Teodicėjos problemos dostojevskio kūryboje ugdymo aspektu

ĮVADAS Žmogaus buvimo pasaulyje, jo vilties ir nusivylimo, kančios ir tikėjimo problemos visada, kol gyvas žmogus, bus aktualios, todėl magistro darbo „Teodicėjos problemos F. Dostojevskio kūryboje“ temos pasirinkimas neatsitiktinis. Darbo tikslas – išsiaiškinti, ar teodicėjos idėjos, įvairių epochų filosofų keltos ir nuodugniai išanalizuotos F.Dostojevskio kūryboje, vis dar yra aktualios šiandien. Darbe keliami šie uždaviniai: 1. Atskleisti teodicėjos teorijos esmę. 2. Pristatyti teodicėjos atstovų keltas idėjas. 3. Išanalizuoti teodicėjos idėjas F.Dostojevskio kūriniuose. 4.Praktiniu tyrimu išsiaiškinti, ar 10 – 12 klasių moksleiviams yra artimos teodicėjos idėjos. Hipotezė. Teodicėjos keltos problemos tebėra aktualios ir mūsų laikų visuomenei, ypač jaunimui. Suformuotas tikslas bei uždaviniai lėmė atitinkamą darbo struktūrą. Darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, priedai, šaltinių ir literatūros sąrašas, santrauka lietuvių bei anglų kalbomis. Pirmame skyriuje atskleidžiamas teodicėjos teorijos pagrindas, pristatomi teodicėjos srovės atstovai - filosofai, mąstytojai. Pristatomos ir analizuojamos šių filosofų keliamos filosofinės idėjos. Antroje dalyje analizuojami ir interpretuojami F. Dostojevskio grožinės literatūros teodicėjos krypties kūriniai. Trečia magisto darbo dalis skirta praktiniam tyrimui. Tiriamos temos pagrindas. Įsigilinti į teodicėjos problemą paskatino dabartis. Materialios gerovės, dažnai sutapatinamos su tokiais dalykais kaip laimė, palaima įsigalėjimas, padarė žmogų dvasiškai silpną. Praradęs gerai apmokamą darbą ar sąskaitą banke jis grimzta į skausmo ir kančių liūną. Žmogaus kančia, jo nuoskauda, sąmyšis, netikėjimas, viltis ir atgaila– su tokiais išgyvenimais susiduria kiekvienas. Noras suprasti „už ką man visa tai“ arba „kodėl būtent aš“ skatina žmogų rinktis: ieškoti savo nelaimės priežasčių arba įširsti, nusprendus, jog Dievas neteisus ir negailestingas, o pasaulis netobulas. Dauguma ieškančiųjų išsigelbėjimo krikščioniškame tikėjime linkę Dievą teisinti, tačiau, ar visada jie nedejuodami priima skausmą ir kančią, kai į juos atsisuka Dievo rūstybė? Tokiomis akimirkomis žmogus pradeda dvejoti. Priežasčių ieškojimas neretai nukreipia mintis į praeities klaidas, ateityje verčia amoraliai elgtis arba nusidėti. Kas bebūtų apmąstymų pagrindas, tačiau savaime suprantamas yra žmogaus troškimas suvokti savo gyvenimo esmę esant sunkiausiems išbandymams, atrasti tiesos grūdą, išsiaškinti savo sudėtingos būsenos priežastį. O teodicėja, kaip žinoma, ir yra pastanga derinti mylinčio, visagalio ir visažinio Dievo sampratą su blogio egzistavimo Dievo sukurtame pasaulyje patirtimi, noras „pateisinti“ Visagalį. Nuo Jobo laikų žmonės bando suvokti teisiųjų kančių priežastis. Deja, kaip ir Jobas, jie dažniausiai įtikinamo atsakymo nesulaukia. Darbe nagrinėjamos Antikos filosofą Epikūro filosofinės pažiūros, Viduramžių mąstytojo šv. Augustino, vokiečių filosofą G.Leibnico pamąstymai teodicėjos tema. Analizuojami I. Kanto ir racionaliojo B. Raselo filosofiniai ieškojimai. Buvo naudingas ir A. Maceinos darbas „Jobo drama“. F. Dostojevskio kūrinius