Terminų teorija

4. TERMINAI IR TERMINIJA 4.1.Terminas ir sąvoka Kaip matyti 1 lentelėje, pagal vartojimo platumą visi kalbos žodžiai skirstomi į bendrąją kalbos leksiką ir specialiąją leksiką. Specialioji leksika savo ruožtu klasifikuojama į terminus, profesionalizmus, tarminę leksiką ir žargonybes. Mokslo kalboje svarbiausias, informatyviausias leksikos sluoksnis yra terminai. Terminas (lot. terminus – riba, siena, galas) – tai žodis ar žodžių junginys, tiksliai išreiškiantis mokslinę sąvoką. Terminų kūrimas yra glaudžiai susijęs su atitinkamos srities sąvokų sistema: „Bet kurios mokslo srities terminiją galima vadinti moksline tik tuo atveju, jei ji yra atitinkamą sąvokų sistemą reiškiančių žodžių ar žodžių junginių motyvuota sistema“ (Terminologinis darbas 1973: 13). Taigi prieš kuriant terminus turi būti sutvarkyta atitinkamos srities sąvokų sistema. Sąvoka – tai viena iš pasaulio atsispindėjimo mąstyme formų, kuria pažįstama reiškinių, procesų esmė, apibendrinami jų esminiai požymiai (www.lkz.lt). Kitaip tariant, tai mūsų susikurtas ar mums perteikiamas daikto, veiksmo ar reiškinio supratimas. Pavyzdžiui, išgirdus žodį tiltas mūsų sąmonė atkuria tam tikrus bendruosius tilto požymius (formą, dydį, buvimo vietą), pagal kuriuos mes identifikuojame šį objektą. „Objektai gali būti kelių tipų: konkretieji (arba materialieji), pvz., batas, deimantas ar upė; abstraktieji (arba nematerialieji), pvz., planavimas, klampumas ar slėgis; menamieji, t. y. realiai neegzistuojantys, išgalvoti, pvz., vienaragis, išminties akmuo, koks nors literatūrinis personažas“ (Jakaitienė 2009: 182). Sąvoka yra bendražmogiška, o žodis susijęs su konkrečios tautos pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kalbos sistema. Sąvoka gali būti reiškiama nebūtinai vienu žodžiu – ją žymėti gali ir žodžių junginys, dažniausiai tai būna terminai: akytasis betonas, darnioji plėtra. Be to, vienas žodis gali reikšti kelias sąvokas: pavyzdžiui, gyvatukas gali būti mažybinis-maloninis gyvūno pavadinimas ir rangytas įtaisas, tvirtinamas vonioje, t. y. statybos terminas. Sąvokos gali būti išreiškiamos ne tik žodžiais, bet simboliais, formulėmis, santrumpomis. Be abejo, žodžiais sąvokos reiškiamos dažniausiai, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas. Jaustukai, jungtukai, prielinksniai, dalelytės, įvardžiai nėra sąvokų ženklai. Mokslo srityje svarbiausi iš žodžių, kaip sąvokų žymiklių, yra terminai. 4.2. Termino apibrėžtis. Apibrėžčių klaidos Sąvokos turiniui atskleisti formuluojama sąvokos apibrėžtis. Apibrėžti sąvoką – tai atskleisti esminius objekto turinio požymius. Tam reikia suvokti objekto savybes, santykius su kitais objektais. Sąvokos apibrėžtis – tai objekto pažinimo rezultatas. D. Lotė, rusų mokslinės- techninės terminijos pagrindų kūrėjas, teigia, kad, formuluojant sąvokos apibrėžtį, pirmiausia reikia atrinkti tuos objekto požymius, kurie yra ne tik būtini, bet ir pakankami. Šie požymiai turi išryškinti sąvokos giminingumą su kitomis sąvokomis (tai bendrieji požymiai) ir sąvokos specifiškumą, t. y. kuo sąvoka skiriasi nuo giminingos sąvokos. Tų pačių terminų apibrėžtys skirtingose srityse gali skirtis: „terminai turi būti vartojami nepakeičiami, o apibrėžimams tai nebūdinga“ (Terminologinis darbas 1973: 21). `Apibrėžiamas