Valstybės bruožai

TURINYS TURINYS 2 ĮVADAS 3 I. Valstybės bruožai 5 1.1. Gyventojų teritorinis suskirstymas 6 1.2. Viešoji valdžia 10 1.3 Valstybės suverenitetas 13 II. Valstybės teisinės savybės 18 III. Valstybės santykis su kitomis visuomeninėmis organizacijomis 21 IŠVADOS 23 LITERATŪRA 24 Įvadas Dabartiniu metu Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja daugybę problemų, turinčių didelės teorinės bei praktinės reikšmės. Tyrimai Konstitucinės teisės moksle daugiausiai nukreipti į teisės normų tobulinimo, jų galimų vystymosi kelių pagrindimo linkme. Šioje Konstitucinės teisės teorijos srityje yra nemažai ginčytinų klausimų. Prie šių klausimų galima priskirti ir valstybės bruožų problemą, kuri yra betarpiškai susijusi su šio kursinio darbo tema. Pažymėtina, kad gilus valstybės bruožų supratimas būtinas kiekvienam teisininkui, siekiant suvokti pačios teisės kilmę, šaltinius, jos esmę. Šio darbo aktualumas slypi toje būtinybėje suvokti valstybės bruožus. Gilinimasis į valstybės bruožus yra aktualus daugeliui socialinių ir humanitarinių mokslų. Sociologijos tyrimo objektas yra visuomenė ir jos elementų santykiai tarpusavyje. Pirmiausia sociologijoje turime suvokti tos visuomenės elementų, įvarių socialinių junginių, grupių ar dalelių skirtumus, kad galėtume argumentuotai pateikti teiginius bei įžvelgti panašiuose įvikiuose bei veiksniuose išskirtinumus, arba labai skirtinguose įvykiuose bendrumus. Taip pat politologijoje, kur gylinamasi į politiką iš esmės, privalome žinoti ribas tarp valstybės bei kitų socialinių junginių, žinoti jų skirtumus bei panašumus, nes nesigylindami į valstybės bruožus, jos išskirtinumus, galime neužtarnautai ją sumenkinti. Akivaizdu, kad moksliniai ginčai valstybės bruožu klausimu vyksta dažniausiai pasirinktos mokslo disciplinos bei metodo pagrindu. Šiame darbe valstybės bruožų suvokimas nagrinėjamas tiek, kiek tai reikšminga teisine prasme, t. y. Konstitucinėje teisėje. Šiame darbe, aptariant valstybės bruožus, tuo pačiu bus siekiama išriškinti valstybės esminius skirtumus nuo kitų socialinių junginių. Manyčiau, kad toks tyrimo būdas sąlygoja gilesnę pačios valstybės sampratą. Privalome žinoti ribas tarp valstybės bei kitų socialinių junginių, todėl yra būtina išskirti tam tikrus bruožus, kuriais valstybė skiriasi nuo kitų socialinių junginių. Pvz., kodėl kokią nors žmonių grupelę, nors joje būtų toks iniciatorius, kurio nurodymams visi paklustų, nors jos narių santykiai būtų reglamentuoti, negalime prilyginti mažai valstybei. Arba kodėl Grenlandijoje gyvenantys žmonės nesusikūrė valstybės, nors tą teritoriją kitos valstybės pasidalino tik per praėjusįjį amžių. Nusibrėžę šias ribas, nustatysime valstybės vietą visuomeninėje struktūroje, nes „...valstybė taip pat yra tam tikras socialinio žmonių bendravimo reiškinys...“1, o „...visuomenės sąvoka sutampa su socialinio bendravimo sąvoka“2. Šio darbo tema taip pat yra ypatingai įdomi tuom, kad jos nagrinėjamos problemos yra ant Konstitucinės teisės ir kitų socialinių mokslų – politologijos, sociologijos – ribos. Todėl atskleidžiant valstybės bruožus bus naudojamasi ir minėtų mokslų pasiekimais. Pabrėžtina, kad išsamus valstybės bruožų suvokimas įmanomas tik tuomet, kai tiriama neatsietinai nuo šiuolaikinių mokslų pasiekimų. Šio kursinio darbo tiriamos problemos yra kruopščiai analizuojamos įvairiausių autorių. Būtina paminėti M. Riomerio mokslinių darbų ciklo pirmąją ir antrąją dalis, kurios daugiau ar mažiau susijusios su šio darbo tema ir kuriose M. Riomeris valstybės problematikos nagrinėjimui skyrė be galo daug dėmesio. Jo veikalų cikle „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ viena ciklo dalis buvo skirta nagrinėti valstybės problemai. Ta ciklo dalis išleista dviem tomais. Pirmajame M. Riomeris nagrinėja valstybės sąvoką, o antrajame – visuomenės problemą valstybėje (būtina pabrėžti, kad visuomenė čia minima kaip konkrečios valstybės teritorijos apibrėžta visuomenė, kaip antai būtų Lietuvos visuomenės problema Lietuvos valstybėje). Nagrinėdamas valstybės sąvoką ir analyzuodamas įvairias doktrinas, M. Riomeris glaudžiai paliečia valstybės bruožus, bandydamas