Valstybės ekologinė funkcija, jos pasireiškimo kryptys

 1. Valstybės ekologinė funkcija, jos pasireiškimo kryptys Valstybės ekologinės funkcijos atsiradimas – tai pirmiausia ekologinių poreikių veikimo tiesioginė išraiška ir pasekmė. Ekologiniai poreikiai susiformuoja dėl materialinių gyvenimo sąlygų pokyčių: blogėja aplinkos kokybė ir t.t. Materialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai nėra tiesioginė priežastis ekologinei funkcijai atsirasti. Tarp priežasties (aplinkos kokybės blogėjimas) ir pasekmės (valstybės ekologinė funkcija) yra tarpinė grandis - visuomenės ekologiniai poreikiai. Jų turinys -reikalavimas pertvarkyti socialinių ryšių struktūrą pagal gamtos dėsnių veikimą. Ekologiniai poreikiai – valst. ekologinės funkcijos atsiradimo pirminis šaltinis. Ekologiniai poreikiai apskritai - tai tam tikros aplinkos būklės, užtikrinančios visuomenės egzistavimą ir vystymąsi, reikalavimai, kuriems realizuoti būtina imtis konkrečių priemonių. Valstybė savo ekologinę funkciją ima formuoti tada, kai dėl intensyvaus poveikio aplinkai pradedami justi neigiami ekologiniai padariniai: užteršta aplinka, nualinti gamtos ištekliai, ir pan. Ekolog. poreikiams tenkinti reikalingos tam tikros gamtinės ir visuomeninės sąlygos (švari aplinka, aplinkos naudojimo santykių pertvarka. Ekologiniais interesais yra poreikiai, reikalaujantys visos visuomenės bendrų pastangų. Šiuos požymius atitinka ekologiniai poreikiai. Valstybės ekologinės funkcijos esmė. Ekologiniai interesai lemia specifinės veiklos (aplinkos apsaugos) atsiradimą. Aplinkos apsauga plačiąja prasme - tai visuomenės ir valstybės priemonių, užtikrinančių harmoningą visuomenės ir aplinkos sąveikos raidą, sistema. Aplinkos apsauga laikytina savarankiška valstybės funkcija (t.y. ekologine), kitaip tariant, valdymo mechanizmo reguliuojama, savarankiškus tikslus ir programą turinti valstybės veiklos kryptis. Ekologinės politikos tikslas – harmoningos pusiausvyros tarp visuomenės ir aplinkos palaikymas. Teisė į sveiką aplinką pripažįstama kaip viena iš žmogaus teisių ir laisvių. Valstybė įsipareigoja imtis visų galimų priemonių aplinkos apsaugai – t.y. vykdo ekologinę funkciją. Valstybė turi derinti ekologinius ir ekonominius interesus. Ekologinės funkcijos įgyvendinimo kryptys: a)racionalaus gamtos išteklių naudojimo organizavimas ir reguliavimas; b)aplinkos ir jos objektų apsauga; c)gamtos išteklių atkūrimas d)gamtinės aplinkos gerinimas.Kiekviena šių krypčių turi savarankiškus uždavinius ir jų realizavimo būdus bei priemones ir sudaro valstybinį teisinį reiškinį - valstybės ekologinę funkciją, kurios galutinis tikslas - sudaryti ir palaikyti sveikas ir saugias visuomenės gyvenimo sąlygas. Ekologinė funkcija pasireiškia per valstybės institucijų priemones ir veiksmus: a) aplinkos apsaugos politikos ir strategijos formavimas ir realizavimas; b) aplinkos apsaugos programų ir schemų tvirtinimas, poveikio aplinkai vertinimas; c) gamtos išteklių apskaita, naudojimo planavimas ir reguliavimas; d) mokslinis-techninis aprūpinimas; e) valstybės institucijų, kurios užtikrina aplinkos apsaugos valdymą, kūrimas; f) ekologinis švietimas, kadrų rengimas. 1996.10.25 d. LR S patvirtino Valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, kur įvertinta aplinkos būklė, aplinkos apsaugos tikslai, prioritetai, politikos principai, parengta priemonių programa, numatomi rezultatai. Aplinkos apsaugos tikslai nustatyti pagal objektus – vandenų, dirvos, oro, biotos, atliekų tvark , ir t.t. apsaugos tikslai; 2.Valstybės ekologinės funkcijos realizavimo teisinis mechanizmas Ekologinės funkcijos realizavimo mechanizmą sudaro: a) teisės ekologizavimas b) ekologinės teisės normos c) ekologiniai teisiniai santykiai Ekologiniai reikalavimai - tai tinkamo santykio su aplinka ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į tai, kaip funkcionuoja aplinka, veikiama gamtinių ir antropogeninių faktorių, savo ruožtu lemiančios žmogaus (visuomenės) veikimą aplinkos ir jos objektų atžvilgiu konkrečioje situacijoje. ER – ET pagrindas. ER kylantys iš objektyvių gamtos dėsnių. ER šaltiniai: 1) aplinka; 2) objektyvūs gamtos dėsniai; 3) žmogaus pažintinė veikla. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro vieningą hierarchinę sistemą ER skirstomi: 1. liečiantys visą aplinką - svarbesni, nes įgalina išsaugoti aplinką kaip vieningą visumą; 2. kylantys iš atskirų objektų – siekia to paties, bet per atskirų objektų apsaugą; šių reikalavimų pobūdį lemia aplinkos objektų specifika. Realizuojama įvairiomis priemonėmis, jų visuma sudaro šios funkc. realizavimo mechanizmą. Teisės ekologizavimas – veikla, įtvirtinanti ekologinius reikalavimus teisės normose. Siekiama kad t. n. atitiktų ER – tai pasiekiama teisės ekologizavimo procese. Ekologiniai reikalavimai turi praeiti tam tikrą transformavimosi procesą. TE mechanizmo pažinimas – aktualus, ypač dabar, dėl naujų įstatymų kūrimo, harmonizuojant įstatymus su ES aktais. TE galima apibūdinti kaip objektyviai sąlygotą, sudėtingą ekologinės esmės suteikimo teisei procesą, pasireiškiantį moksliškai pagrįsta veikla teisiškai įtvirtinant ekologinius reikalavimus, kuri lemia teisės struktūros, turinio ir funkcijų raidą. TE vyksta dviem formomis: 1. Ekologinių teisės normų sukūrimas ir įjungimas į teisės sistemą; 2. Jau sukurtų teisės normų taikymas aplinkos apsaugos tikslais. Abiejų formų įgyvendinimo atveju TE įgauna tam tikrą teisinį rezultatą - arba sukuriama nauja ekologinė teisės norma, arba išplečiama esamų teisės normų veikimo sfera. Teisė, naudojanti mechanizme ekologinius reikalavimus, patvirtina jų svarbą ir funkcinę ypatybę – riboti žmogaus veiklą aplinkos atžvilgiu. ER-us formuoja ekologija, o teisė per TE jiems suteikia privalomą pobūdį. Ekologizavimas sukelia pasikeitimų teisėje – atsiranda teisės normos, kurios sudaro atskirą teisės sistemos dalį. 3.Ekologinės teisės normoms būdingi bendri t.n. bruožai. Specifiką lemia santykiu specifika. ETN yra įvairiose teisės šakose, bet didžiausia dalis sukoncentruota ET. ETN - įtvirtina ir saugo jau susiklosčiusius visuomeninius ekologinius santykius, skatina naujų ekologinių santykių atsiradimą. Ekologinės teisės normos - tai visiems privalomos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusią ekologinių dėsningumų pažinimo pagrindu, ir reguliuojančios visuomenės ir aplinkos sąveikos santykius pagal ekologinius reikalavimus. ETN elgesio teisėtumo kriterijumi pripažįsta ER. Teisės ekologinės normos: - įtvirtina tam tikrus visuomenės ir aplinkos sąveikos elgesio modelius; - pateikia tokio elgesio valstybinį įvertinimą; - numato galimas tokio elgesio pasekmes - teigiamas ar neigiamas. ETN normų tikslas – programuoti veiklą, būti elgesio teisėtumo kriterijumi. ETN klasifikavimas. Pagal reguliatyvinių funkcijų ypatumus: 1) Bendros vienatikslės ETN reguliuoja visuomenės santykius su aplinka, kaip integruotu poveikio objektu. Tikslas - apsaugoti visą gamtinę sistemą, neskaidant jos į atskirus poveikio objektus. Išreikštos Aa įstatyme 2) Specialiųjų ETN paskirtis - reguliuoti visuomenės sąveiką su tam tikrais aplinkos objektais. Šių normų tarp ETN daugiausia. Priskiriamos ETN, reglamentuojančios žemės, žemės gelmių, miškų, vandens, gyvūnijos, augalijos, atmosferos oro naudojimo ir apsaugos santykius 3) Daugiatikslės ETN reguliuoja įvairius visuomeninius santykius, kartu darydamos poveikį aplinkos parametrams. Jos numato atsakomybės priemonių taikymą už ekologinius teisės pažeidimus, aplinkos apsaugos priemonių finansavimo tvarką ir pan. Pagal tikslus ETN: 1. nustatančios aplinkos ir jos objektų charakteristikas; 2. apibūdinančios visuomenės ir aplinkos sąveikos turinį; 3. nustatančios aplinkos siekiamą būklę; 4. nustatančios ekologinių santykių subjektinę sudėtį; 5. reglamentuojančios veiklą, darančią poveikį aplinkai; 6. reguliuojančios aplinkos būklės stebėjimą; 7. įtvirtinančios atsakomybės priemones asmenims, pažeidusiems aplinkos apsaugos reikalavimus. Pagal ETN turinio santykį su ER visos ETN skirstomos į dvi dideles grupes. 1. kurios tiesiogiai išreiškia ER; • nustato ekologinio - teisinio reguliavimo tikslus ir uždavinius, • įtvirtina visuomenės ir aplinkos sąveikos principus, • suteikia ekologinių santykių dalyviams pozytivias subjektinias teises. 2. kurios neturi informacijos apie ekologinius reikalavimus, bet įtvirtina ekologinių reikalavimų įgyvendinimo priemones. 4. Ekologiniai teisiniai santykiai - atsiranda ir funkcionuoja ETN pagrindu. ETS vertintini kaip visuomeninių santykių reguliavimo ETN procesas ir rezultatas. Teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostę saugant ir naudojant aplinką bei jos turtus, yra teisinio pobūdžio ir suprantami kaip ekologiniai teisiniai. Ekologiniai teisiniai santykiai - valiniai ekologinėmis teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kylantys sąveikaujant visuomenei ir aplinkai. Grupės pagal poveikio aplinkai formas: 1) medžiagos ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai (daugiausia gamtos išteklių naudojimo santykiai); 2) medžiagų ar energijos įterpimo į aplinką santykiai (teršiančių medžiagų emisija į aplinką); 3) aplinkos būklės atkūrimo santykiai (kylantys atkuriant pažeistas ekologines sistemas, gamtos išteklius ir kt.); 4) naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (aplinkos naudojimo poilsiui, sveikatingumo reikmėms ir kt.); 5) kai kurių gamtos objektų ar kompleksų eliminavimo iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės (įvairių saugomų teritorijų steigimo santykiai); 6) visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį (teritorijų planavimą, aplinkos monitoringą, ūkinės veiklos projektavimą ir pan.). Pagal pobūdį: 1. materialieji – reguliuojami teisės normomis, kurios nustato teises ir pareigas; 2. procesiniai – atsiranda, kur įtvirtinta aplinkos apsaugos tvarka. Pagal turinį: 1. santykiai, kurie kyla nuosavybės srityje; 2. gamtos išteklių naudojimo srityje; 3. valdant aplinkos apsaugą, gamtos išteklių naudojimą; 4. atsakomybės taikymo srityje. 5. Ekologinės teisės samprata Pirmiausia buvo pradėti reguliuoti žemės santykiai, susiformavo žemės teisė, vėliau ir kitų gamtinių išteklių naudojimo reguliavimas žemės teisės ribose. Iš žemės teisės išsiskyrė – miškų, vandenų, žemės gelmių, gyvūnijos teisė. XX a. atsirado aplinkos apsaugos problema. Taigi, susiformavo aplinkos apsaugos kaip vieningos sistemos, teisė. Grupės: atskirų išteklių naudojimas ir apsauga, visos aplinkos apsauga. Dabar atsirado integracijos būtinybė: reikia vieningos teisės šakos, nes gamtoje viskas yra susiję, dėl to visi santykiai turi būti reguliuojami vienos teisės šakos. Teisės normos, atsiradusios teisėje įtvirtinus ekologinius reikalavimus, sukūrė gamtos apsaugos teisę. Vykstant ekologinio - teisinio reguliavimo integracijai, susiformavo ekologinė teisė. Tai yra ekologinių teisės normų, reguliuojančių visuomeninius aplinkos apsaugos ir naudojimo santykius, remiantis elgesio atitikimu ekologiniams reikalavimams, siekiant užtikrinti žmogaus teisės į sveiką ir švarią aplinką realizavimą, sistema. Ekologinės teisės šaka – kompleksinė teisės šaka, apimanti 2 santykių grupes: 1. santykius aplinkos apsaugos srityje 2. santykius gamtos išteklių naudojimo ir valdymo srityje. Ekologinė teisė – kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro teisės normų sistema, valstybinio suvereniteto bazėje reguliuojanti visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, tikslu užtikrinti gyvybinius visuomenės poreikius. 6. Ekologinės teisės dalykas ir objektas Dalykas - visuomeniniai ekologiniai santykiai, kuriais yra realizuojama visuomenės ir aplinkos sąveika. Šie santykiai klostosi aplinkos apsaugos srityje ir reikalauja tam tikro reguliavimo mechanizmo. Ekologinių santykių objektas - aplinka, kaip sudėtinga dinaminė ekologinė sistema. Aplinka - gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. (AA įst.) Kaip vieningas ekologinės teisės objektas, aplinka struktūriškai susideda iš tam tikrų elementų, dėl kurių naudojimo ir apsaugos taip pat susiformuoja tam tikri ekologiniai santykiai, reguliuojami ekologinės teisės. Tai gamtos objektai - išbaigti tarpusavyje susiję ekologiniai kompleksai, atliekantys svarbias ekologines, ekonomines bei socialines funkcijas. Yra kriterijai, pagal kuriuos tam tikri gamtos objektai priskiriami ekologinės teisės objektui. 3 požymiai: 1.natūrali gamtinė prigimtis 2.objektyvus ryšys su gamtine aplinka (lemiantis požymis) 3.socialinis - ekologinis vertingumas – objekto sugebėjimas atlikti įvairias ekologines ir k.t. funkcijas. Ekologinių santykių objektas yra ne aplinka ar gamtos objektai apskritai, bet šių objektų būklė ir kokybė, kuri būtina žmogaus teisei į sveiką ir švarią aplinką patenkinti. Svarbus ekologinės teisės objektas yra gamtinės sąlygos ir gamtos ištekliai. Gamtinės sąlygos sudaro galimybę žmogaus veiklai. Gamtos ištekliai - tai gamtos elementai ir jėgos, kurios gali būti panaudotos ūkinėje ar kokioje kitoje veikloje, kad patenkintų tam tikrus ekonominius poreikius. Pagal gamtines savybes bei atkūrimo sąlygas gamtos ištekliai skirstomi: 1) sąlygiškai pastovius (žemė, vanduo, oras, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai bei atoslūgiai); 2) biologinius-atsikuriančius (visa gyvoji gamta) 3) ribotus (naudingosios iškasenos). Ekologiniai santykiai susiformuoja ir dėl gamtinių kompleksų. Gamtiniai kompleksai - tai yra ta aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę, todėl valstybė nustato specialų jos apsaugos režimą. GK savarankišku ekologinės teisės objektu tampa, kai priimamas sprendimas nustatyti specialų apsaugos režimą. GK priklauso įvairios saugomos teritorijos, įsteigtos įstatymų nustatyta tvarka. Ekologiniai santykiai atsiranda ne dėl paprasto aplinkos vartojimo ūkiniais ar kitais tikslais, bet dėl tam tikros aplinkos būklės išsaugojimo, todėl pagal savo pobūdį ekologiniai santykiai yra ekonominiai-ekologiniai. Visi ekologiniai santykiai, atsižvelgiant į tikslus, skirstomi į aplinkos naudojimo bei aplinkos išsaugojimo santykius. Ekologinės teisės dalyką sudaro visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių santykių, išreiškiančių valinius ryšius tarp žmonių ir atsirandančių dėl racionalaus gamtos išteklių naudojimo bei atkūrimo ir aplinkos išsaugojimo bei gerinimo. 