Teksto interpretacija. Salomėja Nėris. Tolimas sapnas

Salomėja Nėris – XX amžiaus lietuvių poetė, neoromantizmo atstovė. Kūrėja per gana trumpą savo gyvenimą parašė daug eilėraščių, buvo išleisti penki jų rinkiniai. Visi Lietuvos lakštingalos tekstai pasižymi esminiu akcentu – tai ne idėjų, o filosofinė poezija, visa lyrika kyla iš jausminio patyrimo, lyg iš konkretaus gyvenimo užrašymo. Ne išimtis ir eilėraštis „Tolimas sapnas“, kuris yra iš paskutiniojo, karo metu parašyto, rinkinio „Prie didelio kelio“ (išleistas tik 1994 m).
Nemažai atskleidžia eilėraščio pavadinimas. „Tolimas sapnas“ - tai, kas yra ne šioje aplinkoje, nepasiekiama, net pamiršta. Tai tarsi gimtinės atsiminimas, vaikystės, jaunystės sugrįžimas. Tačiau būtent daiktavardis „sapnas“ nurodo nerealumą, lyg tas aptartas sugrįžimas, susitikimas su vaikyste vyktų tik pasąmoniniai. Čia ryški tampa neoromantikų įteisinta vidinio gyvenimo svarba, svajonės, sapnai, vizijos vaizduojamos kaip tikriausia ir svarbiausia realybė.
„Sapno“ aplinka nusakoma jau pirmoje strofoje, suprantama, kad tai gamtiškai, neapibrėžta erdvė. Pradžios eilutėse matomos dvi spalvos: balta („Tarp žydinčių kaštanų“) ir raudona. Vėliau minima sugrįžusi vaikystė tarsi sustato viską į savo vietas, apsiskleidžia vaizdinė simbolika: pradinė spalva reiškia tyrumą, vaikišką naivumą, o štai pabaigos – kančią, brandų, o kartu ir skausmingą, suvokimą. Teksto laikas – praeitis, nors ryški ir retrospektyvos įtaka, visa tai kuria eilėraščio žmogų, suvokiama, kad adresanto istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio subjekto pozicijų. Posmelis baigiamas lyrinio “aš“ retorika, kalbantysis baimingai, tačiau ir viltingai ieško atsakymo į savo klausimus. Mąstymo pagrindu apie egzistenciją tampa vidinio gyvenimo, jausmo istorija, su savitais psichologiniais niuansais.
Gimtosios vietos susitelkimas į vieną prisiminimą, sakralią vietą, yra nuoroda į biblinius motyvus, kurie sudaro šio eilėraščio pagrindą. Antroji strofa pradedama asmeniniu įvardžiu „aš“, tai nurodo savus, tikrus išgyvenimus. Taip pat jaučiamas ryškus lyrinio subjekto buvimas bei kelios jos savybės: kalbantysis - nedrąsus („aš nedrąsi stovėjau“), pasiilgęs meilės, artimumo, pagalbos ir atleidimo („Pilioriun prisiglaudus“). Anot literatūros kritikės V. Daujotytės, pats prisiglaudimas yra labai ryškus ženklas vėlyvojoje S. Nėries lyrikoje. Eilėraščio subjektas yra...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!