Teismo sprendimo samprata ir bruožai

Įvadas Darbo aktualumas. Kiekvienas asmuo savo nuožiūra laisvai naudojasi įstatymų jam suteiktomis teisėmis, tarp jų - ir civilinėmis teisėmis. Taip pat, įgyvendinant savo teises, įstatymai įpareigoja nepažeisti kito as­mens teisių. Praktikoje tai, deja, ne visada pavyksta. Pažeidus asmens teises ir teisėtus interesus, tenka juos ginti įstatymų nus­tatyta tvarka. Civilinių teisių gynimo būdus nustato Lietuvos Res­publikos civilinis kodeksas (CK). Lietuvos Respublikoje pačiam ginti savo pažeistas civilines teises leidžiama tik išimtinais, Civilinio kodekso numatytais atvejais. Visais kitais atvejais pažeistas civi­lines teises gina teismas (CK 1.138-1.139 str.). Taigi į teismą kreipiamasi tam, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymo saugomi interesai. Tačiau pats kreipimasis į teismą su ieškininiu pareiškimu, netgi palankaus sprendimo byloje priėmimas, toli gražu negarantuoja pažeistų teisių atstatymo, padėties, buvusios iki pažeidimo, atkūrimo ir patirtų nuostolių atlyginimo. Šie tikslai pasiekiami tik tada, kai teismo priimtas sprendimas yra realiai ir iki galo įvykdomas. Darbo objektas – teismo sprendimo samprata ir bruožai. Darbo tikslas – išanalizuoti teismo sprendimo samprata ir bruožus. Darbo uždaviniai: 1. ištirti teismo sprendimo sampratos ypatumus; 2. pateikti teismo bruožu apybudinimą; 3. nustatyti teismo sprendimo ypatumus; 4. išanalizuoti teismo sprendimo reikšmę demokratinėje visuomenėje bei jo turiniui keliamus reikalvimus.. Todėl, nagrinėjant bylą, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir jį realizuoti - įgyvendinti teismo sprendimo rezo­liucinėje dalyje suformuluotus įpareigojimus. Pažeistos ieškovo subjektinės teisės realiai atkuriamos tik tada, kai atsakovas jo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus: perduoda priteistą turtą, atlygina žalą ir kt. Tik tada pasiekiamas sprendimo teisinis efektas. Civilinių bylų praktikoje gausu teismų sprendimų, kurie nėra ir nebus įgyvendinti būtent dėl vykdymo procese iški­lusių neįveikiamų kliūčių. Tai dar kartą įrodo teismo sprendimų realaus įvykdymo ir pačio vykdymo proceso, kaip savarankiškos civilinio proceso stadijos, svarbą. Darbo metodai: teorinė analizė, teisės aktųsiisteminė ir loginė analizė. 1. Teismo sprendimo samprata Teorijoje skiriamos sprendimų vykdymo ir sprendimų įgyven­dinimo sąvokos. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes visi jie daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Tuo tarpu spren­dimų vykdymo sąvoka siejama daugiau su teismo sprendimų pri­verstiniu įvykdymu ir suprantama kaip viena iš sprendimų įgyvendinimo formų. Sprendimai, vykdomi panaudojant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais.1 Priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai. Kai kurie spren­dimai patys savaime sukelia teisinį efektą, todėl jiems nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių. Tokie yra teismo sprendimai dėl teisinių santykių nustatymo, pakeitimo, nutraukimo (pavyzdžiui, teismo sprendimai bylose dėl santuokos nutraukimo ir pripažinimo negaliojančia, bylose dėl tėvystės nustatymo, bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo ir kai kuriose kitose ypatingos teisenos bylose). Teorijoje šie teismo sprendimai vadinami savaime besirealizuojančiais. Jie yra efektyvūs nepriklausomai nuo to, ar atsakovas atliko kokius nors veiksmus - tai esminis tokių spren­dimų bruožas, skiriantis juos nuo vykdytinų teismo sprendimų. Priverstinio įvykdymo gali nereikėti ir realizuojamiems spren­dimams, kurie įgyvendinami, kai atsakovas atlieka veiksmus, ku­riuos atlikti jį įpareigojo teismas. Tai sprendimai dėl turto, piniginių išmokų priteisimo, įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ar tam tikrus veiksmus nutraukti. Atsakovas gali savanoriškai įvykdyti tokį sprendimą dar iki vykdomojo dokumento išdavimo ir pateikimo vykdyti. Tačiau praktikoje tai pasitaiko nedažnai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) normos, reglamentuojančios teismo sprendimų vykdymą (vykdymo pro­ceso normos), taikomos ir vykdant CPK nurodytus kitų valstybės institucijų sprendimus. Tokių sprendimų vykdymą be CPK pap­rastai dar reglamentuoja kiti teisės aktai. Civilinio proceso kodekso normos vykdant šiuos sprendimus dažniausiai pradedamos taikyti tada, kai neįvykdomi sprendimuose nurodyti įpareigojimai ir, pra­dėjus taikyti priverstines sprendimo vykdymo priemones, išieš­kojimas nukreipiamas į skolininko turtą. 