Teisinės valstybės raida bei samprata

Įvadas Teisės teorija - tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociokultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius visuomenėje vyraujančią teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgiančią metodologiškai vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams. Tai apibrėžimas, pateiktas A.Vaišvilos vadovėlyje “Teisės teorija” [2, 28]. Tema “ Teisinės valstybės samprata” analizuojama remiantis būtent šiuo apibrėžimu, šiuolaikine teisės samprata, prisilaikant vadovėlyje pateikiamos teisės, kaip mokslo su tiksliai apibrėžtomis definicijomis ir metodologija, logikos ir nuoseklumo. Teoriškai galima temos analizė keliais aspektais: istoriniu – kaip kito teisinės valstybės samprata istorijos bėgyje, teritoriniu – kaip kito ir ką reiškia ši samprata konkrečioje teritorijoje ( pvz, Lietuvoje), ir tai atitiktų temą, nes patį terminą pačia plačiausia prasme galima suprasti ir taip : jei valstybėje yra teisinių normų sistema, užtikrinama valstybės prievarta, tokia valstybė gali būti vadinama teisine. Kitas klausimas, paremtas asmeniniu ar grupiniu sutartiniu vertinimu, būtų kokybinis tokios teisės vertinimas. Tačiau toks termino “Teisinė valstybė” aiškinimas būtų dogmatinis, dirbtinas, nekreipiant dėmesio į tai, kokią prasmę čia ir dabar turi ši sąvoka. Temą “Teisinės valstybės samprata” nagrinėsime remdamiesi šiuolaikine teisės samprata, kai teisės esmė – teisių ir pareigų vienovė ir pusiausvyra. Bet būtinybė konkretizuoti temą, nustatyti nagrinėjimo objektą, pagrįsti pavyzdžių, iliustruojančių rašinį, parinkimo logiką, išlieka. Šio darbo objektas – teisinės valstybės samprata - teorinis teisinės valstybės modelis, susiformavęs istorijos eigoje kaip asmens savivokos, objektyvių visuomenės vystymosi procesų ir teisinės minties išdava; asmens ir visuomenės siekis; jo įgyvendinimo ypatumai Lietuvos Respublikoje. Visuotinai deklaruojama, kad Lietuvoje kuriama teisinė valstybė, tai yra, ne tik teisėkūra, bet ir visa teisė orientuojama į šiuolaikinę teisės sampratą - pripažįstamas asmens primatas prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinis pobūdis, asmenų lygiateisiškumas, socialinis kompromisas, šalyje įgyvendinta demokratija. Iš kitos pusės tik teisės teorija, kaip metodologinis pagrindas, leidžiantis išskaidyti ir atskirai nagrinėti tiek bendrąsias, tiek specialiąsias teisės dalis, funkcijas, principus, išskirianti santykius, objektus, subjektus, įgalina nuosekliai peržvelgti Lietuvos teisę vertinant juos asmeniniu piliečio, tarnybiniu – valstybės tarnautojo, atstovaujančio valstybę ir moksliniu analitiniu požiūriais. Toks temos pririšimas prie konkrečios valstybės teisės prasmingas ir todėl, kad atskleidžia teisės teorijos sąvokų – tame tarpe ir teisinės valstybės sąvokos - gyvybingumą, pritaikomumą konkrečiam atvejui iš vienos pusės ir Lietuvos teisės praktikos atitikimą teisės esmei iš kitos ir leidžia atsakyti į klausimą – ar Lietuva – teisinė valstybė, konkrečiais pavyzdžiais parodant, kas atitinka teisinės valstybės sampratą ir kas ne, taigi - taisytina. Teisinės valstybės samprata kaip tik ir atskleidžiama tokio nagrinėjimo procese. Tikėtina, kad šia tema ( ir žymiai siauresnėmis jos potemėmis) yra ir bus vykdomi moksliniai darbai, rašomi straipsniai, monografijos. Studentiško darbo tikslas – įsisavinti teisės teorijos metodologiją, sąvokas, parodyti