kuo konkrečiau ją išskirti iš kitų socialinių junginių. Valstybės problemai bei valstybės bruožų apibūdinimui taip pat nemažai dėmesio skirta S. Vancevičiaus, E. Jarašiūno, M. Maksimaičio darbuose. Siekiant atskleisti šio darbo temą, remtasi minėtų autorių darbais, naudotasi kitų mokslo šakų (filosofijos, logikos, sociologijos, politologijos, istorijos) moksline literatūra. Rašant darbą buvo remtasi loginiu, istoriniu, kritikos bei lyginamuoju tyrimo metodais. I. Valstybės bruožai Kad atskleistume valstybės bruožus, suprastume jų reikšmę, būtina nors trumpam apsistoti ties valstybės apibrėžimu, kad suvoktume, kokią vietą socialinių junginių klasifikacijoje užima valstybė. Tiksliai apibrėžti valstybę yra labai sudėtinga, todėl jos apibrėžimų yra labai daug. Šie apibrėžimai skiriasi, bet retas jų yra klaidingas. Akivaizdu, kad valstybė yra labai sudėtingas ir daugialypis reiškinys. Jos apibrėžimas priklauso nuo daugybės faktorių (istorinio laikmečio, visuomenės sąmonės išsivystymo lygio, konteksto, kuomet ši sąvoka yra vartojama, ir pan.). Pvz., Aristotelis (384-322 pr.m.e.) ją vadino nepriklausomų piliečių visetu (visuma), o N. Makiavelis (1469-1527 m.) ją apibrežė per bendrą gėrį, kuris turi būti gaunamas, patenkinus valstybinius interesus, T. Hobsas (1588-1679 m.) teigė, kad valstybė – vieningas asmuo, aukščiausias valdytojas, suverenas, kurio valia, esant daugelio asmenų sutarimui, yra visų valia. Taip pat pabrėžtina, kad terminas valstybė dažnai vartojamas tiek plačiausia, tiek siauriausia prasmėmis. Pvz., vieni šį terminą pavartoją apibūdinant valstybės institucijas arba jos pareigūnus, kiti ją vartoja tuomet, kai pabrėžia specialią visuomenės gyvavimo formą. Vartojant šį terminą teisine prasme, yra kalbama apie juridinį asmenį, kažkokią specialiąją jo formą, teisinį fenomeną. Pagal organinės valstybė doktriną, valstybė prilyginama gyvam organizmui, socialinei biologinio organizmo formai. Ji taip pat vartojama, kai turima omeny normų sistemą – tuomet valstybė yra betarpiškai prilyginama valdžiai. Valstybės sąvoka suvokiama panašiai, tačiau vartojama labai skirtingai. Darytina išvada, kad valstybės sąvokos prasmei svarbi ją vartojančio asmens subjektyvinė nuomonė. Taip pat kiekviena mokslo srities disciplina, jeigu jos tyrimo objektas daugiau ar mažiau apima valstybę, ar tam tikrus jos elementus, valstybės definiciją pateikia vis kitokią. Bene daugiausiai su visuomenės tyrimu yra susijusi socialinių mokslų sritis. Tokia socialinių mokslų disciplina kaip sociologija, apibūdina valstybę, labiausiai pabrėždama jos socialinę reikšmę ir išskirdama savo tyrimo metodams būdingesnius jos požymius. Pvz. A. V. Matulinio knygoje „Sociologija“ valstybė apibrėžiama kaip „... visuomenės politinė organizacija, turinti valstybės aparatą – valstybinių institucijų ir organizacijų, realizuojančių valstybės funkcijas, visumą“. (Vilnius, 2004, p. 70). Manyčiau, kad šis apibrėžimas yra kritikuotinas, nes kai kurie svarbiausi valstybės elementai čia neminimi, o logikos požiūriu vietoj žodžių valstybė taisyklingiau būtų vartoti žodžius savo ir viešas (visuomeninė politinė organizacija, turinti savo aparatą – institucijų ir organizacijų, realizuojančių viešas funkcijas, visumą). Politologai valstybę apibūdina kaip „žmonių bendriją, kuri įsikūrusi tiksliai apibrėžtoje teritorijoje, turi savo vyriausybę, yra nepriklausoma ir pripažįstama kitų valstybių“1. Panašiai apie valstybės sąvokų kiekį teigiama ir T. Birmontienės, E. Jarašiūno, E. Kūrio ir kt. vadovėlyje „Lietuvos konstitucinė teisė“: „Taigi kas yra valstybė? Vieniems valstybė - idėja, kitiems – visuomenės gyvenimo realybė, tretiems – abstrakcija, ketvirtiems – visą visuomėnę jungianti organizacija, penkti valstybėje mato valdžią, kuriai paklūsta tauta, o dar kitiems valstybė yra tam tikras tautos gyvenimo būdas.“ (Vilnius, 2002, P. 482). Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad vieningos nuomonės dėl valstybės apibrėžimo nėra, todėl yra galimybė kiekvienu atveju pasirinkti sau tinkamesnę definiciją. Šiame kursiniame darbe mes naudosimės tokiu valstybės apibrėžimu. Valstybė – tai konkrečios teritorijos apibrėžtos visuomenės sąjunga, kuri turi viešąją valdžią su išskirtiniu veiksmų monopoliu toje teritorijoje. Šis apibrėžimas gali pasirodyti kiek grubokas, jei siektume atskleisti valstybės esmę, tačiau tinkamas, jei norima išriškinti jos bruožus, nes čia išskiriami visi valstybę sudarantys elementai : tauta, teritorija, valdžia. Pažymėtina, kad mokslinėje literatūroje skirtingi tyrėjai išskiria skirtingus valstybės bruožus, remdamiesi jų sąlygiškumu ir butinybės valstybės funkcionavimui. Ties šia problema mes susiduriame su subjektyvine autorių nuomone. M. N. Marčėnko knygoje „Теория государства и права“ pabrėžiami tokie valstybės bruožai: prievartos aparatas, viešoji valdžia, gyventojai, gyventojų teritorinis administracinis suskirstymas, mokesčių sistema, suverenitetas, valstybės simboliai, jos istorija. Kiti autoriai (Petražyckis, Duguit) prie valstybės elementų nepriskiria teritorijos, remdamiesi savo dėstomomis valstybės kilmės teorijomis. Savaime suprantama, kad toks būtinų valstybės elementų dėstymas sąlygoja valstybei būtinų bruožų trūkumus. Manyčiau, kad tokie valstybės bruožų klasifikavimai yra per daug smulkūs arba abstraktūs, pirmuoju atveju apimantys net kultūrinių tautos bruožų įtaką valstybei, kitu atveju nepaisantys ganėtinai svarbių valstybės bruožų. Todėl liksime ištikimi Lietuvos moksle tradiciškai išskiriamiems valstybės bruožams. Šiame darbe mes remsimies S. Vansevičiaus knygoje „Valstybės ir teisės teorija“ išskiriamais valstybės bruožais: gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios toje teritorijoje įgyvendinimas, viešoji valdžia ir suverenitetas. Būtent šiuos valstybės bruožus mes ir išanalyzuosime. 1.1 Gyventojų teritorinis suskirstymas Pirmasis bruožas, kuris padeda atskirti valstybę nuo kitų socialinių junginių yra jos gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios toje teritorijoje įgyvendinimas. „Gimininėje santvarkoje giminė neturėjo griežtai nustatytos teritorijos. Valstybiniu pagrindu organizuotoje visuomenėje valstybė turi griežtai lokalizuotą teritoriją...“1. Su tuo privalome sutikti, nes gimininės santvarkos formavosi socialiniais pagrindais, tačiau kitais kriterijais. Jeigu socialinius junginius paskirstytume į gentinės santvarkos ir teritorinės santvarkos, tai vadovautumemės tų junginių lyderių sprendimų privalomumo apimties (žmonių atžvilgiu) apibrėžtumo (išskirimo) pagrindu. Vienų junginių toks pagrindas būtų buvęs giminystės (bendruomeniniai) ryšiai, o kitų - apibrėžta teritorija. Teritorinės organizacijos esminis bruožas yra jos narių išskirtinumas dėl griežtai apibrėžtos gyvenamosios vietos. Toks išskirtinumas lemia ne tik žmogaus priskyrimą konkrečiai teritorijai arba gyvenamosios teritorijos pagrindu priskyrimą kokiam nors socialiniam junginiui ar grupei, bet ir privalomumą paklusti toje teritorijoje nustatytai tvarkai. Gimininėje santvarkoje teritorija irgi buvo aktuali. Dėl derlingų žemių kildavo karai bei nesutarimai, gentys tarpusavyje nuolat kovodavo dėl medžioklės plotų, tačiau jų teritorijos nebuvo griežtai apibrėžtos. Tuo tarpu susikūrus gyvenvietėms, jų teritorija buvo apibrėžta griežčiau. Gimininėje santvarkoje nebuvo poreikio griežtai apibrėžti teritoriją dėl tokių priežasčių: 1) tam tikros teritorijoje gyvenančių žmonių tankumas buvo mažas. Gimininėje santvarkoje žmonės dažnai gyvendavo toli vienas nuo kito ir fiziškai negalėjo apdirbti didelių žemės plotų, todėl teritorija nebuvo griežtai paskirstyta, kol tankumas neišaugo iki tam tikro lygio, ir nuosavos žemės turėjimas tapo privilegija; 2) klajoklių gentys keliaudavo iš vienos teritorijos į kitą, ilgą laiko tarpą neapsistodamos ties viena apibrėžta teritorija; 3) gimininėje santvarkoje privalomumas paklusti valdžiai kildavo ne dėl gyvenimo konkrečioje teritorijoje, bet dėl giminystės ryšių, t. y. žmogus paklusdavo bendriems savivaldos sprendimams ne dėl to, kad gyveno kažkokioje konkrečioje teritorijoje, bet dėl prisirišimo prie tam tikros bendruomenės. Didėjant gyventojų tankumui, gentys rungėsi ir jugėsi tarpusavyje. Knygoje „Теория государства и права“ А. Б. Венгеров rašo, kad „pirmu teritorinės organizacijos etapu buvo