Tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdai. Kursinis darbas

Įvadas Įvairūs ginčai yra natūrali ir, galima sakyti, ne­atsiejama visuomeninių santykių dalis. Jie kyla tada, kai keletas pavienių asmenų ar jų gru­pių, dažnai panaudodami psichologinę ar net fizinę prievartą, vienu metu siekia įgyvendinti savo poreikius, todėl nenuostabu, kad tarptautinių privatinių ginčų kasdien pasitaiko tarp sutuoktinių, šeimos na­rių, kaimynų, bendruomenės narių, verslo partnerių, etninių ir rasinių grupių. Nepaisant to, ginčai nėra būtinai destruk­tyvus ir neproduktyvus reiškinys. Jie gali pa­skatinti šalis glaudžiau bendradarbiauti ir su­jungti savo ekonominius ir intelektinius ište­klius siekiant kokybiškai pakeisti tarpusavio santykius, išspręsti kilusį nesutarimą ar užkirsti kelią galimiems nesutarimams. Ginčai, o tiks­liau jų sprendimai, atlieka ir edukacinę funk­ciją - spręsdamos juos šalys ne tik sužino kitos šalies nuogąstavimus ir interesus, bet ir įgau­na įgūdžių, reikalingų tinkamai spręsti galin­čius kilti nesutarimus. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad paminėti „tei­giami" šio socialinio reiškinio aspektai gali būti įgyvendinti tik sprendžiant nesutarimą, o ne jo vengiant. Kilus konkrečiam ginčui, šalys dažnai turi bent keletą alternatyvių būdų, kuriais jis gali būti sprendžiamas. Ilgą laiką teisės litera­tūroje buvo kalbama iš esmės apie tris tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdus: šalių tarpusavio derybas, ar­bitražą ir teismo procesą. Mediacijos, arbitražo ir kitų kaip susitarimu pagrįsto tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdo, kai šalims priimtina trečioji šalis, neturinti įgaliojimų priimti privalomą ša­lims sprendimą, padeda joms pačioms pasiek­ti taikų ir abiem priimtiną savo nesutarimo sprendimą, teorinio aptarimo ir praktinio jos taikymo sprendžiant įvairaus pobūdžio nesu­tarimus mastas neregėtai išaugo tiek savo lop­šyje - Šiaurės Amerikoje, tiek ir kituose konti­nentuose. Evoliucionavęs ieškant efektyvesnio tarptautinių privatinių ginčų sprendimo proceso, nei tas, kurį galėjo pasiūlyti tradicinė teismų sistema, šis procesas tapo alternatyvių tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų vėliav­nešiu, o ilgainiui ir veiksmingesnio tarptautinių privatinių ginčų spren­dimo būdo simboliu -prieinamesnio ir suprantamesnio paprastam žmogui, mažiau suprieši­nančio, pigesnio ir trumpesnio proceso, kurio rezultatas - labiau tikėtinas susitarimas, ten­kinantis abiejų šalių interesus . Kaip minėta, pastaruoju metu tiek bendro­sios, tiek kontinentinės teisės tradicijos valsty­bėse pastebimas vis aktyvesnis teisės moksli­ninkų ir praktikuojančių teisininkų susidomė­jimas mediacija, jos galimybėmis. Lietuvoje pastaraisiais metais taip pat pasirodė pirmieji straipsniai, pradėtos rengti mokslinės konfe­rencijos, kur plačiau analizuojami alternatyvūs tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdai, įskaitant ir mediacija; Vilniaus komercinio arbitražo teismas suren­gė pirmuosius mediacijos kursus praktikuojan­tiems teisininkams; o nuo 2006 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme pradėjo veikti bandomasis teisminės mediaci­jos projektas. Taip pat svarbu pažymėti, kad Europos Parlamente yra svarstomas Direkty­vos dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir unifikuoti direktyvos nuostatas, todėl natūralu, jog mediacijos procesas, praktinis jo pritaikomu­mas yra aktualūs ypač dabar, kai Lietuvoje dar tik žengiami pirmieji žingsniai įtraukiant šį pro­cesą į bendrą tarptautinių privatinių ginčų sprendimo mechanizmą. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti ir įvertinti mediacijos procesą ir jo pranašumus apžvelgiant istorinę mediacijos raidą ir šio pro­ceso tikslus bei pateikti aiškią mediacijos są­voką, kuri padėtų lengviau suprasti patį pro­cesą bei atskirti jį nuo kitų tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų. Pažymėtina, kad šiame darbe nagrinė­jamas privačios mediacijos modelis, o įvairūs teisminės1 ir privalomosios2 mediacijos aspek­tai aptariami tik tiek, kiek jų reikės kitiems nu­rodytiems dalykams aptarti. 1.Tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų teoriniai aspektai 1.1.Mediacija kaip alternatyvus tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdas tarptautiniuose privatiniuose ginčuose 1.1.1. Mediacijos sąvoka tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Mediacija galima lengvai apibrėžti ir aiškiai atskirti nuo kitų tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų. Tai lemia net ke­letas priežasčių. Visų pirma, tokie terminai -„neutralumas", „savanoriškumas", „šalių įga­linimas", kurie dažnai vartojami apibūdinant mediaciją, yra labai įvairiai suprantami. Pavyz­džiui, vieni terminą „neutralumas" supranta kaip mediatoriaus nesuinteresuotumą ginčo baigtimi, kiti - kaip mediatoriaus nešališkumą šalių atžvilgiu. Antra, teisės mokslo atstovai dar nėra pateikę aiškios ir nuoseklios