Tautiniai drabužiai

,,Moteriškosios vasarą dirbdamos po marškinių trūsėjo, išeiginiu drabužiu tie patys buvo balti žitkuoti raštiniai sijonai ir avalai, nuotakos ant galvų rūtų vainikus sagstė, palaidose bizose įpinti kaspinai blizgėjo, vietoje žieminių vilninių tokiomis pat klastės marškonomis sagėmis, kurias galėjo kaip tinkamos nuo vieno peties ar nuo abiedviejų numesti, kursai apdaras didžiai jas gašijo: dirvose, pievose trūsėdamos it guilbės svyravo.‘‘



SIMONAS DAUKANTAS
,,Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių‘‘
Tautinis kostiumas- lietuvių tautos materialinės ir dvasinės kultūros simbolis, vizuali tautinės savimonės išraiškos forma. Savo reikšme ne tiktai prilygsta, bet ir pranoksta valstybingumo simbolius- vėliavą, herbą, himną. Nes tiktai tautinis kostiumas, reprezentuodamas pagrindinę valstybės tautą, yra sukurtas ne atskirų asmenų ar jų grupių, bet visos tautos.
Lietuvoje tautinio kostiumo samprata atsirado XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje. Jo pagrindu tapo valstiečių tradiciniai išeiginiai drabužiai, kurie formavosi feodalinėje Lietuvoje iki XIX a. vidurio. Formavosi veikiami istorinių, ekonominių, klimatinių sąlygų, ūkinės veiklos pobūdžio, konfesijos, vietinių tradicijų ir papročių. Skirtingai nuo madingų bendraeuropinį charakterį turinčių miestietijos ir diduomenės individualių drabužių, valstiečių aprangai kiekvienoje Lietuvos etnografinėje srityje būdingi saviti bruožai formavo atskirų etnografinių regionų tradicinių drabužių kompleksus. Atskiruose etnografiniuose regionuose krinta į akis parapijų, kaimų ar net kaimynų aprangos bendrumai, tačiau tradicinių rūbų vilkėtojai visomis išgalėmis siekė drabužio individualumo. Nėra Lietuvoje išlikusios nė vienos identiškos aprangos dalies, nors drabužis būtų buvęs pasigamintas ir vilkėtas vienoje šeimoje.
XIX a. antroje pusėje į Lietuvos kaimą pradeda veržtis miestietiška apranga, kuri tik su nedidelėmis išimtimis (ypač XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje) čia įgauna bendraeuropinę išvaizdą. Naujos mados nešėja ir platintoja buvo kaimo išeivija. Tai dirbti ar mokytis iš kaimo į miestą ar užsienį iškeliavęs jaunimas, kuris sugrįždamas parsiveždavo namo ir madų dvelksmą. Rūbus niveliavo medžiaga, sukirpimas ir spalvos.
Lietuvių tradicinį tautinį kostiumą atkurti pradėta XIX a. pabaigoje. Tai skatino XIX a. prasidėjęs ir didelį užmojį įgavęs nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas, kuriam atstovavo jauna tautinė švietėjiškoji inteligentija. Jos...

Daugiau informacijos...