Diplominiai darbai

Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą

9.8   (3 atsiliepimai)
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 1 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 2 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 3 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 4 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 5 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 6 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 7 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 8 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 9 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 10 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 11 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 12 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 13 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 14 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 15 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 16 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 17 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 18 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 19 puslapis
Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Kiekvienos valstybės tarnybos svarbiausias tikslas yra skaidrūs, efektyvūs bei profesionalūs valstybės tarnautojų atrankos procesai ir aiškiai reglamentuota priėmimo tvarka, kurių pagalba užtikrinamas kompetentingiausių ir kvalifikuočiausių pretendentų priėmimas į darbo vietą. Kadangi valstybės tarnautojai dirba valstybės ir savivaldybių įstaigose ar institucijose, kuriose atlieka viešojo administravimo funkcijas bei kartu atstovauja ir reprezentuoja savo šalį, todėl tokių darbuotojų priėmimas yra labai svarbus ir aktualus kiekvienai valstybei. Tyrimo objektas – valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą. Tyrimo tikslas – išanalizuoti valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą ypatumus, išskiriant pasitaikančias problemas bei sukurti prielaidas efektyvesniam priėmimui. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti valstybės tarnautojo bei valstybės tarnybos sampratą, ypatingus požymius; 2. Išanalizuoti valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą ypatumus; 3. Identifikuoti priėmimo į valstybės tarnybą pasireiškiančias problemas; 4. Atlikti Lietuvos gyventojų, dalyvavusių priėmimo į valstybės tarnybą procese, turimos patirties bei nuomonės tyrimą apie priėmimo į valstybės tarnybą svarbiausius aspektus, atsirandančias problemas bei galimas tobulinimo sritis. Tyrimo metodai: sisteminė bei lyginamoji mokslinės literatūros, naujausių publikacijų, Lietuvos teisės aktų, dokumentų analizė, anketinė respondentų apklausa, apklausos metu gautų rezultatų sisteminė, lyginamoji, apibendrinamoji bei grafinė analizė. Priėmimas į valstybės tarnybą organizuojamas pagal įvairias procedūras, metodikas, kandidatams iš anksto būna nustatyti reikalavimai, kurie grindžiami sudarytu pareigybės aprašymu. Tačiau šis procesas ne visada būna skaidrus ir objektyvus. Todėl tyrimo metu išsiaiškinta, kad priėmimo į valstybės tarnybą sistema Lietuvoje turėtų būti keičiama. Svarbiausi aspektai į ką reikėtų orientuotis tai: specialiųjų reikalavimų, keliamų pretendentams, tinkamas pateikimas bei įvertinimas, į aukščiausias valstybės pareigas priimamų valstybės tarnautojų kitoks priėmimo procedūrų nustatymas bei teisingos ir tinkamos priėmimo komisijos sudarymas. Šie įgyvendinti aspektai leistų ne tik užtikrinti skaidresnį bei efektyvesnį valstybės tarnautojų priėmimą į valstybės tarnybą, bet ir padidintų visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba. Raktiniai žodžiai: valstybės tarnautojas, valstybės tarnyba, priėmimas į valstybės tarnybą. SUMMARY ĮVADAS Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje valstybės institucijos dažnai susiduria su naujais iššūkiais, į kuriuos būtina laiku ir tinkamai sureaguoti bei mokėti prisitaikyti prie nuolat kintančių situacijų. Daugelis Pasaulio ir Europos valstybių siekia reformuoti savo valstybės tarnybos sistemą, kad ji taptų veiksmingesnė, efektyvesnė bei skaidresnė ir žinoma kuo mažiau pasitaikytų biurokratijos. Temos aktualumas. Valstybės tarnautojai dirba valstybės ir savivaldybių įstaigose ar institucijose, kurios atlieka viešojo administravimo funkciją. Todėl vienas iš svarbiausių kiekvienos šalies efektyvaus ir patikimo valstybės valdymo garantų yra valstybės tarnautojų profesionalumas bei kompetencijos. Siekiant plėtoti demokratiją, kurti teisinę valstybę, vykdyti ekonomiką bei užtikrinti socialinio gyvenimo stabilumą, valstybei reikia tinkamų valstybės tarnautojų. Dėl šių svarbių priežasčių, į valstybės tarnybą turėtų patekti tokie žmonės, kurie atitinka iškeltus reikalavimus, siekia įgyvendinti valstybės institucijų tikslus bei nusistatytus uždavinius. Nuo seniausių laikų darbas valstybės tarnyboje yra laikomas prestižine, saugia ir įdomia veikla. Tačiau gauti darbą valstybės tarnyboje nėra paprasta ir lengva. Į valstybės tarnybą pretenduojantys kandidatai turi atitikti griežtus reikalavimus, jiems būtinas atitinkamas išsilavinimas, patirtis, žinios ir intelektas, kadangi kiekvienos valstybės tarnautojas atstovauja ir reprezentuoja savo šalį, taip pat dirba jos žmonių labui. Pažymėtina ir tai, kad viena svarbiausių žmogiškųjų išteklių valdymo dalių yra darbuotojų atranka ir priėmimas į tam tikrą darbo vietą. Priėmimas į valstybės tarnybą organizuojamas pagal įvairias procedūras, metodikas, kandidatams iš anksto būna nustatyti reikalavimai, kurie grindžiami sudarytu pareigybės aprašymu. Lietuvos valstybės tarnybos departamentas siekia valstybės tarnautojų atranką ir jų priėmimą padaryti