Teisės aiškinimas (interpretavimas)

 TURINYS ĮVADAS................................................................................................................................21. TEISĖS AIŠKINIMO SĄVOKA, STADIJOS, ETAPAI. TEISĖS AIŠKINIMAS IR ARGUMENTAVIMAS, JŲ SANTYKIS. .........................................................................3 1.1 Teisės aiškinimo sąvoka ir stadijos.................................................................................3 1.2 Teisės aiškinimo etapai....................................................................................................5 1.3 Teisės aiškinimas ir argumentavimas, jų santykis...........................................................5 2. TEISĖS AIŠKINIMO REGLAMENTAVIMO PROBLEMA..............................8 3. TEISĖS AIŠKINIMO PRIEŽASTYS............................................................................9 4. TEISĖS AIŠKINIMO BŪDAI (METODAI)...............................................................12 5. TEISĖS AIŠKINIMO RŪŠYS......................................................................................17 5.1 Teisės aiškinimo klasifikacija........................................................................................17 5.2 Teisės aiškinimas pagal tai, kiek aiškinimo metu pateiktoji teisės principo arba normos prasmė sutampa su tekstine teisės principo arba normos išraiška.......................................18 5.3 Teisės aiškinimas atsižvelgiant į subjektus, kurie aiškina teisę.....................................20 6. TEISĖS AIŠKINIMO AKTAI......................................................................................23 6.1 Teisės aiškinimo sąvoka................................................................................................23 6.2 Teisės aiškinimo rūšys...................................................................................................23 7. TEISĖKŪROS IR TEISĖS AIŠKINIMO SANTYKIS..............................................24 IŠVADOS............................................................................................................................26 LITERATŪRA...................................................................................................................27 ĮVADAS Rašto darbo tema yra teisės aiškinimas (interpretavimas). Teisės aiškinimo pagrindinė užduotis – išaiškinti, kokio konkretaus elgesio reikalauja teisės norma iš teisinio santykio dalyvių, nes tik visa tai išaiškinus bus galima tinkamai laikytis ir taikyti teisės normos imperatyvas. Įstatymų aiškinimu kiekvienas pilietis ir pareigūnas siekia įgyti būtiną konkrečios įstatymų prasmės žinojimą, supratimą, kuris užtikrina teisėtą jo elgesį, nes: „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ (Konstitucijos 7 str. 3 d.). Taigi ši tema turėtų būti aktuali kiekvienam piliečiui, norinčiam tinkamai laikytis įstatymų. Mūsų rašto darbe keliami probleminiai klausimai teisės aiškinimo (interpretavimo) tema. Svarbu išsiaiškinti teisės aiškinimo sąvoką, teisės aiškinimo etapus ir priežastis. Plačiau apžvelgti teisės aiškinimo būdus (metodus) ir rūšis. Šio rašto darbo objektas yra teisės aiškinimas. Svarbiausias rašomojo darbo tikslas yra išnagrinėti objekto priežastis, plačiąja prasme aptariant teisės aiškinimo būdus (metodus) ir rūšis. Mūsų rašto darbo uždaviniai: 1. Atskleisti teisės aiškinimo sąvoką; 2. Atskleisti teisės aiškinimo ir argumentavimo santykį; 3. Išsiaiškinti pagrindines teisės aiškinimo (interpretavimo) priežastis; 4. Išsiaiškinti kokie yra pagrindiniai teisės aiškinimo metodai ir aptarti jų svarbą; 5. Išsiaiškinti kaip atribotas teisės aiškinimas ir teisėkūra; 6. Atskleisti teisės aiškinimo rūšių klasifikaciją, taip pat būdingus porūšius ir apibūdinti kiekvieną iš jų; 7. Supažindinti su teisės aiškinimo rūšių požymiais. Rašto darbo informacija buvo renkama naudojant tik rašytinius šaltinius, apdorojant ir sukonkretinant gautą informaciją. Rašto darbo naudota literatūra – knygos. Šis rašto darbas yra visiškai naujas, pateikiama informacija yra atrinkta iš patikimų atnaujintų šaltinių. Rašant šį rašto darbą teko susidurti su sunkumais. Pirmiausia, naudojamoje literatūroje buvo pateikta nemažai mokslinės terminologijos, dėl to buvo nelengva pateikti medžiagą suprantamai. 1. TEISĖS AIŠKINIMO SĄVOKA, STADIJOS, ETAPAI. TEISĖS AIŠKINIMAS IR ARGUMENTAVIMAS, JŲ SANTYKIS. 1.1 Teisės aiškinimo sąvoka ir stadijos Tiesioginis teisės aiškinimo objektas yra oficialusis teisės normų akto tekstas, kuriuo ta norma suformuluota, išoriškai išreikšta. Aiškinimo tikslas - teisingas, tikslus ir vienodas įstatymų prasmės supratimas ir taikymas. Teisės aiškinimas - tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organizacijų, pareigūnų, piliečių) intelektinė veikla, skirta teisės normos prasmei (teisių ir pareigų turiniui, jų santykiui) atskleisti ir suvokti. Teisės normos prasmė. Loginės semantikos požiūriu ženklo prasmė - tai ženklu žymimo objekto sąvoka (tai ta informacija, kurią galime pateikti apie ženklu žymimą objektą). Termino reikšmė - tai tuo terminu žymimas objektas. Pavyzdžiui, termino (ženklo) studentas prasmė yra aukštojoje mokykloje besimokančio žmogaus sąvoka, kuri informuoja, kad jis rengiasi įgyti aukštąjį išsilavinimą, kad jo studijos turi trukti ne mažiau kaip ketverius metus, kad tai neprivalomos studijos ir kita. O šio termino (vardo) reikšmė - tai konkretus žmogus, studijuojantis aukštojoje mokykloje1. Konkrečios teisės normos prasmė - tai ta norma nustatoma elgesio taisyklė (teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindai, sankcijos