galima laikyti vienu dideliu teodicėjos problemos komentaru. Dėl to reikėtų ypatingai pabrėžti, kad teodicėjos problema buvo sunkių rašytojo abejonių dėl Dievo egzistavimo šaltinis. Rašytojo romanuose atsispindi keletas teodicėjos problemos aspektų. Kelia nuostabą, kad F. Dostojevskio kūriniuose persipynę tikėjimas Dievu ir abejonės dėl jo egzistavimo, netgi jo atsižadėjimas. Polemika dėl Dievo egzistavimo ypatingai juntama vėlyvuosiuose rašytojo kūriniuose. Juose rašoma apie keistą „Madonos“ ir „Sodomos“ idealų derinį žmogaus širdyje. Labai keistu būdu žmogaus prote ir širdyje gali sutilpti tikėjimas ir netikėjimas Dievu. Kitas problemos aspektas, aptariamas darbe, - žmogaus ir, svarbiausia, „nekalto“ kūdikio kančia. „Kodėl nekalti kūdikiai turi kentėti? Ar jų kančią galima pateisinti pasaulio harmonija?“ Klausimai dažnai šokiruojantys, verčiantys sudrebėti pasaulinę visuomenę. Literatūroje bandymas aprašyti nekaltų kūdikių kančias nėra naujas, tačiau F.Dostojevskis pirmas bandė filosofiškai paaiškinti panašias kančias, rasti visos žmonijos gyvybių valdymo šaltinį ir mechanizmą. Teisumas, išpirkimas, pirmapradė nuodėmė, tikėjimas – pagrindinės sąvokos, kuriomis mąstydamas remiasi rašytojas. Ne mažiau aktualus klausimas, svarstomas darbe, – žmonijos ateitis. Netgi galimybė dalyti žmoniją į išgelbėtuosius ir atstumtuosius privertė F. Dostojevskį rimtai susimąstyti. Todėl rašytojas, remdamasis teodicėja, siūlo savo būsimos pasaulėtvarkos viziją. Darbo naujumas, aktualumas. Magistro darbe norima išsiaiškinti, ar šiandien yra aktualios pamatinės teodicėjos idėjos, todėl atliktas praktinis tyrimas. Ir tai pagrindžia darbo naujumą. Tyrimui atlikti naudotas anketavimo metodas. Klausimyną sudaro dvidešimt klausimai. Anketoje pateikti klausimai yra autentiški, suformuluoti visiškai savarankiškai, remiantis pagrindinėmis teodicėjos idėjomis. Tyrime dalyvavo 84 šešiolikos-devyniolikos metų (10-12 klasių) mokiniai. Tyrimo metu moksleivių klausiama, ar jie pritaria teodicėjos atstovų idėjoms. Kai kurie klausimai prašo išsamesnio paaiškinimo. Atliekant praktinį tyrimą buvo susidurta su tam tikrais sunkumais – su moksleivių nenoru bendradarbiauti. Į uždarus klausimus moksleiviai atsakinėjo gana greitai ir aktyviai, tačiau ne į visus. O į atvirus klausimus atsakymų gauta žymiai mažiau negu apklausoje dalyvavo mokinių. Respondentų tyrimams apibendrinti naudotas statistinis metodas. Atlikta rezultatų analizė bei apibendrinimas. Metodologinis pagrindas. Renkant, klasifikuojant, interpretuojant, lyginant, sisteminant medžiagą naudotasi aprašomuoju metodu. Atlikta literatūros kūrinių analizė. Studijuota literatūra. Siekiant išsiaiškinti teodicėjos esmę ir pagrindinius filosofijos bruožus, naudotasi įvairia literatūra. Susipažinimui su filosofinėmis idėjomis naudotasi filosofijos darbais: A. Augustinas „Išpažinimai“, G.Leibnicas. Raštai, T.4, I. Kantas „Traktatai ir raštai“, B.Raselas „Kodėl aš ne krikščionis“, A.Maceina „Jobo drama“. Mąstytojų pagrindinės teodicėjos idėjos apžvelgiamos J.Baranovos knygoje „Etika : filosofija kaip praktika“, kuri buvo itin naudinga, analizuojant teodicėjos idėjas. Taip pat, rašant šį darbą, naudotasi: E.Solovjevas „Praeitis aiškina mus“, A.Maceina „Didysis inkvizitorius“, E.