sugebėjimą savarankiškai taikyti teisės teorijos žinias konkrečioje srityje, todėl darbas nepretenduoja į visaapimančią analizę. Reikia pažymėti dar vieną šio darbo aspektą. Temos nagrinėjimą suprantant kaip būtinybę atrinkti ir iš vadovėlių perkelti tai, kas parašyta, tiksliai pakartojant apibrėžimus, sąvokas, dėstymo stilių ir argumentus ( tegu ir savais žodžiais) įtvirtintų etatistinę mokymosi sampratą, todėl darbe nevengiama asmeninių autoriaus minčių, vertinimų, kurie gali būti jau formuluoti, analizuoti, net pripažinti nepagrįstais kituose darbuose, nežinomuose autoriui. Iš kitos pusės, teisinių žinių ribotumas neleidžia pateikti vien asmenines mintis ir citatas, rašant darbą iš esmės remtasi A.Vaišvilos knyga “Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje” , joje naudojama metodologija ir prisilaikant dėstymo stiliaus. 1. Teisinės valstybės raida Vakarų Europoje. Bandant rasti pačias sąvokos “teisinė valstybė” ištakas istoriniu filosofiniu požiūriu tenka pripažinti, kad teisingumo suvokimas, tegu ir primityviausia forma, po sąmonės ir kalbos atsiradimo yra žmogiška savybė, turėjusi lemiamą vaidmenį žmogui tampant žmogumi, atsirandant darbo pasidalijimui, individų tarpusavio santykių formavimuisi ir individų jungimuisi į struktūras, tapusias valstybėmis. Šiuolaikinis sąvokos turinys taip pat ne riba – vykstantys integracijos ir globalizacijos procesai, tarptautinės teisės plėtra duoda pakankamą pagrindą teigti, kad sąvoka “teisinė valstybė” jau perauga į savoką “teisinė visuomenė”, kur visuomenė suprantama kaip daugelio valstybių piliečių bendruomenė - Europa tampa valstybių sąjunga su savo teise, prie kurios derinasi atskiros valstybės, JTO taip pat realiai tapo viršvalstybe . O tai reiškia, kad neužtenka nagrinėti vienos atskiros valstybės teisės raidos, negalime atmesti buvusių, esamų ir būsimų teisinės minties ryšių ir perimamumo, negalime apsiriboti analize nuo to momento, kai pirmą kartą semantiškai – iš tiesų labai neseniai – suformuluota pati sąvoka “teisinė valstybė”, o turime šiuolaikiniu požiūriu peržvelgti esminius teisinės minties etapus nuo to momento, nuo kurio mus pasiekė mintys apie valstybės sąrangą, valdžią, santykius tarp subjektų, akcentuodami ne būtį, o teisinės sąmonės komponentus ir tik tada pereiti prie konkrečios valstybės ir atsakyti į klausimą – ką reiškia sąvoka “teisinė valstybė”. Šiuo požiūriu nebūtina parodyti visos teisinių minčių įvairovės, užtenka pasekti sąvokos geneologiją iki “čia ir dabar” – Lietuvos Respublikos. 2. Teisinės valstybės samprata Šiuolaikinę teisinės valstybės sampratą atitinka du teisinės valstybės modeliai: [ 3, 76,82,86] 1. Teisinė valstybė kaip teisėtumo valstybė, 2. Teisinė valstybė kaip teisės viešpatavimo organizacija (vadinkime teisingumo valstybe). Kartu kalbame ir apie socialinę teisinę valstybę, kurią galime pripažinti trečiu modeliu. Tai pakankamai artimi savo esme modeliai, galintys būti valstybės vystymosi etapais, perėjimas tarp kurių priklauso nuo valstybės valdymo struktūrų politinės valios, administracinių sugebėjimų, visuomenės ( įskaitant renkamus ir skiriamus pareigūnus) teisinės sąmonęs pokyčių krypties ir tempo, ekonominės valstybės situacijos. Tačiau negalima atmesti tikimybės, kad vystymasis kuriame tai etape sustos arba, pasikeitus politinei valdžiai, pasuks atgal. Teisinės valstybės modeliui išskirsime turininguosius