Juoko kultūros teorija

JUOKO ARCHEOLOGIJA Juokas, nors jis, kaip manė senovės graikai, yra tik žmogui būdingas bruožas, yra ne tik kultūros, bet ir natūros / gamtos žmoguje dalis. O gamta kultūroje, paprastai, reiškiasi neracionalumu, instinktyvumu, inertiškumu, agresyvumu. Kaip vėliau pamatysime, juokas yra be galo dviprasmiškas, o kartu – ir parodoksalus reiškinys, nes būdamas neabejotinas malonumas, vienaip ar kitaip siejasi su “blogiu”. Juoko antropologija Juokas kultūros archeologijos požiūriu – viena iš kosmogonijos metaforų, reiškiančių naują gyvenimą ir gimimą. Todėl įtraukiamas į ritualinę praktiką – vaisingumo dievų garbinimą. Dėl šio ryšio su ritualais turi maginių galių: skatina vaisingumą ir gyvastį, dėl to patenka į erotikos ir seksualumo sritį, simboliškai pakeisdamas sueities aktą. Juoko antropologijos idėja kylo iš Michelio Foucault humanitarinių mokslų archeologijos projekto, kuris buvo įgyvendintas knygoje Daiktai ir žodžiai (1966). Archeologija suprantama kaip metodas, leidžiantis iš tekstų atkurti mąstymo struktūras, būdingas konkrečiai istorinei epochai. Foucault atskleidžia, kad humanitarinių mokslų objektas – žmogus – buvo sukurtas siekiant jį kontroliuoti. Juoko archeologija siekia atskleisti juoko semantiką, t.y. juoko reikšmes, kaip jos klostėsi giliausiuose kultūros sluoksniuose. Todėl ne istorija, o archeologija, kai reikšmes jau reikia “iškasti”, nes jų paviršiuje nematyti. Tokiu lygmeniu galime kalbėti tik apie ritualinio, t.y. kultūriškai įprasminto, kultūros praktikose dalyvaujančio, juoko reikšmes. Kasdienybė nepasiekiama. Ritualinis juokas yra su religija susijęs specifinis elgesys (juokas), kurio tikslas – kontroliuoti arba paveikti žmogui nepavaldaus ir priešiško (ant)gamtinio pasaulio jėgas, vienaip ar kitaip dalyvaujančias bendruomenės gyvenime. Gamtos pasaulis suvokiamas kaip priešiškas iki pat XVI a. Juoko archeologijos prieigos: • Kultūros antropologija (tradiciškai užsiima Vakarų pasauliui egzotiškų ir greta jo egzistuojančių kultūrų aprašymu bei lyginimu. Antropologai atlieka “lauko” tyrimus, apsigyvena kartu su tais, kuriuos tiria. Pagrindinis metodas – stebėjimas ir tankus aprašymas, įtvirtintas amerikiečių antropologo Cliffordo Geertzo veikale Kultūrų interpretacija (1973). Paveikė ne tik antropologiją, bet ir literatūros tyrimus, kur susiformavo naujojo istorizmo mokykla). • Etnografija ir etnologija (kuri tyrinėja tautų, etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros faktus, juos renka, aprašo, kaupia. Yra kilusi iš kolonizuotų tautų aprašymų, kartais laikoma netgi literatūra. Jai taip pat būdingas darbas „lauke“). • Folkloristika (numano liaudies meninės kūrybos rinkimą ir tyrimą. Iš tautosakos medžiagos paprastai rekonstruojamos mitologinės sistemos). • Antikiniai mitai, literatūra ir folkloras (yra artima mitologiniams šaltiniams, todėl ji taip pat svarbi). Mus dominančios juoko archeologijos prieigos: • Amerikietiškoji kultūros antropologija. • Mitologiniai ir antikinės literatūros bei folkloro tyrimai. Antropologija