Valstybinės krizės ir demokratijos erozijos įveikimo galimybės ES šalyse

ĮVADAS Darbo aktualumas: Pastaruoju metu vis dažniau girdimos kalbos apie demokratijos problemas, politinių mechanizmų, politinio dalyvavimo silpnėjimą, nykstantį politinį pasitikėjimą. Šie aspektai tampa valstybinių krizių ir atsirandančios demokratijos erozijos pasekme. Vieni iš pagrindinių tikslų, kurių siekiama vykdant Bendrąją užsienio ir saugumo politiką Europos Sąjungos šalyse, tai bendrų vertybių, interesų, nepriklausomybės gynimas bei demokratijos ir įstatymo galios stiprinimas. Tai yra ypatingai svarbu Vidurio ir Rytų Europos šalims, kurios itin atidžiai turi derinti vidaus politiką su integracija sąjungoje, sukurti veikiantį demokratijos modelį. Pasaulio mokslininkai jau seniai ėmė kritikuoti ES dėl kylančio demokratijos deficito – akivaizdus piliečių nepasitikėjimas valdžia, kylanti partijų krizė, ideologijų nykimas bei kitos problemos įrodo demokratinio politinio proceso silpnėjimą, todėl aktualu išsiaiškinti valstybinių krizių, sukeliančių demokratinių procesų menkimą, tipus, atsiradimo aplinkybes bei išanalizuoti galimus veiksmus, skirtus krizių išvengimui ar pašalinimui ES šalyse. Darbo objektas: Valstybinės krizės ir silpstanti demokratija ES šalyse. Darbo tikslas: išaiškinti galimus būdus demokratijos erozijos ir valstybinių krizių įveikimui ES šalyse. Rašto darbe iškeliami tokie uždaviniai: 1. Išanalizuoti teorines krizių atsiradimo priežastis ir įvertinti jų sprendimo galimybes praktiniame kontekste. 2. Detalizuoti krizių modelius bei apibrėžti juos schematiškai. 3. Pabrėžiant demokratijos eroziją sukeliančius faktorius, išanalizuoti esamą ES šalių situaciją ir nustatyti demokratijos deficito šalinimo būdus. Atliekant darbą taikomi metodai: Aprašomasis ir sisteminės šaltinių analizės – analizuojama mokslinė literatūra, analitiniai straipsniai, padedantys atskleisti teorines valstybinių krizių atsiradimo prielaidas ir pateikti galimus problemų sprendimo variantus. Istoriografinis bei lyginimo – sistemiškai analizuojama, apibendrinama teorinė informacija, pateikiami temą atskleidžiantys pavyzdžiai istoriniame ir šių dienų problemų kontekste. Rašant darbą, remiamasi knygomis bei analitiniais straipsniais: analizuojant teorines krizių kilimo priežastis bei apžvelgiant jų išvengimo galimybes remiamasi P. Dunleavy, B.O‘Leary (1999), S. Hix (2006), A. Ramonaitės (2007) knygomis. Vertinant demokratijos erozijos kilimą ES šalyse bei schematizuojant krizių bruožus ir eigą – M. Vainiutės (2009), M. Drungos (2005) bei kitų autorių moksliniais darbais ir straipsniais. I. TEORINĖS KRIZIŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI „Politinių krizių teorijos skiria tris krizių galimybes: valstybės žlugimas (lemtinga krizė), lėtinės politinės problemos ir suboptimatus valstybės funkcionavimas (ištveriama krizė) ir trumpalaikės politinės problemos, kurias galima įveikti (įveikiama krizė).“1 Pliuralistų aiškinimu, krizės kyla dėl pernelyg didelio valdžios centralizavimo mechanizmo. Tačiau kuomet politinių konfliktų ėmė sparčiai gausėti, krizių atsiradimą pradėta „sieti su valdžios perkrovimu arba su nepakankama politine visuomenės raidos kontrole.