T.R. Malthus kaip demografas. Situacija šių dienų pasaulyje

 T. R. Malthus kaip demografas ir situacija šių dienų pasaulyje Referatas Vilnius, 2006 Įvadas Šiandieniniame pasaulyje mes dažnai girdime apie žmonių skaičiaus augimo Žemėje problemą, t.y. pasaulio gyventojų demografinę problemą. Žinome įvairias demografinio sprogimo grėsmes, taip pat kad ne visiems žmonėms pasaulyje užtenka maisto, kad daugelyje šalių egzistuoja badas ir didelis mirčių skaičius dėl jo, ypač „trečiojo pasaulio“ šalyse (pvz.: Afrikos šalyse). Taigi, didelio žmonių skaičiaus ir maisto problemos šių dienų pasaulyje yra labai aktualios. Pirmą kartą apie T. R. Malthusą ir jo pagrindinę idėją, kad žmonių skaičius Žemėje didėja geometrine progresija, o maistas ir gyvenimo kokybė – aritmetine, išgirdau per makroekonomikos paskaita. Mane labai sudomino ši mintis, todėl ir pasirinkai tokią referato temą. Šio darbo tikslas yra remiantis pagrindinėmis T. R. Malthuso knygos „Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrinėjimas“ idėjomis paanalizuoti gyventojų skaičiaus ir gyvenimo kokybės kitimo tendencijas pasaulyje po jo mirties. Darbo uždaviniai: • Patikrinti, ar Malthuso teiginys pasitvirtino, kad gyventojų skaičius Žemėje auga geometrine progresija. • Patikrinti, ar Malthuso teiginys teisingas, kad maistas ir gyvenimo kokybė didėja aritmetine progresija. • Paanalizuoti Malthuso pagrindinių idėjų pasitvirtinimo perspektyvą ateityje. Darbo metodika: įvairių knygų apie T. R. Malthusą nagrinėjimas ir derinimas su papildoma informacija iš interneto. Darbas susideda iš dviejų skyrių. Pirmame skyriuje yra pateikiama T. R. Malthuso biografija ir įdomūs jo gyvenimo faktai bei jo asmenybės aprašymas. Antrame pateikiami Malthuso kaip demografo pagrindiniai teiginiai, kurie lyginami su pasaulio kitimo tendencijomis, žiūrint, ar jo prognozės pasitvirtino. T. R. Maltuso biografija ir asmenybė Thomas Robertas (tėvas jį vadindavo Bobu) Malthus gimė 1766 metais vasario 14 dieną (kitur rašoma, kad vasario 13 dieną, vasario 17 dieną) kaime netoli Londono. Jis buvo antrasis sūnus iš aštuonių vaikų, iš kurių šešios buvo mergaitės. Jo tėvas, Danielius Maltus buvo Jakobino šalininkas ir susirašinėjo su Volteru, Žanu Žaku Ruso, Deividu Hjumu. Iki aštuoniolikos metų jį mokė tėvas ir samdyti mokytojai. Kadangi anglų šeimose turtai vaikams nedalijami, jis negavo palikimo, bet užtat gavo gerą išsilavinimą – iš pradžių namie, o paskui Kembridžo universiteto koledže į kurį išvyko 1784 m. Baigęs koledžą, 1788 m. Malthus buvo įšventintas į anglikonų bažnyčios dvasininkus. Apie 1796 m. jis tapo nedidelio ramaus Albury miestelio klebonu, kuris buvo tik kelios mylios nuo tėvų namų, todėl tuo laiku Malthus daug laiko praleisdavo jų namuose, su tėvu be galo daug šnekučiuodamasis ir ginčydamasis filosofijos ir politikos temomis. Kad ir kaip keista, senis buvo entuziastas ir optimistas, o jaunuolis – skeptikas ir pesimistas ir savo pažiūras jis dėstė griežtai, be kompromisų, net ciniškai. 1793 metais Robertas buvo išrinktas koledžo nariu (dėstytoju), todėl jam teko dalyti savo laiką Kembridžui ir Albury miesteliui. Kalbama, Malthaus paskaitos ir kalbos buvo sausokos, kiek doktrinieriškos, o ir šiaip buvo sunku jo klausytis, nes nuo gimimo jis turėjo kalbos defektą dėl įskelto gomurio (viduje burnos). Šis defektas buvo paveldimas jo giminėje. Iki 1833 m. Tomas Robertas Malthus nesileido nutapomas, nes varžėsi savo „kiškio lūpos“. Kai šis defektas buvo sutvarkytas chirurgijos pagalba, žmonės jį laikė patraukliu vyriškiu. Ginčuose su tėvu ieškodamas argumentų, Malthus keleto XVIII amžiaus autorių raštuose susidūrė su idėja, kad žmonės dauginasi sparčiau