užgimė JAV. Amerikiečiai antropologai pastebėjo, kad juokas yra pagrindinis Amerikos indėnų ritualų ir mitologijos bruožas. Knygos apie juoko antropologiją autorius Mahadevas Apte’as mano, kad pirmoji priežastis, kuria galima paaiškinti nuolatinį Amerikos antropologų susidomėjimą juoku, – ta, jog juokas yra pagrindinis Amerikos indėnų ritualų ir mitologijos bruožas. Ritualinis juokas Remiantis juoko archeologija, galime teigti egzistuojantpamatinį juoko ir seksualumo / erotikos ryšį. Ritualinis juokas yra su religija susijęs specifinis elgesys (juokas), kurio tikslas – kontroliuoti arba paveikti žmogui ne- pavaldaus antgamtinio pasaulio jėgas. Ritualinis juokas siejamas su kalendoriniais ciklais – metų laikų pasikeitimais, kitais gamtiniais reiškiniais. Taip pat su gyvenimo ciklo ritualais - „perėjimo apeigomis“ (rites of passage), kurie įformina pagrindinius žmogaus gyvenimo momentus – gimimą, brandą, suaugimą, santuoką, nėštumą, gimdymą, senatvę ir mirtį (manoma, kad tokiose būsenose žmonės yra labiau veikiami antgamtinių dvasių ir dėl to saugotini). Ritualinis juokas ir su juo susiję veiksmai galimi tik esant socialinės kontrolės atšaukimui. Jam būdingi šie bruožai: • priešingas galiojančioms normoms elgesys; • dažni seksualiniai ir skatologiniai elementai; • sakralinių apeigų, valdžios žmonių ir užsieniečių parodijavimas; netvarkos ir chaoso kūrimas. Juokas gali būti reikšmingas ritualams dėl savo integracijos į mitus bei religines ideologijas, kurie kuria ritualų bazę. Individai, įsitraukiantys į ritualinį juoką, dažnai susitapatina su antgamtiškomis dvasiomis ar mitinėmis būtybėmis. Šios būtybės yra ne tik antgamtiškos, bet ir anti-gamtiškos. Ritualinio juoko keliu sprendžiami socialiniai konfliktai ir išlaisvinama susikaupusi socialinė įtampa. Individui yra būdingi infantilūs agresijos ir seksualumo impulsai bei įtampos, kylančios iš super-ego slopinimo, kaltės ir troškimų, kurios gali būti atpalaiduojamos ritualinio juoko metu. Be to, juoku slopinamos įtampos, susikuriančios pačiame rituale, pavyzdžiui, apeigų metu taikomi įvairūs draudimai. Teatralizavimo technika Naudojama vaidyba, žaidimas, kultūriniai simboliai, kaukės, kostiumai, tam tikri įnagiai ir specifinės komunikacijos priemonės (nešvanki kalba, nepadori gestikuliacija). Ritualinio juoko drama yra tiek pramoginis, tiek auklėjamasis reginys, ypač rašto neturinčiose visuomenėse. Amerikos indėnų bendruomenėse specialūs ritualinio juoko atlikėjai yra šventikai, šamanai, ritualiniai klounai ir kiti religiniai lyderiai. Paprastai būna institucionalizuoti, t. y. su organizuota religine veikla susiję individai (šventieji klounai). Pagrindinė klounų veikla yra pažeisti tabu – tai klounų raison d’être. Kartais manoma (nors antropologai nelinkę primesti schemų), kad klounai yra susiję su mitologiniais triksteriais arba iš jų kilę, todėl tokie pašėlę, o jų elgesys motyvuotas mitiniu pasakojimu. Triksteris Triksteris – mitinio herojaus antrininkas, kartais brolis dvynys. Triksteris yra individualistas, susipriešinęs