Tolerancija – pasaulio žmogiškumo matas

Kiekvienas einame savo gyvenimo keliu, naudodamiesi visuotinai pripažintais ir žmonijos iš praeities paliktais nuostatų dėsniais. Kristus yra pasakęs, kad jis yra mūsų kelias. O „kelias“ tai jo palikti nuostatų dėsningumai. Vieni tuo keliu einame jau sąmoningai priimdami ir suvokdami dėsningumus, kiti visiškai nesusimąstydami, o tiesiog pasiduodami minios srautui arba mažumos įtaigai, neklausdami, kur vieni veda, o kiti eina. Kuo mažiau visuomenėje žmonių, sąmoningai suprantančių vienybės tvarkos svarbą, tuo kelias ilgesnis ir sunkesnis. Nesąmoningas ėjimas, tai ėjimas be tikėjimo savimi ir kitais. O suprantančių, kur jie eina ir veda paskui save einančius, kelias yra daugiau negu tik sunkus ir atsakingas, reikalaujantis didžiulės meilės, tikėjimo, atsakomybės ir pasiaukojimo, nuolatos kovojant su savimi. Tai, ką darome sąmoningai (jeigu esame įtikėję, kad tai teisinga), didina mūsų atsakomybę ir mažina būsimus išgyvenimus tobulėjant per savo ir kitų klaidas. O nesuprasdami ir elgdamiesi neteisingai, audžiame savo karmą, formuodami „kainą“, kurią ateityje sumokėsime supratimo kančiose sąmoningai išgyvendami nežinioje arba abejingume padarytas klaidas.
Priešingai galvoja tik tamsos ideologijos nuostatų skleidėjai, perdėtai sureikšminantys fizinio kūno materiją, aiškinantys, kad jokios „kitos gyvenimo pusės „ nėra. Tačiau materiali bejausmė pasaulio dalis regima tik todėl, kad ji yra pripildyta tikrojo vidinio gyvenimo dvasios ir yra dvasinės energijos vienybės pasekmė. Vizijos tampa realiomis todėl, kad mums nematomame jausmų ir proto pasaulyje priėmus vidines vienybės nuostatas, jausmo ir proto santarvėje atsiranda materializavimo dvasia noras siekti, sujungus bendrai veiklai protą ir jausmą sąjungoje, vyksta materializavimo darbas, nuolatos stengiantis atlikti jį šioje vidinių santykių harmonijoje. Tik ignoruojantys jausmą, nuolatos jį prislopinantys kaip trukdantį protui, teigia, kad nei sielos, nei dvasios nepripažįsta, nes nesuvokia ir negali jų sujungti į vienį išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės harmonijos vardan. To nesuprantantys nuolatos stengiasi valdyti šias dvasios vienybės žmonių kūrybos pasekmes, o ne dalyvauti kūryboje. Tai charakteringa didžiai daliai mūsų dienų valdininkų. Todėl šiandien dauguma jų nejaučia jausmo ir proto harmonijos...

Daugiau informacijos...