miestas, apjungęs jau ne tiek gimines, kiek gyventojus, gyvenančius apibrėžtoje teritorijoje“2. Iš esmės pirmosios teritorinės organizacijos buvo kaimai, o ne miestai. Miestas nuo kaimo pagrinde skyrėsi kiekybe, o ne kokybe, ypač kai tai būdavo pavieniai miestai ir kaimai. Visi miestai kūrėsi iš tokio vieneto kaip kaimas, nes tai yra pirminis gyvenvietės vienetas, todėl pirmąja teritorinės organizacijos stadija turėtume laikyti kaimą, nes būtent jame įvyko perėjimas nuo gimininės santvarkos į teritorinę santvarką. Gentims jungiantys tarpusavyje arba kitais budais susiliejant į visumą, pamažu nebeliko konkretaus individo prisirišimo prie vienos genties, todėl pasikeitė pagrindas, kuriuo buvo paklūstama bendrai tvarkai. Tuo pagrindu tapo teritorija. Darytina išvada, kad toks valstybės bruožas, kaip teritorinis gyventojų suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas, svarbus jai ne teritorija, kaip apibrėžtas fizinis žemės plotas, bet tam tikras to žemės ploto patarnavimas valstybei, todėl manyčiau, kad būtinas pažymėti, jog tam tikro socialinio junginio teritorijos apibrėžtumas kaip valstybės bruožas įgyja prasmę tik tuomet, kai jis skirtas to socialinio junginio funkcijų įgyvendinimui (pvz. viešosios valdžios įgyvendinimui). Juk griežtai apibrėžti teritoriją iš esmės galima buvo ir gentim, kurios gyvendavo kažkokioje teritorijoje, tačiau toji teritorija nebūtų tos genties, kaip socialinio junginio, bruožas, nes tos žemės paskirtis būtų buvus jos apdirbimas, siekiant auginti bei veisti gyvulius, auginti augalus ir kitą, iš ko vėliau būtų gauti pragyvenimui būtini elementai. Tos teritorijos paskirtis tiesiog būtų išgyvenimui būtinų reikmių tenkinimas, o ne valdžios monopolio įgyvendinimo ribų apibrėžtumas. Teisinis Lietuvos Respublikos teritorijos apibrėžimas skiriasi nuo geografinės. „Teisinė Lietuvos teritorija – tai valstybės sienomis apribota sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys (Lietuvos teritoriniai vandenys siekia 12 jūrmylių), oro erdvės virš sausumos, žemės gelmės, Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje, karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse, skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje“1. Panašiai teisine prasme suvokiamos ir kitų valstybių teritorijos. Pažymėtina, kad teritorija, kaip valstybės bruožas, nėra svarbi savo fizinėmis savybėmis. Svarbus tos teritorijos panaudojimas valstybės funkcijom įgyvendinti. Todėl kai kalbame apie teritoriją, kaip socialinio junginio bruožą, mes privalome pabrėžti jos santykį su kitais valstybės elementais. Tik šių santykių dėka, teritorija įgyja bruožo prasmę. Teritorija, kaip žemės plotas, žmonėms egzistavo nuo pat jos susikūrimo laikų, tačiau socialinėm grupėm ji turėjo kitą, ne bruožo reikšmę. Tik po kurio laiko, kai žmonės teritoriją ėmė naudoti gylesniems socialiniams ir politiniams tikslams įgyvendinti, ją galima buvo vadinti socialinio junginio, kaip teritorinės organizacijos, bruožu. Vienas teritorijos santykių su kitais valstybės elementais yra jos santykis su nuolatiniais gyventojais. Aptardamas valstybės teritorinį suskirstymą ir viešosios valdžios toje teritorijoje įgyvendinimą, S. Vancevičius rašo: „Šitaip valstybėje pasireiškia naujas teisės institutas – pilietybė.“2. Į šį susiformavusį institutą įeina teisės normos, reglamentuojančios ir piliečių, ir užsieniečių arba žmonių be pilietybės (apatridų) teisinį statusą valstybėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sąvoka pilietis yra viena dažniausiai vartojamų sąvokų. Ją aptinkame preambulėje ir beveik visuose kituose skirsniuose (išskyrus VII, XI ir XII skirsnius). Akivaizdu, kad pilietybės samprata yra labai svarbi mūsų nagrinėjamo valstybės bruožo dalis. Vienas esminių piliečio sąvokos skirtumų nuo užsieniečių arba apatridų yra tas, kad piliečio santykis su valstybe nėra apribotas erdvės ir laiko atžvilgiu. Pvz., užsienietis, išvykęs iš svetimos jam valstybės, išvykimo iš jos teritorijos momentu dažniausiai netenka savo teisinio santykio su ja, tačiau piliečio ryšys su valstybe išlieka nepriklausomai nuo to, ar jis išvyko už jos ribų, ar neišvyko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.