Valstybinė ekonomika

pl1EKONOMIKOS REIKŠMĖ, PASIRINKIMO PROBLEMA IR TIKSLAI Ekonomika-tai ūkinių vienetų, tarpusavyje susijusių gamybiniais, vartojimo, mainų, finansiniais ir kt. ryšiais, sistema; tai gamybos ir vartojimo veiklų tarpusavio sąveika. Ekonomikos problemos yra vienos opiausių, su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kiekvienas svarstome kokį darbą pasirinkti, kiek ir kodėl tiek už jį mokama, kas lemia perkamų prekių ar paslaugų kainą bei pabrangimą, ir kaip visa tai veikia mūsų gyvenimo lygį, kodėl ir kokius mokesčius turim mokėti valstybei, kaip naudingiau panaudoti savo pajamas-ar tenkinti kasdieninius poreikius, ar ateinančiais metais Lietuvos ekonomika augs ir klestės, ar mus toliau kankins piniginių lėšų deficito ir infliacijos problemos. Todėl klausimų sprendimas tiesiogiai veikia žmogų, sukelia norą dirbti, profesiškai tobulėti, ugdyti save kaip kūrybingą asmenybę. Ekonomikos teorijos mokslas padeda tai geriau suprasti ir gyventi visapusiškesnį, turiningesnį gyvenimą. Ekonominiai veiksniai daro įtaką ir verslo pasaulio sprendimams. Nors žmonių veikla skirtinga, bet jai būdingi 2 pagrindiniai bendri bruožai: Kad patenkintų savo poreikius, žmonės užsidirba sau pragyvenimui, ir jų atlyginimas, duoda jiems galimybę patenkinti maisto, drabužių, švietimo, mokslo, sveikatos, sporto bei kultūros poreikius, įsigyti šiek tiek patogumų, prabangos dalykų, truputį atidėti „juodai dienai"; Žmonės, užsidirbdami pragyvenimui, tuo pat melu dalyvauja kurdami ir gamindami įvairią produkciją bei teikdami paslaugas, kitiems visuomenės nariams. Kiekviena protinga žmogaus veikla, siekiant materialių bei kultūrinių gėrybių, turi būti tikslinga, paremta tam tikru išskaičiavimu, t.y. vadovautis ekonomiškumo principu, kuris reikalauja kuo taupiau bei ūkiškiau vartoti ribotus išteklius ir siekti gauti kuo daugiau naudos (rezultatų). 3 pagrindinės išteklių grupės: gamtiniai ištekliai, darbo jėga ir kapitalas. Žmogus, norėdamas patenkinti savo poreikius, turi materialines gėrybes ne tik gaminti, bet taupyti ir jomis keistis. Tokia žmogaus veikla, siekiant apsirūpinti trūkstamomis gėrybėmis, kurias žmogus vartoja savo poreikiams patenkinti, įsigyti, vadinama ūkininkavimu, ūkiu. Ekonomika, nagrinėdama visuomenės ūkį, stengiasi iš savo išvadų nustatyti tam tikrus dėsningumus, priežastinius ryšius ir, remiantis dėsniais, parengti įstatymus. Pvz., nagrinėjant darbo užmokestį, nekalbama apie darbuotojų atlyginimą, bet stengiamasi išaiškinti veiksnius, kurie nustato darbo atlygio dydį, formą ir pasikeitimą. Taigi ekonomika nagrinėja reiškinius, atsižvelgdama į jų priežastis. Ekonominių problemų nebūtų, jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių, arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius. Kadangi išteklių apimtis visada ribota, egzistuoja ir galimybių ribos gaminti prekes bei plėsti paslaugas. Taigi, spręsdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla dėl neribotų poreikių ir ribotų galimybių, kiekviena visuomenė privalo atsakyti į pagrindinius klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kas vartos šią produkciją. Būdas, kuriuo kiekviena visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema, kurią suformuoja šie veiksniai: Gamtiniai ištekliai; Gyventojų skaičius, jų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas; Turimas gamybinis potencialas, atsargos; Per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas; Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai. Ekonomika taip tiria tiria įvairias ekonominės sistemos dalis ir bando parodyti, kaip jos veikia ir dera tarpusavyje, sudarydamos vieną tobulą mechanizmą. Ekonomistų uždavinys-aprašyti tuos faktus, kaip turinčius tam tikrą vietą ir tam tikras raidos perspektyvas, kad būtų išaiškinta sistema, kurioje gyvename ir dirbame. Ekonominiai arba materialiniai poreikiai, kurie gali būti patenkinti prekėmis ir paslaugomis, yra neriboti, o gamybos ištekliai (žemė, darbo jėga, kapitalas-naudojami gamybos procese ir būtini prekėms ir paslaugoms sukurti) yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema-išteklių stygiaus problema, kuri reikalauja pasirinkimo. Taigi pagrindinė ekonomikos problema-pasirinkimo būtinybė. Kadangi ir laikas, ir ištekliai yra riboti, egzistuoja jų naudojimo alternatyvos-kaip rasti geriausią išteklių panaudojimo būdą, nustatant poreikių patenkinimo eiliškumą ir svarstome, kaip paskirstyti, arba „ekonomizuoti", savo išteklius ir laiką, kad poreikius patenkintume maksimaliai. Ekonomistai tokias situacijas aiškina alternatyviaisiais kaštais-tai kaštai, kurie gali atsirasti perskirstant resursus kitos produkcijos gamybai; tai išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakoma, gaminant pasirinktąjį produktą; tai rezultatas, kurį užtikrina geriausio išteklių panaudojimo alternatyva. Taigi alternatyvos pasirinkimas yra giluminis ekonominės sistemos pagrindas. 2 svarbiausieji ekonomikos klausimai-kodėl ir ką reikėtų daryti. Galutinis ekonomikos tikslas - parengti mūsų problemų sprendimo politiką. 5 pagrindiniai ekonominės politikos tikslai: Žemas nedarbo lygis, t.y. aukštas darbo žmonių užimtumas; Kainų stabilumas-tai laikotarpis, per kurį nėra infliacijos ar defliacijos ir piniginio vieneto perkamoji galia mažai kinta bei norima išvengti vidutinio kainų lygio staigių svyravimų (kilimų ar kritimų); Efektyvumas-tai matas, rodantis, kiek mes sugebame gauti iš to, ką sunaudojame bei tai produktyviųjų pastangų panaudojimo lygis, užtikrinantis maksimalų rezultatą; Teisingas pajamų paskirstymas-kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyje neturėtų būti skurdą kenčiančių žmonių; Ekonominis augimas - tai ekonominių procesų visuma, sąlygojanti realaus BNP didėjimą. Ekonominiai tikslai turėtų papildyti vienas kitą, tada ekonomikos strategija būtų palyginti paprasta, tačiau kartais jie prieštarauja vienas kitam: pavyzdžiui, mažinant nedarbą, didinami infliacijos tempai. Toks tikslų prieštaringumas reikalauja didelės išminties, pasirenkant ekonomikos strategiją. Vienas kitam prieštaraujantys eko­nominiai tikslai-kai vieno ekonominio tikslo siekimas sunkina kito pasiekimą. Apibendrinant galima teigti, kad ekonomika yra veikla, kaip veiksmingiausiai panaudoti turimus gamybos išteklius, siekiant geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti prekių ir paslaugų. 2NACIONALINIS PRODUKTAS. BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS. Žmonių ūkinė veikla yra nenutrūkstama. Produktų ir paslaugų gamybą lydi jų vartojimas, kuris yra naujų gamybos procesų priežastis ir sąlyga. Kada išsivysčiusioje rinkos ekonomikoje iškyla būtinumas ją reguliuoti pagal visuomenės interesus, pirmiausia susiduriama su gamybos apimties matavimo problema. Rinkos ūkio sąlygomis beveik visa įvairi produkcija turi vieną bendrą vardiklį-prekių ir paslaugų kainas. Todėl norint apskaičiuoti visos pagamintos produkcijos (nacionalinio produkto, visuminio visuomeninio produkto) apimtį, reikia sudėti visų gaminių ir suteiktų paslaugų kainas. Iškart kyla klausimas - kurių prekių kainas? Ar tų, kurias šį momentą turime, ar tų. kurias per tam tikrą laiką pagaminome? 1-u atveju, sudėję šiuo momentu turimų prekių kainas, gauname nacionalinio turto rodiklį. Jis apima visas visuomenės sukauptas materialines gėrybes, kurias sukūrė dabartinė ir ankstesnės kartos. 2-u atveju turėsime pirmiausia apsispręsti-kokios trukmės gamyba mus domina: vienos dienos, mėnesio, metų. Aišku, kad per metus pagaminama maždaug 12 kartų daugiau negu per mėnesį. Jeigu sudėsime kainas prekių, kurios pagamintos per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, per metus, gausime nacionalinį produktą. Rodikliai, nusakantys nacionalinio produkto apimtį, fiksuoja ne momentą, o procesą. Jie rodo gamybos „srovės" mastą, galingumą ir tos srovės kitimą. Paprastai šalies visuomeninė (nacionalinė) gamyba įvertinama pagal jos metinio produkto dydį. Šiaip pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP)-tai yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma. Taigi BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais rinkoje jų gamintojai. Pirma, į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. Tai reiškia, kad eliminuojamos visos turto perpardavimo (automobilių, namų) operacijos. Antra, BNP-ą sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė. Baigtinė prekė ir paslauga - tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti. Taigi savo esme baigtinis produktas arba paslauga - tai asmeniniams žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Kartotiniai skaičiavimai padidintų nacionalinį produktą tarpinio produkto dydžiu. Tačiau kartotinių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei, apskaičiuodami bendrąjį nacionalinį produktą, sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę - tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų. Analogiškai, naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir valstybės bendrąjį nacionalinį produktą. Trečia, kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos yra kuriamos ir teikiamos vartotojui be jų pirkimo - pardavimo (pavyzdžiui, valstybės biudžeto lėšomis teikiamas nemokamas švietimas, kiti nemokami patarnavimai piliečiams, įskaitant ir policijos, gaisrininkų, ginkluotųjų pajėgų paslaugas). Dabar tokios rūšies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis (taigi indėlis į BNP) apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus. Ketvirta, BNP skaičiavimas apima, žinoma, tik oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, „šešėlinės" ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali sudaryti žymią dalį. Ir penkta, į BNP neįeina finansinės transakcijos - vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas. Keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių patenkinimo nėra, taigi nėra ir gamybinio išteklių naudojimo. Taip pat bendrajam nacionaliniam produktui apskaičiuoti naudojami ir kiti du būdai - pagal išlaidas ir pagal pajamas. 3NOMINALUS IR REALUSIS BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS Sumuodami visų baigtinių prekių ir paslaugų kainas, išmatuojame šalies metinės produkcijos dydį. Bet kainos keičiasi. Todėl suskaičiavę, kad šalies BNP, palyginti su praėjusiais metais, išaugo 10%, negalime būti tikri, kad tikrai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kiekis padidėjo dešimtadaliu. Visiškai galimas dalykas, kad žymi dalis BNP vertės prieaugio gauta dėl kainų lygio padidėjimo. Vadinasi, norėdami lyginti paskirų metų BNP rodiklius, turime eliminuoti prekių kainų kitimo įtaką. Todėl nustatomas bazinis kalnų lygis-pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis. Visų kitų metų BNP matuodami bazinių metų kainomis, gauname tikslius duomenis apie realųjį BNP dydį. Einamųjų metų kainos vadinamos faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos ir kitų metų BNP apskaičiuoti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. Apskaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis, nustatomas nominalusis (arba piniginis) BNP, apskaičiuojant sugretinamosiomis kainomis-realusis BNP. Realaus bendrojo acionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laikotarpį vadinamas ekonominiu augimu. BNP padidėjimas išreiškiamas formule: BNP padidėjimas 1996 m. = (Realusis bendrasis nacionalinis produktas 1996 m. / Realusis nacionalinis produktas 1991 m.)x100 BNP kitimo tempai priklauso nuo gamybos apimties ir kainų svyravimo. Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus-tai santykis tarp prekės (paslaugos) arba jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis. Populiariausias iš visų naudojamų kainų indeksų yra vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksas. Daugelyje šalių jis paprastai apskaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių šeimos vieno mėnesio išlaidų apibrėžtam tipiškam prekių ir paslaugų „krepšiui" įsigyti santykis su ankstesnių metų to paties laikotarpio (arba kurio kito mėnesio) išlaidomis tam pačiam „krepšiui". Be VKI (vartojimo kainų indekso) naudojami ir kiti kainų indeksai - pavyzdžiui, didmeninių kainų, atskirų prekių grupių kainų indeksai. Realiajam BNP apskaičiuoti naudojamas specialus kainų indeksas, vadinamas BNP defliatoriumi: BNP kainų defliatorius = (Nominalusis BNP / Realusis BNP)x100 Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kitimą. Paprastai jis nedaug skiriasi nuo vartojimo kainų indekso. Vartojimo prekių kalnų Indeksas (VPI) rodo, kaip pakito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos. Kai auga gaminamų prekių bei paslaugų kainos, tai didėja ir žmonių išlaidos. Todėl nenuostabu, kad kainų defliatorius ir vartojimo prekių indeksas kinta vienodai, ypač jei stebime ilgą laiką. Jei tartume, kad NP (nacionalinės pajamos) sudarančių prekių ir paslaugų kainos per tą laikotarpį nuo 1985 m. iki 1988 m. pakilo 6.0%, tai realiųjų nacionalinių pajamų (ir BNP) augimą nustatome taip: Realusis BNP (1988) = Nominalusis BNP (1988) x (Kainų indeksas 1985 / Kainų indeksas 1988) arba, jei kainų indeksas apskaičiuotas baziniu lygiu taikant kainas tų metų, su kuriais lyginamas esamų metų BNP, tai : Realusis BNP (1988) = Nominalusis BNP 1988 / Kainų indeksas 1988 BNP skaičiavimas pagal pridėtinės vertės dydį vadinamas skaičiavimu pagal produkciją (išeigą). BNP apskaičiuoti naudojami ir du kiti būdai - pagal išlaidas ir pagal pajamas. 4BENDROJO NACIONALINIO PRODUKTO SKAIČIAVIMAS IŠLAIDOMIS BNP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas pirkti baigtoms prekėms ir paslaugoms. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro 4-ios išlaidų grupės: Privatus vartojimas; Investicijos; Vyriausybės pirkimai; Grynasis eksportas. Visa šalies ekonomika susideda iš daugelio milijonų atskirų ekonominių vienetų. Nacionalinėje sąskaityboje visi ekonominiai vienetai, atliekantys ūkines operacijas (transakcijas), skirstomi į keturis sektorius: Namų ūkį (apima gyventojus, šeimas kaip vartotojus, taip pat nekomercines organizacijas -profsąjungas, labdaros organizacijas, mėgėjų sporto draugijas, privačias nekomercines visų grandžių mokyklas, ligonines); Įmones (įeina įmonės, organizacijos ir įstaigos, turinčios juridinio asmens teisę ir veikiančios komerciniais pagrindais, t. y. realizuojančios savo prekes ir paslaugas rinkoje kainomis, padengiančiomis (kaip minimumas) gamybos kaštus); Vyriausybę (čia įeina visi valstybės valdymo aparato elementai - administracija, teismai, policija, ginkluotosios pajėgos, taip pat mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigos, jei jos išlaikomos valstybės lėšomis); Užsienio šalies subjektus. Taigi nacionalinėje sąskaityboje bet kurios prekės ar paslaugos vartojimo pobūdis išreiškiamas perjos naudotojus. Ekonominė sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių vienetų (namų ūkio, įmonių bei valstybės valdymo aparato elementų.), vadinama uždara ekonomine sistema. O ekonominė sistema, susijusi ir palaikanti ryšius su kitomis valstybėmis, vadinama atvira ekonomine sistema. Taigi: Vartojimas (privatus vartojimas), (C) - yra ekonominės veiklos galutinis tikslas. Žmonės dirba ir gamina daiktus tam, kad galėtų jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos sudaro didžiausią nacionalinio produkto dalį. Jos apima visas išlaidas, kurias padaro namų ūkis (individas arba šeima) bei nekomercinio pobūdžio įstaigos, pirkdamos prekes ir paslaugas (išskyrus gyventojų išlaidas gyvenamajam namui arba butui pirkti - tai priskiriama investicijoms). Investicijos (I). Išlaidos investicijoms-tai išlaidos pagrindiniams fondams ir atsargoms bei rezervams. Rinkos ūkio sąlygomis teorija skirsto šias išlaidas į: Investicijas gamykloms ir įrengimams. Šiai kategorijai priskiriamos investicijos, skirtos fabrikų, sandėlių ir kitų negyvenamųjų patalpų, naudojamų versle, statybai, taip pat ir mašinų ir kitų įrengimų įsigijimui, t.y. pagrindiniam kapitalui; Investicijas gyvenamųjų namų statybai. Gyvenamųjų namų statybos išlaidos taip pat įskaitomos į nacionalinio produkto vertės dalį, išreiškiančią investicijas. O jeigu ateityje gyvenamieji namai bus išnuomoti, tai jų savininkai gaus rentą; Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui (jei tų atsargų apimtis metų gale ne išaugo, o sumažėjo, tai sumažėjimo dydis turi būti atimtas iš GNP (galutinio nacionalinio produkto), nes sumažėjimas reiškia, jog visuomenė šias metais pirko daugiau negu pagamino). Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro 2 dalys-atstatymo investicijos, skirtos susidėvėjusioms darbo priemonėms atstatyti, ir grynosios investicijos, skiriamos naujoms, papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Atstatymo investicijos daromos amortizacijos (kapitalo vartojimo) sąskaita ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą, grynosios investicijos-jį išplečia. Visa investicijų suma sudaro BNP dalį, nes visos investicinės prekės - tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jam plėsti-yra einamųjų metų gamybos produkcija, kuri nepakliūna tarpinio produkto sudėtin. Vyriausybės išlaidos (G) - tam tikri vyriausybiniai pirkimai gali būti vertinami kaip galutiniai, tačiau kitos vyriausybinės išlaidos gali būti tarpiniai produktai. Pvz., keliais važinėja automobiliai, kurie veža atostogaujančius turistus (tai galutinis produktas), ir prekes gabenantys sunkvežimiai (tai tarpinis produktas). Tačiau visos vyriausybinės išlaidos atitenka „galutiniam produktui", todėl jos įskaičiuojamos į nacionalinio produkto vertę. Taigi iš vyriausybės išlaidų, apskaitomų kaip BNP dalis, turi būti eliminuoti transferiniai išmokėjimai, t.y. tiesioginiai vyriausybės lėšų pervedimai, nes jie nepadidina nacionalinio produkto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės išlaidas, skaičiuojant BNP. Grynasis eksportas (E-l) - BNP yra tautos ūkio visuminio produkto išraiška. Suprantama, kad nustatome grynąjį eksportą, t.y. randame skirtumą tarp eksporto ir importo (E-l) ir jį pridedame prie (arba atimti iš, jei grynojo eksporto rodiklis yra su minuso ženklu) bendrojo nacionalinio produkto. Natūralu, kad net intensyviai dalyvaujančios tarptautiniuose ekonominiuose mainuose šalies grynojo eksporto rodiklis sudarys nežymią jos bendrojo nacionalinio produkto dalį. Sudėję minėtas 4-ias išlaidų grupes, gauname bendrąsias nacionalines išlaidas -privataus vartojimo, investicijų, vyriausybės išlaidų ir grynojo eksporto sumą. Tai vadinama visuminėmis išlaidomis (AE). Bendrasis nacionalinis produktas, apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, bus toks: BNP = AE = C+I+G+(E-I). 5. BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS KAIP PAJAMŲ SUMA BNP apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos veiksnių (faktorių) savininkai už savo paslaugas, bei pridedant amortizacinius atskaitymus ir netiesioginius verslo mokesčius. Pajamos-gamybos veiksnių pajamos susideda iš 4-ių pagrindinių elementų: Atlyginimų-tai stambiausia pajamų grupė, ji apima darbo užmokestį ir algas, mokamas samdomiems darbuotojams. Ši pajamų rūšis išreiškia tą produkcijos vertės dalį, kuri priskiriama darbo veiksniui., nuomos mokesčių, palūkanų ir pelno; Nuomos mokesčių-tai mokėjimai už žemės, pastatų, kartais ir kai kurių kitų ilgai tarnaujančių daiktų naudojimą per tam tikrą laiko tarpą. Tai žemės ir kito nekilnojamojo turto pajamos; Palūkanos-tai piniginio kapitalo pajamos. Jos apima palūkanas už indėlius banke, kompanijų, obligacijų turėtojų gaunamas pajamas, bankų gaunamą peiną kaip skirtumą tarp jo išmokamų už indėlius ir gaunamų už paskolas palūkanų (padengus veiklos kaštus); Pelnas nacionalinėje sąskaityboje skirstomas į 2 dalis: į pavienių ar susijungusių savarankiškų savininkų (partnerių ar kooperatyvų) grynąsias pajamas ir bendrovių (korporacijų) pelną. Dalis bendrovių pelno yra išreiškiama kaip dividendai akcijų savininkams: ši dalis sudaro paskirstytąjį pelną. Likusi dalis yra nepaskirstytasis (sulaikytasis) pelnas; jis apskaitomas bruto, t. y. iki sumokant bendrovių pajamų mokestį. Šie 4 BNP elementai yra pajamos, tiesiogiai priskirtos kuriam nors vienam gamybos veiksniui. Jų suma neapims viso BNP. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos formą, t. y. pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per metus suvartoto kapitalo (darbo priemonių) vertę. Amortizacijos lėšos nepriskiriamos kuriam nors gamybos veiksniui kaip jo pajamos; jos yra rcinvestuojamos į gamybą, išsaugant pradinį darbo priemonių gamybinį pajėgumą. Netiesioginiai verslo mokesčiai-šiai mokesčių grupei priklauso bendrasis apyvartos (pardavimų) mokestis (pridėtinės vertės mokestis), akcizai, muitai. Šie mokesčiai yra netiesioginiai - jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai produkcijai. Taigi BNP, apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, yra per metus gautų atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei netiesioginių verslo mokesčių suma. BNP nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: bendrasis vidinis (tėvyninis) produktas – tai apskaičiuotos toje šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų rinka, ignoruojant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šioje šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas; GNP (grynasis nacionalinis produktas); Nacionalinės pajamos – tai nacionalinis produktas, išreikštas BNP ir kitais rodikliais; Asmeninės pajamos – jos nuo NP skiriasi 2 elementais: tam tikra dalis kapitalo savininkų pajanų į jų rankas nepakliūna; dalis asmeninių pajamų nėra uždirbama. Tai valstybės transferiniai išmokėjimai. Taigi asmeninės pajamos apima asmenims atitekusią BNP dalį, kaip jų ūkinės veiklos rezultatą, bei gaunamus išmokėjimus iš valstybės biudžeto arba bendrovių lėšų. 6 Makroekonomikos ir mikroekonomikos samprata. Makroekonomika -ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą, ty. visą šalies ūkį ir pirmiausia ■ bendrąjį užimtumą, nedarbą, nacio­nalinį produktą ir infliaciją. Makroekonomika tiria bendrąją šalies ekonomikos veiklą ir jos tendencijas, t.y. kokiu greičiu plėtojasi pati ekonomika; kiek sukuriama bendrosios produkcijos; kokios yra bendrosios pajamos; Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos kilimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai, kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyventojų gyvenimo lygio kilimo tempai, ekonominė laisvė. Makroekonomikos tikslai apima gyventojų užimtumą, infliacijos mažinimą, ekonomikos plėtrą ir mokėjimų balanso pusiausvyrą. Šalies iždo (fiskalinė) politika ir pinigų (monetarinė) politika yra pagrindinės ekonomikos reguliavimo priemonės. Mikroekonomika -ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti atskirų nacionalinės ekonomikos sektorių, namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkinių (ekonominių) subjektų veiklą. Ji nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Mikroekonominis metodas tinka nagrinėjant įmonės (firmos) gamybos efektyvumą, pavienių ekonomikos subjektų sprendimus, atskirų prekių kainodarą ir pan. Mikroekonomika tyrinėja, kokią įtaką daro žmonių, verslo firmų bei visuomenės pasirinkimams priežasties - pasekmės ryšiai. Ji analizuoja tokius veiksnius, kaip išteklių stygius, mokėjimas pasirinki! ir alternatyvieji kaštai, taip pat gamyba bei vartojimas. Principinę reikšmę mikroekonomikos specialistai skiria kainų bei jų daromo poveikio ūkio elementams tyrimui. Pagrindinis mikroekonomikos metodas - naudojantis gana tobula individualių ekonomikos subjektų elgsenos teorija, bandoma numatyti, koks bus šios elgsenos rezultatas įvairiose rinkų sistemose. Taigi mikroekonomika - mokslas, skiriantis ypatingą dėmesį rinkos procesams ir jų veikimui. Nepaisant mikroekonomikos ir makroekonomikos skirtumų, prieštaravimų tarp jų nėra. Galima sakyti, kad makroekonomika orientuojasi į visos ekonomikos elgseną, o mikroekonomika - į sprendimus priimančius ekonominius subjektus. 7.Visuminės paklausos ir pasiūlos samprata.Jas įtakojantys veiksniai. Visumine paklausa - tai kreivė, kuri parodo skirtingą prekių ir paslaugų kiekį, t.y. realią nacionalinę gamybos apimtį, kurią vartotojai, įmonės ir vyriausybė pirktų, esant bet kokiam kairių lygiui. Tačiau kuo mažesnis kainų lygis, tuo daugiau realaus nacionalinio produkto norės įsigyti šalies vartotojai, įmonės, vyriausybė, taip pat užsienio pirkėjai. Ir atvirkščiai, kuo didesnis kainų lygis, tuo mažesnį nacionalinio produkto kiekį jie norės pirkti. lemia try.s veiksniai: • palūkanų norma, • materialinės vertybės, • importas. Palūkanų norma. Šis veiksnys parodo, kad visuminės paklausos kreivės trajektoriją nulemia pasikeitęs palūkanų normos kainų lygis, o kartu ir pasikeitusios vartotojų išlaidos ir investicijos. Tiksliau sakant, kai kainų lygis padidėja, didėja ir palūkanų norma, kuri sumažina vartotojų išlaidas ir investicijas. Didesnis kainų lygis sumažina realaus nacionalinio produkto paklausą. Turto poveikis. Kita priežastis, kuri nulemia tokią visuminės paklausos kreivės formą, yra turto poveikis. Esant didesniam kainų lygiui reali vertė, arba pirkėjo pajėgumas, sukauptas finansiniu aktyvų pavidalu (dažniausiai terminuotieji indėliai arba obligacijos), sumažėja. Tokiu atveju gyventojai nuskursta ir todėl galima tikėtis, kad jie sumažins savo išlaidas Importo poveikis. Importas yra svarbus visuminių išlaidų komponentas. Importo ir eksporto kiekis priklauso nuo kainų pas mus ir užsienyje. Taigi, jeigu kainų lygis šalyje pakyla, palyginus su kainomis užsienyje, amerikiečiai vartos daugiau importinių prekių. O užsieniečiai pirks mažiau lietuviškų prekių, kas sumažins amerikietiškų prekių eksportą. Tiksliau sakant, kai kitos sąlygos skirtingos, kainų lygio pakilimas mūsų šalyje padidins importą ir sumažins eksportą. Kartu sumažės grynojo eksporto kiekis (grynasis eksportas = eksportas - importas) šalies visuminėje paklausoje. Vadinasi, importo kainų lygio pakilimas šalyje sumažins vidaus prekių ir paslaugų visuminę paklausą. Ir atvirkščiai, kainų lygio sumažėjimas sąlygoja importo sumažėjimą ir padidina eksportą, kartu padidindamas grynojo eksporto kiekį šalyje. Kaip ir visuminė paklausa, visuminė pasiūla rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą, jos kitimą priklausomai nuo teikiamų rinkon prekių ir paslaugų kainų bei kitų veiksnių, kurie nulemia tos pasiūlos apimtį- nuo darbo užmokesčio ir kitų gamybos kaštų elementų, technikos lygiojo sąlygoto produktyvumo ir pan. Santykis tarp realaus nacionalinio produkto (bendro nacionalinio produkto, grynojo nacionalinio produkto arba nacionalinių pajamų) ir kainų lygio, kitiems visuminės pasiūlos veiksniams esant nekintamiems, išreiškiamas visuminės pasiūlos kreive. Visuminės pasiūlos kreivė rodo, kokį prekių ir paslaugų kiekį gamintojai pateiks rinkai kiekvienu galimu kainų lygio atveju, jei kiti visuminės pasiūlos kiekio veiksniai lieka nekintami. visuminės pasiūlos kreivė turi tam tikrą formą ir ją galima suskirstyti į tris dalis; • horizontali linija, • išlenkta linija, • vertikali linija. Horizontali linija buvo svarbi, analizuojant nuosmukių ir depresijų laikotarpius, kada neadekvati paklausa sąlygodavo aukštą nedarbo lygį. Šia pasiūlos linija Dž. Keinsas ypač domėjosi, kad paaiškintų, kas sukėlė Didžiąją depresiją ir kaip ją įveikti. Todėl ši horizontali visuminės pasiūlos linija vadinama keinslstlne. Horizontali linija parodo, kad ekonomika yra depresinėje būsenoje ir kad nereikės daug įrenginių bei darbo jėgos. Šie neišsenkantys tiek darbo, tiek materialiniai ištekliai gali neturėti arba beveik neturėti įtakos kainų lygiui. Kai šioje atkarpoje nacionalinio produkto apimtis pradeda didėti, tada nei deficito, nei riboto darbo vietų skaičiaus, galinčio daryti įtaką kainų kilimui, nėra. . Pavyzdžiui, darbininkas, kuris 2-3 mėnesius buvo be darbo, vargu ar galvos apie darbo užmokesčio padidinimą, kai grįš į darbą. Kadangi gamintojai gali įsigyti darbo jėgą ir kitus išteklius nusistovėjusiomis kainomis, vadinasi gamybos išlaidos ncišaugs plečiant gamybos apimtį, todėl nebus pagrindo prekių kainoms kilti. Ir atvirkščiai, ši linija rodo, kad jei reali gamybos apimtis sumažės, tai prekių ir paslaugų kainos liks tokios pačios. Tai reiškia, kad reali gamybos apimtis sumažės, bet prekių kainos ir darbo užmokestis nepasikeis. Realus nacionalinis produktas ir užimtumas pagal Keinsą nesumažės dėl pastovaus kainų lygio ir darbo užmokesčio. Vertikali Unija pasiekiama, kai visuminė paklausa yra pakankamai didelė, kad užtikrintų visišką užimtumą (taškas Q7). Ekonomika yra tokioje būsenoje, kada trumpu laikotarpiu negalima pasiekti tolesnio gamybos apimties padidėjimo. Tai reiškia, kad bet koks kainų pakilimas nepadidins realios gamybos apimties. Esant visiš Tarpinė linija. Šioje visuminės pasiūlos kreivės atkarpoje tarp taškų Qt ir Q, matome, kad reali nacioanlinės gamybos apimtis priklauso nuo kainų lygio. priežastis yra ta, kad visa ekonomika praktiškai susideda iŠ daugybės rinkos prekių bei paslaugų ir visiškas užimtumas atsiranda netolygiai ir ne iš karto visuose sektoriuose arba pramonės Šakose. Todėl, kada reali nacionalinės gamybos apimtis yra atkarpoje Q}Q2, pavyzdžiui, kompiuterių pramonė, išsiskirianti aukšta technologija, gali turėti kvalifikuotų darbininkų stygių, tuo tarpu, kai automobilių ar metalo apdirbimo pramonėje gali būti žymus darbininkų perteklius. Kai kuriose pramonės šakose gali atsirasti deficitas ir kitos „siauros vietos"gamyboje. Gamybos išplėtimas taip pat reiškia, kad, kada ši gamyba vyks visu pajėgumu, kai kurioms firmoms teks panaudoti senesnius įrengimus. Dėt gamybos apimties padidėjimo į darbą priimami mažiau kvalifikuoti darbininkai. Dėl visų šių priežasčių produkcijos vieneto gamybos išlaidos didėja, ir firma turi pakelti prekės kainą., kad gamyba būtų rentabili (pelninga). Todėl Šioje atkarpoje realaus nacionalinio produkto apimties padidėjimas priklauso nuo kainų lygio padidėjimo, Nekaininiai visuminės pasiūlos veiksniai* Visuminės pasiūlos kreivės analizė rodo, kad reali nacionalinės gamybos apimtis padidėja, kada kreivė slenka iš kairės į dešinę, praeidama visuminės pasiūlos horizontalią ir tarpinę atkarpas. Šie realios nacionalinės gamybos apimties pasikeitimai yra visuminės pasiūlos kreivės judėjimo rezultatas. Kitaip sakant, egzistuojanti visuminės pasiūlos kreivė parodo priklausomybę tarp kainų lygio ir realios gamybos apimties, esant pastovioms sąlygoms. Bet kai vienas arba keli „pastovūs veiksniai" pasikeičia, slenka visuminės pasiūlos kreivė. be realaus nacionalinio produkto apimties pasikeitimo yra ir kitų veiksnių, pakeičiančių išlaidas vienam produktui. Kada vienas ar keli veiksniai pasikeičia, tai pasikeičia ir išlaidos vienam produktui, esant tam tikram kainų lygiui. Tai reiškia, kad visuminės pasiūlos kreivė pasislenka. Vadinasi, kada pasikeičia vieno produkto išlaidos dėl tam tikro veiksnio poveikio, išskyrus nacionalinio produkto apimties pasikeitimą, visos firmos, kartu paėmus, pakeičia realaus nacionalinio produkto kiekį, kurį jos pagamina, esant tam tikram kainų lygiui. Šie veiksniai:1) Išteklių kainos. Išteklių kainos yra reikšmingas nekaininis visuminės pasiūlos veiksnys. Esant skirtingoms sąlygoms, išteklių kainų pakėlimas padidina vieno produkto išlaidas ir kartu mažina visuminę pasiūlą. Išteklių kainų sumažinimas veikia priešingai. ■ Vidaus ištekliai. Esant bet kokiam kainų lygiui, visos firmos gamins ir pateiks didesnį realaus nacionalinio produkto kiekį į rinką negu anksčiau. Ir atvirkščiai, siūlomų išteklių sumažinimas padidins jų kainas ir sumažins visuminę pasiūlą. "■ Žemė. Žemės ištekliai gali padidėti, pavyzdžiui, dėl naudingų iškasenų atradimo, drėkinimo technikos patobulinimo, kurie leidžia paversti anksčiau buvusius „neišteklius" į vertingus gamybos veiksnius. Žemės išteklių pasiūlos padidinimas sumažina išlaidas žemei ir kartu sumažina išlaidas vienam produktui. Galima pateikti du pavyzdžius, liudijančius apie žemės išteklių sumažinimą: plačiai paplitę drėkinimai ir viršutinio sluoksnio praradimas dėl intensyvios žemdirbystės. Pagaliau vienas iš šių veiksnių gali padidinti išteklių kainas ir pastumti visuminės pasiūlos kreivę į kairę. Darbo jėga. Apie 70% visų įmonės išlaidų tenka darbininkų ir tarnautojų atlyginimams išmokėti. Esant kitoms sąlygoms lygioms, darbo užmokesčio pasikeitimas daro įtaką vieno produkto išlaidoms ir visuminės pasiūlos kreivės padėčiai. Kapitalas. Visuminė pasiūla gali padidėti, kai visuomenė didina kapitalo atsargas. Taip būtų, pavyzdžiui, tada, jeigu visuomenė nuspręstų taupyti didžiąją dalį savo pajamų ir santaupas paverstų investicijomis. Tokiu būdu, esant didesniam kapitalui, įmonės išlaidos produkcijos vienetui sumažėja, o visuminė pasiūla padidėja, jei firma keičia blogus įrenginius naujais. Ir atvirkščiai, visuminė pasiūla sumažės, jeigu pablogės šalies kapitalo kokybė. Verslininkų galimybės. Daugelis verslininkų per tam tikrą laiką pasikeičia ekonomikoje ir todėl keičiasi visuminės pasiūlos kreivės padėtis. Pavyzdžiui, yra galimybė, kad ypatingas dėmesys būtų skirtas tam, kuris įgijo savo padėtį energingumo dėka, padidino siekiančių verslininkystės žmonių skaičių ir taip pastumia visuminės pasiūlos kreivę į dešinę. • Importuojamų išteklių kainos. Kaip paklausa amerikietiškoms prekėms užsienyje padeda didinti visuminę paklausą, taip ir importuojami ištekliai padeda didinti visuminę pasiūlą. Importuojami ištekliai sumažina išlaidas ir todėl sumažėja išlaidos vienam produktui. Iš to galima padaryti išvadas: importuojamų išteklių kainų sumažinimas padidina visuminę pasiūlą; šių išteklių kainų padidinimas sumažina visuminę pasiūlą. • Viešpatavimas rinkoje. Viešpatavimo rinkoje arba rinkos monopolijos nusilpimas arba sustiprėjimas taip pat gali turėti įtakos išteklių kainoms ir visuminei pasiūlai. Viešpatavimas rinkoje - tai galimybė nustatyti aukštesnes kainas negu tos, kurios buvo konkurencijoje. 