mediacijos teorijos, kuri padėtų atskirti šį procesą nuo ki­tų tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų, o ir pats terminas „mediaciją" yra vartojamas apibrėžiant įvairius skirtingus tarptautinių privatinių ginčų sprendimo mechanizmus ir skirtingas jų atmainas, pavyzdžiui, šis terminas vartojamas kalbant tiek apie privačią, teismi­nę ir privalomą mediaciją, tiek apie taikinimą. Taip pat svarbu nepamiršti, kad dėl jau aptar­tų procedūrinio ir tikslų lankstumo, skirtingo socialinio ir teisinio konteksto mediacijos prak­tika yra labai įvairi.1 Viena vertus, gali pasirodyti, kad mediaci­jos sąvokos svarba dažnai pervertinama. Juk esant tokiai plačiai praktikos įvairovei yra sun­ku surasti vieną teiginį, kuris apimtų visas ga­limas tokios praktikos apraiškas. Mediacijos tobulinimo darbo grupės yra svarsto-mediacijos privačiuose ginčuose įstatymo projektas, kuriuo yra siekiama įtvirtinti mediacija-privačiuose ginčuose principus, pagrindines mediacijos sąlygas ir teisinius padarinius, įsius su mediacijos taikymu. Atsižvelgiant į aptartus mediacijos tikslus, įvairią jos raišką, mediacijos raidą ir į jos san­tykį su kitais tarptautinių privatinių ginčų sprendimo procesais, me­diaciją būtų galima apibrėžti kaip savanorišką, lankstų ir konfidencialų tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdą, kai ginčo šalims priimtinas neutralus asmuo (ar asmenys), neturintis įgaliojimų priimti privalo­mą šalims sprendimą, aktyviai siekia pagelbėti šalims pačioms surasti abiem priimtiną ginčija­mų klausimų sprendimą. Mediaciją, kaip ir kiti alternatyvūs tarptautinių privatinių ginčų sprendimų būdai, yra savanoriškas procesas. Mediacijos savanoriškumas yra siejamas su tuo, kad tai yra alternatyvus tarptautinių privatinių ginčų sprendimo bū­das, todėl šiam procesui tampant privalomu, mediacijos nebebūtų galima laikyti galiojančios teises sistemos, kurios dalimi ji taptų, alterna­tyva. Šis principas apima du aspek­tus: šalių dalyvavimą mediacijoje ir sprendimų priėmimą. Savanoriškumas užtikrina, kad me­diatoriaus įsikišimas į ginčą nebus destrukty­vus ir šalys išlaikys visišką dalyvavimo ir sprendimų priėmimo kontrolę2. Tačiau savanoriškumas turi ir neigiamą as­pektą. Jis privalo būti užtikrinamas per visą me­diaciją, o tai reiškia, kad šalys turi galimybę bet kada nutraukti pastangas taikiai išspręsti ginčą mediaciją. Paprastai šalys mediacijos me­tu nuolatos vertina galimas alternatyvas, įskai­tant galimybę pasiekti savo tikslus teisme ar arbitraže, todėl pastarajai alternatyvai pasiro­džius priimtinesnei, šalys gali bet kada pasi­traukti iš proceso3. Svarbu pažymėti, kad savanoriškumas me­diacijoje nėra absoliutus. Šio principo išimtys yra teisminė ir privalomoji mediaciją, kai šalys gali būti galiojančių teisės aktų įpareigotos da­lyvauti mediacijoje, todėl reikia sutikti, kad mediacijos esminiu bruožu. Šalims taip pat svar­bu nepamiršti, kad įvairių valstybių, ypač An­glijos, teismai jau ne kartą savo sprendimuose įtvirtino šalių pareigą elgtis protingai ir skatinti tarptautinių privatinių ginčų sprendimo sistemos veiksmingumą. Pa­vyzdžiui, po paskutiniojo keturiasdešimt pir­mojo Anglijos Civilinio proceso taisyklių pakeitimo [15] įsigaliojimo, pateikdamos ieškinį teismui šalys privalo nurodyti informaciją, ar ir kokiu alternatyviu būdu buvo bandoma iš­spręsti konfliktą prieš kreipiantis į teismą, o teismai, nagrinėdami bylinėjimosi išlaidų pa­skirstymo klausimą, privalo atsižvelgti į šalių pastangas spręsti ginčą alternatyviu būdu. Taip pat svarbu nepamiršti, kad savanoriškumas pri­klauso nuo šalių jėgos pusiausvyros, grasinimų teismo ar arbitražo procesais, šalių finansinių ir laiko išteklių ir pan. Taigi, nors savanoriškumas dalyvavimo atžvilgiu priklauso nuo daugelio konkretaus ginčo aspektų, jis, kaip minėta, vis dėlto turė­tų būti laikomas esminiu privačios mediacijos elementu. Kalbant apie mediaciją pasiekto su­sitarimo savanoriškumą, natūralu, kad šis su­sitarimas nebūtinai yra, šalių manymu, pats ge­riausias, tačiau, nepaisant motyvų, dėl kurių šalys sutinka su sprendimu, toks susitarimas tu­ri būti šalių priimtas savanoriškai. Lankstumas ir konfidencialumas yra kiti du pateiktos mediacijos sąvokos elementai. Me­diacijos lankstumas, įskaitant jos tikslų lanks­tumą, buvo aptartas nagrinėjant šio proceso pripažinimo klausimą, o šio proceso konfi­dencialumo klausimas turėtų būti aptartas kiek plačiau. Tarptautinių privatinių ginčų sprendimas dažnai yra susijęs su „nešvarių skalbinių viešu skalbimu", todėl nenuostabu, kad šalys, o ypač verslininkai, mie­liau renkasi privačius tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdus, kurie padeda užtikrinti konfidencialų jų pro­blemų sprendimą. Dėl šios priežasties media­cijos konfidencialumas yra dažnai laikomas vienu svarbiausiu. Visų pirma, proceso konfidencia­lumas, kaip minėta, daro mediaciją patrauklią jos dalyviams, siekiantiems išvengti viešumo, ir skatina šalis pasirinkti tokį