir šaltalankių eliksyras skatina geležies įsisavinimą. 8. Vegetarizmo trūkumai Valgantieji gyvūninės kilmės maisto produktus pagrindines aminorūgštis vartoja proporcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas (išskyrus sojos pupas ir ankštinius) netobulas, nes trūksta vienos ar kitos kitos aminorūgšties. Iš gyvulinio maisto (ypač mėsos) rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos Fe. Fitino rūgštis, esanti košėse, reaguoja su augalų Fe ir sudaro netirpų junginį. Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios (kepenyse, kaulų čiulpuose) geležies atsargos. Dėl to daugelyje pasaulio šalių maisto produktai papildomi Fe druskomis. Vegetarams aktualus vitamino B12 trūkumas. Užsienyje vegetarams skirtas augalinis maistas užkrečiamas vitaminą B12 sintezuojančiais mikroorganizmais. Vegenai turi vartoti vit. B12 praturtintą sojos pieną, košes. Kalcio deficitas labai svarbus nevartojantiems pieno ir jo produktų. Augaliniuose maisto produktuose yra tik 1/10 žmogui reikalingo kalcio. Vartojant daug maisto skaidulų, blokuojama kalcio rezorbcija, dėl to veganai nuolat turi vartoti kalciu praturtintą sojos pieną, ir sojos varškę. Vegetarų mityba turėtų būti papildyta riešutiniu sviestu, džiovintais vaisiais, duona, grūdų patiekalais, saikingai saldumynais ir riebalais, nes augalinis maistas mažai koloringas ir teikia nedaug energijos. Augalinis maistas gali būti užterštas nitratais. Kai kurios daržovės ir vaisiai, pvz.: rūgštynės, rabarbarai, turi oksalo rūgšties, kuri silpnina kalcio, geležies ir cinko pasisavinimą. Svogūnuose, česnakuose, ridikuose, krienuose yra daug eterinių aliejų, kurie labai stipriai dirgina virškinimo traktą, todėl nerekomenduojama sergantiems virškinimo trakto ligomis. Augalinės kilmės produktai dažniau gali būti mikrobų pernešėjai, nes būna prastai nuplaunami. Augaliniai produktai būna ilgai sandėliuojami, todėl mažėja jų mitybinė vertė, o konservuoti, perdirbti produktai netenka vertės. Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Tik ar tokia dieta nulemia ilgaamžiškumą, ar labai gerą sveikatą dar nėra įrodyta. Idealiausia vegetarinė dieta turėtų trukti 3-5 dienas. Išvados I. Privalumai: 1) mažiau nutukusių; 2) mažesnė koronarinės širdies ligos rizika; 3) mažiau sergančiųjų hipertenzija; 4) vegetarai mažiau serga vidurių užkietėjimu (dėl skaidulinių medžiagų). II. Trūkumai: 1) mažina suvartojamo maisto kiekį; 2) vegetariškame maiste trūksta aminorūgščių, vit. B12 , vit. D, kalcio, geležies. III. Neteisingos vegetarinės mitybos pasekmės: 1) dėl vit. B12 ir geležies stokos išsivysto mažakraujystė; 2) dėl baltymų stokos pasireiškia edemos, ascitai; 3) žmogus suliesėja iki visiško išsekimo; 4) mergaitėms ir moterims gali atsirasti antrinė amenorėja (pranyksta mėnesinės); 5) žmogui sutrinka psichika (nežino ką valgyti). IV. Kiekvienas žmogus neverčiamas gali tapti vegetaru, aišku tik ligos atvejais ši taisyklė negalioja. Literatūros sąrašas 1. Vegetarizmas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!