Červinskienė „Dostojevskis“. Ypač naudingi tiriant pasirodė moksliniai straipsniai: J.Balčius „Dorovinė ir soterologinė kančios prasmė Antano Maceinos filosofijoje“, D.Čiočytė „Teodicėjiniai motyvai lietuvių literatūroje: universalumas ir specifika“. Taip pat perskaityti su teodicėja susiję F.Dostojevskio grožinės literatūros kūriniai. Magistro darbe analizuojami ir interpretuojami F. Dostojevskio romanai: „Broliai Karamazovai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Demonai“, apysakos. Taip pat darbe panaudotos ištraukos iš F. Dostojevskio knygų „Žmogaus sugrįžimas“ ir „Laiškai“. 1. TEODICĖJOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI IR FILOSOFINĖS IDĖJOS ATSTOVAI Teodicėja – filosofinės ir teologinės pastangos derinti mylinčio, visagalio ir visažinio Dievo sampratą su blogio (nelaimės, kančios, kaltės, mirties…) egzistavimo žmogaus ir gamtos pasaulyje patirtimi. Etimologinė termino reikšmė ir yra „Dievo pateisinimas“ (gr. theos, dievas, ir dikē, dikaia – teisė, teisingumas). Teodicėja– tai teoriniai argumentai, kuriais siekiama pateisinti žmogaus kančią Dievo visagalybės ir gerumo akivaizdoje, tai bandymas apginti Dievo gerumą esant tiek blogio pasaulyje. Viena Biblijos knygų –Jobo Knyga- tiesiog skirta šiai problemai nagrinėti (žr. „Jobo išbandymai“). Pradedant Joba, žmonės bando suvokti, dėl ko kenčia teisieji. Deja, dažniausiai, kaip ir Joba, į savo klausimus įtikinamų atsakymų neranda. Jonas Auksaburnis apie tai pasakė: „Aš žinau, kad viską Tu darai teisingai, bet būdo, kaip tai daroma, nesuvokiu. Ar žmonės sužinojo apie tai ką nors daugiau? Ne. Jie net nesulaukė atsakymo, kad jų palikuonys tai sužinotų ir daugiau neklausinėtų. Jie tik domėjosi, kodėl neteisieji skęsta turtuose, tačiau atsakymo ir į šį klausimą negavo; o dabartiniai nori žinoti daugiau už juos, nes dabar kyla daug daugiau klausimų, negu tada.“ (Златоуст, 1991: 186). Jobas- labai geras žmogus- praranda vaikus, turtus, suserga netikusia liga. Jobas nuolatos klausinėja Dievo, kodėl ir už ką jam tokios kančios? „Dievas su manim neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą“ (Biblija arba Šventasis Raštas, 1998: Job 19,6). Prieštaravimas tarp Dievo visagalybės ir blogio egzistavimo pasaulyje yra pagrindinis filosofinės Dievo refleksijos klausimas. Filosofiškai svarstant Dievo buvimo galimybę, esminis keblumas yra ne gamtamokslinio pasaulėvaizdžio duomenys (gamtamokslinis pasaulėvaizdis gali būti interpretuojamas ir ateizmo, ir teizmo filosofine perspektyva), o blogio, nepelnytos kančios egzistavimas. Graikų filosofas Epikūras yra teigęs: jei egzistuoja visagalis ir tobulai geras Dievas, tai neegzistuoja blogis, tačiau blogis egzistuoja pasaulyje. Vadinasi, visagalis ir tobulai geras Dievas neegzistuoja (Čiočytė, 2012: 173). Nors teodicėjos terminas pradėtas vartoti tik XVIII a., kančios ir blogio santykis su dievybe rūpėjo įvairioms filosofinėms ir religinėms tradicijoms nuo seniausių laikų. 