negu gausėja pragyvenimo reikmenys, kad gyventojų skaičius, jei jų daugėjimo niekas nestabdo, gali padvigubėti kas 20 – 25 metai. Tai paskatino jį 1796 m. parašyti kūrinį „The Crisis, a View of the Present State of Great Britain, by a Friend to the Constitution“[8] ir 1798 m. anonimiškai išspausdinti nedidelį pamfletą antrašte „Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrinėjimas ryšium su būsimu visuomenės tobulėjimu“ („An Essay on the Principle of Population as it affects the future Improvement of Society, with Remarks on the Speculations of Mr. Godwin, M. Condorcet, and other Writers.“)[8]. 1803 metais pasirodo patobulintas ir išplėstas neanoniminis šio kūrinio antrasis leidimas su paantrašte „A View of Its Past and Present Effects on Human Happiness, with an Inquiry into our prospects respecting the Future Removal of the Evils which it Occasions“[8], (šeštas leidimas buvo 1826 m.). 1804 m. Robertas Malthus vedė būdamas 38 metų. Kaip bebūtų keista tais laikais, jo santuoka buvo laiminga ir iš jos susilaukė trijų vaikų, berniuko Henry, ir dviejų mergaičių – Emily ir Lucy. Tais pačiais metais (1804 m.) jisai neteko Kembridžo koledžo narystės, tačiau 1805 m. gavo moderniosios istorijos ir politinės ekonomijos profesoriaus katedrą ką tik įsteigtame Ost Indijos bendrovės koledže Haileybury‘je. Jis buvo ir kunigas, ir dėstytojas, o jo studentai jį vadindavo „Tėveliu“. 1818 m. buvo išrinktas Karališkosios Draugijos nariu. 1815 metais Malthus išleido savo darbą apie žemės rentą, 1820 metais – knygą „Politinės ekonomijos principai“ („Priciples of Political Economy from the Point of View of their Practical Application“), kurioje jis rėmėsi klasikais, tačiau daug kur kritikavo A. Smithą ir Ricardo. Taip pat vėliau išleido dvi trumpesnes knygas: „Measure of Value“ (1823 m.) ir „Definitions in Political Economy“ (1827 m.)[8]. Rikardo ir Malthuso draugystė – įdomus paradoksas mokslo istorijoje. Ji buvo labai artima. Rikardas ir Maltus dažnai susitikinėjo, važinėjo vienas pas kitą į svečius ir be galo susirašinėdavo. Tuo tarpu sunku įsivaizduoti skirtingesnius žmones. Visa jų draugystės istorija – tai idėjinių ginčų ir nesutarimų istorija. Jie retai galėjo dėl ko nors sutarti. Ir nenuostabu: Maltus politinė ekonomija pajungta žemvaldžių klasės interesams, o Rikardui tai buvo visiškai nepriimtina. Savo ruožtu Maltus negalėjo sutikti su svarbiausiomis Rikardo idėjomis: darbine vertės teorija, rentos vaizdavimu parazitiškomis pajamomis, su prekybos laisve, su reikalavimu panaikinti grūdų įstatymus.[1] Suprasdamas kontrastą tarp savęs ir Rikardo, Maltus pats pažymėjo paradoksą: „Keistoka, kad misteris Rikardas, gaunantis didoką rentą, taip nepakankamai vertina jos nacionalinę reikšmę, tuo tarpu kai aš, kuris rentos niekada negaudavau ir nesitikiu gauti, galimas daiktas, būsiu apkaltintas, jog per daug vertinu jos svarbą“. (Beje nereikia pamiršti ir to, kad Rikardas tapo dvarininku, o Maltus buvo juo savo kilme, ir tik gimimo atsitiktinumas padarė jį dvasininku ir profesoriumi.) Be kita ko, ten ,kur Rikardas žiūrėjo, taip sakant, į tolį, virš prieštaravimų ir problemų, kurios jam atrodė dalinės ir laikinos, Maltus sustodavo ir gilindavosi į jas. Matyt, vienas tos draugystės paaiškinimų yra tai, kad Rikardas buvo moksliškai labai objektyvus ir savikritiškas ir griežtoje Malthaus kritikoje ieškodavo rakto savo mintims išsiaiškinti ir plėtoti. [1] Gyvenime Malthus, kaip nurodo amžininkai, buvo mėgstąs bendrauti ir net mielas žmogus: netiesiogiai tai patvirtina jo draugystė su Rikardu. Jis nuostabiai mokėjo tvardytis ir buvo ramaus būdo, niekas niekada nematė jo supykusio, pernelyg linksmo ar pernelyg prislėgto. Toks charakteris padėdavo jam abejingai (galbūt ir tariamai) pakelti koneveikimą už jo žiaurias pažiūras.