“2 Išskiriamos diferenciacijos stokos ir hipercentralizavimo sukeliamos krizės. Pirmuoju atveju, visuomenėje esant per silpnai diferenciacinei struktūrai, krizių sukėlėjais tampa rasiniai, etniniai, religiniai bei lingvistiniai skirtumai. Šį atvejį galima paaiškinti pasitelkiant Didžiosios Britanijos pavyzdį. Įvedus instituciškai netinkamą Westminsterio modelį socialinės takoskyros padalintoje visuomenėje, kyla legitimacijos krizė. Pagal šį modelį, valdžia turi būti suteikiama „paprastai daugumai, viešųjų sprendimų priėmimą koncentruojant vienpartiniame kabinete, kuriame praktiškai sujungiamos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia.“ Šiuo atveju, jei visuomenė yra itin susiskaldžiusi, atsiranda daugumos tironijos grėsmė. Pliuralizmo šalininkai kaip išeitį ir galimybę išvengti krizių siūlo „konsociacinę demokratiją.“ „Čia vykdomąja ir įstatymų priėmimo galia dalijasi didelės koalicijos, todėl visi svarbūs visuomenės segmentai yra atstovaujami, paprastai pagal proporcingumo principą – pagrindiniuose sprendimų priėmimo forumuose.“3 Tai reiškia, kad vykdomoji ir leidžiamoji valdžios yra atskiriamos, jų sąveika subalansuojama, o dviejų rūmų parlamento sistema, su pakankamai svarbiu mažumų vaidmeniu, neleidžia įsigalėti daugumai. Taip yra atveriama galimybė formuotis daugiapartinei sistemai, be to, daugiau funkcijų gali būti patikima savivaldos institucijoms. Esant diferenciacijos trūkumui krizių sprendimu tampa institucionalizuoto bendradarbiavimo sukūrimas. Modelio taikymo pavyzdžiu galima pateikti išskirtinį Šveicarijos, kuri yra suskaidyta regioninių ir kalbinių principų, atvejį. Čia susiformavo valstybės valdymo forma, kur parlamento ir Vyriausybės galios yra pakankamai reikšmingai atribotos. „Nors Federalinis susirinkimas kas ketveri metai renka Bundesratą, šis, vykdydamas politiką, nėra priklausomas nuo parlamento daugumos. Federalinis susirinkimas negali Bundesratui pareikšti nepasitikėjimo, o pastarasis neturi teisės paleisti parlamento nepasibaigus jo kadencijai.“4 Krizių susidarymą nebūtinai turi lemti visuomeninis susiskaldymas, jos gali kilti ir kuomet „nepakankamai brandžios spaudimo grupės jose veikia hipercentralizuotos valdžios sąlygomis.“5 Vyraujant fragmentuotoms ir silpnoms interesų grupėms, nesugebančioms tarpusavyje bendradarbiauti, susiklosto situacija, kai visuomenė nesugeba apsispręsti tarp paklusimo valstybei ir pokyčių vengimo. Šiuo atveju siūloma „decentralizuoti valstybinę valdžią ir skatinti interesų grupių formavimąsi bei jų konkurenciją.“6 Pliuralizmo įsitvirtinimas, interesų spektro išplėtimas yra laikomi moderniu reiškiniu, galinčių sumažinti krizines tendencijas. Savo aiškinimus, nagrinėdami krizių teorijas, išreiškė ir naujosios dešinės atstovai. „Naujoji dešinė nuo pliuralizmo atstovų skiriasi tuo, kad piešia dramatinį vaizdą apie tai, kaip šiuolaikinė Vakarų poliarchija juda didėjančio valstybinio intervencionizmo, tad ir „Leviatano valstybės“ link.“7 Tai reiškia, jog didėjantį valstybės kišimąsi į rinką, lydi valstybinių krizių, pasireiškiančių ekonominiais bei moraliniais aspektais, atsiradimas. Vertinant ekonomines tendencijas būtina pažymėti, jog „prieštaringą, intervencionizmą eskaluojantį daugelio valstybinių programų pobūdį pabrėžia dar ir tendencija valstybės ekspansiją finansuoti didėjančiomis valstybės skolomis.“8 Kaip pasekmė kyla infliacija, didėja nedarbas, valstybės ekonominis augimas lėtėja. Teigiama, kad ryškiausias ekonomikos augimo sulėtėjimas atsiranda „šalyse, turinčiose ilgiausią institucinio stabilumo istoriją.