su kolektyvine bendruomene. Įrašytas į jos mitą, bet kartu tą mitą griaunantis, apverčiantis. Pagrindiniai triksterio bruožai yra gudrumas, apsimetinėjimas, išdykavimas, juokingumas, kvailumas. Tai labai archaiška būtybė, kurią galima paaiškinti specifine mito ir juoko logika. Olgos Freidenberg kultūros paleontologija Savo darbuose ji analizavo literatūros ir kultūros motyvų bei formų (siužeto, metaforos, žanro) semantiką, jų transformacijas iš archajinių į istorinius, tokių žanrų kaip komedija ir romanas priešistorę ir ankstyvąją istori- ją. Freidenberg tyrinėjo antikinę literatūrą ir folklorą. Ją domino juoko semantika – t.y. ką juokas reiškė antikiniame pasaulyje senovės Graikijoje ir Romoje, bet labai giliame istoriniame laike. „Mes įpratę verkti per laidotuves bei linksmintis per vestuves ir manome, kad tai mūsų jausmų ir sąmonės balsas, tačiau greta mūsų, kitose tradicijose, per vestuves graudžiai verkiama, o mirties dieną juokiamasi. Genetiškai ir viena, ir kita – ne individualus žmogaus aktas, o kolektyviniai visuomeniniai faktai, suvokiami kaip kosmogonijos pradžia, kurios metaforos yra ‘juokas’ ir ‘ašaros’” (Olga Freidenberg, Siužeto ir žanro poetika, 1936). Kosmogonija Kosmogonija – pasaulio pradžios / sukūrimo aiškinimas. Mus domina mitai. Analizuojant antikinį folklorą pastebėta, kad iš pradžių dievai ir herojai skyrėsi tik tuo, kad vieni gyveno amžinai, kiti – mirdavo ir prisikeldavo. Šiuo pagrindu susikūrė antrininkų arba dvynių sistema, kurioje vienas įkūnijo dangų ir amžiną gyvenimą, o antrasis, kitas, – požemį ir mirtį, kuri tuo pat metu yra gimdanti ir prikelianti naujam gyvenimui. Tokia mirtie–prisikėlimo samprata išreiškiama “juoko” metafora: juokas prikelia, gimdo, teikia gyvybę. Danguje mirštama, todėl jam būdinga minorinė (liūdna) tonacija, ašaros. Požemiuose / žemėje – atgimstama, todėl ji linksma (šiuolaikiniu požiūriu). Mitologiniai “ašaros” ir “juokas”– dviejų mirties fazių – numirimo ir atgimimo – metaforos “Juokas” – gimdanti mirtis „Ašaros“ – pradinis mirties etapas, „juokas“ – galutinis. Raudų apeigos dubliuoja laidotuvių apeigas, todėl užima visą pirmąją dievo kančių dalį. Juoko ritualas dubliuoja vaisingumo aktą ir antrajame dievo kančių veiksme išsilieja į ritualinę linksmybę per vestuves. Iš čia kyla juoko archainė semantika: jis susijęs su gyvenimo / vegetacijos palaikymu. Priskiriamos magiškos galios susiję su juoko kaip atgimimo / vaisingumo semantika. Juoko magija ypač svarbi: - mirštančių ir prisikeliančių dievų kultuose, - gimimo ir mirties apeigosе, - iniciacijos ritualuose, - agrariniuose ritualuose. Savo ruožtu, juoko magijos ritualai atskleidžia archainio juoko semantiką. Gimimo ir vestuvių apeigų juokas: • Juokiamasi gimdant. • Svečių juokeliai prie stalo pirmosios vestuvių nakties metu, pvz., rusų slaptosios pasakos, arba Jono Balio katalogizuoti lietuvių nešvankūs pasakojimai. • Visos kitos vestuvinės “nešvankybės”, pvz., kupiškėnų vestuvių lovos išsipirkimas. Mirties apeigų juokas: • Juokas užmušant nereikalingus genties