Tipologinė kalbų klasifikacija

Tipologinė klasifikacija visai kitokio pobūdžio nei ginealoginė. Ji remiasi ne kalbų giminyste, bet kalbų struktūros panašumu. Panašių bruožų gali turėti ne tik giminiškos, iš vienos bendros prokalbės kilusios, bet ir jokiais giminystės santykiais nesusijusios kalbos (pvz., lietuvių ir estų, anglų ir kinų ir pan.).
Seniau tokia klasifikacija buvo vadinama morfologine, nes, skirstant kalbas pagal struktūras, daugiausiai buvo žiūrima tiktai morfologinio reiškinių panašumo. Tačiau mūsų laikais atsižvelgiama į visų kalbos lygmenų (fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikos) struktūros panašumus, todėl tokia klasifikacija vadinama tipologine.
Pirmieji mėginimai klasifikuoti kalbas pagal jų morfologinę struktūrą pasirodė XIX a. pradžioje ir susiję su vokiečių filologo-romantiko Frydricho Šlėgelio vardu. Jis savo 1808m. išspausdintoje knygoje apie indų kalbą ir išmintį („Über die Sprache und Weisheit der Indier“) visas kalbas suskirstė į du tipus fleksinės ir afiksinės. Dešimčia metų vėliau jo brolis Augustas Šlėgelis praplėtė šitokią klasifikaciją, išskirdamas dar trečią tipą – amorfines kalbas (t.y. tokias kalbas, kuriose žodžiai nekaitaliojami) be to, fleksines kalbas suskaidė į sintetines ir analitines. Netrukus šlėgelinę klasifikaciją patobulino žymus vokiečių lingvistas Vilhelmas Humboltas, kuris, pats būdamas susipažinęs su daugeliu įvairios struktūros kalbų sugebėjo esmingiau spręsti kalbų tipologijos problemas.
V. Humboltas visas pasaulio kalbas suskirstė į keturis pagrindinius tipus: a) fleksines, b) agliutinacines, c) izoliacines, arba šaknines, d) inkorporacines, arba polisintetines. Šitokios klasifikacijos, apskritai imant, laikomosi ir mūsų dienomis, nors atskirų lingvistų ji kartais dar detalizuojama ar modifikuojama.
a) Fleksinės kalbos
Kai kurių kalbų morfologinėje žodžio struktūroje didelis vaidmuo tenka fleksijai. Fleksija lyg pabaigia žodžio įvairovę, jo gramatines formas. Todėl fleksija yra esminis nuolatinis tokių kalbų morfologinės žodžio struktūros požymis. Kalbos, kurioms būdinga šis požymis, ir sudaro vieną morfologinį tipą – fleksinį. Fleksinės – yra tokios kalbos, kurioms būdingas fleksijos ir apskritai afiksų daugiareikšmiškumas. Šiam tipui priklauso indoeuropiečių ir semitų-chamitų kalbų šeimos. Iš indoeuropiečių kalbų ypač gausingą daugiareikšmę fleksiją arba galūnių sistemą, turi sanskritas, senoji graikų, lotynų, lietuvių, rusų kalbos (anglų,...

Daugiau informacijos...