už nustatytų pareigų nevykdymą), o tos normos reikšmė - tai tie žmonių santykiai, kuriuos ta norma reguliuoja. Termino (vardo) prasmė ne visada sutampa su jo reikšme, todėl yra ženklų, kurie turi prasmę, bet neturi reikšmės. Pavyzdžiui, terminas kentauras turi prasmę (žinome jo sąvoką: pusiau žmogus, pusiau arklys), bet neturi reikšmės (kentauras realiai neegzistuoja). Panašių pavyzdžių galime rasti teisinio reguliavimo praktikoje. Pavyzdžiui, buvusi tarybinės administracinės teisės norma, numatanti atsakomybę už planinių užduočių neįvykdymą, turi prasmę (suprantame jos reikalavimus), bet ji neturi reikšmės - šiandien nėra tokių santykių, kuriuos ši norma reguliuotų; arba Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas, reikalaujantis iš Rusijos, kaip Tarybų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėjos, atlyginti okupacijos ir aneksijos padarytą žalą Lietuvai, turi prasmę, bet neturi reikšmės, nes nėra tarp Lietuvos ir Rusijos santykių, kuriuos realiai reguliuotų šis įstatymas. Galiojantys, bet neveikiantys įstatymai turi prasmę, tačiau neturi reikšmės.2 Teisės normų aiškinimas susideda iš dviejų stadijų: 1) teisės normos prasmės išsiaiškinimo 2) išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimo kitiems teisės subjektams Teisės prasmės išsiaiškinimas skirtas padėti susiformuoti paties asmens, taikančio normą, apsisprendimui ir išoriškai nepasireiškia. Interpretatorius mąstydamas atskleidžia tam tikros teisės normos nustatomų teisių ir pareigų turinį, teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia, baigiasi, taip pat įsitikina, kokiomis valstybės priemonėmis yra garantuojamas toje normoje nustatytų pareigų vykdymas, kokia yra specifika tų gyvenimo atvejų, kuriems bus taikoma ta teisės norma. Išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimas - tai veiksmas, kai interpretatorius, pats išsiaiškinęs teisės normą, dar paaiškina ją įvairiomis formomis (žodžiu ar raštu) kitiems teisės subjektams3. Teisės samprata – metodologinis teisės normų aiškinimo pagrindas. Nors pripažįstama, kad objektyviai aiškinti teisės normų neįmanoma, bet tai nereiškia, kad jos gali būti aiškinamos vadovaujantis vien einamojo momento arba kurios nors socialinės grupės interesais. Teisės viršenybės sąlygomis konkrečių teisės normų aiškinimas privalo remtis ir tam tikrais objektyvumo kriterijais, kuriuos pirmiausiai nustato vyraujanti teisės samprata. Taip yra todėl, kad čia kalbama ne apie politinį, o apie teisinį įstatymų aiškinimą. Politinės valdžios valia, įkūnyta teisės normose, aiškinama tik kaip konkretinanti tą teisės sampratą konkrečiai teisinio reguliavimo situacijai. Jeigu aiškinant konkrečias teisės normas remiamasi ne teisės samprata, o politine valia, tai propaguojamas teisinis nihilizmas: netiesiogiai teigiama, kad įstatymuose „nėra“ teisės, o tik įstatymų leidėjo politinė valia, kuri ir laikoma vieninteliu teisinio aiškinimo objektu. Todėl suprantama, kodėl nacistiniai ir tarybiniai teismai, aiškindami teisę, pirmiausiai vadovavosi politiniais tikslais ir subjektyvistine teisės samprata: teisė yra visa tai, kas naudinga vokiečiams arba kas atitinka proletariato diktatūros interesus. Interpretatorius, aiškindamas konkrečios įstatymų normos prasmę, siekia atpažinti joje suformuluotą konkrečių teisių ir pareigų vienovę, nes ta vienovė yra teisės esmė (sąvoka) ir ji sieja ne tik įstatymų leidėją, bet ir konkrečios normos interpretatorių. Aiškinant svarbu ne tik suvokti, ką įstatymų leidėjas norėjo pasakyti ta norma (tai būtų svarbu tik mechaniško įstatymų taikymo atveju), bet ir atpažinti, kaip joje yra įkūnyta pati teisės esmė (teisių ir pareigų vienovė).4 1.2 Teisės aiškinimo etapai Teisės principo arba normos prasmės aiškinimo etapai, kuriuos atlieka teisės principų arba normų aiškinimo subjektai : 1. Taikytino teisės principo arba normos parinkimas 2. Nustatymas, ar teisės norma galioja 3. Aiškinimo būtinumo nustatymas, ar taikytinas teisės principas arba norma yra aiškūs ar ne 4. Taikytino teisės principo arba normos tikrosios prasmės išsiaiškinimas 5. Vienintelio išaiškinto teisės principo arba normos prasmės varianto parinkimas, t.y. nustatymas, kuri galima taikytino teisės principo arba normos prasmė atitinka faktines bylos aplinkybes (Teisės principas arba norma gali turėti kelis prasmės variantus; būtent todėl reikia parinkti tinkamiausią sprendimui priimti teisės principo arba normos prasmės variantą, nes priešingu atveju būtų priimtas neteisingas sprendimas). 6. Motyvuoto teisės aiškinimo akto priėmimas5 1.3 Teisės aiškinimas ir argumentavimas, jų santykis Priimant teismo sprendimą įrodinėjami faktai ir teisiškai argumentuojama: teisinio argumentavimo dalykas yra teisiniai teiginiai, o įrodinėjimo dalykas – konkretūs praeities faktai; teisinio argumentavimo tikslas – įtikinti kitus asmenis savo teisinių teiginių teisingumu, o įrodinėjimo tikslas – nustatyti tai, kas iš tiesų yra įvykę praeityje. Šiame kontekste teisinis argumentavimas persmelkia ir įrodinėjimą, nes teisinis argumentavimas yra teisės aiškinimas, kuris nėra grynai teisės klausimas: teisingai išaiškinti teisės principo arba normos neįmanoma, nesiejant su konkrečios bylos faktais. Tinkamas teisės aiškinimas negali būti neargumentuotas (nemotyvuotas) : būtent todėl veikiamasis, arba operatyvusis, teisės aiškinimas yra viena iš teisinės argumentacijos rūšių, kai yra grindžiami, t.y. pateisinami (motyvuojami), teisės taikymo aktai. Ypač svarbu, kad būtų argumentuojami teismo sprendimai, nes tai yra konstitucinis imperatyvas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą)6 : antai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodomi įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTI) 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (4 punktas). Nemotyvuotą teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti, nes tai yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisės principas arba norma gali turėti kelis prasmės variantus; būtent todėl reikia parinkti tinkamiausią sprendiniui priimti teisės principo arba normos prasmės variantą, nes priešingu atveju būtų priimtas neteisingas sprendimas. Todėl teismo (ar kitos teisę atitinkančios institucijos) argumentavimas turi būti racionalus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo: „ Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą lemia ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais ( motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas reiškia, kad teismo nuosprendyje negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui. Teismo nuosprendžiai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.7 Kartu pažymėtina, kad teisės aiškinimui, kaip sąmoningai veiklai, turi įtakos ne tik protas, bet ir jausmai, emocijos, per kuriuos pajuntami norminiai faktai (moralė, papročiai, tradicijos). Pasak V. Mikelėno, teisės aiškinimo negalima laikyti vien logine veikla. Aiškinant teisę operatyviai, siekiama sau ir kitiems atsakyti, ką teisė draudžia ar leidžia, ko reikalauja ir ko nereikalauja. Teisingo atsakymo negalima rasti vadovaujantis tik formaliosios dvireikšmės logikos taisyklėmis. Kiekvienu atveju atsakymas randamas tik priėmus vertybinį sprendimą, t.y. pritaikius tam tikrus vertinamuosius kriterijus – teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo ir kitus bendruosius teisės principus. Tačiau šios vertybės ir principai taip pat nėra pakankamai apibrėžti ir aiškūs, todėl jų turinį ir taikymą konkretiems gyvenimo atvejams taip pat reikia aiškinti.8 Protingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai, jog pats savaime protas (intelektas) nėra nei teisingas, nei sąžiningas; tai neutrali vertybiniu požiūriu sąvoka; vis dėlto teisės moksle protingumas suprantamas kaip neutralaus proto (intelekto) bei vertybių (teisingumo, sąžiningumo) samplaika. Todėl tai, kad teismo argumentavimas turi būti racionalus, reiškia ir tai, kad teismo argumentavimas turi būti grindžiamas ir vertybėmis. Antai Vokietijos Federacinis Konstitucinis Teismas, jo Pirmasis senatas, 1973 m. vasario 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų praktikos paskirtis yra „ypač reikalauti, kad vertinamosios įžvalgos aktu, kuriam netrūksta ir valios elementų, būtų atskleisti ir priimant sprendimą pritaikyti vertybiniai vaizdiniai, iš prigimties būdingai priklausantys konstitucinei teisės sistemai, kurių arba iš viso nėra rašytiniuose įstatymuose, arba kurie tuose įstatymuose yra nepakankamai aiškiai išreikšti. Teisėjas turi vengti savivalės; jo sprendimai privalo remtis racionaliu argumentavimu. Turi būti labai aiškiai parodoma, kad rašytinis įstatymas nepajėgus atlikti savo funkcijos, t.y. kad jį taikant negali būti teisingai išspręsta kilusi teisinė problema. Teisminis sprendimas tokiais atvejais užpildo susidariusią spragą, vadovaudamasis „praktinio proto“ ir visuomenėje pripažintais pamatiniais teisingumo vaizdiniais“.9 Racionalus argumentavimas turi šias taisykles: 1. Visi potencialūs diskusijos dalyviai turi lygias galimybes pradėti ir tęsti diskusiją; 2. Visi diskusijos dalyviai turi lygias galimybes kelti problemą, pateikti savo argumentus, versijas, hipotezes (diskusijos laisvė); 3. Visų diskusijos dalyvių galimybės dalyvauti joje yra lygios; 4. Kiekvienas diskusijos dalyvis privalo pateikti savo teiginio argumentus, kai to iš jo reikalaujama, išskyrus atvejus, kai jis nurodo priežastis, pakankamai pateisinančias atsisakymą pateikti savo teiginio argumentus; 5. Kiekvienas diskusijos dalyvis turi turėti teisę ir galimybę kelti problemą dėl kito diskusijos dalyvio pateikto teiginio; 6. Kiekvienas diskusijos dalyvis turi turėti teisę ir galimybę pareikšti savo nuomonę visais diskutuojamais klausimais; 7. Nei iš vieno diskusijos dalyvio negali būti atimtos teisės ir galimybės, numatytos 1-6 punktuose; 8. Kalbėtojas ir adresatas turi vartoti tokią pačią leksiką; keli kalbėtojai negali vartoti tų pačių posakių skirtingomis prasmėmis; 9. Kalbėtojas gali remtis tik tuo, kuo jis pats neabejodamas tiki ir pats turi sutikti su tais teiginiais, kuriems tikisi adresatą pritarsiant; 10. Kalbėtojas negali prieštarauti pats sau; 11. Kalbėtojas, taikantis teisės principą ar normą X faktui Y, turi sutikti, kad teisės principas ar norma X turi būti taikomi kiekvienam kitam faktui, kuris turi Y savybių10. 2. TEISĖS AIŠKINIMO REGLAMENTAVIMO PROBLEMA Teisinėje literatūroje išreiškiama pozicija, kad, nepaisant to, jog teisės aktuose yra teisinio reguliavimo, skirto teisės aiškinimui reglamentuoti, jis yra nepakankamas dėl pernelyg laisvo Konstitucinio Teismo Konstitucijos aiškinimo, kai pirmenybė teikiama ne Konstitucijos straipsnių teksto prasmei, o jos dvasiai, teisinės valstybės principui, kurio esmė – teisės viešpatavimas, valdžios laisvės apribojimas teise. Taip pat kyla būtinybė reguliuoti Konstitucinio Teismo bei kitų teismų veiklą, nustatant teisinio teksto aiškinimo, nukrypimo nuo teisinio teksto ribas.11 Priešingu atveju gali būti atpalaiduota teismų, ypač Konstitucinio Teismo, kaip galutinės ir neskundžiamos institucijos, savivalė, sumenkintas teisinio teksto įsakmumas. Teisinis tekstas suteikia teisiniam reguliavimui vienareikšmį normos apibrėžtumą, teisinių sprendimų nuspėjamumą. 