[1] Mirė jis staigia mirtimi 1834 metu gruodžio mėnesį 29 dieną, (kitur rašo gruodžio 23 dieną), Haileybur‘je Anglijoje nuo širdies ligos. Jis yra palaidotas Bath miestelio vienuolyne. T. R. Malthuso teorija ir situacija šių dienų pasaulyje Savo knygoje „Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrinėjimas ryšium su būsimu visuomenės tobulėjimu“ (An Essay on the Principle of Population), kuri pirmą kartą išleista buvo 1798 metais, Tomas Malthusas, išdėstė mintį, kad gyventojai turi tendenciją daugėti sparčiau negu jų pragyvenimo reikmenys. Tyrinėdamas žiemių Amerikos kolonijas, jis pastebėjo, kad ten, buvo derlingesnės dirbamos dirvos ir gyventojų skaičius greitai augo, būtent per pusantro šimtmečio jų skaičius padidėdavo dvigubai kas 25 metai, t.y. gyventojų skaičius augo kaip 1 . 2 . 4 . 8 . 16 ir t.t. Tuo tarpu žemės produktų gamyba negali taip greitai augti. Geriausiu atveju – gerinant žemę, plėšiant dirvonus – galima pasiekti žemės produktų derliaus padidėjimo kaip 1 . 2 . 3 . 4 . 5 . 6 . 7. taigi, išeina, kad gyventojų skaičius auga geometriškai progresija, maisto produktų kiekis – aritmetiška. Iš šio savo dėsnio Malthus išveda neturto ir skurdo priežastį ir savo neigiamą nusistatymą prieš neturtingų įstatymus. Jis išaiškino ir faktą, kuris stebino savo laikų protus, kad nežiūrint į nuolatos didinamas sumas vargšams šelpti, jų skaičius nė kiek nemažėja. O tai įvyksta dėl to, kad neturtingų įstatymai patys veda į gyventojų didėjimą, taigi ir į skurdą.[5] Šias Malthuso tezes galima patikrinti moksliškai. Kaip pats Malthusas buvo pasakęs, „teisinga teorija visada bus patvirtinta eksperimento.“ Jau praėjo daugiau nei 200 metų nuo pirmos išleistos Malthuso knygos, tad praėjo tikrai pakankamai laiko, kad būtų galima patikrinti, ar jis buvo teisu, ar ne. Nuo 1800 iki 2000 metų pasaulio populiacija išaugo nuo 1 iki 6,3 milijardų gyventojų. Anot Malthuso tezių, maisto kiekis tenkantis vienam gyventojui dabar turėtų būti mažesnis nei 1800 metais. Kadangi, per visą istoriją duomenų apie maistą ir jo gamybą yra sunku rasti, tačiau pastebėta, kad per paskutinius 200 metų maisto kiekis vienam gyventojui tikrai išaugo. • Nuo 1600 iki 1974 metų, Didžiojoje Britanijoje populiacijos procentinis dydis dirbantis žemės ūkyje sumažėjo nuo 67 procentų iki 6 procentų.[2] • Nuo 1800 iki 1990 metų, kviečių kaina Jungtinėse Valstijose – išreiškiant kaip darbo užmokesčio procentais – nukrito 96 procentais.[2] • Nuo 1800 iki 2000 metų, Anglijos ir Velso gyventojų skaičius padidėjo maždaug nuo 9 milijonų iki daugiau nei 50 milijonų, o kviečių kaina (pašalinus infliaciją) nukrito daugiau nei 90 procentų.[2] • Nuo 1961 iki 1998 metų, žmonių Žemėje padaugėjo nuo 3.1 milijardų iki 5.9 milijardų – bet per tą patį laikotarpį pasaulyje kasdien suvartojamo maisto kalorijų vidurkis išaugo nuo 2,250 iki 2,800.[2] Tomas Malthusas nenumatė, kad techniniai pasikeitimai įgalins atsargų ir maisto kiekių augimus pralenkti populiacijos augimą. Jis tai pat nenumatė, kad visuomenė pereis iš žemės ūkio į technologijų civilizaciją. Jis manė, kad gyventojų skaičius neapibrėžtai auga ten, kur auga išsimaitinimo priemonės ir laikė tai universalia taisykle, bei vadino „nepaneigiama tiesa“. 