1.1. Aurelijaus Augustino teodicėjos argumentai Krikščionybės kontekste nepelnytos kančios problema itin aktuali. Krikščioniškosios teodicėjos mintis krypsta šiomis linkmėmis: - Dievas yra begalinė paslaptis visais atžvilgiais, įskaitant ir blogio problemą. - Kūrėjas leidžia kančią todėl, kad žmonių sielos galėtų augti ir tobulėti, „tad kančia yra ne tik blogis, bet ir dvasinio tobulėjimo sąlyga: per kančią žmogus tampa moraliniu subjektu“ (Čiočytė, 2012: 175). - Pabrėžiamas pasirinkimo laisvės reikšmingumas: negalėdamas pasirinkti blogio, žmogus negalėtų pasirinkti ir gėrio, neturėtų laisvos valios, – o be laisvės nebūtų įmanoma meilė (Čiočytė, 2012: 175). Gėrio ir blogio vertinimas, jų identifikavimas- problematiškiausi A.Augustino filosofijoje. Viena vertus, pasaulis- Dievo kūrinys ir negali būti negeras. Kita vertus, pasaulyje neabejotinai egzistuoja blogis. Apibūdindamas teodicėjos sampratą arba gindamas Dievo kūrinio tobulumą, A.Augustinas pažymi, kad blogis ne Dievo, o laisvosios kūrybos produktas. Dievas sukūrė gerą pasaulį, bet jį užnuodijo piktoji dvasia. „Dėl to, kad mes darome blogus darbus ir kenčiame Tavo teisingą teismą, kalta laisvai savo sprendimus priimanti valia. Mane kėlė prie Tavo šviesos, bet aš taip pat žinojau, kad turiu savo laisvą valią, kaip kad žinojau, jog gyvenu. Kai aš ko nors norėjau ar nenorėjau, tvirtai žinojau, kad ne kas nors kitas, o būtent aš noriu arba nenoriu, ir jau beveik suvokiau, kur mano nuodėmės priežastis“ (Августин, 2008: 356). Blogis suvokiamas kaip nuokrypis nuo gėrio, žmonijos nuopuolio pasekmė. Pasak Augustino, jeigu žmogus yra kažkoks gėris ir jeigu jis gali teisingai elgtis tik tada, kai pats nori, jis nusipelnė turėti laisvą valią, be kurios negalėtų teisingai elgtis. Juk reikia tikėti, kad Dievas ją davė ne tam, kad nusidėtume. Tad pakankama priežastis, dėl kurios privalėjo ją duoti- žmogus be jos negali teisingai gyventi. Laisvą valią privalu „pripažinti ir gera, ir Dievo duota, ir... veikiau reikia smerkti blogus šios gėrybės naudotojus negu kaltinti jos davėją, esą šis neturėjęs duoti“( Augustinas, 2001: 235, 117). Su laisva valia susijusi ir kita tezė: blogis nėra absoliučiai priešingas gėriui. Jis tik gėrio trūkumas, jo reliatyvi pakopa. Nėra absoliutaus blogio, tik gėris yra absoliutus. Pyktis kyla ten, kur niekas nedaroma gerai, pyktis- aukščiausiųjų tikslų neigimas, tai puikybė arba geidulingumas. Puikybė kyla iš troškimo gyventi be Dievo, geidulingumas - iš aistrų, skirtų kūniškiesiems poreikiams tenkinti. Kitas Augustino teodicėjos argumentas teigia, kad blogis ne tik neardo pasaulio harmonijos, priešingai- jis jai reikalingas. Pasaulio harmonijos netrikdo nei nusidėjėlių atpildas, nei šventųjų aukštinimas. „Pasak Augustino, Dievas iš esmės galėjo sukurti Visatą, kurioje nėra blogio. Tačiau pasaulis, kuriame gyvena laisvos būtybės, galinčios būti ne tik gėrio, bet ir blogio šaltiniais, teologo nuomone, žymiai geresnis už tą mechaninį pasaulį, kuriame nėra moralinio pasirinkimo galimybių. Apie blogį galima kalbėti tik todėl, kad yra gėris. Prie šio argumento jis dar prideda metafizinę daiktų sukūrimo iš nieko sampratą. „Niekas“ yra pamatinis blogis – ir fizinis, ir moralinis. Tvarka, grožis, forma ir vienybė kyla iš gėrio ir yra gėris. Kadangi žmogus, kaip ir bet koks kitas kūrinys, sukurtas iš nieko, tad jis yra neabsoliutus, netobulas gėris“ (Baranova, 2002: 144). 