2.Teismo sprendimo bruožai Bet kuris procesinis teismo veiksmas privalo būti įforminamas atitinka­mu teismo procesiniu dokumentu. Nagrinėdamas bylą, teismas atlieka įvairius procesinius veiksmus, kurie įforminami įstatyme nurodytais teis­mo procesiniais dokumentais. CPK 116 straipsnio pirmojoje dalyje teigia­ma, kad teismas priima įvairius procesinius dokumentus - sprendimus, įsakymus, nutartis, nutarimus, rezoliucijas ir kita. Visų šių teismo proce­sinių dokumentų teisinė reikšmė nėra vienoda. Pagrindinė teismo funkcija ir pareiga, taip pat galutinis tikslas - teisin­gai išspręsti šalių ginčą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą (CPK 259 str. 1 d.). Todėl pagrin­dinę reikšmę civiliniame procese turi būtent teismo sprendimas. 2.1.Teismo sprnedimo esmė Pagrindiniu teismo sprendimo bruožu, skiriančiu jį nuo kitų teismo pro­cesinių dokumentų, pripažįstama tai, kad tik sprendimu gali būti atsa­kyta į ieškovo pareikštą reikalavimą ir tokiu būdu šalių ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės. Teismo sprendime išdėstytas atsakymas į ieš­kovo pareikštą reikalavimą yra galutinis, nes priėmus teismo sprendimą teisinio šalių ginčo nebelieka, o byla yra baigiama. Tokiu būdu teismo sprendimas padeda padaryti šalių tarpusavio santykius vėl stabilius ir nekvestionuojamus. Dėl šio požymio teismo sprendimas skiriasi nuo teismo nutarčių, rezoliucijų, kuriomis teismas negali ginčo išspręsti iš esmės (CPK 259 str. 1 d.). Teismo nutartimis ar rezoliucijomis yra iš­sprendžiami tarpiniai klausimai, o ne šalių ginčas. Tačiau šis bendras teismo sprendimo bruožas turi išimčių. Yra atve­jų, kai byla išsprendžiama iš esmės priimant ne teismo sprendimą, o kitą procesinį dokumentą. Pavyzdžiui, CPK XXIII skyriaus tvarka nag­rinėjama byla išsprendžiama iš esmės teismo įsakymu (CPK 436 str.). Be to, kai kuriais atvejais byla iš esmės išsprendžiama nutartimi. Pa­vyzdžiui, vaiko nuolatinė globa steigiama (CPK 504 str.), pilnamečio as- mens globa ar rūpyba steigiama (CPK 508 str.), skundas dėl antstolių ar notarinių veiksmų iš esmės išsprendžiamas (CPK 513 str.) ir kai ku­rios kitos bylos iš esmės išsprendžiamos priimant nutartį, o ne spren­dimą. Viena vertus, toks skirtingas teisinis reglamentavimas gali būti ver­tinamas kaip įstatymų leidėjo nenuoseklumas, kita vertus, jis gali būti pateisinamas tam tikrais argumentais, pavyzdžiui, operatyvumo siekiu, nagrinėjamų bylų pobūdžiu ir panašiai. Tačiau tenka pripažinti, kad šis skirtingas reglamentavimas gali sukelti didelių praktinių problemų. An­tai skiriasi sprendimo ir nutarties įsiteisėjimas, jų apeliacinio apskundimo tvarka, apeliacinių ir atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka. Belieka tikėtis, kad teismų praktika šią problemą išspręs teisingai ir protingai. Jeigu teismas sprendžia kelis klausimus, iš kurių vieni spręstini pri­imant sprendimą, o kiti - nutartį, visi klausimai išsprendžiami priimant sprendimą. Pavyzdžiui, vieną reikalavimą teismas tenkina, o dėl kito bylą nutraukia. Antras teismo sprendimo bruožas yra tas, kad teismo sprendimas yra valstybės valdžios aktas. Teismas, būdamas valstybės valdžios da­lis (Konstitucijos 5 str.), spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, vei­kia valstybės vardu (Konstitucijos 109 str.). Šią nuostatą pakartoja ir CPK 259 straipsnio antroji dalis, nurodanti, kad teismas priima ir paskel­bia sprendimą Lietuvos Respublikos vardu. Teismo sprendimas nėra pa­prastas procesinis dokumentas - tai visiems privalomas valstybės valdžios aktas (CPK 18 str.). Šį teismo sprendimo bruožą visuotinai pri­pažįsta įvairios teisinės sistemos. Anta2i Ispanijos civilinio proceso teore­tikų nuomone, teismo sprendimą sudaro du elementai - valstybės valia, kurią išreiškia valstybės vardu veikiantis ir jai atstovaujantis teisėjas (t. y. valinis sprendimo elementas), ir intelektinės teisėjo veiklos rezultatas (t. y. intelektinis sprendimo elementas). 