“1. Pastebėtina, kad dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra atskiro skirsnio, kuriame sistemingai būtų apibrėžti pagrindiniai Lietuvos Respublikos pilietybės principai, tačiau esminiai pilietybės statuso teisiniai bei politiniai principai yra išdėstyti po visus Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnius: 13 str., 32 – 37 str., 38 str. 6 d., 45 str. 1d., 56 str.1d., 112 str. 1d., 139 str. 1d. ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio blanketinės nuostatos pagrinde nukreipia į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą. Nors įstatymų leidėjui yra suteikta galimybė pačiam nustatyti pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalimi galime teigti, kad nėra pagrindo manyti, jog tokia šiuo klausimu įstatymų leidėjo kompetencija gali iškraipyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindų etninius, istorinius bei kultūrinius bruožus. Asmuo, įgydamas pilietybę, tarp savęs ir valstybės sukuria abipusius įsipareigojimus (pvz., abipusį įsipareigojimą įžvelgtume Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 str. 1 d. ir 38 str. 6 d.). Pažymėtina, jog valstybės teritorijoje gali gyventi žmonės, kurie neturi tos valstybės pilietybės (užsieniečiai, apatridai), todėl vienų asmenų piliečio statusas valstybėje leidžia skirstyti kitus žmones, gyvenančius toje pačioje valstybėje, į kitos šalies piliečius (užsieniečius) ir asmenis be pilietybės (apatridus). Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės, būdami svetimos valstybės teritorijoje, taip pat kaip ir piliečiai, su ta konkrečia valstybe įgyja tam tikrus teisinius santykius. Žinoma, tokių santykių įvairiapusiškumas yra ribotas, palyginus su konkrečios valstybės piliečių teisėmis. Tokie ribojimai dažniausiai pasireiškia draudimu dirbti tos valstybės tarnyboje arba įsigyti nekilnojamąjį turtą tos valstybės teritorijoje ir t.t. Taip pat užsieniečiai svetimoje valstybėje dažnai turi kitokių pareigų, dažniausiai susijusių su valstybės poreikiu kontroliuoti užsieniečių buvimą ir jų veiklą tos valstybės teritorijoje. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą pilietybė gali būti įgyjama gimstant (filiacija), natūralizacijos būdu, optacijos būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais, taip pat įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę bei kitais Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatytais atvejais. Kai pilietybė yra suteikiama filiacijos būdu, vadovaujamasi kraujo teisės (jus sanguinis) ir žemės teisės (jus soli) principais. Lietuvos Respublikoje šie principai yra derinami tarpusavyje, pirmenybę suteikiant jus sanguinis principui. Pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu būtinos sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12 ir 14 straipsniuose. Pažymėtina, kad to pačio straipsnio 3 dalyje yra pasakyta, kad „Asmenims, atitinkantiems šiame straipsnyje numatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus“1, tačiau nėra aišku, ką iš esmės galime laikyti Lietuvos Respublikos interesais. 1.2 Viešoji valdžia Viešoji valdžia – tai visuotinai privaloma, legali, labai plataus funkcijų spektro valdžia, kuri savo funkcijom įgyvendinti panaudoja valstybės mechanizmą, nevalstybines organizacijas. Ji įvairiomis priemonėmis kontroliuoja žmones savo valstybėje: siekia pakreipti jų veiklą visuomenei ir valstybei naudinga linkme, gina savo piliečius, įgyvendina viešąją tvarką, kontroliuoja valstybės užsienio politiką, leidžia visuotinai privalomus teises aktus, įgyvendina teisingumą ir pan. Kaip knygoje „Valstybės ir teisės teorija“ rašo S. Vancevičius, „Valdžia buvo ir iki susidarant valstybei, bet tai tebuvo visuomeninė valdžia, kylanti iš visos liaudies ir panaudojama savivaldai“. (Vilnius, 2000, p. 28). Jis pabrėžia, kad visuomeninė valdžia neturėjo valdininkų ir valstybės aparato. Todėl galime teigti, kad su viešosios valdžios atsiradimu atsirado ir biurokratinis aparatas, ir specialus luomas žmonių, kurie nieko negamino, bet valdė. Būtent dėl šio požymio biurokratai neretai susilaukdavo visuomenės priekaištų, nes nieko materialaus