narius – sardoniškas juokas (atseit Sardinijos paprotys). • Mirusiojo “bandymai”, užfiksuoti ukrainiečių etnografijoje. • Iniciacijos juokas, kai jaunuoliai simboliškai miršta ir atgyja naujam gyvenimui / sugrįžta iš mirties karalystės ritualo metu. Dievų garbinimo apeigose: • Saulės – didžiojoje dalyje mitologijų pagrindinės dievybės – nuolatinis atributas yra šypsena arba juokas. • Senajame testament juokiasi Sara, senatvėje susilaukusi Izaoko, kurio vardas pažodžiui: “tas, kuris juokiasi”. • Izaoko plaukai raudoni kaip liūto – aliuzija į “linksmąją” saulę. Iš čia – liūtų garbinimas. • Juoku garbinami mirštantys ir prisikeliantys dievai: Dionisas, Oziris, Orfėjas. Jų kūnas erotizuojamas, fetišizuojamas: kūnas valgomas, kraujas – vynas geriamas. Maginio juoko ritualai: • Susiformavus žemės gimdytojos kultui, ritualinis juokas susiejamas su seksualumu ir vaisingumu. • Juokas suprantamas kaip vaisiaus pradėjimo aktas arba pats vaisius. • Juokas simboliškai pakeičia vaisingumo aktus. • Procesijos, kurių metu kalbamos nešvankybės ir atliekami nepadorūs veiksmai, lydimus maginio juoko. • Demonstruojamas / eisenos priekyje nešamas vaisingumo simbolis – falas, lydimas besijuokiančios minios. • Vėliau pradeda atrodyti, kad būtent pats falas arba nepadorūs veiksmai yra juokingi. Senovės Graikijoje Demetros mitas Švenčiant Demetros, vaisingumo ir derliaus deivės, šventę, pasibaigus naktinėms moterų apeigoms, vyrai ir moterys renkasi deivės šventykloje ir nepadoriai apsižodžiuoja, kalba nešvankybes ir juokiasi. Tai simboliniai mūšiai ir simboliniai seksualiniai aktai. Panašaus pobūdžio ritualais buvo apipintos ir Demetrai su Persefone skirtos Eleusino misterijos. Mitas: Demetra, netekusi dukters Persefonės, nustojo juoktis, ir žemė nustojo vesti vaisius. Norėdama pralinskminti Demetrą, tarnaitė Jamba (arba Baubo) pradėjo nepadoriai šokti, ir Demetra prajuko, pradėjo valgyti ir gerti. Jos juokas atgaivino žemę, atėjo pavasaris (paraleli versija – Persefonė laikinai grįžo iš Hado karalystės). Agrariniuose ritualuose žemė suvokiama kaip moters kūnas, Į ją beria sėklas. • Kad derlius būtų geresnis – laukuose poruojasi, kalba nešvankybes, nepadoriai šoka, juokiasi. • Meilės, vyno ir malonumų temos ateina iš Dioniso švenčių falinių ritualų, kaip ir juos lydintis juokas. Velykinis juokas – risus pascalis • Dievo ir gamtos prisikėlimas. • Kunigo juokeliai per velykines mišias. • Obsceniniai gestai bažnyčioje. • Velykos žymi Gavėnios pabaigą, tai reiškia, kad galima valgyti mėsą, mylėtis, džiaugtis. • Naktinės orgijos laukuose – agrariniai ritualai. Ritualinio juoko pėdsakai tautosakoje Rusų pasaka apie Nesmejeną • Nesijuokia dėl nežinomos priežasties. • Ją ves tas, kuris prajuokins ir atpažins jos požymius. • Nesmejeną prajuokina gyvūnėliai, letenėlėmis valantys drabužius; žąsinas, prie kurio viskas limpa; šokančios kiaulaitės. Vladimiro Proppo aiškinimas • Karalaitė panaši į Demetrą. • Agrarinėje visuomenėje gyvybę ir vaisingumą skatinantį juoką (Demetros arba besišypsančių karalaičių