12 Tam, kad teismų pateikiamas teisės aiškinimas būtų priimtas visuomenės, teisėjai turi atkreipti dėmesį į tai, jog jų darbas yra stebimas visuomenės ir net menkiausia klaida gali sukelti nepasitenkinimą, nes jie, kaip ir kiekviena kita valdžios institucija, tarnauja žmonėms. Visada svarbu nepamiršti, kad teismai vykdo teisingumą, o teisingumo jausmas yra būdingas daugumai žmonių, todėl teisėjai privalo atsižvelgti į visuomenėje vyraujančius teisingumo sampratos kriterijus ir standartus. Kai teisėjai pripažįsta esant teisinga tai, kas daugumai visuomenės narių atrodo neteisinga arba kai teismų sprendimai prieštarauja sveikam protui, atsiranda teismų ir visuomenės nepasitikėjimas ir priešprieša, kuri nėra naudinga nei visuomenei, nei teismams. Viena iš visuomenės nepasitikėjimo teismais Lietuvoje priežasčių yra visuomenės ir teisėjų teisingumo suvokimo priešprieša, kai teisėjai viešai demonstruoja visuomenės nuomone priešingą teisingumo suvokimą. Teismo, kurio sprendimas galutinis ir neskundžiamas, pateiktas teisės aiškinimas ne visada turėtų būti vienareikšmis ir neabejotinas, patvirtina ir atskirosios nuomonės institutas. 2008 m. įvedus atskirosios nuomonės institutą Konstituciniame Teisme žlugo „neklystamumo aureolė“. Tačiau šis atskirosios nuomonės institutas turi spragų - praktiškai neveikia kitų teismų, ypač tų, kurie formuoja vienodą įstatymų aiškinimą ir taikymą praktikoje.13 3. TEISĖS AIŠKINIMO PRIEŽASTYS Teisės aiškinimo procese siekiama teisę išaiškinti konkrečių faktinių aplinkybių kontekste, kad ji taptų kaip įmanoma aiškesnė, kad jos prasmė būtų kaip įmanoma labiau atskleista. Taikant teisę, ją išaiškinti, atskleisti jos prasmę yra būtina, todėl būtinybė aiškinti teisę sietina su susiformavusios ir sukurtos teisės savaiminiu neaiškumu, kuomet teisės aiškinimo procese jos prasmę siekiama kaip įmanoma labiau atskleisti – tai yra pagrindinė teisės aiškinimo priežastis ir būtent todėl teisė yra suprantama kaip interpretacija. 14 Teisinėje literatūroje yra pateikiamos ir kitos, išvestinės teisės aiškinimo priežastys: 1. Socialinio gyvenimo dinamika (permainos). Veikia ne tik teisės normų turinį, bet ir jų aiškinimą bei taikymą. Pasikeitusios ekonominės, politinės, kultūrinės visuomenės gyvavimo sąlygos (pavyzdžiui vienos ekonominės sistemos pakeitimas kita, revoliucija, perversmas ir kt.) veikia ne tik teisės aktų kūrimą, bet ir teisės aiškinimą, nes kinta pati visuomeninė sąmonė, jos palaikomos vertybės. Lietuvai veikiant pagal rinkos ekonomikos principus ir tapus Europos Sąjungos nare, imta kitaip aiškinti iki tol galiojusią teisę. Mirties bausmė, kuri ilgai atrodė deranti su naująja Lietuvos Konstitucija, nuo 1998 m. jau laikoma prieštaraujančia tai pačiai Konstitucijai (ekonominis pavyzdys). Politinių sistemų kaita visada buvo susijusi su atitinkamai besikeičiančiu teisės normų aiškinimu. Pasikeitus politiniam režimui teisės mokslas buvo orientuojamas aiškinti teisę taip, kad ji tarnautų naujam politiniam režimui. Teisinis aiškinimas pakeičiamas politiniu tuo atveju, kai įstatymo normų aiškinimas grindžiamas ne teisės samprata, o politinėmis aktualijomis. Teisę derinti su pakitusiais visuomeniniais santykiais, kuriuos turi reguliuoti teisė, galima teisėkūros būdu arba teisės aiškinimo būdu, o pastarasis kartais yra prioritetinis prieš teisėkūros būdą. 2. Abstraktus teisės normų pobūdis. Teisės normos prasmė negali būti suvokiama jutimiškai: ji nestebima, nepaliečiama, nepasveriama, nepamatuojama, nes yra bendrojo, abstraktaus pobūdžio, o taikoma konkretiems istoriniams faktams. Be to, tie faktai skirtingi, dažnai sudėtingi ir ne visada lengva įsitikinti, ar konkreti norma skirta norminti būtent tiems socialinių santykių atvejams, kuriems rengiamasi ją taikyti. Teisės kalboje yra žodžių, kurie patys savaime nėra aiškūs arba yra neapibrėžti, pavyzdžiui – „vaiko interesai“. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalyje teigiama: „Teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.“ 3. Lingvistinės priežastys. Įstatymų leidėjas formuluoja teisės normas vartodamas kiek galėdamas trumpesnę kalbinę išraišką, kurią vėliau reikia „iššifruoti" normos suvokėjui ir taikytojui. Be to, teisės normą formuluojantys terminai, sąvokos, kalbos konstrukcijos, nuorodų sistemos gali būti ne tik pernelyg abstraktūs, bet ir dviprasmiai, neaiškūs. Pavyzdžiui lietuvių bendrinėje kalboje žodis „keistas“ gali būti suprantamas kaip „padarytas kitokiu“ arba „nepaprastas, nesuprantamas“15, todėl įstatymas, priklausomai nuo konteksto, gali būti pataisytas arba nesuprantamas. Teisės kalba, kaip ne bendrinė, o specialioji, profesinė kalba, pasižymi ypatumais, kurie dar labiau padidina poreikį aiškinti kalbos ženklus: a) pirma, joje vartojami specifiniai terminai (pavyzdžiui „afekto būsena“); b) antra, joje daug tarptautinių žodžių, skolinių; c) trečia, jai būdingas oficialus, kanceliarinis administracinis stilius, skiriantis ją nuo šnekamosios kalbos; d) ketvirta, jai nebūdingas individualus stilius, nes teisės principai ir normos formuluojami kaip neapibrėžtam asmenų ratui adresuojami elgesio standartai; e) penkta, jai būdingas savitas, neįprastas stilius, mintis reiškiama tam tikra žodžių seka ir nuoseklumu, vartojami standartiniai terminai ir frazės, tekstas dėstomas taip pat tam tikra tvarka.16 4. Sisteminis teisės normų funkcionalumas. Teisės normos pajėgia reguliuoti socialinius santykius tik sąveikaudamos tarpusavyje. Todėl norint suvokti tikrąją konkrečios teisės normos prasmę, reikia atrasti kitas teisės normas, kurios bus taikomos kartu su aiškinamąja. 