Upių biocenozė

Upių biocenozė • Paruošė Giedrė Vitkauskaitė, GMF-3 Biocenozė: • Tarpusavyje sąveikaujantys gyvi organizmai: augalai, gyvūnai, grybai, bakterijos, gyvenantys tam tikroje vietovėje - biotope • Ekosistemos biotinė dalis • Bendrijos sinonimas Upėse gausiausia: • Planktono (smulkūs organizmai, plukdomi vandens srovių, savarankiškai neįveikia didesnių atstumų) • Bentoso (dugno organizmai) • Nektono (aktyviai plaukiojantys organizmai) • Neistono (vandens paviršiaus organizmų) ir pleistono (plūduriuojantys, skendintys vandens masėje organizmai) beveik nėra Organizmų rūšių įvairovė ir gausa priklauso ne tik nuo klimatinių salygų, antropogeninės veiklos, upės parametrų ir kt., bet ir nuo bio topo padėties ištakų bei žiočių atžvilgiu. Žemupyje rūšių įvairovė didesnė. Taip pat biocenozė didele dalimi priklauso nuo grunto sudėties ir savybių. Biocenozė, kaip ir atskiras organizmas gamina energiją ir ją naudoja. Pagal pagamintos ir sunaudotos energijos santykį ekosistemos būna: • Heterotrofinės. Santykis 1, energijos perteklius, ji kaupiasi organinės medžiagos pavidalu. • Pusiausvyra ekosistema – santykis =1. Pagal vertikalųjį erdvinį išsidėstymą upės organizmai skirstimi: • Grunte, jo paviršiuje gyvenantys: bentontai, nektobentontai (judrūs dugno organizmai), perifitontai (prisitvirtinę vandens augalai) • Vandens strorymėje: planktontai, nektontai • Vandens paviršiuje: neistontai Analizuojant biocenozes naudojamas upių skirstymas pagal dydį: • Upokšniai (iki 10 km; 20) • Upeliai (iki 50 km; 49) • Vidutinio dydžio upės (iki 200 km; 25) • Didelės upės (virš 200 km; 6) • Galimi ir kiti skirstymai pagal baseino dydį, vagos plotį, vandens tekėjimo greitį, nuotekį, temperatūrą Ištakose, kurios prasideda požeminias gėlo vandens šaltiniais, sąlygos biotai nepalankios dėl žemos temperatūros ir didelio tėkmės greičio. Nekalkingo vandens šaltiniuose auga žaliosios vandens samanos, jomis mintantys detritaėdžiai pilvakojai moliuskai. Kalkinguose šlaituose susidaro paprastosios maršancijos danga, aptinkami smulkūs vėžiagyviai (šoniplaukos, lygiakojai ir kt.) Aukštupy gyvena prisitvirtinti gebantys organizmai (perifitonas). Tai kolonijas sudarantys siūliniai žalieji dumbliai, melsvabakterės, nejudrūs bestuburiai: mašalų, uodų lervos, lašalų ir ankstyvių nimfos. Lėtesnėje tėkmėje – plūduriuojantys ir panirę augalai, nejudrūs, įsirausiantys organizmai: dvigeldžiai moliuskai, lašalų nimfos. Upių planktonas: • Bakterioplanktonas • Fitoplanktonas • zooplanktonas Bakterioplanktonas • Pagrindiniai šaltiniuotų upelių mikroorganizmai. • Upėse bakterijų įvairovė didelė: kokai, lazdelės, spirilės, spirochetos, vibrionai. • Pagal bakterijų Echerichia coli kiekį (vnt/l) matuojamas upės užterštumas. • Koli indeksas (KI) Fitoplanktonas • Mikroskopiniai vienaląsčiai ir kolonijiniai dumbliai. Labiausiai paplitę – žaliadumbliai, titnagdumbliai. Zooplanktonas • Maitindamasisi fitoplanktonu