1968 metai Garrett Hardin savo esėje Tragedy of the Commons pastebėjo, kad „nėra turtingos visuomenės šiandieniniame pasaulyje, kuri turėtų bent kurį laiką nulinį populiacijos augimo tempą“. Jei tai buvo tiesa 1968 metais, tai dabar taip nebėra. Kad populiacijos augimo tempas būtų lygus nuliui, gimimo koeficientas (šis koeficientas parodo, kiek viena moteris pagimdo vaikų) yra 2.1. Daugelyje išsivysčiusių šalių gimstamumas yra žymiai mažesnis už minimumą, kuris reikalingas „atnaujinti populiaciją“. Taigi, atsiranda dar viena opi problema – amžiaus struktūros pokyčiai. (2000 metais vyresnių kaip 60 metų amžiaus žmonių buvo 600 milijonų, po pusės šimtmečio šis rodiklis patrigubės ir pasieks 2 milijardus.[2])Pavyzdžiui: • Japonijos gimimo koeficientas yra 1.3 ir šios šalies gyventojų skaičius 2050 metais turėtų 21% sumažėti.[2] • Europos gimstamumo koeficientas 2002 metais buvo 1.4, todėl 2050 metais 11% Europos gyventojų turėtų sumažėti.[2] • Išsivystę Pasaulio regionai – Europa, Šiaurės Amerika, Australija, Japonija ir Naujoji Zelandija – sudaro 19 procentų visų Žemės gyventojų. Visų šių regionų gimstamumo koeficiento vidurkis yra 1.6.[2] Gyvenimas rodo, kad žmogaus, kaip biologinės rūšies, fiziologinis vislumas visai nelemia realių gyventojų skaičiaus didėjimo tempai. Mažiau išsivysčiusiose šalyse gimstamumo koeficientas taip pat yra stipriai sumažėjęs ir toliau krinta: • 1950 metais vidutinė Afrikos ir lotinų Amerikos moteris susilaukdavo 6 vaikų.[2] • 2002 metais šiose silpniau išsivysčiusiose šalyse vidutinis gimstamumo koeficientas buvo 3.1.[2] • Dideli pokyčiai vyksta ir Indijoje, kuri dar visai neseniai ruošėsi pagal gyventojų skaičių aplenkti Kiniją. Nors moterys čia vidutiniškai dar gimdo 3 vaikus, bet tas skaičius nuolat mažėja nepaisant to, kad Indija lieka neturtinga šalimi. Taigi, šiuo metu mūsų planetoje gyvena apie 6,3 milijardo žmonių, 1,2 milijardo jų - pramoninėse ir 5,1 milijardo - besivystančiose šalyse. Demografai prognozavo XXI a. planetos gyventojų skaičiaus padvigubėjimą ir, kad amžiaus pabaigoje šis skaičius sieks 10 mlrd., o iki 2050 metų Azijos gyventojų skaičius išaugs 1,5 milijardo, o afrikiečių - milijardu. Europoje tuo tarpu laukiamas gyventojų sumažėjimas. (žiūrėti 1 paveikslą).[4] Tačiau jau yra skelbiama, kad demografinio sprogimo banga pamažu rimsta (žiūrėti 2 paveikslą). Kaip matyti iš 2 paveikslo, žmonių prieaugis kiekvienais metais iki 1990 metų didėjo (didžiausias šuolis buvo apie 1960 metus), o nuo 1990 metų pradėjo po truputį mažėti. Taip pat svarbu tai, kad 1962 ir 1963 metais žmonių populiacijos Žemėje augimo tempas buvo didžiausias – 2.2 procentai per metus. Nuo tada augimo tempas sumažėjo iki 1.2 procentų, kuris buvo 2001 metais. Galingas kliūtis dėl to, kad gyventojų skaičius gali didėti ne geometrine progresija arba didėti tik nežymiai ar net mažėti, Tomas Malthusas skirstė į žudančias (represyvines) – tokias, kurios naikina jau esamus žmones, t.y. įvairios nelaimės: būtent skurdas, karai ligos. Prie šitų gyventojų augimą aprėžiančių galingų kliūčių reikėtų paminėti pasaulinius karus.[5] Pirmasis ir ypač Antrasis pasauliniai karai smarkiai pažeidė natūralųjį gyventojų judėjimą daugelyje pasaulio kraštų, ypač išsivysčiusiose šalyse. Pirmasis pasaulinis karas pareikalavo 25-ių, o Antrasis virš 50-ties milijonų žmonių gyvybių. Didžiausią aukų dalį sudarė jauni vyrai ir gimdyti galinčios moterys. Be to, karai suluošino ir padarė invalidais milijonus žmonių, kas taip pat turėjo įtakos gimstamumui. Taip pat viena iš didesnių neseniai įvykusių nelaimių buvo 2004 metų gruodį, kai Indijos vandenyne praūžė cunamis, nusinešęs virš 100 000 gyvybių. Antrą galingą kliūtį jisai išskyrė įspėjamasias (preventyvines) – susilaikymą nuo ankstyvų sutuoktuvių ligi neturi pakankamai priemonių išgyventi.[5] 1 pav. Žmonių populiacija Žemėje (1804-2054 metais) [7] 2 pav. Žmonių populiacijos žemėje augimas [7] Kaip pastebėta, ekonomikos augimą palydėjo gimstamumo koeficiento mažėjimas. To priežastys yra: 1. Žemės ūkio visuomenėje, vaikai buvo ekonomikos turtas, o technologijų visuomenėje jie yra ekonominė atsakomybė.