“9 Ši tendencija pagrindžiama analizuojant kolektyvinius veiksmus, kuomet atskiros grupės siekia kuo didesnės naudos sau, o ne bendros gerovės ar ekonomikos lygio kėlimo. Taigi susiformavus tvirtoms liberaliosios demokratijos institucijoms, tokių grupių atsiranda labai daug. Remiantis šia nuostata, valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas ir nesikišti į rinką, taip pat riboti spaudimo grupių daromą įtaką, kuri ir sukelia ekonominę stagnaciją. Žvelgiant per moralinių tendencijų spektrą pažymima, „jog bet kuri valstybės ekspansija neišvengiamai sukelia liberaliosios demokratijos ekonominių pamatų ir etinio laisvosios visuomenės pagrindo eroziją.“10 Tai reiškia, jog valstybės įtakos sferų plėtimas neišvengiamai apriboja individo laisves. Čia galima įžvelgti panašią problemą kaip ir valdžios perkrovos atveju mat teigiama, kad „kiekviena valstybės intervencija į privačius ekonominius santykius yra žingsnis „kelyje į vergovę“.“11 Svarbu apsaugoti privatų piliečių gyvenimą, į kurį valdžia neturi teisė kištis, turi būti laikomasi vienodų taisyklių visiems, kas pašalina galimybę valdžiai neadekvačiai vertinti ar diskriminuoti atskirus žmones. Didžiausi pavojai glūdi globėjiškoje valstybėje, kuomet žmonės nusivilia demokratija: „valstybinės rūpybos programos išlaikytinių nuotaikas skatina tarp tam tikras valstybės paslaugas ar išmokas gaunančiųjų. Jos taip pat numato ir „gavėjų“, ir mokesčių mokėtojų, dengiančių šios intervencijos kaštus, prievartavimą.“12 Taigi naujosios dešinės atstovų nuomone, krizių reguliavimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės intervencionizmo mažinimo. Marksistiniu požiūriu „valstybės pajėgumą dorotis su krizinėmis rinkos tendencijomis bei tokiais jų padariniais kaip nedarbas, karas ir revoliucija, nusako dvi svarbiausios funkcijos.“13 Pirma, būtina surinkti pakankamai mokesčių, kad ekonominis augimas būtų stabilus. Antra, lėšų naudojimo paskirstymas turi būti legitimuotas. Išteklius naudojant neadekvačiai, susidaro administracinio racionalumo deficitas, o valdžiai vykdant šališkus veiksmus, susidaro legitimacijos deficitas. Esant racionalumo deficitui „globos valstybė susiduria su krizių įveikimo krize, nes jos naudojamos politinės technologijos pačios generuoja kitas krizes.“14 Na o legitimacijos krizės atveju yra paliečiama visa socialinė struktūra. Kaip sprendimo būdas siūlomas viešojo gyvenimo depolitizavimas: „pagrindinė priemonė šiam rezultatui pasiekti – tai „pilietinio privatizmo“ kultas, reiškiantis politinį abejingumą kartu su orientacija į karjerą, laisvalaikį bei vartojimą.“15 Taigi vėl akcentuojamas valdžios veiksmų, liečiančių vertybinę sferą, minimizavimas. Vis dėlto, legitimacijos krizė gali būti neutralizuota, valstybei suteikus pakankamai paskatų ir didinant žmonių motyvaciją – „tik motyvacijos krizė gali lemti tokią legitimacijos krizę, kuri gresia pačiam sistemos išlikimui.