procesą, žinant, jog mediacijos metu atskleista informacija vė­liau negalės būti panaudota prieš juos. Toks principas leidžia šalims aktyviau ir atviriau da­lyvauti procese ir atskleisti savo tikruosius in­teresus, o tai yra esminis efektyvios mediaci­jos pagrindas. Trečia - tai užtikrina mediato­riaus nešališkumą, nes iš jo negali būti parei­kalauta atskleisti informacijos tiek pačios me­diacijos metu, tiek pasibaigus procesui, pavyz­džiui, per vėlesnį teismo ar arbitražo procesą4. Svarbu atkreipti dėmesį, kad yra du media­cijos konfidencialumo lygmenys. Pirmasis lyg­muo pasireiškia mediatoriaus ir šalies santy­kiuose per atskirus susitikimus. Šiuo atveju yra teigiama, kad konfidencialumas skatina atvi­rumą ir nuoširdumą, sukuria saugią atmosfe­rą, kurioje kiekviena iš šalių gali nevaržomai atskleisti savo esminius interesus. Ši konfiden­cialumo pareiga saisto tik mediatorių, o šalis ar šalys gali šios teisės atsisakyti3. Antrasis lygmuo yra konfidencialumo principo ir viso mediacijos proceso santykis, ir šiuo atveju konfidencialumo pareiga saisto tiek mediatorių, tiek mediacijos proceso šalis ir kitus dalyvius. Šiuo atveju konfi­dencialumo principo paskirtis yra išvengti pro­ceso viešumo ir užtikrinti, kad per mediaciją atskleista informacija nebus panaudota prieš ją atskleidusią šalį5. Yra du pagrindiniai modeliai, aiškinantys, kaip me­diatorius privalo elgtis su per atskirus susitikimus su šali­mis gauta informacija. Pirmasis iš jų draudžia mediatoriui be išankstinio šalies sutikimo per susitikimą su ja gautą informaciją suteikti kitai šaliai, antrasis, at­virkščiai - leidžia mediatoriui atskleisti kitai šaliai visą in­formaciją, išskyrus tą, kurią šalys įvardija kaip konfidencialia. Taip yra todėl, kad net me­dui ir atskleidus tam tikrą konfidencialią informaciją, kurią jam patikėjo kita šalis, blogiu atveju mediatorius prarastų šalių pasi­ima ir mediacija tikriausiai baigtųsi nesėkmingai. Tačiau šaliai ar mediatoriui pažeidus konfidencialumo principą ir atskleidus informaciją apie mediacijos procesą ar jo turinį, tai :ų sukelti daugybę neigiamų padarinių tiek tiems šalims ir mediatoriui, tiek visam mediacijos judėjimui. Užkirsti tam kelią galima m būdais. Visų pirma, teisiniu šio klausi-reguliavimu. Mediacija dažnai nėra siekiama galutinai išspręsti kilusio konflikto, ji yra nau­dojama norint pasiekti susitarimą keletu iš dau­gybės ginčo klausimų. Toks mediacijos įvardiji­mas turi ir psichologinį aspektą, nes tarptautinių privatinių ginčų spren­dimas dažniausiai asocijuojasi su rungimosi ir laimėjimo-pralaimėjimo principais grindžia­mais procesais. Mediacija, atvirkščiai, yra pro­cesas, kuriuo siekiama suvienyti šalis ieškoti pri­imtino konkretaus jų ginčo sprendimo kartu pa­brėžiant, kad pagrindinė proceso ir rezultato kontrolė priklauso šalims [10, p. 7]. Tačiau laikyti šį procesą tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdu yra pateisinama šio straipsnio konteks­te. Jame mediacija yra nagrinėjama kaip tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdas, kai profesionalaus įvai­rią derybų techniką išmanančio ir žmonių psi­chologiją suprantančio asmens įsikišimas į jau esamą ginčą padeda šalims pažvelgti į savo gin­čą iš įvairių perspektyvų, atskleisti tikruosius šalių interesus ir pasiekti tokį susitarimą, ku­ris tenkintų šiuos interesus. Kitas svarbus pateiktos sampratos aspektas yra šalių pritarimas, kad trečioji šalis įsikiš į jų tarpusavio ginčą. C. W. Moore pastebėjimu, pri­tarimas nebūtinai reiškia, jog šalys noriai sutiks su tokiu mediatoriaus dalyvavimu ir darys vis­ką, ką joms siūlys mediatorius. Tai viso labo reiš­kia, kad šalys pritaria, jog mediatorius dalyvaus procese ir yra pasirengusios išklausyti ir dera­mai apsvarstyti mediatoriaus pasiūlymus, kaip taikiai išspręsti kilusį tarpusavio ginčą [7, p. 16]. Daugelis autorių kaip vieną iš esminių me­diacijos bruožų išskiria mediatoriaus neutralu­mą padedant šalims spręsti jų ginčą. Neutra­lumo principas yra svarbus bandant pagrįsti mediacijos funkciją, tačiau mediacijoje jis at teismo procese nei faktinės situacijos padik­tuotas mediatorių elgesio elementas. Dėl šios priežasties kai kurie praktikuojantys mediato­riai neutralumą mano esant labiausiai įtikina­mu ir klaidinamu mitu apie mediacija. Jie teigia, jog mediatoriaus neutralumas nėra nei įmanomas, nei pageidautinas šio proceso as­pektas [10, p. 17]. Siekiant atsakyti į klausimą, ar mediatorius privalo būti neutralus, reikia aiškiai skirti neut­ralumą, suprantamą kaip mediatoriaus nesu­interesuotumą ginčo baigtimi (literatūroje va­dinamas „neutralumu" (angį. neutrality)), ir neutralumą, suprantamą kaip lygiateisiškumą šalių atžvilgiu (literatūroje vadinamas „neša­liškumu" (angį. impartiality)). Pirmasis aspek­tas apima jo praeitį ir santykius su šalimis, įskai­tant ankstesnius ryšius su jomis ir išankstines žinias apie ginčą, mediatoriaus materialų su­interesuotumą mediacijos baigtimi bei media­toriaus patirtį ir jo