1.2. G.Leibnico požiūris į teodicėjos problemą Teodicėjos terminą pirmasis pavartojo vokiečių filosofas Gotfrydas Leibnicas prancūzų kalba parašytame veikale „Teodicėja: Apie Dievo gerumą, žmogaus laisvę ir blogio priežastį“ (Essais de Théodicée sur la bonté de Dieu, la liberté de l’homme et l’origine du mal, 1710). G. Leibnicas Dievo teisingumą aiškino teorija apie optimalų (geriausią iš visų įmanomų) gėrio ir blogio elementų derinį žmogaus patiriamajame pasaulyje. Leibnicas skiria tris blogio rūšis: metafizinis, fizinis ir moralinis. Metafizinis blogis - paprasčiausias netobulumas, fizinis- kančia, moralinis- nuodėmė. Svarbu, kad teodicėjos požiūriu, mūsų pasaulis- pats geriausias pasaulis iš visų. Pasaulį, kaip tobulą visumą, sudaro elementai, kurie be visumos konteksto atrodo netobuli. Bet koks kūrinys iš prigimties yra ribotas ir tas ribotumas yra savaime būtino „metafizinio blogio“ priežastis. Iš prigimties blogis priklauso gėriui kaip netobulumas tobulumui, atsiranda kaip gėrio trūkumas ar jo nebuvimas. Blogis yra negatyvi gėrio sąlyga, jo pasiekimo būdas, geresnio pasaulio pagrindas. G. Leibnico nuomone, Dievas blogio nenori, tik leidžia jam būti: „mes įrodysime, kad blogio kitas šaltinis, jis (blogis) atsiranda ne iš Dievo valios ( todėl teisingai kalbama apie blogio kaltę), jis (Dievas) blogio nenori, o tik leidžia jam būti. Tačiau, kas ypač svarbu, mes įrodysime, kad Dievas leido nusidėti ir nutikti visokioms nelaimėms, netgi galėjo skatinti jų atsiradimą. Dėl savo šventumo ir dėl savo aukščiausio gerumo galėjo padėti be nuostolių jas išgyventi, nors Dievas, žinoma, galėjo ir neleisti viso šito blogio“ (Лейбниц, 1989: 61). G.Leibnicas, iš esmės sutikdamas su A.Augustino argumentais, abejoja dėl gimtosios nuodėmės, kuri persekioja žmogų ir yra jo kančių priežastis: „gimtoji nuodėmė visiškai netrukdo pasauliečiui dorai elgtis, daryti gerus darbus, skatinamus gėrio prado be jokių piktų kėslų ir be nuodėmingų minčių. Tikiuosi, man bus atleista, jei taip manydamas, prieštarauju šv. Augustinui, be abejonių didžiam žmogui“ (Лейбниц, 1989: 62). „Nuo Leibnico laiku mėginama rašyti sistemingas teodicėjas, vadinasi, Dievo pateisinimą, nes blogis yra amžinas Dievo šaukimas į teismą“ (Balčius, 2007: 7). Neatsiejamas Leibnico ir A. Augustino požiūris nagrinėjant teodicėjos problemą yra nenuginčijamas Dievo egzistavimas. Vokiečių filosofas I. Kantas nagrinėdamas gėrio ir blogio problemą pasaulyje rėmėsi pačio žmogaus moralinėmis vertybėmis, abejodamas teodicėjos idėjų teisingumu. 1.3. I. Kanto ir B. Raselo filosofinių teodicėjos bandymų kontrargumentai Mąstydamas apie religijos ištakas, I. Kantas analizuoja doros pradmenis, pagrįstus žmogaus ir Dievo santykiais. Filosofas nurodo tris Dievo pažinimo etapus: - „Natūrali“, ateistinė žmogaus būsena; - „Tarnystė Dievui“- labiausiai, pasak I. Kanto, paplitęs religijos tipas. Šiame etape žmogaus tikslas- Aukščiausiojo palaima, gaunama laikantis tikėjimo dogmų ir apeigų. Žmogus tikisi, kad be jo paties pastangų Dievas padarys jį laimingą. „Iš esmės tai sandėrio „Tu man, aš tau“ principas“ (Кант, 1980: 23). Dvasininkas yra tarpininkas ir apeigininkas; - Sąmoningas tikėjimas. Tai