V. Mačernis. Biografija, kontekstas, kūryba

Vytautas Mačernis (1921 – 1944m.)

Gyvenimas ir istorinis laikas

Vytautas Mačernis gimė Žemaitijos vidury, Šarnelės kaime netoli Žemaičių Kalvarijos, gausioje šeimoje. Šviesiausias vaikystės prisiminimas - babūnė, „Vizijose" vadinama senole, kuri mažąjį Vytuką užaugino ir labai mylėjo. Iš savo šeimos ir draugų jis išsiskyrė polinkiu į vienatvę, uždarumu. Save dažnai vadindavo svajotoju, fantastu. Kartais jį pagaudavo keisti regėjimai - tas akimirkas labai brangino: „Vizija - tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu!‘ Telšių gimnazijoje Mačernis išsiskyrė rimtumu, būdavo nuolat į kažką įsigilinęs, susikaupęs. „Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas", - rašė laiške gimnazijos draugei. Kitokie nei moksladraugių būdavo ir jo rašiniai. Aštuoniolikos metų nusiuntė „Ateities" žurnalui straipsnį, kuriame ragina bendraamžius pažinti save, atrasti savus gyvenimo kelius, susivokti pasaulyje, suprasti gyvenamąjį metą, atsakingai rinktis vertybes: „Venkime prabangos, gyvenkime kukliai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotelyje!“ Mačernis anksti subrendo, tarsi peršoko nerūpestingos jaunystės laiką. Apie save dienoraštyje rašė: „ aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes." 1939 m. rudenį atvykęs studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Mačernis pasirinko anglų kalbą ir literatūrą - jį traukė tai, kas sena ir turi tradiciją. Jam buvo devyniolika, kai Kaune pasirodė rusų tankai. Kaip ateitininkų išugdytos jaunosios literatų kartos atstovas, Lietuvos okupaciją sutiko be jokių iliuzijų, nepriėmė nė vieno sovietinės ideologijos teiginio. 1940-ųjų rudenį Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Mačernis apsisprendė studijuoti filosofiją. Jo dėmesį traukė Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) ir kitų Europos filosofų idėjos, universiteto profesorių Vosyliaus Sezemano, Balio Sruogos, ypač Levo Karsavino paskaitos ir seminarai. Iš rašytojų Mačernis labiausiai vertino Fiodorą Dostojevskį. Vilniuje jis baigė „Vizijų" ciklą, apmąstė didelę dalį „Metų sonetų". Savo kūrybą skaitydavo draugams - jam rūpėjo pamatyti, pajusti, kaip eilėraščiai veikia klausytoją. Poetinis žodis Mačerniui buvo tarsi nematoma siena, kuria galima atsitverti nuo kraupios tikrovės. Pasak poeto Henriko Nagio, būdavo sunku suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu kurti ir planuoti, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Dauguma poetų jautėsi bežadžiai, tarsi mirę, o Mačerniui atrodė, kad visa tai nepastovu, laikina. Jam buvo svarbu kūryba, nes tik ja poetas iš tiesų gyvena. „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose", - tokia buvo jo nuostata. Pirmuosius karo metus Mačernis praleido Vilniuje, į Šarnelę grjžo 1943 m. vokiečiams uždarius universitetą. Neramūs karo metai - brandžiausias Vytauto Mačernio, kaip poeto, laikas. Šarnelėje jis jautėsi saugus, užsisklęsdavo apmąstymuose, panirdavo į savo regėjimus. Čia galėjo būti vienas su poezija. Kaimo pasakojimai, tradicijos, sodri žemaičių kalba, senoje sodyboje gyvenusių protėvių istorijos buvo svarbiausia poeto atrama. Grįžęs į Vilnių Mačernis draugams pasirodė kaip subrendęs poetas. Baigtas „Vizijų" ciklas sulaukė puikių įvertinimų. Mačernio eilėraščiai plito nuorašais, nuolat gaudomi, keliantys susižavėjimą. Autorius vadintas jaunu genijumi. Tam mitui rastis padėjo ir jo laikysena - buvo išdidus, pasitikintis savimi. Tačiau sau poetas kėlė didelius reikalavimus - nepasiduoti tuštybei, neiššvaistyti savęs kasdienybėje, atsikratyti „nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos, tuščių fantazijų", gyvevnimo prasmę sudaro darbas ir didžiųjų akimirkų pilnatvė (Jasperso filosofinės idėjos). Laiške mylimajai Bronei Vildžiūnaitei rašė: „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą.“ Jis tikėjo, kad būties prasmės suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasauliniu katastrofų laikais, kad ypatinga poeto misija - atverti būties tiesas ir „išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų". Netrukus prasidėjo masinis traukimasis iš Lietuvos į Vakarus. Paskubom susižėręs rankraščius, Mačernis su draugu arkliais leidosi Žemaičių Kalvarijos link, nors fronto linija buvo visai priartėjusi. Jo gyvybę nutraukė atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!