„Tūla“ (1993) išsami kūrinio analizė su skyrių perpasakojimu iš kūrinio

JURGIS KUNČINAS

„TŪLA“

(1993)

IŠSAMI KŪRINIO ANALIZĖ

Su skyrių perpasakojimu iš kūrinio

KIEKVIENO SKYRIAUS SVARBIAUSIOS VIETOS

Kiekviename skyriuje pateikiamos svarbiausi kūrinio momentai — artima originalui kalba, su konkrečiomis detalėmis, dialogais ir veiksmais iš paties teksto.

I skyrius

Pasakotojas kreipiasi į Tūlą: kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia Bernardinų sienas, kai po tiltais kunkuliuoja Vilnelė, kai debesis kybo virš Bekešo ir Panoniečio kalno. Jis prašo sakyti, kas beprimins limpamą kaip užkrečiama liga meilę, tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą. Pasakotojas ateina į Tūlos menką būstą per nedengtą Vilnelės tiltą, po kuriuo kunkuliuoja juodžalsvis vanduo, ateina į jos langus, akis, audinius, kaulų skaidrumą, pirmykščius nervus. Tūlos būstas prikabinėtas blausių paveikslų, kuriuose pelija duona ir ganosi romių gyvulių bandos, užverstas dėžėmis su knygomis, reprodukcijų aplankais, prisiminimais. Pasakotojas virsta šikšnosparniu — begarsis, įskrenda pro orlaidę, kojelėmis įsikibęs į skliautą klausosi, kaip Tūla alsuoja, kaip tirpsta šerkšnas ant jos alveolių, regi jos ilguosius kaulus, perlamutrinę kaukolę po trumpais plaukais. Šikšnosparnis beria alyvas ant miegančios Tūlos — alyvos krenta kekėmis, pluoštais, šakelėmis: violetinės, žalsvos, švelnios, limpa prie burnos, vyniojasi aplink ploną kaklą, aptemsta ant pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su prisiminimais. Pasakotojas atsitrenkia į langą — iš smulkučio pelės snukučio sunkiasi juodas kraujas, varva ant patalo, prasisunkia pro audeklą ir kapsi ant juodos klinkerio plytos po Tūlos amžinuoju guoliu. Debesis užgulęs Bekešo kalną staiga krusteli ir švilpdamas neregėtu greičiu pasileidžia tiesiai į namus su absida, tiesiai į Tūlą ir pasakotoją.

II skyrius

Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių — dengto, modernaus, vedančio į instituto duris, ir betoninio, ties Bernardinų vienuolynu. Dengtuoju tilteliu tapsėdavo profesoriai su baskiškomis beretėmis, o betoniniu plūsdavo skurdas, neviltis, girtos dainos, pavasariniai polaidžiai ir blausių alyvų žydėjimas. Pasakotojas prisimena bičiulį Jurgį — barzdotą darbų vykdytoją, dengusį Bernardinų stogą, jau pažymėtą vaškiniu mirties antspaudu. Prisimena tetą Lydiją, dėdę policininką, pusbrolius amerikiečius Florijoną ir Zigmą, senelį Aleksandrą, susmukusį prie šulinio 1944-aisiais. Pasakoja, kaip kalbino erelės veidu moterį prie vienuolyno — ar ji gyvenusi čia per karą? Iš alkanos burnos mušė ne tokajaus, o Izabelos rašalo tvaikas, stiprumas 19 laipsnių. Prisipažįsta: matot, pasakoju jau ne apie Tūlą, ne apie jos rudus kailinukus, o apie erelę, rašalą, pusbrolį. Prisimena, kaip su Tūla lankė Prečistos soborą — Tūla tampė už skverno ir kuždėjo: einam iš čia, senės jau šnairuoja. Pro Tūlos langus matėsi besilydanti žarose Bernardinų bažnyčia, kurios stogą dengė velionis Jurgis. Ant to stogo žaliais aliejiniais dažais kone metrinėmis raidėmis pasakotojas užrašė: THULLA! Su šauktuku ir dviem L.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!