“16 Tai reiškia, jog tradicinėms vertybėms prarandant stabilumą, viena krizė sukelia kitą. Apibendrinant galima teigti, jog teoretikai išskiria skirtingas politinių krizių teorijas, jų kilimo priežastis bei pasekmes. Pliuralistai pažymi decentralizacijos svarbą, tinkamo valstybės valdymo modelio pritaikymą bei interesų gausą kaip modernios valstybės esminius bruožus, padedančius išvengti krizių. Naujosios dešinės atstovai pagrindiniu aspektu pažymi neigiamas didėjančio valstybės kišimosi į rinką pasekmes. Marksizmo teoretikų nuostata valstybės sugebėjimą suvaldyti krizes lemia ekonominis stabilumas ir racionalus lėšų paskirstymas. Bendrai pritariama, kad valstybės įtakos sferų plėtimas neišvengiamai apriboja individo laisves. II. „VALDŽIOS PERKROVOS“ IR „LEGITIMACIJOS KRIZĖS“ TEORIJOS Detalizuojant šiuos kontrastiškus krizių aiškinimo modelius, reikia konkretizuoti, jog pirmasis yra argumentuojamas pliuralistinėmis prielaidomis, o antrasis marksistiniais argumentais. David Held šiuos modelius apibrėžia schematiškai.17 Perkrauta valdžia: 1a. Politika: Galia išsklaidyta visuomenėje. Politikos rezultatus lemia demokratinis spaudimas ir procesai; valdžia mėgina tarpininkauti reikalavimams ir juos derinti. 1b. Ekonomika: Rinkos mechanizmas plius keinsiškoji ekonominė politika: ekonominis pokario metų klestėjimas. Ekonomikos bei vartojimo klestėjimo laikotarpis, lėmęs masių praturtėjimą. 2. Stiprėja lūkesčiai. Didėjant pajamoms, gerėjant gyvenimo kokybei, auga ir noras pasiekti dar didesnę gerovę. 3. „Pagarbumo nykimas“ stiprina troškimus. Socialinis aprūpinimas, gaunamas iš valdžios, privedė prie valdžios statuso menkimo. 4. Vis labiau pasitikėdamos savimi, grupės kelia dalinius reikalavimus siekdamos sau palankios valstybės politikos. Mažėja žmonių atsakomybė, didėja reikalavimai, atsiranda ryškus spaudimas valdžiai. 5. Visų partijų politikai siekia trumpalaikės politinės naudos. Politikai kovoja dėl rinkėjų, žarsto neadekvačius, neįmanomus įgyvendinti pažadus. 6. Toliau stiprėja lūkesčiai. Žmonės mato partijas kaip priemonę, padėsiančią pasiekti geresnę gyvenimo kokybę. 7. Vyriausybės vykdo maldymo politiką. Partijos bijo prarasti balsus, todėl nesiima ryžtingų veiksmų. 8. Didėja gremėzdiškų valstybės įstaigų skaičius, plečiasi biurokratija. 9. Valstybė nebesugeba efektyviai valdyti. Išlaidos ir infliacija didėja, valdžia nesiima tikslingų veiksmų problemoms spręsti. 10. Pakertamas sugebėjimas asmeniškai turtėti, nyksta privataus verslo galimybės. 11. Veikia užburtas ratas (Grįžtama į 4 punktą). Reikia ryžtingos valdžios, nepasiduodančios spaudimui. Kai kurie autoriai, mažėjant politikos veiksmingumui, ima įžvelgti kylančią demokratijos eroziją. Pliuralistai tai aiškina pasitelkdami perkrovos terminą. Teigiama, jog atsiradus valdžios pliuralizmui, imta baimintis jos autoriteto nykimu bei „tradicinių visuomeninių papročių erozijos“18 galimybe. Tačiau mažėja ne tik tradicinių vertybių apimtis, atsiranda ir naujos vertybės, keliančios pavojų politiniam stabilumui, tai yra atsiranda vartotojiška visuomenė bei globėjiška valstybė. Kaip pavyzdį galima pateikti socialinio aprūpinimo sistemą, asmenims suteikiančią lengvatas, bet kartu menkinančią jų motyvaciją ir norą dirbti. Valstybei keliama vis daugiau reikalavimų, ši, savo ruožtu, jų patenkinti nebesugeba, kyla žmonių nepasitenkinimas bei valdžios autoriteto smukimas. „Perkrovos tezės teoretikai mano, jog šios krizinės tendencijos gali būti sustabdytos, jeigu atsakingi partiniai lyderiai sumažintų piliečių dedamas viltis į valstybę.