absoliutus, be išskaičiavimo ir be atsakomybės perkėlimo aukštesniajai jėgai, tikėjimas gėriu. Tai gero gyvenimo būdo tikėjimas, kuris skatina žmogų siekti vidinio tobulėjimo. Šiuo atveju dvasininkas- mokytojas. (Кант, 1980: 23). Anot I.Kanto, Dievas sąmoningai tikinčiam žmogui ir yra moralinis įstatymas. Savo esė „Apie visų filosofinių teodicėjos bandymų nesėkmę“ filosofas nuodugniai analizuoja mūsų nagrinėjamą problemą sąmoningo tikėjimo požiūriu. I.Kantas pateikia tris pagrindines kūrėjo aukščiausiosios išminties pretenzijas: pirma, Kūrėjo šventumas- realaus pasaulio blogio atsvara; antra, Viešpaties kilnumas- kontrastas daugybei mąstančių pasaulio būtybių nelaimių ir kančių; trečia, Dievo teisėjo teisingumas priešpastatomas abejonėms, kylančioms matant šiame pasaulyje nebaudžiamus nuodėmingus žmones. Viešpaties valios šventumą ir moralinio blogio atsvarą galima pateisinti suvokiant, kad Dievo išminties samprata skiriasi nuo žmogiškosios išminties ir žmogui ji iki galo nesuvokiama; blogio neįmanoma nugalėti, nes jis grindžiamas žmogiškosios prigimties ribotumu- moraliai nusikalsta žmonės, o Dievas tik leidžia tam įvykti. I.Kantas kontrargumentuoja: kadangi žmogaus prigimtis ribota, todėl negalima suversti jam kaltės dėl viso pasaulio blogio ir apskritai manyti, kad jis yra moralinis blogis. Dievas negalėjo užkirsti kelio blogiui, nes blogio pagrindas slypi žmogaus prigimties ribotume. Atsakydamas į klausimą, ar teisus yra Dievas, leisdamas pasaulyje egzistuoti nelaimėms ir kančioms, I.Kantas svarsto: „Žmogaus gyvenime nelaimių yra daugiau negu džiaugsmo. Tai negali būti tiesa, nes kiekvienas, kaip bebūtų jam sunku, renkasi gyvenimą, o ne mirtį“ (Кант, 1980: 64). Skausmingų pojūčių persvara negali būti atskirta nuo žmogaus prigimties, ir , galų gale, Dievas mus apgyvendino šiame pasaulyje, kad prieš patekdami į rojų, patirtume kančių ir išbandymų, ir taip nusipelnytume būsimos palaimos. Akivaizdu, kad panašūs teiginiai I.Kantą stebina. Jei žmogus iš tikrųjų toks netobulas, tai kodėl Dievas jį tokį sukūrė. I.Kantas taikliai argumentuoja vienos indės žodžiais, pasakytais Čingischanui: „Jeigu tu nenori mūsų ginti, tai kam tu mus užkariauji?“ (Кант, 1980: 65). Filosofo netenkina teiginys, kad reikia kentėti, norint sulaukti būsimos laimės, kuri yra abejotina. I.Kantas teigia, kad Kūrėjas ir taip gali savo kūrinius padaryti laimingus, neversdamas jų kentėti. Remiantis I.Kantu, į ieškinį dėl Dievo, pasaulio teisėjo, neteisingumo tradiciškai pateikiami šie argumentai: „Už kiekvieną nusikaltimą bausmė neišvengiama, nes vidinis balsas (sąžinė) savo priekaištais kankina stipriau už furiją“ (Кант, 1980: 66). Šiame pasaulyje egzistuoja kaltės ir atpildo pusiausvyra, žmogui skirta patirti tiek gėri ir blogio, kiek jam lemta atsižvelgiant į jo protą, gudrumą ir aplinkybes, kuriomis jis gyvena. Kitame gyvenime viskas atvirkščiai: kiekvienas ten gaus tiek, kiek nusipelnys čia. I.Kanto prieštarauja: jei žmogus neturi sąžinės ir elgiasi nedorai, vargu, ar jis kada nors „išgirs“ sąžinės priekaištus. Vadinasi, nedoras žmogus iš principo nebus baudžiamas. Taip pat filosofas svarsto, kad mirties patale žmogus nebus Dievo nei baudžiamas, nei giriamas, todėl doram žmogui kančios siunčiamos ne todėl, kad jo sąžinė būtų švari, o todėl, kad ji yra švari. Taigi, kur teisybė? Pagaliau, anot I.Kanto, jei protas siūlo mums tikėti geresne ateitimi, tai kaip jis, remiantis logika, „gali tikėtis, kad įprastai šiame pasaulyje išmintingi dalykai, kitame pasaulyje bus neišmintingi?