5. Praktika nepatikrintų įstatymų neišbaigtumas (teisės spragos). Visuotinai laikomasi nuomonės, kad įstatymas, kol jis nėra teismų išaiškintas, patikrintas praktika, yra lyg ir neužbaigtas: neaišku, kaip reikia suprasti konkrečius jo nurodymus, kad jis būtų realiai taikomas, sukeltų pageidaujamų padarinių. Tai verčia imtis tokio intelektinio, loginio veiksmo kaip teisės normų aiškinimas (interpretavimas), kuris reikalauja iš interpretatoriaus solidžios teisinės ir kitokios kompetencijos. Praktinį kvalifikuoto teisės normų aiškinimo poreikį šiandien didina teismų vykdoma teisinio reguliavimo teisėtumo kontrolė, leidimas teismams remtis ir bendraisiais teisės principais.17 6. Vidinė teisės normų ir principų kolizija (prieštaravimas) ir/arba konkurencija. Konkurencijai šalinti Lietuvos teisinėje sistemoje numatytos konstitucinė ir administracinė teisminės kontrolės sistemos, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali pripažinti teisės aktą (pavyzdžiui priimtą Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės) prieštaraujančiu Konstitucijai ir/arba įstatymams, įstatymus – Konstitucijai, o administraciniai teismai – atitinkamus administracinius teisės aktus įstatymams bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams. Šių teisminės kontrolės institucijų veikla taip pat grindžiama teisiniu argumentavimu. 7. Teisėkūros proceso netobulumas, kuris lemia teisės norminių aktų netobulumą.18 4. TEISĖS AIŠKINIMO BŪDAI (METODAI) Teisės aiškinimo būdas, metodas – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų teisės principo arba normos turiniui, prasmei atskleisti, suvokti.19 Teisės literatūroje nurodomas įvairus teisės aiškinimo būdų skaičius. Vieni autoriai (F. C. von Savigny) mano, kad tokių būdų yra keturi: lingvistinis (kalbinis), loginis, istorinis ir sisteminis; kiti (H. J. Wolfas) - kad septyni: filosofinis, loginis, sisteminis, istorinis, lyginamasis, genetinis, teleologinis; treti (F. Bennionas) jų suskaičiuoja net 396, nes aiškinimo būdus sieja su aiškinimo principais, taisyklėmis20. Tačiau nėra ir negali būti vieningos nuomonės dėl to, kiek yra teisės aiškinimo būdų, metodų.21 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. Gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, istorinį, teleologinį, precedentinį, įstatymų leidėjo ketinimų, lyginamąjį, bendrųjų teisės principų, loginį ir kt. Teisinėje literatūroje visi šie metodai yra aiškinami plačiau, tačiau šiame rašto darbe plačiau aptarsime tik kelis pagrindinius. Pagrindiniai teisės aiškinimo metodai: 1. Kalbinis, lingvistinis arba verbalinis – svarbiausias teisės aiškinimo metodas, nes teisė yra išreiškiama kalbinėmis priemonėmis, o dažniausiai raštu, tekstu. Šiuo būdu analizuojama: a) aiškinamojo teisės principo ar normos bendrinės kalbos žodžių, kuriais išreikštas atitinkamas teisės principas ar norma, prasmė; b) aiškinamojo teisės principo ar normos teisinių sąvokų ir jų apibrėžimų prasmė; c) žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai; d) aiškinamojo teisės principo arba normos teksto stiliaus ypatumai; e) kontekstas, kur vartojami aiškinamieji žodžiai; f) kalbos ir specifinių terminų žodynuose, kitokioje lingvistinėje literatūroje pateikiami samprotavimai bei informacija. Kalbinio, lingvistinio (verbalinio) teisės aiškinimo taisyklės: 1) aiškinant žodžius, sakinius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, nes šis lemia žodžio, sakinio prasmę; 2) tų pačių žodžių ar posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, negalima aiškinti skirtingai, išskyrus atvejus, kai to reikia dėl rimtų priežasčių ir pateikiami svarūs argumentai arba pačiame teisės akte nurodyta, kad tas pats žodis vartojamas kita reikšme; 3) tie patys žodžiai ir sąvokos skirtinguose teisės aktuose (ypač skirtingų teisės šakų) gali būti aiškinami skirtingai; 4) teisės principo ar normos arba teisės akto teksto negalima aiškinti taip, kad tam tikra principo ar normos arba teisės akto dalis prarastų bet kokią prasmę ar jie visai būtų ignoruojami; 5) jeigu tame pačiame teisės akte tam pačiam objektui apibrėžti vartojami skirtingi žodžiai ar posakiai, galima teigti, kad objektas siejamas su skirtingomis situacijomis, išskyrus atvejus, kai svarūs argumentai rodo ką kitą; 6) aiškinamos teisės nuostatos bendrinės kalbos žodžius reikia aiškinti taip, kaip jie suprantami bendrinėje kalboje, išskyrus atvejus, kai svarūs argumentai leidžia daryti priešingą išvadą; 7) aiškinamos teisės nuostatos specializuotos kalbos žodžiai, specialiosios sąvokos, nepaaiškinti įstatyme, aiškintini pagal specialią jų prasmę ir reikšmę atitinkamoje srityje; 8) aiškinant teisės nuostatą reikia laikytis kalbos mokslo sričių nustatytų taisyklių ir pan. Kalbinio metodo negalima pernelyg sureikšminti, jis turi būti taikomas kartu su kitais teisės aiškinimo metodais.22 Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį metodą. Tas pats galioja ir žemesnės galios teisės aktų aiškinimui. 