“19 Tai reiškia, jog valdžiai reikia grįžti prie savo tiesioginių – administracinių funkcijų atlikimo. Valstybės legitimacijos krizė: 1a. Politika: Partijų konkurencija dėl politinės valdžios. Politikos rezultatams didelę įtaką daro socialiniai prieštaravimai. Nors veikia partinė konkurencija, ją riboja priklausomybė nuo išteklių. Valdžia turi priimti universalius sprendimus, derinančius visų visuomenės grupių interesus, išlaikyti rinkėjų paramą. 1b. Ekonomika: Visuomeninė gamyba ir privatus išteklių pasisavinimas: gamyba siekiant pelno. Po karo prasidėjo du ekonominio klestėjimo dešimtmečiai. 2. Ekonomika iš esmės nestabili. Dažnos krizės. 3. Valstybė nuolatos mėgina reguliuoti ekonomiką ir palaikyti politinę santvarką, siekdama užsitikrinti svarbių visuomenės grupių, verslininkų, profsąjungų, paramą. 4. Valstybė priversta prisiimti vis didesnę gamybos ir gerovės išlaidų dalį. Vengdama krizių ir politinio nestabilumo, valdžia finansuoja vis daugiau sričių. 5. Valstybė darosi vis sudėtingesnė. Plečiasi administracinė struktūra, atitinkamai reikia didinti ir biudžetą. 6. Fiskalinė krizė: didėja finansų krizė, infliacija. 7. Mėginančios vykdyti nuoseklią politiką vyriausybės nuolatos patiria sunkumų, valdžia suvaržyta, kyla racionalumo krizė. 8. Pakertamas pasitikėjimas politine sistema, o tai ir toliau skatina kelti jai reikalavimus. Žmonės vis daugiau sričių mato kaip valstybės kontroliuojamas, ši tendencija sukelia gyventojų norą įtraukti ir juos į sprendimų priėmimą. 9. Legitimacijos ir motyvacijos krizė, kylanti, jei anksčiau išvardintų reikalavimų nesugebama įvykdyti. 10. Autoritariškas mėginimas valdyti reikalavimus: slopinimas. Ryžtinga ir stipri valdžia, nepaisydama kitokių nuomonių, forsuoja kovą su krizėmis. 11. Uždaras ratas (Grįžtama į 8 punktą). 12. Mažėjant politinės santvarkos sugebėjimui reprodukuotis, vyksta lėta revoliucinė transformacija. Transformacija gali pasireikšti kaip alternatyvų radimasis, atsižvelgimas į poreikius, o ne į pelną, demokratinių principų taikymas. Vertinant David Held pateiktus krizių atsiradimo modelius, galima daryti išvadą, kad perkrautos valdžios modelis įsivyrauja tuomet, kai žmonės ima kelti vis didesnius reikalavimus valdžiai, o ši tampa pernelyg globėjiška, taip visuomenę paversdama vartotojiška. Savo ruožtu valstybės legitimacijos krizė pasižymi ekonomikos nestabilumu. Valstybė prisiima vis daugiau atsakomybės, o krizė vis gilėja, sukeldama nepasitikėjimą politine sistema. III. DEMOKRATIJOS DEFICITAS ES ŠALYSE „Septintojo dešimtmečio pabaigoje beveik visose liberalios demokratijos šalyse netikėtai kilo politinės bei socialinės krizės regimai tebevykstančio ekonominio kilimo bei politinio stabilumo aplinkoje.“20 Tuometiniai įvykiai tapo įrodymu, kad kylant krizėms, atsiranda demokratijos nestabilumo pavojus. Tai reiškia, jog ekonominiai sunkumai, nedarbas, sukelia žmonių abejones, ar demokratija gali patenkinti jų poreikius. „Straipsniai apie vadinamąjį demokratijos deficitą ES akademiniuose žurnaluose buvo pradėti spausdinti XX a. Devintojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje. Netrukus žiniasklaidoje kaip atsakas į paramos ES žlugimą XX a. paskutinį dešimtmetį prasidėjo platesnė diskusija šiuo klausimu.“21 Demokratijos deficitą ES galima apibrėžti penkias teiginiais: 1. „Padidėjusi vykdomoji galia/sumažėjusi nacionalinių parlamentų kontrolė. ES sprendimus daugiausiai priima vykdomosios valdžios atstovai – Komisija ir nacionaliniai ministrai Taryboje.“ Tai reiškia, jog nacionaliniai sprendimai praranda galią prieš sprendimus Briuselyje. 