ir formaliuosius požymius. Toks išskyrimas pateiktas teisės literatūroje [ 3, 83] ir pagrįstas tuo, kad svarbu ne tik deklaruoti vienokį ar kitokį teisės veikimą, bet ir turėti realiai veikiantį teisinį, institucinį mechanizmą, garantuojantį tokį veikimą. Turiningieji požymiai atspindi strateginius valstybės tikslus ( termino “valstybė” panaudojimas leistinas tik preziumuojant, kad valstybės tikslai atitinka tautos tikslus), formalieji – tų tikslų įgyvendinimo priemones. Iškyla vertinimo problema – ar pripažinti, kad požymyje pateiktos sąlygos vykdomos, jei yra faktų, įrodančių, kad vykdomos ir faktų kad ne. Šiuo atveju reikėtų pasinaudoti sociologiniu metodu, tuo pačiu pripažįstant asmens teisę vertinti valstybėje egzistuojančią teisę ir daugumos teisę priimti sprendimą, bet tai neatitiktų “protingos ribos” kriterijaus, todėl vertinimas bus vykdomas remiantis subjektyviu autoriaus požiūriu. Pripažinimas, kad požymyje iškeltos sąlygos įvykdytos reiškia, kad nurodytas tikslas pasiektas arba vykdomas ( jo siekiama konkrečiais veiksmais ir pasiekti rezultatai leidžia teigti, kad jis bus pasiektas). A.Vaišvilos knygoje “Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje” pateikti teisinės valstybės, kaip teisės viešpatavimo organizacijos ( antras modelis) požymiai: “Turiningieji teisinės valstybės požymiai: 1. Tautos suverenitetas kaip valstybinės valdžios legitimacijos ir demokratinio teisėkūros būdo, valdžios institucijų bei pareigūnų atsakomybės teorinis pagrindas. Konstitucinis žmogaus teisių bei laisvių įtvirtinimas; 2. Visa teisinė sistema remiasi societarine arba pilietine teisės samprata, kuri teisę kildina iš visuomenės, teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išreiškimo forma; 3. Teisės viršenybė arba valstybinės valdžios ir pačių piliečių susaistymas teise ( prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius įstatymus, o tik tarnaujančius visų piliečių vienodai teisių saugai. Todėl jos politika jau negali būti kitokia, kaip tik priešingų interesų derinimo ( kompromiso paieškų) politika. Įstatymų leidžiamoji valdžia suvaržoma Konstitucija, o vyriausybė ir teismai – įstatymais ir teise.Teisė čia iškeliama kaip vertybė, kuriai privalo vienodai paklusti visi teisės subjektai. Teisės viršenybės pagrindu pripažįstama asmens pirmenybė prieš valstybę ir kitus socialinius darinius vien todėl, kad būtent asmuo yra tikrasis teisių turėtojas ir kad valstybė bei kiti socialiniai individų susivienijimai formuojasi tik vienu tikslu – apsaugoti asmens teises ir sąlygoti jų įgyvendinimą; 4. Pilietinės (atviros) visuomenės bei savivaldos institucijų buvimas. Formalieji teisinės valstybės požymiai: 1. Valdžia padalijima į tris šakas (įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ( administraciją) ir teismus), siekiant neleisti valstybinei valdžiai susikoncentruoti vienos valstybinės institucijos ar vienos socialinės grupės rankose ir tuo pagrindu pavirsti nekontroliuojama grėsme žmogaus teisėms ; 2. Konstitucinio ir administracinio teismų vykdoma valstybinės valdžios veiksmų teisėtumo kontrolė; 3. Veiksmingas žmogaus teisių gynimas nepriklausomuose bendruosiuose teismuose, 4. Valstybės ir piliečių abipusės atsakomybės sistemos sukūrimas. Valstybės atsakomybė už valstybinių institucijų ir pareigūnų neteisėtais ar nepagrįstais veiksmais padarytą žalą piliečių teisėms .” Analizuodami požymius turime atsižvelgti į dvi aplinkybes: 1. Netikslinga, esant ribotai darbo apimčiai, atskirai nagrinėti turininguosius ir formaliusius požymius, jų veikimas susijęs, nagrinėjant turininguosius požymius tiek kiek būtina bus atskleidžiamas formaliųjų požymių buvimas ir veikimas. 