juoką) pakeičia ritualinė erotika. • Pasakoje šokančios kiaulaitės – seksualumo simbolis. • Karalaitei reikalingas tas, kuris ją ne tik prajuokins, bet ir atpažins jos požymius – bus vertas jos partneris (pirmiausia, seksualine prasme). • Todėl karalaitei reikia jaunikio. Lietuvių pasaka B. Kerbelytės pasaka klasifikuojama pagal “juokingus radinius”: gaidžiukėliai, šuniukėliai, rateliai, kultuvėlės. Tačiau pradžioje dar yra prijunkusio į salyklą kiškio motyvas (plg. velykinė kiškio simbolika). Juoko priešprieša – gėda Juokas – Gėda • Intelektualus - Intelektuali • Kūniškas - Kūniška • Nevalingas - Nevalinga • Išraiškingas: iššiepti dantys - Išraiškingas: veido raudonis • Išorinis - Vidinė • Garsus – Tyli • Užkrečiantis kitus – Individuali KOMEDIJA Komedija - dramos žanras, tiesiogiai kildinamas iš Dionisijų komo eitynių dainų, taigi antrosios mirštančio ir atgimstančio dievo ritualo dalies. Aristotelis komediją siejo „su atlikėjais falinių dainų, kurios dar ir šiandien daugelyje miestų yra išlikusios ir dainuojamos“ (Poet. 1449a) Komedijos tematika formavosi per ryšį su vaisingumo kultais, kurį patvirtina ir komedijos metras – jambas. Iš čia kilo jų „cinizmas“: pilvo ir gėdingų troškimų, geidulių, „žemosios“ motyvacijos temos. Šios temos susiklostė kaip priešingos tragedijos temoms – likimui, aukai, kančiai. Parodija – mėgdžiojimas, kai didinga forma užpildoma niekingu turiniu. Antikoje – išvirkščias dievo garbinimas – kultinė parodija. Tikslas – nuslėpti dievybę. Pradžioje tragedija ir komedija buvo viena ir tas pat. Vėliau – klasikiniame Antikos teatre (V a.pr.Kr.) – komedija užbaigdavo trijų tragedijų seką. Yra daugybė kultūros reiškinių, kurių nevadiname komedijomis, bet kurie yra gavę komišką / draminį / teatrinį impulsą. Nes būtent teatras / drama yra komedijos ištakos. Tarkim, romanas, kuris neišsiverčia be komedinių elementų. Komiškasis impulsas yra įrašytas tose naracijos formose, kurioms rūpi socialinės klasės, sekso, pinigų, neištikimybės ir santuokos reiškiniai bei temos. Antikinė (senoji) komedija Šešėlinis tragedijų antrininkas, parodijavo dievus. Aristofanas parodijavo tragedijų stilių, žaidė su tragiškojo herojaus kalbėjimo maniera. Kai kultinė parodija komedijoje pasisuko žmonių link, jos taikinyje atsidūrė visi reikšmingiausi Antikos tragikai – Sofoklis, Aischilas, Euripidas, įtakingiausias filosofas – Sokratas, taip pat Atėnų valdovas Kleontas. Nietzschės veikalas Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios: būtent kalba skyrė tragiškus herojus nuo paprastų žmonių. Kai tragedijos kalba tapo ir auditorijos kalba (Euripido kūryboje), tragedija prarado galią kurti per Dionisijas naują polių, ir senoji graikų tragedija baigėsi. Tragediją pakeitė naujoji komedija su personažais vergais, jų juoku ir nesibaigiančiomis gudrybėmis ir apgavystėmis. Graikų komedijos etapai 1. Senoji komedija (Aristofanas, V–IV a.pr.Kr.). 2. Vidurinioji komedija, IV a. (neišliko), bet pagrindiniai skirtumai, kaip mano tyrinėtėjai, nuo senosios šie: neliko choro, politinių veikėjų kritikos, taip pat – “asmeninio” išjuokimo. 