2. „Europos Parlamentas yra per silpnas.“ Taryba, priimant teisės aktus, dominuoja Europos Parlamento atžvilgiu, o piliečiai yra per toli nuo savo Europos Parlamento narių, lyginant su nacionaliniais parlamentarais. 3. „„Europiniai“ rinkimai neegzistuoja.“ Nors ES rinkėjai tiesiogiai renka Europos Parlamento narius, teikiama, kad vis viena dažniau yra sprendžiami vietinius interesus liečiantys klausimai, o ne viršvalstybiniai. 4. „ES yra per tolima.“ Europa - ne valstybė, o Europos Parlamento įgaliojimai yra ganėtinai siauri. Nepaisant to, Europos Sąjunga kasmet kuria vis daugiau įstatymų, taikomų šalims narėms, taip darydama vis reikšmingesnę įtaką įvairioms sritims. Dėl to Europos valstybių parlamentai ir piliečių nuomonės netenka aktualumo. 5. „Politikos nuokrypis.“22 ES priima sprendimus, kurie daugelyje valstybių gali būti nepalaikomi piliečių dauguma, tai reiškia, jog menksta nacionalinis interesas ir savarankiškumo išsaugojimas. Tapdamos ES narėmis, šalys deleguoja dalį savo suvereniteto viršnacionalinėms institucijoms. Tokios integracijos didėjimas yra ir ekonominė, biudžetų deficitų kontrolė, todėl Europos Parlamento nariai, kalbėdami apie kilusios krizės problemą, įvardija šalis, kurios „nenori atiduoti naujos savo suverenumo dalies ir sprendimų priėmimo galios Europos Sąjungai“ ir teigia, jog „vienintelis kelias iš šios krizės yra naujų galių Europos Sąjungai ir jos institucijoms suteikimas.“23 Tačiau didžiosioms šalims integraciniai projektai ne visuomet yra palankūs, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos Vyriausybės yra labiau linkusios atsisakyti vienbalsiškumo principo (būtino visų ES narių pritarimo priimant sprendimus) tam, kad ekonominis nuosmukis nepaliestų ir jų. Vienok, analitikų teigimu, geriausias būdas ginti didžiųjų šalių interesus yra suteikti ES daugiau galių. Viršnacionalinės kontrolės stiprinimas – vienintelis būdas sukontroliuoti neadekvačią fiskalinę politiką vykdančias silpnesnes šalis. „Demokratijos deficitas įmontuotas į Europos projektą nuo pat pradžių, nes Europa - ne valstybė, Europos Komisija - ne vyriausybė, Europos Parlamentas turi gana siaurus įgaliojimus ir ribotą teisėtumą, tačiau Europos Sąjunga kasmet kuria vis daugiau europietiškų įstatymų ir daro įtakos vis platesnei potvarkių apimčiai.“24 Dėl to Europos valstybių parlamentai vis labiau netenka svarbos. ES studijų autoriai teigia, kad „ES problema yra ne tiek demokratijos deficitas, kiek „patikimumo krizė“ arba „legitimumo deficitas“. ES reikia skaidresnio sprendimų priėmimo proceso.“25 Nacionalinių vyriausybių atskaitingumas Europoje yra labiau išreikštas, todėl itin svarbus patobulinimas ES yra Europos Parlamento galios teisės aktų leidybos procese padidinimas. Kuomet vis daugiau Europos šalių ėmė justi krizės padarinius, ES pradėtos rengti strategijos dėl „išėjimo" iš krizės. Analizuojami finansų priežiūros, reformų spartinimo, biudžetų valdymo stiprinimo, užimtumo politikos klausimai. ES ėmėsi ryžtingų veiksmų ekonomikos stabilizavimui, siekdama visų šalių konsolidacijos ir biudžetų koordinavimo tam, kad būtų užtikrintas ekonomikos augimas ir stabilumas. 