skaidresniu, patogesniu, aiškesniu, pigesniu, greitesniu ir efektyvesniu procesu. Todėl nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos karjeros valstybės tarnautojų konkursus ir pakaitinių tarnautojų atrankas centralizuotai vykdo Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Centralizavus valstybės tarnautojų priėmimo ir atrankos konkursus, pastebima, kad tokiais konkursais pretendentai labiau patenkinti bei apskritai labiau pasitiki centralizuotu konkursų organizavimu. Tačiau analizuojant mokslinę literatūrą, svarbiausius Lietuvos įstatymus, reglamentuojančius valstybės tarnautojų priėmimą į valstybės tarnybą, pastebima, kad išsamios analizės šia tema mokslinių darbų labai negausu. Lietuvoje atrankos ir priėmimo į valstybės tarnybą klausimus savo darbuose analizavo Pivoras, S., Civinskas, R., Buckienė, E. (2014); Pivoras, S. (2012); Šarmavičius, O. (2006) ir kt. Taip pat valstybės tarnautojų priėmime į valstybės tarnybą aptinkamos ir tam tikros problemos, iš kurių dažniausiai pasitaikančios yra teisinio reglamentavimo sistemiškumo, paprastumo stoka bei vis dar pasitaikantis priėmimo ir atrankos konkursų neskaidrumas. Tyrimo problema. Kadangi valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą nėra išsamiai analizuotas Lietuvoje bei jis pasižymi tam tikromis specifinėmis savybėmis ir pasitaikančiomis problemomis, šio baigiamojo darbo problemą galima apibrėžti klausimais: Kokie svarbiausi valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą aspektai? Kaip Lietuvoje veikia priėmimo į valstybės tarnybą sistema? Kokios problemos išryškėja priimant valstybės tarnautojus į valstybės tarnybą? Tyrimo objektas – valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą. Tyrimo tikslas – išanalizuoti valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą ypatumus, išskiriant pasitaikančias problemas bei sukurti prielaidas efektyvesniam priėmimui. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti valstybės tarnautojo bei valstybės tarnybos sampratą, ypatingus požymius; 2. Išanalizuoti valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą ypatumus; 3. Identifikuoti priėmimo į valstybės tarnybą pasireiškiančias problemas; 4. Atlikti Lietuvos gyventojų, dalyvavusių priėmimo į valstybės tarnybą procese, turimos patirties bei nuomonės tyrimą apie priėmimo į valstybės tarnybą svarbiausius aspektus, atsirandančias problemas bei galimas šio proceso tobulinimo sritis. Tyrimo metodai. Siekiant darbo tikslo ir įgyvendinant išsikeltus uždavinius, naudojami šie tyrimo metodai: Teoriniai: sisteminė bei lyginamoji mokslinės literatūros, naujausių publikacijų, Lietuvos teisės aktų, dokumentų analizė, kurios pagalba atskleista valstybės tarnautojo, valstybės tarnybos samprata, esminiai požymiai, identifikuota valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą tvarka, pagrindiniai aspektai bei pasireiškiančios problemos. Empiriniai: anketinė respondentų apklausa, apklausos metu gautų rezultatų sisteminė, lyginamoji, apibendrinamoji bei grafinė analizė. Empirinis tyrimas buvo atliekamas 2020 m. kovo mėn. 1 d. – gegužės mėn. 15 d. ir vykdytas 4 etapais. Pirmame tyrimo etape buvo organizuojamas visas tyrimas (pasirenkami tyrimo metodai, formuluojami anketos klausimai, nustatoma tyrimo imtis). Antrame etape buvo atliekama Lietuvos gyventojų, dalyvavusių priėmimo į valstybės tarnybą procese, elektroninė anketinė apklausa. Trečiame etape atliekama tyrimo metu gautų duomenų lyginamoji, sisteminė bei loginė analizė, grafinis duomenų pateikimo metodas. Ketvirtame etape rengiamos svarbiausios tyrimo metu atliktos išvados bei pateikiamos rekomendacijos. Baigiamojo darbo struktūra. Baigiamąjį darbą sudaro santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, įvadas, trys struktūriniai skyriai, išvados, rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas bei priedai. Darbo apimtis 44 puslapiai, pateikiamos 7 lentelės ir 9 paveikslai. Literatūros sąrašas sudarytas iš 36 šaltinių. 1. MOKSLIINĖS LITERATŪROS ANALIZĖ 1.1. Valstybės tarnybos sampratos apibrėžtis Mokslinėje literatūroje galima rasti labai daug valstybės tarnybos bei valstybės tarnautojo sąvokų apibrėžimų, kadangi pastebima mokslinė diskusija, prie kurios teisės priskirti valstybės tarnautojų darbo santykius reglamentuojančias teisės normas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisės, politikos mokslų ar viešojo administravimo mokslinėje literatūroje nėra vienos, visų vienodai pripažintos valstybės tarnybos sampratos. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime1, „ši samprata skiriasi ir įvairiose valstybėse, o įvairiais valstybinės – teisinės raidos laikotarpiais ji buvo nevienoda net toje pačioje valstybėje. Tai patvirtina ir įvairių šalių jurisprudencija. Lietuvoje vykdytos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo reformos atspindi valstybės tarnybos sampratos dinamiką“. Dėl šios priežasties yra išskiriamas valstybės tarnybos kompleksiškumas, kuris apima: • konstitucinės teisės dalį; • administracinių santykių sritį; • vadybos, viešojo administravimo sritį; • ir socialinių bei darbo santykių sritį. Tačiau pirmiausia reikia pažymėti, jog mokslinėje literatūroje valstybės tarnyba gali būti suvokiama dvejopai – siaurąja ir plačiąja prasme. Kaip nurodo G. Čepeliauskaitė ir R. Petrauskienė2 „plačiąja prasme valstybės tarnyba apima visus viešajame sektoriuje dirbančius asmenis, o siaurąja prasme valstybės tarnyba apima asmenis, atliekančius viešojo administravimo funkcijas“. Todėl galima teigti, jog plačiąja prasme valstybės tarnyba apima visus viešajame sektoriuje dirbančius asmenis, o siaurąja – tik tuos asmenis, kurie atlieka viešojo administravimo veiklą. Pastebima, kad Lietuvoje vartojama siauroji valstybės tarnybos sąvoka, bet kiekvienoje valstybėje platus arba siauras valstybės tarnybos suvokimas priklauso nuo valstybės tarnybos politikos ir ją reglamentuojančios teisinės bazės. Siauroji valstybės tarnybos sąvoka Lietuvoje pateikiama pagrindiniame Lietuvos valstybės tarnybą reglamentuojančiame dokumente – Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatyme3. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalį „valstybės tarnyba yra valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pareigas einančių asmenų profesinė veikla, kuria atliekamos viešojo administravimo funkcijos ir (arba) padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio funkcijas“. Taigi, bendrąja prasme, valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojai ir jų veikla, įgyvendinant jiems pavestas funkcijas bei valstybės politikų priimtus sprendimus.   Valstybės tarnybą, kaip kompleksinį teisės institutą, įvardija V. Tiažkijus4 nurodydamas, jog šiam institutui priklauso konstitucinės, administracinės ir taip pat darbo teisės normos. Valstybės tarnybos kompleksiškumą akcentuoja ir O. Šarmavičius5, nes „valstybė, atlikdama darbdavio vaidmenį, ir būdama tiesiogiai atsakinga už veiksmingos, profesionalios ir nešališkos valstybės tarnybos užtikrinimą, turi reguliuoti ir teisės priimti sprendimus valstybės vardu perdavimą, valstybės tarnautojų atsakomybę, valstybės valdymo vykdymo kontrolės mechanizmą ir kitus panašius klausimus“. Šią pareigą valstybė įgyvendina nustatydama specialų jai dirbančių asmenų darbo santykių teisinį reguliavimą. Valstybė taip pat turi konstitucinę pareigą užtikrinti viešąjį valstybės valdymą, nes valstybės tarnautojai yra ne tik valstybės darbuotojai, bet ir viešojo valdymo vykdytojai, kurių pareiga garantuoti, kad viešojo administravimo darbe būtų realiai įdiegti konstitucinės ir administracinės teisės principai. Todėl suprantama, kad valstybės tarnybos santykiai negali apsiriboti vien darbo teisės taikymu, o taip pat ir vien administracinės ar konstitucinės teisės taikymu. Konstitucija įtvirtina visų sričių teisinio reguliavimo pamatines nuostatas, todėl konstitucinių teisės normų įtaka akivaizdi kiekvienoje teisės šakoje. Kaip teigia M. Striuogienė6 „valstybinės (valstybės) tarnybos sąvoka tiesiogiai minima tik Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir Konstitucijos 141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais ir negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje“. Tuo tarpu N. Glebovė7 pažymi, jog „Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtintos valstybės tarnybos esminis bruožas tas, kad ji suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, t. y. kaip valstybės ir asmenų, kuriems pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, santykių sistema“. Todėl galima teigti, kad konstitucinė valstybės tarnybos samprata apima valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančių asmenų profesinę veiklą priimant sprendimus, vykdant viešąjį administravimą ir / arba teikiant viešąsias paslaugas ir šitaip garantuojant viešąjį interesą. Kadangi viena iš valstybės viešojo administravimo sisteminių dalių yra valstybės tarnyba, tai jos pagrindinė paskirtis – viešojo intereso įgyvendinimas bei užtikrinimas. Todėl, anot N. Glebovės8 valstybės tarnyba gali būti apibrėžtina kaip: „1) teisiniai santykiai, atsirandantys, pasikeičiantys, pasibaigiantys valdant žmogiškuosius išteklius (valstybės tarnautojus), iš vienos pusės, ir 2) kaip valstybės tarnautojų vykdomos profesinės veiklos teisiniai santykiai iš kitos pusės“. Tai reškia, kad tiek žmogiškųjų išteklių valstybės tarnyboje valdymo teisiniai santykiai, tiek valstybės tarnautojų profesinės veiklos teisiniai santykiai yra neatsiejami nuo viešojo valdymo santykių, kurie nukreipti į viešojo intereso užtikrinimą, todėl valstybės tarnyboje susiklostantys teisiniai santykiai laikomi administraciniais teisiniais santykiais, kuriems yra būdingi kai kurie darbo teisinių santykių požymiai. Vadinasi, jog teisine prasme valstybės tarnyba – tai teisės normų, reglamentuojančių santykius, atsirandančius valstybės tarnyboje, visuma. Kitas aspektas yra valstybės tarnybos santykių reguliavimas darbo teisės normomis, kuris mokslinėje literatūroje prilyginamas specialiosios ir bendrosios normų sąveikai. Šiuo atveju darbo teisės normos pripažintinos bendrosiomis, o valstybės tarnybos – specialiosiomis. Tai patvirtina ir M. Striuogienė9 teigdama, jog „teisiniai valstybės tarnybos santykiai, kitaip nei darbo, reguliuojami vadovaujantis sisteminio vieningumo su diferenciacijos (pagal valstybės funkcijas ir hierarchiją) galimybe, lojalumo, teisėtumo, neutralumo, atvirumo ir profesionalumo principais“. Tai reiškia, jog svarbiausias valstybės tarnybos santykių reguliavimo tikslas yra dirbantis žmogus ir jo interesų apsauga. E. Žukauskas ir A. Minkevičius10 pažymi, kad „valstybės tarnybos santykiai ir darbo santykiai negali neturėti sąlyčio personalo valdymo srityje, t. y. tose valstybės tarnybos santykių srityse, kurios apima darbdavio politiką atrenkant, ugdant, motyvuojant personalą bei užtikrinant gerą jo darbo aplinką“. Tuomet ir valstybės tarnybą galima išskirti kaip specialiu įstatymu reguliuojamą, tačiau gimininguose institutuose panašią į darbo teisę sritį. Apibendrinant atliktą valstybės tarnybos sampratos analizę, galima daryti išvadą, jog valstybės tarnybą reglamentuojančios teisės normos sudaro kompleksinę (integruojančią savyje konstitucinės, administracinės ir darbo teisės normas) teisės šaką. Todėl šis institutas yra kiekvienos valstybės ypatingas, svarbus bei pasižymintis savitomis savybėmis, objektas, turintis įtakos visos visuomenės bei valstybės gyvenime. 