2.2.Teismo sprendimas kaip individualus aktas Trečia, teismo sprendimas yra individualus aktas. Teismas visa­da sprendžia konkrečių šalių konkretų ginčą. Teismo sprendimas, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, visada turi konkretų adresatą, konkre­čias ginčo šalis ir veikia konkrečius šalių tarpusavio materialiuosius tei­sinius santykius. Priimdamas sprendimą teismas negali spręsti neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimo (CPK 266 str.). Šis sprendimo bruožas labai svarbus vertinant teismo sprendimą kaip teisės šaltinį. Teismo sprendime pateikiamas teisės normos aiškinimas, kuris kartais gali reikšti ir naujos normos sukūrimą, visada yra susijęs su konkrečios bylos fabula. Todėl teismo sprendimas, skirtingai nei įsta­tymas, teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju. Šį teismo sprendimo, kaip teisės šaltinio, bruožą ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad „teismas, vykdydamas teisin­gumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinky­bes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvie­nas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, kaip mi­nėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje by­loje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši teisės norma nereguliuoja."1 Taigi teismo sprendimas svarbus ne tik ginčo šalims. Teismo spren­dimas, ypač Aukščiausiojo Teismo, daro didelę įtaką visai teisės siste­mai. Šiuo aspektu kontinentinės ir bendrosios teisės sistemos šalyse teis­mo sprendimo reikšmė skiriasi. Bendrosios teisės sistemos šalyse galioja stare decisis principas, reiškiantis, kad pats teismas yra saistomas savo anksčiau priimtų sprendimų (horizontalusis stare decisis principo poveikis) ir kad žemesnių grandžių teismai privalo vadovautis aukštesnių teismų priimtais sprendimais (vertikalusis stare decisis principo poveikis). Tad teismo sprendimas tampa ne tik individualiu teisės taikymo aktu - kar­tu jis sukuria bendrąją taisyklę, kurią ateityje taikys ir kiti teismai, t. y. teismo sprendimas tampa teisės šaltiniu ir sukuriama vadinamoji prece­dentų teisė2. Kontinentinės teisės sistemos šalyse stare decisis principas forma­liai nėra pripažįstamas. Tačiau iš tikrųjų padėtis yra kitokia. Būtinumas užtikrinti vienodą teismų praktiką, kartu visų asmenų lygybės įstatymui, teisinio aiškumo ir kitus teisės principus, taip pat teisės spragos, dau­gelio teisės normų neapibrėžtumas visiškai natūraliai lemia, kad prece­dentinė teismo sprendimo galia de facto pripažįstama ir kontinentinės teisės sistemos valstybėse3. Dažnai įstatyme vartojamos bendrojo, vertinamojo pobūdžio sąvokos, kurias teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, priversti patys išaiškinti ir konkretinti: didelis neatsargumas, didelė žala, viešoji tvarka, gera moralė ir panašiai. Todėl ir šiose valstybėse teismas, ypač aukščiausiasis teismas, konkrečioje byloje išaiškinęs abstrak­čios sąvokos turinį, dažnai sukuria precedentą kuriuo taip pat taip pat vadovaujasi kiti teismai1. Skirtumas tik tas, kad pagal bendrąją teisę pre­cedentas yra pirminis, teisės šaltinis, o kontinentinės teisės sistemos vals­tybėse teismo precedentas pripažįstamas antriniu teisės šaltiniu (CPK 4, 346 str.). Ketvirta, teismo sprendimas yra teisės normų taikymo aktas. Spręsdamas šalių ginčą, teismas nustatytiems faktams ir šalis siejantiems materialiesiems teisiniams santykiams taiko konkrečias materialiosios tei­sės normas. Teismo sprendimu užtikrinamas materialiosios teisės normų įgyvendinimas ir jų taikymas konkrečiomis sąlygomis materialiųjų tei­sinių santykių subjektams. Teismas šalių santykiams taikomą abstrakčią materialiosios teisės normą sukonkretina. Abstrakti teisės norma (in abst-racto) tampa konkrečių šalių konkretaus elgesio taisykle (in concreto). Teismas sprendimu taiko ne tik materialiosios, bet ir proceso teisės nor­mas. Taigi