objektas nėra sustingęs laiko atžvilgiu – laikui bėgant jis gali keistis, vadinasi, mūsų žinios apie objektą taip pat gali kisti. Tai reiškia, kad gali keistis ir sąvokos turinys, kartu ir apibrėžtis. Kazimieras Gaivenis (2002: 74-75) nurodo tokias apibrėžčių formuluočių klaidas: 1. Apibrėžtis per plati. Ši klaida yra tada, kai apibėžiančiosios sąvokos apimtis platesnė už apibrėžiamosios sąvokos apimtį, pvz., Skersmuo yra tiesė, jungianti du apskritimo taškus. Tačiau rūšinio skirtumo požymis (jungti du apskritimo taškus) būdingas ne tik skersmeniui, bet ir apskritai kiekvienai stygai. 2. Apibrėžtis per siaura. Pavyzdžiui, lęšio apibrėžčiai Lęšis yra optikos prietaisas, apribotas dviem iškiliais paviršiais parinktas skiriamasis požymis (apribotas dviem iškiliais paviršiais) būdingas tik daliai lęšių. Iš tikrųjų lęšių paviršių gali būti visokių. 3. Susidaro ydingasis apibrėžčių ratas. Taip atsitinka tada, kai apibrėžiamasis objektas apibrėžiamas sąvoka, kuri pati tampa aiški tik iš apibrėžiamosios sąvokos. Pavyzdžiui, terminų narkotikai (a) ir narkozė (b) negalima apibrėžti taip: a) narkotikai yra vaistinės medžiagos, sukeliančios narkozę; b) narkozė yra organizmo būsena, kurią sukelia narkotikai. 4. Apibrėžtyje vartojamas neiginys: Eukaliptas – medis, neaugantis, tundroje. Šiame pavyzdyje pateiktas tik požymis, kurio eukaliptas neturi, o požymiai, būdingi eukaliptams, nepateikiami. Tad tokia apibrėžtimi sąvokos turinys neatskleidžiamas. Neiginys gali būti vartojamas, kai sąvokos esmę sudaro neigiamas požymis, pvz., neasmenuojamoji veiksmažodžio forma. 5. Apibrėžtis neaiški dėl netinkamai pavartoto žodžio. Pavyzdžiui, apibrėžtyje Trauma – kūno audinių bei organų arba viso organizmo sužeidimas netinkamai pavartotas žodis sužeidimas, kalbant apie visą kūną. Sužeidimas yra žaizdos padarymas. Be to, trauma yra toks kūno sužalojimas, kurį sukelia tik išorinis poveikis. Todėl minėta apibrėžtis yra iš esmės netiksli. 4.3. Terminija. Statybos terminijos raida Terminų visuma sudaro terminiją. Statybos, kaip ir kiekvienos profesijos, atstovai naudojasi savo terminija. Terminija, jos raida glaudžiai susijusi su šalies ekonomine, kultūrine ir politine situacija. Pasak Roberto Stunžino, „statybos terminija pradėjo formuotis XIX a. viduryje: Keleivio (1849– 1880) ir Aušros (1883–1886) mokslo populiarinimo straipsniuose rašyta apie statybas, statybines medžiagas ir jų rūšis. Tarpukariu Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo renkami, kuriami ir sisteminami statybos ir kitų sričių terminai“ (Stunžinas 2005: 7). Ypač svarbus statybos terminijai buvo trumpas 1918–1940 m. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis. 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus sparčiam šalies ūkio augimui, ėmė plėtotis ir statybos sektorius: valstybės tarnyboms reikėjo administracinių pastatų, švietimo sektoriaus plėtrai buvo būtinos naujos mokyklos, trūko pastatų verslui. 