1.2. Valstybės tarnautojo samprata, skiriamieji požymiai Valstybės tarnybos sąvoka neatsiejama nuo valstybės tarnautojo sąvokos. Valstybės tarnautojo sąvokos apibrėžimas yra svarbus bendram valstybės valdymo funkcinio aparato suvokimui. Anot S. Pivoro, R. Civinsko ir E. Buckienės11, „visuomenė turi suprasti, kas yra valstybės tarnautojas, kad sugebėtų vertinti valstybės tarnautojų teikiamų paslaugų kokybę ir susidarytų adekvačiai pagrįstą nuomonę valstybės tarnautojų ir visos valstybės tarnybos sistemos atžvilgiu“. Todėl toliau aktualu išanalizuoti bei atskleisti valstybės tarnautojo apibrėžimą ir specifinius jo veiklą apibūdinančius požymius. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo12 2 straipsnio 10 dalyje, valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje. Valstybės tarnautojai dirba valstybės ir savivaldybių įstaigose ar institucijose, kurios atlieka viešojo administravimo funkciją. Vadinasi, jog valstybės tarnautojas būtinai turi atitikti du kriterijus – pirma, eiti pareigas valstybės tarnyboje ir, antra, atlikti viešojo administravimo veiklą. Tokį valstybės tarnautojų skirstymą nurodo ir E. Gruodytė13. Ji teigia, kad „asmenys valstybės tarnautojams priskiriami pagal specialią darbo vietą – valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos, teisminės, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ar joms prilygintos institucijos, ir pagal atliekamas funkcijas: atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, t. y. ne visi asmenys, dirbantys išvardintose institucijose, yra valstybės tarnautojai, o tik tie, kurie atlieka nurodytas funkcijas“. Taip pat, atsižvelgiant į pačios valstybės tarnybos sąvoką (aprašytą anksčiau), akivaizdu, kad valstybės tarnautojo apibrėžimas neapima asmenų, valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose, atliekančių ūkines, technines funkcijas ar teikiančių viešąsias paslaugas visuomenei. Tačiau mokslinėje literatūroje randami ir kitokie valstybės tarnautojo apibūdinimai (žr. 1.1. lent.). 1.1. lentelė. Valstybės tarnautojo samprata Autorius Metai Valstybės tarnautojo apibrėžimas Pivoras, S.; Civinskas, R.; Buckienė, E.14 2014 Valstybės tarnautojas yra specialusis subjektas, turintis atitinkamą administracinį teisinį statusą. Tai reiškia, kad jo teisinis santykis su valstybe, su kitais administracinės teisės subjektais yra specifinis. Hugree, C; Penissat, E.; Spire, A.15 2015 Valstybės tarnautojas – tai asmuo, kuris įgyvendina viešosios teisės suteiktus įgaliojimus ir atsakingai gina valstybės ar pilietinės visuomenės viešuosius interesus. Čepeliauskaitė, G.; Petrauskienė, R.16 2017 Valstybės tarnautojai – pagrindiniai administracinių paslaugų teikėjai, t. y. valstybės tarnautojai tiesiogiai bendrauja su piliečiais teikdami administracines paslaugas. Dar kitaip jie gali būti vadinami valdžia, nes visose trijose valdžios šakose – įstatymų leidžiamojoje, įstatymų vykdomojoje ir teisminėje – valstybės tarnautojai vykdo viešojo administravimo veiklą. Tannuri, D. M. J.; Perez-Nebra, A. R.17 2018 Valstybės tarnautojas yra oficialiai samdomas ir įdarbinamas asmuo, kuris savo veiklą vykdo valstybinėse organizacijose. Šaltinis: sudaryta autoriaus, remiantis nurodytų autorių darbais Kaip matyti iš pateiktos lentelės, tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių autoriai kaip pagrindinį valstybės tarnautojo bruožą išskiria administracinę veiklą valstybės institucijose ar įstaigose. Šį išskirtinumą patvirtina ir L. Raguckienė bei A. Vaisvalavičiūtė18, kurios išanalizavusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių tarnybos teisiniuose dokumentuose išdėstytas nuostatas, nurodo, kad „valstybės tarnautoju gali būti laikomas asmuo, kuris dirba valstybinėse institucijose ir atlieka su viešojo administravimo veikla susijusias funkcijas“. Todėl tarnautojai, eidami pareigas valstybės tarnyboje, turi laikytis doro elgesio principų, visada būti pasirengę atliepti visuomenės interesus ir dalytis informacija apie savo veiklą, planus, pasiektus rezultatus. Taip pat valstybės tarnautojai turi būti pasirengę reaguoti į visas išorines grėsmes ir kartu tarnauti visuomenės labui. Svarbus aspektas yra tas, kad valstybės tarnautojas privalo išmanyti savo sritį ir turėti atitinkamas reikalingas kompetencijas. Lietuvoje valstybės tarnautojai skirstomi į statutinius (policijos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai, muitininkai ir kt.), įstaigų vadovus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo (viceministrai, ministro patarėjai ir kt.) ir karjeros valstybės tarnautojus (žr. 1.1. pav.).    1.1. pav. Valstybės tarnautojų skirstymas Lietuvoje Šaltinis: sudaryta autoriaus pagal LR Valstybės tarnybos įstatymą Kaip nurodoma Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo19 I skyriaus 2 straipsnyje, statutinio valstybės tarnautojo tarnybą reglamentuoja įstatymu patvirtintas statutas arba Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, darbo užmokesčio, socialinių garantijų, atleidimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas. Įstaigos vadovas yra valstybės tarnautojas, priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, o politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas į pareigas priimtas jį pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui. Tuo tarpu karjeros valstybės tarnautojas yra valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui arba įstatymų nustatytai kadencijai ir LR Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka galintis siekti karjeros valstybės tarnyboje. Taip pat šiame straipsnyje apibrėžiamas ir pakaitinis valstybės tarnautojas, kuris yra priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki