Vandens telkinių teršimas

Dabar didžiausią rūpestį kelia jūrų ekosistemų tarša. Daugiau negu 80 procentų teršalų patenka iš sausumoje esančių taršos šaltinių, pvz., pramonės nutekamieji vandenys. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Viduržemio ir Šiaurės jūrose, užterštumas šiandien toks didelis, kad kelia grėsmę šių jūrų gyventojams ir žmonių sveikatai. Dabar tarptautiniu mastu imamasi priemonių, stengiamasi apsaugoti jūras nuo taršos, tačiau tai daug lėšų, laiko ir pastangų reikalaujantis darbas.
Jūros teršiamos iš sausumos (upės, tiesioginis nuotėkų leidimas, valymo įrenginių dumblas, atliekos), iš atmosferos1 (oro teršalai), iš jūrose plaukiančių laivų (skystųjų ir kietųjų atliekų šalinimas), avarijų metu (tanklaiviai, vamzdynai, gręžiniai) bei išgaunant žaliavas iš jūros dugno (naftos gręžiniai ir naftos gavyba platformose).
Iš upių, įtekančių į Šiaurės jūrą (ypač Reino), patenka daugiau kenksmingų medžiagų nei iš užteršto oro ir tiesiogiai atliekas šalinant į jūras. Iš laivų atliekos išliejamos, nugramzdinamos arba juose deginamos.
Išlieti, pvz., rūgščių tirpalai, kurių gaminant titano oksidą (balti pigmentai dažams, kosmetika ir dantų pasta) susidaro 8 kartus daugiau nei pastarojo išeiga, susidedantys iš H2SO4 geležies sulfato ir kitų metalų junginių, pakliūva į laivo sraigto aplinką, yra maišomi ir dar plačiau pasklinda akvatorijoje. Atvirose atliekų deginimo laivų krosnyse >12000C temperatūroje dažnai deginami halogeninti angliavandeniliai. Į atmosferą patenka labai nuodingos deginimo liekanos.
Dėl vandens teršimo netoli miestų ir upių įtekėjimo vietų laipsniškai, vos pastebimai kinta rūšių spektras ir mažėja rūšių skaičius.
Taršos sukeltas procesas, net ir naudojant tokias efektyvias gamtos apsaugos priemones kaip visiškas paprastųjų ruonių medžioklės uždraudimas (Nyderlandai, 1968 m.), gali būti negrįžtamas.
Atviroje jūroje teršalų mažiau nei jos pakraščiuose, kur vandens apytaka vasarą nedidelė (Šiaurės jūra) arba beveik nevyksta (Baltijos jūra ( žr. Pav. 1 4 psl.)).
Pav. 1
1.1 Buitinės nuotėkos.
Padidina jūros vandenyje azoto ir fosforo (kaip maisto medžiagų), ligų sukėlėjų bei organinių medžiagų kiekį. Eutrofikacijos pavojus patenkant maisto medžiagoms (P, N) yra nepakankamai įvertinamas, nes jūros pakraščiuose natūralių druskų koncentracija yra ir be to didelė. Pagausėjus maisto medžiagų, padidėja augalų produkcija,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!