[2] 2. Gimstamumo kontrolė tapo labiau pasiekiama ir kultūros požiūriu priimtina.[2] 3. Sumažėjo kūdikių mirtingumas.[2] 4. Technologijų visuomenėje moterys daugiau laiko praleidžia siekdamos mokslo ir dirbdamos ir mažiau laiko vaikį gimdymui bei auginimui.[2] Atrodo, kad visi šie pateikti faktai paneigia Tomo Malthuso hipotezes. Jie rodo, kad jo teiginiai nepasiteisino, t.y. buvo be pagrindo. Tačiau šie „įrodymai“ dažnai yra kritikuojami pabrėžiant, kad dar nepraėjo pakankamai laiko populiacijos augimui aplenkti maisto gamybą. Beveik visų šalių žymesni tų laikų ekonomistai pripažino Malthuso gyventojų įstatymą esmėje teisingu, bet dauguma nurodė, kad jo gyventojų įstatymo pasėkos tegalinčios pasitvirtinti tolimesnėje ateityje. Bet tada iškyla klausimas, kiek laiko reikia hipotezės patikrinimui? Ar 200 metų nėra pakankamai? Tačiau jau dabar yra faktų patvirtinančių T. R. Malthuso hipotezes. Spaudoje rašoma, kad apskritai pasaulio gyventojų skaičius ir toliau kiekvienais metais padidėja daugiau kaip 80 milijonų. Centrinėje Afrikoje iki 2050-ųjų gyventojų gali netgi patrigubėti - nuo 104 milijonų dabar iki 305 milijonų, o kova su skurdu gali būti veiksminga tik tada, jei gyventojų augimas mažės. Bet kuriuo atveju sunku kategoriškai nuspręsti, ar Tomo Malthuso teorija buvo teisinga, ar ne. Vieni jo teoriją aukštino, kiti žemino, tačiau gyventojų populiacijos teorijos įtaka buvo labai didelė. Tai parodo didelis kiekis išleistų įvairių esių, knygų ir kt. didelis kiekis. Vis dėlto jo mintis dėl gyventojų skaičiaus santykio su turimomis gamybos priemonėmis nebuvo originali. Jos užuomazgų jau galima rasti Platono, Aristotelio, Botero, Montesquieu, Quesnay, Mirabeau, Steuarto, Botero ir kitų raštuose.[5] Tomo Malthuso gyventojų mokslą stengėsi sugriauti Bastiat savo veikale „Sophismes economiques“ (1845 – 1850) ryšium su kova su socializmu. Taip pat reikėtų paminėti ir K. Marx‘ą ir F. Engels‘ą, kuris labai griežtai atsiliepė apie Mathuso veikalą, F.Oppenheimerį, kuris palaikė K. Marx‘ą, V. Leniną, kuris paneigė jo teorijas ir prognozes, Sismondi, kuris nepritarė nesantykini tarp gyventojų augimo ir maisto priemonių, o Peschas iš viso griežtai pasmerkė gyventojų dėsnį, teigdamas, kad jis ir „teoriniai ir praktiniai yra klaidingas“.[5] Labai daug kas Malthusą kritikavo iš karto po jo pirmos knygos išleidimo. Tai buvo pramonininkas reformistas Robert Owen, apybraižininkas William Hazlitt (Malthus And The Liberties Of The Poor, 1807), Nassau William Senior (Two Lectures on Population , 1829), irmoralistas William Cobbett.[6] Malthuso kritikų visada buvo, tačiau buvo ir ekonomistų, kurie palaikė Malthuso tezes, o jo išleistas pagrindinis veikalas turėjo didelės įtakos ir teorijai, ir praktikai. Pavyzdžiui, Millis laikėsi darbo algų fondo teorijos, anot kurios alga yra ne kas kita, kaip tik algų fondo iš darbininkų skaičiaus dalinys, ir Malthuso pasiūlyme aprėžti vedybas matė to klausimo išsprendimą. Taip pat pesimistinės Ricardo ir Malthuso idėjos davė progos atsirasti klasikų mokyklos pagrindų revizijai Milelio ir kai kurių vokiečių ekonomistų moksle. Malthuso mokslą pripažino ir Thunenas: „Taika neša gerovę, sako jis, gerovė – per didelį gyventojų skaičių, per didelis gyventojų skaičius – skurdą. Kaip iš šio užburto rato išeiti?