LR Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų valstybės tarnautoją. Anot O. Šarmavičiaus20, „valstybės tarnautojus Lietuvoje galima skirstyti į: • tuos, kuriems be išlygų taikomas Valstybės tarnybos įstatymas; • tuos, kuriems Valstybės tarnybos įstatymas taikomas tiek, kiek jų statuso nereguliuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas – statutinius valstybės tarnautojus; • tuos, kuriems Valstybės tarnybos įstatymas yra netaikomas“. Vadinasi, jog valstybės tarnautojus galima skirstyti į tris grupes pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo taikymą. Toks skirstymas pastebimas ir pačiame LR Valstybės tarnybos įstatyme21, kurio 5 straipsnis apibrėžia kam jis taikomas, kam taikomas tiek, kiek šis įstatymas reglamentuoja tam tikras normas ir kurių nereglamentuoja kitų įstatymų nuostatos (nurodomi ir konkretūs šio įstatymo taikymo straipsniai), o kam visiškai netaikomas. Taigi, kaip matyti iš tokio valstybės tarnautojų suskirstymo, kiekviena grupė pasižymi tam tikru tarnybos santykių reguliavimu, o tuo labiau priėmimo į valstybės tarnybą ypatumais, kurie labai svarbūs šio darbo atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad dažnai valstybės tarnautojais pavadinami visi valstybės bei savivaldybių įstaigų dirbantieji bei politikai, nors visgi jų statusas, pareigos, teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi. Valstybės politikai apibrėžiami LR Valstybės tarnybos įstatymo22 2 straipsnio 9 dalyje, kurioje nurodoma, kad tai yra asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės tarybos nario – mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Todėl akivaizdu, jog politikai yra renkami piliečių, o valstybės tarnautoju tampama laimėjus konkursą. Politikai priima valstybės valdymo sprendimus, o tarnautojai šiuos sprendimus įgyvendina. Akcentuotina ir tai, kad tarpusavyje politika ir administravimas yra glaudžiai susiję, bet visgi yra skirtingo pobūdžio, turi skirtingą prigimtį, jiems taikomi skirtingi teisės aktai. Politika grindžiama laisvų politinių rinkimų metu išreiškiamu visuomenės pasitikėjimu, o administravimas – valstybės tarnautojų profesionaliais sugebėjimais ar asmeninėmis dalykinėmis savybėmis, kurios įvertinamos stojant į valstybės tarnybą. Kalbant apie valstybės tarnautojus svarbus dar vienas aspektas, kad ne visi valstybės ar savivaldybių institucijose bei įstaigose dirbantys asmenys yra priskiriami valstybės tarnautojams. Tik dalis tokiose įstaigose dirbančių asmenų yra valstybės tarnautojai. Kiti – tai darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kurie atlieka darbus, nesusijusius su viešuoju administravimu – dažniausiai techninio ir ūkinio, kartais ekspertinio pobūdžio. Valstybės tarnautojo ir darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, esminiai skirtumai pateikiami 1.2. lentelėje. 1.2. lentelė. Valstybės tarnautojo ir darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, skiriamieji bruožai Skiriamieji aspektai Valstybės tarnautojas Darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai LR Valstybės įstatymas ir kiti susiję įstatymai Darbo kodeksas Priimant į darbą sudaromas susitarimas Individualus administracinis teisės aktas Darbo sutartis Vykdoma viešojo administravimo veikla Taip Ne Darbuotojo darbo užmokestis Mokamas iš valstybės (savivaldybių) biudžetų Mokamas iš darbdavio finansinių lėšų Darbuotojo teisės ir pareigos Daug daugiau pareigų (apribojimų) Mažiau apribojimų Socialinių garantijų specifika Didesnės Mažesnės Šaltinis: sudaryta autoriaus, remiantis Valstybės tarnybos departamentu23 ir N. Glebove24 Kaip matyti iš pateiktos lentelės, valstybės tarnautojo darbo santykius bei teises ir pareigas iš esmės reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kiti susiję įstatymai, o darbuotojo pagal darbo sutartį – Darbo kodeksas. Tačiau, pasak N. Glebovės25, „nors valstybės tarnybos santykiai ir yra reguliuojami specialiaisiais įstatymais, galima teigti, jog kokybiniu požiūriu tarnybos santykiai yra labai panašūs į darbo teisinius santykius“. Valstybės tarnautojai į tarnybą priimami individualiu administraciniu teisės aktu, visos sąlygos yra numatytos įstatymo ir dėl jų nesiderama. Taip pat yra nustatyti tam tikri tinkamumo eiti valstybės tarnautojo pareigas kriterijai, keliami griežtesni reikalavimai. Tuo tarpu darbuotojai su darbdaviu sudaro darbo sutartį, kurioje nustatomos šios sąlygos: darbovietė, darbo funkcija, darbo apmokėjimo tvarka. Kiti skirtumai yra tokie, kad valstybės tarnautojas, kitaip nei darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, turi vykdyti viešojo administravimo veiklą ir jo darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, o darbuotojams mokama iš to darbdavio turimų finansinių lėšų. Be abejo, valstybės tarnautoją nuo darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį skiria teisių ir pareigų santykis. Kaip teigia L. Raguckienė ir A. Vaisvalavičiūtė26, „nepriklausomai nuo valstybės tarnautojų užimamų pareigų, jie turi teisę gauti darbo užmokestį, įvairias kompensacijas, išeiti atostogų, mokytis, kelti kvalifikaciją ir pan., t. y. jie turi teisę į įvairius motyvavimo sistemos elementus“. Bet valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai numato didesnę atsakomybę, kur kas daugiau pareigų (apribojimų) ir prievolių valstybės tarnautojams, negu Darbo kodeksas darbuotojams, nes valstybės tarnautojai privalo laikytis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų etikos ir veiklos principų, pavyzdžiui, užtikrinti savo sprendimų ir veiksmų viešumą. Valstybės tarnautojams taip pat taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai ir nemažai įvairių apribojimų, pavyzdžiui, norėdamas