kompetenciją. Nešališku­mas, kita vertus, yra siejamas su mediatoriaus vienodu elgesiu su šalimis, objektyvumu ir tei­singumu abiejų šalių atžvilgiu [7, p. 53; 10, p. 17; 12, p. 36-37]. Kalbant apie teismo ar arbitražo procesus, tiek neutralumas, tiek nešališkumas yra būti­nos abiejų procesų sąlygos, nors arbitražo lite­ratūroje dažnai yra nurodoma, kad abu šie neutralumo principo aspektai yra taikomi tik arbitražo teismo pirmininkui, o šalių paskir­tiems arbitrams neutralumas nėra būtina sąly­ga. Mediacijoje abu šie aspektai turi skirtingą reikšmę ir įtaką procesui. Visuotinai sutinka­ma, kad kai kurie mediatoriaus neutralumo elementai ir jo apimtis gali kisti atsižvelgiant į kiekvieno ginčo aplinkybes ir šalių valią, todėl šis mediacijos aspektas nėra toks gyvybiškai svarbus. Mediatoriaus nešališkumas, atvirkščiai, yra laikomas vienu iš esminių kiekvienos mediacijos reikalavimų ir jo negali būti atsi­sakyta nepažeidžiant paties proceso esmės [10]. Tai, kad mediacija yra apibūdinama būtent kaip derybos su trečiosios šalies pagalba, at­skleidžia vieną iš esminių šio proceso elemen­tų, palyginti jį su teismo ar arbitražo procesais: mediatorius neturi įgaliojimų priimti privalomą šalims sprendimą. Šiame procese visa proceso, o svarbiausia - jo padarinių kontrolė priklau­so šalims [7, p. 18]. Tai, kaip minėta, yra pa­grindinis elementas, padedantis atskirti media­cija nuo teismo ir arbitražo procesų, kai teisė­jui ar arbitrui tarptautinės sutartys, įstatymai ar šalių susitarimai nustato pareigą priimti ga­lutinį sprendimą ginčijamais klausimais. Me­diatoriaus vaidmuo yra visiškai kitoks. Jo tiks­las yra padėti šalims pačioms pasiekti abiems priimtiną konflikto sprendimą konstruojant de­rybas tokia tvarka, kuri leistų šalims atsiriboti nuo savo pozicijų, pažvelgti į kitos šalies padė­tį ne tik per teisinių, bet ir per bendrų žmogiš­kųjų vertybių prizmę, sušvelninti derybų toną, padėti šalims apeiti įvairias derybų kliūtis per­formuluojant šalių išsakytas mintis taip, kad jos taptų suprantamos ir svarstytinos. Kadangi me­diatorius nėra sprendimų priėmėjas, mediaci­joje yra aptariami ne tik šalių teisėti lūkesčiai, bet ir jų interesai ir poreikiai. Šalių interesų įtraukimas į diskusiją gali būti matomas kaip neišvengiamas trečiosios šalies vaidmens pakei­timo iš vertintojo, turinčio įgaliojimus priimti ša­lims privalomą sprendimą, į mediatoriaus, kuris padeda šalims apsvarstyti galimas alternatyvas, (tačiau priimti sprendimą vis dėlto tenka pačioms šalims) padarinys [4, p. 282]. Šalių dalyvavimas pačioms randant tarpu­savio ginčo sprendimą yra nulemtas to, kad me­diatoriui nėra suteikta įgaliojimų priimti galu­tinį ar privalomą šalims sprendimą. Dėl tos priežasties, kaip ne kartą minėta, šalys, ir tik jos, yra atsakingos už mediacijos rezultatus. Tai suteikia joms galimybę tiesiogiai dalyvauti ieškant savo tarptautinių privatinių ginčų sprendimo, skatina suvie­nyti savo intelektinius ir finansinius išteklius ne skirtingų pozicijų, o tarpusavio interesus tenkinančių alternatyvų paieškai. Svarbu yra tai, kad procese dalyvautų pa­čios šalys, kurių teisės ir pareigos tiesiogiai pri­klausys nuo to, kaip bus išspręstas tarptautinis privatinis ginčas, o ne tik jų teisininkai. Nors tam tikrais mediacijos etapais teisiniai argumentai tampa ypač svar­būs procese, vis dėlto mediacija yra skirta ša­lių interesams patenkinti, o ne nustatyti teisią ir kaltą šalį. Ne mažiau svarbu, kad mediacijoje turi dalyvauti asmenys, turintys įgaliojimus priimti bet kokį sprendimą (nors tokia situaci­ja yra greičiau išimtis nei taisyklė), o teisinin­kai dažnai tokių įgaliojimų neturi. Nepaisant to, teisininkų dalyvavimas šiame procese yra labai svarbus, ypač kai reikia įvertinti teisinius kitos šalies argumentus, patarti šalims teisės klausimais. Mediacija yra šalių „diena teisme", kai ša­lys turi galimybę išdėstyti savo požiūrį į ginčą privalomas sprendimas, o jį mediatoriaus pa­dedamos šalys yra skatinamos rasti pačios. Teis­mo ar arbitražo procesuose, atvirkščiai, yra lai­mėtojai ir pralaimėtojai. Kartais šiuose proce­suose pralaimi abi šalys, nes yra nepatenkin­tos priimtu sprendimu. Mediacijoje susitarimas yra galimas tik abiejų šalių sutikimu, taigi yra preziumuojama, jog toks susitarimas yra priim­tinas abiems šalims arba abi šalys bent jau tiki, kad toks susitarimas joms bus palankesnis nei teismo sprendimas [8, p. 1], o tai teikia gali­mybę išsaugoti šalių draugiškus santykius ir pa­siekti ne tik teisinę, bet ir socialinę taiką. Teis­mo ar arbitražo procesai dažnai sugadina ša­lių tarpusavio santykius, nes šie procesai yra skirti nustatyti buvusius faktus ir išspręsti gin­čą teisingai, bet retai kada atsižvelgia į ateities perspektyvas. Mediacijos procesas nėra for­muojamas kaip priešiškas rungimosi procesas, todėl šalys jame neretai nelaiko viena kitos priešu, o greičiau kolegomis, siekiančiais to pa­ties tikslo - taikiai baigti ginčą ir išsaugoti ge­rus tarpusavio santykius. 