2. Modelyje pateiktų požymių savybės persidengia, loginiam dėstymui tiesiog būtinas jų apjungimas išsaugant esmę, bet keičiant analizės tvarką. Sekantys (3 – 8) skyriai ir skirti teisėtumo, teisingumo, socialinės teisinių valstybių sampratai atskleisti . 3.Teisinės valstybės modelio priklausomybė nuo vyraujančios teisės sampratos. Tai vienas svarbiausių požymių, leidžiančių teisės sistemą priskirti vienam iš teisinės valstybės modelių. Svarbiausias klausimas – kas pripažįstama teisės šaltiniu – valstybė ar piliečių interesai, jų derinimo ir užtikrinimo poreikis. Atsakymas į šį klausimą yra esminis, skiriant teisėtumo ir teisės viešpatavimo valstybę. Panagrinėkime savybes, kurias konkrečiai teisės sistemai suteikia vienoks ir kitoks šio klausimo sprendimas. Pripažinus valstybinę valdžią vieninteliu teisės šaltiniu, teisė tapatinama su įstatymu. Praranda prasmę net ir formaliai deklaruotos žmogaus teisės, iš esmės dingsta net pats žmogus – jis pakeičiamas įstatymu, sankcionuojančiu galimybę turėti tam tikras teises, nustatančiu pareigas, įsakmiai, neatsižvelgiant į žmogaus valią ir teisės supratimą, norminančiu elgesį. Teisės šaltiniu pripažinus žmogaus ir piliečio teises, teisėkūros, teisėsaugos, valstybės valdymo institucijoms iškyla visa eilė problemų, visų pirma klausimas apie įstatymų atitikimą teisei, apie teisės turinį, apie įstatymų priėmimo ir keitimo teisėtumą. Teisėtumo valstybės požiūriu svarbiausia – kad teisės aktai būtų priimami ir keičiami teisėtai – prisilaikant įstatymais numatytų procedūrų. Tačiau tai, kad valstybė susaistyta savo pačios kuriamais įstatymais, yra grynas formalumas – nedraudžiama prisilaikant procedūrų pakeisti procedūras ar įstatymus ir tuo būdu galima kaip teisėtą įtvirtinti bet kokią savivalę, įstatymais įtvirtinti visuomenės dalies požiūrį ir valią, atsisakant kompromiso ir socialinių grupių interesų derinimo. Teisės viešpatavimo valstybei teisės ir įstatymų tapatinimas nepriimtinas. Pagal šiuolaikinę teisės sampratą, teisę kildinant iš individo, skiriami du jos elementai – vertybinis – asmens įsisąmoninti egzistenciniai interesai bei asmeninės vertybės, kurias jis nori apginti, susikurti, įsigyti (objektas) ir norminis- subjektyvus reikalavimas pagarbos objektui, t.y., reikalavimas kitiems individams susilaikyti nuo žalingo elgesio tos vertybės atžvilgiu. Šie elementai santykiauja kaip tikslas ir jo įgijimo, įgyvendinimo, apsaugos priemonė. Toks reikalavimas kitų individų gali būti suprastas kaip agresija jų atžvilgiu, jei nebus paremtas nauda kitiems individams – įsipareigojimu gerbti jų interesus. Reikalavimo ir įsipareigojimo pusiausvyra, kitaip sakant, teisių ir pareigų vienovė ir yra pripažįstama teisės esme. Ji yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės – kyla iš lygiaverčių mainų prekėmis ir paslaugomis, taikaus sugyvenimo poreikio. Tačiau tai nereiškia, kad asmuo gimsta su teisėmis, jas galima įgyti ir realizuoti tik visuomenėje. Gimstama su teisės objektais – vertybėmis. Jų visuomeninis pripažinimas atsiranda asmeniui prisiimant pareigas pripažinti tokias pat kitų vertybes ( orumas – gerbiant kitų