2012 m. vykusiame euro zonos šalių lyderių susitikime vienareikšmiškai pripažinta, kad būtina vieninga bankų priežiūros sistema. Sukurtas mechanizmas turėtų apriboti bankų neatsakingumą, sukuriantį milžiniškas skolas valstybėms. Airija ir Ispanija jau buvo susidūrusios su panašia situacija, kuomet bankai neįvertina galimos rizikos bei priverčia valstybes prisiimti jų skolas, taip žlugdydami visą bankų sistemą. „Galiausiai būtų galima sudaryti bendrą euro zonos biudžetą, kad narėms būtų lengviau reaguoti į ekonomikos ir finansų krizes. Didesnę fiskalinę integraciją turėtų papildyti tvirtesnis ekonominės politikos koordinavimas ir baigta kurti ES bendroji rinka.“26 J. M. Barroso tvirtinimu, gruodžio mėnesį turėtų būti parengtas bankų, fiskalinės ir ekonominės sąjungos bei priemonių siekiant politinės sąjungos planas. Vis dėlto, pažymima, kad „išėjimo iš krizės" strategija turi būti nuosekli ir suderinta visos ES mastu, tačiau narės priemonių planą turi rinktis atsižvelgdamos į savo situaciją. Globalaus masto nuosmukis bandomas įveikti ir pasauliniu lygmeniu. G20 – Dvidešimties Finansų ministrų ir centrinių bankų valdytojų grupė, analizuojanti globalios ekonomikos klausimus (iš Europos Sąjungos narių grupei priklauso Prancūzija, Vokietija, Italija, ir Jungtinė Karalystė) –susitikimus organizavo 2008 m. Vašingtone, „valstybėje, kurioje prasidėjo pasaulinė krizė ir recesija,“27 2009 balandį Londone, 2009 rugsėjį Pitsburge, 2010 m. birželio mėn. Toronte, 2010 m. lapkričio mėn. Seule, 2011 m. lapkritį Kanuose, 2012 birželį Meksikoje. Po 2011 m. susitikimo priimti bene svarbiausi nutarimai: 1. Darbo planas, „kuriuo nustatomos konkrečioms šalims taikytinos trumpalaikės ir vidutinės trukmės politikos priemonės,“ turinčios užtikrinti spartesnį ir subalansuotą globalios ekonomikos augimą; 2. Priemonių, „kuriomis siekiama stiprinti tarptautinės pinigų sistemos atsparumą“ patvirtinimas. Viena iš jų – likvidumo tvarka, esant reikalui teikianti trumpalaikę likvidumo paramą šalims, su sąlyga, kad jų krizės laikinos ir išorinės, o pačios šalys turi griežtai vykdomą politiką ir tvirtus pagrindus. 3. Patvirtintas politikos priemonių planas, skirtas „suvaldyti rizikoms, kurias pasaulio finansų sistemai kelia sisteminės svarbos finansų įstaigos.“28 Šios priemonės pasaulinės reikšmės finansų įstaigoms – tai postūmis finansų reformos srityje. Valstybinių krizių ir demokratijos erozijos įveikimo klausimas svarbus ne tik europiniu, bet ir globaliu mastu, taigi Europos valstybių vyriausybės vis aktyviau įsitraukia į daugiašales sutartis, skirtas krizių ir konfliktų skaičiui pasaulyje mažinti. „Tiek Jungtinės Valstijos, tiek ES turi bendrą norą, pasidalydamos krizių valdymo operacijose tenkančia našta, skatinti taikų susitaikymą ir sudaryti palankesnes sąlygas atkūrimui bei stabilizavimui ir yra įsitikinusios, kad tokiose ES operacijose dalyvaujant Jungtinių Valstijų ekspertams tos operacijos gali būti itin sėkmingos.“29 2011 m. priimtas Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos bendrasis susitarimas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų dalyvavimo Europos Sąjungos krizių valdymo operacijose, tai vienas iš pavyzdžių, įrodančių tarptautinio ir transatlantinio bendradarbiavimo naudą. Galima išskirti bendrus, kovos su krizėmis tikslus, tai pasaulinio saugumo palaikymas, aplinkosaugos, nusikalstamumo problemos. Racionalus lėšų, personalo paskirstymas, konsultacinio pobūdžio pagalba padeda skatinti ES ir JAV transatlantinę ekonominę integraciją, kovoti su globaliais iššūkiais. Turi būti aiškiai suprantama, kad „krizė yra galimybė didinti integraciją, bet tai neturi tapti pretekstu plėstis į sritis, nesusijusias su dabartiniais finansiniais sunkumais ar apriboti nacionalinių valstybių galimybes ginti savo interesus.