V.Krėvė gimė Subartonių kaime (Alytaus apskritis). Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl šią pavardę rašytojas pasiėmė slapyvardžiu.
V. Krėvė – prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją. Kaip ir jo dramų kriviai ir vaidilos, rašytojas buvo savotiškas lietuvių dainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti senovės milžinų dvasią.
Lietuviškos dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose, atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais ir senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta.
Dramą „Šarūnas” Vincas Krėvė – Mickevičius parašė jaunystėje, 1911 metais, kai jis gyveno Baku (Azerbaidžano sostinė) ir vasaromis grįždavo į tėvynę pasirinkti liaudies kūrybos. Šarūną jis laikė liaudies dainų ir padavimų personažu ir spaudoje net buvo paskelbęs neva autentiškų tautosakos apie šį kunigaikštį pavyzdžių (1930 ir 1934m.). Vis dėlto, ir ankstesniems, ir paskesniems folkloristams tokių nei dainų, nei padavimų nepavyko aptikti, nors Šarūno vardas yra gyvosios kalbos faktas, o ne Krėvės pramanas.
Ši drama „įvilkta” į savotiškai įdomų apvalkalą – legenda apie garsųjį Dainavos kunigaikštį „atkurta” vaikino sapne (mat prieš miegą jis kalbėjęs su draugais apie Šarūną, jo rūsčią širdį, piktybes bei jo žiaurią vėlę, klaidžiojančia anose apylinkėse)…
Šarūnas – pagrindinis dramos veikėjas – čia parodytas, lyg ir tiesiog blogio įsikūnijimas, nors skaitydama atradau tokių vietų, kur pavaizduota jo žmogiškoji pusė.
Jis buvo negailestingas savo priešams, neatlaidus: „Greičiau plaukais užaugs mano delnai, nei aš jam dovanosiu! Greičiau šitą pilį žemė praris, nei aš jam taikos ranką ištiesiu! Nesiliaus karas, kol sutrinsiu kaip gyvatei jam galvą!”. Kunigaikštis jaučiasi neteisingai baudžiamas dievų; nepasirodo jis dievobaimingas, iš pykčio net atsižada aukoti: „[…] Ar ne pirmiausia paaukojau dievams, ar ne gausiai? Ar ne dienomis ir naktimis rūksta ant aukuro mano gintaras, maišytas ėglio uogomis? Ir aukso, ir sidabro, ir kitokių mano turtų vežimus vežė Gabijon… Trečią dalį dievams paaukojau…...
Šį darbą sudaro 965 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!