7. Ekologinės teisės metodas. ET yra kompleksinė teisės šaka, turi savo metodą.(M - priemonės, būdai) ET naudojamas specifinis ekologizavimo metodas, pagrįstas teisės subjektų elgesio atitikimu objektyviems ekologiniams reikalavimams. ET uždavinys – viso visuomeninių santykių komplekso reguliavimas, o iš to išplaukia ir specifika – ekologinė teisė apjungia metodus, taikomus administracinėje ir civilinėje teisėje. Nėra mechaniškai jungiami, bet derinami įgauna naują turinį. CT metodas: ekologinės teisės objektai yra materialinės vertybės, priklausančios arba valstybei, arba asmenims – subjektai yra savarankiški, autonomiški (tarpusavyje lygūs), bet nėra tos teisės subjektų veikimo laisvės, kuri būdinga civiliniam teisiniam visuomeninių santykių reguliavimo metodui. AT metodas: šalys nėra lygios – AT santykiai atsiranda: 1. naudojant valstybei nuosavybės teise priklausančius gamtos išteklius, 2. tarp valstybinių valdymo institucijų ir gamtos išteklių naudotojų, 3. administracinio teisinio akto pagrindu (leidimas naudoti gamtos išteklius ir pan.). Metodai apjungiami organiškai, ne mechaniškai, ir sudaro kokybiškai naują metodą. 8. Ekologinės teisės sistema Normos grupuojamos į institutus, kurie sudaro ET teisės sistemą. Ekologinis teisinis institutas - tai funkciniais ryšiais susietų ekologinės teisės normų grupė, kuri reguliuoja vienarūšius santykius, atsirandančius visuomenės ir aplinkos sąveikos sferoje. ET priklauso nekodifikuotoms teisės šakoms, todėl jos sistema nėra įtvirtinta vieningame teisės akte, bet susiformavo ekologinio teisinio reguliavimo praktikoje. Bendri ekologiniai teisiniai institutai: 1. Aplinkos apsaugos valdymo - normos įtvirtina pagrindines valstybės ekologinės politikos kryptis, jas realizuojančių valstybės institucijų sistemą; pagrindines aplinkos apsaugos valdymo funkcijas; nustato institucijų kompetenciją aplinkos apsaugos srityje. 2. Gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės - reguliuoja gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės atsiradimą; įtvirtina bendruosius reikalavimus gamtos išteklių naudotojams ir savininkams; nustato bendrąsias teises ir pareigas. 3. Ūkinės veiklos ekologinio reguliavimo - įtvirtina pagrindinius ūkinės veiklos planavimo ir projektavimo, ūkinės veiklos objektų statybos ir eksploatavimo reikalavimus; nustato kenksmingų medžiagų naudojimo tvarką, kad būtų užtikrintas ekologiškai pagrįstas aplinkos naudojimas. 4. Teisinės atsakomybės už ekologinės teisės pažeidimus - sudaro sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus dėl ekologinius teisės pažeidimų. ET įtvirtina tik bendruosius atsakomybės taikymo pagrindus, o konkrečias priemones numato kitų teisės šakų normos. Išimtį sudarytų tik normos, numatančios atsakomybę dėl padarytos žalos, reglamentuojančios aplinkai žalingos veiklos nutraukimą - priklauso ekologinės teisės sistemai. Šiuos institutus sieja, kad jų normos taikytinos visų kitų ET institutų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams, todėl jie vadintini bendraisiais. Visi kiti ekologiniai teisiniai institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą bei apsaugą. 9. Ekologinės teisės šaltiniai ET šaltinis - tai kompetentingos institucijos nustatyta tvarka priimtas teisės aktas, kuris įtvirtina teisės normas, reguliuojančias tam tikrus visuomeninius ekologinius santykius elgesio atitikimo ekologiniams reikalavimams pagrindu. ETŠ sudaro sistemą, išskiriamos atskiros grandys (ekologinės teisės šaltinių rūšys). Pagal teisinę galią ekologinės teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Pagal teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių apimtį ET teisės šaltiniai: 1 Bendrieji - teisės aktai, kurių normos reguliuoja įvairius visuomeninius santykius ir yra skirtingų teisės šakų šaltiniai. LR K svarbūs - 53 ir 54 str. (53 - įtvirtina bendrą valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 numato pagrindines šios pareigos realizavimo kryptis). K sakoma, kad “Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją". Ši nuostata yra viso ekologinio teisinio reguliavimo pagrindas priimant teisės aktus, reglamentuojančius visuomenės veiklą, siekiant išvengti kenksmingo poveikio aplinkai. Svarbią reikšmę ekologiniam teisiniam reguliavimui turi ir K 47 str., įtvirtinantis gamtos išteklių nuosavybės formas, išskirtinės LR nuosavybės teisės objektus. 2 Specialieji ETŠ - būdinga, kad reguliuoja išskirtinai ekologinius visuomeninius santykius. LR Aa įst. – įtvirtina sąvokas, principus, valdymo institucijų struktūrą, piliečių dalyvavimo formas, teises ir pareigas, statybos, priėmimo eksploatacijon nuostatas ir t.t. Įtvirtintas ir ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas. Remiantis Aa įst. priimami specialūs įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys tam tikrų gamtos išteklių ir vietovių naudojimo bei apsaugos santykius. Saugomų teritorijų, Žemės, Miškų, Žemės gelmių įstatymas ir kt. Tarptautinės sutartys kaip ETŠ - laikytinos 1995 m. ratifikuotos Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija ir Biologinės įvairovės konvencija, 1996 m. ratifikuota Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija. Nemažai, kurios nėra ratifikuojamos, bet sudaromos patvirtinant jas Vyriausybėje, prisijungiant prie jų nustatyta tvarka. Kartais yra sudaromi tarpžinybiniai susitarimai tarp Aplinkos apsaugos ministerijos ir užsienio valstybių atitinkamų institucijų. Tokios sutartys nesukuria LR tarptautinių įsipareigojimų, todėl nelaikomos tarptautinėmis sutartimis. 10. ES aplinkos teisės ypatumai 1995 m. pasirašyta LR ir ES asocijuotos narystės sutartis, leidžianti Lietuvai dalyvauti Europos integracijos procese, taip pat ir integruotis į bendrą aplinkos apsaugos politiką. Todėl būtina pažinti ES aplinkos apsaugos politiką ir aplinkos teisę, kadangi Asociacijos sutartyje numatyta, kad Europos Sąjunga pirmenybę teikia įstatymų suderinimui konkurencijos, darbo saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo srityse. 1972 m. valstybių ir vyriausybių vadovų Paryžiaus konferencija, pradėta vykdyti vieninga ES aplinkos apsaugos politika, siekiama: 1) išsaugoti ir gerinti aplinkos kokybę; 2) užtikrinti sveikatos apsaugą; 3) užtikrinti taupų ir racionalų gamtos išteklių naudojimą, 4) dalyvauti sprendžiant aktualias regionines ir globalines aplinkos apsaugos problemas. Panašūs tikslai yra įtvirtinti ir LR įstatymuose. ES aplinkos apsaugos politika turi būti formuojama atsižvelgiant į ekologinės situacijos ypatybes įvairiuose regionuose, teikiant prioritetą prevencinių priemonių įgyvendinimui. ES veikla aplinkos apsaugos srityje vykdoma pagal veiksmų programas. Jų tikslas - nutraukti (sumažinti) aplinkos taršą, įtraukti į aplinkos apsaugą Europos visuomenę. ES aplinkos teisės kūrimas prasidėjo dar 1957 m., priimant įvairius teisės aktus, kad būtų sumažinta aplinkos tarša, išsaugota aplinka ekonominio vystymosi sąlygomis. Visi ES teisės aktai, esantys aplinkos teisės šaltiniais, pagal juridinę galią skirstomi į taisykles, direktyvas ir sprendimus. Taisyklės - tai visuotinai privalomi ES teisės aktai, tiesiogiai taikomi valstybėse, priklausančiose šiai bendrijai. Nustatyta tvarka patvirtintos taisyklės tampa kiekvienos valstybės aplinkos teisės šaltiniu. Taisyklės yra retas reiškinys ES aplinkos teisėje, - dažniausiai jos priimamos siekiant labai specifinių tikslų. Taisyklės taip pat priimamos tais atvejais, kai jose numatomos priemonės nereikalauja pertvarkyti valstybių vidaus teisės. Pagrindinę ES aplinkos teisės šaltinių dalį sudaro direktyvos - Vyriausybėms tiesiogiai skirti teisės aktai. Pvz. direktyva “Dėl laukinių paukščių apsaugos” įtvirtino būtinumą išsaugoti tam tikras paukščių rūšis, tačiau konkrečias apsaugos priemones turėjo numatyti kiekviena valstybė. Sprendimai - ES teisės aktai, priimti konkrečių asmenų atžvilgiu. Sprendimų priėmimu naudojasi tada, kuomet yra ratifikuojamos tarptautinės sutartys, taip pat steigiant aplinkos apsaugos informacijos tinklą ar ES patariamąsias institucijas. LR integruojantis į Europos struktūras, būtina suderinti savo aplinkos apsaugos įstatymus su ES aktais. Suderinimo strategija numatyta Baltojoje knygoje kurios pagrindinis tikslas - patarti asocijuotoms šalims, kaip pasiruošti veikti pagal vidaus rinkos reikalavimus. Aplinkos apsaugai skirtas specialus Baltosios knygos priedas ,,Aplinkos apsauga", susidedantis iš 11 skyrių: Radioaktyvus maisto medžiagų užterštumas; Apsauga nuo radiacijos; Cheminės medžiagos; Egzistuojančių medžiagų rizikos kontrolė; Pavojingų chemikalų eksportas ir importas; Tyčinio genetiškai modifikuotų organizmų paleidimo į aplinką pasekmės gamtai; Atliekų utilizavimas; Statomų įmonių ir įrangos skleidžiamas triukšmas; Oro užterštumas; Lakūs organiniai orą teršiantys elementai; Ozoną ardančių medžiagų kontrolė. Šiuose skyriuose pateikiamos detalios rekomendacijos ir pasiūlyta seka, pagal kurią reikėtų spręsti įstatymų suderinimo klausimus, tačiau galutinį sprendimą turėtų priimti LR kaip asocijuota Europos Sąjungos narė. 11. Gamtos išteklių nuosavybės teisė Gamtos ištekliai - gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo poreikiams. Pagal savybes ir atsinaujinimo sąlygas GI skirstomi : 1) sąlygiškai pastovūs - žemė, vanduo, oras, ir kt 2) biologiniai-atsikuriantys – miškai, augalija, gyvūnija ir iš dalies dirvožemis 3) išsenkantys (riboti), kurių kiekis yra ribotas ir kurie kaupiasi labai lėtai palyginti su jų naudojimo mastais (nafta, dujos ir kt.). GI sudaro materialinės gamybos pagrindą, susiformuoja ekonominiai santykiai. GINT santykiai susiklosto dėl gamtos išteklių valdymo, naudojimo ir disponavimo. Gamtos išteklių nuosavybė - savininko teisė valdyti jam priklausančius gamtos išteklius, jais naudotis ir disponuoti. Sureguliavus GIN santykius teisės normomis, atsiranda gamtos išteklių nuosavybės teisė. GINT (Objektyviaja prasme) - visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius GI santykius, susiklostančius dėl jų valdymo, naudojimo ir jais disponavimo. Subjektyvioji GINT - atskirų savininkų teisė savo nuožiūra objektyviosios teisės normų nustatytose ribose valdyti, naudoti ir disponuoti gamtos ištekliais. GINT subjektai – viešoji (valstybės ir savivaldybių) ir privati. Pagal K 47 str. žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai, nuosavybės teise gali priklausyti tik LR pilieč. ir valstybei bei įst.nustatytom sąlygom užsienio valstybei. 1996 m. K 47 str. papildymas - savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą LR vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal LR pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. 1996 m - K 47 str.2 d. numatytų žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas. Juo nustatyti subjektai, kuriems gali būti leidžiama nuosavybės teise įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, taip pat sąlygos, tvarka ir apribojimai. Įstatyme: nacionaliniai ir užsienio subjektai. K 47 str.4 d. – LR išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai. išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje taip pat neprivatizuoti žemės, miškų ir vandenų plotai, valstybės paveldėti, išpirkti, teisės aktų nustatyta tvarka paimti ar kitaip įgyti gamtos ištekliai. Privatiems objektams - gamtos ištekliai, išskyrus tuos, kurie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Bendrosios – keliems piliečiams ir valst. Bendroji gamtos išteklių nuosavybė gali būti tiek dalinė, tiek jungtinė. LR piliečiai privačios gamtos išteklių nuosavybės teisę gali įgyti: 1. atstatydami nuosavybės teisę į gamtos išteklius arba juos suteikiant neatlygintinai įstatymo nustatyta tvarka; 2. pirkdami žemę, mišką iš valstybės pagal Žemės reformos įstatymą; 3. gamtos išteklių sandorių pagrindu; 4. paveldėdami gamtos išteklius pagal testamentą ar įstatymą. GINT turinį sudaro savininko teisių valdyti jam priklausančius gamtos išteklius, jais naudotis ir disponuoti visuma. Gamtos išteklių valdymo teisė - teisės aktais įtvirtinta galimybė turėti gamtos išteklius savo žinioje ir daryti jiems ūkinį ar kitokį poveikį. Valdymo teisė sudaro GINT pagrindą. Naudojimosi gamtos ištekliais teisė - teisės aktais įtvirtinta galimybė pritaikyti gamtos išteklių naudingąsias savybes savo poreikiams tenkinti, taip pat gauti iš jų pajamas. Savininkai naudoja gamtos išteklius teisės aktais neuždraustai veiklai plėtoti. Disponavimo gamtos ištekliais teisė - teisės normomis įtvirtinta savininko galimybė nustatyti gamtos išteklių teisinę padėtį, lemti jų teisinį likimą. Savininkas gali juos parduoti, dovanoti, išmainyti bei sudaryti kitokius įstatymo leidžiamus sandorius. Teises paprastai įgyvendina pats gamtos išteklių savininkas. Valdymo ir naudojimosi teises savininkas gali perleisti kitiems subjektams. Savininkai, realizuodami gamtos išteklių nuosavybės teisę, privalo racionaliai naudoti, garantuoti jų apsaugą ir atkūrimą, laikytis spec. žemės ir miško naudojimo sąlygų. Teisė pasibaigia: 1. miršta savininkas (nėra įpėdinių); 2. savo noru atsisako valstybės naudai; 3. nutraukiama teismo sprendimu; 4. paimami visuomenės reikmėms juos išperkant; 5. sandoriu perleidžiami kitiems. 