Temperamentai ir jų įtaka bendravimo procese

ĮVADAS Temperamentas – tai pastoviausia psichinė savybė, įgimta ir mažai kintanti. Ji sudaro pagrindą greičiau ir lėčiau formuotis įvairiems charakterio bruožams. Psichologai pabrėžia svarbiausią temperamento ypatybę – žmogaus psichinės veiklos dinamiką, dažnai ją lygindami su upėmis. Viena jų srauni, vingiuota, greita, putojanti kriokliais, o kita rami lygumos upė. Jos labai skiriasi savo tėkmės greičiu, triukšmingumu, veržlumu ir kitomis savybėmis, priklausančiomis nuo gamtinių sąlygų. Bendraudami su žmonėmis , jau nuo ankstyvo amžiaus mes pastebime, kad jie, be fizinių savybių ( veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties, emocijų, mąstymo ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių, kurių mes negalime nei pamatyti, nei išgirsti. Labai skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis temperamento savybės dažnai pasireiškia tuo pačiu būdu. Ir abiturientų išleistuvėse ir laikant egzaminą, ir išgyvenant artimo žmogaus netekimą ar išdavystę, ir draugaujant, mylint – visuomet įžvelgsime tą patį temperamentą, nes tai pastoviausia asmenybės psichinė savybė. Darbo tikslas. Išanalizuoti žmonių temperamento tipus, jų įtaką bendravimo procese ir pateikti išvadas. Darbo uždaviniai: • Išsiaiškinti kokie yra žmonių temperamentų tipai ir jų požymiai; • Aprašyti temperamento svarbą ir įtaką žmogaus gyvenime; • Apibūdinti skirtingų temperamento tipų įtaką bendravimo procese. • Išnagrinėti temperamento tipų ryšį su charakteriu; 1. TEMPERAMENTO APIBŪDINIMAS Temperamentas (lot.temperamentum – saikingumas, darnumas), tam tikros žmogaus psichikos savybės, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi savybė. Fiziologinis temperamento pagrindas – individualus aukštosios nervinės veiklos tipas. Temperamentą rodo žmogaus jautrumas (sugebėjimas reaguoti į menkiausią dirgiklį), reaktyvumas ( reakcijos į įvairius stimulus stiprumas) aktyvumas bei gebėjimas susiorientuoti naujose situacijos ir prisitaikyti. Temperamentą lemia paveldėjimas, ir aplinka beveik negali jo pakeisti. Kartais jis pakinta nuo sunkios vidaus organų ligos ar psichikos ligos. Turi įtakos kai kurioms kitoms savybėms susiklostyti, taip pat jų intensyvumui ir išorinei raiškai. Vieni žmonės į įvairius gyvenimo reiškinius, įvykius reaguoja tuoj pat ir stipriai, kitų reakcija būna lėta, vos pastebima. Vienų reakcijos būna stiprios ir ilgos, kitų – trumpos, nors audringos. Be to, vieni būna jautresni, kiti – ne tokie jautrūs. Temperamentas veikia visas psichines savybes, veiklą. Tačiau temperamentas nenulemia veiklos sėkmes. Jis tik sąlygoja veiklos pobūdį – ar greitai įsitraukiame į veiklą, ar lengvai pereiname prie kitos veiklos, ar veikiai nuvargstame, ar staigūs, ar lėti judesiai ir pan. skirtingo temperamento žmonės gali toje pačioje veikloje pasiekti gerų rezultatų, pasirinkę tinkamiausią individualų veiklos stilių. Nėra gero ar blogo temperamento, visi turi ir trūkumų, ir privalumų. Svarbiausia, kad pasirinkta veiklos sritis atitiktų temperamento ypatybes. Sakysime, sangvinikui sunku būtų dirbti prie konvejerio, o lengviau sektųsi darbe, kur reikia bendrauti, organizuoti. Nereikia manyti, kad flegmatikas tinka vien prižiūrėti zooparke vėžlius, šio temperamento žmonės nepamainomi ištvermės, ilgalaikio susikaupimo reikalaujančioje veikloje. Nors temperamento ypatybės yra įgimtos, pastovios, tačiau jų pasireiškimas priklauso nuo: • aplinkos; • auklėjimo; • charakterio; Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema: vieniems iš jų priskiriami “geri”, o kitiems “blogi” bruožai. Tokie vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei apsoliučiai blogų, nei gerų temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. To paties temperamento žmonės augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius – tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos, ir kokios slopinamos. Pavyzdžiui melancholiko temperamento vaikas, švelniai skatinamas domėtis aplinka, įžvelgti gerąsiais aplinkos savybes išmoksta būti atviresnis. Į įgimtas temperamento savybes reikėtų itin atsižvelgti jį auklėjant, ugdyti naudingus bruožus, tačiau nereikalauti iš vaiko to, ko jis nesugeba. Temperamento skirstymas Visi žinome, kad žmonės labai įvairūs, sudėtingi ir prieštaringi. Todėl nelengva juos pažinti ar suskirstyti pagal kokį nors jų asmenybės struktūroje vyraujanti požymį. Vis dėlto mokslininkai nuo seno stengiasi nustatyti tam tikrus asmenybės tipus. Jau antikos laikais buvo pastebėta, kad žmonės skiriasi psichinių reiškinių jėga (intensyvumu), tempu bei pastovumu. Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas dar Va. Pr. Kristų. Sukūrė teoriją, kuri davė pradžią mokslui aie temperamentus. Hipokrato nuomone, žmogaus temperamento skirtumus nulemia pagrindinių jo organizmo syvų (skysčių) proporcija,kurią graikai vadino “krasis”. Vėliau ši pichinių savybių visuma gavo lotynišką pavadinimą – temperamentum (saikingumas, darnumas). Iš tų laikų liko ir šiuolaikiniai temperamentų pavadinimai: cholerikas (gr.chole – tulžis), kurio organizme vyrauja tulžis (lietuivškai kai kas vadina “tulžingas”), sangvinikas (lot.sanguis – kraujas), jei organizme vyrauja kraujas, flėgmatikas (gr.flėgma – gleivės), kuris turįs gleibių, ir melancholikas (gr.melas chole – juodoji tulžis), jei syvų proporcijoje daugiausia juodosios tulžies (Puzinavičius, 2001m.). Pasak A.Gučo prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtinos terijos, siejusios temperamentą su krauijo apytakos ypatybėmis. Dar ir šiandien užsienio šalyse paplitusios teorijos, siejančios temperamentą su žmogaus kūno bendra konstitucija, atskirų jo dalių, atskirų audinių santykiu, kurį savo ruožtu lemia įgimtos vidaus sekrecijos liaukų ypatybės. Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yra vokiečių filosofas I.Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijumi laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I.Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnems teorijoms. Vokiečių psichologas V.Vuntas temperamento kriterijumi laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, danų psichologas H.Hefdingas – įgimtą polinkį į liūdnasarba linksmas nuotaikas. Šios fiziologinės ir psichologinės teorijos, nors vienpusiškai, tačiau iš esmės teisingai atkreipė dėmesį į esmines temperamento ypatybes. Šių teorijų atstovų sukauptą medžiagą patvirtina ir panaudoja šiuolaikinės visapusiškesnės temperamento teorijos. 1 lentelė Temperamento tipas ir asmenybė Temperamento tipas Savireguliacijos principai Gyvenimo stilius Kelias į laimę Asmenybės tipas Cholerikas Sugebėjimų maksimalizacija Veiklumas Savęs tobulinimas Neurotiškas ekstravertas Flegmatikas Sudėtingumo minimalizacija Įsisąmoninimas Pasaulio pažinimas Emocionaliai stabilus intravertas Sangvinikas Naudingumo maksimalizacija Hedonizmas Naudojimąsis pasauliu Emocionaliai stabilus ekstravertas Melancholikas Poreikių minimalizacija Askezė Savęs apribojimas Neurotiškas intravertas Šaltinis:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!