2) Našumo pasikeitimai. Našumas - tai vidutinės gamybos apimties rodiklis (arba realaus nacionalinio produkto) vieno produkto išlaidoms. Našumo padidėjimas reiškia, kad esant tam tikrai išteklių ar išlaidų apimčiai, galima gauti didesnę realaus nacioanlinio produkto apimtį. ///. Teisės normų pasikeitimai. Teisės normų pasikeitimai gali pakeisti išlaidas vienam produktui ir pastumti visuminės pasiūlos kreivę. Yra dvi tokių pasikeitimų kategorijos: mokesčiai bei subsidijos ir reguliavimo pasikeitimai. • Mokesčiai ir subsidijos. Įmonių mokesčių padidėjimas, tokių kaip apyvartos mokesčiai, socialinio draudimo mokesčiai, kaip ir uždarbio padidėjimas, gali padidinti išlaidas vienam produktui ir sumažinti visuminę pasiūlą. Pavyzdžiui, padidėjus socialinio draudimo mokesčiams, padidės gamybos išlaidos ir sumažės visuminė pasiūla. Subsidijos verslui arba mokesčių sumažėjimas taip pat sumažina gamybos išlaidas ir.padidina visuminę pasiūlą. • Valstybinis reguliavimas. Daugeliu atvejų įmonėms brangiai kainuoja valstybinis reguliavimas. Jis padidina gamybos išlaidas vienam produktui ir pastumia visuminės pasiūlos kreivę į kairę. 8.Rinka,jos funkcijos ir formos. Rinka - tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema. Pirmiausia, rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek irvartojimąvisais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. Nurs čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigu prekems pagaminti kurie nenusileidzia žinoma, kokybes reikalavimams Tokie ištekliu savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bei ir užsitikrini] didesnes pajamas. Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotoju poreikių tenkinimo veiksnys. Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė, politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-komandinei valdymo formai.Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai. Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas. Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius ištekiius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių, savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai -vartojamas prekes. Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji konkurencija • tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams-gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų pagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas iš jų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies ir todėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų ir pardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms. Priešingas dalykas - grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės - monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga - artimų pakeičiamų gėrybių (substitutų, pakaitalų) nebuvimas, nes, smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį, vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. 9.Rinkos ekonomikos bruozai. Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos raidos elementų. Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pakankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėją poreikis. Krentant kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: • Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras jau buvo, bet nepakako pinigų, kai kaina buvo didelė. Kai yra daugiau pirkėjų, net ir kiekvienam iš jų perkant tą patį prekių kiekį, bendra paklausa rinkoje didėja. • Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekės vienetų, nes dėl padidėjusio vartojimo, arba dėl prekių pakeičiamumo (pakaitalų buvimo) vartotojas vartoja daugiau atpigusios prekės vienetų, kad neišleistų savo santaupų pirkdamas brangesnę prekę. Pasiūla - prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis.Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme, gamintojas, siekdamas didinti savo pelną, gali keisti prekės pasiūlos kiekį ir priešinga linkme negu kad kinta kaina. 10.Paklausa.Paklausos desnis.Veiksniai. Reikalaujamųjų rinkoje prekių ir paslaugų kiekis - tai paklausa, kuri reiškiasi pirkėjo sieki­mu už tam tikrą kainą įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Vadinasi paklausą, galime apibūdinti kaip norą, troškimą ar poreikį, įsigyti prekę, turint tam reikalui pinigų. Taigi ekonominės veiklos dalis, susijusi su vartojimu, vadinamapa/t/ausa. Ji rodo, kurie vartotojai arba verslininkai gali pirkti tam tikra kaina. paklausa - tai ne kaip fiksuotas perkamos prekės kiekis, o kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama. Paklausa (demand) - perkamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paklausos kainos; tai vartotojo noras ir pajėgumas pirkti prekę ar paslaugą konkrečia kaina. Taigi paklausa yra ekonominė kategorija, įvardijanti prekių ir paslaugų apimtį, kurią pirkėjai norėtų turėti ir yra pajėgūs (mokus) įsigyti. paklausa, yra prekių ar paslaugų kiekis, kurį pirkėjai yra pasiruošę pirkti kiekviena konkrečia kaina tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, ir paklausa kinta atvirkščiai proporcingai kainoms. Tarp kainos kitimo ir perkamojo prekės kiekio esama gana pastovaus ryšio: didėjant kainai, paklausa mažėja, o mažėjant kainai, atvirkščiai, - paklausa didėja. Paklausos dėsniu (lawofdemand) vadinamas kainos ir perkamo prekės kiekio ryšys, kai pastarasis kinta priešinga kainos kitimui linkme . (kiti veiksniai nekinta). Taigi paklausos dėsnis rodo santykį tarp kainų ir kiekio prekių bei paslaugų, kurios vartotojų gali būti nupirktos esant atitinkamai jų kainai. Šis dėsnis teigia, kad, esant vienodoms visoms kitoms sąlygoms, daugiau prekės vienetų bus parduota už mažesnę kainą negu už didesnę. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Pastarosios dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Iš jų svarbiausios: Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas • Kitų prekių (substitutų, pakaitalų) kainos Esant bet kokiai prekės kainai, paklausos kiekis padidėja arba sumažėja dėl kurio nors iš veiksnių poveikio. Vartotoją pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Kitų prekių kainų kitimas rinkoje, kai kitos sąlygos nekinta, veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Be to, paklausos kitimui turi reikšmės ir kiti veiksniai - gyventojų skaičius, mada, vartotojų skonis, vartotojų optimistinis ar pesimistinis požiūris į galimus kainų pasikeitimus ateityje. Pirmųjų veiksnių poveikis paklausos kitimui yra lengvai suprantamas, tai optimistai ir pesimistai į kainų galimą pakitimą reaguoja nevienodai. Pesimistai tikisi kainų kilimo ir padidina paklausą, o optimistai lūkuriuoja, tikėdamiesi kainų sumažėjimo ir tam tikru laikotarpiu paklausą sumažina. 11.Pasiula.Pasiulos desnis.Veiksniai. Gamybinė veikla, atliekama labai įvairiomis sąlygomis, sukuria tinkamų vartoti visų rūšių prekių ir paslaugų apimtj, kurią gali pasiūlyti gamintojai, t.y. pasiūlą. Pasiūla pasireiškia pardavėjo siekimu parduoti kuo daugiau prekių ir kuo didesne kaina. Prekių kiekis, kurį pardavėjai pasiruošę pateikti pirkėjams kiekviena konkrečia kaina tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, ekonomistų yra vadinamas pasiūla. Pasiūla (supply) ■ parduodamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos prekės ar paslaugos kainos; tai prekės ar paslaugos kiekis, kurį pardavėjai norėtų ir galėtų parduoti konkrečia kaina. Pasiūlos dėsniu (law of supply) vadinamas ryšys tarp kainos ir parduodamos prekės kiekio, kai pastarasis kinta kainos kitimo linkme (kiti veiksniai nekinta). Kitaip tariant, pasiūlos dėsnis teigia, kad pardavėjui daugiau prekių siūlo didesnėmis kainomis ir mažiau - mažesnėmis, ir kainų kilimas paprastai didina pasiūlą, o jų kritimas -mažina pasiūlą. Paminėsime veiksnius, galinčius daryti įtaką siūlomų prekių kiekiui. 1. Sąnaudos (gamybos kaštai). Jei gaminamos produkcijos kaštai sumažėja, gamintojas gali pateikti į rinką daugiau prekių. Gamybos kaštams kylant, priešingai - pasiūla mažėja. Pavyzdžiui, pakilus trąšų kainoms, ūkininkai mažiau augins rugių, kuriuos parduoti senąja kaina nebeapsimokės. Pasiūlos kreivė paslinks į kairę pusę(žr. 2.7,3 pav. b) diagramą). 2. Technologija. Tarkime, jog ją patobulinus, sumažėja gamybos išlaidos (kaštai). Esant mažesniems kaštams, kiekvienas gamintojas norės pateikti rinkai kuo daugiau prekių, nesvarbu, kokia jų būtų kaina. Pasiuios kreivė paslenka į dešinę pusę (žr. 2.7.3 pav. a) diagramą). 3. Gamtinės klimatinės sąlygos. Tai ypač svarbu žemės ūkiui. Pavyzdžiui, sausra, sumažintų rugių pasiūlą, o iietus - sumažintų bulvių pasiūlą. 4. Tarpusavyje susijusių prekių kainos. Vartojamieji produktai ar kita produkcija gali pakeisti ar papildyti vienas kitą. Analogiškai ir gamyboje. Pavyzdžiui, rugiai ir sojos pupelės yra prekės - pakaitai (substitutai) gamyboje: juos galima auginti tos pačios struktūros dirvose. Pakilus sojos pupelių kainoms, ūkininkai vietoj rugių augins sojos pupeles. Rinkai pateikiama rugių mažiau, esant žemesnei jų kainai: rugių pasiūlos kreivė paslenka į kairę, o sojos pupelių - į dešinę. Panašiai atsitinka ir tada, kai produkcija papildo viena kitą gamyboje. Kitaip sakant, ta\ ym komplektiniai produktai, nes jie gaminami kartu. Čia pavyzdys gali būti raguočių mėsa ir oda. Skerdžiant daugiau jaučių, gaunama daugiau ir odų. Pakilus jautienos kainai, padidės ir jos gamyba. Savo ruožtu padidės ir odų gamyba -1.y. odų pasiūlos kreivė pasiinks į dešinę. 5. Kiti būdai gauti pelną. Daugelis gamintojų gali gaminti ne vieną, o keletą prekių rūšių. Jeigu kurios nors anksčiau negamintos prekės kaina kyia, tie, kas turi galimybių ją gaminti, gaii persiorientuoti į tos produkcijos gamybą. Antai, populiarėjant personaliniams kompiuteriams, padidėjo ir specialių staių jiems poreikis. Dėl to daugelis baldininkų ėmė gaminti kompiuterių stalus. 6.Ateities lūkesčiai. Kai gamintojai tikisi, kad kainos ateityje kils, tai gali jau dabar gaminti tam tikras prekes, kad vėliau gautų pelną. O prognozuojant kainų kritimą, gamintojai gali sumažinti gamybą, ir pasiūla taps mažesnė. Pasiūlos kiekis priklauso ne liktai nuo prekės kainos, bet ir nuo kitų veiksnių; kitų prekių kainos, gamybos iSteklių kaštų, technologijų kaitos ir pan. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tara tikros prekės pasiūlos dydį, jeigu jos yra substitutai arba komplcmentarios gamybos požiūriu. Dvi prekės yra substitutai, jei jų gamybai naudojami tie patys ištekliai Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteKJių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą. Technologinė pažanga leidžiu gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta, gaunamas didesnis gamybos pelnas bet kuriame pasiūlos kreivės taške, palyginti su pelnu, kurį savininkai gautų naudodami ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti pasiūlą: jos kreivė pasislenka į dešinę. 12. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS PUSIAUSVYRA RINKOJE. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS KITIMAS Paklausos ir pasiūlos lentelės modeliai bei kreivės tiesiogiai neparodo, kokia kaina prekės ir paslaugos bus iš tikrųjų perkamos ir parduodamos. Tačiau kai tos dvi jėgos (paklausa ir pasiūla) susiderina, įvyksta svarbus dalykas: pasiūlos ir paklausos sąveika sukuria pusiausvyros kainą, arba rinkos kainą. Rinkos kaina – tai tikroji prekės ar paslaugos kaina mainų metu; tai kaina, kuriai esant prekės arba paslaugos pasiūlos kiekis visiškai atitinka paklausos kiekį. Rinkos pusiausvyros taške, kuriame paklausa atitinka pasiūlą, perkamo ir parduodamo prekės kiekio ir kainos santykis tinka ir pirkėjui, ir pardavėjui. Rinkos sąlygomis visada yra vienintelė kaina, subalansuojanti pasiūlą ir paklausą. Šiame taške rinka yra subalansuota. Ypač svarbus rinkos ekonomikos bruožas tas, kad šį tašką ji pasiekia pati savaime. Pusiausvyra - tai tokia būklė, kai nėra polinkio keistis; tai rinkos situacija, kurioje nei vartotojai - pirkėjai, nei gamintojai - pardavėjai neturi akstino keisti savo elgsenos. Kitaip tariant, paklausos ir pasiūlos pusiausvyra - tai prekės kiekio ir kainos santykis, kuris patenkina pirkėjo ir pardavėjo interesus, kai jų norai bei galimybės sutampa. Kaina, kuriai esant pasiūla ir paklausa sutampa, vadinama pusiausvyros kaina. Pusiausvyros kiekis - tai gaminių ar paslaugų kiekis, parduo­damas už pusiausvyros, arba rinkos, kainą. Kai kaina didesnė už pusiausvyros kainą - pasiūla viršija paklausą - atsiranda didžiulis pasiūlos perteklius (perviršis). Pirkėjai galės prekes rinktis, o pardavėjai - tarpusavyje konkuruoti, mažins kainas. Tokia situacija rinkoje vadinama vartotojo rinka, o ekonomika -pertekline. Perteklinė pasiūla - produkto kiekis, kuris teikiamas didesne negu rinkos kaina. Kai pradinė kaina yra žemiau pusiausvyros taško - prekių paklausa viršys pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, kaina kyla. Šioje situacijoje konkuruoti tarpusavyje ima pirkėjai. Tokia rinka vadinama gamintojų rinka, o ekonomika - deficitine. Perteklinė paklausa - tai produkto kiekis, galimas parduoti žemesne negu rinkos kaina. Rinkos ekonomiką valdo kainos. Joms tenka pagrindinis vaidmuo rinkoje - atlikti dvi svarbias, tarpusavyje susijusias funkcijas: informuoti ir skatinti gamintojus (pardavėjus) bei vartotojus (pirkėjus). Kai prekių kainos kyla, pardavėjai imasi didinti gamybą, tačiau didelės produkcijos kainos nubaido vartotojus. Kai kainos krinta, vyksta priešingi dalykai. Taigi kainos siunčia „signalus" pirkėjams ir pardavėjams, išlaikydamos ekonomiką jautrią pasiūlos ir paklausas svyravimams. Paklausos ir pasiūlos pokyčiai veikia rinkos kainą. Kai visos kitos sąlygos lieka nepakitusios, padidėjus paklausai, kyla rinkos kaina, ir atvirkščiai. O padidėjus pasiūlai, kainos mažėja, ir priešingai. Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja, tiek kaina, tiek pardavimo apimtis didėja. Kai pasiūla nemažėja, o paklausa mažėja, kaina ir pardavimo apimtis sumažėja. Kai pasiūla didėja, prekės piniginė vertė rinkoje sumažėja, o pardavimo apimtis padidėja. Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis sumažėja, o kaina padidėja. Kai paklausa ir pasiūla auga, pardavimo apimtis padidėja, o kaina išlieka nepakitusi, esant vienodam pasiūlos ir paklausos prieaugiui. Paklausai didėjant, o pasiūlai tokiu pat dydžiu sumažėjus - kaina padidėja, pardavimo apimtis nepasikeičia. Per paklausos ir pasiūlos santykio kitimą prekės kaina yra veikiama mados, pirkėjų turimų pinigų, kitų prekių kainos, pirkėjų skaičiaus, technologijos, išteklių kainų, gamintojų skaičiaus, pirkėjų ir pardavėjų požiūrio į rinkos ateitį ir kitų kintamųjų. Tačiau tiesiogiai kaina yra veikiama būtent paklausos ir pasiūlos. 13. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS. ABSOLIUTUS IR SANTYKINIS ELASTINGUMAS Pasiūlos ir paklausos pokyčiams įvertinti pasitelkiama lankstumo (elastingumo) sąvoka. Paklausos lankstumas (elastingumas) - pirkėjo noro įsigyti prekę arba paslaugą matas. Jis apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pokyčius, t.y. elastingumas rodo, kaip pasikeis paklausa, pakilus kainai. Jei kurios nors prekės ar paslaugos paklausa, padidėjus kainai, nesikeičia arba pasikeičia mažai, tai tokios prekės paklausa yra nelanksti (neelastinga). Ir priešingai - kai paklausa lanksti (elastinga), tai net ir nedidelis kainos pasikeitimas gali gerokai paveikti prekės paklausą. Praktiškai paklausos lankstumas kainai visada yra neigiamas; kai kaina keičiasi, norimas pirkti prekių kiekis keičiasi priešinga linkme. Vadinasi, paklausos lankstumo (elastingumo) formulė visada rodo neigiamą skaičių: Taigi ekonominėje praktikoje, priklausomai nuo lankstumo koeficiento absoliutaus dydžio, paklausos kreivę galima priskirti vienai iš trijų kategorijų: 1. Jeigu ED>1, tai paklausos kreivė yra lanksti (elastinga). 2. Jeigu ED 1, tai pasiūlos kreivė yra lanksti. 2. Jeigu ES= 1, tai pasiūlos kreivė yra pavienio (vienetinio) lankstumo. 3. Jeigu ES1 ir ES>1. Absoliutus elastingumas - kai labai mažas arba lygus nuliui kainos pokytis sukelia labai didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimo procentą. ED=- ir ES=. 14. RINKOS MECHANIZMO VERTINIMAS Kai kuriais atvejais rinkos mechanizmas veikia labai gerai. Būtent: 1. Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurtų pageidauja vartotojai. Jei norima daugiau arbatos, jos kaina kyla, todėl gamintojai skatinami jos daugiau auginti. 2. Rinka skatina įsigyti naudingų ir reikalingų žinių, {gūdžių. Pavyzdžiui, didelis teisininko - advokato uždarbis skatina studentus, norinčius įsigyti advokato profesiją, gerai mokytis ir sėkmingai baigti nelengvą, brangiai kainuojantį ir ilgai trunkantį mokslą. 3. Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti retesnius produktus. Pavyzdžiui, kai blogas oras sunaikina kavos derlių, jos kaina pakyla. Žmonės pradeda taupiai naudoti kavą, o kai kurie tada geria tik arbatą. 4. Panašiai kainų sistema skatina gamintojus taupyti retus, ribotus išteklius. Pavyzdžiui, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje žemės yra pakankamai, ji ten pigi, todėl naudojama ganykloms, kariniams poligonams, Tuo tarpu Japonijoje žemės yra palyginti mažai, ji brangi, todėl gyvuliai ten nebėgioja po didžiules ganyklas, kaip Kaliningrado srityje. 5. Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmonių verstis tuo ar kitu verslu, bendradarbiauti su ta ar kita firma. Valstybės tarnautojai nenukreipia žmonių į eiles prie darbo; žmonės patys laisvai pasirenka užsiėmimą. Turėdami santaupų, jie laisvai gali naudoti jas savarankiškam verslui. 6.Rinka suteikia informaciją apie vietines sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu kurioje nors valstybėje didelius žemės plotus, kur buvo auginamas šienas, užsėsime javais, tai šieno kaina toje valstybėje išaugs. Padidėjusi šieno kaina įtikins ūkininkus (fermerius), kad dalį žemės ploto reikia vėl skirti šienui auginti. Taigi rinka galima pasikliauti vien todėl, kad ji skatina firmas gaminti tai, ko nori vartotojai, moko taupiai naudoti ribotas prekių ir išteklių atsargas. Nors rinka yra labai reikšminga bei veiksminga, bet ji turi ir kai kurių esminių trūkumų: 1. Nepaisant to, kad rinka ekonomikos dalyviams suteikia daug laisvių, kartais neryžtingam žmogui ji gali teikti tik bado laisvę. Rinkoje gamintojai reaguoja ne tiek į vartotojų poreikius, kiek į tų poreikių piniginę išraišką. 2. Kai kuriose ekonomikos srityse rinka visiškai nefunkcionuoja. Kai yra kariuomenė, pavieniai asmenys savo gynyba nesirūpina. Pirkdamiesi ginklus žmonės neketina priešintis kitos šalies karinei jėgai. Gynybą gali garantuoti tik valstybė, pasitelkusi organizuotas karines pajėgas. Ji gali užtikrinti geresnį funkcionavimą ir tokių tarnybų, kaip policija, teismai. Kad ir kokia efektyvi būtų rinka, negalima leisti, kad žmonės „pirktų" teisėjus ar policijos darbuotojus. 3. Netrukdymo, valstybės nesikišimo į ekonomiką („laissez faire") sistemoje kainos ne visada būna beasmenės, nepaveiktos atskirų asmenų. Daugelyje rinkų vienas ar keli jos dalyviai kainas gali paveikti. Monopolistai ar oligopolistai, norėdami išlaikyti aukštas kainas, prekių kiekį ir pasiūlą gali sumažinti. 4. Privati vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus šalutinio poveikio efektus. Oras ir upės niekam nepriklauso. Jei nebūtų vyriausybinių apribojimų, tai gamintojai aplinką paverstų atliekų sąvartynu. Rinkos neturi jokių priemonių, skatinančių išvengti nepageidaujamų šalutinių efektų. 5. Nereguliuojama privačios verslininkystės sistema gali būti labai nestabili. Infliacijos metu galimi staigūs nuosmukiai. Taigi nors rinka ir yra gyvybingas mechanizmas, tačiau jis turi trukumų ir ribotumų. Todėl ir vyriausybei tenka svarbus ekonomikos vaidmuo. Tobulos rinkos gyvenime nerasime. Niekada nebūna situacijos, kai, pavyzdžiui, visos kainos kiekvienu momentu būtų tinkamos ir atspindėtų tikslią informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkos ekonomika visada turi grumtis. Šie trūkumai turi būti įvertinti, palyginti su tais trūkumais, kuriuos dažnai lemia tiesioginis valdžios kišimasis. Todėl valdžia, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti visiškai tikra, kad jos reguliavimo priemonės nepadarys dar daugiau žalos. Rinkos ekonomikoje gamyba egzistuoja individo labui, o planinėje ekonomikoje individas egzistuoja gamybos labui. Daugelyje pasaulio valstybių veikia rinkos ekonomika, kartais dar vadinama laisvosios verslininkystės sistema, arba kapitalizmu. Taigi rinkos ekonomika pasirodė esanti lankstus ir gyvybingas gamybos organizavimo būdas šiuolaikinėje visuomenėje. 15. GAMYBOS REIKŠMĖ IR JOS EFEKTYVUMAS Daugumos gėrybių, reikalingų žmonių poreikiams tenkinti, gamta neteikia gatavu pavidalu, todėl jas reikia sukurti. Įvairių gėrybių šaltinis - gamta ir darbas. Gamyba - tai bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai (prekės) paverčiami kitais; tai gamybos išteklių (gamtinių, darbo, kapitalo ir kt.) sujungimas prekėms gaminti it paslaugoms teikti. Apdirbama žemė, auginami gyvuliai, kasama anglis, metalai paverčiami įrengimais ir mašinomis, pluoštas tampa drabužiais, organizuojamos žmones susiejančios transporto, ryšio ir rinkos paslaugos, žodžiu, kuriama „tūkstantis ir vienas" daiktas, kad kiekvienas mūsų, kas gali užsimokėti, galėtų gauti reikiamų prekių bei paslaugų. Visa ši veikla, kurios pagrindinis tikslas yra patenkinti žmonių poreikius, sudaro gamybą, o jos rezultatas yra pasiūla, susidedanti iš: a) gamybos priemonių (pavyzdžiui, tokių kaip gamyklos, įrengimai, prietaisai ir įrankiai jose) ir komercinių paslaugų (pavyzdžiui, bankai, draudimas, prekyba, transportas), kurios netiesiogiai patenkina žmonių poreikius. Pavyzdžiui, garantuoja prekių pristatymą iš gamintojo vartotojui ir apima transporto, bankų ir draudimo paslaugas; b) vartojimo reikmenų, arba vartojamųjų prekių (pavyzdžiui, maistas, drabužiai, namai, televizoriai, baldai ir t.t.) ir įvairių asmeninių paslaugų dar ir vadinamųjų profesinių paslaugų (pavyzdžiui, teisės, medicinos, mokymo, kultūros, buities paslaugos), kurias teikia teisės, gydymo, mokymo ir kitų skirtingų profesijų atstovai tiesiog vartotojui ir kurios tiesiogiai patenkina jo poreikius. Bet kurios pasaulio šalies gyvenimo lygis yra skirtingas ir tiesiogiai priklauso nuo gamybos rezultatų. Sukurtos materialinės gėrybės tenkina gyventojų poreikius, sudaro galimybes gamybai bei paslaugoms plėsti ir kartu geriau gyventi. Kai gamyba didėja greičiau negu gyventojų skaičius, tai daugiau prekių ir paslaugų tenka vienam gyventojui, ir gyvenimo lygis gerėja. Jeigu gyventojų skaičius didėtų greičiau negu gamyba, tai vidutinis gyvenimo lygis smuktų. Taigi norint geriau gyventi, reikia ieškoti būdų gamybai plėsti. Galimi du gamybos plėtimo būdai: 1)geriau išnaudoti ekonominius išteklius; 2)didinti ekonomikos gebėjimą gaminti daugiau iš esamųjų išteklių. Taigi svarbus ekonomikos uždavinys - didinti gamybos efektyvumą šalies ūkyje, kad užtikrintume aukštesnį gyvenimo lygį, padidintume naudą, gaunamą iš sunkaus kasdienio triūso. Tam tikslui turime pertvarkyti gamybos technologinius procesus, įdiegti naujas pažangias technologijas, naujus gamybos ir darbo organizavimo metodus. Pirmiausia reikia pasirinkti gaminti aukšto techninio lygio ir nedidelio medžiagų bei energijos imlumo produkciją, kuri tenkintų rinkos paklausą ir būtų pelninga. Siekiant pelno, būtina mažinti gamybos kaštus, reguliuoti turimų išteklių naudojimą. Gamyba yra efektyvi, kai gamybos išlaidos yra minimalios. Todėl reikia nuolatos analizuoti išlaidas, jų atsiradimo ir padidėjimo priežastis (dažnas kainų pasikeitimas), vengti gamybos nuostolių ir pan. Efektyvumas - tai gamybos išteklių panaudojimo lygis, užtikrinantis maksimalią produkcijos išeigą. Šis apibrėžimas apima du efektyvumo tipus: technologinį (techninį) efektyvumą ir paskirstymo (alokacinį) efektyvumą. Technologinis efektyvumas - tai maksimalios gamybos apimties pasiekimas su turimais ištekliais, technologija dirbant nuosaikiu tempu, vengiant bereikalingo eikvojimo ir trūkumų. Kitaip tariant, technologinis efektyvumas yra priklausomybė tarp sąnaudų ir rezultatų, parodanti, kiek natūrinių rezultatų vienetų tenka vienam natūriniam sąnaudų vienetui. Technologinis neefektyvumas apima bevaisius veiksmus, taip pat prastą organizavimą, todėl geresnis vadovavimas gali išspręsti neefektyvumo problemą. Paskirstymo efektyvumas - tai tinkamiausio prekių rinkinio gamyba, naudojant pigiausią sąnaudų derinį. Alokacinis efektyvumas reiškia tai, kad tinkamiausias prekių derinys gaminamas mažiausiais kaštais (kitaip tariant, optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius). Gamybos efektyvumas gali reikštis ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu požiūriu Pavyzdžiui, gerėjant darbo sąlygoms, gamtos aplinkos apsaugai ir kt, didėja dirbančiųjų darbingumas, darbo našumas, o kartu ir atlyginimas. Pagrindiniai gamybos efektyvumo didinimo veiksniai gali būti grupuojami pagal tobulinimo kryptis ir gamybos kaštų rūšis. Prie pirmosios krypties priskiriami šie veiksniai: mokslo, technikos pažangos lygio kėlimas; gamybos organizavimo tobulinimas; darbo kultūros ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas; darbuotojų materialinis skatinimas; gamybos specializavimas; gaminių konstrukcijų (maisto, vaistų receptūrų) tobulinimas. Prie antrosios krypties priskiriama gaminio darbo imlumo mažinimas; racionalus, ekonomiškas visų materialinių išteklių naudojimas; kapitalo naudojimo efektyvumo didinimas. 16. GAMYBOS VEIKSNIAI. GAMYBOS VEIKSNIŲ RINKA IR PAJAMOS Bet kurio produkto gamyboje svarbūs trys pagrindiniai gamybos veiksniai: darbas, gamtiniai ištekliai ir kapitalas. Priklausomai nuo gaminamosios produkcijos pobūdžio ir masto, gamyba gali būti paprasta ir sudėtinga. Pavyzdžiui, tropikų gyventojas gali numalšinti alkį ištiesęs ranką ir nusiskynęs nuo medžio apelsiną arba bananą. Kitaip sakant, jis gali patenkinti savo maisto poreikį labai nedidelėmis pastangomis, vartodamas nemokamas gamtos dovanas. O sakysim, žuvies konservų dėžutė, kurią mes nusiperkame valgyti, apima daug sudė­tingesnę gamybos sistemą. Čia panaudotas gana didelis gamybos ir valdymo mechanizmas, įdėta daugiau protinių bei fizinių pastangų ir suvartota daugiau gamtos gėrybių, siekiant patenkinti tą iš pažiūros paprastą poreikį. Tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti galima įvairiai sujungti gamybos veiksnius. Firmos ar atskiri verslininkai pasirenka tokį ekonominių išteklių derinį, kuris leidžia tai padaryti turint mažiausias sąnaudas. Nesudėtinga gamyba vyksta pasitelkus tik du iš trijų veiksnių - žemę ir darbą. Esant sudėtingai gamybai, naudojami visi trys veiksniai ir dar koordinuojantis veiksnys, kuris „paleidžia" veikti šiuos tris pagrindinius gamybos veiksnius, kontroliuoja ir reguliuoja juos bei užtikrina (garantuoja) jų efektyvų ir pelningą veikimą. Šis veiksnys yra verslumas, arba iniciatyva. Šiuolaikinė ekonomikos teorija prie gamybos veiksnių priskiria taip pat technologiją, mokslą, informaciją, gamybos veiksnių derinimo, koordinavimo, vadybos ir panašią veiklą. Kiekvienas gamybos veiksnys ekonomikos sistemoje turi savo vietą ir atlieka konkrečią funkciją. Žmonės, kurie turi ar naudoja kurį nors gamybos veiksnį, įgyja teisę į pelną ar atlyginimą. Tai virsta pajamomis, kurios vėl išleistos tampa ekonomikos varikliu. Gamybos veiksnių pajamas sudaro: 1)darbo užmokestis (piniginis atlyginimas už atliktą darbą), 2)renta (kaina, kurią mokame už naudojimąsi gamtiniais ištekliais; pajamos, reguliariai gaunamos be darbinės veiklos iš žemės ar kitokio turto), 3)palūkanos (mokestis už naudojimąsi kito pinigais ar finansiniu kapitalu) ir 4)pelnas. Analizuojant gamybos procesą ir gamintojo elgseną, svarbu atkreipti dėmesį į dvi pagrindines gamybos veiksnių naudojimo ypatybes. Pirma, šiuolaikinėje gamyboje būtina suderintai naudoti visus gamybos veiksnius. Jei trūksta bent vieno veiksnio, sutrinka gamyba, arba ji išvis tampa neįmanoma. Antra, gamybos veiksniams būdingas pakeičiamumas (substitucija). Tai reiškia, kad gėrybės gaminamos naudojant įvairius gamybos veiksnių derinius Dėl visuomeninio darbo pasidalijimo gamyba organizuojama atskirose firmose (įmo­nėse). Rinkoje įmonė perka gamybos veiksnius, juos suderina, pagamina materialinę gėrybę ir ją parduoda. Taigi gali atsitikti, kad vieno kurio šių gamybos veiksnių dalyvavimo gamybos procese reikšmė būna nevienoda. Tačiau vis dėlto reikia pabrėžti, kad be visų šių pagrindinių gamybos veiksnių dalyvavimo gamyba būtų neįmanoma. 17.ŽEME ARBA GAMTOS IŠTEKLIAI Kai kalbama apie gamtinius išteklius kaip gamybos veiksnį, ekonomistai vartoja ir terminą žemė plačiąja prasme. Gamtiniai ištekliai (žemė) - visa tai, kas sukurta gamtos; tai gamtos gėrybės (produktai), kurios naudojamos prekėms gaminti bei paslaugoms kurti. Gamtinius išteklius sudaro gyvoji gamta, miškai, žemė ir jos naudingosios iškasenos, mineralai, vandenys, saulės šviesa, vėjo bei vandens energija, taip pat ir oras. Gamtos teikiamos žmogui dovanos yra dvejopos rūšies: vienomis jų galima naudotis tokiomis, kokios jos yra (pavyzdžiui saulės šviesa), o kitas galima gerinti, dauginti, tvarkyti pagal savo norą, (pavyzdžiui, natūraliąsias dirvožemio savybes - dirvos našumą). Dirvos teikiamos medžiagos yra dvejopos: vienos, nors ir sunaudotos, vėl atsinaujina {pavyzdžiui, augalų maisto medžiagos), o kitos, paimtos, jau neatsinaujina, (pavyzdžiui,akmens anglis, nafta, smėlis) Mažėjantis žemės derlingumas - tai tokia ekonominė situacija, kai, esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildomo žemės sklypo įtraukimas į gamybą duoda vis mažesnį derliaus prieaugį. Tai atsitinka dėl to, kad naudojamos vis mažesnio derlingumo žemės, kurių įdirbimui reikia didesnių sąnaudų.Nuolat kartojamas to paties žemės ploto tręšimas duoda mažėjantį rezultatą. Kitaip sakant, tręšdami dirvą, prieiname tam tikrą ribą, ir toliau tręšti nebeišsimoka, nes žemės derlingumas, palyginti su tolesnėmis išlaidomis, mažėja. Sis dėsningumas vadinamas mažėjančio žemės rezultatyvumo dėsniu. Ši gamtos ypatybė išreiškiama vienu svarbiausių ekonomikos teorijos dėsniu - mažėjančio rezultatyvumo dėsniu. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis byloja, kad pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau, tęsiant šį procesą, pasiekiamas toks taškas (rezultatyvumo mažėjimo taškas), kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti. Minėtasis dėsnis galioja ne tik gamtiniams ištekliams, bet ir darbui bei kapitalui.Žemės naudojimą apibūdinantis mažėjančio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad žemei dirbti panaudoto kapitalo ir darbo prieaugis lemia, ne proporcingą, o mažesnį gaunamos produkcijos prieaugį. Kai rezultatas arba pajamos,' kurias zmogus gauna iš paskutinių sąnaudų, vien tik kompensuoja išlaidas darbui apmokėti ir medžiagoms pirkti. Daryti tolesnes išlaidas reikštų paprasčiausiai kurti sau nuostolius. I tas taškas, kuriame nebelieka prasmės toliau didinti kapitalo ir darbo įdėjimų į tą patį žemės sklypą, vadinamas apdirbimo riba. Nuo gamtinių išteklių priklauso šalies ekonominė plėtra, t.y. gamyba. Esant pakankamiems ištekliams, sparčiau plėtojasi gamyba, nes nereikia papildomų lėšų jiems įsigyti. Be to, vietiniai gamtiniai ištekliai yra svarbus pajamų šaltinis. 