1.1.2.Arbitražo reikšmė ir vaidmuo tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Vienas iš šiuolaikinio verslo ypatumų daugelyje pasaulio valstybių yra verslo tarptautinių privatinių ginčų sprendimas arbitra­žu. Tiksliai apskaičiuoti, kiek tarptautinių privatinių ginčų išnagrinėjama arbitražu, yra neįmanoma dėl arbitražo procedūrų konfidencialumo. Tačiau jau vien nuolatinių arbitražo institucijų oficiali statistika rodo, kad arbitražo populiarumas sparčiai didėja. Pavyzdžiui, JAV Amerikos arbitražo asociacijos (AAA) duomenimis, 1995 m. ši nuolatinė arbitražo institucija organizavo 62 000 bylų, o 2002 m. - jau 230 000 bylų nagri­nėjimą. Tarptautinis arbitražo teismas prie Tarptautinių prekybos rūmų 2005 m. organizavo 521 bylos nagrinėjimą. Lietuvoje tarptautinių privatinių ginčų nagrinėjimas arbitražu kol kas nėra populiarus. Šį faktą patvirtina ir statistika. Pavyzdžiui, nuolatinė arbitražo institucija Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas 1998-2004 m. organizavo tik 54 bylų nagrinėjimą. Kokie gi veiksniai lemia arbitražo populiarumą? Pirmiausiai, be abejo, svarbią reikšmę turi statuti­nė teisė. Teoriškai arbitražas turėtų būti populiarus tose valstybėse, kurių nacionalinė teisė nustato liberalias arbitražo proceso taisykles ir užtikrina liberalią užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką. Šiuo požiūriu Lietuvoje formaliai yra palankios sąlygos plėtoti tarptautinių privatinių ginčų nagrinėjimą arbitražu. Pirma, Lietuvoje dar 1995 m. pradžioje ratifikuota 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitra­žų sprendimų pripažinimo ir vykdymo3 (toliau - 1958 m. Niujorko konvencija). Antra, 1996 m. balan­džio 2 d. priimtas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau - Komercinio arbitražo įstatymas). Šis įstatymas buvo rengiamas vadovaujantis UNCITRAL 1985 m. Pavyzdiniu tarptautinio komercinio arbitražo įstatymu (toliau - UNCITRAL pavyzdinis įstatymas). Taigi Lietuva priskiriama prie grupės valstybių, kurios perkėlė į savo nacionalinę teisę UNCITRAL pavyzdinio įstatymo nuosta­tas (šiai grupei priklauso tokios valstybės: Australija, Austrija, Danija, Graikija, Ispanija, Japonija, Lenkija, Kanada, Rusija, Vokietija ir kt.). Tačiau kokybiškos nacionalinės statutinės teisės arbitražo plėtotei nepakanka. Ne mažiau svarbus arbitražo populiarumui yra teismų praktikos veiksnys. Būtent nuo teismų požiūrio į arbitražą, nuo to, kaip teismai taikys tarptautinės ir nacionalinės teisės šaltinius arbitražo proceso srityje, iš dalies pri­klauso, ar arbitražas tam tikroje valstybėje bus populiarus ar ne. Šio darbo tikslas būtent ir yra paa­nalizuoti Lietuvos teismų praktiką arbitražo proceso srityje, siekiant atsakyti, ar teismų praktika prisi­deda prie arbitražo plėtojimo Lietuvoje, ar atvirkščiai, - jį stabdo. Kadangi teismų praktika arbitražo proceso klausimais nėra gausi, ji analizuojama išskiriant specifines problemas, kilusias nagrinėjant konkrečias civilines bylas. Tokie teismai nėra arbitražas pagal Komercinio arbitražo įstatymo prasmę, ir jų sprendimams pri­pažinti bei vykdyti Lietuvoje taikoma ne 1958 m. Niujorko konvencija ir Komercinio arbitražo įsta­tymas, o dvišalės sutartys dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose bei CPK. Bū­tent dėl žodžio „arbitražas" daugiareikšmiškumo anksčiau teismų praktikoje buvo daromos klai­dos. Pavyzdžiui, būta atvejų, kai Rusijos arbitra­žo teismo, kaip valstybės specializuoto teismo, sprendimas Lietuvoje buvo pripažįstamas taikant Komercinio arbitražo įstatymą ir 1958 m. Niujorko konvenciją. Ir atvirkščiai, taip pat būta atvejų, kai arbitražo, kaip privataus ginčo sprendimo būdo, sprendimui pripažinti būdavo taikoma dvišalė su­tartis dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose. 2000 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apibendrino teismų praktiką nagrinėjant šios kategorijos bylas ir atkreipė teismų dėmesį į būtinumą tokiais atvejais aiškintis, ko prašo­ma - pripažinti arbitražo sprendimą ar valsty­bės teismo priimtą sprendimą. Todėl po 2000 m. tokių klaidų teismų praktikoje jau nėra. Arbitražo sampratos problema teismų prak­tikoje galima ir dėl kitos priežasties. Nors arbit­ražu paprastai sprendžiami ginčai dėl teisės, ta­čiau galimi atvejai, kai šalys susitaria arbitražu spręsti ne teisės, o fakto klausimą. Pavyzdžiui, šalys gali susitarti, kad ginčo atveju koks nors trečiasis asmuo nustatys prekių kainą (žr. CK 6.198 str. 3 d.), žalos dydį ar išspręs kokį kitą fakto klausimą, tarkime, nustatys, ar nėra viršy­ti cukraus drėgmės normatyvai. Atvejai, kai ša­lių pasirinktas tretysis asmuo sprendžia tik fakto klausimą, kartais yra vadinami „kokybės" arba „vertinimo" arbitražu. Tokio arbitražo teisinė reikš­mė įvairiose valstybėse yra skirtinga. Štai Italijo­je, Vokietijoje tokie atvejai nelaikomi arbitražu. Atitinkamai - vertintojo sprendimas nėra pripa­žįstamas arbitražo sprendimu, o tai sukelia rim­tus teisinius padarinius - tokiam sprendimui ne­taikoma arbitražo proceso teisė, 1958 m. Niujorko konvencija ir kt. Kitur - Olandijoje, Švedijoje -tokie atvejai jau pripažįstami arbitražu. Lietu­voje Komercinio arbitražo įstatyme tiesiogiai ši problema neaptariama. Todėl klausimas, ar „kokybės" arbitražas bus laikomas arbitražu pagal Komercinio arbitražo įstatymo prasmę, priklausys nuo to, kaip teismai, susidūrę su šia problema, aiškins Komercinio arbitražo įstatymo 2 straips­nyje vartojamą komercinio ginčo sąvoką - ar tik kaip nesutarimą dėl teisės, ar kaip bet kokį ne­sutarimą, t. y. įskaitant ir nesutarimą dėl fakto. 