teismo sprendimas yra tarpinė teisės normos ir konkrečių teisės subjektų grandis. Jis šalims įgyja įstatymo galią (lex specialis).3 2.3.Teismo sprendimas kaip teisės aiškinimo aktas Penkta, teismo sprendimas yra teisės aiškinimo aktas. Teismas, taikydamas teisės normas, t. y. abstrakčias elgesio taisykles, konkretiems materialiesiems santykiams, aiškina taikomą normą atskleidžia tikrąją jos prasmę pačiais įvairiausiais teisės aiškinimo būdais. Teismo sprendimas abstrakčią teisės normą padaro konkrečių šalių elgesį reguliuojančia tai­sykle. Teismas, savo sprendime aiškindamas teisės normas, įgyvendina kuriamąją teisės funkciją (CPK 2 str.)4. Šešta, teismo sprendimas yra juridinis faktas, nustatantis, pakei­čiantis ar nutraukiantis šalių materialiuosius teisinius santykius. Pavyzdžiui, teismo sprendimo pagrindu gali atsirasti servituto, uzufrukto teisė (CK 4.124, 4.147 str.), susiklostyti tėvystės ir motinystės teisiniai santykiai (CK 3.227 str.), pasibaigti santuokiniai teisiniai santykiai (CK 3.66 str.). Dažniausiai teismo sprendimas yra vienas iš būtinos juridinių faktų visu­mos, t. y. faktinės sudėties, sudedamųjų dalių, be kurios negalimas tei­sinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. Atsižvelgiant į taikomą teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirs­tomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (pvz., nuo­savybės teisės pripažinimo, tėvystės pripažinimo ir t.t.); sprendimus dėl teisinių santykių pakeitimo ar nutraukimo (pvz., sutarties sąlygų pakeiti­mo, santuokos nutraukimo ir t.t.) ir sprendimus dėl priteisimo (pvz., išlaikymo priteisimo, žalos atlyginimo ir t.t.).5 Sprendimu dėl pripažinimo patvirtinami arba paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Tam tikri faktiniai santykiai galimi jau prieš iškeliant bylą, tačiau kol nėra patvirtinti teismo, jie netampa teisiniai. Antai fak­tiniai tėvystės santykiai (biologinė, kraujo giminystė) egzistuoja nuo pat vaiko gimimo, tačiau kol teismas nenustato atsakovą esant vaiko tėvą, vaiko ir jo tėvo teisiniai santykiai nesieja. Tačiau nustačius tėvystę, teis­mo sprendimas įgyja atgalinį poveikį, t. y. atsakovas laikomas vaiko tėvu ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo vaiko gimimo6. Galimas ir atvirkštinis variantas, kai nors teigiama esant tam tikrus teisinius san­tykius, teismo sprendimu patvirtinama priešingai. Pavyzdžiui, atsisaky­damas tenkinti ieškinį dėl nuosavybės teisės į tam tikrą turtą pripažini­mo, teismas galutinai patvirtina nesant teisinių nuosavybės santykių. Teismo sprendimas taip pat gali pakeisti ar nutraukti jau susiklos­čiusius tarp šalių teisinius santykius2. Pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnio trečioji dalis ir 6.228 straipsnio trečioji dalis nustato, kad teismas gali pakeisti sutartį ar tam tikras jos sąlygas arba ją apskritai nutraukti, t. y. gali modifikuoti sutartinius šalių santykius arba juos apskritai nutraukti. Teismo sprendimu dėl priteisimo atsakovas yra įpareigojamas at­likti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus, pavyz­džiui, atlyginti padarytą žalą, mokėti išlaikymą ir panašiai. Septinta, teismo sprendimas yra motyvuotas teisės aiškinimo ir tai­kymo aktas. Reikalavimas motyvuoti kokybiškai išskiria teismo spren­dimą iš kitų teisės taikymo aktų. Apibendrinus pagrindinius bruožus, teismo sprendimą būtų galima apibrėžti taip: tai motyvuotas teismo valdžios aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams ir nustatytiems fak­tams iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės. 3. Teismo sprendimo turinys ir įstatymo riekalvimai jam Atsižvelgdamas į teismo sprendimo reikšmę, įstatymas teismo sprendi­mo turiniui kelia gana griežtus reikalavimus. Pagal CPK 263 straipsnio pirmąją dalį kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šie du reikalavimai tarpusavyje susiję, todėl vieno iš jų nesilaikymas reiškia kito pažeidimą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį tik teismui suteikta teisė vykdyti teisingumą. Teisingumas yra neatsiejamas nuo teisėtumo. Jeigu teismo sprendimas - galutinis teisingumo