V. Krėvė-Mickevičius bei jo drama "Skirgaila"

KŪRYBOS YPATYBĖS. Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių naciona­linės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgai­vino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškes­nę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentin­gai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Krėvė gimė ir išaugo Dzūkijoje, Subartonyse - pasakomis, legendomis bei padavimais api­pintoje vietovėje. Gimtasis kraštas, jo spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvė­pė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu - legendine „Dainavos šalimi". Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai, Krėvė buvo savotiškas Lietuvos dainius ir žy­nys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškos dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose, atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių - Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio gyve­nimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo - Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Pagal tematiką ir perso­nažo tipą Krėvės kūrybą galima skirstyti į dvi grupes. Pirmojoje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištin­gas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai" (1912) vaizduoja lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas" (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikan­čio su aplinka herojaus paveikslas. Drama „Skirgaila" vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios parei­gos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, roman­tinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas. Antroje - ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza. Apsaky­mų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj" (1921-22) ir apysaka „Raganius" (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie kūriniai turi realiz­mo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasmi­nimas. Senieji personažai („bedievis" Vainorus, „raganius" Gugis, skerdžius Lapinas) - civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų naivia išmintimi, panteistine pasaulėjau­ta (Dievo ir pasaulio sutapatinimu). Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gam­ta jis tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja dieviškumo reikšmę. Žmogaus būties klausimus Krėvė apmąsto dar vienoje - orientalistinių kūrinių grupėje, ku­rią sudaro „Rytų pasakos" (1930; svarbiausias tekstas - budistinės tematikos apysaka „Pratje-kabuda"). Filosofines paraboles primenančiuose kūriniuose rašytojas išaukština žmoguje slypin­čias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją. Tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemas rašytojas svarsto epiniame veikale „Dangaus ir žemės sūnūs" (1949-61, 2 d.). Tai bibliniais mitais paremtas dramatiškas veikalas. Jame rašytojas, gyvenantis toli nuo tėvynės (JAV, Pensilvanijoje), mėgino apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėti­mus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo. PERSONAŽŲ YPATYBĖS 1.Kūrybos centre - stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams (dramų personažai Šarūnas ir Skirgai­la). 2. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo indi­vidualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmenines problemas. a) Jo personažams sve­timas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elg­tis pagal savo norą - didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis pasku­tinėje „Raganiaus" novelėje, o meilės stoka daro žmogų žiaurų ir piktą „Šarūne" ir „Skirgailoje". Nėra meilės - nėra ir laimės, - pasakytų ir padavimų narsus kunigaikštis, ir senas kaimo skerdžius Gugis („Raganius"), net ir pačiu savimi nusivylęs Judas („Dangaus ir žemės sūnūs"). b) Kri­tinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių („Šarūne" nesiskaitoma su niekuo), ar tėra komiškas ir greit išblėstantis ( Dvainis sekmadienį per pačias mišias kerta mišką) - vis viena tai ėji­mo „Prieš srovę" situacija, kuri labai domino Krėvę. (Pri­siminkite romantizmo herojų - laisvą, išdidų, dažnai vie­nišą, atstumtą visuomenės.) Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakymas „Skerdžius") ir Gugį (apysaka „Ra­ganius") galima laikyti savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės lyg kokie atstum­tieji, „užribio" žmonės (neturi kaip kiti sukaupę turtų), bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre, nes jų nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebi­na inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras. c) Taigi skir­tingus žanrus ir tematiką vienijo tos pačios idėjos, kurias visą gyvenimą Krėvė siekė įkūnyti savo kūriniuose. „SKIRGAILA": ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA Istorinė keturių dalių drama „Skirgaila" - labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa­saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai. Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stili­zuotai vaizduojama senovinė aplinka - nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė­nyje), vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera. Bet kai kurios kūrinyje keliamos problemos aktualios iki šiol (pvz., Lietuvos kultūrinio sa­vitumo likimas Europoje). ISTORINIS KONTEKSTAS. „Skirgailos" veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu­rodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo." Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų var­dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo­chą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę. Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtin­ga. Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžio­joje Kunigaikštystėje. Todėl ieškodamas išeities 1387 me­tais jis paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vil­niaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų ku­nigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietu­vos. Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.). Skirgaila (1353-1397 01 11 Kijeve). Manoma, kad jis, o ne Jogaila, nužudęs Kęstutį, prieš tai prieš jį suorganizavęs perversmą. Su Jogaila ir Vytautu nugalėjo K. Valenrodo vadovaujamą kryžiuočių kariuomenę. Vytautui pradėjus karą Jogaila pašalino Skirgailą iš valdžios su sąlyga, kad Vytautas neatsiskirs nuo Lenkijos. Dėl to Vytautas paskiria jį valdyti Kijevą. Būdamas Vilniuje Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad į kraštą kėsinasi lenkai ir vokiečiai. Skirgaila nepasitiki ir Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais. Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikš­tijosi Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Ato­trūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado re­liginė (Čekijoje ir pasaulietinė) literatūra gimtąja kalba, tau­tinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas - priimti krikščionybę. Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pa­krikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklau­siusią Skirgailai, bei Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nepripažino, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 metais popiežius Urbonas VI pripažino Lie­tuvą katalikiška šalimi. ĮVADAS. 1924 m. Kauno valstybės teatre ėjo į pabaigą B. Dauguviečio režisuotas, 5,5 val. trunkantis premjerinis „Skirgailos“ spektaklis. Ant kapo, kuriame gyvą užkasė Kelerį, raudodama sukniumba Ona Duonutė. Skirgaila ( akt. P. Kubertavičius), kurio siautėjantis žiaurumas ir taip kėlė pasibaisėjimą, žengia prie merginos ir įniršio priepuolyje ją pasmaugia. Iš spektaklio žiūrovai išsinešė patį niūriausią žiauraus Lietuvos valdovo įspūdį ir patį švelniausią žavaus jaunikaičio Kelerio ir jo meilės Onai Duonutei paveikslą. 