12. Gamtos išteklių naudojimo teisė. Teisės normos, reguliuojančios gamtos išteklių naudojimo santykius sudaro gamtos išteklių naudojimo teisę. Ji yra išvestinė iš nuosavybės teisės. GI naudojimo T (objektyv. prasme) - visuma ekologinės teisės normų, kurios įtvirtina bendrus gamtos išteklių naudojimo reikalavimus, keliamus visiems jų naudotojams siekiant sudaryti jiems tinkamas sąlygas naudotis gamtos ištekliais, garantuoti jų racionalų naudojimą bei atkūrimą, ginti gamtos išteklių naudotojų teises ir teisėtus interesus. GI naudojimo T (subjektyviąja prasme) - visuma gamtos išteklių naudotojų teisių ir pareigų, kurias jie įgyja kartu su teise naudoti gamtos išteklius. GI naudojimo T rūšys pagal išteklių naudojimo paskirtį: 1. bendroji 2. specialioji (atskiroji) Bendroji garantuoja gyventojams naudotis gamta ir jos ištekliais ir įtvirtina pareigą juos saugoti. Jai būdinga, kad yra visiems prieinama (miškai, vandenys, grybai, uogos ir t.t). Egzistuoja be atskiro leidimo ir egzistuoja visur, kur nėra uždrausta teisės aktų ar išteklių valdytojų. Faktinis visiems prieinamų ištekių naudojimas ir yra teisinis pagrindas Bendrai GI naudojimo T atsirasti. Bendroji neturi išplėtotos teisinės reglamentacijos jai būdingas atskirų draudimų, kurių turi laikytis visiems prieinamų išteklių naudotojai, įtvirtinimas. Specialioji (atskiroji) - teisės normomis įtvirtinta individuali galimybė naudotis griežtai apibrėžtais gamtos ištekliais ar jų dalimis. Šios teisės pagrindu JA ir FA naudoja išteklius kaip pagrindinę gamybos priemonę, teritorinę bazę. Atskiroji GI naudojimo T atsiranda tik tam tikrų teisės normų įtvirtintų juridinių faktų pagrindu - nuosavybės į išteklius įgijimas, institucijos aktas, sutartis ir t.t. Pagal išteklių naudojimo paskirtį gali būti skirstoma, pvz: a) žemė - ŽŪ paskirties, miškų ūkio paskirties, kitos paskirties b) gyvūnija - naudojimas medžioklei, žvejybai ir t.t. GI naudojimo T subjektai Reikia turėti teisnumą ir veiksnumą (tas pats kaip ir kitose TŠ). Teisnumas skiriasi Bendrosios GI naudojimo T ir Atskirosios GI naudojimo T atveju. Pirmuoju atveju visi piliečiai turi teisnumą nuo gimimo ir iki mirties. Atskirosios atveju ne visi turi vienodą teisnumą. Medžioti gali nuo 18 m., įsigyti žemę ūkiui - tik pasirengę ūkininkauti, išsinuomoti vandens telkinį žūklei - tik įregistravęs verslą. Ūkio subjektų teisnumas yra siauro tikslinio pobūdžio, jį apibrėžia subjekto įstatai, kiti jų veiklą reglamentuojantys TA. Teisės normos išskiria tarp ūkio subjektų išskiria dominuojančius ir turinčius pirmenybę naudoti išteklius kitų atžvilgiu. GI naudojimo T objektas Bendrosios atveju - tai pati gamta ir jos ištekliai. Atskirosios - atskiri gamtos ištekliai ar jų dalys, atitinkamai individualizuotos ne tik juridiškai, bet ir fiziškai. Individualizuojantys požymiai: 1. buvimo vieta 2. plotas, 3. ribos, 4. priklausomybė, 5. tikslinė paskirtis, 6. kiekis ir pan. GI naudojimo T atsiradimas ir pasibaigimas siejamas su JF - nuosavybės teisės įgijimas ir praradimas, teisės naudoti suteikimas ar pasibaigimas, nuoma, servitutai, licencijos. GI naudojimo T turinys - subjektinės teisės ir pareigos. Jų apimtis priklauso nuo GI ir jų teisinio režimo ypatybių, tikslinės paskirties ir t.t. Specialiosios teisės ir pareigos įtvirtintos specialiuose teisės aktuose ir GI nuomos sutartyse. Bendrosios visiems GI naudotojams teisės ir pareigos įtvirtintos AAĮ 13. AA valdymo samprata, tikslai, uždaviniai AAV - ET institutas, kurio normos reguliuoja valstybės institucijų veiklą organizuojant ekologinius santykius, kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių naudojimas. AAV (plačiaja prasme) - valstybės ir vietos savivaldos institucijų bei jų taikomų poveikio priemonių, siekiant visuomenės ekologinės gerovės ir ekologinio saugumo, sistema. AAV (siauraja - administracine, prasme) - kaip vykdomosios valdžios ir vietos savivaldos vykdomųjų institucijų sistema bei jų veikla įgyvendinant gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos įstatymų reikalavimus. Valdymas įgyvendinamas pagal administracinės teisės principus. Specifiniai AAV principai: 1. kompleksinis požiūris - priimant vienus ar kitus sprendimus būtina vadovautis kompleksišku požiūriu, kurio būtinybę sąlygoja patys gamtos dėsniai; 2. ūkinių f-jų ir kontrolės priežiūros f-jų atribojimas - nesilaikant kenčia AA interesai; 3. valdymas ne tik pagal adm. terit. vienetus, bet ir pagal gamtinį - geografinį šalies rajonavimą - pvz., pajūrio zona. AAV tikslas - palaikyti visuomenės ir aplinkos sąveikos lygį, kuris : 1. sudarytų sąlygas išsaugoti aplinką kaip visuomenės egzistavimo sąlygą; 2. užtikrintų socialinį ir ekonominį visuomenės vystymąsi; 3. sudarytų sąlygas realizuoti žmogaus teisę gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje; AA valdymo tikslas realizuojamas uždaviniais: 1. užtikrinti ir skatinti ekologiškai racionalų aplinkos ir jos išteklių naudojimą; 2. užtikrinti gamtos išteklių atkūrimą ir gausinimą; 3. apsaugoti aplinką nuo užteršimo bei kenksmingo poveikio; 4. pašalinti antropogeninio poveikio neigiamus padarinius ir atkurti pažeistą ekologinę pusiausvyrą; 5. išsaugoti būdingą kraštovaizdį ir ekologines sistemas; 6. stiprinti taupaus išteklių naudojimo ir apsaugos reikalavimų vykdymo kontrolę; 7. apsaugoti visuomenę, materialines vertybes nuo neigiamo antropogeninio poveikio. 14. AA valdymo turinys Turinį sudaro AAV funkcijų visuma: 1. Ekologinių santykių reguliavimas. f-jos turinį sudaro kompetetingų institucijų leidžiami TA, nustatantys subjektų elgesio ribas, taisykles AA objektų atžvilgiu, numato atsakomybės priemones. Ši funkcija sudaro pagrindą visoms kitoms AAV funkcijoms realizuoti. ekologinių santykių reguliavimas vadinasi teisės ekologizavimu. 2. AA ir gamtos išteklių naudojimo planavimas. Jos turinį sudaro planinių dokumentų dėl AA ir GI naudojimo sudarymas. Tai - ilgalaikės, trumpalaikės, tikslinės programos, kuriose numatomos konkrečios GI naudojimo kryptys, priemonės, lėšų kiekiai ir šaltiniai, vykdytojai, įgyvendinimo terminai. Specifinė kryptis - teritorijų planavimas - žmonių veiklos teritorinio organizavimo ir ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas nustatantis gyventojų teritorinį pasiskirstymą, teritorijų f-nę paskirtį, jų socialinę ekonominę raidą, , gamtinio kraštovaizdžio apsaugą, infrastruktūros, statybų išdėstymą. paskirtis: • formuoti palankias gyvenimo, darbo sąlygas • organizuoti racionalų išteklių naudojimą ir atkūrimą • nustatyti degraduojančių geosistemų rekreacinį režimą • išsaugoti bendrą ekologinę pusiausvyrą • užtikrinti ekonomikos plėtros ir AA darną • nustatyti palankiausią t.t teritorijų naudojimo režimą Teritorinio planavimo aktai sudaromi pagal teritorinio planavimo įstatymą. 3. AA priemonių koordinavimas. kaip AA valdymo f-ja, yra speciali įgaliotų institucijų veikla, derinant ūkinę ir kitokią veiklą su AA. Veiklą įgyvendina LRV, atskiros m-jos, Aplinkos m-ja, derinant dokumentus, planus. 4. Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas. Duomenų sisteminimas sudaro prielaidas plėtoti krašto ūkį pagal jo gamtinio potencialo galimybes. GI kadastro samprata - duomenų bazė apie GI teisinę, ekonominę, gamtinę ūkinę paskirtį. Šie duomenys sudaro VGIK, kaip AAV funkcijos turinį. Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo tikslas - sukaupti ir nuolatos atnaujinti informaciją apie krašto gamtos išteklius, jų kiekį ir kokybę, teisinę priklausomybę, naudojimo sąlygas bei apribojimus, savininkus ir kt. Teisiniai aktai: Vyr. 1992 patvirtinti GIK nuostatai, kuriame pasakyta, kas už duomenų surinkimą ir kadastrų sudarymą yra atsakingas ir atskirų kadastrų nuostatai (iki šiol nėra). Vienintelis išbaigtas kadastras - Valstybinis žemės kadastras. LR valstybinį žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastrą sudaro: 1) Valst. žemės kadastro duomenų bankai, susidedantys iš šių Valstybinio žemės kadastro duomenų: • tekstinės informacijos apie žemės sklypą • grafinės informacijos apie sklypą • skaitmeninių kodų, 2) Žemės kadastro žemėlapis, 3) Kartografinė medžiaga. 5. Aplinkos monitoringas - tai sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė, kompleksinė analizė. Aplinkos monitoringo atlikimo principai: reprezentatyvumo, kompleksiškumo, pakankamumo, patikimumo, biocentriškumo. Tikslas - stebėti aplinkos būklę, prognozuoti. Aplinkos monitoringas atliekamas lokaliniu, regioniniu bei globaliniu (foniniu) lygiais. Vieningą valstybinio aplinkos monitoringo sistemą sudaro oro, vandens, dirvožemio, augmenijos, gyvūnijos, žemės gelmių išteklių, antropogeninio poveikio šaltinių, gyvenamosios aplinkos sąlygų ir sveikatingumo būklės stebėjimo sistemos. Aplinkos monitoringo sistemą sudaro valstybinis, savivaldybių ir ūkio subjektų aplinkos monitoringas specialus aplinkos monitoringas apima vieną tam tikrą aplinkos elementą (miškus, žemės gelmes). AM organizuoja valstybinį aplinkos monitoringą. Savivaldybių aplinkos monitoringas vykdomas joms priskirtose Aplinkos monitoringo objektai 1) fizikinio, radiacinio, cheminio, biologinio poveikio šaltiniai bei jų įtaka aplinkai; 2) oro ir kritulių, paviršinio vandens dirvožemio, žemės gelmių, biotos būklė; 3) natūralių ir antropogeniškai veikiamų gamtinių komponentų (pelkių, pievų, miškų ir kt.) būklė; 4) aplinkoje vykstančių globalinių procesų kaita ir tendencijos (rūgštieji krituliai, ozono sluoksnio kitimas, šiltnamio efektas ir kt.). 15. AA valdymo organizacinė struktūra Struktūra: Seimas formuoja A.a. valstybės politiką, tvirtina A.a. strategiją, biudž asign., priima teisės aktus, tarpt. sut. Nustato pagrindines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politikos kryptis. AA komitetas - rengia įstat. projektus, koordinuoja valst. institucijų veiklą. Vyriausybė - įgyvendina įstat., užtikrina AA finansavimą, teikia Seimui įstat. projektus, steigia saugomas teritorijas. Aplinkos ministerija - Svarbiausi AM uždaviniai: 1. užtikrinti AA formavimą pagal subalansuotos plėtros pr-pus. 2. siekti užtikrinti sveiką ir švarią aplinką, racionalų GI naudojimą, jų apsaugą atkūrimą. 3. išsaugoti būdingą kraštovaizdį. Funkcijos: organizacinė, koordinuoja Aa strategijos įgyvendinimą, rengia programas, aplinkos kompleksinį monitoringą, rengia įstatymus, tvirtina taisykles, normatyvus ir kt. reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą Struktūra: ministras, viceministrai, kolegija, administracija: depart. skyriai, departamentai prie AM (tarnybos, agentūros). Regioniniams departamentams pavaldžios AA agentūros. Geologijos tarnybos pagrindiniai uždaviniai yra: GT funkcijų pagal jos nuostatus yra 18. Svarbiausios: 1. atlieka biologinius tyrimus 2. reglamentuoja FA ir JA tyrimus 3. registruoja ž. gelmių tyrimus 4. kontroliuoja, kaip vykdomas ž. gelmių monitoringas GT, LRV ir AM išduoda leidimus naudoti ž. gelmių išteklius (tai - valst. nuosavybė). Su GT visais atvejais yra sudaromos sutartis dėl ž. gelmių išteklių naudojimo, nepriklausomai, kas išduoda leidimus. Aa valdymas apskrityse Apskrities viršininkas: bendr. ir specialiojo planavimas, laisvos valstybinės žemės fondo tvarkymas, miškų kadastr. vand. telk. vald., objektų išdėstymas miškuose, atlieka žemės kadastro darbus, nustato servitutus. Vietos savivaldos institucijų kompetencija Valdo, naudoja ir saugo gamtos išteklius ir aplinkosaugos objektus; steigia saugomas teritorijas, tvirtina želdinių apsaugos taisykles, formuoja gamtos apsaugos fondą, disponuoja juo. Valstybinė ekologinė kontrolė - sistema priemonių, nukreiptų į gamtinės aplinkos, objektų būklės stebėjimą AA įstatymų laikymosi tikrinimą. 1. ekologinės f-jos pasireiškimo forma,. 2. gamtinės aplinkos būklės valdymo mechanizmo elementas. AA kontrolės objektas: 1. gamtinės aplinkos ir jos komponentų būklė 2. planų, projektinės dokumentacijos sudarymas, statybos ir kt. objektų eksploatavimo reikalavimų laikymasis 3. AA reguliuojančių įstatymų vykdymas AA kontrolės tikslas - surinkti duomenis apie GI naudojimą, gamtos būklę, ir. t.t. AA uždavinys - siekti, kad visos įstaigos, FA, JA vykdytų AA reikalavimus. AA kontrolės metodai: • dokumentacijos tikrinimas • nurodymų davimas ir išvadų teikimas • atsakomybės ir sankcijų taikymas AA kontrolė sukoncentruota AM. AA kontrolės uždaviniai: • nustato specialiąsias teritorijų planavimo dokumentų rengimo bei ūkinės veiklos projektavimo sąlygas, • vertina šių sąlygų įvykdymą ir teikia išvadas, • išduoda gamtos išteklių naudojimo leidimus, pažymas apie tai, kad ūkinė veikla atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus, • vykdo GI naudojimo, apsaugos, atkūrimo, teršalų išmetimo ir išleidimo normų laikymąsi, • mokesčių už aplinkos teršimą ir valstybinių gamtos išteklių apskaičiavimo teisingumo kontrolę ir kt. 16. Ūkinės veiklos ekologiniai teisiniai pagrindai (Teritorinis planavimas). Ūkinės veiklos poveikio aplinkai apibūdinimas Ūkinė veikla susijusi su poveikiu aplinkai, atsiranda neigiami ekologiniai padariniai - aplinkos ir jos išteklių alinimas, aplinkos teršimas ir aplinkos griovimas. Antropogeninės veiklos poveikio aplinkai pobūdis gali būti tiek tiesioginis iš anksto numatytas, tiek ir netiesioginis. Pagrindiniai kenksmingo poveikio aplinkai šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, automobilių transportas, ir t.t.. Teritorijų planavimo teisinis reguliavimas Teritorijų planavimas - tai kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti. Teritorijų planavimo įstatymas. Tikslai: 1) pilnavertės, sveikos ir harmoningos gyvenamosios, darbo ir poilsio aplinkos formavimas; 2) gamtos išteklių ir gamtos paveldo vertybių apsauga, racionalus naudojimas bei atkūrimas; 3) ekologinės pusiausvyros palaikymas ir atkūrimas. Teritorinis planavimas skirstomas: Pagal reikšmę - lygmenys (kas priima aktus): LR, apskrities, savivaldybės, fizinio arba juridinio asmens. Pagal apimtį – rūšys: bendrasis, specialusis, detalusis. Bendrasis planavimas kompleksiškai nagrinėja ir reguliuoja kraštotvarką LR, apskrityse, savivaldybėse. Jame nustatomi tam tikros teritorijos naudojimo prioritetai, raidos tikslai ir strategija, sudaromi bendrieji LR, apskričių, savivaldybių planai. BP objektai: • LR teritorijos • apskrities teritorijos • savivaldybių teritorijos ar jos dalys BP organizuoja: • LRV • apskrities viršininkas • savivaldybės valdyba, meras. BP privalomieji dokumentai: • Bendrasis LR teritorijos planas • Bendrasis apskrities teritorijos planas • Bendrasis savivaldybės teritorijos planas • Bendrasis savivaldybės teritorijos dalių planas Planavimas, sprendimų priėmimas. Nagrinėjamas veiklos aktyvumas, gyventojų užimtumas, infrastruktūra. Parengiamas planas. Specialusis planavimas - tai planavimas veiklos sričių bei žemės naudmenų plėtros ir tvarkymo programoms, sąlygoms ir sprendiniams parengti. SP objektai: • LR žemės fondas • socialinė, kultūrinė veikla • infrastruktūrų sistemos • saugomos teritorijos • kultūros vertybės SP organizuoja: • v. institucijos • apskričių viršininkai • savivaldybių valdybos ir merai • FA ir JA SP dokumentai yra: • žemėtvarkos projektai ir schemos; • miškotvarkos ir vandentvarkos projektai; • rezervatų ir draustinių planai; • valstybinių parkų planavimo schemos; • saugomų kraštovaizdžio objektų apsaugos projektai; • gamtinių išteklių naudojimo ir apsaugos, gamtinio karkaso schemos; • infrastruktūros objektų išdėstymo ir plėtros schemos bei projektai ir kt. Tokius planavimo dokumentus, kurie turi atitikti bendruosius planus, tvirtina ministerijos, kurių reguliavimo sričiai priskirta planuojamoji veikla. Detalusis planavimas Detalieji planai - tai dokumentai, pagal kuriuos nustatomi veiklos sklype apribojimai, teritorijos tvarkymo reikalavimai, žemės naudojimo tikslinė paskirtis, žemės servitutai, rengiami žemėtvarkos ir statybos projektai. Šie dokumentai suteikia teisę fiziniams ir juridiniams asmenims plėtoti veiklą tam tikrame sklype. Juos tvirtina savivaldybės taryba. DP objektai: ž. sklypai, miško valdos; gyvenviečių teritorijos. DP organizuoja: žemės savininkai, žemės naudotojai, v.ž. valdytojai, savivaldybės valdyba ir meras. DP dokumentai: • sklypų detalieji planai • inžinerinės infrastruktūros planai • miestų, kaimų planai • miškotvarkos projektai Planuojant teritorijas sprendžiami klausimai liečia ne tik institucijų, bet ir juridinių bei fizinių asmenų, pirmiausia gamtos išteklių savininkų ir naudotojų, interesus, todėl planai viešai svarstomi, susipažįsta visuomenė. 17. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas AA įstatymas reikalauja, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, planuojantys užsiimti ūkine veikla; savo lėšomis atliktų planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, t.y. nustatytų tokios veiklos galimą poveikį aplinkai. Poveikio aplinkai vertinimo tikslas- užkirsti kelią neigiamam poveikiui aplinkai dar pradinėje stadijoje, nes kai objektas jau pastatytas, saugos priemonės sunkiai įgyvendinamos. LR vertinimas yra atliekamas pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą. Projektinių dokumentų ekologiniai reikalavimai Nustatyta tvarka patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai yra pagrindas plėtoti ūkinę veiklą. Pagal Aa įst. ju.a.ir f.a. projektuojantys ūkinės veiklos objektų statybą, rekonstravimą ar plėtimą, rengiantys bendruosius ir specialiuosius teritorijų planavimo projektus, projektinėje dokumentacijoje privalo numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti, neigiamam poveikiui aplinkai išvengti. Statybų projektavimo priežiūra Svarbią reikšmę ūkinės veiklos kenksmingo poveikio aplinkai prevencijai turi statybų projektavimo priežiūra, apimanti: 1) projektavimo sąlygų nustatymą; 2) projektų derinimą; 3) valstybinę projektų ekspertizę. Statybų projektavimo priežiūra - tai ministerijų, Vyriausybės įstaigų, apskričių valdytojų ir savivaldos vykdomųjų institucijų veikla, kuria kontroliuojama, kaip projektuojant laikomasi įstatymų, aktų, statybos taisyklių, normų, standartų, taip pat nustatomos projektavimo sąlygos. Projektavimo sąlygos - tai valstybinę projektavimo priežiūrą vykdančių institucijų nustatyti techniniai ir specialieji reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti projektiniuose sprendiniuose, kad projektuojamas statybos objektas pritaptų prie susiklosčiusios ir prognozuojamos situacijos. Statinių projektų derinimas - tai tikrinimas, ar projektas atitinka detaliuosius planus, projektavimo sąlygas ir statybos normas. Tik tada projektui pritariama ir jis gali būti pateikiamas ekspertizei. Taip pat derinami statybų projektiniai pasiūlymai ir techninis projektas. Statybų projektų valstybinė ekspertizė apskritai - tai tyrimas, kuriuo nustatoma, kaip projekte laikomasi įstatymų, statybos ir kitų normų reikalavimų, priimtų sprendimų teisėtumas, pagrįstumas ir patikimumas. Pagal tyrimų apimtis valstybinė projektų ekspertizė, atliekama techninio projekto stadijoje, skirstoma į valstybinę kompleksinę ir valstybinę specialiąją. Pažymėtina, kad visais atvejais projektų kompleksinės ekspertizės privalomąja dalimi yra poveikio aplinkai vertinimo valstybinė ekspertizė (ji nėra atliekama, jei projektinė dokumentacija jau buvo nagrinėta ir suderinta Aplinkos apsaugos ministerijoje). 18. Ūkinės veiklos objektų statyba 1. Statybos sklypų parinkimas. Statybų sklypus parenka sudaryta speciali komisija. Užsakovas prieš dvi savaites iki Statybos sklypui parinkti komisijos sukvietimo pateikia rajono (miesto) aplinkos apsaugos agentūrai ar inspekcijai projektinius pasiūlymus ar techninį projektą, kuriuose turi būti nurodyti pagrindiniai duomenys apie statybos vietos sąlygas, planuojamą veiklą, jos galimą įtaką aplinkai. Apl. apsaugos agentūra ar inspekcija, išnagrinėjusi pateiktus dokumentus ir apžiūrėjusi vietoje siūlomą sklypą, ir priima tam tikrą sprendimą. 2.Ūkinės veiklos objektų statyba, rekonstravimas ir plėtimas. Statant (rekonsruojant, plečiant) ūkinės veiklos objektus aplinkos apsaugos reikalavimų laikymasis yra garantuojamas: 1) įpareigojant statybą vykdančius subjektus griežtai laikytis nustatyta tvarka patvirtintoje projektinėje dokumentacijoje įtvirtintų aplinkos apsaugos reikalavimų, statybos normų bei darbų aplinkosauginių apribojimų; 2) vykdant statybos valstybinę priežiūrą; 3) stabdant statybos darbus, atliekamus pažeidžiant nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus. 3.Pastatytų, rekonstruotų ar išplėstų ūkinės veiklos objektų priėmimas naudoti. Pastatyti, rekonstruoti ir išplėsti ūkinės veiklos objektai yra priimami naudoti tik įvykdžius visas projektinėje dokumentacijoje numatytas aplinkos apsaugos priemones. 19. Ūkinės veiklos objektų eksploatavimas J. a. ir f.a. prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus, privalo Aplinkos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gauti gamtos išteklių naudojimo leidimą. Gamtos išt. naud. leidimo dalys: I. Vandens paėmimas, sunaudojimas, perdavimas; II. Teršalų nuleidimas su nuotekomis; III. Teršalų emisija į atmosferą iš stacionarių šaltinių; IV. atliekų susidarymas, jų tvarkymo būdai; V. Naudingųjų iškasenų gavyba ir pažeistų žemių rekultivavimas. Objektai turi būti eksploatuojami pagal leidime nustatytas sąlygas. Leidimai terminuoti ( 5 m). Leidime normatyvai galioja tol, kol pasikeičia gamtos išteklių naudojimo sąlygos. Jei pasikeičia ar baigiasi leidimas, tai leidimas tęsiamas arba koreguojamas. Tai būtina: 1)kai įmonė reorganizuojama; 2)kai keičiasi gamybos profilis; 3)atsiranda žalingų medžiagų; 4)keičiami technologiniai įrengimai; 5)rekonstruojami įrenginiai, cechai. 20. Aplinkai pavojingų medžiagų naudojimas ir atliekų tvarkymas Aplinkai pavojingos medžiagos - tai nuodingosios, kenksmingosios, degios, sprogstamosios, koroziją sukeliančios ir kitos medžiagos, galinčios pakenkti aplinkoje vykstantiems natūraliems procesams. Juridiniai ir fiziniai asmenys, naudodami savo veikloje tokias medžiagas, privalo laikytis nustatytos jų naudojimo, saugojimo, apskaitos, pervežimo ir laidojimo tvarkos. Ūkinės bei kitos veiklos rezultatas - atliekos, kurios teršia aplinką. Pagal poveikį aplinkai ir susidarymo sritis visos atliekos skirstomos į nepavojingas. Atliekų tvarkymo valdymu užsiima - nuo LRV iki savivaldybių. LRV funkcijos: -leisti poįstatyminius aktus, -išduoti licencijas užsiimti radioaktyvių medžiagų pervežimu; -skirti žemės sklypus pavojingoms atliekoms saugoti; -reglamentuoti medžiagų, gaminių taros gamybos, importo tvarką;-riboti, uždrausti gamybą, jei padidėja teršalų kiekis. Aa ministerijos funkcijos: -reglamentuojančios (apskaita, identifikavimo tv. žymėjimo tv. kiekių normatyvai) -informacijos kaupimo (ataskaitos, pranešimai, duomenų kaupimas) -derinimo (leidimų išdavimas, avarijų likvid. planav. -kontrolės. Atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai: -mokesčiai už teršimą; -valst. atliekų tvarkymo fondas; -valst. ir savivald.biudžetų lėšos; -gamtos apsaugos fondas; -kiti aplinkos apsaugos investiciniai fondai. 21. Ypatingosios ekologinės situacijos Objektyvus pagrindas specialias vietoves paskelbti ekologinio pavojaus ar ekologinės nelaimės zonomis - ypatingosios ekologinės situacijos susidarymas - pavojingos aplinkos būklės, kai dėl ūkinės veiklos, avarijos ar kitokio įvykio bei gamtinių priežasčių labai ir (ar) nuolat viršijami aplinkos būklės normatyvai, degraduoja aplinka. Jeigu tam tikroje vietovėje dėl ypatingos ekologinės situacijos nuolat labai viršijami aplinkos būklės normatyvai, pavojingai degraduoja aplinka, tokias vietoves Aa min. skelbia ekologinio pavojaus zonomis. Vietoves, kuriose dėl ypatingos ekologinės situacijos negrįžtamai degradavo aplinka arba ji tapo nebetinkama žmonėms gyventi, Vyriausybė Aplinkos apsaugos ministerijos teikimu skelbia ekologinės nelaimės zonomis, pažymint jas specialiais informaciniais ženklais. Atitinkamai Aplinkos apsaugos ministerija arba Vyriausybė nustato tokios zonos režimą. Ekologinio pavojaus ir ekologinės nelaimės zonose yra sustabdoma, ribojama arba visiškai uždraudžiama neigiamos įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai turinti veikla. 22. Ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas Pagal Aa įst. ekonominį aplinkos apsaugos mechanizmą sudaro: 1) mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą; 2) mokesčiai už aplinkos teršimą; 3) kreditavimo reguliavimas; 4) valstybės subsidijos; 5) kainų politika; 6) ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas; 7) kitos priemonės. Įstatymai dėl mokesčių už gamtos išteklius: 1991 m. mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas; 1992 m. naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas; Mokesčio objektas- valstybiniai gamtos ištekliai. 1999 m. mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (įsigaliojo 2000 01 01). Lėšų skirstymas- 10% į valstybės biudžetą, 20% į Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą, 70% į savivaldybių gamtos apsaugos fondus. Mokesčio tarifai nustatomi 5 m. Vėliau bus didinami. 23. Aplinkos būklės stebėjimo ir poveikio aplinkai ribojimo teisinis reguliavimas. Neigiamas poveikis aplinkai ribojamas AA normatyvais, standartais, limitais Šių priemonių visuma sudaro poveikio aplinkai normavimo esmę. Poveikio aplinkai normavimas - tai rodiklių, apibūdinančių aplinką, taip pat ūkinės veiklos poveikio leistinų ribų nustatymas teisės aktuose. Poveikio aplinkai normavimas klostosi nustatant aplinkos apsaugos normatyvus ir standartus. AA normatyvai skirstomi į: 1) aplinkos būklės normatyvus; 2) antropogeninio poveikio aplinkai normatyvus. 1) normatyvai - tai aplinkos būklės kriterijai, įtvirtinti teisės aktuose, apibrėžiantys leistiną teršiančių medžiagų koncentraciją aplinkoje, kai nepažeidžiami natūralūs procesai. Didžiausiai leistinų teršiančių medžiagų koncentracijos normatyvai (DLK) nustatomi atmosferos orui, vandenims, dirvožemiui ir kitiems aplinkos komponentams. Teisine prasme šie normatyvai laikytini atitinkamo aplinkos komponento švarumo juridiniais kriterijais. 2) normatyvų: didžiausiai leistinos taršos normatyvai. DLT - didžiausias leistinas teršalų kiekis į atmosferą iš atskirų teršimo šaltinių. DLT normatyvai nustatomi atskiriems teršimo šaltiniams. Gali būti nustatomi pastovūs arba laikini. Šaltiniai- stacionarūs ir mobilūs. Mobilioms priemonėms nustatomos kiekvienos mobilios priemonės modeliui. Visi šie normatyvai nustatomi atsižvelgiant į konkrečios vietovės ypatybes, aplinkos objekto būklę ir kitus veiksnius, bendri visai LR. AA standartai Tai teisės aktai, įtvirtinantys tam tikrus kriterijus ir sąlygas, kurias turi atitikti gaminama produkcija ir už kurių laikymąsi atsako tos produkcijos gamintojas. Aplinkos apsaugos standartai paprastai turi būti ekologiškai pagrįsti, ekonomiškai racionalūs ir techniškai įvykdomi. Jie nustatomi tai produkcijai, kurios naudojimas daro kenksmingą poveikį aplinkai Limitai Limitais ribojamas gamtos išteklių naudojimas. Nustatant atsižvelgiama į gamtos išteklių kiekį, jų atsistatymo galimybę, poveikį ateičiai. Limitai gali būti nustatomi atskiram naudotojui. Apsauginės zonos Jei įmonė teršia aplinką, yra triukšminga, tai ji atskiriama nuo gyvenamųjų teritorijų apsaugos zonomis. Jų paskirtis- neutralizuoti kenksmingą poveikį. Jos nustatomos: -pagal kelius, magistrales. Įrengiami teršalus surenkantys įrenginiai. -pagal gamybinius objektus (gamyklos, cechai, agregatai). Gali būti įvairaus dydžio, priklauso nuo objekto pavojingumo klasės. Yra 5 klasės: 1 kl. - chemijos, metalurgijos objektai, 2 kl. - naftos, gamt.dujų.. 25. Ekologinė teisinė atsakomybė ETA – įst. nustatytų prievartos priemonių taikymas AA teisės aktų pažeidėjams, siekiant juos nubausti, pašalinti neigiamą požiūrį į teisės aktuose įtvirtintus AA reikalavimus. Kad atsirastų ETA santykiai turi būti: 1) teisės aktų sureguliuota veikla aplinkos atžvilgiu, 2) padarytas tokių teisės aktų pažeidimas, 3) t. normos, nustatančios atsakomybės priemones. ETA – sudėtinė teisės atsakomybės instituto dalis, jai būdingi bendri TA bruožai. TA taikoma už ekologinius pažeidimus turi ir tik jai būdingą specifiką. ETA atsiranda už taisyklių, normatyvų, gamtos išteklių naudojimo pažeidimus. Bendrieji TA už ekologinius teisės pažeidimus pagrindai įtvirtinti AA įst., pagal kurį J ir F asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, traukiami atsakomybėn įst. nustatyta tvarka, o padarę žalos aplinkai privalo atlyginti visus padarytus nuostolius. ETA taikymas sukuria 2 grupes teisinių santykių: 1) kyla, pažeidus gamtos apsaugos reikalavimus; 2) taikant atitinkamas atsakomybės priemones. ETA pasireiškia tradicinių bei specifinių (gamtos išteklių naudojimo nutraukimas, veiklos apribojimas) priemonių taikymu. ETA pagrindas- ekologinės teisės pažeidimas. Admin. atsakomybė – plačiausiai taikoma atsakomybės rūšių už ekologinės teisės pažeidimus. Teisinės atsakomybės reikšmė – nubausti pažeidėją, pašalinti neigiamas ekologines pasekmes. 