“ (Кант, 1980: 68). Filosofo manymu, visa ši teodicėja nepateisina moralinės pasaulėtvarkos išminties, nes šio pasaulio patirtis kelia abejonių. Tačiau filosofui nekyla abejonių dėl krikščionių tikėjimo Visagaliu geruoju Dievu pagrįstumo. I.Kantas tiesiog siūlo pripažinti, kad mūsų protas ribotas. Jis rašo: „Ne tiek svarbu yra demonstruoti išmintį, kiek sąžiningai prisipažinti, jog mūsų protas bejėgis. Svarbiau sąžiningumas, neleidžiantis žmogui meluoti, nors ir siekiant pačių kilniausių tikslų“ (Кант, 1980: 73). Daugeliui krikščionių tokios mintys atrodys nepagrįstos, o išvados apie visus teodicėjos bandymus- atvirai priešiškos. Iš tikrųjų, norėtųsi bent kokio atsakymo, nes, priešingu atveju, negalime prieštarauti skubioms ateistų išvadoms, kad Dievo nėra, nes pasaulyje viešpatauja blogis. Dar radikalesnis britų filosofo, analitinės filosofijos steigėjo B.Raselo požiūris į teodicėjos problemą. Savo esė „Kodėl aš nesu krikščionis“ jis klausia: kodėl taip dažnai teisieji kenčia, o nusidėjėliai yra laimingi? „Jeigu jūs siekiate, kad teisingumas nugalėtų, tai turite patikėti pomirtiniu gyvenimu, kuriame bus atkurta gėrio ir blogio pusiausvyra“ (Рассел, 1987: 104). Toliau B.Raselas teigia, kad mūsų pasaulis yra pavyzdinis ir vienintelis mums žinomas. Pagal tikimybių teoriją, jei teisybės nėra šiame pasaulyje, tikėtina, jog jos nėra ir kitame. Filosofas pateikia pavyzdį: „Tarkime, jūs gavote apelsinų dėžę, kurią atidarius paaiškėjo, kad visi viršutiniojo sluoksnio apelsinai sugedę. Tokiu atveju juk nepasakytumėte: „Giliau esantys apelsinai tikriausiai geri“. Jūs pasakytumėte: „Tikriausiai, visa ši siunta yra bloga“. Iš esmės, moksliškai mąstantis asmuo taip turėtų pasakyti apie visatą“ (Рассел, 1987: 104). Tai yra, B.Raselo žodžiais tariant, „moralinis argumentas prieš dievybę: šiame pasaulyje matoma neteisybė leidžia daryti prielaidą, kad pasaulis nėra teisingumo valdomas. Esė išsakoma mintis, jog blogio pasaulyje perversyvumas yra iššūkis krikščioniškajai Dievo sampratai“ (Čiočytė, 2012: 177). B. Raselo nuomone, žmonių tikėjimo Dievu negalima paaiškinti intelektualiais argumentais. Daugumai tikėjimas skiepijamas nuo mažens. Dar viena priežastis- žmogaus noras turėti angelą sargą, kuris tavimi pasirūpins. Nesvarbu kokiu požiūriu įvairių amžių filosofai nagrinėjo teodicėjos idėją, tačiau visi jie daugiau ar mažiau rėmėsi žymiuoju Evangelijos siužetu - Jobo Knyga. 