1966 m. Vilniaus akademiniame dramos teatre vėl įvyko „Skirgailos“ premjera. Spektaklį režisavo ir Skirgailą vaidino J. Rudzinskas. Scenoje ant Kelerio kapo taip pat sukniumba O. Duonutė. Skirgaila scenoje vienas vienužis. Nė vieno artimo žmogaus jis nebeturi. Viskas prarasta. Skirgaila žengia kelis žingsnius ir skausmingai prisiglaudžia prie šalto, negyvo akmens. Tad kyla klausimai: Kuris iš jų artimesnis Krėvės sumanytajam? Kas tas Skirgaila: žiaurus nugalėtojas ar nelaimingas nugalėtasis? DRAMOS SITUACIJA. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios" Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus - kunigaikštis Skirgai­la - pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jau­čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplin­ka - tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies - ir bajorai. Jų politika - rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę senosios Lietuvos šlovę - naujomis istorinėmis sąlygomis ne­veiksminga ar net pražūtinga tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai. Jis, ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę. PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA - Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą. TRAGIZMAS. Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos" herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiks­mais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsi­pildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta pa­prasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. Taigi Krėvė „Skirgailoje" vaizduoja epochinės reikšmės Lietuvos istorijos lūžį ir žmogaus dvasios dramatiškas permainas. PROBLEMOS. 1. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose; b) Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija. IDĖJA. 1.Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse ( taip akcentuoja Skurdulis, Daugaila). 2. Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja. ERDVĖ. Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji). LAIKAS. 14 amžiaus pabaiga, jau po Lietuvos krikšto (1387). Jos valdovas- Jogaila- Lietuvos ir Lenkijos valdovas, juo tapęs po Krėvos unijos (1385-1386). ŽANRAS. Kūrinys yra tragedija, nes: a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus; pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; c) susiduria stiprios asmenybės- Skirgaila- Keleris-Duonutė; skirtingos idėjos- pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški. KOMPOZICIJA. Dramos 4 dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he­rojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių", „Aistrų sūkury", „Palūžusios sielos", „Bedugnė". I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ susideda iš 6 paveikslų. I paveikslas – tai krikščioniškasis pasaulis. Du lenkų pasiuntiniai atvyksta atsiimti Volynės ir Podolės žemių, kurios kaip kraitis pažadėtos Jogailai. Jie nepatenkinti, kad Skirgaila jų nepriėmė kaip pasiuntinių. II paveikslas- tai pagoniškasis pasaulis. Skirgaila nebenori klausytis vaidilos Stardo pagoniškųjų dainų, nes jos nebeatitinka dabarties situacijos. Reikia priimti krikščionybę, nes ištiks prūsų likimas. III paveikslas. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais.Vėliau paaiškės ir kaip: siūlant Skirgailai karūnuotis Lietuvos karaliumi. Sužinoma, kad pilyje gyvena sulaikyta Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė, paskirta Mozūrų kunigaikščiui. Jaunas riteris Keleris skiria pasimatymą kunigaikštytės tarnaitei, jaunai gražuolei Oligei. IV paveikslas. Čia į vieną vietą suvedami visi veikėjai. Įvyksta susikirtimas dėl religijos ir dėl susibičiuliavimo su priešais. V paveiksle įvedama Ona Duonutė, kūrinio ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. Lenkai jai siūlo tekėti už Skirgailos, bet ji nesutinka, įžiūrėdama čia klastą. Atėjęs Skirgaila aiškiai pasako, kad jis imąs ją į žmonas, bet ne