“[5]. Vis dėlto nepaisant daugelyje pasaulio šalių mažėjančio gimstamumo koeficiento, kai kurie šių dienų demografai ir toliau pranašauja žmonijos ekologinę ir demografinę krizę jeigu ne XXI-jo amžiaus pradžioje, tai bent viduryje, numatydami visuotinį badą, katastrofišką išteklių išsekimą ir smarkų gyvenimo lygio smukimą. Ir viskas tik dėl to, kad mūsų per daug, kad mes jau pernelyg sparčiai dauginamės... Toks požiūris tarsi atgaivina neomaltizmo tendencijas, be to, ir moksliniuose, o ypač mokslo populiariuose leidiniuose bei periodikoje vis dažniau pasirodo dramatiški straipsniai apie nuolatinį šimtų milijonų žmonių badavimą, apie visai planetai gresiantį badą. Tai nėra prasimanymai, sensacijos ar žurnalistų triukai, bet realūs ir labai prieštaringi reiškiniai, vykstantys šių dienų pasaulyje. Gyventojų skaičiaus, maisto produktų gamybos, pramonės produkcijos, žaliavų atsargų ir užterštumo susidariusi padėtis dabar yra pavaizduota 3 paveiksle. Taip pat jame pavaizduota, kas planetos ir visos žmonijos laukia pasaulio iki 2100 metų. Apie 2050 metus yra prognozuojamas didelis gyventojų skaičiaus padidėjimas, viršijantis maisto produktų gamybą, pramonės produkciją, žaliavų atsargas. Taip pat prieš pat demografijos sprogimą Žemės laukia didelis užterštumas. Žinoma, šis modelis – ne realybė. Visuomet išlieka tam tikra paklaida. Daugelio šiame pasaulyje vykstančių procesų mes niekuomet iki galo nesuprasime. 3 pav. Pasaulio modelio standarto eiga 1900-2100 metais [3] Taigi, demografinės ir maisto problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Kuo labiau gausėja žemės gyventoju, tuo jiems reikia daugiau maisto. Kartu jiems būtina kasmet skirti tam daugiau žemės ir geriau ją įdirbti. Tačiau būtina pabrėžti, kad kiekvienas papildomas maisto produktu prieaugio kiekis reikalauja vis didesnių sąnaudų, nes dirbant žemę vis ryškiau pasireiškia dirvos derlingumo mažėjimo tendencija, vis labiau aiškėja dirvos erozijos, rūgštingumo, užkrėtimo nuodingomis medžiagomis problemos. Tomas Malthusas taip pat atkreipė dėmesį į šią žemės ribotumo problemą ir rašė, kad jei žemės plotas yra ribotas, o žmonių skaičius nuolat auga, tai darbo ribinis produktas ir tuo pačiu žemės ūkio produktų gamyba mažėja. Iš tikrųjų jis piešė maždaug tokį paveikslą. Žemės sklypas, kuriame maitinasi vienas žmogus ir per metus įdeda 200 žmogaus darbo dienų ir iš sako sklypo, sakykime, gauna 10 tonų kviečių, kurių jam tik užtenka. Jei ateina antras žmogus ir tame sklype įdeda dar 200 žmogaus darbo dienų, tai grūdų derlius vargu, ar padidės iki 20 tonų, gerai jei padidės iki 15, ar net 17 tonų. O jei ateis trečias, tai už naujus 200 žmogaus darbo dienų jie gaus dar mažiau naudos. Kažkuriam reikės apsitraukti. Tai ir yra mažėjančio naudingumo (pajamingumo) dėsnis, arba vadinamasis mažėjančio dirvos derlingumo dėsnis, sudarantis Malthaus teorijos pagrindą. Darbas, apie kurį buvo kalbama pateiktame pavyzdyje, realiame gyvenime įdedamas su tam tikromis gamybos priemonėmis ir jeigu tas derinys tinkamai parinktas, tam tikro darbo valandų skaičius duodama nauda nesumažės. Ypatinga reikšmę turi technikos pažanga. Taigi, anksčiau pateiktas pavyzdys vaizduoja nerealią situaciją: joje tariama, kad žemė ir kapitalas (kitos gamybos priemonės) yra nekintami, o kinta tik darbo kiekis.[3] Malthusas dirbdamas Ost Indijos bendrovės koledže tai pat išvystė savo rentos teoriją (jis ją laikė kaip savo gyventojų dėsnio teorijos pasekme). Malthus įrodinėjo, kad žmonės be perstojo turės didinti apdirbamos žemės kiekį, nes populiacija yra linkusi didėti greičiau nei pragyvenimo reikmenis, todėl teks apdirbti ir auginti kultūrinius augalus ir prastesnėje žemėje. Darbo kiekis, kad išauginti kultūrinius augalus toje prastesnėje žemėje bus daug didesnis ir dėl to maisto kaina augs. Jeigu taip įvyktų, tada žmonės, kurie užsiima žemės ūkiu nederlingoje, prastoje žemėje gaus pakankamą uždarbį ir