nepagamindami, jie gaudavo didžiausius atlygius, tuo tarpu žmonės, kurie gamino svarbiausias išgyvenimo priemones, gaudavo mažiausius uždarbius. Manyčiau, kad tokie kaltinimai išties buvo nepagrįsti, ir prancūzų grafo Sen Simono „evangelija“, kurioje jis teigė, kad valstybė nukentėtų daug mažiau, jeigu prarastų viršutinį socialinį sluoksnį, kurio pagrindinė sudėtinė žmonių profesijų dalis buvo valdininkai, negu praradę žemesnįjį sluoksnį, kurį sudarė menininkai, mokslininkai, ūkininkai ir t.t., šiuolaikine prasme neaktuali. Tokios idėjos buvo populiarios tik dėl Prancūzijos revoliucijos brandumo ir siekiant įtvirtinti po perversmo susiformavusią tvarką. Nebuvo neigiama, kad biurokratiniai elementai yra būtini kiekvienai valstybei, tik norėta pabrėžti, kad valdžia turi kilti iš pačių gyventojų, neturi turėti per daug savivalės bei būti per daug lepinama. Šiais laikais, valstybei praradus jau minėtą viršutinįjį sluoksnį, pasekmės būtų ne tik emocinės tautai, bet ir kritinės valstybės gyvavimui. Kaip jau minėjome, viešosios valdžios atsiradimas sietinas su valdančiųjų sluoksniu visuomenėje atsiradimu. „Esminė viešosios valdžios ypatybė, kad ją įkūnija valdininkija, t. y. profesinis valdytojų, iš kurių sudaromos valdymo institucijos (valstybės aparatas), luomas“1. Viešosios valdžios struktūra bei veiklos sfera yra daug platesnės, negu visuomeninės valdžios. Kitas svarbus skirtumas tarp viešosios valdžios ir visuomeninės yra viešosios valdžios legitimumas, t. y. skirdami ją nuo visuomeninės valdžios, galėtume pabrėžti jos legalizavimo pagrindus – viešosios valdžios atsiradimas, funkcijos, kompetencija, santykiai su visuomene ir nuolatiniais gyventojais yra griežtai apibrėžti įstatymais, tuo tarpu visuomeninių organizacijų valdžios kompetencija yra apibrėžta daug menkesniu tikslumu. Dėl pastarojo skirtumo, šnekėdami apie šiuolaikinę valstybę, turėtume pabrėžti vieną esminių valdžios legalumo pagrindų principų - demokratinėse valstybėse Konstitucija suvokiama ne tik kaip pagrindinis įstatymas, bet kaip įstatymas valstybei, jos valdžiai. Žmonės legalizavę viešąją valdžią, kurią vykdo valstybė per valstybės aparatą, įsipareigoja jai paklusti tol, kol ji pati neperžengia savo kompetencijos ribų. Viešoji valdžia valstybės bruožo reikšmę, kaip ir teritorija, įgyja tik sąveikaudama su kitais valstybės elementais. Jos santykis su teritorija apibrėžia jos monopolio ribas materialinėje išraiškoje, t.y. apibrėžta teritorija riboja viešosios valdžios galias už tos teritorijos ribų. Žinoma viešosios valdžios kompetencija nevisuomet užsibaigia ties juridiškai apibrėžtos teritorijos ribomis, tačiau neesant kitų valstybių valdžios sutikimui, už tos teritorijos ribų ji faktiškai netenka savo galių. Tuomet akivaizdu, kad kiekvienos valstybės valdžios kompetencijos veikimo riba yra apribota tos valstybės teritorija, todėl kompetencija už jos ribų išskirtinai priklauso nuo tarptautinių santykių tarp tam tikrų valstybių. Savo teritorijoje viešoji valdžia turi visišką monopolį įgyvendinant viešąją tvarką, tvarkant vidaus reikalus ir pan. kitų valstybių atžvilgiu. Viešosios valdžios santykis su savo teritorijos nuolatiniais gyventojais pasireiškia jų privalomumu klausytis valdžios paliepimų gyvenant toje teritorijoje. Kiekvienas asmuo, esantis apibrėžtoje kažkokios valstybės teritorijoje, privalo besąlygiškai klausytis būtent tos valstybės paliepimų, įstatymų, laikytis tos valstybės valdžios nustatytos tvarkos. Akivaizdu, kad kituose socialiniuose junginiuose irgi yra valdžia, kuri užsiima veiklos koordinavimu, planavimu, finansų kontrole. Lyginant valstybės ir kitų socialinių junginių valdžias, skirtume privalomumą paklusti tai valdžiai: valstybėje paklusti jos įsakymams yra privalu - įsakymas kyla iš valdančiųjų, o valdomųjų noras paklusti jų įsakymams atsiranda dėl jų psichologinės būklės. Valstybinės valdžios įgyvendinimo metodais galime laikyti įtikinimo, moralinio ir materialinio skatinimo, valstybės prievartos metodus. Įtikinimo metodo pagalba stengiamasi paveikti žmonių valią bei sąmonę per bendrų socialinių interesų svarbą. Taip žmones bandoma įtikinti, kas yra naudinga