iš meilės, o dėl politikos: jis niekam neleisiąs skaldyti Lietuvos. Kai mergina paprieštarauja, kad Dievas neleisiąs jos skriausti, valdovas aiškina, kas jos dievas pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra gyvenimo ant žemės. (I-V paveiksluose- išoriniai konfliktai). VI paveikslas. Jame iškyla pirmąkart vidinis konfliktas. Atsisakydamas praeities, senų dievų, Skirgaila galvoja apie ateitį, apie krašto išgelbėjimą. Bet kaip? Krikščionybė priimta, tai kodėl kryžiuočiai puola Lietuvą? Todėl Skirgaila piktai pasisako ir prieš krikščioniškąjį dievą. Taigi I veiksmas- tai veiksmo ekspozicija ir užuomazga. Į pilį susirenka konfliktuojančiuos pusės. Lenkai nori atsiimti Volynės ir Podorės žemes, vokiečiai- sukiršinti lietuvius su lenkais, Skirgaila nenori atiduoti lenkams lietuviškų žemių ir todėl palieka pilyje Oną Duonutę. Tai išoriniai konfliktai. Bet ryškus ir vidinis konfliktas dėl religijos. Skirgaila palaiko krikščionybę, nes jis mato, jog taip Lietuvai bus geriau ateityje gintis nuo priešų. Stardas, aktyvus pagonybės propaguotojas mano, jog Lietuvai bus geriau su senaisiais dievais. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Nė vienas jam nepatinka, bet kaip toliau elgtis- nežino. Perskaitykite l veiksmo II paveikslą ir atsakykite į klausimus. 1 Kokia yra senovės reikšmė, kuo pagrįstas jų poveikis žmogui? Kodėl sujau­dintas Skirgaila sako, jog dainomis norima jį sugundyti? Kodėl naujais laikai reikia naujų dainų? 2 Dainos nyksta, nėra linksmumo, pasaulis paseno, dievai apleido – kaip pakomentuotumėte šiuos bajorų teiginius? (Siekite su romantine istorijos samprata.) 3 Kaip vaidila Stardas reaguoja į liūdnus bajorų apmąstymus, kokia jo laikysena, tonas? Kodėl jis toks griežtas ir taip įsitikinęs savo teisumu? į ką labiausiai nu­kreipti jo žodžiai? Kas, Stardo nuomone, yra didžiausias Lietuvos priešas? 4 Kurie iš diskusijos dalyvių remiasi emocijomis, kurie - protu? 5 Kodėl šioje scenoje Skirgaila beveik nekalba? Kokia jo tylėjimo prasmė ir kuo ypatingos jo replikos bajorų ir vaidilos ginčo kontekste? 6 Kodėl Skirgaila nesutapatina valstybės valdymo ir tikėjimo reikalų? Kokios tautos vertybės lieka esmingiausios, svarbesnės net už krivių garbinamus dievus? Skirgaila ir bajorai svarsto - ką turėjo, ką praranda ir kas jų laukia, jų emocijas sužadina vaidilos daina, šlovinanti senovę ir skatinanti herojišką veiksmą. Bajorai ilgisi senovės garsių žygių. Tai romantinis praeities ir dabarties gretinimas: praeityje personažai mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra - ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl laiko permainų tarytum savaime viskas nusilpo: „pasaulis jau paseno". Nykstančios dainos rodo tautos gyvybinių galių išsekimą. Tačiau bajorai mąsto ir apie dabartį, ieško išeities ir realiai verti­na savo galimybes, o jų idėjinis oponentas vaidila Stardas tarytum gyvena kitame - senųjų dievų pasaulyje, sakralioje erdvėje. Todėl jis samprotauja neistoriškai ir vadovaujasi pernelyg idealistiniais principais, savo poziciją stiprindamas patriotinėmis emocijomis. Vaidila ignoruoja politines aplinkybes, teigia, kad viskas priklauso nuo žmogaus valios. Lietuva jo akimis - šventas, bet uždaras ir nesi­keičiantis kraštas, jokių permainų jame negali būti. Tačiau šis Stardo puoselėjamas pasaulis, kuriame viešpatauja protėvių dvasia, labiau primena dausas nei tikrą gyvenimą. Vaidila yra ideologas, jis veikia žodžiu, daina, įtikinėjimu. Ape­liuoja į klausytojo širdį, į jausmus, bet ne į protą. Kartais savo ugnin­gais žodžiais paveikia bajorus, bet ne Skirgailą, kuris šiame epizode mąsto tyliai ir nesileidžia į kalbas. Stardo kalba - manipuliacijos pa­vyzdys: naudojasi dainos ir žodžio įtaiga, intonacijomis, savo autori­tetingumu, mėgina užgauti bajorų ambicijas (kuriama ryški vertybių priešprieša: dabarties „vergai" ir „senų tėvų narsumas"). Skirgaila - analitiškai mąstantis