26. Ekologinis teisės pažeidimas ETA pagrindas – ekologinės teisės pažeidimas. ETP – kaltas neteisėtas elgesys, kuriuo pažeidžiami AA įstat. reikalavimai, ir dėl to atsiranda (gali atsirasti) neigiamos ekologinės pasekmės. Visi ETP yra pavojingi visuomenei, jais kėsinamasi į įstatymų saugomus interesus. ETP vertinamas kaip ekologiškai žalinga veika, kėsinamasi į ekologinius reikalavimus. ETP reikia traktuoti kaip juridinius faktus, kurie lemia teisinės atsakomybės atsiradimą. ETP pavojingumas, priešingumas lemia baudžiamumą. ETP apibūdina ir kaltumo požymis. ETP klasifikacija: 1) pagal teisinės atsakomybės, taikomos už pažeidimus, rūšis (kriminaliniai nusikaltimai, administraciniai nusižengimai, civiliniai, drausminiai ir kt.) 2) pagal pažeidimo dalyką (miškų, vandens, augalijai, gyvūnijai ir kt.) ETP sudėtis – tai veikos juridinių požymių visuma, apibūdinanti jos pavojingumą ir ekologiškumą. ETP sudaro: Objektas – teisės normų reguliuojamų visuomeninių santykių, užtikrinančių aplinkos apsaugą ir racionalų gamtos išteklių naudojimą, visuma, kuriuose realizuojami AA interesai. ETP objektas leidžia ekologinius pažeidimus atriboti nuo kitų. Jis laikomas rūšiniu. Skirstomi į grupes: visuomeniniai santykiai, kurie užtikrina žemės, gelmių, miškų, vandens, gyvūnijos ir kt. gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą. Subjektas: fizinių ir juridinių asmenys gali būti gamtos išteklių savininkai, naudotojai, ūkine veikla darantys poveikį aplinkai. FA tik 16 m.(baudž, adm., 15 - mater.), pareigūnas, netinkamai atlikdamas pareigas. JA gali būti taikoma tik mater. atsakomybė, taip pat speciali, pasireiškianti veiklos sustabdymu ar nutraukimu. Subjektyvioji pusė – kaltė, motyvas, tikslas. Kaltė – asmens psich. sant. su jų daroma veika (tyčia ir neats.). Kaltė dažniausiai pasireiškia netiesiogine forma (pažeidimo subjektas nori gauti didesnį ekon. efektą, žala gamtai nėra jo veiklos tikslas). Motyvas – tai tos paskatos,kurios skatina subjektą daryti pažeidimą (netobulos technologijos, apl.aps. kontrolės neefektyvumas ir kt.). Tikslas – tai ko siekė pažeidėjas, darydamas paž.(noras palengvinti gamybos procesą, taupyti fin, išteklius) Objektyvioji pusė - visuma požymių, apibūdinančių išorinę veiklą, kuria kėsinamasi į apl. aps.ir gamt. išteklių naudojimo santykius. Ekol. Teisės normos įtvirtina daugelį reikalavimų, kurių privalo laikytis ekol.teis.santykių subjektai. Jų nevykdymas ar nepakankamas vykdymas ir sudaro ETP obj.pusę. Obj. pusės prasme ETP gali būti padaromi ir neteisėtu neveikimu. Obj, pusę apibūdina ir tokie elementas: žalos aplinkai padarymas, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių žalingų padarinių, pažeidimo padarymo vieta, būdai, laikas. 27. Atskiros atsakomybės rūšys. Administracinė atsakomybė – plačiausiai taikoma atsakomybės rūšių, už ekologinės teisės pažeidimus. Administracinis nusižengimas - priešingas teisei veikimas (neveik), kuriuo kėsinamasi į gamtos išteklių nuosavybės teisę, AA ir gamtos išteklių naudojimo tvarką ir už kurį numatyta adm. atsakomybė. Nusižengimai skirstomi į 3 grupes: 1) kuriais kėsinamasi į gamtos išteklių nuosavybės teisę (žemės, miško, vandens telkinių užėmimas), 2) aplinkos apsaugos srityje (teršimas, ūkinė veikla, ekologinės informacijos nepateikimas), 3) gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos srityje (nesilaikant žemės, miškų, vandens naudojimo ir apsaugos reikalavimų). Adm. atsakomybės priemonės (nuobaudos): įspėjimas, bauda, specialios teisės atėmimas, daikto (pažeid. įrankio) konfiskavimas. Didesnė atsakomybė už pakartotiną pažeidimą. Institucijos ir pareigūnai nagrinėjantys nuobaudas už ATPK pažeidimus: - Aplinkos ministerijos pareigūnai; - Administracinės komisijos (želdinių apsauga), - Savivaldybių seniūnai, - Teismai (savaval. žemės užgrobimas, nuobaudos apskundimas), - AA inspektoriai (statybų reikalav.), - Valstybinė higienos Inspekcija (oro AA taisyklių pažeidimas), - Apskričių žemėtvarkos departamentai (žemės naudojimo reikalavimai), - Valstybinių parkų apsaugos tarnybos pareigūnai, - Kelių policija (išmetamų dujų normatyvų virš.), - Priešgaisrinės aps. tarnyba, - Valstybinė geologijos tarnyba. Surašomas ATP protokolas - pagrindas nagrinėjant bylą. Spec. atsakomybės rūšis - žalingos veiklos nutraukimas. Tai būdas daryti poveikį gamtos išteklių naudotojams, užkirsti kelią neracionaliam naudojimui žalojimui. Spec. priemonės – ūkinės veiklos sustabdymas, nutraukimas, gamtos išteklių naudojimo apribojimas. Teisę turi AA inspektorius, pagal Valstybinės gamtos inspekcijos nuostatus. Priemonių taikymas paremtas konkrečia teisės norma. Nutraukia leidimą – žemės, gelmių, vandens išteklių (kai viršijami vandens naudojimo limitai, teršalų išleidimo normatyvai). Tai prevencinė priemonė. Baudžiamoji atsakomybė - griežčiausia atsakomybės rūšis už pažeidimus, kurie turi ek. nusikaltimų požymių (numato BK). Tai sąlygoja didelė žala, realus pavojus aplinkai. BK buvo str. už gamtos išteklių naikinimą, nebuvo numatyta atsakomybė už aplinkos teršimą. 94m. BK papildyta nauju skirsniu - gamtos išteklių naudojimosi tvarkos pažeidimai. Nebuvo taikomi už dirvos, oro, vandens teršimą, nuomonė: - kad tai nepavojingi nusikaltimai ir juos sąlygoja visa pažeidimų grandinė; - priklauso nuo žalos dydžio, nustatyti stambią žalą reikalingos sudėtingos ekspertizės; - sunku atriboti nuo administracinio pažeidimo. BK projekte numatyta nauji str. (už gyvūnų naikin., atmosf. teršimą, dirvožemio teršimą, retų gyv. gaudymą). Materialinė (turtinė) atsakomybė. Tais atvejais, kai AA įst. pažeidimu yra padaroma žala aplinkai, jos objektams yra taikoma MA. Žalos formos: 1) leistinai daroma žala; 2) neleistinais veiksmais daroma žala. Teisinė atsakomybė siejama su pastarąja. ES 1993 m. priimtas žaliasis dokumentas dėl ekologinės žalos atlyginimo, kuriame pažymima, kad tai yra objektyvi priemonė tiems, kurie padaro žalą, kad ją kompensuotų. Yra 2 būdai 1) esant kaltei ir atsakomybei ir 2) be kaltės. AA įst. MA sieja su neteisėta veikla, o esant J ar F asmens kaltei ir juos taikant MA būtina nustatyti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veiklos ir atsiradusios žalos. Kai kurias atvejais tai nėra sunku padaryti pvz neteisėta medžioklė, žūklė, miško kirtimas, o tais atvejais, kai žala padaroma teršiant aplinką ir toje vietovėje veikia keli ūkiniai subjektai nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėto veiklos ir padarinių yra problematiška. Teisėtai daromos žalos atlyginimas turi specifinę formą. Žala atlyginama per ekologinius mokesčius. Už teršimą surenkamos lėšos iš ūkinių subjektų, kad kompensuotų valstybės patiriamas išlaidas ekologinių mokesčių forma, net ir nesant kaltei, turi privalumų. Tai gali būti taikoma pavojingos ūkinės veiklos objektams: 1) negautos produkcijos, pajamų kiekiu; 2) nepanaudotų materialinių vertybių, darbo sąnaudų, įdėtų į aplinkos objektą gerinant ar jį atstatant; 3) materialinės ir darbo sąnaudos kurių prireiks aplinkos, gamtos išteklių atstatymui kiekis. Pagal šiuos kriterijus apskaičiuoti nuostolius sudėtinga, todėl yra iš anksto nustatomi šių nuostolių apskaičiavimo būdai, o į šiuos būdus atsižvelgiama. Tačiau tam, kad supaprastinti procesą, yra išieškoma teismine tvarka, įrodinėjant nuostolių dydį. Teismas nustato nuostolių dydį tačiau procesas ilgai tęsiasi. Taikomi būdai: 1) iš anksto nustatomi tvirti įkainiai (taksų būdas laukiniams gyvūnams, žuvims, miškams); 2) specialios metodikos, kurios susideda iš eilės komponentų ir skaičiuojama pagal formules. Materialinė atsakomybė dėl miško iškirtimo. KT nutarimas dėl privataus miško savininko savo miško kirtimo. 98 m. LRV nutarimas dėl žalos padarytos F ir J asmenų veiksmais miško savininkų turtui įkainių patvirtinimo, LRV nut. dėl F ir J asmenų neteisėta veika padarytos aplinkai žalos atlyginimas. Asmuo privalo ją atlyginti. Priklauso nuo to, kokiame miške, kokiu būdu padaryta. I gr. miške x 5 kaina, VI gr. vidutinė miško kaina. Numatyti koeficientai, kada didinama. Tuo atlyginama aplinkai padaryta žala. Pagal šį nutarimą žalą atlygina ir miško savininkai. Žalą padarytą želdiniams, medžiams pakelėse (ne miške) reikia atlyginti, tai neliečia privačių valdų želdinių. Želdiniai gali būti šalinami, kertami teisėtai, nuostoliai vis tiek atlyginami pagal AM patvirtintus įkainius. Įkainiai - atskiroms medžių rūšims. Jei kertami savavališkai - pagal metodiką AM “Nuostolių padarytų gamtai, sunaikinus ar sužalojus gamtos kraštovaizdžio objektus” Žala kraštovaizdžio objektams: naikinamos, žalojamos pelkės, žemės danga, vandens lygio pakeitimas, reljefas. Numatyta skaičiavimo metodika. Nuostoliai pagal metodiką skaičiuojami pagal nustatytas formules, jie didinami, jei pažeidimai padaryti valstybiniuose rezervatuose, valstyb. parkų rezervatuose, draustiniuose. 29. Žemės kadastras – valst. atliekami veiksmai renkant duomenis apie žemę kaip sudėtinę gamtos išteklių kadastro dalį (žr. vad.) Valstybinio kadastro paskirtis – pagal Vyr. nustatyta sistemą kaupti ir atnaujinti informaciją apie žemės sklypų priklausomybę, jų plotą ir vertę, žemės naudojimo sąlygas ir apribojimus, kitas žemės, kaip nuosavybės ar naudojimo objekto, ir žemės sklype esančio kito nekilnojamojo turto charakteristikas, žemės pasiskirstymą pagal jos savininkus, naudotojus ir naudmenas. Patvirtinta nauja nuostatų redakcija 1998 m VŽ Nr. 20. Valstybinį žemės kadastrą sudaro ir tvarko apskr.viršininko administracija ir valstyb. įmonės Vyriausybės nustatyta tvarka. Tvarkant kadastrą, rengiami ir tikslinami žemės kadastro žemėlapiai, kuriuose pažymimi suformuoti ir valstyb.žemės kadastre įregistruoti žemės sklypai. Žemėtvarka – valst. priemonių sistema, kuriomis siekiama daryti poveikį žemės savininkui, naudotojui ir pertvarkyti žemės nuosavybės santykius, užtikrinti valst ir piliečių interesų apsaugą ir turi politinę ir ekonominę reikšmę. Paskirtis: rengti valstyb.žemės naudojimo ir apsaugos programas bei šalies adm.teritorijų žemėtvarkos shemas; rengti žemėtvarkos projektus adm. riboms nustatyti arba pakeisti; rengti projektus žemei išpirkti, perleisti, specialioms žemės naudojimo sąlygoms, veiklos apribojimams bei servitutams nustatyti. Žemėtvarkos darbus organizuoja žemėtvarkos ir teisės departamentas prie ŽŪM, pagal nuostatus 1998 m. vasario 12 d įsakymu rengia žemėtvarkos projektus, organizuoja veiklą, o vals žemėtvarkos darbus atliek apskrities viršininko administracija, valstyb.įmonės ir organizacijos, privatūs matininkai. 30. Žemės sandoriai (ŽS) ŽS - yra vienas iš civilinių sandorių rūšių, nes juos reguliuoja ir civilinės teisės normos ir žemės teisės normos žemės įstatymas, kur įtvirtinta norma kad esant įst kolizijai yra taikoma žemės įst. ŽS – tai yra fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kurias siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises ir su tuo susijusias prievoles. ŽS objektas - nustatyta tvarka nekilnojamo turto registre įregistruotas žemės sklypas arba tokio sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje. ŽS bruožai : sandoriai sudaromi raštu, notariškai tvirtinama (išskyrus trumpalaikės nuomos ir panaudos). Privalomas bet kokio ŽS yra sklypo planas kurį patvirtina žemėtvarkos tarnyba, visi ŽS per 3 mėn. turi būti užregistruojami Nekilnojamo turto registre. ŽS objektas – žemės sklypas ar jo dalis. ŽS rūšys: 1)Valstybinės žemės atžvilgiu - Valst žemės sklypų pardavimas privačiai nuosavybei, perleidimas valst žemės sklypų neatlygintinai, mainai į privačia žemę, panauda, susitarimai dėl servitutų, 2) privačios žemės atžvilgiu: privačios žemės sklypų pardavimas-pirkimas, nuoma dovanojimas, mainai, įkeitimas, panauda, susitarimai dėl servitutu. Žemės pirkimas iš valstybės plačiai taikomas nuosavybės teisės į žemę įgijimo būdas. Šiuos santykius reguliuoja Ž įst, Ž reformos įst, Konstitucinis įst, LRV nutarimai. Piliečiams Ž ūkio paskirties Ž parduodama laikantis Ž reformos įst nustatyta eilės tvarka 10 str, parduodama pagal Ž reformos žemėtvarkos projektus, išsimokėtinai arba atlyginant iš karto ne ilgiau kaip per 10 m. Nustatomi Ž sklypų pardavimo dydžiai ne daugia kaip 150 ha. Detaliau yra reguliuojama ne Ž ūkio paskirties Ž pardavimo (nuomos) tvarka pagal 1999 03 09 LRV nutarimą “Dėl naudojamų valst Ž sklypų pardavimo ir nuomos ne Ž ūkio paskirčiai” bei juo patvirtinta tvarka, pagal kurią įsigyti nuosavybę į šiuos sklypus turi ir LR piliečiai ir kiti. Valst Ž pirkimo pardavimo sutartis pasirašo apskrities viršininkas ar jo įgaliotas atstovas ir asmenys pagal šį nutarimą turi teisę pirkti Ž iš valst, jei prašymą pateikia rajono ar miesto žemėtvarkos skyriui. Gavęs prašymą per 15 d. pateikia rajono ar miesto merui prašydamas, kad parengtų parduodamo Ž sklypo planą, nustatytų urbanistinius ar architektūrinius apribojimus, serviutus, apskaičiuotų parduodamo sklypo vertę ir sudaro sutarties projektą, rajono ar miesto žemėtvarkos skyrius atlieka ir dokumentai yra pateikiami apskrities viršininkui, kuris per 1 mėn. priima sprendimą parduoti ar neparduoti tada pranešama pirkėjui, kuris turi sumokėti už sklypo mokestį ir tada pasirašoma pirkimo pardavimo sutartis, ir turi per 3 mėn registruoti nekilnojamo turto registre. Naujų Ž sklypų pardavimas (LRV 1999 06 02 nutarimas “Dėl naujų valst.žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai”). Naujas valstyb. žemės klypas yra pagal teritorijų detaliojo planavimo dokumentus atitinkamos paskirties veiklai suprojektuoti ir nekilnojamo turto registre registruoti vaslt Ž sklypai, kuriuose nėra fiz ar jurid asm priklausančių statinių ar įrenginių . 1) Nauji Ž sklypai parduodami ar išnuomojami aukcione išskyrus kovo 11 akto signatarams. Laimėjus aukcione yra sudaroma pirkimo pardavimo sutartis ir registruojama nekilnojamo turto registre. Kada yra parduodami Ž sklypai naudojami ir nauji užsienio subjektams pagal Konst. Įst yra atskira tvarka LRV nutarime. Jiems perkant reikia turėti leidimą, kurį išduoda apskrities viršininkas. Ž sklypo kaina yra nustatoma pagal LRV nutarimą 1999 m. vasario 24 d. Nr. 205 dėl Ž įvertinimo tvarkos, kuriame įtvirtinta Ž įvertinimo metodika ji taikoma ne tik parduodant, bet ir apskaičiuojant Ž sklypų perdavimo piliečiams nuosavybės neatlygintinai vertę, apskaičiuojant valst perkamų Ž sklypų vertę, Ž mokestį ar Ž nuomos mokestį. Vertė apskaičiuojama vidutinės Ž ūkio naudmenų našumo balas, pagal Ž kadastro duomenis. Kitų Ž sklypų yra nustatomas orientacinis balas kuris nustatomas Ž sklypas esant didžiuosiuose miestuose – 40 balų miestuose ir savivaldybių centruose nustatoma pagal rajono vidutinę Ž sklypų našumo vertę 28 balai . Privačios Ž pardavimas yra grynai sutartinis dalykas,tačiau perkant užsienio subjektams yra tam tiri specifiniai reikalavimai. Privati Ž gali būti parduota ar kitaip perleista jei nauja savininkas perima nustatytas spec Ž naudojimo sąlygas, veiklos apribojimus, Ž servitutus. Perleistuose Ž sklypuose jei pasilieka pastatas ar kiti statiniai, o parduodant Ž nustatoma servituto teisė privažiuoti, į komunikacijas, o privati Ž perleidžiama šalių susitarimu, kuriame nurodomas sandorio objektas, sklypo kaina, vertė, nustatomi servitutai kitos valdymą ribojančios sąlygos pvz išlaikyti iki gyvos galvos, nekeisti paskirties. Parduodant privačia Ž pirmumą pirkti turi piliečiai kurių statiniai yra toje Ž, o valst.-pirmumą pirkti turi nacionaliniuose parkuose, draustiniuose, miestuose jei ta Ž numatoma panaudoti visuomenės reikmėm, poilsiui, rekreacijai pagal teritorijų planavimo projektus, taip pat Ž kuri buvo pirkta pagal investicinius čekius ar pagal valstiečių ūkio įst. Visuomenių objektų statyboms klausimus sprendžia apskrities viršininkas. 31. Žemės nuoma Tiek valst tiek privati Ž nuomojama piliečių jurid ar fiz asmenų, užsienio subjektų pagal Žemės nuomos įst (1998 kovo 24 d.). Ž nuomos objektas – valst. Ž sklypas, suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą, arba privačios žemės sklypas ar jo dalis. Nuomotojas yra privačios Ž savininkas, o valst Ž – sav. taryba ir apskrities viršininkas. Ž nuomos terminas privačios yra sutarties dalykas , o valst Ž taip pat tačiau ne ilgiau kaip 99 metams. Sutartyje nurodoma nuomininkas, nuomotojas, Ž objektas, terminas, paskirtis ir kitos spec sąlygos naudojimo apribojimai, servitutai, mokestis, grąžinimo sąlygos, atsakomybė. Valst Ž išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kurio pasiūlyti nuompinigiai yra didžiausi.Be aukciono: jei Ž yra užstatyta jur ar fiz asm nuosavybės teise priklausančiais statiniais, ji reikalinga įgyvendinti svarbius visuomenei projektus, jaunos šeimos, kurių sutuoktinis ne vyresnis kaip 40 m., Žemės gelmių įstatymo nustatyta tvarka gautas leidimas naudoti ž gelmių išteklius ir ertmes. Žemės nuomos sutarties pasibaigimo pagrindai: pasibaigus nuomos terminui, mirus Ž nuomininkui, jeigu įpėdiniai neperima tiesių ar pareigų, likvidavus įmonę, įstaigą, organizaciją kuri buvo nuomininkė, pardavus, dovanojus ar kitaip perleidus nuomininkui, nutraukus Ž nuomos sutartį nuomotojo ar nuomininko reikalavimu nevykdant numatytų reikalavimų, pareigų, kai nuomota žemė paimama visuom. poreikiams. 32. Žemės servitutas Žemės servitutas - savininko arba valstybinės Ž naudotojo prievolė įst nustatyta tvarka leisti kitiems ribotai naudotis Ž sklypo dalimi. Servitutas nustatomas tais atvejais, kai reikia privažiuoti, tiesti komunikacijas, visuomenės poreikių tenkinimui. Registruojami Ž įst ir poįstataminių aktų numatyta ir nuostolių atlyginimo tvarka. Servitutas nustatomi: 1. įstatymų; 2. LRV arba apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius; 3. asmenų tarpusavio susitarimu sudarant rašytinę sutartį, kurios tvirtinamos notariškai. 1995 m. Vyriausybės nutarimas “Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos”. Privačioje žemėje, visuomenės poreikiams tenkinti Vyriausybės sprendimu nustatoma didesniuose kaip 10 ha kaime ir 1 ha – miestuose. Apskrities valdytojo sprendimu – mažesniuose kaip 10 ha privačios žemės kaime ir 1 ha miestuose. Yra numatyta nuostolių atlyginimo tvarka visuomenės poreikių tenkinimui, nustatoma LRV “Dėl nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarkos”. Kai servitutas nustatomas sutarties pagrindu tarp fizinių ir juridinių asmenų nuostolių atlyginimo klausimas sprendžiamas šalių susitarimu, o valstybė santykių nereguliuoja. Servitutai pasibaigia taip kaip jie atsiranda, jei nustatomi įst. - įstatymu , Vyriausybės ar apskrities virš. Sprendimais – šių institucijų sprendimais, jei šalių susitarimu - šių šalių, arba teismo sprendimu. 33. Žemės fondas (Ž įst. 5 str.). Visa LR teritorijoje esanti žemė sudaro LR žemės fondą. LR žemės fondas naudojamas atsižvelgiant į visuomenės interesus bei AA reikalavimus, laikantis: 1) įstatymų ir LR Vyriausybės nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų; 2) pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, veiklos apribojimų, žemės servitutų ir teritorijos tvarkymo reikalavimų, kuriuos nustato LR Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemėtvarkos projektai bei kiti teritorinio planavimo dokumentai. Pagal pagrindinę tikslinę paskirtį žemės naudojimo paskirtį LR Ž fondą sudaro: 1) žemės ūkio paskirties žemė; 2) miškų ūkio paskirties žemė; 3) konservacinės paskirties žemė; 4) kitos paskirties žemė. Nesuteikta naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė sudaro laisvos valstybinės žemės fondą. Žemė, kurią užima neprivatizuoti vandenys, sudaro valstybinio vandenų fondo žemę. Ž fondas naudojamas įvairiems tikslams, todėl ir jo teisinis režimas nėra vienalytis Teisinis režimas nustatomas, atsižvelgiant į tikslinę paskirtį. Nuo Ž teisinio režimo priklauso jos naudotojų teisės ir pareigos. Yra idėjų atsisakyti Ž skirstymo į kategorijas. Žemės savininkas, turėdamas nuosavybės teise Ž plotą, negali laisvai juo disponuoti – turi atlyginti ž.ū. gamybos nuostolius, tada gali pervesti Ž sklypo teisinį režimą į kitą kategoriją.Tai pažeidžia žemės savininko teises.Ž.ū. gamybos nuostolių atlyginimas pagrįstas Ž fondo klasifikacija pagal pagrindinę tikslinę Ž naudojimo paskirtį. Tikslinės paskirties keitimas griežtai reglamentuotas. Sprendimą priima Vyriausybė arba apskrities viršininkas. 34. Žemės nuosavybė (privati, bendroji, valstybinė) Privačios nuosavybės žemę sudaro piliečių įsigyta ž., įskaitant šioje žemėje augantį mišką bei joje esančius vandens telkinius. Privačios nuosavybės teise žemė gali priklausyti asmenims, kurie pagal įstatymus yra LR piliečiai ir turi tai patvirtinantį dokumentą. Žemės įstatymai įtvirtina šiuos žemės įgijimo privačion nuosavybėn būdus: 1) nuosavybės teisės į žemę atstatymas ją grąžinant arba suteikiant neatlygintinai; 2) žemės pirkimas iš valstybės; 3)žemės paveldėjimas pagal testamentą arba įstatymą; 4) įst. nustatyta tvarka jos įgijimas iš kitų piliečių pagal žemės perleidimo sutartis. Ž įsigijimo privačion nuosavybėn ją grąžinant natūra arba suteikiant neatlygintinai tvarką nustato įstatymas “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” bei žemės reformos įstatymas. Ž privačion nuosavybėn taip pat įgyjama perkant ją iš valstybės žemės reformos, žemės įstatymo bei Vyr.nutarimų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės nuosavybė. Ją sudaro žemė, kuri LR priklauso išimtine nuosavybės teise, taip pat valstybei dovanota ir valstybės paveldėta žemė, taip pat įstatymų nustatyta tvarka paimta, išpirkta ar kitokiu būdu įgyta. Pagal Ž įst. 4 str. LR valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta: 1) valstybiniams keliams ir bendrojo naudojimo geležinkeliams; 2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) valstybinės reikšmės miškams; 4) valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektams (tokių objektų sąrašą tvirtina Seimas); 5) valstybinės reikšmės vandenims; 6) teritorinės jūros kontinentiniam šelfui. LR išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Jos naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir poįstatyminiai aktai. 35. Valstybės kompetencija, reguliuojant Ž santykius Valstybinės institucijos, kurios dalyvauja, reguliuojant Ž santykius (Ž įst. 30 str.) – Seimas, Vyr., ŽŪM, apskr. viršininkas, vietos savivaldos inst. … LR Seimas: leidžia ir tikslina įstatymus dėl žemės santykių reguliavimo (Ž įst., Ž ref.įst., įst. “Dėl pil.nuos-bės teisių į išlikusį nek.turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, Ž nuomos įst. ir kt.); LR Vyriausybė: 1) įstatymų nustatyta tvarka leidžia ir tikslina norminius aktus Ž nuosavybės, valdymo, naudojimo ir kt.Ž santykių reguliavimo klausimais; 2) rengia ir įgyvendina Ž naudojimo, teritorijų optimizavimo ir Ž gerinimo programas; 3) teikia seimui tvirtinti bendrąjį LR teritorijos planą, tvirtina kitus Teritorijų planavimo įstatyme nurodytus teritorijų planavimo dokumentus; 4) planuoja ir finansuoja valstybinius žemėtvarkos, miškotvarkos ir žemės kadastro darbus; 5) nustato spec.ž ir miško naudojimo sąlygas; 6) sprendžia ž. paėmimo ir suteikimo bei kitus Ž fondo valdymo klausimus, jeigu jie nėra priskirti apskrities viršininko (o kai Ž suteikiama naudotis – ir vietos savivaldos institucijų) kompetencijai; ŽŪ ministerija arba specialiai LRV įgaliota institucija valstybiniam žemės fondui valdyti: 1) vadovauja įstaigoms ir įmonėms, vykdančioms valstybinio žemės kadastro ir valstybinės žemėtvarkos darbus; 2) rengia medžiagą LR Vyriausybei valstybinės žemėtvarkos klausimams spręsti; 3)organizuoja valstybinę žemės naudojimo kontrolę. Apskrities viršininkas apskrities teritorijoje: 1) įgyvendina valstybės politiką teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos srityse; 2) parduoda ar kitaip perleidžia privatinėn nuosavybėn valstyb.žemę ir atstovauja valstybei privačią žemę valstybės nuosavybėn; 3) suteikia naudotis arba išnuomoja valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri perduota valdyti vietos savivaldos institucijoms; 4) organizuoja valstybinės žemės sklypų formavimo darbus; 5) sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams, jeigu paimamas žemės plotas ne didesnis kaip 5 ha miestuose ir 25 ha kaimo vietovėse ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus; 6) įgyvendina žemės reformą; 7) LR Vyriausybės nustatyta tvarka nustato žemės servitutus ir veiklos apribojimus bei atlieka kitų įstatymų nustatytas funkcijas. Vietos savivaldos institucijos savivaldybės teritorijoje: 1) tvirtina savivaldybės teritorijos plėtojimo generalinį planą ir jo pakeitimus, miestų ir miestelių plėtimo ir kūrimo generalines schemas; 2) tvirtina ir įgyvendina savivaldybės teritorijai arba jos daliai rengiamus detalius planus;  3) pagal suteiktus įgaliojimus tvarko ir naudoja joms suteiktą valdyti žemę, kurios plotas negali būti mažesnis negu yra reikalingas vietos savivaldos institucijų kompetencijai įgyvendinti; 4) pagal miestų detalius planus išnuomoja bei perduoda naudotis valstyb.žemės sklypus, pateiktus valdyti savivaldybei patikėjimo teise; atlieka kitas įstatymų joms nustatytas funkcijas. 36. Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarka (ŽĮ)  Žemės naudotojai, norintys ją naudoti kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įgyjant arba išsinuomojant bei suteikiant naudotis, privalo gauti apskrities viršininko leidimą. Prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.      Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma arba keičiama pagal teritorinio planavimo dokumentus.      Vadovaujantis priimtu sprendimu, suinteresuoto asmens prašymu patikslinami įrašai Nekilnojamojo turto registre bei kiti valstybinio žemės kadastro duomenys.      Pagrindinė žemės naudojimo tikslinė paskirtis draustinių, nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose keičiama tik pagal patvirtintus saugomų teritorijų tvarkymo projektus arba gavus AA ministerijos sutikimą. 37. Valstybinės žemės suteikimas naudotis ir nuomojimas (ŽĮ)      Valstybinė žemė suteikiama neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, sudarant valstybinės žemės nuomos sutartis LR Vyriausybės nustatyta tvarka.      