2. Sisteminis – šį metodą lemią sisteminis pačių teisės principų bei normų veikimo pobūdis. Sisteminis aiškinimas reikalauja, kad teisės principų ir normų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis apie aiškinamo principo bei normos loginius ryšius, sąveiką su kitais teisės principais ir normomis. Į tokį aiškinimą orientuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis: „Konstitucija yra vientisas [...] aktas." Vadinasi, teisingai suprasti konkrečios konstitucinės normos prasmę galima tik aiškinant ją kartu su kitomis tos pačios Konstitucijos normomis.23 Sisteminiu teisės aiškinimo metodu galima nustatyti: a) Taikytino teisės principo arba normos vietą visoje teisės sistemoje, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto sistemoje. Čia svarbu nustatyti, kokiai teisės šakai ar institutui priklauso aiškinama norma bei kokio ji yra pobūdžio - materialioji ar proceso, taip pat kurios kitos teisės normos su ja logiškai susijusios. Pavyzdžiui, baudžiamosios teisės normos: „Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs žymią žalą", prasmę reikia aiškinti kreipiantis ir į teisės normas, išdėstytas kitame teisės akte - Kelių eismo taisyklėse, iš kurių paaiškėja tokio pažeidimo pobūdis, taip pat reikia aiškintis, kas yra „žymi žala" (jos sąvoką paprastai apibrėžia CK). Aiškinant kodekso specialiosios dalies normą reikia remtis ir bendrąja kodekso dalimi. b) Taikytino teisės principo arba normos vietą teisės šaltinyje. Čia svarbu nustatyti kokia tai norma: konstitucinė, ratifikuotos tarptautinės sutarties, įstatymo, įstatymų lydimojo akto; ar Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja įstatymo normoms, o įstatymo normos - konstitucinėms; ar taikoma norma priimta laikantis galiojančių taisyklių, ar ji jau įsigaliojusi, ar nėra formaliai panaikinta, ar ji neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams. c) Bendrosios ir specialiosios teisės normos santykį. Čia reikia nustatyti normos taikymo ribas: kokia ji - bendroji ar specialioji. Kadangi teisė yra ne tik elgesio taisyklių (normų), bet ir teisės principų sistema, reikia atsižvelgti ir į konkrečios teisės normos santykį su teisės principais. Teisės principas pilietinėje teisės sampratoje turi pirmumą prieš teisės normą, įtvirtinančią tik paprastą elgesio taisyklę. Todėl teisės principo ir teisės normos prieštaravimo atveju pirmenybė yra teikiama teisės principui. d) Taikytinos nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės ryšį. Čia svarbus tarptautinės teisės pirmumo principas reikalauja, kad esant nacionalinės ir tarptautinės teisės normų konkurencijai konkreti norma būtų aiškinama teikiant pirmumą tarptautinės teisės normoms. Atitinkamai Europos Sąjungos teisė turi pirmumą prieš savo narių nacionalinę teisę, bet tik toms teisinio reguliavimo sritims, dėl kurių buvo susitarta. e) Artimo turinio ir prasmės principų bei normų tarpusavio ryšį. f) Taikytinos teisės normos ir teisės principų ryšį. Sisteminis aiškinimas padeda atskleisti teisės normų kolizijas (prieštaravimus). Jis ypač svarbus taikant teisę pagal įstatymo analogiją, nes padeda rasti normą, turinio atžvilgiu artimiausią konkrečiam atvejui.24 3. Istorinis – šis teisės aiškinimo metodas pasireiškia trimis formomis: 1) Šiuo metodu siekiama nustatyti istorinius įstatymų leidėjo ketinimus, t.y. kokius visuomeninius santykius ketinta sureguliuoti, kokių tikslų siekta priimant teisės aktą. Šiuo tikslu analizuojama aiškinamos teisės nuostatos atsiradimo istorija, jos kūrimo ir svarstymo eiga. 2) Taikant istorinį teisės aiškinimo būdą bandoma išaiškinti, kokios buvo ekonominės, socialinės, politinės, tarptautinės ir kitos sąlygos, aiškinamos teisės nuostatos daugelio metų taikymo praktika, jos pakeitimai ir papildymai bei to priežastys. Žinių apie socialinius, politinius normos tikslus interpretatorius gali gauti analizuodamas teisės aktų išleidimo dokumentus, pačių aktų projektus, taip pat lygindamas interpretuojamą teisės normą su analogiška panaikinto teisės akto norma. 3) Istorinis teisės aiškinimo metodas taip pat taikomas aiškinti naujam įstatymui, kuris pakeitė ankstesnįjį. Pavyzdžiui, norint suprasti, kodėl 1991 m. priimtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatyme atsirado norma, leidžianti viešose valstybės įstaigose šalia lietuviškų užrašų naudoti tos vietovės tautinės mažumos kalbą, reikia žinoti, kad 4-5 straipsniai buvo priimti 1991 m. tragiškų sausio įvykių sąlygomis ir, siekiant atitraukti kai kurių tautybių Lietuvos gyventojus nuo Lietuvai priešiškos rusų valdžios įtakos, leista tautinių mažumų kalbas vartoti jų gyvenamose vietose kartu su valstybine kalba. Vėliau, pasikeitus politinei padėčiai, priimtas Valstybinės kalbos įstatymas įpareigojo viešose valstybės įstaigose vartoti tik valstybinę kalbą. Šiuo atveju, norint išsiaiškinti, kaip Tautinių mažumų įstatyme atsirado normų, prieštaraujančių Konstitucijai ir vėliau priimtam įstatymui, reikia tirti istorines šių įstatymų priėmimo aplinkybes.25 4. Lyginamasis – šiuo metodu lyginama, kaip panaši teisės norma suvokiama ir taikoma svetur, ir ar ją galima analogiškai aiškinti ir taikyti savo valstybėje. Nacionalinės teisės aiškinimo problemą galima išspręsti remiantis užsienio valstybėse taikomais argumentais ir tokios pačios problemos sprendimo būdais. Ypač svarbus lyginamasis metodas tapo dabar, nes dėl tarptautinio valstybių bendradarbiavimo labai padidėjo tarptautinės ir nacionalinės teisės vienodinimo bei derinimo reikšmė, tam, kad nacionalinių teismų aiškinama ir taikoma tarptautinė teisė būtų veiksminga ir taikoma vienodai. Prisijungdama prie kitų šalių, valstybė ne tik įsipareigoja laikytis tarptautinio dokumento, bet ir vienodai jį aiškinti bei taikyti. Šį uždavinį įmanoma įgyvendinti, tačiau su sąlyga, kad aiškinant ir taikant teisę bus remiamasi lyginamuoju metodu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina iš esmės tas pačias žmogaus teises. Tačiau tikrąją šios konvencijos normų prasmę galima suvokti tik analizuojant Europos žmogaus teisių teismo, vienintelio turinčio teisę ir pareigą aiškinti Konvenciją, praktiką. Lyginamasis metodas tampa itin aktualus šiandieninės Lietuvos teisinei sistemai. Pradedant kurti naują teisės