pelną, kad verstųsi tuo verslu. Tačiau tada atrodo, kad žmonės, kurie turi gerą, derlingą žemę, gaus didesnį pelną, nes jiems irgi produktų pardavimo kainos išaugs, o kaštai – ne. Taigi, gali pasirodyti, kad jie be galo praturtės, tačiau čia Malthusas sako, kad dėl kainų konkurencijos pelnas abiems skirtingos kokybes žemes turintiems ūkininkams bus vienodas. Taip atsitiks, nes dvarininkas padidins savo rentos mokestį žemės nuomininkui, kuris gauna didelį pelną. Jei tas nuomininkas nesutiks mokėti didesnės rentos, tai tikrai atsiras kitas ūkininkas, kuris įdirbantis prastą žemę mielai pakeistų jo vietą ir mokėtų didesnį mokestį, nes jis sumažintų savo darbo kaštus. Taigi, perteklius (pelnas) iš derlingesnės žemės pateks dvarininkui, o ne paprastam ūkininkui ar žemės ūkio darbininkui. Iš viso, Malthusas rėmėsi tais ūkio faktais, kurie charakteringi buvo tų laikų Anglijos ir kontinento ekonominiam gyvenimui, būtent: didelis darbininkų skurdas, neturtingų naudai mokesčių augimas, nederliai, kylančios javų kainos, krizės. Iš dalies tą tenka aiškinti kaip karo su Napoleonu ir pokarinių metų pasekmes [5]. Tuo laiku, kai Tomas Malthus gyveno ir rašė, žmonių skaičius buvo beveik pasiekęs žemės ūkio panaudojimo galimybių ribą, tačiau vėlyvojo XX a. „žalioji revoliucija“ (XX a. žemės ūkio gamybos produktyvumo problemą dėl gyventojų skaičiaus augimo Žemėje pavyko išspręsti, remiantis genetikos, selekcijos ir augalų fiziologijos laimėjimais) viską pakeitė. Žalioji revoliucija daugeliui žmonių įkvėpė optimizmo, suteikė viltį, kad maisto problema išspręsta amžiams, tačiau šiomis dienomis šis optimizmas nepasitvirtina, todėl vėl atsirado poreikis didinti žemės ūkio gamybos produktyvumą arba pasėlių plotus. Kad galima būtų patenkinti dabartiniais tempais besidauginančių Žemės gyventojų poreikius, būtina, kad pasaulinė maisto produktų gamyba kasmet didėtų 3-4 procentais. Užtikrinti visame pasaulyje tokį metinį maisto produktų prieaugį ir dar nepažeidžiant ekologinių reikalavimų – sunkus ir sudėtingas uždavinys. Sėkmingas viso pasaulio gyventojų aprūpinimas maisto produktais – tai ne tik produktų gausinimas, bet ir tinkamo jų paskirstymo organizavimas. Ypač sunki problema, apsirūpinant maisto produktais XXI a., iškilo Afrikos šalims (Egiptui, Marokui, Tunisui, Nigerijai), nuolat jaučiančioms vandens stoką. Daugelyje valstybių šiuo metu ūkinė veikla tvarkoma taip, kad kai kuriose iš jų pagaminama maisto produktų labai nedaug, o dar kai kuriose žemės ūkio produktai gaminami, tačiau daugumai tų gyventojų jie neįperkami. Problema pagilėja dar ir dėl prognozių, jog XXI a. Afrikos gyventojų skaičius padidės 3 kartus (nuo 1 iki 3 mlrd. žmonių).[4] Demografinio sprogimo epicentras, kaip rodo dabartinė padėtis ir ateities prognozės, yra ir dar ilgai bus „trečiajame pasaulyje", kur šiuo metu gyventojų prieaugio tempai dvigubai spartesni, negu išsivysčiusiose šalyse, tačiau kai kuriose „trečiojo pasaulio“ šalyse jau įsivyrauja gimstamumo kontrolė. Nepaisant šiek tiek didėjančio apsisaugojimo priemonių naudojimo, skurdžiausiose pasaulio šalyse iki 2050 metų gyventojų padaugės daugiau nei dvigubai. Šia populiacijos reguliavimo priemonę buvo minėjęs ir Tomas Malthus, bet pavyzdžiui, jo požiūris į priešnėštumines priemones, kurių naudojimo klausimas jau buvo pradėtas svarstyti spaudoje buvo neigiamas. Tokį gimstamumo apribojimą jis atmesdavo kaip kišimąsi į gamtos, t.y. Dievo kompetenciją. Galų gale iškyla klausimas: kiek žemė iš viso gali išmaitinti žmonių? Atsakymas labai paprastas. Jeigu visi pasaulio gyventojai maitintųsi vegetariškai ir valgytų vien ir mineralinių medžiagų, žmogui kasdien reikėtų 630-750 gramų kviečių (2410-2870 kalorijų), t.y. 230-274 kilogramų kviečių per metus. Jeigu žemdirbys jų užaugintų vidutiniškai po 50 centneriu iš hektaro, vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų visiškai aprūpinti maistu 17 žmonių. Padauginus šį skaičių iš 8,2 milijardų hektarų (mūsų planetoje yra apie 8,2 milijardo hektarų žemės, kurią dirbant šiuolaikine žemės ūkio technika ir naudojant pažangiausias gamybos technologijas, galima gauti vidutiniškai tokį pat derlių, koks šiandien gaunamas Vakaru Europoje ir Šiaurės Amerikoje, nekalbant apie tolesnes galimybes) gautume, kad biosfera gali išmaitinti apie 140 milijardų žmonių. Šį skaičių gavo daugelis mokslininkų ir jis buvo minimas 1974 metų pasaulinėje mitybos konferencijoje Romoje.[2] Plėtojantis civilizacijai ryškėja, kad mūsų Žemė ne tokia didelė kaip anksčiau atrodė, kad jos maisto ištekliai nėra beribiai. Niekas neabejoja, kad mūsų planetos gyventojų skaičiaus didėjimas tapo labai svarbia globaline problema. Taigi, prognozuojamą planetos gyventojų padvigubėjimą XXI a. galėtų viršyti žemės ūkio gamybos padvigubėjimas. Pagrindinis rezervas - žemės ūkio pasėlių hektaro derlingumo didinimas pagrindinėse grūdų auginimo šalyse bei apdirbimas žemių, kurias šiuo metu nenaudinga apdirbti. Deja, rinkos ekonomikos dėsniai neleidžia tinkamai panaudoti šiai sričiai kapitalo. Matyt, tik šokas dėl artėjančios globalinės ekonominės maisto krizės privers mus suprasti, kad žemės ūkiui reikia didelių investicijų. Tik visapusiškas aukščiausių šiandienos žaliosios revoliucijos pasiekimų panaudojimas leis išspręsti globalinę XXI a. Žemės aprūpinimo maistu problemą.[4] Taigi, mes negalime daryti kategoriškos išvados, kad Malthuso tezės yra teisingos, ar ne, tačiau bet kuriuo atveju jų populiarumas yra neabejotinas. Daugelis ekonomistų ir kitų sričių specialistų tyrinėja jo hipotezes ir dabar. Vieni su juo sutinka, kiti kritikuoja, tačiau tai tik parodo šios iškeltos temos aktualumą. Bet kuriuo atveju mes pastebime, kad gyventojų skaičiaus augimo Žemėje ir maisto stokos problemos yra realios ir skaudžios šių dienų pasaulyje, ypač „trečiajame pasaulyje". Taigi, galima teigti, kad jo hipotezės bent jau iš dalies tikrai pasitvirtino. Išvados Parašiusi šitą darbą, padariau tokias išvadas: • Gyventojų skaičiaus augimo tempas paskutiniu metu pasaulyje yra sumažėjęs, kitaip sakant, pasaulio gyventojų skaičius didėja vis lėčiau ir net labai išsivysčiusiose šalyse, t.y. Europoje, laukiamas gyventojų skaičiaus sumažėjimas. • Nors per didelis žmonių skaičius mums ir nebegresia, mūsų laukia kita rimta problema - milijardai senų žmonių, kuriuos išlaikyti teks vis mažesniam jaunų žmonių skaičiui. • Maisto kiekis ir gyvenimo kokybė nuo Malthuso mirties iki šių dienų augo ne aritmetine progresija, bet daug sparčiau, nes jis negalėjo numatyti, kad visuomenė pereis prie technologijų civilizacijos. • T. R. Maltus buvo labiau teisus su gyventojų augimu geometrine progresija, nei kad su pragyvenimo reikmenų augimu aritmetine progresija. • T. R. Malthuso idėjos ir hipotezės pasitvirtina skurdžiose ir atsilikusiose šalyse, t.y. gyventojų skaičiaus didėjimas labiausiai juntamas Azijos ir Afrikos žemynų šalyse, ypač Centrinėje Afrikoje. • Nors vienose šalyse gyventojų skaičius ir mažėja, vis dėlto yra ir toliau numatomas gyventojų didėjimas, XXI a. pabaigoje prognozuojama, kad Žemėje gyvens 10 mlrd. žmonių, tačiau bendras gyventojų didėjimo tempas tikrai nėra toks, kokį prognozavo T. R. Malthusas. Literatūra ir šaltiniai 1. A., Anikinas. Mokslo Jaunystė. 1988. – 252p. 2. David Deming. Maltus Reconsidered. [Žiūrėta 2006 m. kovo 12 d.] Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!