3. Naujoji komedija V a. (pvz., Menandro “Bambeklis”), romėnai Plautas ir Terencijus naudojo jo siužetus: meilės intrigos ir prastuoliai veikėjai. Platonas, Puota, arba apie meilę • Puota pas Agatoną, laimėjusį tragikų varžybas (416 m.pr. Kr.), vadinasi, švenčiamos Dionisijos. • Pokalbis apie meilę: Aristofanas pasakoja androginų mitą; Sokratas įrodinėja, kad meilė atsiranda iš trūkumo. • Pokalbį pertraukia įsiveržianti komo eisena, vedama Alkibiado. • Alkibiadas šlovina Sokratą, lygindamas jį su selenais. Puotoje Sokratas užsimena, kad vienas ir tas pats autorius turi rašyti ir komedijas, ir tragedijas. Ką turi omeny Platonas, kuris rašo Puotą? Juo labiau, kad tokia praktika neegzistavo – nebuvo autorių, kuriančių abiejuose žanruose (ir komediją ir tragediją). Ar Platonas nėra šis autorius? Jo herojus – Sokratas –galiausiai yra tragiškas tikrasis herojus. Nes Puota nėra jo gyvenimo istorijos pabaiga. Tikrasis finalas – Sokrato teismas ir jo mirtis – papasakotas dialoge Faidonas, arba apie sielą. Faidonas, arba apie sielą Dialoge pasakojama apie paskutines Sokrato valandas. Pabaigoje Sokratas nusiprausia, atsisveikina su mokiniais, išgeria nuodus ir miršta. Sokratas nėra kaltas, bet jis atsisako bėgti, ir pasitaręs su savo demonu lieka Atėnuose, kad mirtų. Platonas šiuose dialoguose sukuria tragedijos siužetą, kuriame nuo laimės judama link nelaimės. Puotoje yra dvi komedijos. 1. Viena pasakoja Sokrato kasdienybę, nes pastaroji priklauso komedijos sričiai: baigiantis puotai, visiems iškritus miegoti, Sokratas, nebeturėdamas su kuo kalbėtis, pakyla ir eina dirbti savo kasdienių darbų: nusiprausia ir traukia į likėjų mokyti (būtent tokiam, tik nužemintam vaidmeny jis pasirodo Aristofano Debesyse). 2. Kita komedija randasi iš nusigėrusio Alkibiado sukelto chaoso, meilės temos, Sokrato šlovonimo – tai ritualinė komedija. Sokrato tragedija paskęsta komiškame girtumo ir seksualumo chaose. Thimoty Gould: Puota nurodo į tam tikrą tragedijos savybę būti susijusia su komedijos ir vienadienio triumfo scenomis. Ibid.: Komedijos ir tragedijos esmė yra ta pati, arba labai panaši. Filosofinė komedijos esmė Komedijos savitumą lemia jos kilmė iš Dionisijų švenčių, o ne komiškumas ir ne aplinkybė, jog komedija didele dalimi apima sritį, kurios reiškiniai verčia mus juoktis. Komedija susijusi su švente – pasaulio ir žmonių būsena, kai pamirštama praeitis ir žvelgiama į ateitį (prisiminkim Bakhtiną) Aristotelio apibrėžimas, kad komedija imituoja žmones, prastesnius, nei mes, tinka senajai komedijai, Aristofanui, bet netinka vėlesnei komedijai. Yra “aukštesni” ir “žemesni” komedijos personažai, ir į pirmuosius mes nežiūrime iš aukšto. Kas išlieka, tai ta aplinkybė, jog Hamletas, nors ir apsimesdamas kvailiu, negali tapti klounu, - negali išvengti tragiško likimo. Komedijos funkcija (ir šiandien) Draminė komedija nėra tik grynas juoko malonumas iš žemesnių už mus. Ji įtraukia ir mūsų pačių blogio atpažinimą ir todėl artumą bendram likimui / skausmui. Tikrasis juokas retai būna atsakas į atpažinimą, ir daug dažniau – atsipalaidavimas, “kuriuo mes apdovanojami kovoje dėl pripažinimo” (Gould). Arba juokas komedijoje veda prie ko nors geresnio, arba jis niekam nereikalingas. Svarbiausios temos svarstant apie komediją: 1. Kalba. 