Tėvo paveikslas Jono Biliūno novelėse „Ubagas“ ir „Lazda“

 Tėvo paveikslas J. Biliūno novelėse „Ubagas“ ir „Lazda“ XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių prozininko, publicisto, lyrinės prozos pradininko Lietuvoje Jono Biliūno kūriniai yra vieni svarbiausių, siekiant analizuoti humanizmo, individo sielos pasaulio pokyčius. Šio rašytojo kūryboje veikėjai dažniausiai vaizduojami vyrai, kurie yra šeimos galvos, rūpestingi ir dori. Šioje kalboje pristatysiu, koks tėvo paveikslas atskleidžiamas J. Biliūno kūriniuose „Ubagas“ ir „Lazda“. Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ tėvas vaizduojamas kaip altruistas. Šią vertybę dažnas žmogus supranta kaip nesavanaudišką rūpinimąsi kitais arba pasiaukojimą kitiems, nepaisant savo paties interesų. Altruistiškų žmonių pasaulyje yra labai mažai, tačiau jie egzistuoja. Dažniausiai jų galima sutikti artimoje aplinkoje, nes kiekvienas mylintis tėvas yra altruistas, kuris pasiryžęs dėl savo vaikų atiduoti viską, ką gali. Toks tėvas buvo J. Biliūno novelėje „Ubagas“ vaizduojamas pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas. Iš studento pasakotojo atsiminimų, kai šis, grįžęs į gimtinę, sutinka Petrą Sabaliūną kaip elgetą, paaiškėja, kad tai jo vaikystės draugo tėvas. Studentas paaiškina, kad dar būdamas jaunesnis, Petras Sabaliūnas buvo labai geras, dosnus visiems kaimo žmonėms: „Atmenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: <...> žinodavom, kad bus bičkuopis ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį.“ Veikėjo nesavanaudiškumas ir altruistiškumas kitiems pastebimas nuo pat pasakotojo mažų dienų. Vėliau Petras Sabaliūnas savo altruizmą parodo mylimam sūnui - sukūrusiam šeimą, atiduoda savo namus, tačiau yra iš jų išvaromas. Tačiau net ir toks sūnaus sprendimas nesupykdo Petro Sabaliūno. Veikėjas jaučia tik apmaudą, kad jo sūnus taip elgiasi, nesuprasdamas, kad galbūt vieną dieną ir jo vaikai taip pasielgs su juo. Tai parodo, kad net ir kritinėje akimirkoje Petras Sabaliūnas, būdamas išvarytas sūnaus, labiau galvoja apie jį, o ne apie savo likimą. Tai galima aiškinti tuo, jog senolis supranta, kad senam žmogui niekur nėra vietos: „Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus…“ Jis altruistiškai pasitraukia iš savo vaikų gyvenimo tapdamas elgeta bei stojiškai priimdamas savo likimą, kad ir koks jis bebūtų: „Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia…“ Taigi, Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ tėvas yra vaizduojamas kaip altruistiškas asmuo, kuris, visą gyvenimą rūpinęsis kitais ir teikęs gerovę, pats lieka be nieko. Jono Biliūno novelėje „Lazda“ vaizduojamas tėvas - atlaidus ir nuolankus žmogus. Kūrinyje tėvas yra pastebimas kaip nuolankus žmogus, kuris nelinkęs konfliktuoti ar kelti pyktį. Jo atlaidumas ir nuolankumas, kaip svarbios vertybės ir esminiai jo charakterio bruožai, rodo, jog tėvas vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, įprasminančiomis tikinčio žmogaus gyvenimą. Šiomis vertybėmis kūrinio veikėjas seka tikslingai ir jų laikydamasis, rodo pavyzdį kitiems. Pavyzdžiui, pasakodamas apie savo jaunystės skriaudą, veikėjas kalba, kad net ir siekęs gero - norėjo pamaitinti jaučius, pasinaudojęs pono dobilais, jis nesipriešina skriaudėjui ir priima bausmę. Jis nepyksta net ir patyręs daug fizinių traumų. Tėvas supranta, kad toks yra skriaudėjo darbas - drausminti tuos, kurie nepaklūsta ir savivaliauja. Dėl šios priežasties tėvo šeima labai pyksta, nes tiki, kad tėvo skriaudėjas turi būti peikiamas ir nubaustas. Tačiau net ir gaudamas užtarimą, tėvas gina skriaudėją nuo savo šeimos: „– Nepyk, motin, geras mūsų ponas, – atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai, tyliai nusijuokė.“ Tėvas, net ir prisimindamas šiuos įvykius ar priverstas juos prisiminti, nieko nesako, nes supranta, kad tai praėjusi gyvenimo pamoka. Svarbiausia tai, kad tėvo altruizmas, gerumas ir nuolankumas, remiantis krikščioniškuoju tikėjimu, yra toks stiprus, kad sugeba atleisti skriaudėjui ir, dvarui bankrutavus, priima jį gyventi kartu. Nors šeima nesupranta tokio elgesio, tėvas būtent tokiu būdu parodo tikrąjį savo gerumą bei teigiamą pavyzdį, kuris turėtų būti naudingas dar tik asmenines vertybes formuojantiems jo vaikams. Tėvas maloniai elgiasi su savo skriaudėju iki pat jo viešnagės pabaigos. Jų išsiskyrimas tampa jausmingas. Kai jie išsiskiria, tėvas paaiškina, kodėl neverta teisti skriaudėjo ir kodėl jo atiduotos lazdos nereikėtų sunaikinti: „– Ne, ne, vaikai! – atsakė maloniai tėvas. – Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova.“ Toks pavyzdys rodo, kad neigiamos gyvenimo patirtys tėvų gyvenime nužvelgiamos su atlaidumu ir nuolankumu vieną dieną gali tapti pavyzdžiu vaikams. Taigi, Jono Biliūno novelėje „Lazda“ vaizduojamas tėvas yra atlaidus ir nuolankus žmogus, kuris nelaiko pykčio savo skriaudėjui ir jį priima net į savo namus gyventi. Apibendrindamas galiu teigti, kad Jono Biliūno novelėse aprašomi veikėjai yra išskirtiniai savo pasaulėžiūra. Tėvai, vaizduojami šio rašytojo kūriniuose, taip pat pasižymi išskirtiniais bruožais. J. Biliūno novelėse „Ubagas“ ir „Lazda“ vaizduojamas tėvas yra altruistas, nuolankus ir atlaidus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!