visiems ar daugumai, kad garantuoti žmogaus bei piliečio teisių įgyvendinimą, apsaugą, skatinti vykdyti bendras pareigas, vystyti žmonių pilietiškumą. Moralinio ir materialinio skatinimo metodas apima žmonių interesų įgyvendinimo garantavimą, taip pavergiant juos savo valiai. Valstybės prievarta yra valstybės institucijų, jų pareigūnų materialinis ir psichologinis poveikis asmeniui ar asmenų grupei, siekiant užtikrinti, kad to asmens ar grupės elgesys bus naudingas arba nežalingas valstybei bei visuomenei. Kitų socialinių junginių valdžios įgyvendinimo būdai apsiriboja pirmiausiai dviem būdais: jie gali skatinti žmones veikti pagal jų valią, bandydami juos įtikinti bendra nauda iš tos veiklos, gali pasitelkti atlyginimus bei padėkas už atliktus darbus, tačiau negali žmogaus versti veikti prieš jo valią. Tuo tarpu valstybė tokią valdžios imperiumo galimybę turi. Tai kyla iš bendrų interesų (viešųjų interesų) realaus egzistavimo. Romos imperijoje teisė buvo skirstyta į tokias kategorijas kaip privatinė ir viešoji teisė. Jau tais laikais žmonės išskyrė privačius bei viešus interesus. Siekiant apsaugoti kiekvieno asmens teises bei užtikrinti jų įgyvendinimą, valstybė turi valdžios monopolį, kuriam paklusti privalo visi žmonės bei organizacijos, esančios tos valstybės teritorijoje. Kiekvienas geba turėti teises ir pareigas, tačiau, kad valstybė garantuotų tų jo teisių įgyvendinimą, tas asmuo privalo vykdyti tam tikras pareigas kitų asmenų bei valstybės atžvilgiu. Todėl visi valstybės gyventojai bendru sutarimu suteikia viešajai valdžiai valstybės prievartos metodo naudojimo galimybę, o jos kompetencijos ribose išleistiems teisės aktams – visuotinį privalomumą. Visi socialiniai junginiai ir grupės turi savo valdžią. Socialinėse grupėse yra neformalūs lyderiai, kurie tom grupėm netiesiogiai vadovauja savo autoriteto dėka, socialiniai junginiai, kurių struktūra yra oficialiai apibrėžta, turi savo atstovus, vienasmenius ar kolegialius valdymo organus, kontrolės institucijas ir pan.. Tačiau nei viena tokia valdžia nėra viešoji valdžia. Viešąją valdžią turi tik valstybė išskirtinai, nes skirtingai nuo kitų valdžių, viešoji valdžia yra labai plataus funkcinio spektro, yra legalizuota ir, galbūt tik formaliai, pripažįstama visų tos valstybės piliečių, turi valstybės prievartos kaip viešosios valdžios įgyvendinimo metodą, savo veiklai pasitelkia valstybės mechanizmą, kurio struktūra bei išteklių įvairovė yra daug platesni negu kitų socialinių junginių valdžios struktūrų. 1.3 Valstybės suverenitetas Trečiasis valstybės bruožas yra jos suverenitetas. Valstybės vidaus suverenitetas yra valdžios monopolio legalumas ir pripažinimas jos gyventojų tarpe, tarptautinis suverenitetas - valstybės pripažinimas tarptautinėje sferoje arba, kitaip sakant, teisinio statuso tarptautiniuose santykiuose turėjimas. Toks teisinis statusas suteikia galimybę remtis tarptautine teise, sudaryti tarptautines sutartis ir pan.. Kaip ir kitos teisės šakos, tarptautinė teisė nustato elgesio normas, bet išskritiniai bendravime tarp valstybių, tačiau jos subjektai, valstybės, yra suverenūs, todėl šios teisės šakos normų įgyvendinimas užtikrinamas ne kieno nors monopoliu, nes patys šios teisės subjektai yra suverenūs ir nepriklausomi nuo kitų, o kiekvienos valstybės interesu turėti teisinį statusą tarptautinėje teisėje bei turėti tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis. Vidinis suverenitetas apima valstybinės valdžios legalumą, pripažinimą, atsiradimą. M. Riomeris knygoje „Suverenitetas“ apie suvereniteto sąvoką kalba kaip apie valstybės bruožą. Suvereniteto teoriją pagal jos evoliuciją istorijoje jis skirto į monarchinę bei demokratinę. Monarchinė suvereniteto teorija kalba apie suverenitetą, kaip apie monarcho suverenę teisę valdyti. Tautos suvereniteto teorija – tautos suverenę teisę į valstybės valdymą. Dabartinė suvereniteto sąvoka nuo jos pirmtako pakito nedaug. Pagrindinis jos teigtinas principas išliko tas pats, tačiau pasikeitė kai kurie suvereniteto bruožai. J. Bodenui (1530 – 1569) egzistavo tik absoliutus suverenitetas, jam tai buvo aukščiausiosios ir įstatymų nevaržomos valdžios bruožas, T. Hobsas (1588 – 1679) mokė, kad kiekviena valstybė privalo turėti kažkokį vienetą, kuris turėtų aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją ir politinę galias ir būtų nepriklausomas nuo kitų junginių. Toje pačioje knygoje M. Riomeris suvereniteto sąvokos atsiradimą tapatina su moderninės vietos valstybės atsiradimu ir išskiria dvi pagrindines suvereniteto sąvoką apibūdinančias tezes: 1) „... teritroinė vietos valstybė savo valdžios atstovaujama, pati yra savo funkcijos sprendėja ir jokios aukštesnės išorinės jėgos nepriklauso;...