vykdymo rezultatas, bus neteisėtas, tai nebus galima teigti, kad konkrečioje civilinėje byloje teismas įvykdė teisingumą, nes iš neteisėtumo negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur). Teisėtu galima pripažinti tik tokį teismo sprendimą, kuris priimtas nepažeidžiant galiojančių materialiosios ir proceso teisės normų reikala­vimų, vadinasi, ir tinkamai išaiškinus jas. Teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant teisės normas, reguliuojančias jo priėmimo tvarką, formą ir turinį arba civilinio proceso teisės principus, bylos nagrinėjimo tvarką ir panašiai, bus neteisėtas dėl procesinių teisinių priežasčių. Pavyzdžiui, apeliacine tvarka būtų panaikintas kaip neteisėtas sprendimas, kurį pri­ėmė neteisėtos sudėties teismas, kuris pasirašytas ne nagrinėjusio bylą teisėjo, kuriame nėra priėmimo motyvų ir panašiai (CPK 329 str. 2 d.). Sprendimas bus neteisėtas ir kai teismas nagrinėdamas bylą pažeidė esmines proceso taisykles, pavyzdžiui, išnagrinėjo ją nesant nors vie­no iš byloje dalyvaujančių asmenų, kuriam nepranešta teismo posė­džio laikas ir vieta, išsprendė neįtrauktų dalyvauti toje byloje asmenų teisių ir pareigų klausimą ir panašiai (CPK 329 str. 3 d.)1. Tačiau nag­rinėjant bylą padaryti neesminiai proceso teisės normų pažeidimai gali ir neturėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui, jeigu jie nelėmė, kad byla išspręsta neteisingai. Pabrėžtina, kad įstatymas draudžia vien dėl formalių pažeidimų naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 str.). Minėta, kad teismo, pažeidusio materialiosios teisės normas, pri­imtas sprendimas taip pat yra neteisėtas. Materialiosios teisės normos pažeidžiamos, kai teismas sprendžia bylą vadovaudamasis prieštaraujan­čiu Konstitucijai teisės aktu (CPK 3 str. 3 d.), taiko ne tą materialio.7 Pagal CK 1.5 straipsnį ir CPK 3 straipsnio pirmąją ir šeštąją dalis teismas, veikdamas savo nuožiūra, taip pat aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Todėl teismo sprendimas, neatitinkantis šių principų, taip pat bus pripažįstamas neteisėtu. Taigi teoriškai kiekvienas teismo sprendi­mas turėtų būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Lietuvos Aukščiausia­sis Teismas yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija (109 str. 1 d.) įpareigoja teismą šalių ginčus spręsti taip, kad konkrečioje byloje būtų priimtas kiek įmanoma teisingiausias sprendimas1. Todėl apeliacine ar kasacine tvarka gali būti panaikintas ir sprendimas, neatitinkantis tei­singumo, sąžiningumo ir protingumo principų reikalavimų. Teismo sprendimas privalo būti pagrįstas tiek faktine bylos medžia­ga, tiek atitinkamomis teisės normomis. Teismo, kuris neteisingai taiko materialiosios teisės normą, sprendimas yra ir neteisėtas, ir teisiškai nepa­grįstas. Be to, motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti remia­masi tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (CPK 263 str. 2 d.). Teis­mas sprendime turi nurodyti, kokias aplinkybes jis laiko nustatytomis, kokiais įrodymais remiasi, o kokius laiko nepagrįstais ir kodėl (CPK 170 str. 4 d.). Sprendimas laikomas pagrįstu tik jeigu nagrinėjant bylą iškai išsiaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kuriomis rėmėsi šalys. Sprendimas, kuriame nenurodyta konkreti ma­terialiosios teisės norma ar kitas teisės šaltinis (CPK 3 str.), kuriais darydamas išvadas rėmėsi teismas, taip pat yra neteisėtas ir teisiškai nepagrįstas. Teismas negali grįsti savo sprendimo įvairiomis prielaidomis, spėlionėmis ir panašiai. Teismo sprendimo teisingumas, teisėtumas ir pagrįstumas yra preziumuojami. Jis laikomas teisingu, teisėtu ir pagrįstu, kol nebus panai­kintas ar pakeistas apeliacine, kasacine tvarka ar atnaujinus procesą. Visi teismo sprendimai turi būti besąlygiški. Įstatymas draudžia pri­imti sąlyginius sprendimus, t. y. tokius, kurių įvykdymas tiesiogiai su­sijęs su tam tikrų sąlygų atsiradimu ar neatsiradimu (CPK 267 str.). Šis bendrasis reikalavimas turi vieną išimtį. Pagal CPK 262 straipsnio pir­mąją dalį ir 267 straipsnį sąlyginiu sprendimu nelaikomas preliminarus sprendimas, kuris priimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka. Be to, įstatymas teismui nedraudžia priimti alternatyvių ir fakulta­tyvių sprendimų. Alternatyvus teismo sprendimas yra toks, kuris nu­mato du galimus sprendimo įvykdymo būdus. Pavyzdžiui, alternatyvus yra sprendimas, kad turtas priteisiamas ieškovui natūra arba priteisiama jo vertė pinigais, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, jog turto natūra nėra (CPK 272 str.). Fakultatyvus sprendimas yra toks, kuriuo atsako­vas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kartu nuro­dant ir kitą sprendimo įvykdymo būdą, jeigu atsakovas tų veiksmų ne­atliktų (CPK 273 str.). Pavyzdžiui, fakultatyvus yra sprendimas, kuriuo atsakovas įpareigojamas iki tam tikro termino nugriauti ieškovo sklype pastatytą tvorą, o šių veiksmų atsakovui laiku neatlikus, ieškovas įgytų teisę tai padaryti pats atsakovo sąskaita. 3.1.Teimo sprendimo struktūra ir turinys Teismo sprendimas išdėstomas raštu ir susideda iš keturių dalių: įžan­ginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės (CPK 270 str.). Įžanginėje teismo sprendimo dalyje nurodoma teismo sprendimo priėmimo laikas ir vieta, priėmusio sprendimą teismo pavadinimas, tei­sėjo (-ų) vardas ir pavardė, teismo posėdžio sekretorius, šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, ginčo dalykas, taip pat visi byloje daly­vaujantys asmenys, kurie dalyvavo teismo posėdyje. Aprašomojoje teismo sprendimo dalyje nurodoma visa bylos nag­rinėjimo eiga: pateikiama ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka, atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka, kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų santrauka. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje teismas nurodo: bylos aplin­kybes, kurias laiko nustatytomis, ir aplinkybes, kurias laiko nenustaty­tomis; įrodymus, kuriais grindžia vienokias ar kitokias savo išvadas; ar­gumentus, dėl kurių jis atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kitus teisės šaltinius (pvz., Aukščiausiojo Teismo precedentus, teisės doktri­ną ir pan.), kuriais vadovavosi; kitus teisinius argumentus, pavyzdžiui, teismo pateikiamą teisės normos aiškinimą; faktinį ir teisinį kiekvieno reikalavimo vertinimą, jeigu buvo pareikšti keli reikalavimai arba prie­šinis ieškinys; normą ar bendruosius teisės principus, įgyvendinamus tai­kant analogiją (CPK 3 str. 5 d.); priteisiamų sumų apskaičiavimo tvar­ką; priteisiamo turto vertės pagrindimą; motyvus, dėl kurių teismo sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba jo vykdymas atidedamas ar išdėstomas; teismo išlaidų apskaičiavimo ir paskirstymo šalims pa­grindimą. Pabrėžtina, kad teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys, nes ginčo santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva1. Jeigu atsakovas ieškinį visiškai pripažįsta, gali būti surašomi sutrum­pinti motyvai. Kai atsakovas ieškinį pripažįsta iš dalies, sutrumpinti moty­vai gali būti surašomi tik dėl tos dalies, dėl kurios atsakovas pripažįsta ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teis­mas atmeta kuriuos nors įrodymus (CPK 268 str. 5 d.). Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje surašoma teismo išvada, nu­rodant, kiek tenkinamas ieškinys: visiškai, iš dalies ar visai netenkinamas. Visiškai tenkinamo ieškinio būtina konkrečiai nurodyti patenkinimo bū­dą ir dydį, pavyzdžiui, koks turtas ar kokia suma priteisiama, kaip turtas dalijamas šalims, nuo kada ir iki kada bei kokio dydžio priteisiamos pe­riodinės išmokos ir t.t. Ieškinį tenkinant iš dalies, reikia nurodyti, kuri reikalavimų dalis netenkinama. Kai pareikšti keli reikalavimai arba reika­lavimas keliems atsakovams, sprendime turi būti atskirai nurodyta, ar tenkinamas kiekvienas reikalavimas, taip pat kurią sprendimo dalį privalo vykdyti kiekvienas atsakovas arba kad atsakovų atsakomybė yra soli­darioji, dalinė arba papildoma (CPK 274 str. 2 d.)2. Jeigu atsakovas buvo pareiškęs priešinį ieškinį, privalu nurodyti, priešinis reikalavimas tenki­namas ar netenkinamas, ar tenkinamas iš