Valstybinės žemės suteikimo naudotis Krašto apsaugos ministerijos nustatytiems objektams tvarką nustato įstatymai ir LR Vyriausybė.      Valstybinės žemės nuomojimo tvarką nustato įstatymai ir LR Vyriausybė. Institucijos, turinčios teisę suteikti naudotis ir nuomoti valstybinę žemę  Valstybinę žemę perduoda naudotis:      1)sav.taryba – žemės sklypus, nustatyta tvarka perduotus valdyti patikėjimo teise savivaldybėms;      2) apskrities viršininkas – kitus valst.žemės sklypus, esančius apskr.teritorjoje.;       38. Žemės paėmimas visuomenės poreikiams(ŽĮ) Žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą nutraukiama tik išimties atvejais LR Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimu pagal savivaldos institucijos, ministerijos ar kitos valdymo institucijos prašymą, kai ši žemė reikalinga: 1) krašto apsaugai; 2) valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams; 3) valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti; 4) svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, miestų, miestelių ir kaimų infrastruktūrai plėsti, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; 5)naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms valstybės lėšomis, eksploatuoti; 6)valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; 7) gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; 8) vietos savivaldybių poreikiams ir bendram (viešam) naudojimui, jeigu tai numatyta nustatyta tvarka patvirtintuose miestų, miestelių ir kaimų detaliuose planuose arba žemėtvarkos projektuose; 9) įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė. Institucijos sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams skelbiamas vietinėje spaudoje du kartus su 15 dienų pertrauka.      Savivaldos institucijų, ministerijų ar kitų valdymo institucijų prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo tvarką nustato LR Vyriausybė. Paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama sumokant realią žemės sklypo kainą pinigais arba suteikiant lygiavertį žemės sklypą toje pat vietovėje, taip pat atlyginami kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės sklypo paėmimo, įstatymų ir LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Nuostolius, atsiradusius dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, privačios žemės savininkams bei kitiems teisėtiems privačios ir valstybinės žemės naudotojams atlygina suinteresuotas žemės paėmimu asmuo tarpusavio sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Pradinė paimamo žemės sklypo vertė ir su žemės paėmimu susiję nuostoliai skaičiuojami LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Žemės paėmimu suinteresuotas asmuo yra LR Vyriausybė, ministerija, apskrities viršininkas, savivaldos institucija ar kita valdymo institucija, kuri pateikia prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams. Ginčus dėl atlyginimo būdo ir dydžio sprendžia teismas. Jeigu žemės savininko ar kito teisėto privačios ir valstybinės žemės naudotojo netenkina atlyginimo dydis arba būdas, nustatytas sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams, ir jis su žemės paėmimu suinteresuotu asmeniu nesusitaria dėl atlyginimo būdo ar dydžio per du mėnesius po sprendimo dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams antrojo paskelbimo spaudoje, žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotas asmuo per dešimt dienų privalo kreiptis į teismą dėl atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo. Nepaisant to per du mėnesius po sprendimo dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams antrojo paskelbimo spaudoje žemės paėmimu suinteresuotas asmuo į paimamo žemės sklypo savininko, nuomininko ar naudotojo vardu atidarytą sąskaitą privalo sumokėti atlyginimo dydžio sumą, nurodytą LR Vyriausybės ar apskrities viršininko sprendime dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Jei teismas nustato kitą dėl sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių dydį, žemės paėmimu suinteresuotas asmuo atsiskaito su buvusiu žemės sklypo savininku teismo sprendime nurodytomis sąlygomis. Po to, kai yra priimtas sprendimas paimti privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkas neturi teisės jos įkeisti ar kitaip apsunkinti. Sudarius sutartį dėl atlyginimo būdo ir dydžio už žemę, paimamą visuomenės poreikiams, žemės nuosavybės teisė pereina valstybei, kai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotas asmuo atsiskaito su paimto žemės sklypo savininku sutartyje numatytomis sąlygomis.  39. Teisinis žemės gelmių naudojimo ir apsaugos reguliavimas. Ž. gelmės – žemės gilum. Sluoksniai (podirvio uolienų pavirš. sausumoje ir dugno nuosėdų paviršiumi sausumos vandenyse ir jūrose.) Žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių ištekliai – g. išt. dalis, apimanti ž. gelm. sandaros, sudėties elementus- kietus kūnus, skysčius, dujas, kuriuos žmogus gali naudoti ir kurių kiekis ar kokybė dėl to keičiasi; Naudingosios iškasenos - gamtinės mineralinės medžiagos, esančios žemės gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms: nemetalinės naudingosios iškasenos, metalų rūdos, vertingieji mineralai, angliavandeniliai. Visos išk. skirstomos: 1) plačiai paplitusios (mineral. medžiagos – smėlis. klintys. molis); 2) retos (nafta, dujos) Požeminis vanduo - žemės gelmėse natūraliai susikaupęs ar dirbtinai infiltruotas vanduo, kurio rūšys pagal naudojimą yra: geriamasis gėlas - atitinka LR geriamojo vandens standartą; mineralinis - gydymui ir profilaktikai; pramoninis - sūrymai ir mineralizuoti vandenys; gamybinis - naud. pramonėje, žemės ūkio, gyvulininkystės, žuvininkystės reikmėms; -žemės gelmių šiluminė energija - tai šiluminė energija, natūraliai susikaupusi ar dirbtinai sukaupta žemės gelmėse, uolienose, vandenyje ar dujose; -žemės gelmių išteklių telkinys - sutartinėse ribose esančios naud. išk., požem.vanduo, ž. gelm. šilum. energija, kurių kiekis ir kokybė yra ištirti ir kurių išgavimaslaikantis nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų yra ar gali būti ateityje ekonomiškai naudingas; Žemės gelmių ertmės: natūralios ertmės uolienose ir jų sluoksniuose; dirbtinės ertmės, susidariusios išgaunant naudingąsias iškasenas arba specialiai įrengtos. 40. Žemės gelmių naudojimas Visada tikslinis (naud. išk. gavybai, vandens paėmimui): 1)žemės gelmių tyrimas; 2)žemės gelmių išteklių naudojimas; 3)žemės gelmių ertmių naudojimas; žemės gelmių tyrimas (geologinis tyrimas) - tai veikla, kurios tikslas gauti žinių apie žemės gelmių sandarą, savybes, būklę, čia vykstančius procesus, išteklius, ūkinės veiklos įtaką žemės gelmėms. -duomenys apie žemės gelmes (geologiniai duomenys) - duom., gauti naud. ž. gelmes - gręžinių kernas, mėginiai,rezult. -žemės gelmių apsauga - veiksmai ir priemonės, kurių tikslas apsaugoti žemės gelmių vertingąsias savybes nuo fizinio, cheminio, biologinio ar kitokio neigiamo poveikio. Žemės gelmių naudojimo, apsaugos ir kontrolės valstybinis valdymas LRV-koord.ž. gelm.tyrimą, jų išteklių naudojimą ir apsaugą įstat. numatyta tv. Spec. valstybės institucijos žemės gelmių apsaugai ir naudojimui reguliuoti: Aaps.M ir Lietuvos geologijos tarnyba. AM:org. koord. valstybės strategijos dėl žemės gelmių apsaugos ir naudojimo įgyvendinimą, atlieka valstybinę žemės gelmių išteklių naudojimo ir apsaugos kontrolę, nustato žemės gelmių išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, reglamentuoja ir kontroliuoja žemės gelmių išteklių apskaitą. Lietuvos geologijos tarnyba: organizuoja ir atlieka valst. geolog. tyrimus, reguliuoja žemės gelmių naudojimą ir apsaugą, kontroliuoja tiesioginius ir distancinius žemės gelmių tyrimus, formuoja ir valdo valstybinę geologijos informacijos sistemą Apskrities viršininko ir savivaldos institucijų kompetencija: 1)Apskrities viršininkas sprendžia klausimus, susijusius su žemės, reikalingos žemės gelmių naudojimui, paėmimu, suteikimu naudotis ir nuoma. 2)Savivaldos institucijos reguliuoja žemės gelmių naudojimą ir apsaugą (pagal savo kompet.). 41. Žemės gelmių tyrimas Tai veikla, kurios tikslas gauti žinių apie žemės gelmių sandarą, savybes, būklę, ūkinės veiklos įtaką žemės gelmėms. Rūšys: tiesioginiai, etiesioginiai, distanciniai. Tiesioginius ir distancinius žemės gelmių tyrimus gali atlikti f. j. asm., turintys leidimą užsiimti šios rūšies ūkine veikla. (Leid.išd. geolog tarnyba). Tyrimai turi būti registruojami Lietuvos geologijos tarnyboje, išskyrus netiesioginius tyrimus, atliekamus ne valstybės lėšomis. Apie tiesioginį žemės gelmių tyrimą, prieš jį pradedant, turi būti pranešta savivaldybės valdybai ir apskrities viršininko administracijai, kurios teritorijoje numatomi tyrimai. 42. Žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimas Tai vand. ištekl., požem. vand., šilum energ.,natūr. ir dirb ž. ertmių naudojimas. Gali naudoti LR ir užs. f. ir j. asmenys, gavę leidimą, išduotą Vyr. ar jos įgaliotos institucijos, ir sudarę su ja naudojimo sutartį. Leidimas suteikia asmeniui išimtinę naudojimosi teisę leidime nurodytoms žemės gelmių išteklių ar ertmių rūšims, plote, laikotarpiui, naudojimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Žemės savininkas ar naud. jam nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę naudoti be leidimo žemės gelmių išteklius Žemės įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka. LRV išduoda leidimus: naudoti angliavandenilių, metalų, vertingųjų mineralų, kvarcinio smėlio telkinius; naudoti natūralias žemės gelmių ertmes, naudoti natūralias žemės gelmių ertmes naftai, dujoms ar kitoms medžiagoms laikyti. AM išduoda leidimus: naud.geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, gelmių šilumą Vyr. nustatyta tvarka. Naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes galima tik pagal naudojimo projektą(suderinti su Am. virš. admin Žemės gelmių išteklių naudojimo sąlygos: 1. Ž. gelm. išteklius galima naudoti juos išžvalgius, įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. 2. Ž. gelm. ištekliai t.b. naudojami kompleksiškai 3. Ž. gelm. ištekliai turi būti naudojami racionaliai. 4. Naudojant telkinį būtina stebėti išteklių būklę, prognozuoti jų kiekio ir kokybės kitimą,ei gavybos poveikį aplinkai 43. Žemės gelmių apsauga Tai veiksmų ir priem. sistema, tikslas - apsaugoti ž. gelm. vertingas savybes nuo fizinio, chem ir kt. žalingo poveikio, atsiradusio dėl žm. veiklos, gamt. procesų, tų savybių atkūrimas, racionalus naud. T. žemės gelm. apsauga realizuojama 2 kryptim: 1) organiz. racionalus žemės gelm. išteklių naudšų.; 2)kovojama su žemės gelm. teršimu. Žemės gelmių, ūkinės veiklos reguliav.priemonės: 1) teritorijų planavimas, projekt.; 2)numatomas ūkinės veiklos poveikis, ekstremalių įvykių pasekmės ž. gelmių būklei; 3)tiriama ir stebima žemės gelmių būklė; 4)steigiamos saugomos teritorijos. Terit. planavimas, projekt. t. b. atliekami atsižvelgiant į teritorijų žemės gelmių sandarą ir jų išteklius, numatant ūkinės veiklos poveikį žemės gelmių būklei, jų ištekliams ir vertingosioms savybėms. Bendrieji valstybės ir apskričių planai, prieš juos tvirtinant, turi būti suderinti Aplinkos apsaugos ministerijoje ir Lietuvos geologijos tarnyboje, kurios gali atlikti projektų žinybinę arba pasiūlyti atlikti valstybinę ekologinę ekspertizę ir numatyti atskirų objektų projektų ekspertizę tų planų vykdymo metu. Žemės gelmių būklė turi būti sistemingai stebima visoje LR teritorijoje kaip bendros ekologinio monitoringo sistemos dalis (org. AM, Geolog tarnyb). Draudžiama naikinti ir gadinti gręžinius, geologinius ir geodezinius ženklus ir kitus įrenginius, skirtus žemės gelmių būklei stebėti. Saugomose teritorijose turi būti užtikrinta ir žemės gelmių bei jų vertingųjų savybių apsauga. 44. Duomenys apie žemės gelmes Minist., kt. valst. institucijos, savivald., mokslo ir mokymo įstaigos, kt. j. ir f. asm. turi teikti geologijos tarnybai duomenis apie žemės gelmes, gautus jų atliekamų tiesioginių ir distancinių žemės gelmių tyrimų ir jų išteklių naudojimo metu. (tvarką nustato geolog tarnyb Valstybės nuosavybe esantys duomenys apie žemės gelmes yra valstybės turtas. Jie sudaro bendrą valstybinę geologijos informacijos sistemą Duomenimis laisvai naudojasi f. ir j. asmenys, jie negali pardavinėti duomenų. 45. Aplinkos oro naudojimas Atmosferos (aplinkos) oras. Atmosferos oras - dujų mišinys, esantis žmogų supančioje aplinkoje, atlieka svarbias ekolog., ekonom., sveikatos funkcijas. Oras nėra nuosavyb. teisės objektas. Jo negalima valdyti kaip nuosavybės. Oras priskiriamas tarptautiniams gamtos ištekliams. Reglamentuoja Atmosferos oro apsaugos įstatymas. Atm. oro naudojimo rūšys. Įstatymai išskiria savarankiškas rūšis: 1) oro naud gamyb. procesuose; 2) jo naud ūkinės ir kt. veiklos atliekų išmetimui. Projektuojant, statant įmones t.b. numatytos priemonės, kurios užtikr. min. atm oro deguonies) naudojimą gamybos reikalams. Detaliau įst. reglamentuoja atm. oro naudojimą teršiančių medžiagų išmetimui. Atm. oro naudijimas teršiančių medžiagų išmetimui reguliuojamas: a)normavimu; b)leidimais išmesti į orą teršiančias medžiagas. Leidimai įforminami gamt. išteklių naud. leidimais. (išduodami pagal AA ministro įsakymu patvirtintas taisykles) Leidimo 3 dalį (teršalų emisija į atmosf. iš stacionarių šaltinių) privalo gauti visi ūkio subjektai, turintys objektus, išmetančius teršalus į orą. Jie išduodami, remiantis patvirtintais didž. leistinos taršos (DLT) atm. ore normatyvų projektais. Normavimas. normatyvai 1) DLT; 2) LLT (laikinos leist. taršos) Normatyvai – ribinis teršiančių medž. kiekis, leidžiamas išmesti į atm orą iš konkretaus šaltinio). Teršimo šalt. – įrenginys, (ar mobilios priemonės)per kurį pašal. teršiančios medž. Yra vienkartiniai max ir metiniai norm. Kiekv objektas gali išmesti tik tuos terš., kurie numatyti leidime. Ūkio subjektai turi parengti normatyvų pagrindimo projektus, pateikti Regionų apl. aps. departamentams. LLt – išd. jei 1)konkrečiu laikotarpiu įmonės išmetimai dėl objektyvių priežasčių negali būti sumažinti iki DLT normatyvo 2) jei grupės teršiančių medž. bendra koncentracija viršija DLT į atm orą normatyvus. 