ir mikroorganizmais valo vandenį, mažina eutrofikaciją. • Gausa ir rūšinė įvairovė priklauso nuo upės tipo bei dydžio: didesnėse, šaltesnėse arba lėtose upėse zooplanktono daugiau. Jo prieaugį skatina eutrofikacija. • Labiausiai paplitusios rūšys: verpetės, irklakojai bei šakotaūsiai vėžiagyviai. Zoobentosas • Rūšinę įvairovę ir biomasę lemia vandens lygio svyravimas, srauto greitis, ištirpusių medžiagų kiekis, vandens temperatūra, grunto savybės. • Gausesnis lėtose, šiltose upėse • Paplitusios rūšys: pintys, žieduotosios kirmėlės, dėlės, samangyviai, nariuotakojai, vėžiagyviai, kabasparniai ir kt. Nektonas • Pagrindinę dalį sudaro ichtiofauna – žuvys. Lietuvoje aptikta 13 žuvų ir apskiratžiomenių šeimų. • Upėse gyvena 46 žuvų rūšys, kai kurios jų introdukuotos ( pvz.: karpis, vaivorykštinis upėtakis). • Pusė jų vertingos žuvų verslui (pvz.: stintos, lydekos, ešeriai, menkės, kuojos, karšiai ir kt.). • t.p. mėgėjiškai žūklei: upėtakiai, kiršliai, lydekos, kuojos, karšiai ir kt. • Menkaverčių priskaičiuojama 10 rūšių • Atsitiktinių ir retų – 8 • Į Raudonąją Knygą įtrauktų – 5 Žuvų gausa • Biomasė lietuvos upėse kinta nuo 2 iki 250 kg/ha. Kuo didesnė upė, tuo gausiau žuvų. Šiltose upėse biomasė 40-70 kg/ha, rūšių sk. 15-20 • Šaltesnėse: 15-30 kg/ha, 9-12 rūšių. • Šaltose rūšių dar mažiau, tačiau žuvys stambesnės, biomasė 20-35 kg/ha. • Tačiau biomasės ir rūšinės įvairovės rodikliai dažnai nesutampa. Tam turi įtakos tarša, užtvankų statyba – biomasė gali padidėti, tačiau rūšinė sudėtis prastėja. Užtvankos t.p. užkerta kelią sezoninei migracijai, aukščiau užtvankos biomasė sumažėja. Žuvingumą lemia: • Upės dydis • Šiluminis režimas • Nuotekio reguliavimas • Biotopų įvairovė • Trofinis lygis • Taršos lygis Skiriami 6 upių biotopai, priklausomai nuo vandens temperatūros, juose produktyviausios skirtingos žuvys: • Nr. • Biotopas • Šaltamėgės • Šiltamėgės • 1 • Natūralūs upeliai, aukštupiai. • upėtakis, kuoja • kuoja • 2 • Melioruoti upeliai • upėtakis, kuoja • gružlys, aukšlė • 3 • Vagos žemiau sraunumų, sietuvos • šližys, kuoja • Kuoja • 4 • Sraunumos, rėvos (vidutinio dydžio upėse) • šližys, kuoja • šapalas • 5 • Gilios, lėtai tekančios upės • 6 • Vidutinio gylio ir tėkmės greičio, eutrofikuoti vandenys • kuoja Upių sraunumos – vertingos vandens buveinės, įtrauktos i NATURA sąrašą. Seklūs, švarūs, šaltavandeniai upokšniai tinka retoms, reliktinėms rūšims. Pvz.: reliktinis lašalas, rudasparnė efemerelė ir kt. Šiuos biotopus mėgsta Lietyuvoje retos ir saugomos žuvys: lašišos, upėtakiai, kiršliai, nėgės, žiobriai, šlakiai, net eršketai. Nuo šių upokšnių priklauso nemažai sausumos rūšių, pvz.: tulžys, mintantis žuvimis. Tuos pačius biotopus renkasi ir ne taip mėgiami, bet pastarasiais metais išplitę mašalai.Daugiausia sraunių upokšnių yra Dzūkijoje, kiek mažiau – Aukštaitijoje. Didele bioįvairove ir produktyvumu pasižymi upių deltos. Gyvūnija prisitaikiusi