1919–1930 m. Kaune buvo pastatyti 4 149 statiniai, kuriems taikyti nauji kompozicijos principai, naudotos naujos konstrukcijos (Butkuvienė 2001: 150, 153). Plėtojantis statybai, buvo būtini ir terminai. Su pramonės plėtra susijusi ir aktyvi knygų bei periodikos leidyba, pvz., informacijos apie statybą sklaidai 1922 m. Kaune pradėtas leisti žurnalas Statybos menas ir technika. Šiame publicistiniame leidinyje daug dėmesio skiriama medžiagoms, statybos technologijai, informuojama apie naujausius išradimus, įrenginius ir prietaisus, pristatomus parodose, skelbiamos statybos taisyklės ir reikalavimai. Skaitant žurnalą matyti, kad tuo laikotarpiu, veikiama kalbos norminimo procesų, jau kūrėsi statybos terminų sistema. Kuriant statybos terminiją, laikytasi kalbos grynumo principo: naujoms realijoms įvardyti buvo sudaromi nauji terminai, nekopijuojama kalbos šaltinio darybos sistema, o atsižvelgiama į lietuvių kalbos sistemą. Greta skolinių dažnai pateikiami lietuviški atitikmenys. Matoma, kaip priesagos atlieka klasifikacinę funkciją: atskiriamos medžiagos (lipalas, maišalas), prietaisai (išjungtuvas, keistuvas (umformeris), profesijų atstovai (murninkas, darbų vykintojas), veiksmo rezultatui įvardyti parenkama priesaga –inys (braižinys, piovinys, skaldinys). Taigi statybos naujadarai rodo sąmoningas pastangas saugoti savo kalbą, kurti mokslo leksiką, ugdyti visuomenės kalbines nuostatas, mokyti pačios kalbos. Kad tuo metu švietimo srityje buvo atliekamas didžiulis darbas, rodo statistika: pasak Anelės Butkuvienės, 1917 m. pabaigoje apie 44 % Lietuvos gyventojų buvo neraštingi, o 1940 m. Lietuvoje liko tik 14 % neraštingų gyventojų (Butkuvienė 2001: 140, 142). Sovietmečiu lietuvių kalbos terminijai didelį poveikį turėjo rusų kalba, netgi jos darybos sistema. Lietuvių kalboje pradėta vartoti daug skolinių iš rusų kalbos, ypač žargonybių, kurios dabar iš vartosenos traukiasi (gaikė, kitas, lobdzikas, prarabas,stoika, šaiba). Rusų kalbos pavyzdžiu buvo sudaromi nauji žodžiai: profsąjunga, orgkomitetas, santechnika, sanhigiena, vyrinžinierius. Sovietmečiu buvo išleista nemažai technikos terminų žodynų. Išeivijos mokslininko A. Salio teigimu, „tai buvo būtina sovietams technikoj besivejant Vakarus ir tam verčiantis daug svetimos literatūros (Salys 1985: 109)“. 1958 m. pasirodė A. Novodvorskio Anglų-lietuvių kalbų politechninis žodynas, 1959 m. – Rusų-lietuvių kalbų politechninis žodynas, kuriuose buvo pateikta statybos terminų. 1978 m. buvo išleistas V. Michalausko Statybos terminų žodynas. Trobesiai. Šiame žodyne vyrauja su pastatais susijusi liaudies terminija ( konkretieji daiktavardžiai), į jį įtraukti ir tuo metu kalbos klaidomis laikyti statybos realijas įvardijantys žodžiai. Klaidomis dažniausiai laikomi skoliniai iš vokiečių ir lenkų kalbų, pvz., kakalys (vok. Kachel) (suolas prie krosnies); erkeris (vok. Erker), kelnerė (vok. Keller). Žodyne nematyti autoriaus pastangų kurti statybos terminų sistemą – leidinys fiksuojamojo pobūdžio, autoriui svarbu į žodyną įtraukti liaudies kalboje gyvus terminus. Tačiau žodyno pradžioje V. Michalauskas pabrėžia liaudies terminijos svarbą mokslinei terminijai: „Neturėdami tokio statybos leidinio, kur greitomis galėtume rasti, kaip vadinti prireikusią patalpą, trobesio dalį ar jo elementą, ne kartą braunamės per atviras duris – kuriame naujus terminus sąvokoms, kurios nuo seno turi tikslius, taisyklingus, gyvoje kalboje vartojamus pavadinimus. Užuot akylai peržiūrėję liaudies amatų ir technikos terminų lobyną ir išsirinkę, kas reikalinga, gaištame laiką naujų pavadinimų sudarinėjimui

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!