Valdžių padalijimo principas

Įvadas Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl teisės aktų, susijusių su vals­tybės valdžios institucijų kompetencija, vykdomomis funkcijomis ar tarpu­savio santykių klausimais, konstitucingumo tyrimo pagrindu laiko Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Konstitucinis Teismas yra ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustaty­ta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konk­retus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis. Šio principo konstitucinė doktrina plėto­jama byla po bylos. Atskleidžiami įvairūs šio principo aspektai. Interpretuo­damas valdžių padalijimo principą Konstitucinis Teismas didžiausią dėmesį turi kreipti.į valdžių pusiausvyrą, jų sąveiką, valstybės valdžios institucijų įgaliojimų ribas. 1.Valdžių padalyjimo principas demokratinėje visuomenėje – teoriniai pagrindai 1.1.Valdžių padalijimo reikšmė ir esmė Valdžių padalijimas yra konstitucinis principas, Konstitucinio Teismo išei­ties pozicija sprendžiant bylas dėl valstybės valdžios institucijų kompetenci­jos, tarpusavio santykių. Konstitucija, tautos suverenitetas ir valdžios padalijimas - teisiniai me­chanizmai, tiesiogiai lemiantys valstybės valdžios organizaciją ir funkcionavimą šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje. Juos galima vadinti val­džios įgyvendinimo ribas nustatančiomis konstrukcijomis. Konstitucija - svarbiausias šalies teisės aktas, kurio aukščiausios galios normose įtvirtinti valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principai, lai­duojantys valdžios demokratinį pobūdį, apibrėžiantys jos funkcijas, nusta­tantys valdžios santykį su žmonėmis. Konstitucionalizmo esminis bruožas yra tas, kad jis nubrėžia teisines ribas valstybės valdžiai - savavališko val­dymo antitezei. „Konstitucionalizmas reiškia apribotą valdžią."126 Tautos suverenitetas, laisvų ir lygių rinkimų sistema - kitas valdžią ribojantis me­chanizmas. Šalies piliečiai dalyvauja sudarant valdžios institucijas, daro įtaką valdžios įgyvendinimui. Pagrindinis demokratinės valstybės organizacijos ir veiklos principas -valdžių padalijimas. Šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdo­moji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdžia įgyvendinama perjos institucijas. Valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompe­tencija, kurią lemia tos valstybės valdžios institucijos vieta tarp kitų val­džios institucijų, jos įgaliojimų santykis su kitais įgaliojimais. Parlamentas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai ^vykdo teisingumą. Valdžių padalijimo svarbą geriausiai iliustruoja 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsnio maksima127: „Visuomenė, kurioje žmogaus teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas nustatytas, neturi konstitucijos". Šios nuostatos, nuolat cituojamos, jau seniai tapo visuotinai pripažinta teisine aksioma. Svarbiausias Konstitucinio Teismo uždavinys yra garantuoti Konstitu­cijos viršenybę teisės sistemoje. Tai jis įgyvendina spręsdamas įvairaus po­būdžio konstitucinius ginčus. Su kokiomis Konstitucijos normomis, princi­pais susidurs Konstitucinis Teismas, lemia prašymas ištirti ginčijamos nor­mos atitiktį Konstitucijai. Jeigu reikės spręsti klausimą dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės valdžios institucijų statusą ar įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, galima neabejoti - teismas negalės apeiti padalijimo problemos. Kartais valdžių padalijimo problema iškyla į pirmą vietą ir vals­tybės valdžios institucijų bei asmenų santykių srityje.1 Šiaip ar taip, tiesiogiai tyrimo užduotis formuluoja pareiškėjas. Jeigu paanalizuotume Konstitucinio Teismo gautus prašymus, nesunkiai galėtume pastebėti, kad vienais atvejais prašymas konkretesnis, nurodomi ne tik Konstitucijos straipsniai, bet ir konkretūs konstitucinio reguliavimo aspek­tai, pagal kuriuos reikėtų tirti akto atitiktį Konstitucijai, kitais atvejais abst­raktesnis. Kartais prašymo motyvuose remiamasi konkrečiomis Konstitucijos