dirbti antrą darbą, valstybės tarnautojas turi gauti vadovybės leidimą, be to, tas darbas neturi sukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, jis negali dalyvauti su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje, taip pat jis negali įsidarbinti pagal darbo sutartį savo įstaigoje. Darbuotojams tokių reikalavimų nėra. Tokius išskirtinius požymius nulemia valstybės tarnautojo, kaip darbuotojo, prigimtis ir tikslas – užtikrinti viešąjį interesą, kuris turi būti aukščiau nei privatūs interesai. Ir galiausiai, valstybės tarnautojams būdinga jiems taikomų socialinių garantijų specifika. Paprastai jos yra didesnės, negu darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, nes valstybės tarnautojo teisinis statusas yra griežčiau reglamentuotas nei darbuotojo, yra daugiau jam tenkančių pareigų ribojimų, o tai ir nulemia didesnių socialinių garantijų taikymą valstybės tarnautojui. Valstybės tarnautojo atliekamos funkcijos valstybės tarnyboje taip pat yra specifinės. Skiriasi ir jų darbai, pagal tai, kuriame valstybės tarnybos sektoriuje dirba. Kaip nurodo Valstybės tarnybos departamentas27, valstybės tarnautojai: • analizuoja, renka, vertina, saugo, kuria, teikia informaciją, padeda politikams įgyvendinti jų išsikeltus tikslus (Vyriausybių programas), rengia politikų sprendimų projektus (įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kt.); • teikia viešąsias paslaugas ir vykdo priežiūros funkcijas, renka mokesčius, apskaičiuoja ir moka pensijas (Valstybinė mokesčių inspekcija, kitos inspekcijos, Užimtumo tarnyba, „Sodra“, aplinkosaugos įstaigos ir kt.); • teikia administracines paslaugas, pavyzdžiui, išduoda leidimus (licencijas) ar dokumentus, patvirtinančius tam tikrus juridinius faktus; • vykdo daug kitų funkcijų, užtikrindami politikų priimtų sprendimų įgyvendinimą, valstybės funkcionavimą. Apibendrinant galima teigti, jog valstybės tarnautojai yra valstybinėse institucijose ar įstaigose viešąsias administravimo funkcijas vykdantys darbuotojai, kurių darbo specifika, atsakomybė, teisės ir pareigos skiriasi nuo kitų darbuotojų. Bet, kaip teigia Ch. Demmke28, darbas valstybės tarnyboje nors ir pilnas įvairių iššūkių, tačiau įdomus, svarbus, nes tai „raktas į geresnę visuomenę ir pasaulį“. Atsižvelgiant į tokius skiriamuosius valstybės tarnautojo požymius, akivaizdu, jog ir jo priėmimas į valstybės tarnybą turi būti kitoks, nei darbuotojo, priimamo į darbą pagal darbo sutartį. Todėl sekančiame poskyryje analizuojami valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą reikalavimai, priėmimo tvarka bei priėmimo metu pasitaikančios problemos. 1.3. Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą Viena iš labiausiai specifinių valstybės tarnybos teisinių santykių reguliavimo sferų, kuri skiriasi nuo teisinių darbo santykių reguliavimo, yra valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą. Teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą Lietuvos Respublikos piliečiams yra reglamentuota LR Konstitucijos29 48 straipsnyje, kur nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Tokia konstitucinė norma, anot O. Šarmavičiaus30, „apima bei garantuoja tas pačias teises ir valstybės tarnyboje tarnaujantiems asmenims“. Bet šis autorius taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti ir valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje. Todėl, atsižvelgiant į valstybės tarnybos pobūdį, svarbą kiekvieno žmogaus, visuomenės bei valstybės gyvenime ir siekiant užtikrinti veiksmingą, efektyvią valstybės valdžios, valdymo bei kitų institucijų veiklą, valstybės tarnautojams keliami atitinkami reikalavimai, taip pat yra įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų nustatyta priėmimo tvarka. Svarbiausi valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą aspektai analizuojami sekančiuose skyreliuose. 1.3.1. Reikalavimai, pretenduojantiems tapti valstybės tarnautojais Norintiems užimti valstybės tarnautojo pareigas, visose šalyse keliami tam tikri reikalavimai. Tam tikrų reikalavimų, keliamų valstybės tarnautojui, svarbą nurodo D. Petrylaitė, V. Petrylaitė31, nes „Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi šiai tarnybai keliami uždaviniai lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju“. Reikalavimai valstybėse skiriasi, bet dažniausiai akcentuojama, kad kandidatas turi būti tos šalies pilietis, mokėti nacionalinę kalbą, atitikti tam tikrą amžiaus cenzą, turėti išsilavinimą ir pan. Dažnai keliamas ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimas, užtikrinantis, kad asmenys užimantys postus valstybės tarnyboje atitinka etinius reikalavimus, o visuomenės nariai gali jais pasitikėti. Kaip nurodo J. Palidauskaitė32, „vis dažniau akcentuojama, kad valstybės tarnautojas turi būti ne tik geras specialistas, bet atitikti tokias savybes, kaip geranoriškumas, racionalumas, patikimumas, sąžiningumas, drąsa, savidrausmė ir kt.“. Taigi, valstybės tarnautojams keliami vis didesni reikalavimai, susiję ne tik su profesinėmis žiniomis ir kompetencija, bet ir asmeninėmis savybėmis. Todėl akivaizdu, kad šie reikalavimai turi būti nustatyti įstatymu, pretendentams žinomi iš anksto, aiškūs ir bendri visiems siekiantiems atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo33 III skyriaus nuostatos reglamentuoja priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas specifiką, o 9 straipsnyje nustatyti bendrieji reikalavimai, kuriuos turi atitikti visi asmenys, priimami į valstybės tarnybą, nepriklausomai nuo pareigų, į kurias jie pretenduoja. Pagrindiniai reikalavimai: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti valstybinę lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesniu kaip 18 metų ir ne vyresniu kaip 65 metų (reikalavimas būti ne vyresniam kaip 65 metų netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams); 4) turėti aukštąjį universitetinį arba aukštąjį koleginį išsilavinimą. Tokius pačius reikalavimus pateikia ir G. Van-Biesen34, kuris tyrė Europos Sąjungos valstybių priėmimo į valstybės tarnybą svarbiausius aspektus. Tačiau šis autorius taip pat pažymi, kad bendrieji valstybės tarnautojui keliami reikalavimai kiekvienoje valstybėje turi ir tam tikrų skirtumų. Pirmas reikalavimas valstybės tarnautojui turėti Lietuvos Respublikos pilietybę sietinas su šalies interesų apsauga, jos galios ir autoriteto stiprinimo bei ištikimybės valstybei būtinumu. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo35 2 straipsnio 8 dalyje, Lietuvos Respublikos pilietybė yra asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Todėl asmens susisiejimas su valstybe ypatingu pilietybės ryšiu užtikrina lojalumą, ištikimybę bei patikimumą tai valstybei. Kalbant apie reikalavimą mokėti valstybinę lietuvių kalbą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad šis reikalavimas būdingas tik valstybės tarnybai. Pagal LR valstybinės kalbos įstatymo36 4 straipsnį, visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Taip pat šio įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, jog valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų vadovai, taip pat tarnautojai ir pareigūnai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Taigi, valstybinės kalbos mokėjimas privalomas, kadangi valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos oficialiai tarpusavyje ar su piliečiais bendrauja, bendradarbiauja ir susirašinėja viena valstybine kalba. Kitas aspektas - valstybės tarnautojo amžius. Minimalaus ir maksimalaus amžiaus ribų nustatymas sudaro prielaidas planuoti ir valdyti valstybės tarnautojų karjerą. Pagal LR Darbo kodekso37 21 straipsnio 2 dalį, darbuotoju gali būti fizinis asmuo, turintis darbinį teisnumą (galėjimas turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas), o darbinį teisnumą ir veiksnumą asmuo įgyja, kai jam sukanka šešiolika metų. Tuo tarpu LR Valstybės tarnybos įstatymas nustato, kad asmuo, priimamas į valstybės tarnybą, turi būti ne jaunesnis kaip aštuoniolikos metų. Galima teigti, jog minimalus stojančiojo į valstybės tarnybą amžius netiesiogiai siejamas su valstybės tarnautojui būtinu viduriniu išsilavinimu, kuris įgyjamas ne jaunesniam kaip 18 metų amžiaus. Nors, kaip nurodo G. Van-Biesen38, tokiose šalyse kaip Slovėnija ir Suomija, į valstybės tarnautojo pareigas galima pretenduoti jau nuo 15 metų. Skirtingai nuo darbo teisinius santykius reguliuojančių įstatymų, Valstybės tarnybos įstatymas nustato ir viršutinę amžiaus ribą. Tokios ribos nustatymas, anot O. Šarmavičiaus39, „savo laiku kėlė nemažai diskusijų – buvo daug oponuojančių nuomonių, teigiančių, kad galimybė dirbti valstybės tarnyboje turi būti siejama su gebėjimu atlikti pareigas, o ne amžiumi“. Visai neseniai ir Lietuvos socialdemokratų darbo partijos frakcijos atstovas Petras Čimbaras40 siūlė keisti Valstybės tarnybos įstatymą ir leisti valstybės tarnyboje dirbti iki 70 metų. Šio parlamentaro teigimu, daugelyje įstaigų ir institucijų yra vyresnio amžiaus aktyvių ir itin kvalifikuotų darbuotojų, jiems parengti įdėta daug lėšų, todėl galimybė pratęsti jų darbą būtų naudinga valstybei. Todėl akivaizdu, kad tai dar vis diskutuotinas klausimas, bet šiuo metu maksimali amžiaus riba nubrėžta, siekiant užtikrinti valstybę reprezentuojančių fiziologinių bei intelektualinių gebėjimų ir emocinių asmens galių vienovę. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad LR Valstybės tarnybos įstatyme pateikti ir aukščiau aprašyti bendrieji reikalavimai yra aiškiai suformuluoti bei būtini kiekvienam valstybės tarnautojui. Valstybės tarnybos departamentas41 nurodo, jog „skirtingai nuo privačiojo sektoriaus, pretenduodami į valstybės tarnybą asmenys turi 100 proc. atitikti pareigybės aprašyme keliamus reikalavimus (išsilavinimo, darbo patirties, užsienio kalbos ir kt.)“. Bet LR Valstybės įstatymo 9 straipsnyje taip pat numatyta, kad į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: 1) kuris atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar pripažintas padariusiu tarnybinį nusižengimą, už kurį jam turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, tai pat asmuo, siekiantis tapti valstybės tarnautoju, kai iš užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų paaiškėja, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų; 2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas; 3) kurio sutuoktinis, partneris, sugyventinis, jeigu jis nurodytas valstybės tarnautojo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu su valstybės tarnautojo atliekamomis funkcijomis susijusioje srityje; 5) kitų įstatymų nustatytais atvejais. Taip pat svarbu pabrėžti, kad dar 2010 metais nepriekaištingos reputacijos reikalavimas buvo priskiriamas prie specialiųjų reikalavimų, t.y. jis nebuvo privalomas visiems stojantiems į valstybės tarnybą. Tuo tarpu naujausioje LR Valstybės tarnybos įstatymo42 redakcijoje labiau akcentuojamas nepriekaištingos reputacijos principas, kurio neatitinkantis asmuo negali eiti valstybės tarnautojo pareigų. Todėl Valstybės tarnybos įstatymas papildytas 4 straipsniu, kuriame teigiama, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos. Be to, tame pačiame straipsnyje išskirti ir tokie aspektai, pagal kuriuos valstybės tarnautojas arba asmuo, pretenduojantis tapti valstybės tarnautoju, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. Dėl šių įvardintų nuostatų svarbos, valstybės tarnautoją į darbą priimantis asmuo įstatymu įpareigotas užtikrinti, kad pareigas eitų tik nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atitinkantys asmenys. Reikia pastebėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo43, kad valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir kt., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse, kurios, įstatymų leidėjo nuomone, yra išskirtinai svarbios visuomenei, valstybei, jų saugumui, kad nekiltų jokių abejonių dėl jose dirbančių žmonių patikimumo, lojalumo. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties priėmimas į valstybės tarnybą pasižymi gana aukštais (didesniais, palyginus su kitiems darbuotojams keliamais reikalavimais) kvalifikaciniais ir profesiniais reikalavimais valstybės tarnautojams. Stojant į valstybės tarnybą, specifikos turi ne tik reikalavimai norintiems tapti tarnautojais (pvz., turėti LR pilietybę), bet ir jų priėmimo į tarnybą tvarka. Todėl toliau analizuojama priėmimo į valstybės tarnybą procedūrų specifika, atskleidžiamos ir pagrindinės iškylančias problemos. 1.3.2. Priėmimo į valstybės tarnybą tvarka Paprastai priėmimo į darbą pagrindas – darbo sutartis, o su valstybės tarnautojais darbo sutartys nėra sudaromos. Priėmimo į valstybės tarnybą išskirtinumą nusako ir skirtumai nuo teisinių darbo santykių reguliavimo bei procedūrinis viešumas valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių valdyme. O lyginant priėmimą į darbą su priėmimu į valstybės tarnybą, svarbu paminėti ir tai, kad skiriasi ir pati priėmimo procedūra. Dažniausiai rinkdamasis darbuotoją darbdavys nėra įpareigotas laikytis kokių nors taisyklių, lemiančių jo pasirinkimą – darbuotoją jis gali išsirinkti konkurso būdu, išlaikiusį tam tikrus kvalifikacinius egzaminus, pokalbio (interviu) metu arba bet kokiu kitu būdu, kuris leidžia išsirinkti jam tinkamą kandidatą. Tuo tarpu priimant asmenis į valstybės tarnautojo pareigas, yra laikomasi griežtų, įstatymuose nustatytų taisyklių ir procedūrų. LR Valstybės tarnybos įstatymo44 11 straipsnis reglamentuoja, kad į valstybės tarnybą gali būti priimama dviem būdais: 1) be konkurso; 2) konkurso būdu. Tačiau reikia pažymėti, kad priėmimo į valstybės tarnybą tvarka priklauso nuo to, į kokios grupės Valstybės tarnautojų pareigas yra priimamas asmuo. Kiekvienos grupės valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą tvarka pateikiama 1.3. lentelėje. 1.3. lentelė. Valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą tvarka, pagal valstybės tarnautojų grupes Valstybės tarnautojų grupė Priėmimas į valstybės tarnybą konkurso būdu Priėmimas į valstybės tarnybą be konkurso Įstaigų vadovai + + Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai - + Karjeros valstybės tarnautojai + + Pakaitiniai valstybės tarnautojai + + Šaltinis: sudaryta autoriaus, pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo 12 – 15 straipsnius45 Kaip matyti iš pateiktos lentelės, į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu arba įstatymų nustatytais atvejais į įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu - be konkurso. Taigi ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai į valstybės tarnybą priimami be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Tuo tarpu į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu arba be konkurso. Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas po konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbimo, o į pakaitinių politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimami tokia pat tvarka, kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai (be konkurso). Akcentuotina, jog be konkurso į valstybės tarnybą priimami valstybės tarnautojai, kurių pareigybė panaikinama (paskiriant į to paties lygio ir kategorijos, arba, valstybės tarnautojui sutinkant – į žemesnes pareigas), bei asmenys, turintys teisę atkurti valstybės tarnautojo statusą. Anot O. Šarmavičiaus46 „ daugiau negu 98 procentai valstybės tarnautojų priimami į pareigas konkurso būdu, o likę 2 procentai priimami politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu arba kitais įstatymų nustatytais atvejais be konkurso“. Konkursas pagal savo esmę yra tarsi varžybos tarp pretendentų, kurias laimi labiausiai to vertas. Valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas konkurso būdu procedūra yra patvirtinta LR Vyriausybės ir užtikrina vientisą valstybės tarnybos personalo atrankos sistemą šalyje. Pačio konkurso svarbą akcentuoja ir M. Austys47 nurodydamas, kad pagal naujausią Valstybės tarnybos įstatymo redakciją, „įstaigos bus įpareigotos skelbti konkursą atsilaisvinusioms ar naujai įsteigtoms pareigybėms užimti

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 12699 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • SANTRAUKA.3
  • SUMMARY..4
  • ĮVADAS..5
  • 1. MOKSLINĖS LITERATŪROS ANALIZĖ7
  • 1.1. Valstybės tarnybos sampratos apibrėžtis.7
  • 1.2. Valstybės tarnautojo samprata, skiriamieji požymiai10
  • 1.3. Valstybės tarnautojų priėmimas į valstybės tarnybą..15
  • 1.3.1. Reikalavimai, pretenduojantiems tapti valstybės tarnautojais..16
  • 1.3.2. Priėmimo į valstybės tarnybą tvarka..19
  • 1.3.3. Pasireiškiančios problemos priėmimo į valstybės tarnybą procese.24
  • 2. TYRIMO DIZAINAS.27
  • 3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS29
  • IŠVADOS39
  • REKOMENDACIJOS40
  • LITERATŪROS SĄRAŠAS41
  • PRIEDAI.45

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
ODT failas (.odt)
Apimtis
48 psl., (12699 ž.)
Darbo duomenys
  • Teisės diplominis darbas
  • 48 psl., (12699 ž.)
  • ODT failas 121 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį diplominį darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt