Teisėkūros procesas Lietuvos parlamente

 1. Teisėkūros samprata, pagrindiniai jos principai Tam, kad būtų galima analizuoti teisėkūros procesus, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti pačios sąvokos „teisėkūra” esmę ir prasmę. Terminas „teisėkūra” teisės aktuose vartojamas nedažnai. Dažniausiai jis suprantamas kaip kitų terminų –„ įstatymų leidyba” , „teisėdara” sinonimas. A. Dapšys ir P. Ragauskas išskyrė bent du teisėkūros sampratos aspektus: teisėkūra plačiąja prasme ir teisėkūra siaurąja prasme. Plačiąja prasme teisėkūra suprantama kaip visos teisės sistemos, jos struktūrinių dalių kūrimo bei formavimo procesas. Siaurąja prasme teisėkūra – „formalizuotas teisės norminių aktų (teisės šaltinių) kūrimo procesas, kurio pradžia paprastai tapatinama su oficialios teisės akto projekto rengimo procedūros pradžia”.1 Teisėkūros procesą įtakoja ir formalios įstatymo priėmimo taisyklės, ir teisiniai papročiai, tradicijos, precedentai. Kaip teigia A. Dapšys ir P. Ragauskas, „teisėkūros būklė ir ypač įstatymų kokybė labai priklauso nuo to, kokiomis metodologinėmis nuostatomis bei principais grindžiama ir kaip organizuojama teisės aktų rengimo sistema” ir ar iš viso yra tokia sistema sukurta. Jie išskiria keletą aktualių ir svarbių teisėkūros principų: • Teisėtumo principas – kaip griežtas reikalavimas atsižvelgti į teisės norminių aktų hierarchiją, aktų leidėjų kompetenciją bei procedūrinius reikalavimus. • Mokslinis (socialinis, ekonominis ir kt.) pagrįstumas – kaip mokslo pasiekimų ir mokslinių analitinių metodų naudojimas teisėkūroje. • Teisinės patirties naudojimas – kaip rėmimasis ankstesne savo ir kitų šalių patirtimi. • Ryšys su praktika kaip aktų realumo prielaida bei leidybos principas – kaip reagavimas į visuomenėje vykstančius procesus ir teisės spragų šalinimas. • Demokratizmo principas – kaip socialinių grupių interesų įvertinimas ir derinimas, teisės normų visuomeninio palaikymo numatymas. • Konkurencija – kaip alternatyvių teisės aktų projektų buvimas. • Sisteminis požiūris – kaip būtinybė nuosekliai atsižvelgti į visą teisinę sistemą. • Planavimas – kaip rėmimasis integruotomis žiniomis apie visą teisės sistemą ir moksliškai pagrįstomis prognozėmis. • Kompetencijos reikalavimas – teisės aktų leidybos institucijose turi dirbti savo darbą išmanantys asmenys.2 2. Konstitucija, Konstitucinio Teismo vaidmuo ir teisėkūra Negalima nepaminėti ypatingo Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo vaidmens teisėkūros procese. Nauja 1992 m. LR Konstitucija įtvirtino reikšmingas teisėkūrai teisines vertybes, o kartu ir tikslą - „kurti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir prigimtines žmogaus teises bei laisves gerbiančią teisinę valstybę.3 Patį teisėkūros procesą Lietuvoje įtakoja daug politinių, kultūrinių, socialinių, ekonominių ir pan. veiksnių. Neabejotina ir Konstitucijos, kaip pagrindinio ir svarbiausio šalies įstatymo, reikšmė teisės normų kūrime. LR Konstitucijos 102 str. sakoma: „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams”.4 Tai akivaizdžiai rodo Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje prieš kitus teisės aktus. Taigi, kaip pastebėjo J. Žilys, „teisės normos kūrėjas negali ignoruoti pagrindinėje teisės normoje – Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių, valstybės valdžios institucijų kompetencijos ribų ir kitų konstitucinių nuostatų”.5 Įstatymų leidėjas įpareigotas sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius, laikydamasis būtent Konstitucijoje išdėstytų nuostatų.6 Konstitucija tarsi orientyras, prie kurio neišvengiamai turi derintis visi teisėkūros subjektai. Klausimu, ar įstatymas ar kitoks aktas neprieštarauja Konstitucijai, savo nuomonę gali pareikšti visi - ne tik politikoje aktyviai dalyvaujantys, bet ir privatūs asmenys. Tačiau ši pareikšta nuomonė teisinės galios neturės. Vertinti ir spręsti apie įstatymo ar priimto akto konstitucingumą išskirtinę teisę turi Konstitucinis Teismas. Jo priimti sprendimai yra galutiniai ir neapskundžiami. Jei Konstitucinis Teismas nutaria, jog teisės aktas prieštarauja Konstitucijai bei suformuluoja argumentus ir motyvus, kuriais remiantis teisės norma pripažįstama niekine, viskas negali tuo pasibaigti. Įstatymų leidėjas negali palikti nesureguliuotų visuomeninių santykių. Jis, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo pastabas, turi kuo skubiau priimti kitą, neprieštaraujantį Konstitucijai teisės aktą.7 Konstitucinį Teismą E. Jarašiūnas palygina su arbitru, konfliktų sprendėju. Jo nutarimus vadina prieštaravimo išsprendimu. Todėl demokratinėje šalyje labai svarbu, kad Konstitucinis Teismas liktų bešališka ir nepriklausoma nuo politinio proceso dalyvių (įstatymų leidėjo) įtakos institucija.8 Lietuvoje daugiausiai įstatymų priimanti institucija yra Seimas. 3. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Be Seimo Lietuvoje įstatymų leidėju gali būti ir Tauta – tikrasis suverenas. Pagal LR Konstituciją „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!