1.4. Jobas - kenčiančio žmogaus simbolis Jobas – Senojo Testamento veikėjas. Apie jį rašė Tertulianas, Augustinas, I.Kantas, A.Maceina, F. Dostojevskis. Jobas - turtingas, vertas pagarbos, apsuptas artimųjų, nepaprastai atsidavęs Dievui žmogus. Velnias įkalbėjo Dievą išbandyti Jobo tikėjimą atėmus iš jo tai, ką šis turi. Užplūdus negandoms sunyko Jobo turtai, sugriuvo namai ir žuvo vaikai. Jobas nesudrebėjo. „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu“( Biblija arba Šventasis Raštas, 1998: Job 1,21). Paskui Jobas nuo padų iki viršugalvio apėjo dvokiančiomis votimis. „Jisai sėdėdamas pelenuose, šuke gramdė nuo savęs pūlius“( Biblija arba Šventasis Raštas, 1998: Job 2,8). Po truputį Jobas pradeda skųstis: „Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą“ (Biblija arba Šventasis Raštas, 1998: Job 19,6). Jobas nesuvokdamas priežasčių, nesuprasdamas, už ką Dievas jį taip baudžia, neslepia apmaudo: „Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė mano taką tamsybe. Jis nuvilko nuo manęs mano garbę ir nuėmė vainiką man nuo galvos. Jis triuškina mane iš visų pusių, išrovęs mano viltį kaip medį “( Biblija arba Šventasis Raštas, 1998: Job 19,8-10). Tuo metu ateina keturi Jobo draugai. Kiekvienas iš jų, bandydamas pateisinti draugo kančias viešpaties teisybe, pateikia savo ypatingą teodicėją. A. Maceina šiuos teodicėjos argumentus nuodugniai aptaria „Jobo dramoje“. Trys Jobo draugai mano, kad Dievas yra nekaltas, nuo žmogaus esąs absoliučiai nepriklausomas ir niekuo jam neįsipareigojęs, todėl Jobo kančia esanti ne kas kita, kaip Dievo jam duotas atpildas už nuodėmes, nes nekaltų žmonių apskritai nėra. Ketvirtasis teigia, kad ši Jobo kančia esanti jam Dievo siunčiamas perspėjimas, kadangi Dievas aiškiai matąs ir žmogaus, ir pasaulio ateitį, o šioje ateityje Jobas neišvengiamai nusidėsiąs. A.Maceina rodo, jog prieš Dievą nukreiptas prometėjiškumas ne tik yra susijęs, pavyzdžiui, su pirmųjų žmonijos tėvų nuodėme, bet ir tapęs siena, atskiriančia, atribojančia žmogų nuo Dievo, t.y. nuo galimybės tiesiogiai ją (sieną) regėti ir su Juo (Dievu) bendrauti, kadangi Dievo akivaizdumas taptų absoliučia kliūtimi žmogaus valios laisvei galimybei ją neigti ar ignoruoti (Balčius, 2007: 7). Tokiuose apmąstymuose jaučiami ir A.Augustino svarstymų apie paties žmogaus, jo valios atsakomybę už visą pasaulyje egzistuojantį blogį atgarsiai. „Tačiau blogio problema, pasak A.Maceinos, iš tikrųjų esanti ne Dievo, o žmogaus problema. Pasaulyje, perkeistame maištingojo prometėjizmo dvasios, Dievo kišimasis į pasaulio reikalus ir jų tvarkymas taptų nesuderinamas su žmogaus turima valios laisve. Taip pat būtų abejotina Jo ( Dievo ) buvimo akivaizdybė, abejonių nekeliančia tiesa. Dėl tos pačios priežasties ir kentėjimai tėra tik ,,įspėjimas, kad mūsų būtybėje arba mūsų gyvenime ne viskas yra tvarkoje. Tai yra signalai, kad ko nors pasisaugotume, kad ko nors vengtume arba ką nors įsitaisytume“ (Balčius, 2007: 7). Kalbama apie tai, kad kiekviena blogybė yra naudinga, reikia tik suvokti jos prasmę. Visus draugų argumentus Jobas neigia. Jis neprisipažįsta esąs nuodėmingas, draugus vadina melagiais. Žmona jam patarė prakeikti Dievą ir mirti. Bet Jobas kančią prisiima ir kenčia. Jis susitaiko su savąja kančia. „Pagrindinis Jobo argumentas, pasak A.Maceinos, jis pats su savo nekalta širdimi. Nors kančia jam lieka nesuvokiamas dalykas, jis nepaklauso žmonos patarimo ir nemiršta, bet priima kančią kaip jį ištikusį likimą “ (Baranova, 2002: 147). Tai, pasak A.Maceinos, esąs ,,atsakymas, kurio gelmės mums yra sunkiai suvokiamos, tačiau kuriose slypi kančios didybė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!