18.EKONOMINE RENTA Kiekvienoje visuomenėje, siekiant pagaminti visuminę prekių ir paslaugų masę, gamybos veiksnius privalu sujungti ir, žinoma, kiekvienas tų veiksnių turi teisę į visuminės pagamintų prekių ir suteikiu paslaugų vertės dalį. Tą visuminę vertę ekonomistai vadina nacionalinėmis pajamomis, kurias sudaro visuomenės pajamos, tenkančios gamybos veiksniams Skirstant nacionalines pajamas į dafis, kurias nulemia kiekvieno veiksnio panaudojimas, įvedama santykinių gamybos veiksnių našumo sąvoka. Santykinis gamybos veiksnių našumas - tai atskirų gamybos veiksnių sukuriamos nacionaiinių pajamų daiys. Išsivysčiusiose šalyse darbo pajamos sudaro apie tris ketvirtadalius nacionalinių pajamų. Tačiau darbas - tik vienas iš gamybos veiksnių. Kitą nacionalinių pajamų ketvirtadalį sukuria kiti gamybos veiksniai - kapitalas, žemė ir iniciatyva Daiys, kurios tenka žemei, darbui, kapitalui ir iniciatyvai, žinomos (atitinkamai) kaip renta, darbo užmokestis, palūkanos ir pelnas Ekonominė renta - tai sąvofca, išreiškianti giluminę ekonominių santykių esmę, ji vartotina kalbant tiek apie iniciatyvą, tiek apie kapitalą, darbą ir žemę. Norint, kad ekonominiai procesai vyktų nenutrūkstamai, būtina atkurti bent jau tokį patj sunaudoto veiksnio kiekį, todėl būtinos jo reprodukcijos (tai nuolatinis gamybos proceso atsinaujinimas, pasikartojimas) sąnaudos. Ekonominę rentą galima suprasti ir kaip gamybos veiksnio teikiamų pajamų ir jo repro­dukcijos sąnaudų skirtumą, susidarantį visuomet, kai iŠ gamybos veiksnio gautosios pajamos viršija sąnaudas, būtinas tolesniam jo funkcionavimui, t.y. tokiam pat veiksnio dydžiui įtraukti į gamybą. Ekonominė renta yra ir tam tikra nuomos mokesčio forma. Dydžiu su nuomos mokesčiu ji nesutampa. ekonominė renta atspindi tik dalį nuomos mokesčio, mokamo už darbą, kapitalą ir gamtinius išteklius. Ekonominė renta - tai gamybos veiksnio grąžos ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas; tai mokestis už gamybos išteklių (pavyzdžiui, žemės) naudojimą Norint, kad gamybos veiksniai teiktų ekonominę rentą ilgą laikotarpį, būtinos šios sąlygos: 1.Gamybos veiksnių pasiūla turi būti ribota, t.y. jie negali būti atgaminti daugelio gamintojų tomis pačiomis sąlygomis. Riboto gamybos veiksnio pasiūla yra griežtai apibrėžto kiekio, kai jis yra prieinamas bet kuria kaina, priklausančia tik nuo paklausos. 2. Ekonominę rentą gali teikti tik tie gamybos veiksniai, kurie turi ypatingus, neatnau­jinamus kokybinius bruožus. Jie sąlygoja ekonominę rentą ir trumpu, ir ilgu laikotarpiu. Paprastai tai yra netipiški gamybos veiksniai Ekonominė renta - tai bet kuriam gamybos veiksniui atitenkančios papildomos pajamos, viršijančios jo alternatyviuosius kastus. Taigi ekonominė renta yra skirtumas tarp to, ką gamybos veiksnys uždirbo, ir to, ką jis galėtų uždirbti alternatyviose veiklos sferos 19.ŽEMĖS RENTA ekonominė renta ekonomikos teorijoje reiškia mokėjimą už naudojimąsi tuo gamybos veiksniu, kurio pasiūla nekinta. Dažniausiai ši sąvoka naudojama mokėjimui už žemę apibudinti. Klasikinis ekonominės rentos tipas yra žemės renta. Mokėjimas už kokį nors žemės sklypą priklauso nuo pasiūlos bei paklausos ir nuo jos naudojimo tikslo. Bendra žemės pasiūla nekinta, bet vienų žemių norima labiau nei kitų, taigi jų paklausa didesnė, Kurio nors sklypo paklausą labiausiai lemia dvi žemės savybės: jos derlingumas (kokybė) ir geografinė (teritorinė) padėtis. Jei žemė naudojama žemės ūkio tikslams, derlingumas yra pagrindinis, jos paklausą lemiantis veiksnys . Miestuose, kur žemė naudojama daugiausia namams, parduotuvėms,stadionams žemės sklypo teritorinė padėtis yra paklausą lemiantis veiksnys, t.y. turi būti patogiai pasiekiamas visiems. Kuo lengviau ji pasiekiama, tuo didesnė jos paklausa ir aukštesnė renta. Ekonominė renta, kurią ūkininkai moka geriausios žemės savininkams, lygi grynojo pelno, gauto iš šių dviejų rūšių žemės sklypų, skirtumui. Jei bus nustatyta žemesnė renta, ūkininkai galės naudoti geriausią žemę, tačiau nė vienas nenorės mokėti daugiau, nei tas skirtumas. Blogiausi žemės sklypai, kurie turi būti naudojami žemės ūkio gamybai, siekiant patenkinti paklausą, vadinami ribiniais Ribinių žemių renta lygi nuliui. išaugus žemės ūkio produktų kainoms, padidėja renta, ir todėl pradedami įdirbti nauji, mažiau derlingi žemės sklypai. Naudingųjų iškasenų telkiniai, kaip ir žemės ūkio apdir­bimui skirta žemė, teikia ekonominę rentą. Nuoskaita - tai mokėjimai kasyklą arba naftos gręžinį eksploatuojančio subjekto tos kasyklos arba žemės sklypo savininkui; tai pinigų išskaitymas nepatvirtintoms išlaidoms.Nuoskaitos skiriasi nuo rentos. Renta yra mokėjimas už naudojimąsi nesuardomomis dirvožemio galiomis žemės vertė atitinkamai sumažėja. Dėl to nuoskaitos tik iš dalies yra renta ir iŠ dalies kompensacija už žemės vertės sumažėjimą, Mokestis už naudojimąsi butu nėra grynoji renta. Žemė, panaudota statybai, duos jos savininkui bent jau įprastinę žemės ūkio tikslams naudojamo sklypo rentą, bet visas mokėjimas už butą nėra renta ekonomine prasme Žemės renta yra kaina už svetimos žemės naudojimą, ir šios kainos dydį nustato žemės naudojimo pasiūlos ir paklausos dėsnis. Nuomos mokestis gali sutapti su žemės renta tada, kai visas kapitalas, reikalingas žemei išnaudoti, priklauso nuomininkui Žemė turi realius kaštus, kaip ir kiti gamybos veiksniai, t.y. darbas, kapitalas ir iniciatyva. 20. PALUKANŲ ESMĖ. PALŪKANŲ NORMA.PALŪKANOS IR KAPITALO GRAŽA Viena vertus, palūkanos yra suma pinigų, gautų už paskolintą kapitalą, kuris investuojamas į nekilnojamąjį turtą, naudojamas medžiagoms, žaliavoms pirkti. Taip gautos palūkanos tampa pajamomis. Kita vertus, palūkanos gali virsti išlaidomis, jei jos išmokamos skolininkui. Bendra prasme prasme palūkanos yra tam tikras paskolintų pinigų prieaugis. Palūkanos yra paskolos gavėjų išmokos kreditoriams už jų pinigų panaudojimą finansuoti materialiosioms bet vertybinių popierių investicijoms ir vartojimui. Palūkanos - tai pajamos, gaunamos leidžiant kitam naudotis paskolintu kapitalu; tai mokestis už naudojimąsi kito pinigais. Bankas moka palūkanas savo indėlininkams, nes faktiškai skolinasi iš jų pinigus. Skolindamas pinigus kitiems, bankas gauna palūkanas už paskolas. Apskritai palūkanos yra pajamų šaltinis ir dėl to sudaro nacionalinių pajamų dalį. Pasiūlos teorijoje palūkanos yra užmokestis už kapitalo, kaip gamybos išteklių panaudojimą. Palūkanų norma yra pagrindinė pinigų ir finansų analizės kategorija, kuri pritaikoma labai įvairiai. Palūkanų norma dar gali būti vadinama ir paskolintų pinigų renta, rentos pajamomis, kapitalo kaina, kapitalo augimu, kapitalo didėjimo įkainiu ir kt. Taigi palūkanų norma gali būti suprasta kaip procentinė skolos dalis, rodanti, kiek pinigų turi būti sumokėta virš pradinės skolos sumos. Palūkanų norma -tai procentinis dydis, kuris parodo, kad kiekvienas pasiskolintas piniginis vienetas per tam tikrą laikotarpį (paprastai per vienerius metus) turi būti sugrąžintas su palūkanų normos dydžio prieaugiu. Palūkanų norma beveik visada reiškiama procentais per metus. Palūkanų normos dydis nustatomas abipusiu paskolą imančio (skolininko) ir ją duodančio (kreditoriaus) susitarimu. Palūkanų normos dydį lemia rinka per pasiūlą ir paklausą, infliacijos lygis, valstybės vykdoma ekonominė politika ir pan. Palūkanų norma turi jtakos gamybos išlaidoms. Taigi didėjanti palūkanų norma, didindama pinigų pasiūlą, mažina paklausą. Kai pinigų rinkoje pasiūla neatitinka paklausos, atsiranda deficitas arba perteklius. Yra įvairių paskolos formų priklausomai nuo teikimo sąlygų, apimties, terminų ir rizikos, kad paskola nebus grąžinta. Daugeliu atvejų verslo paskolos diskontuojamos. Diskontuota paskola - tai paskola, kurios palūkanos atskaičiuojamos iš anksto. Diskontavimas - procesas, kai apskaičiuojama vieno arba daugiau ateities mokėjimų dabartinė (esamoji) vertė, panaudojant palūkanų normą; centrinio banko pinigų skolinimas komerciniams bankams arba kitoms finansinėms institucijoms. Diskonto norma) - tai centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolas komerciniams bankams ar kitoms finansinėms insti­tucijoms; Kitaip tariant, tai palūkanų norma, pagal kurią apskaičiuojama dabartinė vertė. Diskonto normos palūkanų tarifas yra laikomas baziniu, Palūkanų normos kitimas ekonomikai daro didelę įlaką, palūkanų norma svarbi dėl dviejų priežasčių. 1. Palūkanų norma yra kaina, mokama už tai, kad prekės ar ištekliai įsigyjami dabar, o ne ateityje. Kitaip tariant, palūkanų norma nusako ateities prekių arba išteklių kainą, naudojantis galimybe įsigyti juos dabar. 2. Kuo kaina labiau kinta, tuo labiau ji veikia ekonomiką Kapitaliniai įdėjimai esamo ir perspektyvinio piniginių lėšų naudojimo požiūriu yra artimi pinigų skolinimui. Jei planuojama kapitalo grąža (procentinis pelno ir kapitalinių įdėjimų santykis) yra mažesnė už palūkanų normą, pradėti nuosavą verslą netikslinga. Kad pusiausvyros sąlygomis kapitalo grąža sutampa su palūkanų norma. Ši lygybė reiškia, kad visuomenėje ištekliai pasiskirstę optimaliai ir juos perskirstyti netikslinga. 21.GAMYBOS KASTŲ SAMPRATA.ALTERNATYVIEJI KAŠTAI. TRUMPASIS IR ILGASIS LAIKOTARPIS gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tiksiąs- gėrybių, t.y. įvairių prekių irpaslaugų, kūrimas; poreikių tenkinimas, nes pagrindinis rinkos subjektas yra vartotojas. Gamybos kaštai susidaro visose verslo rūšyse: žemės ūkyje, gavybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, visuose versluose ir užsiėmimuose, teikiančiuose paslaugas, taip pat ir materialinių gėrybių gamyboje. Gamintojai - verslininkai, kaip ir vartotojai, turi galimybę pasirinkti. įvairūs sprendimai labiausiai skiriasi reikalingų kaštų (sąnaudų) apimtimis. Kaštai- tai panaudoti ištekliai (išlaidos) tam tikram sprendimui įgyvendinti. Gamybos kaštai - tai firmos piniginės išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti, už prekės pagaminimą ar paslaugos teikimą. Kad į gamybos kaštus pereina tik ta dalis fizine prasme naudojamo kapitalo, kuri susidėvi gamyboje. Taigi gamybos išlaidas sudaro pagamintų prekių ir teikiamų paslaugų vertė, matuojama joms pagaminti sunaudotų gamybos išteklių (medžiagų, darbo, kapitalo irkt.) išlaidomis, t.y. atmetus visokius netiesioginius produkcijai uždedamus mokesčius, ir visokias jiems teikiamas dotacijas Įgyvendinant sprendimus, vadybininkams (menedžeriams) būtina žinoti įvairių objektų kaštus: produkcijos (paslaugos) vieneto kaštus, mašinos (įrengimo) darbo valandos kaštus ir pan. Todėl kaštų objektai parenkami taip, kad būtų lengviau priimti sprendimus. Dažniausi yra tokie kaštų objektai: prekės, paslaugos, gamybos operacijos, firmos eksploatacinės tarnybos ir t.t. Tačiau visus kaštus nesunkiai galima sugrupuoti \ tris pagrindines grupes: 1.Materialinės vertybės ir joms prilyginti kaštai; 2.Darbo jėgos kaštai; 3.Pridėtiniai kaštai. Pradiniai kaštai apima firmos veikloje atsiradusius kaštus. Būdinga yra tai, kad pradiniai kaštai susideda iš daugelio elementų, nepasikartojančių nuo veiklos pradžios. Akivaizdu, kad pradiniai kaštai atsiranda veikios pradžioje, o vėliau formuojasi kita grupė kaštų - gamybos ir eksploatavimo kaštai. Gamybos ir eksploatavimo kaštai - tai gamybos ir eksploatacijos personalo darbo kaštai (labour costs), technologinio kuro ir jėgos kaštai, dalis netiesioginių išlaidų, gamybos ir eksploatacijos išlai­dos ,atsargų ir remonto išlaidos, draudimas ir mokesčiai Šių suminėtų kaštų atsiradimo laikas labai skirtingas, tačiau jie fiksuojami per visą įrengimų, aparatūros ir kitos technikos eksploatavimo laikotarpį. Gyvavimo ciklo kaštai apima visas išlaidas: ir grįžtamąsias, ir negrįžtamąsias, (sigijimo fazėje negrįžtamosios išlaidos yra padarytos; jos sudaro įrengimo, statinio arba sistemos pradinius kaštus. Eksplo­atavimo (naudojimo) metu padaromos grįžta­mosios išlaidos. Ekonominių procesų analizei svarbią reikšmę turi ir laiko veiksnys .Todėl firmos veikioje ekonomistai skiria trumpąjį ir ilgąjį laikotarpį Verslo laisvė trumpajam laikotarpiui labiau apribota negu ilgajam. Todėl trumpuoju laikotarpiu firmos sprendimai apriboti jos galimu didžiausiu pajėgumu Trumpasis laikot a r p i s - tai toks laiko tarpas, kuriuo pasitelktieji gamybos veiksniai (arba ištekliai) maždaug yra pastovūs, ir firma nekeičia savo technologijos pajėgumų. trumpasis laikotarpis apibūdinamas nekintančia vieno ar daugiau gamyboje naudojamų išteklių apimtimi; ekonominės analizės srityje - tai laikotarpis, per kurį ekonominė sistema beveik nepakinta, Trumpuoju laikotarpiu gamybos ištekliai yra daugiau ar mažiau fiksuoti (pastovus), nepriklausomai nuo to laikotarpio trukmės. Ilgasis laikotarpis - tai toks laiko tarpas, per kurį firma sugeba pakeisti naudojamus pagrindinius gamybos veiksnius, pirmiausia kapitalo ir gamtinių išteklių (žemės) apimtis. Reikia pabrėžti, kad ilgojo ir trumpojo laikotarpio trukmė nėra apibrėžta, t.y. neturi ryšio, konkrečia kalendorinio laiko (dienos, savaitės, mėnesių ar metų) trukme. Vienu atveju, tarkime, metai, gali būti laikomas trumpuoju, o kitu - ilguoju laikotarpiu. Tai, kas apibrėžiama kaip trumpasis laikotarpis, įvairiose pramonės šakose gali labai skirtis. Priklausomai nuo pramonės šakos, trumpasis laikotarpis gali tęstis keietą metų. Taigi apibendrinant galima teigti, kad trumpasis laikotarpis yra abstraktus laiko tarpas, per kurį kai kurios gamybos ištekliai yra pastovūs (nuolatiniai gamybos ištekliai, pavyzdžiui, įmonės dydis), o produkcijos apimtis kinta tik keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos išteklių kiekį, pavyzdžiui, žaliavų, darbo. Todėl šiuo laikotarpiu firma sprendimais gali keisti gamybos apimtį, o kartu ir nuo gamybos produkcijos apimties (išeigos) priklausančių kintamų gamybos veiksnių kiekį. Tai laiko tarpas, per kurį gali grįžti pusiausvyra. Trumpuoju laikotarpiu kainų lygis pasiekia pusiausvyrą. Per bet kokį trumpąjį laikotarpį nebeįmanoma pakeisti pagrindinio kapitalo kiekio ir kapitalo kaštai atstovauja pastoviesiems kaštams. Ilgasis laikotarpis yra abstraktus, gana ilgas laikas, kad pasikeistų visi gamybos ištekliai, nekeičiant technologijos arba gamybos metodų. Taigi firmos pagrindinių gamybos priemonių dydis, nustatytas trumpuoju laikotarpiu, gali būti pakeistas, numatant išplėsti ūkinę veiklą. Tai gana ilgas laiko tarpas kainoms ir dabo užmokesčiui prisitaikyti prie jų pusiausvyros lygių, arba norint pasiekti rinkos pusiausvyrą. Per iabai ilgą laikotarpį pati technologija kinta kaip naujų išradimų ir mokslo rezultatas. Alternatyviųjų kaštų terminas susijęs su išteklių (resursų) paskirstymu, keičiant įvairių produkcijos rūšių gamybos sanlykj. Alternatyvieji kaštai yra rezultatas, kurį užtikrina geriausia išteklių panaudojimo alternatyva. Tai kaštai, kurie gali atsirasti perskirstant išteklius kitos produkcijos (paslaugos) gamybai. Bet kokio sprendimo alternatyvieji kaštai yra vertė kito geriausio galimo pasirinkimo, kurio buvo atsisakyta. Priimant optimalų sprendimą, reikia gerai apskaičiuoti atitinkamus kaštus net ir tuo atveju, jei sprendimas yra susijęs su vartojimu, gamyba ar investavimu. Optimalusis sprendinys - tai sprendinys, maksimizuojantis arba minimizuojantis tikslo funkciją. Prarasta nauda, palyginus pasirinktąją išteklių naudojamą alternatyvą su atmestąja, ir sudaro alternatyviuosius arba galimus kaštus Alternatyvieji kaštai parodo, kiek būtina sumokėti už išteklius, kad juos būtų įmanoma panaudoti dabartiniu metu. Ekonominis pelnas -tai pelnas, lygus bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų, apimančių alternatyviuosius gamybos kaštus, skirtumui. Taigi ekonominis pelnas viršija įprastinio (normaliojo) pelno sumą. Tai pelnas, likęs atskaičiavus visus kaštus, tarp jų ir įvertintus alternatyviuosius kapitalo kaštus 22. Pastovieji ir kintamieji kaštai. Bendrieji ir vidutiniai gamybos kaštai. Trumpalaikiai kaštai. Pastovieji, arba fiksuotieji, kaštai- tai išlaidos, kurios nekinta, keičiantis (didėjant ar mažėjant) gaminamos produkcijos (paslaugos) kiekiui. Pastoviųjų kaštų dydis nepriklauso nuo gamybos apimties. Šie kaštai būna ir tada, kai produkcija išvis negaminama. Kintamieji kaštai didėja ir mažėja kartu su produk­cijos apimtimi. Kintamieji kaštai - tai išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo gaminamosios produkcijos (paslaugos) kiekio. Kintamieji kaštai išnyksta, kada gamykla (įmonė) sustoja. Prie kintamųjų kaštų, arba pirminių gamybos kaštų, priskiriame išlaidas: 1.