personažas, jis pastebi Stardo argumentavimo būdą: „Tu gražiai kalbi, vaidila, ir malonu tavęs klausyti". Bet graži kalba dar nėra teisinga. Stardas žvelgia praeitin, o Skirgaila - į ateitį: „ateis laikai, kurių tu dar nenujauti", „Tautų likimo tu nenusima­nai, vaidila. Tu pažįsti praeitį, kuri tau jauna­martės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji". Stardas dėl senųjų idealų aukoja tautos gyvybę, Skirgaila tuos idealus pasirengęs paaukoti dėl tautos gyvybės. Taigi esminiai šios scenos oponentai yra vaidila ir valdovas. Stardas gundo Skirgailą garbės troškimu, bet valdovas atsispiria šiam gundymui, įveikia emocijas išmintimi, proto ga­lia, „tautų likimo" žinojimu (Stardui subtiliai pri­menamas prūsų likimas). Dievai keičiasi, o tauta išlieka, todėl svarbesni už dievus tautai yra jos kalba ir papročiai -kaip tautos gyvybinė esmė, jos kultūrinės savasties pagrindas. Personažų kalba emocinga, susijaudinimą išduoda gestai, gau­siai geriamas vynas lyg atpalaiduoja bajorus, leidžia jiems atviriau pasisakyti. Vienas iš Skirgailos charakterio bruožų yra jo ironija bei sarkaz­mas. Šios komizmo rūšys reiškia intelekto galią - ironizuojantis vei­kėjas geba įžvelgti oponentų silpnybes bei ydas ir demaskuoti jas juoku. Todėl Skirgailos ironija rodo jo pranašumą prieš oponentus, kurie net nesuvokia Lietuvos valdovo kalbos subtilybių, jo kandžių klausimų ir pastabų. Šiame epizode Skirgaila su paslėptu pasitenkinimu, provokuo­damas polemikos dalyvius tarytum naiviais klausimais atskleidžia krikščioniškojo pasaulio tautų nesantarvę ir išryškina po religijos skraiste slypinčius tikruosius lenkų ir vokiečių tikslus. Dabar jis ga­li konstatuoti tai, ką ir siekė įrodyti: teisingiausias yra krivis, t. y. senosios Lietuvos papročių kodeksas, kurio jis ir yra linkęs laikytis bei juo remtis gindamas Lietuvos interesus. Perskaitykite l veiksmo V paveikslą. 1 Kaip šioje scenoje keičiasi personažų kalbos intonacija, santykiai? 2 Kokius kunigaikštystės bruožus įžvelgia Skirgaila ir kaip juos vertina? 3 Kokie Onos Duonutės argumentai ginant savo teises, kuo ji remiasi? Kokie ryškiausi kunigaikštytės charakterio bruožai? 4 Kokie Skirgailos tikslai išryškėja? Kaip jie siejami su Onos Duonutės likimu? 5 Kokie svarbiausi Skirgailos argumentai prieš krikščionybę? Kokiais būdais kunigaikštis turėtų išspręsti ginčą su krikščionių Dievu? Ką reiškia pasakymas:„Bet aš vis dėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą Dievą" (prisiminkite Prometėjo mitą)? 6 Iš kurių šiame pokalbyje kylančių klausimų galima spręsti apie valdovo vidi­nius prieštaravimus? Kas neleidžia Skirgailai būti geram, jeigu jis to nori? 7 Jeigu susvyruoja Dievo idėja, kur žmogus turėtų ieškoti atraminių tiesos ir gėrio kriterijų? Pasamprotaukite apie išorinio autoriteto, dogmatinių tiesu ir žmogaus proto, savarankiškos minties idėjas. Ar šios dramos Viduramžių tematika neatspindi moderniojo žmogaus problemų, jo gyvenimo didžiųjų klausimų, susijusių su tikėjimu, tiesos ir gėrio paieškomis? 8 Kodėl tą patį reiškinį (griaustinį) abu personažai interpretuoja skirtingai? Kaip tai susiję su religijų kaitos, jų įvairovės ir kartu vienovės idėja (Skurdu­lio Praamžius)? Rezgasi intrigos dėl Onos Duonutės, stiprėja jos vaidmuo, ryškėja paveikslas. Lenkams ji yra tik politinis įrankis. Kai jos nepavyksta išlaisvinti ir kartu su Lydos žemėmis ati­duoti Mozūrų kunigaikščiui, lenkai užsimano ištekinti kunigaikštytę už Lietuvos valdovo. Tai nelauktas veiks­mo posūkis. Lenkai mano, kad Ona Duonutė, tapusi Skir­gailos žmona, turėtų pakreipti jį į krikščionių tikėjimą ir taip susieti Lietuvą su Lenkija. Todėl Henrikas Mazovietis ciniškai žiūri į jos santuokos pažadus: „Fu! (Dumia jai į veidą) Štai padūmiau - ir nebėra tavo pažadų. Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!"; „Kaipo Skirgailos žmona, tu būsi čia šventos katalikų bažnyčios parama, dviejų tautų taikaus sugyvenimo ryšys. Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Vo­lynė ir Podolė lenkų globon. Taip lėmė visagalio Dievo apvaizda, ir nedrįsk jai pasipriešinti!.." Skirgailai patinka Onos Duonutės principingumas ir drąsa, bet jam jinai taip pat pirmiausia yra tik politikos įrankis: „Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu". Valdovui šalies likimas rūpi labiau nei žmogaus laimė. Skirgaila šiame dialoge darosi atviras, išsikalba, net teisinasi: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti". Tai būdinga didžiųjų epochos lūžių, krizės situacijai: nežinia, kas yra gėris, taip pat nežinomos ir blogio priežastys. Gėris Skirgailai nėra susijęs su krikščionybe - jos propaguojamą atgailą, jautrumą, užuojautą kuni­gaikštis vertina kaip silpnų, todėl piktų ir klastingų žmonių religiją. Negalėdami kovoti atvirai ir garbingai tokie žmonės prisidengia savo mylinčiu Dievu, kad galėtų apgauti stiprų priešininką ir pakirsti jo galią. Jautriai Onai Duonutei krikščionių Dievas geras, nes mylintis, Skirgailai - blogas kaip ir jo išpažinėjai. Taigi kokie žmonės, tokia ir jų religija (ši mintis teigiama ir senovės indų filosofiniuose tekstuo­se, kuriuose Krėvė ieškojo atramų savo pasaulėžiūrai). Dievo galios klausimas Skirgailos požiūriu apskritai problemiškas (kodėl visų nepadaro gerų, jei toks visagalis ir geras?). Tikėjimas - svarbiausių žmogaus tiesų ir vertybių įprasmini­mas, ypatinga pasaulio interpretacija. Todėl gamtos reiškinį (griaus­tinį) palaikę dangaus ženklu, abu veikėjai jį interpretuoja visiškai skirtingai, pagal savo išankstinius įsitikinimus. Abu įsitikinę savo teisumu, o vienos tiesos nėra ir būti negali. Dievai šioje dramoje - po­litinių principų simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Kovos ir konkurencijos situacijoje kiekviena tauta tarytum pasisavina Die­vą, paverčia jį savo idėjiniu sąjungininku, ir tik santarvės siekianti išmintis gali prabilti apie vieną pasaulio ir visų tautų Kūrėją (krivio Skurdulio Praamžius). IŠTRAUKOS ANALIZĖ. ANALIZUOJAMA I DALIES V PAVEIKSLO SCENA NUO TADA, KAI ATEINA HENRIKAS IKI SKIRGAILOS ATĖJIMO (BALTOS LANKOS,1995, P.49-52). Pirmą kartą skaitant dramos teksto fragmentą, atkreiptinas dėmesys į jo KOMPOZICIJĄ - dauguma epizodų kuriami kaip maža drama, turinti savo užuomazgą, vystymąsi iki kulminacijos, išorinio ar vidinio veiksmo peri­petiją, atomazgą. Kompozicijos dalis reikia ne tik įvardyti, bet ir pagrįsti; nurodyti, kokios temos ir problemos gvildenamos analizuojamame epizo­de (dialoge). Taip rašinio pradžioje apžvelgiame ir aprašome analizuoja­mo fragmento teminę ir kompozicinę visumą. Aptariamo „Skirgailos" epizodą skirstome į 4 dalis pagal tai, kurie veikėjai dalyvauja kiekvienoje scenoje. I dalyje Hen­riko Mazoviečio ir Onos Duonutės dialogo pradžia (užuomazga) vyksta scenoje esant nebylioms stebėtojoms - merginoms, kurios V dalies pradžioje verpė ir dainavo kartu su Ona Duonute. Šioje fragmento dalyje kalbama apie esamą Onos Duonutės gyvenimo situaciją. Svarbu, jog situaciją personažai mato ir vertina visiškai skirtingai - Onos Duonutės žodžiuose kartojasi ne­laimės, Henriko Mazoviečio - džiaugsmo motyvas: O. D. „Kokia gi didesnė dar nelaimė gali ištikti mergelės širdį?" H. M. „Džiaugtis tau reikia, ne liūdė­ti". Dialogas prasideda užmezgant intrigą - kodėl Henrikas Mazovietis mano, jog iš tiesų į nepavydėtiną padėtį pakliuvusi Ona Duonutė turėtų džiaug­tis. Antroji epizodo dalis prasideda Henrikui Mazoviečiui išvijus merginas iš menės. Šis skaitomame kūrinyje nelabai pastebimas pasikeitimas suteikia antrajai daliai - dialogo atkarpai - svarbaus, konfidencialaus, paslaptingo pokalbio įspūdį. Pašaliniams nematant, personažai gali nusiimti savo kau­kes ir pasirodyti tokie, kokie yra iš tiesų, atskleisti slaptus politinius suma­nymus (H. M. „Niekur tau vykti nebereikia.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!