“30 Nacionaliniai interesai liečia savarankiškumo išsaugojimą, toliaregišką savo pozicijos suvokimą, indėlį į sąjungos gerovę, bet kartu ir savo tapatumo išlaikymą. IŠVADOS Valdžia, derindamasi prie laikotarpio, turi taikyti tikslines politines priemones bei technologijas, tam, kad būtų išvengta valdžios perkrovos, priešingu atveju kyla grėsmė valdžios autoriteto smukimui ir neišvengiamam politinių krizių atsiradimui. Valstybinis intervencionizmas sukelia valdžios ekspansiją į vis daugiau gyvenimo sričių, taip sudarydamos prielaidas ekonominiam smukimui. Panašiai kyla ir kultūrinės krizės, kurios smunkant vertybinei sistemai persipina su nepasitenkinimu socialine sistema ir yra nukreipiamos prieš valdžią. ES politinės bendruomenės demokratiškumo palaikymui yra būtinas visų demokratinių atributų, tokių kaip, pavyzdžiui, konkurencingi rinkimai, užtikrinimas. Taip pat ir valdžios veiksmų, susijusių su asmenine piliečių gyvenimo sfera, apribojimas. Skirtingų srovių teoretikai išskiria skirtingas krizių priežastis bei pasekmes. Svarbiausios teorijos - „valdžios perkrovos“ ir „legitimacijos krizės,“ pateikiamos remiantis pliuralistinėmis ir marksistinėmis prielaidomis. Pirmuoju atveju nuosekliai pavaizduojama, kaip praturtėjusi visuomenė ima kelti valdžiai vis daugiau reikalavimų. Jų nepateisinusi valdžia smukdo savo autoritetą, atsiranda vartotojiška visuomenė bei globėjiška valstybė. Išeitis iš šios situacijos – valdžios veiksmų apribojimas, paliekant administracinių funkcijų įgyvendinimą. Antrąjį modelį, valstybės legitimacijos krizės, iliustruoja situacija, kai po klestėjimo laikotarpio, valstybę užklumpa ekonominis nuosmukis. Bandydama sureguliuoti ekonomiką, valdžia praranda piliečių pasitikėjimą. Išeitis iš šios krizės – lėtas alternatyvių pokyčių taikymas, piliečių poreikių analizė demokratinių principų įgyvendinimas. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pastebimi demokratinio politinio proceso sutrikimai, kuomet kyla tradicinių demokratijos mechanizmų nefunkcionalumo tendencijos. Mažėjanti piliečių partinė identifikacija, rinkėjų aktyvumo silpimas, politinio pasitikėjimo nykimas lemia tai, kad nyksta valstybės ir piliečių komunikacija. Atsiradusi partijų bei ideologijų krizė, populistinių partijų iškilimas tapo demokratijos mechanizmų erozijos pasekme. Kritikai kvestionuoja demokratijos atributų įgyvendinimą ES, pradedant Europos Parlamento galių ribotumu, komplikuotais rinkimais, baigiant silpnesniųjų šalių nacionalinių interesų išsaugojimu, juos derinant su dalies suvereniteto atidavimu ES. Kyla nuomonės, jog valstybinės krizės parodo, jog sena valstybės koncepcija progresuoja ir yra keičiama nauja, tai yra plečiasi idėjų įvairovė, kuriasi naujos visuomenės raidos vizijos. Vis dėlto, bendradarbiavimo šalinant krizines situacijas svarba yra pripažįstama ne tik europiniu, bet ir globaliu mastu. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Budreikaitė Danutė, G20 darbai kovojant su pasauline krize, 2009-09-18, [žiūrėta 2012 m. lapkričio 27d.] Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!