Žaliavoms ir pagrindinėms medžiagoms; 2.Darbo jėgai; 3.Energijai; 4.įrankiams; 5.Įrengimų aptarnavimui. Bendrieji kaštai - tai visos piniginės išlaidos, susijusios su produkcijos pagaminimu arba tam tikru paslaugų realizavimu. Tai pastoviųjų ir kintamųjų kaštų, gaminant tam tikrą produkciją ar teikiant paslaugas, bendra suma per tam tikrą laikotarpį. BK = PK + KK. Vidutiniai bendrieji kaštai (VBK) dar vadinami tiesiog vidutiniais kaštais (VK) - tai bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos (paslaugos) vienetui; jie (VBK) yra lygūs bendrųjų kaštų (BK) ir pagamintų produkcijos vienetų (Q) santykiui. VBK(VK) = BK/Q. Bendruosius kaštus sudaro pastovieji ir kintamieji kaštai. Vidutinius kaštus (VK) taip pat galima suskirstyti į du komponentus: vidutinius pastoviuosius kaštus (VPK) ir vidutinius kintamuosius kaštus (VKK). Taigi vidutiniai bendrieji kaštai (VBK) lygūs pastarųjų dviejų komponentų sumai: VBK (VK) = VPK + VKK. Vidutiniai pastovieji kaštai - tai pastoviųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos (paslaugos) vienetui; jie yra lygūs pastoviųjų kaštų (PK) ir pagamintų produkcijos vienetų (Q) santykiui. VPK= PK/Q. Vidutiniai kintamieji kaštai- tai kintamųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos (paslaugos) vienetui; jie yra lygūs kintamųjų kaštų (KK) ir pagamintų produkcijos vienetų (Q) santykiui VKK = KK/Q.Trumpuoju laikotarpiu įmonė (firma) produkcijos gamybos apimtį plečia daugiau nau­dodama kintamųjų kaštų su atitinkamomis fiksuotomis sąnaudomis. Naudojamo kapitalo kiekis yra pastovus trumpuoju laikotarpiu. 23.Ribinių gamybos kaštų samprata. Ilgalaikiai kaštai. Ribiniai kaštai (RK) - tai bendrųjų kaštų padidėjimas, gaminant papildomą produkcijos vienetą. Jie išreiškiami bendrųjų kaštų prieaugio (padidėjimo)(Δ BK) ir bendrojo produkcijos prieaugio (Δ Q) santykiu. Kitaip tariant, ribiniai kaštai yra papildomos išlaidos (priedas prie bendrųjų išlaidų), patiriamos, kai per trumpą laiką vienu vienetu didinama produkcijos apimtis. RK= ΔBK/ΔQ . Jie žymiai patikimiau, negu vidutiniai bendrieji gamybos kaštai, parodo optimalias gamybos kiekio (apimties) ribas. Ir ši riba pasiekiama, kai papildomosios išlaidos produkcijos vienetui pagaminti yra mažiausios. Per ilgąjį laikotarpį kapitalo dydis gali pasikeisti: šiuo laikotarpiu nėra fiksuotųjų kaštų, visos išlaidos gali keistis. Ilguoju laikotarpiu firma siekia minimizuoti gamybos kaštus. Taigi firmos gamybos kaštų kreivė ilguoju laikotarpiu jungia trumpojo laikotarpio kaštų kreivių taškus ir yra gaubiamoji. Jeigu ilgojo laikotarpio gamybos kaštų kreivė nebūtų gaubiamoji, t.y. pakiltų virš trumpojo laikotarpio kaštų kreivių, tada ilgojo laikotarpio kaštai konkrečiai produkcijos apimčiai būtų didesni už trumpojo laikotarpio kaštus. Tokia situacija reikštų, kad firma pasirinko netinkamą technologiją, ir gamybos veiksnių deriniai nėra optimalūs. Per ilgąjį laikotarpį gamintojai turi galimybę pritaikyti savo kapitalo kiekį prie norimos gamybos apimties. Ilgalaikių vidutinių kaštų kreivė - tai geometrinė sąnaudų ir rezultatų priklausomybės interpretacija, naudojama minimaliems gamybos kaštams ir gamybos apimčiai (kiekiui) pagrįsti. 24. Masto ekonomija. Masto ekonomija - dėl didelio gamybos augimo sumažėja produkcijos gamybos kaštai. Masto ekonomija dar vadinama masiniu gamybos efektu. Masinės gamybos sąlygojama ekonomika - tai ilgalaikis vidutinių kaštų (išlaidų) mažinimas, atsirandantis tada, kai padidinama firmos produkcijos apimtis. Masto antiekonomija pasireiškia tada, kai visų gamybos sąnaudų padidėjimas X proc. sąlygoja mažesnį negu X proc. gamybos apimties padidėjimą. Masto pajamos yra pastoviostada, kai visų gamybos sąnaudų padidėjimas X proc. sąlygoja tokį patį X proc. gamybos apimties padidėjimą. Efektyvaus masto minimumas- toks gamybos apimties mastas, kai vidutiniai kaštai pasiekia minimumą. Apibendrinant galima teigti, kad: 1. Ilguoju laikotarpiu, kai kinta visi gamybos veiksniai, firma gali pasirinkti pigiausią tam tikro produkcijos kiekio gamybos būdą. 2. Masto ekonomija pasireiškia tada, kai visų gamybos sąnaudų padidėjimas X proc. sąlygoja didesnį negu X proc. gamybos apimties padidėjimą. 25.Gamybos kaštų apskaita. Įmonės veiklos efektyvumą parodo pelnas. Bendrosios įplaukos (pajamos) - Bendrieji kaštai = Bendrasis pelnas. Gamybos kaštų apskaičiavimas visų išlaidų bazėje yra: 1. daroma pagal išlaidų rūšis (Tam tikro laikotarpio išlaidas galima sugrupuoti pagal įvairius požymius: 1.Išlaidų rūšis - žaliavos, medžiagos, darbo jėga, energija ir t.t. 2. Išlaidų pastovumas - kintamosios ir pastoviosios išlaidos. 3. Išlaidų susidarymo vieta - gamyba, aprūpinimas ir realizavimas (marketingas), moksliniai tyrimai ir diegimas ir t.t. 4. Išlaidų sudėtingumas - vienarūšės ir kompleksinės. Praktiškai nusistovėję ekonominiai išlaidų elementai: 1. Medžiagos ir žaliavos; 2.Kuras ir energija iš šalies; 3.Darbo užmokestis; 4.Priskaitymai socialiniam draudimui; 5.Amortizacija; 6.Kitos išlaidos.); 2. daroma pagal išlaidų susidarymo vietą; 3. skaičiuojamas pagal gaminamus objektus. (Pagal šią išlaidų apskaitos schemą sudaroma gaminių (paslaugų) išlaidų kalkuliaciją pagal tokius straipsnius: 1.Pagrindinės medžiagos ir žaliavos. 2.Komplektiniai gaminiai. 3.Pagalbinės medžiagos. 4.Transporto - sandėliavimo išlaidos (K). 5.Grįžtamosios atliekos (su minuso ženklu). 6.Kuras technologiniams reikalams. 7.Energija technologiniams reikalams. 8.Pagrindinių gamybos darbininkų darbo užmokestis. 9. Priskaitymai socialiniam draudimui. 10.Naujų gaminių įdiegimo išlaidos. 11.Specialių įrankių ir prietaisų nusidėvėjimas. 12. Įrengimų priežiūros ir eksploatavimo išlaidos. 13.Cekų išlaidos(Sumuojama cechinė savikaina). 14. Bendragamyklinės išlaidos (sum bendra įmonės savikaina). 15.Negamyklinės išlaidos (pilna įmonės savikaina). 26.Tobulosios konkurencijos darbo jėgos rinka. Tobulos konkurencijos būtinos prielaidos: 1. Visiškas darbo socialinis mobilumas – tai gyventojų sugebėjimas keisti savo gyvenimo sąlygas. 2. Darbuotojų informuotumas. Turi būti informuotas darbdavys ir darbuotojas. Informacijos ribotumas – kai darbuotojas tiksliai nežino atlyginimo, sunku pinigais įvertinti įmonės savo darbuotojams teikiamas paslaugas, tiek ir dėl premijų lygio nestabilumo. Nepradėjus dirbti, sudėtinga įvertinti ir darbo sąlygas, kurios yra vienas iš pajamų diferenciacijos veiksnių. Darbdavių informuotumas ribotas dėl techninių darbo rezultatų vertinimo problemų. Dalyje veiklos sričių tik apytiksliai galima įvertinti netik darbuotojų, bet ir įstaigų darbo rezultatus. Atskirų darbuotojų grupių darbo rezultatų tiksliai įvertinti neįmanoma. 3. Darbdavių ir darbuotojų rinkos galios neturėjimas. Darbdavio galios nėra begalinės, jie tarpusavyje gali susitarti – tai daroma monopolinėse įmonėse. Profesinės sąjungos vaidmuo yra derybos su darbdaviais, bet gali būti, kad didinant atlyginimus, mažinamas darbuotojų skaičius. 27. Netobulos konkurencijos darbo jėgos rinka. Konkurencinis mechanizmas pagrįstas darbuotojų ir darbdavių individualiais sprendimais susiformavusių veiksnių - darbo pasiūlos ir paklausos sąveika (žr.graf.1). Pusiausvyros sąlygomis visi norintys dirbti turi darbą ir nėra tuščių ekonomiškai efektyvių darbo vietų. Grafike pusiausvyrą rodo darbo pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taškas E. Nagrinėsime tik specifines darbo rinkas, kurių egzistavimas sudaro profesinių sąjungų ekonominį pagrindą. Profesinės sąjungos turi profesijos ir šakos formas. Profsąjungas tikslas yra siekimas padidinti narių darbo užmokestį virš darbo jėgos rinkos kainos. Darbo sąlygų ir darbo saugos gerinimas, atostogų trukmės liginimas, užimtumo garantijų stiprinimas, pensinio aprūpinimo gerinimas - taip pat tikslai. Profsąjunga, jungianti visus darbuotojus, yra darbo pasiūlos monopolistas tam tikroje rinkoje. Ši monopolija, keisdama darbo pasiūlos apimtį, pajėgi keisti ir darbo užmokestį. Susibūrusių į sąjungą darbuotojų tikslas yra maksimizuoti narių bendrąsias pajamas. Konkretus profsąjungos tikslas darbuotojų samdos dydžio klausimu priklauso nuo darbo pasiūlos ir RU dinamikos. Pagrindiniai metodai, kuriais profsąjungos riboja darbo pasiūlą. Darbuotojų solidarumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių. Solidarumo principas: nedirbantieji turi nesutikti dirbti už mažesnį, nei reikalauja sąjunga, darbo užmokestį, o dirbantieji priešintis, kad jiems nebūtų mažinamas darbo užmokestis. Darbdavių rinkos gal galia egzistuoja visuomet, kai atskiroje šakoje veikia viena ar kelios firmos. Kraštutinių rinkos galios darbo paklausos aspektų pavyzdys yra monopsonija- rinka, kurioje yra vienintelis pirkėjas. Monopsonijos pvz.: iki 1990 metų valstybė buvo praktiškai vienintelis darbdavys TSRS. Nagrinėjamos monopolijos tikslas yra tapatus kitų monopolijų tikslams - tai pelno maksimizacija, pakeitus naudinga linkme rinkos sąlygas. Konkurencinė įmonė priversta mokėti darbuotojams rinkos darbo jėgos kainą. Jei smulki įmonė bandytų mokėti mažiau nei rinkos kaina, ji nerastų darbuotojų, o mokėdama daugiau, aukotų pelną. Darbo užmokesčio lygį konkurencijos sąlygomis rodo taškas E (žr.graf.2). RDK - bendras darbo užmokesčio padidėjimas papildomai priėmus vieną darbuotoją. Monopsonijos ypatybė yra ta, kad RDK visada didesni už vieno darbuotojo (išskyrus pirmąjį) darbo užmokestį; grafike tai parodyta RDK ir S (darbo pasiūlos) kreivių nesutapimu. Monopsonija pelno maksimumą pasiekia taške M, nes šiuo atveju paskutiniojo pasamdyto darbininko RDK susilygina su jo vertiniu įnašu į firmos gaunamas pajamas (jį parodo darbo paklausos kreivė D; žr. tašką A). Konfliktų sprendimo formos: kolektyvinės derybos, kurių metu siekiama nustatyti darbo užmokesčio lygį, darbo ir samdos sąlygas bei kitus abi puses dominančius darbo santykių aspektus. Deryboms nepasisekus, gali būti pritaikytas taikinamųjų komisijų mechanizmas, streikas, lokautas, kaip kraštutinės konfliktų sprendimo priemonės. Darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai: 1.Šiuolaikinės gamybos poreikius tenkina darbo jėga, turinti tam tikrą kvalifikaciją. Kvalifikacijai įgyti reikalingas bendrasis, specialusis išsilavinimas, kurio įgijimas neįmanomas be mokymosi atsitraukus nuo gamybos. 2.Darbo sąlygos.Jei skirtingo sunkumo darbai būtų apmokami vienodai, susidarytų lengvo darbo norinčių žmonių perteklius, palyginti su tokio darbo vietų skaičiumi, o sunkiems darbams atlikti darbuotojų trūktų. Ši disproporcija rinkos sąlygomis panaikinama santykinai didinant sunkių darbų ir mažinant lengvų darbų apmokėjimą. 3.Aukštas atsakomybės lygis būdingas ne tik vadovams. Atsakomybės lygis priklauso ne tik nuo piniginių pajamų (nuostolių). Vairuotojų, pilotų, chirurgų kokybišką darbą nuo nekokybiško skiria naudojamų išteklių dydis, išsaugotos (prarastos) žmonių gyvybės. 4.monopolinis efektas pasiskirsto tarp monopolijos savininkų bei darbuotojų, dėl to pastarieji suinteresuoti remti monopolines ekonomikos tendencijas. Pateikti darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai sąiygoja skirtingų profesijų, įmonių, darbo vietų darbuotojų apmokėjimo įvairovę, atsiribojant nuo darbuotojų sugebėjimo bei uolumo įvairovės. Tačiau žmonės nėra vienodi. Pagyvenę arba ligoti darbuotojai negali atlikti tiek pat darbo kaip sveiki jauni žmonės. 28. Kapitalo samprata ir reikšmė. Kapitalas – žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti tolesniam pertvarkymui, kuriant žmogaus reikalingas gėrybes. kapitalo funkcija yra, greta įvairiausių įtaisų ir medžiagų tiekimo, garantuoti tų žmonių aprūpinimą pragyvenimo reikmenimis. Kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo.Žemė ir darbas yra yefektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kiekiu. Kapitalo pvz.: adata, ji pagamina drabužį. Kapitalo gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis. Pirmiausia ištekliai naudojami kapitalui pagaminti, o vėliau šis kapitalas naudojamas dar gausesnėms vartojimo prekėms sukurti. Kapitalo gamyba reiškia vartojimo atidėjimą ateičiai, laukimą. Kai šiuo metu gaminamas koks nors įrengimas, tarkim ne lengvasis automobilis, pasirinkimas yra orientuojamas į ateitį, kurį gamins šis įrengimas. kapitalo formavimas priklauso nuo dabartinio vartojimo ir didesnio vartojimo ateityje pasirinkimo.Taigi praeityje sukauptas kapitalas naudojamas finansuoti ateities gamybą. būdas sukaupti kapitalą - taupyti dalį pagamintos produkcijos, t.y. atidėti būsimajam naudojimui to, ką šiandien gaminame. Pvz., verslininkas kaupia kapitalą, statydamas papildomą pastatą gamybinėms patalpoms išplėsti . Kapitalo kaupimas priklauso nuo darbo ir taupymo. Kapitalo fondai - tai visi pajamų duodantys akcinio kapitalo šaltiniai. Turtas - tai viskas, kas vertinga ir turi savininkai; tai ekonominiai ištekliai, kuriais ekonominis subjektas disponuoja ir tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje. Turtas yra platesnė ekonominė sąvoka negu kapitalas, į kurią įeina ir tai, ko žmogus nėra sukūręs (žemė ir jos gelmių ištekliai, miškai, žvėrys ir kt.). Kapitalas pasireiškia įvairiomis formomis, ir pagal tai skirstomas į realųjį, finansinį, žmogiškąjį. Realusis kapitalas – tai toks fizinis kapitalas, kuris sukuriamas žmonių prekėms gaminti bei paslaugoms teikti. ūkinėje veikloje naudojami gamyklų pastatai, įrengimai, įrankiai, žaliavos ar kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas. Finansinis kapitalas – tai fondai, skirti realiojo kapitalo įsigijimui; tai finansiniai aktyvai, tokie kaip banko sąskaitos, pinigai, piniginiai įsipareigojimai – vertybiniai popieriai. Žmogiškasis kapitalas – tai žmonių išsilavinimas, profesija ir patyrimas, kuris yra gamybos pagrindas; tai mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas, didinantys žmonių veiklinį produktyvumą, verslumą. Darbo kokybė priklauso nuo kiekvieno žmogaus jgyto išsilavinimo, kvalifikacijos ir patyrimo. Skolinamasis kapitalas - tai firmoje naudojami pinigai, buvę pasiskolinti iš išorinių šaltinių nustatytam laikui, išleidžiant vertybinius popierius su nustatytomis palūkanomis, pavyzdžiui, obligacijas. Jo paklausa atsiranda kai viršijamas nuosavas kapitalas, taip pat kai norim gamyba plisti, modernizuoti. 29. Pagrindinis kapitas. Svarbiausi pag. kapitalo įvertinimo rūšys. Amortizacija. Pagrindiniai fondai – tai daug kartų gamybos procese dalyvayjanti ir nekeičianti natūralios savo formos kapitalo dalis, kurios vertė į gatavą produkciją perkeliama palaipsniui. Prie pagrindinio kapitalo priskiriami gamybiniai pastatai ir įrengimai, prietaisai, įrankiai, transporto priemonės bei kitas gamybinis ir ūkinis inventorius. Darbo priemonės nekeičia natūralios savo formos, bet palaipsniui, dėl natūralaus dėvėjimosi mąžtant jų vertei, netenka savo vertės – ji dalimis amortizacinių atskaitymų forma perkeliama į gaminamos produkcijos gamybos kaštus. Pagrindinių fondu struktūra priklauso nuo įmonės ypatybių, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygio, gaminamos produkcijos nomenklatūros ir daugelio kitų veiksnių. Pagrindiniai fondai: aptarnauja daug gamybos ciklų; savo vertę į gatavą produktą perkelia dalimis per ilgą laiką; gamybos procese išlaiko natūralią savo formą. Apyvartiniai fondai: visiškai sunaudojami kiekviename naujame gamybos cikle; savo vertę į gatavą produktą perkelia iki galo, iš karto; gamybos procese natūralios savo formos neišlaiko. Pagrindinių fondų vertinio įvertinimo rūšys yra šios: pilnoji pradinė, likutinė ir likvidacinė vertė. Pilnoji pradinė vertė - tai pačių pagrindinių fondų pagaminimo ar įsigijimo kaina, jų pristatymo ir montavimo bei derinimo išlaidų suma. Įkainojimas pilnąja pradine verte parodo, kiek kainavo pagrindinių fondų įsigijimas iki jų atidavimo eksploatuoti momento. Pradinė pagrindinių fondų vertė, atskaičius nusidėvėjimą, parodo likutinę jų vertę. Likutinė vertė - tai pagrindinių fondų vertė, kuri gaunama iš pradinės vertės atėmus bendrą amortizacinių atskaitymų sumą per skaičiuojamąjį laikotarpį. Fl=Fp-A. Pagrindinių fondų įvertinimo likutine verte ekonominė prasmė ta, kad ji rodo tą vertės dalį, kuri liko pagrindiniuose fonduose tam tikru momentu, t.y. rodo, kokią vertę jie dar turi perkelti į gatavą produkciją. Likvidacinė vertė - tai pagrindinių fondų vertė jų išėjimo iš rikiuotės momentu. Pvz., staklės po 10m eksploatacijos nurašomos. Tada jų likvidacinė vertė Flv=500. Pagrindiniai fondai ilgainiui juos eksplotuojant, dėvisi, netenka dalies savo vertės, kuri perkeliama į gaminamą produkciją, t. y. įskaičiuojama į savikainą. Pagrindiniai fondai dėvisi dėl įvairių priežasčių: juos veikia cheminės medžiagos, jie dyla, deformuojasi, lūžta. Jie dėvisi ir rimties būklėje. Fizinis nusidėvėjimas gali būti gamybinis natūrinis ir pasireiškia tam tikro pagrindo kapitalo nesugebėjimu atlikti jam skirtas funkcijas dėl fizinių procesų poveikio. Kfn=(Tf/Tn)·100%, Tf-faktiškas, Tn-normatyvinis naudojimo laikas. Pvz., įrengimai, mašinos, staklės praranda darbo tikslumą, sudyla, surūdija, sulūžta. pastatai, statiniai sugriūna. Pagrindiniai fondai dėvisi morališkai - nustoja savo vertės, dar nesibaigus jų naudojimo laikui. Moralinio nusidėvėjimo esmė ta, kad, sistemingai didinant darbo našumą, trumpėja darbo laikas, reikalingas pagaminti tokiomis darbo priemonėmis, kurios buvo sukurtos anksčiau, ir dėl to jos netenka dalies ankstesnės savo vertės. Ekologinis nusidėvėjimas yra toks, kai naudojami pagrindiniai fondai ir gamybos proceso technologijos neatitinka gamtosaugos reikalavimų. Fizinis, moralinis, ekologinis nusidėvėjimas gali būti visiškas arba dalinis. Amortizacija vadinamas piniginis pagrindinių fondų nusidėvėjimo kompensavimas ir įeina į gatavos produkcijos išlaidų sudėtį(savikainą). Pagrindiniai fondai atkuriami juos remontuojant, o tam reikalingas pinigines lėšas jmonė atskaito ir kaupia amortizacijos fonde ir gamybos plėtros fonde. Per amortizacijos laikotarpį reikia sukaupti amortizacijos fondą, kurio pakaktų nusidėvėjusiems įrengimams pakeisti ir remontams bei modernizavimui atlikti eksploatacijos laikotarpiu. Pagrindinių fondų nusidėvėjimas (amortizacija) apskaičiuojamas pagal šiuos metodus: gamybos apimtį, naudojimo laiką: tiesiog proporcingas (tiesinis) metodas; mažėjančio likučio (balanso) metodas; mažėjančio likučio (balanso), pereinant į tiesiog proporcingą (tiesinį), metodas; naudingo eksploatavimo metų sumos metodas. 