normomis, tačiau prašymo rezoliucinėje dalyje prašoma ištirti akto ati­tiktį ne šioms normoms, bet visai Konstitucijai, kuri traktuojama kaip vien­tisas aktas. Prašymuose ištirti reglamentuojančių valstybės valdžios institucijų įga­liojimus ir sąveiką teisės normų atitiktį Konstitucijai, konstitucinis valdžių padalijimo principas, pagal kurį reikės tikrinti akto konstitucingumą, gali būti tiesiogiai nurodytas, nors dažniau jis tik menamas. Tiesa, akivaizdu, kad tik konstitucinės valdžių struktūros kontekste galima patikrinti šios normos atitiktį Konstitucijos straipsniams, nustatantiems atitinkamos insti­tucijos kompetenciją. Norėčiau pareiškėjų teisinės užduoties formulavimo pasirinkimą pai­liustruoti keletu pavyzdžių. Pvz., pareiškėjas - Seimo narių grupė prašymo dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iŠ generalinio prokuroro pareigų" atitikties Konstitucijai prašė ištirti, ar šis įstatymas ati­tinka Konstitucijos 5, 67 straipsnius ir 89 straipsnio 4 dalį, o ginčijama Sei­mo nutarimo dalis - Konstitucijos 5, 68 ir 69 straipsnių pirmąsias dalis. Pra­šymo motyvuose128 nurodoma, kad Seimas įstatyme ne tik nustatė siaures­nius Respublikos Prezidento įgaliojimus, bet ir už jį sutrumpino Respubli­kos Prezidento skirtų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos na­rių kadencijos laiką. Pareiškėjo manymu, Seimas įsikišo į kitos valdžios įstatyminių funkcijų vykdymą, kai tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių atskyrimo principas, neleidžiantis vienai valdžiai pakeisti kitą, vykdyti svetimas funkcijas. Nei Konstitucijos 67 straipsnis, numatantis Seimo galias, nei kiti Konstitucijos straipsniai neleidžia Seimui dirbti už Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę ar teismus. Pareiškėjas teigė, kad pa­gal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas „daro viską, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų", o pagal 89 straipsnio 4 dalį -Jokiais kitais atvejais ir jokiems kitiems asmenims ar institucijoms negali­ma vykdyti Respublikos Prezidento įgaliojimų". Toks prašymas - labai aiškus užduoties, ką pirmiausia reikės išsiaiškin­ti, išdėstymas. Neretai pasitenkinama tik konkrečios Konstitucijos normos, įtvirtinan­čios atitinkamos valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nurodymu. An­tai Lietuvos Respublikos Vyriausybė, prašydama Konstitucinį Teismą ištirti, ar Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos" atitinka Konstituciją, prašymo rezoliucinėje dalyje prašė ištirti, ar ginčijamas nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 92 straips­nio 4 daliai2. Tačiau ir taip suformulavus klausimą akivaizdu, kad be val­džios institucijų santykių konstitucinio reguliavimo platesnio konteksto ana­lizės atsakymo negalima rasti. Juk Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas yra Vyriausybės, Seimo ir Respublikos Prezidento santykių sritis. Panašiai mo­tyvuotas prašymas ištirti CPK 53 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 21 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai, kuriame pasitenkinama nurodant, kad Konstitucijos 118 straipsnyje nenumatyta prokuroro teisė kreiptis į teis­mą CPK nustatyta tvarka. Dar vienas kreipimasis. Aukštesnysis administracinis teismas prašė iš­tirti, ar Vyriausybė 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėjimo bankroto procedūrų metu tvarkos l punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsniui ir Įmonių bankroto įstatymui. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė nutarimu išplėtė bank­rutuojančiai įmonei privalomų daryti mokėjimų apimtį, palyginti su įstaty­mo nustatyta. Todėl manytina, kad ginčijamu nutarimu patvirtintos Įmonių finansinių prievolių mokėj imo bankroto procedūrų metu tvarkos l punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnyje sįtvirtintam valdžių padalijimo prin­cipui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 127 straipsnio 3 dalis.3 Matyt, Konstitucinio Teismo teisenos reikalavimų požiūriu konkrečiam ir aiškiam normų, tiek tikrinamųjų, tiek pagal kurią tikrinama, išdėstymui reikia teikti prioritetą. Kita vertus, Konstitucinis Teismas, suprasdamas, kad Konstitucija yra vientisas aktas, net jei prašymas ir labai siaurai suformuluo­tas, norėdamas atskleisti konkrečiuose straipsniuose išdėstytą norma, ją traktuos kaip sudedamąją Konstitucijos dalį, kurios turinį galima atskleisti tik atsižvelgus į visą konstitucinio reguliavimo kontekstą. O valstybės val­džių organizacijos ir funkcionavimo įvairių aspektų be valdžių padalijimo principo iš viso negalima atskleisti.4 1.2.Valdžios padalijimo teorijos susiformavimas Dar antikos laikų mąstytojai, suprasdami valdžios reikšmę visuomenės gy­venime, suvokė ir tai, kad ji ne visada yra gėris, kad turintiems valdžią budingas polinkis piktnaudžiauti savo galia ar imtis savivalės (ar nesisieja su tokiais svarstymais amžių glūdumoje daug vėlesnių laikų lordo Actono pas­taba, virtusi neginčijama maksima, keliaujančia iš vienos knygos į kitą: „Valdžia gadina, absoliuti valdžia gadina absoliučiai" (Pawer tends to cor-rupt, and absolute power corrupts absotutely)15''. Ir vienu, ir kitu atveju mintys grindžiamos žmogiškosios prigimties prieštaringumu). Prieš 2500 metų graikų filosofas Herakleitas iš Efeso kėlė, jo manymu, svarbiausią žmonių visuomenės dilemą: kaip suderinti, kad įstatymai nevirstų tironija, o laisvė netaptų palaida bala. Graikų filosofų Platono, Aristotelio darbuose bandoma ieškoti geriausių valdžios organizacijos formų, imamasi tyrinėti jų įgyvendinimo mechanizmą. Pasak Platono, valstybės mokslas - tai ne praktinių valstybės valdymo problemų sprendimo žinojimas, bet visų valstybės reikalų supratimas taip, kaip suprantama gėrio idėja. Tiktai ideali valstybė gali sudaryti kuo palan­kiausias sąlygas žmonių santykiams. Ideali valstybė turi būti sudaryta iš dviejų dalių: valdančiosios ir valdomosios. Pirmoje dalyje galima hierarchi­niu požiūriu išskirti tikruosius valdytojus ir karius gynėjus. Antroji dalis -tai darbo žmonės, tenkinantys materialines valstybės reikmes. Platono idea­las - užtikrinti, kad filosofai, valstybės reikalų esmę suprantantys kaip su­prantama aukščiausioji gėrio idėja, valdytų valstybę. Šios valstybės apsauga patikima kariams gynėjams, kurie sudaro atskirą luomą ir padeda valdyto­jams filosofams. Būtent taip organizuota valdžia gali tarnauti visuomenės gerovei. Valdančiųjų specializacija, valstybės tikslo - visuomenės gerovės užtikrinimo - formulavimas buvo pirmosios gairės ieškant tinkamo valsty­bės sutvarkymo modelio. Pagal Aristotelį, kiekvienos valstybės pagrindas turėtų būti aukščiau­siojo gėrio siekimas. Tačiau konkrečios valstybės skiriasi savo organizacija, jose nevienodai įgyvendinama valdžia. Įvairioms valdymo formoms (mo­narchijai, aristokratijai ir kt.) būdingas vystymasis (atsiradimo, pakilimo ir nuosmukio etapai). Aristoteliui svarbu buvo suvokti nuosmukio priežastis, išsiaiškinti sąlygas, kurios galėtų užtikrinti didžiausią valstybės stabilumą. Jis pastebi, kad kiekvienoje valstybėje galima skirti tris gyventojų sluoks­nius: labai turtingų žmonių, labai nuskurdusių žmonių bei esantys tarp šių dviejų sluoksnių. Ir patiems turtingiausiems, ir vargšams proto argumentai neretai būna nepriimtini. Todėl stabili valstybė yra tada, kai dominuoja vi­duriniojo sluoksnio atstovai. Valdžių padalijimo teorijos požiūriu svarbios Aristotelio mintys apie tris valstybės valdžios dalis, išdėstytos „Politikos" IV knygoje. „Iš šių trijų dalių viena sprendžia bendruosius reikalus, antroji susijusi su valdžios pareigomis - kokios jos turi būti ir kokius reikalus spręsti, ir kaip į jas turi būti parenkama, o trečioji dalis - teisminė"' 4. Tokią išvadą apie bendruosius reikalus sprendžiantį)į, valdantįjį ir teisėjų korpu­sus, kaip tris valstybės valdžios elementus, Aristotelis padarė, palyginęs įvairių graikų miestų-valstybių formą. Aristotelio pažiūros darė didžiulę įtaką vėlesnių laikų mąstytojams. 