dalies. Priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai, teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje turi nurodyti, kuri sprendimo dalis yra susijusi su kiekvienu iš jų, arba nurodo, kad išieškojimo teisė yra solidarioji (CPK 274 str. 1 d.).8 Rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas taip pat nurodo: priteistų iš atsakovo ieškovo naudai palūkanų dydį ir laikotarpį, iki kada jos išieš­komos (jeigu palūkanos priteisiamos); kaip bylinėjimosi išlaidos paskirs­tomos šalims, t. y. kokia konkreti suma priteisiama kiekvienai šaliai ar­ba valstybei; teismo išvadą dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo terminą ir tvarką (jeigu sprendimas negali būti skundžiamas apeliacine tvarka, primenama, kad jis yra galutinis ir ne­skundžiamas). Rezoliucinėje sprendimo dalyje gali būti nurodyta, kad sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba jo vykdymas yra atide­damas ar išdėstomas. Šioje sprendimo dalyje taip pat gali būti nurody­tos sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonės (CPK 271 str.).9 Aptarta CPK 270 straipsnio norma yra bendroji taisyklė, taikoma visose civilinėse bylose. Tačiau kiekviena civilinių bylų kategorija turi tam tikrų ypatumų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti rašant rezoliucinę teis­mo sprendimo dalį. Todėl yra specialiųjų normų, kurios nustato spren­dimo turinio ypatumus nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas. Surašant santuokos nutraukimo byloje priimto sprendimo rezoliucinę dalį privalu vadovautis CPK 385 straipsnio reikalavimais, o sprendimą dėl tėvystės nustatymo - CPK 392 straipsnio reikalavimais ir panašiai1. Taigi beveik kiekvienos kategorijos civilinėse bylose yra ir kitokių, specialių teismo sprendimo rezoliucinei daliai keliamų reikalavimų. Tačiau visų kategorijų bylų rezoliucinėms sprendimo dalims keliamas bendras ir būtinas reikalavimas: jos privalo būti išdėstytos aiškiai ir supranta­mai. Antraip galimi sunkumai vykdant teismo sprendimą, nes rezoliu­cinė teismo sprendimo dalis pažodžiui įrašoma į vykdomąjį raštą (CPK 648 str. 1 d. 4 p.). Tai, kad teismo sprendimo turiniui keliami griežti reikalavimai, yra vi­siškai suprantama ir pateisinama, turint omenyje teismo sprendimo svarbą ir teisinę galią. Tačiau dabar CPK nustatytas teismo sprendimo turinys istoriškai kito. Todėl vertinga paanalizuoti, kaip kito teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai. Istoriškai analizuojant teismo sprendimo turiniui keliamus reika­lavimus, pabrėžtina, kad daugiausiai pokyčių yra susiję su teismo spren­dimo motyvais. Analizuojant juos istoriškai atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas rašyti teismo sprendimus atsirado XVIII-XIX a., kai nuo žodinio proceso pereita prie rašytinio ir atsirado instancinė teismų sistema. Vakarų teisės istorija rodo, kad daugumoje Vakarų Europos valsty­bių teismo pareiga pateikti savo sprendimo motyvus įstatymuose buvo nustatyta didžiosios kodifikacijos laikotarpiu, pavyzdžiui, Prancūzijoje -1810 m., Vokietijoje - 1877 metais. Maždaug tuo pat metu tokie patys reikalavimai buvo nustatyti daugelio JAV valstijų įstatymuose ir Anglijos bendrojoje teisėje2. Tokią požiūrio į teismo sprendimo motyvus raidą lėmė daug priežasčių. Ilgai valstybės valdžia kildinta iš Dievo arba kara­liaus, todėl teismai laikyti tik karaliaus vietininkais, įgyvendinančiais jo valdžią. Teismų sprendimai ir jų autoritetas grįsti ne racionalia teisine argumentacija, o karaliaus valdžia ir jo autoritetu. Tokį požiūrį į teismus ilgainiui sugriovė Renesanso epochos idėjos, valdžių padalijimo teorija ir Prancūzijos revoliucijos išaukštinti teisingumo ir teisėtumo principai. 