Tik harmoningi gamtos ir žmogaus santykiai išugdo meilę savo kraštui

Tik harmoningi gamtos ir žmogaus santykiai išugdo meilę savo kraštui. Žmogaus santykis su gamta nuo seniausių laikų yra išlikęs neatsiejama žmonijos gyvenimo dalimi. Artimas ryšys su žmogų supančia aplinka sukuria dvasinę trauką tarp žemės ir individo: žemė žmogui atspindi ramybės ir džiaugsmo šaltinį, suteikia dvasinę atramą bei formuoja žmogaus vertybes. Ši trauka ugdo meilę savo tėvynei – kraštui, kuriame harmoningas santykis su gamta suteikia žmogui vidinę pilnatvę. Gamtos ir žmogaus ryšys nėra vienintelė priemonė, formuojanti žmogaus meilę tėviškei – šilti jausmai savajam kraštui gali būti vystomi ir kitų aspektų dėka. Nostalgija gamtai sužadina norą grįžti į savo gimtąjį kraštą. Gamtoje savo vaikystę praleidę žmonės dažniausiai tampa itin sentimentalūs savajam kraštui - nuo jaunystės išvystyti harmoningi santykiai su gamta žmogų lydi visą jo gyvenimą. Patirti prisiminimai, akimirkos ir psichologinis augimas gamtoje išugdo beribę meilę tėvynei. Sentimentalūs jausmai savo kraštui vaizduojami Vinco Mykolaičio-Putino romane ,,Altorių šešėly". Pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui gamta atstojo kūrybinių impulsų šaltinį: ,,Aušrakalnį klierikas Vasaris įprato lankyti kiekvieną dieną, kada tik būdavo namie. Tų atostogų metu čia telkėsi visas jo proto ir širdies gyvenimas.“ – sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais Liudas Vasaris prisimindavo šią vietą ir trokšdavo į ją sugrįžti. Visą savo vaikystę praleidęs gamtoje, Vasaris jaučia nenutrūkstamą ryšį su savo tėviške ir joje stūksančiu kalnu – Aušrakalniu - stebėdamas tolimiausius horizontus, Vasaris jautė harmoniją. Šis kalnas – jo erdvė, kurioje jis atranda savo trokštamą laisvę ir paguodą. Taigi, gamtoje praleista vaikystė sukelia nostalgiškus prisiminimus, vystančius meilę savo kraštui bei troškimą į jį sugrįžti. Meilę kraštui ugdo žemdirbiška kultūra. Rugiapjūtė, sėja, šienapjūtė - įprasti žemės darbai, kuriuos dirbdamas žmogus kuria ryšį su gamta, taip ugdydamas meilę savo kraštui. Žemdirbystė prilygsta tautiečio pareigai puoselėti savosios tautos gyvenimo pamatus. Žymus XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetas bei dramaturgas Justinas Marcinkevičius augo kaimo kultūros aplinkoje – žemės darbai jam buvo įprasti, todėl savo poemose rašytojas dažnai vaizduoja ūkio darbų teikiamą harmoniją žmogui. Šis ramybės pojūtis, teikiamas gamtos, sukuria tvirtą ryšį su tėviške. Justino Marcinkevičiaus kūriniuose kaimas suvokiamas kaip ramybės ir vidinės darnos pasaulis, kurį palikus jaučiama kaltė dėl apleisto krašto: ,,Neši mane arčiau savęs, žemele,/Buvau visai pamiršęs, kad esi

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!