18 a. didysis mąstytojas Ch. L. Montesquieu visą gyvenimą žavėjosi Aristo­telio kūryba. Naujųjų laikų pradžios paradoksas: valdžių padalijimo principas su­formuluotas ne tiek nuosekliai vystant anksčiau įvairiais amžiais suformu­luotas teorijas, kiek įvertinus Didžiosios Britanijos valstybinę santvarką, susiklosčiusią nuolatos beieškant būdo apriboti monarcho galias. „Taigi valdžių padalijimo principas yra daugiau istorijos kūrinys nei teorinės konstrukcijos užbaigimas. Toks teiginys gal pernelyg kategoriškas, nors jam pagrįsti galėtume pasitelkti istorinius faktus. Ir daugiausia reikėtų kal­bėti apie parlamento institucijos įsitvirtinimą Anglijos valdymo sistemoje. Vilhelmas Užkariautojas valdė kaip absoliutus valdovas, tik kartkartėmis kvietęs savo vasalus į Didžiąją tarybą. Nevykęs valdovas Jonas Bežemis 1215 m. patvirtino Didžiąją laisvių chartiją, kurioje įsipareigojo nedidinti mokesčių be Tarybos sutikimo. Dar prieš tapdama Lordų rūmais Taryba iš karaliaus palaipsniui išplėšė vis daugiau ir daugiau teisių. Norėdamas turėti atsvarą šiai institucijai, karalius ima kviesti Bendruomenių tarybą. Taip formavosi atstovaujamoji institucija - parlamentas. 15 amžiuje abeji parla­mento rūmai ir karalius tam tikra prasme dalijasi įstatymų leidžiamąją galią. 16 a. Anglijos karalių galios buvo didžiulės, tačiau parlamentas lieka svar­bia institucija, neretai veikusia kaip veiksmingas opozicijos instrumentas. 17 amžius - politinių permainų amžius. Karaliaus ir parlamento konfliktai, pilietinis karas, O. Cromwellio protektoratas, Stiuartų restauracija ir „Šlo­vingoji revoliucija" - pasikeitimus žymėję istorijos įvykiai. Dviejų 17 am­žiaus revoliucijų rezultatas - 1689 m. Teisių bilis (Bill o/Rights), 1701 m. Santvarkos aktas (Act of Settlement). Teisių bilis apribojo monarcho valdžią. Jis neteko teisės stabdyti įstatymų galiojimą ar vykdymą, daryti iš jų išimtis. Mokesčių nustatymas ir rinkimas, nuolatinės kariuomenės taikos metu rin­kimas ir formavimas galimas tik parlamentui sutikus. Nustatyta parlamento diskusijų laisvė, peticijos teisė. Parlamento narių rinkimai turi būti laisvi, - skelbė Teisių bilis. 1701 m. Santvarkos aktas pratęsė Teisių bilio idėjas ir dar labiau suma­žino monarcho galias, toliau stiprino parlamento, kaip pagrindinės įstatymų leidybos institucijos, vaidmenį. Aktas svarbus ir teisminės valdžios nepri­klausomybės garantavimo požiūriu. Jame buvo nustatyta, kad patentai eiti teisėjų pareigas bus išduodami amžinai, „kol jie elgsis nepriekaištingai". Galimybė atleisti teisėjus buvo pripažįstama tik abiejų parlamento rūmų teikimu. Teisinė mintis negalėjo nereaguoti į vykstančius valstybės santvarkos pokyčius. Pirmiausia turėtume paminėti Johną Locką. 1690 m. buvo pa­skelbtas jo veikalas „Du traktatai apie valdžią" (Two Treatises of Govern­ment}, parašytas siekiant moksliškai pateisinti prieš porą metų Anglijoje įvykusią antrąją revoliuciją. „Antrajame traktate apie valdžią" (The Second Treatise of Government) nagrinėjamos ne vien to meto aktualijos, bet ir bandoma į visuomenėje vykstančius procesus pažvelgti plačiau. Pagal J. Locke'ą, aukščiausioji suvereni valdžia priklauso tautai, kuri sudaro vals­tybę, jos valdžią, kurią gali keisti. J. Locke'as teigia, kad piliečiams priklau­so neperleidžiamos teisės. Valstybės valdymas turi būti grindžiamas įstaty­mu, bet ne jėga. Valstybė negali perleisti savo valdžios teisių kam nors ki­tam, nes jos yra jai specialiai patikėtos: tik tauta yra pirminis valdžios šalti­nis, bet ne karalius ar parlamento rūmai, ir tik tauta gali perduoti įgaliojimus iš vienų rankų į kitas. Valstybės valdžia, pažeisdama suteiktus įgaliojimus, tuo pačiu suteikia teisę piliečiams sukilti prieš valdžią, kad būtų apgintos bendruomenės narių teisės. Kiekviena valdžia yra sukurta tam tikram tiks­lui, tas tikslas lemia ir valdžios ribas. Kaip garantija asmens laisvėms užtik­rinti numatomas valdžių, ypač įstatymų leidžiamosios, atskyrimas. J. Locke'as skiria tris valdžias valstybėje: įstatymų leidimo, vykdomąją ir federacinę. „Įstatymų leidimo valdžia yra toji valdžia, kuri turi teisę nuro­dyti, kaip bus naudojama valstybės jėga saugant bendruomenę ir jos narius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!