30. Apyvartinis kapitalas. Apyvartinių lėšų apyvartumas. Apyvartos ciklas. Apyvartinis kapitalas - tai įmonės trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojimus. Apyvartinis gamybinis kapitalas susideda iš dviejų dalių: darbo objektų, kurie bus įtraukti j gamybos procesą, tai toji dalis, kuri sudaro gamybines atsargas; darbo objektų, jau patekusių į gamybos procesą, tai toji dalis, kuri yra nebaigta produkcija. Apyvartinis kapitalas yra gamybinėse atsargose – žaliavos ir pagrindinės medžiagos, pirktiniai pusgaminiai, pagalbinės medžiagos, kuras, atsarginės dalys einamajam remontui, tara ir jos medžiagos, mažaverčiai, greitai nusidėvintys daiktai, ir gamybos procese – nebaigta gamyba, savos gamybos pusgaminiai, naujos technikos įdiegimo išlaidos. Apyvartinių gamybinių fondų sudėčiai, struktūrai ir vertei turi įtakos gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų pobūdis ir apimtis, gamybos proceso trukmė, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo iygis. Apyvartiniai fondai gali būti išreikšti ir apskaitomi natūriniais rodikliais, pvz., vienetais, metrais, tonomis, ir pinigine išraiška. Kadangi įmonė gamina produkciją ir ją realizuoja, todėl be apyvartinių gamybinių fondų, ji dar turi ir cirkuliacijos fondus. Cirkuliacijos sferai aptarnauti skiriamoji apyvartinio kapitalo dalis vadinama cirkuliacijos fondais. Prie jų priskiriama: gatava produkcija įmonės sandėlyje, produkcija kelyje, piniginės lėšos kasoje ir atsiskaitomoje banko sąskaitoje, lėšos nebaigtuose atsiskaitymuose už išsiųstą produkciją. Apyvartinių gamybinių fondų ir cirkuliacijos fondų suma pinigine išraiška sudaro įmonės apyvartines lėšas. Apyvartinės lėšos - tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir cirkuliacijos stadijose. Apyvartinio kapitalo (lėšų) struktūrą sudaro lėšos, kurias skolingi skolininkai, pvz., vertybiniai popieriai ir neapmokėta produkcija, ir grynieji pinigai, laikomi įmonėje ar banko sąskaitoje pirkti žaliavoms, medžiagoms, pusgaminiams, jiems perdirbti ir parduoti kaip gatavą produkciją bei užmokėti už juos, taip pat atsargos, nebaigta gamyba ir būsimosios išlaidos. Laikas, kurį apyvartinės lėšos būna gamybos sferoje, vadinamos gamybos periodu, o laikas jų cirkuliacijos sferoje - cirkuliacijos periodu. Apyvartinių lėšų skiriamoji ypatybė, kad jos keičia savo natūrinę formą, pereina iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, ir priešingai. Šis nepaliaujamas formos "kitimas”, nenutrūkstama apyvartinių lėšų apytaka vadinama apyvartumu. Apyvartinių lėšų cirkuliacijos procesą galima pavaizduoti taip: apyvartinės lėšos→gamybinės atsargos→nebaigta gamyba→pagaminta produkcija. Pirmoje stadijoje apyvartinės lėšos iš piniginės formos pereina j gamybines atsargas. Antroje stadijoje gamybinės atsargos pereina į nebaigtos gamybos ir gatavą produkciją.Trečioje stadijoje vyksta gatavos produkcijos realizacija. Realizavus pagamintą produkciją, apyvartinės lėšos virsta pinigais. Norint užtikrinti nesutrinkamą įmonės darbą apyvartinių lėšų visuomet turi būti tuo pačiu metu visų formų ir visose sferose. Taigi gamyboje visą laiką vyksta apyvartinio kapitalo apyvarta. Apyvarta išmatuoja tam tikrą kiekybę per laiko vienetą. Apyvartinių lėšų apyvartos ciklą sudaro: 1.darbo objektų buvimo sandėliuose laikas - Tga. Tai gamybinių atsargų paruošimo ciklas. 2.darbo objektų funkcionavimo gamybos procese laikas, taip pat laikas pertraukų, kurių metu gamybos procesas nutrūksta ir darbo objektai nefunkcionuoja. Šis gamybos ciklas – Tng apima nebaigtos gamybos gaminimo trukmę. 3.gatavos produkcijos realizavimo laikas – Tgp. Viena apyvartinių lėšų apyvartos ciklo trukme Tap , išreikšta dienomis, apskaičiuojama: Tap=Tga+Tng+Tgp. Apyvartos ciklas – laikas, reikalingas paversti pinigus atsargomis, gamyba ir vėl gauti pinigus. 31. Apyvartinių lėšų panaudojimo įvertinimo pagrindiniai rodikliai. Apyvartinių lėšų naudojimas įvertinamas rodikliais: 1.apyvartumas matuojamas apyvartinių lėšų skaičiumi per atitinkamą laikotarpį, kuris apskaičiuojamas Kap=Tpl/Tap, Tpl – planuojamasis atitinkamo laikotarpio dienų skaičius, Tap – vienos apyvartinių lėšų apyvartos trukmė, dienomis. 2.produkcijos gamybos vertė apyvartinių lėšų piniginiam vienetui. Skaitmenine išraiška šis rodiklis lygus apyvartumo koeficientui Kap , kuris apskaičiuojamas realizuotos produkcijos bendrąją sumą palyginus su vidutine apyvartinių lėšų suma pagal Kap=Pr/Lap, Pr – realizuotos produkcijos apimtis tam tikru planiniu laikotarpiu, Lap – vidutinės apyvartinės lėšos tuo pačiu laikotarpiu. Apyvartinių lėšų apyvartumo koeficientas parodo, kiek kartų apyvartinės lėšos atsinaujino, arba kiek produkcijos piniginių vienetų teko vienam apyvartinių lėšų piniginiam vienetui per atitinkamą laikotarpį. 3.vidutinė vienos apyvartos trukmė dienomis kuriam nors laikotarpiui apskaičiuojama Tap= Lap· Tpl/ Pr. kuo efektyviau naudojamos apyvartinės lėšos, tuo mažesnis Tap rodiklis. Kuo trumpesnė vidutinė vienos apyvartos trukmė, tuo daugiau apyvartų padaro apyvartinės lėšos, daugiau produkcijos pagamina įmonė (firma) su ta pačia apyvartinių lėšų suma. Todėl, spartinant apyvartinių lėšų apyvartumą, mažėja jų poreikis. Pvz., tarkime, kad 2000 metais įmonė realizavo produkcijos už 500 tūkst. litų, o jos vidutinė metų apyvartinių lėšų suma - 125 tūkst. litų. Tada vidutinė vienos apyvartos trukmė: Tap= Lap· Tpl/ Pr=125·360/500=90dienų, o apyvartinių lėšų apyvartumo koeficientas būtų: Kap=Pr/Lap=500/125=4apyvartos. Jeigu, tarkime, žinomas apyvartumo koeficientas, tada vienos apyvartos vidutinė trukmė: Tap=Tpl/ Kap=360/4=90dienų. Jeigu, tarkime, įmonė sutrumpins vienos apyvartos trukmę 18-ka dienų, t.y. nuo 90 dienų iki 72 dienų, tai apyvartumas bus 5 apyvartos (360 / 72). Šiuo atveju faktiškai produkcijos bus pagaminta už 625 tūkst. litų (125·5). Jeigu užplanuota pagaminti produkcijos už 500 tūkst. Lt, esant 5 apyvartoms per metus, tada reikės mažiau apyvartinių lėšų, nes Lap= Pr/ Kap=500/5=100tūkst.Lt. Taigi apyvartinių lėšų apyvartumo koeficientas ir vienos apyvartos trukmė dienomis apibūdina apyvartinių lėšų apyvartos greitį. Norint paspartinti apyvartinių lėšų apyvartumą, reikia mažinti jų buvimo laiką gamybos sferoje ir cirkuliacijos sferoje. 32 Kapitalo formavimas (Dar reikia pataisyt) Lygiai taip pat ir Įmonėms (firmoms) reikalingos lėšos (pinigai) veikiai pradėti, padengti kasdienėms išlaidoms ir plėstis. Veikiančiai įmonei, (firmai) nepaliaujamai reikia kapitalo, t.y. lėšų, naudojamų gamybinei veiklai plėsti ir vykdyti, o naujai besikuriančiai reikia pradinio kapitalo. Daugeliu atžvilgių pinigai gamybai yra kaip vanduo augalams. Lygiai taip pat ir Įmonėms (firmoms) reikalingos lėšos (pinigai) veikiai pradėti, padengti kasdienėms išlaidoms ir plėstis. Yra keletas įmonės kapitalo formavimo (kaupimo) šaltinių: veikiančios įmonės pelnas, parduodamos akcijos, bankų kreditai, užsienio šalių kapitalas (kuriant bendras įmones), naudojantis partnerių investicijomis, ir pan. Didžioji įmonės naudojamų piniginių lėšų dalis sukaupiama parduodant prekes bei teikiant paslaugas. Kadangi šios lėšos susidaro pačioje įmonėje, tai jos ir vadinamos vidinėmis lėšomis Kitos lėšos turi ateiti iš išorės, arba iš išorinių šaltinių; jos vadinamos išorinėmis lėšomis Firma pardavusi savo prekes ar suteikusi paslaugas, gauna pinigų, kuriuos naudoja išlaidoms padengti. Tarp jų - amortizacijos (nusidėvėjimo) išlaidoms, t.y. nusidėvėjusiems pagrindiniams fondams pakeisti. Lėšos, kurios lieka apmokėjus išlaidas, yra įmonės (firmos) pelnas, arba grynosios pajamos. tam tikra pelno dalis sulaikoma firmoje (įmonėje). Kadangi šios sulaikytosios pajamos kartu su amortizacijai (nusidėvėjimui) atidėta suma kyia iš pačios įmonės {firmos), tai jos kartu ir vadinamos vidinėmis lėšomis. Pagrindinis išorinių lėšų šaltinis yra paskolos ir parduotos akcijos bei obligacijos.Įmonė gali turėti: Kapitalo perteklių Kai įmonė sukaupia žymiai daugiau pinigų negu jai reikia. Kapitalo stygius Nepakankamai sukaupusios kapitalo kurių kapitalo fondai nepajėgūs padengti einamųjų išlaidų. Trumpalaikis finansavimas - tai trumpalaikės skolos kurias įmonei reikia sumokėti per vienerius metus. Jis yra naudojamas finansuoti trumpalaiki turtą; dažniausiai tai trumpalaikiai įsiskolinimai , naudojami prekių, paslaugų tiekėjams, įsiskolinimai darbuotojams už jau uždirbtą, bet dar neišmokėtą atlyginimą, banko kreditai, vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, kurie gali būti greit realizuojami. Ilgalaikis finansavimas - tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo. Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų. Garantuojamos paskolos - tai skolos, garantuojamos pagrindinėmis priemonėmis, kurias įmonės (firmos) užstato kaip įkaitą, sudarydamos įkaitinius raštus. Negarantuojamos paskolos - tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugo ta nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta. Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma, arba lizingas Lizingas (leasing) - tai mašinų, įrengimų, transporto priemonių, skaičiavimo technikos, taip pat gamybinės paskirties pastatų, statinių nuoma, kurią atlieka bankai arba jų dukterinės firmos ~ lizinginės kompanijos. Nuomos sutartis (lease) - tai teisėta sutartis, pagal kurią kokių nors aktyvų (pavyzdžiui, pastatų ir įrenginių) savininkas suteikia kam nors kitam teisę naudoti tą turtą nustatytą laiką mainais į periodišką rentos mokėjimą. 33Pinigų esmė Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Pinigai - visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkulia­cijos ir mokėjimo priemonių funkciją. Taigi pinigai yra tai, ką jie daro. Pinigais gali būti viskas, kas visuotinai imama mainais j prekes ir paslaugas. Valstybė apyvartoje naudoja kelias pinigų rūšis: grynuosius pinigus (valiuta), t.y. vyriausybės išleistus banknotus ir monetas; čekius; komercinius vertybinius popierius; indėlius iki pareikalavimo; terminuotuosius bei taupomuosius indėlius. Mažiems sandoriams savo šalyje mes naudojame monetas (Lietuvoje centus). Didesniems popierinius pinigus(litus). Mes parduo­dame savo paslaugas už pinigus darbo užmokesčio arba atlyginimo pavidalu ir naudojame tuos pinigus norimoms prekėms pirkti, pavyzdžiui, maistui, drabužiams, būstui, kultūriniams poreikiams irt.t. Faktiškai pinigai yra visa tai, kas konkrečioje visuomenėje plačiai vartojama ir pripažįstama kaip mainų priemonė, atsiskaitant už prekes ir paslaugas bei skolas. Pinigai dažnai vadinami „visų prekių preke" ir jie yra vienas įspūdingiausių žmonijos išradimų. 33Trumpai apie pinigų istorinę raidą Žiūrėdami j pinigus, kaip į tam tikrą ūkio evoliucijos padarinį, tegalime teigti, jog jie, kaip ir kalba, papročiai atsirado gaivališkai, neišvengiamai visose tautose tam tikroje ūkio ekonominės raidos pakopoje, plėtojantis prekių mainams, o šie galėjo atsirasti tik jau esant privačiai nuosavybei. Amžiams bėgant, pinigai keitėsi ir kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą, mainų priemonės vaidmenį atliko daug visokių daiktų, nelygu kokios buvo tautos ekonominės gyvenimo sąlygos. Apskritai pirmieji pinigai būdavo tokie, koks buvo tos tautos verslas: galvijai, odos, ginklai, papuošalai, kviečiai, rugiai, ryžiai, arbata, tabakas ir kt. Taigi pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai. Manoma, kad jie pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, Babilonijos žemėse apie 2500 m. prieš Kristaus gimimą. Tuo laiku Mažosios Azijos ir Egipto gyventojai mainydavo auksą, sidabrą ir varį į prekes bei paslaugas. Pirmieji metaliniai pinigai neturėjo mums įprastos monetų formos, o buvo gabalų, juostų, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių pavidalu. Manoma, kad pirmąsias monetas pradėjo kaldinti Lydijos karalius Gigas, tariamai gyvenęs VII a. prieš Kristų {dabartinėje Turkijos teritorijoje). Nors praeityje daugelis šalių teikė pirmenybę sidabrui, tačiau baigiantis XIX šimtmečiui, pinigų standartu, praktiškai priimtu visame pasaulyje, tapo auksas. Valstybės turėjo sunaudoti didžiulius išteklius gavybai aukso, kuris tenkino vien tik prekių mainų reikmes. Žmonės ieškojo tinkamesnių priemonių mainams vykdyti, vertei išsaugoti ir kainai nustatyti. . Pinigai tolydžio keitėsi ir vartoti šalies viduje buvo išleistas aukso pakaitalas - banknotas - garantuotas piniginis ženklas, „padengtas" auksu. Bankų leidžiamos notos, arba banknotai, reiškia bankų pasižadėjimą prireikus sumokėti banknoto pateikėjui jame (notoje) pažymėtą pinigų sumą, iškeisti į banko rūsiuose saugomą taurųjį ir brangų metalą. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618-907 m.). Po Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartojusios auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis, iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis. Šiandien aukso pinigų rezervai yra visai nedideli, praktiškai visi išleisti banknotai paremti visuomeniniu pasitikėjimu, ir padengti pinigus kokiu nors populiariu produktu tapo nebeaktualu. Dabar popieriniai pinigai yra padengiami tuo, kas bet kokį daiktą paverčia pinigais, - tai vienų žmonių įsitikinimu, kad kiti žmonės ims juos mainais. Didžioji pasaulinė ekonominė krizė (1929 - 1933m.) parengė dirvą aukso standartui panaikinti.Galiojant aukso standartui valiutų kursai esti fiksuoti. Buvo sukurta nauja fiksuotų valiutų kursų reguliavimo sistema, paremta ribotu kurso nukrypimu nuo pariteto . Paritetas - vienos Šalies piniginio vieneto santykis su kitos šalies piniginiu vienetu pagal jiems nustatytą aukso kiekį arba pagal jų perkamąją galią. Ši sistema pradėjo veikti 1944 m. ir buvo pavadinta Breton Vudo Po to buvo įtvirtintas dolerio standartas - valiutinė sistema, pagrįsta dolerio viešpatavimu. Tuo laiku egzistavo griežtai reglamentuotas dolerio ir aukso ryšys. Vyraujant dolerio standartui, valiutos buvo keičiamos greičiau į JAV dolerį negu j auksą, . Iki 1971 metų užsieniečiai buvo sukaupę tiek daug dolerių, kad JAV jau nebegalėjo garantuoti, kad jie bus padengti auksu. Tai buvo aukso keitimo j dolerius fiksuotu kursu politikos pabaiga. . Laisvas dolerio svyravimas reiškė perėjimo nuo fiksuotų valiutų kursų prie plaukiojančių valiutų kursų pradžią ir Breton - Vudo sistemos žlugimą. Ilgainiui pinigai tapo daug sudėtingesni ir už popierinius banknotus. Šiandieną pagrindinė pinigų masė yra įrašai bankų kompiuteriuose - einamosios sąskaitos, t.y. „kompiuteriniai, arba elektroniniai pinigai".Taigi Šie ir ateities projektai tik dar kartą parodo, kad pinigai ir toliau tobulėja, nes žmonės ieško kuo patogesnių, saugesnių ir patikimesnių mainų būdų. Kad ir kokia būtų pinigų forma, jie visada atliks pagrindines mainų, vertės mato ir teisėtos mokėjimo priemonės funkcijas, o jų masės ribotumas daro juos vertingus. 