2. Politika. 3. Žiūrovų institucija. 4. Lytis ir instinktas. 5. Žmogaus ir iki-žmogaus skirtis. 6. Buvimas ties paties chaoso riba. Komedija vs tragedija Skirtingi finalai: liūdnas ir linksmas. Tragedijoje – iškilminga mirtis-aukojimas. Komedijoje – padūkęs žiaurumas, grynas malonumas, kurį suteikia laikinas tvarkos ir įstatymų nepaisymas. Tragedija vaizduoja kilnų individą. Jis supriešintas su miesto, polio, įstatymais. Žūsta ir miestas, ir individas: jie rituališkai aukojami. To reikia miesto atsinaujinimui. Herojus – šio atsinaujinimo pagrindas. Jis išlieka atmintyje ir yra bendrai garbinamas. Tragedijos katarsis numano visas šias transformacijas. Komedijai būdinga seksualinė ir politinė transgresija. Naujoji komedija vaizduoja gudrų vergą ar geismų apsėstą gašlią porelę. Jie pažeidžia paprotį ir elgesio konvencijas. Su jais minia / žiūrovai susitapatina, kartu išgyvena visų moralinių ribų peržengimo malonumą, kuris yra komedinis katarsis. Komedijos laiminga pabaiga Tragedijos polinkis sunaikinti arba išstumti herojų komedijoje apverčiamas, ir ji kaip žanras visada domisi sąjunga, kurią paprastai išreiškia vestuvių motyvas. Senojoje komedijoje triumfuoja ir į vestuvių puotą kviečia ne jaunuolis, o senis, kaip, pvz., Aristofano Taikoje (naujojoje komedijoje triumfuoja įsimylėjusių porelė). Lėlių teatro komedija: Pančas ir Džudė • Kelių laipsnių parodija: žmonių teatro, tragedijos ir lėlių teatro tragedijos. • Pančas yra primityvus komiškas triksteris. • Patrauklus dėl stilizuotos agresijos ir piktadarysčių. • Parodijuoja nusikaltimą ir bausmę. • Laisvės utopija, kuri įgyvendinama spektaklio metu ir po jo pasibaigia. Komedija ir politika Komedija yra tuo pat metu seksualinė ir politinė. Politinė – t.y. kilusi iš poliaus. Seksualinė – susijusi su instinktais, su Dioniso orgijų juslingumu, vadinasi, ir su teatru. Seksas, šiuo atveju, įvardija vieną esminių (a)politiškumo būsenų. Seksas – žmogaus seksualinių būsenų, troškimų ir nepasitenkinimų sritis, pavojinga jo politiškumui. Būtent ši būsena padaro politiką galima ir būtina. Veikia žiūrovą / auditoriją: nurodo ryšį su numanomu piliečio statusu, kuris yra priešingas individo ištirpimui beasmenėje minioje, instinktų ir jų sukeliamų konfliktų ir skausmo minia. Komedijoje, kuri peržengia bet kokias ribas, visgi yra kalba, kuri atskiria gyvulio riksmą nuo žmogaus žodžio, barbarą nuo civilizuoto žmogaus. Atviras komedijos finalas Visos komedijos yra apie kažką naujo, kas turi pasirodyti, - ir tai komedijos siekiamybė (Gould). Dažna Charlie Chaplino filmų pabaiga: herojus vienas einantis plačiu keliu, vedančiu link tolių. Rodomas kaip išeinantis, atradęs būdą pabėgti iš baisaus miesto. Nes išlikti įmanoma tik nuotykio forma. Pergalės pojūtis, išreikštas išėjimu. EUROPOS JUOKO ISTORIJA IR GEOGRAFIJA Proppas: “Kad galėtume išspręsti ritualinio juoko klausimą, turime atsiriboti nuo savo komiškumo sampratos. Mes juokiamės ne taip, kaip buvo juokiamasi kažkada anksčiau”. Postmodernizmas atgaivino juoko istorijos idėją. Iš dalies, Bachtino knygos apie Rabelais vertimų į prancūzų, anglų ir vokiečių kalbas dėka. Prancūzų Analų mokyklos atstovas Jacque’as Le Goffas su entuziazmu pritarė Bachtino cituojamai Herceno minčiai apie juoko istorijos kūrimą. Le Goffas pats pateikė Vakarų Europos viduramžių juoko analizę. Yra tiriamos vertybės, mentalitetai, praktikos ir estetika, kurie savo ruožtu yra kompleksiški dariniai. Atskleisti, ką visuomenė galvojo apie juoką, kokią teorinę poziciją adaptavo ir kaip juokas įvairiomis formomis funkcionavo visuomenėje. Susitelkti ties komiškumo samprata ir juoko specifika tiriamuoju periodu. Antikоs juoko teatras Antikos filosofai nekūrė juoko teorijų, o jų ištaros apie juoką yra paskirų įžvalgų lygmens ir pasirodo platesnės problematikos kontekste – pedagogikos, moralės, retorikos, poetikos. Antikos filosofijos savitumas – adekvatus filosofinio mąstymo ir mąstytojo laikysenos (elgesio) ryšys. Žymiausias taip suprantamos filosofijos pavyzdys yra Sokratas, kurio filosofinė kūryba, anot Pierre’o Hadot, – jo gyvenimas ir mirtis. Platono (422–347 m. pr. Kr.) dialoge Filebas Sokratas svarsto apie malonumo ir skausmo mišinį, kurį patiria stiprių jausmų apsėsti žmonės arba tragedijos žiūrovai. Nes pyktis, liūdesys, meilė, pavydas ir panašūs jausmai, keldami kančią, kartu yra ir be galo malonūs. Taip pat ir žiūrint komedijas – mūsų siela patiria liūdesio ir malonumo mišinį. Tai sunkiau suprasti, nes juokiamės iš dalykų, kurie yra blogis. Žmogaus ydų – pirmiausia tų, kurios kyla nepažįstant savęs: žmonės įsivaizduoja esą turtingesni, gražesni ir protingesni, nei iš tikrųjų yra. Blogio subjektai, kaip ir visa žmonija, jie gali būti padalyti į dvi dalis – tuos, kurie yra stiprūs ir galingi, ir tuos, kurie tokie nėra. Silpnieji, kurie išjuoktì negali atsikeršyti, Sokrato manymu, yra iš tiesų juokingi. Galingojo kvailybė greičiau sukelia neapykantą nei juoką, – tiek realiame gyvenime, tiek scenoje. Bet jeigu juoką sukelia juokingos tavo draugo savybės? Tu juokiesi iš jo nelaimės ir patiri džiaugsmą, kylantį iš pavydo jam, kuris, kaip ir bet kokia yda, susijęs su skausmu. Tad juokiantis mūsų malonumas sumyšta su skausmu. Vadinasi, komedijos kelia jausmų, kurie yra būdingi tragedijoms, ir atvirkščiai. Taip esti ne tik scenoje, bet ir „visoje gyvenimo tragedijoje ir komedijoje“. Platono Valstybė III knygoje aptariama jaunimo auklėjimui žalinga poezija. Greta nepageidautinos poezijos, kuri gali kelti mirties ir Hado baimę bei gailestį dėl žuvusių artimųjų ar nesėkmės apgailestavimus, minima ir tokia, kuri gali kelti juoką: – Bet mūsų jaunuoliai neturi pasiduoti ir juokui. Mat kai žmogus smarkiai juokiasi, didelis juokas beveik visada virsta visai priešinga nuotaika.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!