prie nuolatinės sūraus – gėlo vandens kaitos, jei upė įteka į jūrą. Nešmenys čia formuoja nuolat besikeičiančias saleles. Nemuno delta svarbi migruojančioms žuvims, nėgėms (lašišoms, žiobriams, upinėms nėgėms), paukščiams Fiziniai veiksniai, turintys įtakos upių biocenozėms • Vandens srovė • Maitinamoji terpė • temperatūra Vandens srovė • Vienas svarbiausių fizikinių veiksnių, turinčių įtakos biotai. Lemia deguonies keikį vandenyje, grunto savybes, maisto medžiagų kiekį ir koncentraciją. Beveik nėra gyvūnų, mėgstančių tiek sraunaus, tiek lėto vandens biotopus. Bestuburiai greitos tėkmės salygose prisitaiko įvairiai: • Nageliais (lašalų lervos) • Siurbtukais (tinkliniai uodai) • Lipniomis išskyromis (uodų lervos) • Aptakia, plokščia kūno forma (gėlavandenės sraigės, papastasis kūjagalvis, ankstyvių lervos) Maitinamoji terpė • Maitinamąją terpę sudaro mineralinė dalis – gruntas, substratas ir organinė dalis – detritas, dugno nuosėdos, kiti augalai ir gyvūnai. • Skirtingos rūšys renkasi skirtingą maitinamąją terpę. • Pvz.: Smėlis – nepalankus dėl maisto medžiagų, deguonies trūkumo. akmuo tinkamas kerpėms, dumbliams. Akmenuotose vietose neršia žuvys, čia pakakamai deguonies. Didėjant substrato akmenukams daugėja bestuburių, jų būna įvairesnių Vandens temperatūra • Tekantis vanduo pasižymi mažesne temperatūros inercija nei stovintis. Upių temperatūra seka oro temperatūros kaitą atsilikdama vidutiniškai 5-7 paras. • Tačiau tai t.p. priklauso nuo upės dydžio, klimatinių sąlygų, reljefo, užtvankų. Didelės, taip pat ir požeminių vandenų maitinamos upės • upės pasižymi didesne inercija. Vienoje upėje terminis režimas dažnai kinta nuo ištakų žiočių link, kartu kinta ir biota. Šaltamėgių rūšių vislumas gali padidėti pakilus temperatūrai, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus, jas išstumia šiltamėgės. Deguonies kiekis • Tai svarbus parametras nustatant vandens užterštumą. Švariame vandenyje jo pakankamai. Eutrofikuotose telkiniuose deguonies trūksta. • Tiesioginės įtakos deguonies kiekiui turi ir srovės greitis. • Pastebėta, kad šiltame vandenyje organizmai sunkiau išgyvena deguonies trūkumą, nes tokiame vandenyje jo ištirpsta mažiau, o apytaka organizme yra greitesnė. Cheminiai elementai • Gyvybei vystytis vandenyje turi būti tam tirka jonų koncentracija, kuri lemia vandens kietumą (Ca jonai). Skirtingos rūšys reikalauja vis kitokios vandens cheminės sudėties, pvz.: moliuskams reikia kietesnio vandens kiauto formavimui. • H, N, F jonai t.p. žymiai veikia biocenozę, nuo jų priklauso vandens pH, maisto medžiagų kiekis Literatūra • Tumas R. (2003). Vandens ekologija. Kaunas: Naujasis lankas.350 p. • http://www.zvejone.lt/upeliai/failai/upeliu_tyrimai.pdf • http://aaa.am.lt/files/0.5802840011631874.pdf • http://www.dzukijosparkas.lt/gyvunija.htm#vabzdziai • http://www.am.lt/natura2000/lietuvoje_2.php#a

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!