46. Oro apsaugos reguliavimas. Didžiausių leistinų teršiančių medžiagų koncentracijų atmosferos ore normatyvai.(DLK) Atm. oro apsaugos uždaviniai: 1)atm oro grynumo išsaug ir gerinim 2)užkirtimas kelio atmosferai daromam poveikiui, sukeliančiam nepalankius padarinius. 3)teisėtumo oro aps. ir naudojimo srityje stiprinimas. Viena pagrindinių atm. oro apsaugos uždavinių – atmosferos oro grynumo užtikrinimas. Tam būtina aiškiai apibrėžti atmosferos oro grynumą – tai ir daroma DLK atmosferos ore normatyvais. (Atm. oro apsaugos įst.) DLK atmosferos ore normatyvai – ribinė leistina maksimali vienkartinė cheminio elemento ore koncentracija, kuri periodiškai arba nuolat veikdama neturi neigiamo poveikio žmogui ir aplinkai.Yra nustatomos vienkartinės ir vidutinės paros užterštumo koncentracijos. Griežtesni DLK atmosferos ore normatyvai taikomi kurortams ir rekreacinėms vietovėms. AA įstatymas leidžia vietos saviv. Institucijoms nustatyti savo teritorijoje griežtesnius už valstybinius normatyvus. Oro teršimo prevencija 1)tinkamas objektų, turinčių įtakos atm.orui išdėstymas ir jų veiklos reguliavimas. Numatyti priemones, mažinančias atmosferos oro teršimą:a) kenksmingų medžiagų sulaikymas; b)utilizavimas c)jų nukenksminimas. Sanitarinių zonų nustatymas apie įmones, objektus. Paskirtis: neutralizuoti kenksmingą poveikį. 1)zonos apie kelius(10-150m), geležink(100m) 2)apie ž. ūkio objektus (fermas) 50-100 m. 3)apie dujotiekius; 4)apie gamyb. objektus. jie suskirtyti į 5 klases, nuo to priklauso plotis. Mobilių šaltinių teršimo mažinimo priemonės (ypatybė, kad jų išmetamų medžiagų negalima sugaudyti).Pagrindinis mobilus teršimo šaltinis - automobilių transportas. Reguliuojamas DLT normatyvais, kurie nust. kiekvienam modeliui. Standartai taikomi ne tik transporto priemonėms, bet ir jų naud. degalų kokybei. Kenksmingo poveikio orui reguliavimas Dabar daromas poveikis ne tik cheminei atm. oro sudėčiai bet ir fizinei būklei. Tai kenksmingo poveikio (triukšmo, vibracijos) tiesioginė pasekmė. Pagrind. kenksmingo poveikio orui rūšis – triukšmas – tai garsai, viršijantys garso komforto ribas. Teisės aktai įtvirt kovos su triukšmu priemones: 1)technolog diegimas; 2)transp. priem. konstrukcijų gerinimas;3)gelež. kelių priežiūros gerinimas;4)oro uostų išdėst. toliau nuo miestų 5)gyv. vietovių planavimas; 6)priemonių skirtų buitiniam triukšmui mažinti diegimas. Atm. oro apsauga nuo tolimų atmosferos pernašų Tai atm. oro teršimas iš šaltinių kurie yra už valstybės jurisdikcijos ribų, turintys neigiamą įtaką valstybės teritorijai, vyksta nuotoliu, kuris neleidžia nustatyti konkretaus teršimo šaltinio. Konvencija “Dėl tolimų atmosferos pernašų” Ozono sluoksnio apsauga Vienos konvenc. “Dėl ozono sluoksnio apsaugos” (Lietuva prisijungė 1994) Konvencija įpareigoja įgyvendinti priemones, kurių tikslas- kontroliuoti, riboti ar vengti veiklos, turinčios neig. įtaką ozono sluoksniui. Monrealio konvencija “Dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų” reguliuoja prekybą medžiagomis, kurios ardo ozono sl., uždrausti tokios prod. eksportą. Šių tarptautinių dokumentų vykdymo organizavimas – AM. Poveikio orui ir klimatui reguliavimas Klimato pokyčio problema dėl atmosferos oro teršimo. Ją sąlygoja “šiltnamio efektas” – stabilios žemės temperatūros palaikymas. Absorbuoja radiaciją bei atspindi likusią. Siekiant sureguliuoti poveikį klimatui JTO pasirašė “Bendrąją klimato kaitos konvenciją (1995 LR Seimas ją ratifikavo). Valstybės įsipareigojo – inventorizuoti “š.e.” sukeliančias dujas, kontroliuoti, koordinuoti, keistis informacija. Tikslas – grįžti prie 1990 m lygio. 47. Vandenų naudojimas. Vandenys - LR sudėtinė gamtos išteklių dalis, nac. turtas. Vandenys – nuosavybės santykių objektas, gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei. Valst. reguliuoja vidaus vandenų, esančių vandens išteklių nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius, vandenų naudotojų ir savininkų santykius, apibrėžia f. ir j.asmenų teises naudojant vandens išteklius. Pagr.įstatymai – Aplinkos apsaugos ir Vandens kodeksas. Vandenų nuosavybė, vandenų valdymas, vandenų naudojimo teisė: Paviršinio vandens telkiniai nuosavybės teise gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei. Požeminio vandens telkiniai priklauso valstybės vidaus vandenų fondui yra išimtinė valstybės nuosavybė. Vandenų ištekl. skirstomi: 1)valstyb. vidaus vand. fondas 2)privač vand. telk. Valst. vidaus vand. pavirš. fondas: 1) Kuršių marios; 2) upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km2 ar kurios jungia valstybiniam vidaus vandenų fondui priskirtus ežerus; 3) privačion nuosavybėn nesugrąžinti visi didesni kaip 5 ha ploto ežerai ir mažesni, jeigu juos jungia valstybiniam vidaus vandenų fondui priskirtos upės, taip pat ežerai, Vyriausybės priskirti valstybiniam vidaus vandenų fondui; 4)potencialiai pavojingi tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 5 ha arba patvankos aukštis didesnis kaip 3 m; 5) visi kiti neprivatūs vandens telkiniai; 6) 1-5 punktuose nenurodyti išimtine nuosavybės teise valstybei priklausantys valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniai. Vandens išteklius valdo LRV. Vandens išteklių naudotojai yra j. ir f. asmenys, jie turi teisę: 1) naudoti vandens išteklius įstatymų reglamentuotai veiklai; 2) disponuoti pajamomis, gautomis naudojant vandens išteklius; 3) įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis arba suderinus su Vyriausybės įgaliotomis institucijomis leisti sutarties pagrindu naudoti vandens išteklius kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Paviršinio vandens telkinio savininkas turi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytas savininko teises. Savininkas turi teisę naudoti vandens išteklius įstatymų nustatyta tvarka ir nustatytomis vandens naudojimo sąlygomis. Vandenų naudojimo teisė pasibaigia: 1)perėjus vand. telkiniui nuosavybės teise kitiems asmenims, 2)atsisakius naudotis vandens ištekliais, 3)pasibaigus vandens telkinio naudojimo leidimui ar sutarčiai 4)nutrukus telkinio nuomos sutartį 5)likvidavus juridinį asmenį, 6)paėmus vandens telkinį visuomenės poreikiams. Vandens naudojimo teisės esmė – toks vandens naudojimas vandens telkiniuose, kai suvartojamas tam tikras jo kiekis ar nuleidžiamos nuotekos, dėl ko daromas poveikis vandeniui. Vandens naudojimo teisė - t.normos, reguliuojančios sant. tarp valtybės ir savininko ar naudotojo tarp privačių naudotojų, naudojant vandens išteklius. T.normos įtvirtina subjektus, objektus, vandens naudojimo rūšis, tvarką ir sąlygas, vandens naudojimo teisės atsiradimą, pasibaigimą, vandens naudotų teises ir pareigas. Vandens naudojimo teisės objektas – v. telkiniai (privatūs, valstybiniai). Vandens naudojimo rūšys: I.Pagal būdus ir technines priemones: 1) bendrasis (laisvas) – toks naud. kai nenaud įrenginiai, darantys įtaką v. objekto būklei. nereikia naudojimui spec leidimo. faktinis naud yra pagrindas šiai teisei atsirasti, valst. objektais gali nauodotis neribotas sk. žmonių. 2) specialusis (su leidimais) – naudojami įtaisai, darantys įtaką vandenų būklei. Atsiranda leidimų pagrindu, leid. išduoda AM. II.Pagal naudotojų skaičių: 1) atskirasis – kai konkretus telkinys yra vieno naudotojo. Tai privataus telkinio naudojimas; atskirasis naudotojas gali leisti naudoti kitiems asmenims. 2) grupinis - nepriklauso atskiram naudotojui ir yra naudojami įvairių naudotojų įstatymų nedraudžiamiems tikslams įgyvendinti. Šiuose telkiniuose galima realizuoti ir bendro ir spec naudojimo teisę. III pagal tikslus: 1) naudojamas aprūpinti geriamu vandeniu. Geriamąjį požeminį vandenį naudoti ne buities ar ne maisto pramonės reikmėms galima tik kai: -arti vandens naudotojo nėra pakankamai tinkamos kokybės paviršinio vandens, bet pakankamai yra geriamojo požeminio vandens; - vandens naudotojas suvartoja mažai vandens, o statyti paviršinių vandens telkinių vandentiekio tinklus ir įrenginius yra labai neekonomiška; - reikia gesinti gaisrus ar likviduoti kitas stichinių nelaimių pasekmes. 2) poilsiui, sportui (skiria apskrities viršininkas pagal teritorinio planavimo dokumentus). 3) ž.ūkio, pramonės reikmėms (ž.ūkio naudotojai privalo laikytis normų ir taisyklių, išvengti nuostolių melioracijos sistemose, prižiūrėti hidrotechnikos statinius; pramonėje - technologinių normų ir taisyklių, nuotekų užterštumo normų). 4) laivybai (1995 m. Vyriausybės nutarimas ”Dėl LR valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių sąrašo patvirtinimo”). 5) hidrotechnikai (juridiniai ir fiziniai asmenys, naudojantys vandens telkinius hidroenergetikai, įrengus tvenkinius, privalo laikytis tvenkinių naudojimo ir priežiūros taisyklių, vandens lygio svyravimo režimo, perleisti per hidrotechnikos statinius gamtosauginį debitą, tvarkyti per juos tekančio vandens apskaitą, prižiūrėti hidrotechnikos statinius, užtikrinti jų saugumą, imtis reikiamų priemonių erozijos procesams tvenkinių krantuose likviduoti, įrengti ir naudoti efektyvias žuvisaugos priemones). 6) vandens telkinių naudojimas žuvininkystei ir medžioklei (žuvininkystei priskirti paviršinio vandens telkiniai skirstomi į kategorijas – AM. Valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai žuvininkystei nenuomojami; žemė po vandeniu taip pat neišnuomojama. 7) vandens telkinių naudojimas nuotekoms išleisti (turint AM išduotą leidimą). 8) naudojimas priešgaisrinėms reikmėms (gaisrams gesinti leidžiama naudoti visų vandens telkinių vandenį be atskiro leidimo, bet tik tiek, kiek reikia gaisrui užgesinti.) Pasienio vandens telkiniai ir juose esantys vandens ištekliai naudojami bei juose verčiamasi ūkine veikla, galinčia turėti neigiamos įtakos šiems telkiniams bei vandens ištekliams, laikantis sutarčių. Vandens išteklių apskaita. Vandens naudotojai, privalo teikti vandens naudojimo statistinius duomenis AM. 2000 09 19 Vyr.nutarimas dėl upių, ežerų, ir tvenkinių valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo – įsteigti nuo 2001 01 01 LR upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastrą. Vandeniui tiekti įrengtų gręžtinių šulinių registrą tvarko Lietuvos geologijos tarnyba. (jurid. ir fiziniai asmenys privalo teikti duomenis). 48. Vandenų apsaugos reguliavimas. Vandenų apsauga - tai teisės normose įtvirtintų priemonių visuma; jų tikslas garantuoti racionalų vandens naudojimą, saugoti nuo užteršimo, kovoti su žalingu vandens paveikimu. Vandens būklės, vandens apsaugos ir režimo gerinimo priemonės (Vand. kodekse): 1) technologinės (apima pramoninių vandens apytakinių sistemų įrengimą, nuotekų valymą, utilizaciją) 2) hidrotechninės (sukurti hidrotechnin. sistemas ir įrenginius, valyti telkinių dugne kenksmingas sąnašas bei nuosėdas, vandens ėmimo ir išleidimo apskaita). 3) miško melioracine ir agrotechninės (sutvirtinti vandens objektų krantus, apsaugoti nuo griūvimo, pelkėjimo). 4) sanitarinės (nukenksminti nuotekas, teritorijos sanitarinė apsauga ir sutvarkymas) . Siekiant racionalaus vandens naudojimo ir apsaugos sudaromos kompleksinio vandens naudojimo ir apsaugos schemos, nustatomos vandens apsaugos zonos (apie paviršinius telkinius) Juridinių asmenų veikla gali būti sustabdyta, apribota, jei pažeidžia apsaugos ir naudojimo reikalavimus. 2000 AM įsak. Paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų ir zonų nustatymo taisyklės. Apsaugos zona - teritorija prie vandens telkinio, kurioje ūkinė ir kita veikla leidžiama tik naudojant spec priemones, apsaugančias telkinį bei jo aplinką nuo degradacijos. Zonos dalyje prie vandens telkinio yra pakrantės apsaugos juosta - telkinio pakrantės želdynų ruožas, kuriame ūkinės ir kitos veiklos apribojimai žymiai griežtesni negu likusioje zonos dalyje. Juostų ir zonų paskirtis: -sumažinti galimybę patekti į vandens telkinius pavojingoms medžiagoms; -apsaugoti krantus nuo erozijos ir abrazijos, šlaitus - nuo griovų susidarymo bei nuošliaužų; -užtikrinti telkinių pakrančių ekosistemų stabilumą ir palankias jų formavimosi sąlygas; -saugoti vandens telkinių pakrančių natūralų kraštovaizdį bei jo estetines vertybes; -sudaryti palankias rekreacijos sąlygas. LR žemėtvarkos projektavimo instituto nuo 1984 m parengti visų vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų planai (M 1:10000) galioja tol, kol jie patikslinami pagal šias taisykles. Apsaugos juostos nustatomos matuojant nuo vasaros laikotarpio vidutinio vandens lygio, kai krantai statūs arba griūvantys - nuo kranto viršutinės briaunos, o prie kanalų ir sureguliuotų (ištiesintų) upių - nuo vagos šlaito viršutinės briaunos. Natūralių ir sureguliuotų upių, kurių baseino plotas >25 km2, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas >0,5 ha, bei karjerų, kurių plotas >2ha, apsaugos juostų plotis turi būti: -kai pakrančių šlaito nuolydžio kampas iki 50 - ne mažesnis kaip 5 m; -kai pakrančių šlaito nuolydžio kampas nuo 50 iki 100 - ne mažesnis kaip 10 m; -kai pakrančių šlaito nuolydžio kampas 100 ir didesnis - ne mažesnis kaip 25m. Dvigubai platesnės vandens telkinių apsaugos juostos nustatomos prie vandens telkinių ar jų ruožų, esančių: -valstybinių parkų arba draustinių teritorijose; -arčiau kaip 3 km nuo miestų ribų; -arčiau kaip 1 km nuo miestelių ribų. Natūralių upių, kurių baseino plotas 100km2, ežerų ir tvenkinių, kurių plotas >100 ha, apsaugos zonos plotis - 500 m; -prie natūralių upių, kurių baseino plotas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!