sistemą, dažnai įstatymai perimami iš kitų valstybių teisės sistemos. Pavyzdžiui, į rengiamo Civilinio kodekso projektą buvo inkorporuojamos Olandijos, Italijos, Kanados Kvebeko provincijos, kitų užsienio valstybių civilinių kodeksų normos, ar net ištisi institutai. Tikrąją šių naujų normų ar institutų prasmę bus galima suvokti tik analizuojant atitinkamų užsienio valstybių teismų praktiką ir teisės doktriną.26 5. Loginis – šio metodo atveju logikos dėsniai taikomi atskirai nuo kitų aiškinimo metodų, nors apskritai loginis mąstymas yra bet kurio aiškinimo priemonė. Čia tiriami aiškinami ne patys terminai, kaip kalbinio aiškinimo atveju, o tais terminais žymimos sąvokos, reiškiniai, jų tarpusavio santykiai. Tam atliekami tokie loginiai veiksmai kaip loginis teksto pertvarkymas, prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas ir kita. Normos aiškinimas čia yra tam tikrų teiginių, formuluojančių normos prasmę, teisingumo įrodinėjimas. Visi šie teisės aiškinimo būdai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo. Todėl aiškinant teisės normos prasmę reikia taikyti visus žinomus aiškinimo būdus.27 5. TEISĖS AIŠKINIMO RŪŠYS 5.1 Teisės aiškinimo klasifikacija Kaip jau sužinojome, teisės aiškinimas tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organizacijų, pareigūnų, piliečių) intelektinė veikla, skirta atskleisti, nustatyti teisės normos prasmę (teisių ir pareigų turinį, jų santykį). Norint taikyti teisės normas, pirma būtina jas konkretizuoti. Normomis yra abstrahuojamos elgesio taisyklės, konkretūs gyvenimo atvejai, naudojant atitinkamas sąvokas, apimančias įvairius terminus. Kiekvieną kartą taikant teisę, ji yra interpretuojama. Kad galėtume kuo tiksliau ir detaliau suprasti ir taip pat sugebėti paaiškinti teisės normas, principus ir kitus teisės elementus, galime pasinaudoti ne tik jau minėtais teisės aiškinimo būdais (metodais), bet ir teisės aiškinimo rūšimis. Teisės aiškinimo rūšys nustatomos remiantis įvairiais kriterijais. Pirmiausia, jos klasifikuojamos „pagal tai, kiek aiškinimo metu pateiktoji teisės principo arba normos prasmė sutampa su tekstine teisės principo arba normos išraiška“ 28 . Antra, atsižvelgiant į subjektus, kurie aiškina teisę. Pirmasis kriterijus nurodo šešis teisės aiškinimo rūšies pobūdžius: 1. Adekvatusis aiškinimas; 2. Plečiamasis aiškinimas; 3. Taisomasis aiškinimas; 4. Siaurinamasis aiškinimas; 5. Redukcija; 6. Atskleidžiamasis aiškinimas. Nagrinėjant teisės aiškinimą remiantis aiškinamaisiais subjektais, išskiriami: 1. Oficialusis aiškinimas; 2. Neoficialusis aiškinimas. Savo ruožtu oficialusis dar skirstomas: 1. Pagal pobūdį į - operatyvųjį ir abstraktųjį; 2. Pagal tai, ar teisės aiškinimą atlieka tas pats subjektas, kuris priėmė teisės aktą, ar kitas į - autentišką ir atstovaujamąjį; 3. Pagal privalomumą į - privalomąjį ir neprivalomąjį. O neoficialusis teisės aiškinimas: 1. Pagal teisę aiškinančio subjekto kvalifikacijos laipsnį į: a) paprastąjį b) profesionalųjį c) mokslinį (doktrininį) Kiekviena iš šių teisės aiškinimo rūšių turi savitus kriterijus, metodus ir tikslus tam, kad kuo geriau atskleistų teisės esmę. Kadangi teisės aiškinimas turi didelę reikšmę praktinėje teisininkų veikloje, reikėtų kuo aiškiau ir detaliau paaiškinti, kokios jos gali būti. 5.2 Teisės aiškinimas pagal tai, kiek aiškinimo metu pateiktoji teisės principo arba normos prasmė sutampa su tekstine teisės principo arba normos išraiška Kaip minėjau ši teisės aiškinimo rūšis turi šešis porūšius. Pirmasis iš jų yra adekvatusis aiškinimas. „Tai atvejis, kai išaiškintas teisės normos turinys, t.y. prasmė, sutampa su žodine normos išraiška. „29 Aiškinimo formulė: Normos tekstas = normos prasmė Tokio teisės aiškinimo pavyzdys būtų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Adekvatusis teisės aiškinimas yra pats paprasčiausias, nes normą yra lengva suprasti. Antrasis porūšis - plečiamasis. Tai tokia teisės aiškinimo rūšis, „kai norma yra platesnės prasmės negu jos tekstinė išraiška.“ 30 Aiškinimo formulė: Normos prasmė > normos tekstas Geriausias pavyzdys yra LR Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, t. y. vieši. Tai įrodo, kad sąvoka „įstatymai“ nurodo ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus. Taigi, šis teisės aiškinimas reikalauja papildomo gilinimosi tiek į pačią normą, tiek į kitus teisės aktus, kad būtų įmanoma suvokti jos prasmę. Trečiasis - taisomasis teisės aiškinimas. Tai tokia rūšis, kai teisės „norma yra ne tik platesnės prasmės negu jų tekstinė išraiška - nuostata, bet ir išeina už nuostatos lingvistiškai priimtinos prasmės ribų. “ 31 Aiškinimo formulė: Normos prasmė > normos tekstas Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos CPK (Civilinio Proceso Kodekso) normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje” 2-ame punkte yra sakoma, kad atstovų paaiškinimus galima laikyti įrodymais. T. y. advokatų palyginimai ir paaiškinimai yra pridedami prie įrodymų. Toks teisės aiškinimo rūšies porūšis reikalauja papildomo gilinimosi į kitus teisės aktus ar teismų praktiką. Ketvirtasis porūšis - siaurinamasis teisės aiškinimas. Tada „nustatoma, jog tikrasis normos turinys (prasmė) siauresnis negu jo teksto formuluotė”, 32 t. y. normos prasmė siauresnė nei aprašyta turinyje. Aiškinimo formulė: Normos prasmė po Konstitucinio Teismo išaiškinimo virsta mirties bausmės draudimu, tai faktiškai aiškinimu sukuriama nauja, to santykio reguliavimo taisyklė, kuri atima iš valstybės teisę nustatyti ir taikyti mirties bausmę, nors ne interpretatorius savo aiškinimu panaikina tos normos juridinę galią. Todėl įstatymo leidėjui telieka formaliai panaikinti jau teisės aiškinimu panaikintą teisės normą, kitaip sakant, sankcionuoti Konstitucinio Teismo teisėkūrą.“ Iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuostata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik padaroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau nėra pakankama. Ne įstatymo, o teisės viršenybės sąlygomis keičiasi įstatymų aiškinimo kompetencija: „aiškinimas tampa tam tikra teisėkūros rūšimi, o teismas – įstatymų leidėjo bendradarbiu. Todėl teisės normos aiškinimas tampa taip pat reikšmingas kaip ir teisėkūra ir dėl to turi būti reglamentuojamas”.44 Teisės aiškinimas turi prisidėti prie visuomeninių santykių teisinio reguliavimo stabilizavimo, sudarydamas sąlygas plėtotis precedentų teisei, kad teismas būtų ir įstatymų leidėjo bendradarbis, galėtų kurti teisę ad hoc (konkrečiu atveju). Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normos taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą (sutikimą su teise). Ne veltui D. Mikelėnienė ir V. Mikėlėnas sako, kad „teisėjas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas ir teisingas įstatymų leidėjas, veikiantis visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotės labui“. 45 Todėl įstatymo aiškinimas ir taikymas yra ne mechaninis, o kūrybinis procesas. Tačiau teisės aiškinimas kartais virsta teisės kūrimu net ir toje teisinėje sistemoje, kur nepripažįstamas teisminis precedentas ir teisės aiškinimui nepripažįstama teisėkūros (ad hoc) teisė. Grįžkime prie A. Vaišvilos pavyzdžio, jeigu mirties bausmės leistinumas po Konstitucinio Teismo išaiškinimo virsta mirties bausmės draudimu, tai faktiškai sukuriama nauja to santykio reguliavimo taisyklė, kuri pašalina iš baudžiamųjų sankcijų sąrašo mirties bausmę, nors ne interpretatorius savo aiškinimu panaikina tą normą, bet aiškinimas panaikina tos normos juridinę galią, todėl įstatymų leidėjui belieka formaliai panaikinti jau teisės aiškinimu faktiškai panaikintą teisės normą, kitaip sakant, sankcionuoti Konstitucinio Teismo teisėkūrą. Tai rodo, kad šiuo atveju Konstitucinio Teismo atliekamas teisės aiškinimas įgauna ir teisėkūros prasmę. Taigi galima daryti išvadą kad teisės aiškinimas yra itin glaudžiai susijęs su teisėkūra, kai kuriais atvejais – netgi yra jos dalis.46 IŠVADOS 1. Teisės aiškinimas - tai teisės (principų ir normų) prasmės, esmės nustatymas, t.y. pažintinis procesas. 2. Teisės aiškinimas negali egzistuoti be racionalaus teisės argumentavimo, kadangi pats aiškinimas netektų savo prasmės. 3. Aiškinti teisę būtina dėl įvairių priežasčių, tokių kaip socialinio gyvenimo permainos, abstraktus teisės normų pobūdis (tiksliai nenurodoma ką reiškia vienas ar kitas teisinis terminas), kalbinės priežastys (teisės normose vartojama daug abstrakčių, dviprasmių ir neaiškių terminų, todėl būtina išaiškinti jų tikrąją prasmę), sisteminis teisės normų funkcionalumas, įstatymų neišbaigtumas (teisės spragos), vidinė teisės normų ir principų kolizija bei teisėkūros proceso netobulumas. 4. Pagrindiniai teisės aiškinimo metodai yra kalbinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir loginis. Visi šie teisės aiškinimo metodai yra labai svarbūs aiškinant teisę. Tik taikant visus šiuos metodus kartu galima teisingai išaiškinti teisės prasmę, atskleisti jos turinį. 5. Teisės aiškinimas yra itin glaudžiai susijęs su teisėkūra, kai kuriais atvejais – netgi yra jos dalis. Aiškinimo (interpretavimo) teisė tampa prasminga teise, verčia laikyti teismų praktiką teisės šaltiniu, kuris pratęsia teisės normų ir principų turinį, labiau atskleisdamas teisės normų ir principų prasmę. 6. Teisės aiškinimo rūšys skirstomos pagal du pagrindinius kriterijus: - pagal tai, kiek aiškinimo metu pateiktoji teisės principo arba normos prasmė sutampa su tekstine teisės principo arba normos išraiška ir atsižvelgiant į subjektus, kurie aiškina teisę. Jie išskiria tokias teisės aiškinimo rūšis - adekvatusis, plečiamasis, taisomasis, siaurinamasis, redukcija ir atskleidžiamasis teisės aiškinimai, taip pat oficialusis ir neoficialusis. Kiekviena rūšis turi savus porūšius ir tik sau būdingus požymius bei teisės aiškinimo tikslus. 7. Kiekviena teisės aiškinimo rūšis turi savo tikslus ir nurodo skirtingą teisėkūros subjektą, kuris aiškina skirtingą normos tekstą (žodinę išraišką) ir jos prasmę. Kai kurios iš jų pateikia net ir aiškinimo formules. Taigi teisės aiškinimo rūšys turi skirtingus požymius, kurie ir leidžia teisės aiškinimą skirstyti į tam tikras rūšis. LITERATŪRA Specialioji literatūra: 1. ALEXY R., „Teisinio argumentavimo teorija. Mokymas apie racionalų diskursą, arba Teisinio pagrindimo teorija“, Vilnius, Teisinės informacijos centras, 2005 m. 2. BAUBLYS L., BEINORAVIČIUS D., KALUINA A., KATHRANI P., MILIAUSKAITĖ K., SPRUOGYS E., VENSKIENĖ E., „Teisės teorijos įvadas“, Vilnius, Leidykla „Mes“, 2010 m. 3. LAUŽIKAS E., MIKELĖNAS V., NEKROŠIUS V. „Civilinio proceso teisė“, Vilnius, Justitia, 2005 m. 4. MIKELĖNIENĖ D., MIKELĖNAS V. „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“, 1999 m. 5. Tarptautinė konferencija „Šiuolaikinės teisės aiškinimo problemos“. MIKELĖNAS V. “Interpretacinis žaismas arba kaip kurti teisę be parlamento”. Prieiga per internetą: http://jurisprudencija.wordpress.com/tag/v-mikelenas/. 6. VAIŠVILA A., „Teisės teorija“, Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, Justitia, 2004 m. 7. VAIŠVILA A., „Teisės teorija“, Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius, Justitia, 2009 m. Prieiga per internetą: 8. www.lkz.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!