34 Pinigų funkcijos Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka ekonominiame gyvenime. Pinigai atlieka šias funkcijas: 1mainų priemonės; 2 apskaitos vieneto arba vertės mato;3 teisėtos mokėjimo priemonės;.4 vertybių laikymo, kilnojimo ir taupymo priemonės; 5 kapitalo judėjimo tarpininko. Pagrindinės funkcijos yra trys pirmosios, o iš jų išplaukia ir kitos. MAINŲ PRIEMONĖS FUNKCIJA. Žinome, kad žiloje senovėje vyko natūriniai mainai. Dabar tai vadinama barteriniais mainais. Tiesioginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą. Tačiau tiesioginiai mainai yra neefektyvūs. Visų pirma juose reikalaujama abipusio reikmių (norų) atitikimo t.y. reikia surasti, kas norėtų keistis prekėmis. Antra, iškyla nedalumo problema. Taigi tiesioginiai natūriniai mainai buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Pinigai tampa prekės mainų tarpininku (priemone), ir tada nebūtina, kad norai sutaptų. pinigai yra tarsi tarpininkas, palengvinantis mainus, šiuo atveju pinigai išsprendžia ir nedalumo problemą, o patys prekių mainai suskyla į du vietos ir laiko atžvilgiu santykiškai savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. APSKAITOS VIENETO arba VERTĖS MATO FUNKCIJA. Apskaitos vienetas tai pinigų ypatybė, leidžianti žmonėms matuoti ir užrašyti prekių bei paslaugų vertę ir finansuoti sandorius. Taip pat svarbu, kad būtų apskaitos vienetas, kurį galėtume naudoti kaip standartinį matą mainomų prekių vertei nustatyti ir užfiksuoti. . Naudodami pinigus, mes apibūdiname kiekvieną prekę ir paslaugą, tinkamą mainams; kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio, t.y. kiekviena prekė, turinti vertę, įgyja kainą. Piniginis vienetas - tai standartinis valiutos vienetas, kuris sudaro šalies vidaus pinigų kiekio pagrindą, pavyzdžiui, litas Lietuvoje arba markė Vokietijoje ir pan. Visos prekės ir paslaugos išreiškiamos standartiniu matavimo vienetu - pinigu, todėl prekiauti visame pasau­lyje labai paprasta. Pinigams yra būdinga visuotinė perkamoji galia t.y. jie gali būti panaudoti bet kokiai parduoti pateiktai prekei arba paslaugai pirkti. . Kadangi pinigai turi vertės mato funkciją, tai jais galima palyginti visas parduodamas vertybes ir sudaryti sudėtingus prekybinius sandorius, įtraukiant rinkos dalyvius, įvairias valstybes ir pan. TEISĖTOS MOKĖJIMO PRIEMONĖS FUNKCIJA. Ši funkcija nusako pinigų santykį su teisėtvarka ir yra nustatoma valstybės įstatymų, [statymas skelbia, kad tam tikros formos ir nominalo pinigai turi būti priimami tų asmenų, kuriems juos siūlote mainais už jums reikalingas prekes ir paslaugas. Įstatymas gali paskelbti, kad tam tikros formos pinigai yra teisėtoji mokėjimo priemonė mokant bet kokio dydžio sumas (t.y. neribota mokėjimo priemonė) arba jie yra teisėta mokėjimo priemonė tik iki tam tikros ribos(Lietuvoje centai) {t.y. ribota mokėjimo priemonė). Mūsų valstybėje Lietuvos banko pinigų ženklai yra neribota mokėjimo priemonė. VERTYBIŲ LAIKYMO, KILNOJIMO IR TAUPYMO PRIEMONĖS FUNKCIJA. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekių bei paslaugų pirkimui bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Dalies turto, pavyzdžiui, žemės, statinių ir pan., negalima perkelti j kitą vietą. Tuo tarpu pinigų dėka įvairias vertybes nesunku kilnoti iš vienos vietos į kitą. Pagaliau pinigus galima taupyti, pavyzdžiui jdedant juos j bankus. Žinoma, pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, nes jų perkamoji galia. KAPITALO JUDĖJIMO TARPININKO FUNKCIJA. Pinigai yra ir kredito, t.y. skolinimo, priemonė. Kapitalą pinigų pavidalu daug lengviau perduoti iš vienų rankų į kitas negu, pavyzdžiui, mašinas, įmones, pastatus ir kt. 34Pinigų paklausa Pinigų paklausa (money demand) - tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti, t.y. tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams. Taigi pardavėjai už savo prekes ir paslaugas nori gauti pinigų. kuo daugiau prekių ar paslaugų mainoma, tuo didesnė yra pinigų paklausa. Ta pati prekė, pereidama iš gamintojo didmenininkui, iš jo mažmenininkui, o iš šio -vartotojui, gali prisidėti prie keleriopo pinigų paklausos padidėjimo per keleto subjektų poreikius. Vadinasi, pinigų paklausa priklauso ne tik nuo mainomų prekių ir paslaugų apimties, bet ir nuo tų mainų dažnumo, kurį nusako skaičius žmonių, per kurių rankas pereina prekės, kol pasiekia galutinį vartotoją. Kuo didesnis prekybinis aktyvumas, t.y. prekių cirkuliacijos (apyvartos) greitis (sparta), skiriantį) nuo prekybos masto, tuo didesnė pinigų paklausa. 35 Pusiausvyra pinigų rinkoje Sujungę pinigų paklausą ir pasiūlą, galėsime nagrinėti pinigų rinką. Pinigų paklausą reiškia vertikali tiesė Sm. Paklausos ir pasiūlos tiestų sankirta nulemia pusiausvyros kainą. Panagrinėkime, kas atsitiks pakitus pusiausvyros padėčiai. Tarkime, iš pradžių pinigų paklausa pakito nuo 200 mlrd. Lt (S ) iki 150 mlrd. LtSm|). Pastebėsime, kad reikalingų pinigų kiekis viršija pasiūlą 50 mlrd. Lt prie to paties obligacijų suteikiamo procento, t.y. 5%. Šiuo atveju žmonės pasistengs prisitaikyti prie pinigų stygiaus, parduodami turimas obligacijas. Tada padidins jų pasiūlą, lyginant su paklausa rinkoje, ir taip numuš jų kainą. Ir atvirkščiai. O pusiausvyra būtų: reikiamų ir siūlomų pinigų kiekis yra 150 mlrd. Lt prie 7.5%. 36.Fiskalinės politikos esmė. Subalansuotas biudžetas. Savaiminė stabilizacija. Fiskalinė politika (fiscal policy) -valstybės iždo politika, reguliuojant vyriausybės išlaidas ir formuojant jos pajamas mokesčių dėka. Fiskalinę politiką kuria Seimas ir vyriausybė. Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Tarkim, jeigu vyriausybė, Seimui leidus, didina išlaidas tokiems projektams kaip kelių tiesimas, valymo įrenginių ar naftos produktų terminalo statyba.tai ji tiesiogiai didina cemento, metalo bei kitų medžiagų paklausą. Vadinasi, didėja ir visuminė paklausa. O jeigu mažinami mokesčiai arba didinama pinigų masė, tai visuomenė linkusi daugiau išleisti, ir vėl didėja visuminė paklausa. Taigi jeigu vartotojų ir vyriausybių vartojimas padidėtų, tai padidėtų ir BVR o ekonomika įžengtų j ekonominio pakilimo fazę. Subalansuotas (visiško užimtumo) biudžetas rodo, koks butų biudžeto deficitas ar pertek­lius, jeigu metus ekonomika funkcionuotų visiško užimtumo sąlygomis. Visiško biudžeto užimtumo multiplikatorius parodo, kad lygus mo­kesčių (T) ir vyriausybės išlaidų (G) prieaugiai sukelia pusiausvyros BNP augimą vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydžiu. Subalansuotas biudžetas nėra nei deficitinis, nei perteklinis. Savaiminė stabilizacija - t.y. mokesčių varijavimas proporcingai BNP - sudaro galimybę naudoti einamojo biudžeto pertekliaus ar deficito duomenis kaip vyriausybės fiskalinės padėties rodiklį (indeksą). Vyriausybės deficitas padeda išlaikyti dideles grynąsias pajamas bei vartojimą, todėl sumažina nuosmukį. Pagrindinė idėja yra ta, kad mes negalim pasakyti nieko esminio apie vyriausybės fiskalinės politikos rezultatus, t. y. ar teisingai buvo manipuliuojama mokesčiais ir išlaidomis, vertinant ankstesnius biudžeto pertekliaus ir deficito duomenis. Konkretus biudžeto perteklius ar deficitas atspindi ne tik galimus sprendimus dėl išlaidų ar mokesčių, bet ir pusiausvyros BNP lygį. Vadinasi, mokesčiai varijuoja proporcingai BNP. 37. Fiskalinės politikos priemonės. Fiskalinė politika (fiscal policy) -valstybės iždo politika, reguliuojant vyriausybės išlaidas ir formuojant jos pajamas mokesčių dėka. Fiskalinės politikos priemonėmis siekiama sureguliuoti visuminę paklausą, tinkamai naudojant vyriausybės galias nustatyti mokesčius ir daryti išlaidas reguliuojant ūkinės veiklos aktyvumą, ir stabilizuoti šalies ekonomiką. Fiskalinę politiką kuria Seimas ir vyriausybė. Vyriausybės fiskalinė politika realizuojama mokesčiais bei biudžeto išlaidomis paveikiant visuminės paklausos funkciją. Jei mokesčiai mažinami arba vyriausybės išiaidos didinamos, paklausos kreivė pasislenka dešinėn, sukeldama BNP augimą. Jei mokesčiai didinami arba (ir) vyriausybės išlaidos mažinamos - visuminės paklausos kreivė persikelia kairėn ir BNP sumažėja. Vadinasi, keisdama mokesčius bei savas išlaidas, vyriausybė keičia visuminę paklausą ir gali pašalinti arba sumažinti recesinį arba infiiacinį tarpsnius. Valstybinis prekių ir paslaugų vartojimas tiesiogiai didina visuminę paklausą. Mokesčiai netiesiogiai, per grynųjų pajamų mažėjimą mažina visuminę paklausą, vadinasi, mokesčiai ir valstybinis vartojimas yra valstybės įrankiai, siekiant pusiausvyrą atitinkančio BNP lygio. Taigi fiskalinę politikągalima reguliuoti visuminę paklausą. Naudojama įvairi fiskalinės politikos taktika. Ekonomiką paprastai padeda stabilizuoti tai, kad vyriausybės biudžetas nuosmukių metu savaime tampa deficitinis, o infliacinių pakilimų laikotarpiu - perteklinis. Stabilizuojant ekonomiką siekiama padidinti mokesčių dydį. Nevykdant piniginės ir fiskalinės politikos, nukreiptos link ekonomikos stabilizavimo gali atsirasti nereikalingi gamybos apimties svyravimai, paaštrėti nedarbo ir infliacijos problemos. Ekonominio sąstingio metu fiskalinė politika reikalauja jungti vartotojų bei verslo mokesčių mažinimą ir vyriausybės išlaidų didinimą. 38. Monetarinė politika. Monetarinė politika -valstybės centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų pasiūlą ir reglamentuojanti kreditus, sie­kiant veikti šalies ekonomiką, ypač kontroliuojant infliaciją ir skatinant ekonomikos augimą. . Monetarinę politiką nustato šalies centrinis bankas. Monetarininkai tiki, kad infliaciją geriausia kontroliuoti pinigų kiekiu. reguliuojant pinigų kiekio (masės) didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius, galima palaikyti monetarinę politiką, vykdant Šalies vyriausybės ekonominio stabilizavimo strategiją. Monetarine politika ekonominio sąstingio laikotarpiu siekiama didinti pinigų pasiūlą, centriniam bankui panaudojant šias reguliuojančias priemones: a) didinant vyriausybės vertybinių popierių pirkimą; b) mažinant bazinę palūkanų, arba diskonto normą ir c) bankų būtinųjų rezervų normas. Monetarinės politikos tikslas – skatinti nacionalinio produkto augimą, mažinti nedarbą. 39. Infliacijos turinys. Infliacijos tipai, rūšys, priežastys. Pasiūlos, paklausos, kaštų sąlygota infliacija. Praktinėje ūkinėje veikloje ilgesnis kainų kilimo laikotarpis, kai piniginio vieneto, pavyzdžiui, lito, vertė krinta, vadinamas infliacija , o kainų mažėjimo laikotarpis, kai lito vertė kyla, vadinamas defliacija. Infliacija - piniginio vieneto per­kamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį. Infliacija yra pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimas. Kol kainos didėja nedaug, nėra prasmės kalbėti apie infliaciją. šis terminas vartojamas tiktai ilgai trunkančiam kainų kilimui apibūdinti. Infliacijos tipai: šliaužiančioji ir šuoliuojanti (hiperinfliacija, superinfliacija). Lėtoji (šliaužiančioj!) infliacija (creeping inflation) - tai nedidelis, laipsniškas bendrojo kainų lygio didėjimas ekonomikoje; tai teorinis santykiškai stabilių kainų būvis, kai infliacijos prieaugis per metus ne didesnis kaip 1 - 3 procentai. Hiperinfliacija (hypBrinflation) - tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas, pavyzdžiui, kartais viršijantis 1000 procentų per metus. Retas reiškinys. Ji paprastai būna susijusi su politiniais sukrėtimais ir šalies ūkio suirute. Atsiranda valstybėse, turinčiose ypač sunkių ekonominių problemų. Spartesnė pinigų pasiūla skatina kainų didėjimą, t.y. infliaciją. Kitaip tariant, kai pinigų šalyje padaugėja daugiau, negu reikia šalies ūkio gyvenimui, arba kai kainos kyla ilgiau, atsiranda infliacija. Kai banknotų pasiūla didėja greičiau už prekių pasiūlą, infliacija tampa realybe. Yra žinomos ir aprašomos tik pačios bendriausios infliacijos priežastys - paklausos pokytis ir padidėjusios gamybos sąnaudos. Paklausos sukeltą infliaciją lemia perkamųjų galių perteklius, pakeliantis kainas, pavyzdžiui, per daug pinigų, per mažai prekių. Šiuo atveju prekės arba paslaugos paklausa didėja greičiau nei gamintojai gali ją patenkinti ir todėl pakyla kainos. Sąnaudų sąlygojama infliacija, arba pasiūlos infliacija, atsiranda tuomet, kai, kylant darbo užmokesčiui ir kilų gamybos sąnaudų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kilimą sąlygoja sąnaudų didėjimas. Tai. dar vadinama rinkos galios sąlygojama infliacija. 40.Infliacijos pasekmės. Antiinfliacinės priemonės. Infliacija - piniginio vieneto per­kamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį. Infliacija nevienodai veikia žmones: vieni dėl jos nukenčia, kiti - laimi. Bendru atveju pralaimi pinigų skolintojai, o laimi - skolininkai. Pinigai praranda perkamąją galią. Už sutaupytus pinigus galima nusipirkti mažiau prekių, o skolininkams lengviau grąžinti skolas. Dėl infliacijos labiausiai nukenčia: a) santykinai pastovias - fiksuotas pajamas uždirbantys žmonės; b) verslininkai c) skolintojai; d) taupytojai ir e) socialiai remtini žmonės, pavyzdžiui, senatvės pensininkai. Infliacijos metais gyvenimas brangsta, todėl reikia uždirbti daugiau, kad gyventum kaip anksčiau. Infliacija naudinga tik tiems, kurie lengvai gali padidinti savo pajamas, o taip pat skolininkams ir valstybei. Nors tam tikros visuomenės grupės gali laimėti iš kylančių kainų dėl infliacijos, tačiau didesnė dalis žmonių ir visa ekonomika veikiau nukenčia. Infliacija Ir nedarbas - tai dvi svarbiausios makroekonomikos problemos, kurių ryšį parodo Filipso kreivė. Kuo mažesnis infliacijos lygis, tuo didesnis nedarbas ir priešingai. S t a g f I i a c i j a - tai ekonominė situacija, pasižyminti sparčiais infliacijos ir nedarbo augimo tempais. Priešingas infliacijai reiškinys yra defliacija. Defliacija (deflation) - prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį. Kitaip tariant, defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą. Jeigu valstybės infliacijos tempai yra per greiti arba prekybos deficitas per didelis, tai vyriausybė gali nuslopinti ekonominį aktyvumą, padidindama mokesčius ir sumažindama vartojimą. Taigi tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės ūkį veikia neigiamai. Tik pinigų perkamosios galios pastovumas gali laiduoti viso valstybės ūkio ir jo atskirų narių gerovę. Antiinfliacinės priemonės. Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, indeksavimas. 1.Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas-visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą („įšaldant" juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą. 2. Kol atlyginimai ir kainos būna įšaldyti, ekonomikoje tiek infliacija, tiek ir nedarbas iŠ tikrųjų būna pažaboti, ir ūkis rutuliojasi gan tolygiai. Prekės fiksuotomis, žemiau pusiausvyros esančiomis kainomis būtų išperkamos, atsirastų prekių stygius. Dėsningai kristų prekių kokybė - tai natūrali prekių stygiaus pasekmė. Atsirastų favoritizmas („pažintys"), eilės, kyšiai, natūralūs mainai, plėtotųsi „juodoji rinka". 3. Sėkmingesnė gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku bedarbių ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ilgai toks įmonininkų ir profsąjungų harmoningas bendradarbiavimas negali tęstis. 4. pajamų indeksavimas skirtas kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių, indeksavimas - tai darbo užmokesčio ir algų, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu. 5. Darbo užmokesčio indeksavimas. Žinomi keli būdai, kaip darbuotojai gali apsisaugoti nuo infliacijos. Vienas būdas - išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Tai irgi turi neig.pasėkmių. 6. Dalyvavimo pelnuose sistema reiškia, kad darbuotojai šalia pagrindinio darbo užmokesčio gauna dar ir kompanijos pelno dalį. Antiinfliacinės politikos esmė. Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą,keičiant jų santykį, Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!