“1; 2) „... valstybinėje teritorijoje ir valstybinės funkcijos ribose valstybės valdžia yra vienintelis teisės normų šaltinis, vienintelis teisės normatyvinės socialinės galios šeimininkas, ir kad savo imperiumu ji pasiekia visus žmones teritorijoje“2. Tos tezės atsirado ir jų paskirtis buvo atskirti valstybę bei jos kompetenciją nuo Bažnyčios, bei sumažinti feodalų įtaką. Taip susiformavo suvereniteto sąvoka, kurios įtvirtinimas ir pripažinimas ribojo Bažnyčios, feodalų bei kitų politinių jėgų pretenzijas į valdžią. „Iš tikrųjų – suverenitetas gimė polemikoje, kaip tam tikras kategoringas teigimas anų trijų jėgų teiginiams atremti. Jo sąvokos teigimas yra anųjų neigimas“1. Kiekvienam mokslui vystantis, atsiranda naujų minčių bei idėjų, kurių ištakomis tampa senųjų teorijų netobulumai arba neatitikimas gyvenimo sąlygoms. Suvereniteto sąvoka atsirado dėl jėgų, kurios kėsinosi į valdžią, įvairianybės. Tuomet, kai karalius įtvirtino savo valdžią žmonių sąmonėje suvereniteto pagalba, visi likę jo priešai neteko pretenzijų į jo valdžią ir privalėjo jį bent formaliai pripažinti. Tai jam atvėrė absoliutaus valdymo galimybes, kurios kartais pasireikšdavo despotišku valdymu. Jis leido įstatymus, saugojo tvarką, kurią kaskart pats pažeisdavo. Įsigalėti visiškai karaliaus savivalei trukdė tik tikėjimas, nes įtvirtinant karaliaus valdžią buvo skelbiama, jog jį jam skirta tiesiogiai iš Dievo. Susiformavus tokiam absoliutizmui, visuomenė ilgą laiką buvo nepatenkinta, todėl atsirado ir jam prieštaraujančios teorijos. Pagrindinė prieštaraujančių teorijų mintis buvo subjektyvinės karaliaus teisės į valdžią kildinimo iš Dievo neigimas. Jos teigė, kad karaliaus valdžia kyla ne iš Dievo, bet iš jo pavaldinių pasidavimo jo valdžiai, nes jis valdo būtent jų labui. Taip pamažu prasidėjo demokratinis judėjimas, kuris suformavo demokratiškos valstybės pagrindinius principus. Įsigalėjus tokiems teiginiams, suvereniteto sąvoka nepakito, pakito tik subjektyvinės teisės į suverenitetą kildinimas. Taip susiformavo demokratinė suvereniteto teorija. M. Riomeris su suvereniteto problema susieja ir klausimą dėl jo konstrukcijos, o būtent dėl tos konstrukcijos vietos, kur suverenitetas laikomas „subjektyvine teise, būtent teise į valdžią, teise į valstybės valdymą, tad iš tikrųjų į pačią valstybę“2. Jis teigia, kad tokios subjektinės teisės į suverenitetą išvis negali būti. Reikia paminėti, kad čia jis kalba apie vidinį suverenitetą, nes tarptautinėje sferoje, egzistuoja subjektinė teisė į suverenitetą - „Išorinis valstybės suverenitetas, arba valstybės ir jos valdžios teisinis nepareinamumas nuo kitų valstybių arba kitokių išorinių socialinių veiksnių ir jėgų, tikrai gali būti konstruojamas, kaip tam tikra subjektyvinė valstybės teisė santyky su kitomis ypač valstybėmis ar sui generis tarptautinėmis korporacijomis tarptautiniame socialiniame bendravime ...“3. Taigi, nagrinėdamas vidinį suverenitetą, jis subjektyvinę teisę į jį neigia tokiais teiginiais: 1) „Pirma – jei mes priimame teisinę valstybės personifikaciją (o mes tai priėmę – ž. Mano rašinio „Valstybė“ II tomo 339 ir kiti pusl.), vadinasi – jei mes valstybei suteikiame teisinę asmenybę, tai jau tuo pačiu valstybės mes negalime laikyti daiktu (res.). Subjektyvinės gi teisės objektu tegali būti tiktai res (arba kieno veiksmas). Asmuo tegali būti teisės subjektu, bet jokiu būdu ne objektu“1. „Teisė į asmenį išvis yra nesąmonė. Tiesa – gali būti teisė į asmens darbą arba iš tikrųjų teisė reikalauti iš kito asmens tam tikro veikimo,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!