3.2.Teismo sprendimo argumentai Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje nemotyvuotas teismo spren­dimas laikomas piktnaudžiavimo valdžia pasireiškimu. Teismas, kaip ir bet kuri kita valstybės institucija, įgaliota taikyti valstybės prievartą, priva­lo veikti teisėtai. Bet koks valstybės prievartos taikymas turi būti pagrįstas ir teisiškai argumentuotas. Taigi teismo sprendimo motyvai būtini tam, kad būtų pagrįstas valstybės prievartos taikymas sprendžiant konkretų ginčą dėl teisės. Patikrinti, ar teismo sprendimas tikrai yra teisėtas, ne­sant teismo sprendimo motyvų, būtų neįmanoma, todėl prarastų pras­mę instancinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės sis­tema. Vadinasi, pirma teismo sprendimus būtina motyvuoti tam, kad būtų galima užtikrinti jų teisingumo, teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę ir su­mažinti teismo daromų klaidų. Tik esant teismo sprendimo motyvams, šalys gali apsispręsti, ar joms pasinaudoti apeliacijos teise, nes tik žinant teismo motyvus galima jo kritika. Antra, teismo sprendimus būtina motyvuoti todėl, kad teismas sprendžia dviejų šalių ginčą dėl teisės. Todėl teismas, remdamasis prin­cipu audiatur et altera pars, privalo nešališkai apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti nuomonę, kartu nurodydamas, su kuriais šalių pateiktais argumentais jis sutinka, o kokius atmeta ir kodėl, taip pat kodėl jis priima būtent tokį, o ne kitokį sprendimą. Taigi pati ginčo dėl teisės dvišalė prigimtis lemia būtinybę rašyti teismo sprendimo motyvus. Dėl savo patirties, kvalifikacijos teisėjas daugeliu atveju savo sąmonėje su­sidaro būsimo sprendimo vaizdą jau perskaitęs bylos medžiagą. Tačiau toks būsimo teismo sprendimo įsivaizdavimas yra grynai teisėjo asme­ninė ir viešai neišreikšta bei nepagrįsta nuomonė. Nepakanka žinoti, kokį sprendimą priimti. Būtina šį asmeninį žinojimą viešai išreikšti ir pagrįsti, kad visi aplinkiniai suvoktų, kodėl yra priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. Asmeninis teisėjo įsitikinimas, kad jo sprendimas yra teisingas, dar nereiškia, jog ir kiti taip pat mano. Todėl teisėjas privalo nurodyti argumentus, kurie ir kitus įtikintų sprendimo tei­singumu. Trečia, ne tik pozityvioji teisė, bet ir teismų praktika turi būti nu­spėjama. Žmonės turi teisę žinoti, kokiais argumentais remdamasis teis- mas sprendžia vieną ar kitą ginčą dėl teisės. Teisingumo, lygybės įsta­tymui, teisinio aiškumo principai reikalauja, kad panašios bylos būtų sprendžiamos vienodai. Todėl teismo motyvai leidžia žmonėms pagrįs­tai numatyti, kokį teismo sprendimą teismas turėtų priimti. Jeigu teismai neprivalėtų motyvuoti savo sprendimų, tai teismų praktika būtų nenuspė­jama, chaotiška, nestabili ir savavališka. Ketvirta, teismų sprendimų motyvavimas leidžia vienodinti teismų praktiką užtikrinti, kad visi teismai teisingai ir vienodai suprastų ir aiš­kintų teisės normas, taip pat tinkamai ir vienodai taikytų įstatymus. Be teismo sprendimų motyvų būtų neįmanoma teisės raida. Todėl tik moty­vuojant teismo sprendimus gali formuotis precedentų teisė. Nemotyvuo­tas teismo sprendimas negali tapti precedentu. Penkta, rašyti teismo sprendimo argumentus būtina, nes dėl teisės normų dviprasmiškumo, neaiškumo ar jų kolizijų daugelyje bylų galimi įvairūs ginčo sprendimo variantai. Teisėjas, pasirinkęs vieną iš kelių ga­limų alternatyvų, privalo argumentuoti, kodėl jis pirmumą teikė būtent tai, o ne kitai alternatyvai. Tik svariais argumentais pagrįsdamas savo priimtą sprendimą teisėjas gali tikėtis visuomenės pasitikėjimo juo ir visa teismų sistema. Šešta, šiuolaikinis teismo posėdis yra rašytinis arba mišrus, t. y. ir žodinis, ir rašytinis. Todėl nepakanka išdėstyti teismo motyvų žodžiu, o būtina juos aiškiai išdėstyti raštu, kad su priimto sprendimo argumentais galėtų susipažinti ne tik ginčo šalys, bet ir kiti asmenys - mokslinin­kai, studentai, advokatai, kiti teisėjai. Pripažinus, jog teismai ne tik for­maliai taiko teisę, bet ir, aiškindami taikomas teisės normas, ją plėtoja, būtina, kad teismo sprendime atsispindėtų teismo pateiktas teisės nor­mų aiškinimas. Septinta, teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės, ne tik taiko ir aiš­kina teisės normas, bet ir vykdo teisingumą etine šio žodžio prasme, t. y. priima vertybinius, moralinius sprendimus. Todėl teismas privalo savo sprendime nurodyti ir argumentuoti, kokias visuomenės pripažįs­tamas vertybes jis gina, kodėl kuriai nors vertybei teikia pirmum

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!