orumą, teisė į nuosavybę – gerbiant kitų nuosavybę ir t.t.). Tokia teisės samprata vadinama pilietine arba societarine [3, 310]. O koks valstybės vaidmuo? Valstybei priskiriamos dvi pagrindinės funkcijos: pirma - užtikrinti, kad teisių ir pareigų vienovė neliktų vien moraliniu pageidavimu, o taptų visuotinai privaloma elgesio norma; antra – derinti skirtingų asmenų reikalavimus nustatant visiems maksimaliai priimtiną kompromisą. Taigi, ne valstybė kuria teisę, o arbitro, kompromiso nustatytojo ir užtikrintojo poreikis gimdo valstybę. Tokia teisės samprata naujai atskleidžia ir atstovaujamosios demokratijos, tarnybos valstybės valdyme prasmę. Socialinės teisinės valstybės teisei socialinio kompromiso užtikrinimo nepakanka. Bendražmogiškos vertybės, kuriomis remtis ir kurias užtikrinti, t.y. juridizuoti ir organizuoti įgyvendinimą turi teisė, papildo “žmogaus verta egzistencija”, “kolektyvinė atsakomybė už silpnuosius ir ne tokius laimingus savo narius”. Tai tarsi trečias kelias tarp socializmo – priverčiamojo sulyginimo ribojant teises į nuosavybę, ir kapitalizmo, teorinę laisvę galinčio paversti vergove ( pvz, darbo sutartis). Socialinė teisinė valstybė turi užtikrinti piktnaudžiavimo laisve ekonominiu pagrindu ribojimą ir padėti individui spręsti asmenines egzistencines problemas. 4. Lietuvos teisės sistema – vyraujančios teisės sampratos atspindys. Panagrinėsime Lietuvos teisės sistemą, kad parodyti šios savybės veikimą realiomis sąlygomis. Nepriklausoma Lietuva susiformavo kaip tautos valios išraiška, teisė ir teisingumas buvo itin akcentuojami mitinguose, susirinkimuose, rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą metu. Konstitucija patvirtinta referendumu, t.y. išreiškia tautos valią. Konstitucijoje įtvirtinta praktiškai viskas, ko reikia teisėtumo valstybei kurti: 1. Atstovaujamoji teisėkūra ( Konstitucijos 55, 67 ir kiti str.), 2. Valdžios galių ribojimas ( Konstitucijos 5str), pripažįstamos prigimtinės asmens teisės, ribojamos kito asmens teisėmis (Konstitucijos 18, 28 str), 3. Įstatymų kūrimo procedūra ( Konstitucijos 39str.), kuriai numatyti saugikliai: formalus – Konstitucinis teismas gali pripažinti įstatymą neatitinkančiu Konstitucijai ir realiai tik moralinis - įstatymus pasirašo arba motyvuotai grąžina Seimui taisyti Prezidentas ( Konstitucijos 69 – 71, 102 str). Kartu pripažįstama aukštesnis referendumu ( tautos valia) priimtų įstatymų statusas – Prezidentas privalo juos pasirašyti, tačiau Konstituciniam teismui nėra apribojimo paskelbti tokį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai ir sustabdyti jo galiojimą. Nors įstatymų leidyboje ir egzistuoja atvejai, pažeidžiantys teisėtumo principą ( biudžeto sudarymas nesilaikant įstatymais nustatyto atskirų sričių finansavimo), minimaliai teisinė teisėtumo valstybė teisės sistemos aspektu Lietuvoje įgyvendinta. Teisės viešpatavimui Lietuvoje sudarytos nepakankamos sąlygos. Susidaro subjektyvus įspūdis, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tiesiog vengiama sąvokų “moralė” ( 30 str. kalbama apie moralinės žalos atlyginimą), “teisingumas” (ši sąvoka pavartota tik kaip juridinio fakto teisinio įvertinimo remiantis įstatymais santrumpa). O būtent sąvokos “moralė”, “teisingumas” trūksta Konstitucijos 5, 28, 102, 109 straipsniuose. Labai įdomus šia prasme Konstitucijos 135 straipsnis: “Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!