1.2. TEISMO VAIDMUO ARBITRAŽO PROCESE 1.2.1.Arbitražinis susitarimas tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Sudarytas arbitražinis susitarimas reiškia, kad ša­lys pasirenka ginčo sprendimą arbitražu ir kar­tu eliminuoja šį ginčą iš valstybės teismo juris­dikcijos. Tačiau arbitražinis susitarimas jokiu būdu nereiškia, kad valstybės teismo galios arbitražu nagrinėjamo ginčo atžvilgiu eliminuojamos ab­soliučiai. Atsižvelgiant į tai, kad arbitrai yra pri­vatūs asmenys ir negali naudoti šalių ir kitų as­menų atžvilgiu prievartos priemonių, valstybės teismas būtinais atvejais privalo teikti arbitražo teismui pagalbą. Pavyzdžiui, valstybės teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, imtis rei­kiamų priemonių padėti surinkti įrodymus ir pan. Todėl arbitražo veiksmingumas iš dalies priklauso ir nuo to, ar valstybės teismai tinkamai teiks pa­galbą arbitražo teismui ir šalims.6 Antra vertus, valstybė pasilieka teisę užtik­rinti bent minimalią arbitražo proceso teisėtu­mo kontrolę, valstybės teismas gali spręsti arbitražinio susitarimo galiojimo, arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, jo pripažinimo ir vyk­dymo klausimus. Ir šiuo požiūriu arbitražo veiks­mingumas ir patrauklumas priklausys nuo vals­tybės teismų požiūrio į savo paskirtį. Pavyzdžiui, jeigu valstybės teismai taikys labai griežtus kri­terijus arbitražiniam susitarimui ir dėl menkiau­sios priežasties pripažins jį negaliojančiu, sun­ku tikėtis, kad arbitražas bus populiarus.7 Bene pirmą kartą Lietuvoje teismo vaidmens arbitražo procese klausimas buvo sprendžiamas O. G. S. v. S. VA. ir kt.8 byloje. Ieškovas šioje by­loje inicijavo ginčo sprendimą Arbitražo teisme prie Tarptautinių prekybos rūmų (ICC). Arbit­ražo teismui pradėjus nagrinėti ginčą, ieškovas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovams priklausančias akcijas. Lietuvos ape­liacinis teismas ieškovo prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog šalių sudarytas arbitražinis su­sitarimas nenumato jų galimybės kreiptis į teis­mą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teis­mo nuomone, jei tarptautinis privatinis ginčas sprendžiamas ne teisme, teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemo­nių, jeigu to nenumato imperatyvios CPK nor­mos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią apelia­cinio teismo nutartį panaikino ir perdavė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą spręsti pir­mosios instancijos teismui (Vilniaus apygardos teis­mui, nes ieškinio kaina buvo didesnė nei 100 tūks­tančių litų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo išvadas grindė keliais argumentais. Pirma, teis­mo kompetenciją arbitražo proceso srityje nu­stato ne tik CPK, bet ir Komercinio arbitražo įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje aiš­kiai numatoma, jog įstatymas reguliuoja ir „... Lie­tuvos Respublikos teismų įgaliojimus arbitražo srityje ...". Antra, Komercinio arbitražo įstaty­mo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apylin­kės teismas yra kompetentingas taikyti laikiną­sias apsaugos priemones šalies ar arbitražo teismo prašymu. Trečia, Komercinio arbitražo įstatymo 12 ir 20 straipsniuose aiškiai nustatyta, kad teis­mai taiko laikinąsias apsaugos priemones ir tais atvejais, kai tarptautinis privatinis ginčas yra ar turi būti sprendžiamas arbitražu. Pritariant tokiam aiškinimui, papildomai būtų galima nurodyti dar vieną argumentą. Pagal Ko­mercinio arbitražo įstatymo 20 straipsnį arbit­ražo teismas gali taikyti tik užstatą kaip laikiną­ją apsaugos priemonę. Taigi kitokių laikinųjų apsaugos priemonių - arešto ir kt. taikymo Ko­mercinio arbitražo įstatymas nenumato, todėl manytina, jog kitokių laikinųjų apsaugos priemo­nių taikymas yra ne arbitražo, o valstybės teismo kompetencija. Taigi teismai CPK 144-152 straips­nių nustatyta tvarka turi ir teisę, ir pareigą tai­kyti laikinąsias apsaugos priemones, kai to pra­šo arbitražo teismas ar viena iš ginčo šalių. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taiko­mos bendrais pagrindais tiek iki iškeliant bylą arbitražo teisme, tiek jau arbitražo teismui nag­rinėjant bylą. 1.2.2.Arbitražinis susitarimas ir teisė kreiptis į teismą Arbitražo procesas pripažįstamas teismo proceso alternatyva. Todėl pagal sutarties laisvės princi­pą šalims leidžiama laisvai rinktis, kokia tvarka spręsti kilusį ar būsimą ginčą. Ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas kartu reiškia, jog šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą. Kadangi šalys laisvai pasirenka vieną iš dviejų galimų lygiaverčių ginčo sprendimų būdų, arbitražinio susitarimo atveju netaikoma CPK 5 straipsnio 2 dalis, draudžianti atsisakyti teisės kreiptis į teismą9. Arbitražinis susitarimas, viena vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyvią jurisdikciją - arbitra­žo teismo jurisdikciją. Todėl Komercinio arbit­ražo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad teis­mas šalies reikalavimu privalo atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą, jeigu į teismą kreipiamasi klausimu, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis su­sitarimas (CPK 137 str. 2 d. 6 p.). Tačiau tokius teisinius padarinius sukelia tik galiojantis arbitražinis susitarimas. Todėl teismas gali atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą ar pa­likti jį nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina tikrai esant arbitražinį susitarimą, galiojantį ir turinio, ir formos požiūriu. Teismų praktikos ana­lizė rodo, kad dažnai tarptautinis privatinis ginčas dėl arbitražinio su­sitarimo buvimo kyla dėl to, kad šalys nesuge­bėjo tinkamai suformuluoti arbitražinės išlygos. Pavyzdžiui, nagrinėjant civilinę bylą AB „Eiga" v. TERgroup Establishment"9 buvo nustatyta, kad šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga, numatanti, jog „šalių ginčai, kilę iš ko­mercinių santykių, bus sprendžiami Tarptautinia­me teisme Hagoje arba Tarptautiniame teisme Ženevoje". Pirmosios instancijos teismas nutarti­mi nutraukė bylą kaip neteismingą Lietuvos teismams, nes, teismo nuomone, tokia sutarties sąlyga reiškia, jog šalys susitarė dėl bylos teis-mingumo. Taigi teismas tokį šalių susitarimą kva­lifikavo kaip susitarimą dėl teismingumo, tačiau net nesvarstė, ar tokio susitarimo negalima pri­pažinti arbitražine išlyga. Apeliacinės instanci­jos teismas šią nutartį paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino žemesnių teis­mų nutartis ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Aukščiausiasis Teismas aptariamą sutarties są­lygą analizavo plačiau, t. y. siekė atsakyti, ar jos nebūtų galima pripažinti arbitražiniu susitarimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paneigė žemes­nių teismų išvadą dėl sutartinio teismingumo, nurodydamas, jog tokio šalių susitarimo negali­ma laikyti susitarimu dėl teismingumo, nes ne­įvardyta valstybė, kurios teisme bus nagrinėja­mas tarptautinis privatinis ginčas. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tokios sutarties sąlygos negalima pripažinti ir arbitražiniu susitarimu, nes joje „neatsispindi arbitražinė ginčo sprendimo procedūra, arbitrų skyrimo tvarka, jų įgaliojimo šaltinis, arbitražo vieta ir kt.". Neabejotina, kad aptariamu atveju sutarties sąlyga dėl tarptautinių privatinių ginčų sprendimo buvo suformuluota labai netiksliai ir neaiškiai. Kiekvieną neaiškią su­tarties sąlygą, taigi ir sąlygą dėl tarptautinių privatinių ginčų sprendimo reikia aiškinti remiantis bendrosiomis sutarčių aiš­kinimo taisyklėmis (CK 6.193-6.195 str.). Apta­riamu atveju teismams visų pirma reikėjo aiškin­tis tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str. 1 d.) - jos ketino būsimus ginčus spręsti teisme ar arbit­ražu. Tik išsiaiškinus tikruosius šalių ketinimus buvo galima daryti išvadą, turima reikalo su arbitražiniu susitarimu ar ne. Lietuvos Aukščiau­siasis Teismas išvadą, kad tokia sutarties sąlyga nėra arbitražinis susitarimas, padarė remdama­sis visiškai kitais argumentais, o būtent nurodė, jog susitarimas yra neišsamus, nes jame neaptarta arbitražinė ginčo sprendimo procedūra, arbitrų skyrimo tvarka, jų įgaliojimo šaltinis, arbitražo vieta ir kt. Tačiau kad arbitražinis susitarimas galiotų, nėra būtina, jog jis būtų labai išsamus1110. Tiek arbitražo, tiek užsienio valstybių teismų prak­tika patvirtina, jog tam, kad arbitražinis susitari­mas galiotų, pakanka, kad iš šalių susitarimo būtų galima daryti išvadą, jog šalys susitarė spręsti ginčą arbitražu. Arbitrų skaičius, jų skyrimo procedūra ir kt. panašūs formalumai nėra būtinos arbitražinio susitarimo galiojimo sąlygos. Tokias arbitražinio susitarimo spragas visada galima užpildyti taikant arbitražo vietos valstybės teisę, nuolati­nės arbitražo institucijos, kuri organizuos ginčą, taisykles, reglamentą ir kt. Taikant labai griežtus arbitražinio susitarimo turinio reikalavimus, tikė­tina, kad nemažai arbitražiniu susitarimų tektų pripažinti negaliojančiais, o tai prieštarautų vie­nam iš sutarčių aiškinimo principų - sutartis turi būti aiškinama jos galiojimo (lot. in favorem con-tractus), o ne atvirkščiai, naudai. Antra vertus, tokių nepagrįstai griežtų reikalavimų taikymas ne­prisidėtų prie arbitražo populiarinimo. Vis dėlto vėlesnė Lietuvos teismų praktika rodo, kad buvo atsisakyta taikyti tokius griežtus arbitražinio susitarimo turinio reikalavimus11. Pa­vyzdžiui, reikalavimų arbitražinio susitarimo tu­riniui klausimas buvo detaliai analizuojamas nagrinėjant civilinę bylą„Main Bridge, L.L.C." v. UAB „Lakvita"12. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Vil­niaus apygardos teismą. Tačiau šalių anglų kal­ba sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje bu­vo tokio turinio sąlyga, pažymėta aštuntuoju numeriu: „8. Arbitration. The place of the arbit-ration shall be in Denver, Colorado, USA. The decisions of the arbitrator are finai and binding both parties'1 („8. Arbitražas. Arbitražo vieta yra Denveryje, Koloradas, JAV. Arbitro sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem šalims"). Ieš­kovas pripažino, kad yra sudarytas arbitražinis susitarimas, tačiau kartu teigė, jog dėl arbitra­žinio susitarimo neišsamumo jo neįmanoma įgy­vendinti, todėl tarptautinis privatinis ginčas turi būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose. Teismas atsisakė priimti ieškovo pareiškimą remdamasis 1964 m. CPK150 straips­nio 2 dalies 5 punktu. Apeliacinės instancijos teis­mas nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas, palikdamas galioti žemesnių instancijų teismų nutartis, nurodė, jog apeliaci­nės instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo to­kią sutarties sąlygą kaip arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma. Teismas taip pat nu­rodė, kad „arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti ginčus ne teismine, o arbitražinė tvarka (Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 2 d. Komercinio arbitražo įsta­tymo 9 str. 1 d.). Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 str. 1 d.) ir jo būtina laikytis (lot. pacta sunt servanda). Arbitražinio su­sitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys at­sisako nagrinėti tarpusavio ginčus teismine tvarka. Arbitražinio susitarimo atveju netaiko­ma CPK (1964 m.) 4 straipsnio 2 dalis, nes ar­bitražas yra valstybės pripažinta alternatyvi tarptautinių privatinių ginčų sprendimo procedūra, kurios metu priimtus ar­bitrų sprendimus valstybė įsipareigoja vykdyti taip pat, kaip ir teismo sprendimus (CPK 372 str. 6 p.; 373 str. 1 p.)". Kartu Teismas konstatavo, jog „ta aplinkybė, kad arbitražinis susitarimas yra pakankamai glaustas ir nereglamentuoja kai kurių klausimų, pavyzdžiui, arbitrų skaičiaus, jų skyrimo tvarkos ir pan., nėra pakankamas pa­grindas nepripažinti jo arbitražiniu susitarimu. Tarptautinio arbitražo doktrina ir praktika lai­kosi pozicijos, kad, kilus abejonei dėl arbitraži­nio susitarimo egzistavimo, abejonės turi būti aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo nau­dai, t. y. taikomas principas in favorem contractus. Arbitražinio susitarimo spragos tokiais at­vejais gali būti užpildytos taikant arbitražui taikytiną teisę (lex arbitri), kuria šiuo atveju yra arbitražo vietos teisė, t. y. JAV Kolorado valsti­jos teisė". Kitoje byloje pakankamai apibrėžtu ir šalių ketinimus spręsti būsimus ginčus arbitražu išreiš­kiančiu buvo pripažinta ginčo šalių sudarytos rusų kalba sutarties punktas, pavadintas „Tarptautinių privatinių ginčų sprendimo tvarka", numatęs, jog „Šalių ginčai, pagal kuriuos nebuvo pasiektas susitarimas, yra sprendžiami pagal Lietuvos įstatymus Tarptauti­niame komerciniame arbitraže".13 Arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas buvo kilęs ir nagrinėjant civilinę bylą RAB „Szolmar"v. UAB „Ukmedė". Pareiškėjas UAB „Szolmar14" prašė pripažinti Lietuvoje Tarptautinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas at­sisakė pripažinti sprendimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovo UAB „Ukmedė"15 direktorius nepasirašė sutarties, kurioje yra arbitražinė išlyga, todėl nėra arbitražinio susitarimo šalimi. Lietu­vos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir pripažino arbitra­žo sprendimą. Teismas savo išvadą motyvavo tuo, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais pri­pažino, jog sutartis sudaryta (priėmė prekes, iš dalies už jas sumokėjo). Sutarties, kurioje yra arbitražinė išlyga, buvimo faktą atsakovas pri­pažino ir atsiliepime į kasacinį skundą. Ta ap­linkybė, kad sutartis atsakovo nebuvo pasirašy­ta, nepaneigia jos sudarymo ir galiojimo fakto. Galiojant sutarčiai, galioja ir joje esanti arbit­ražinė išlyga. Taigi tam tikrais atvejais sutarties pasirašymas nėra esminis arbitražinio susitari­mo galiojimo kriterijus. Jeigu sutarties, kurioje yra arbitražinė išlyga, sudarymą patvirtina kitos aplinkybės, arbitražinis susitarimas galioja. Tik pripažinus, kad sutartis nebuvo sudaryta, reikė­tų pripažinti, jog nėra ir arbitražinio susitarimo. 1.3.Derybos ir taikos sutartis tarptautiniuose privatiniuose ginčuose CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. CK 6.985 straipsnyje nurodyta, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir tokia taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Paprastai sutarčių tvirtinimas užtikrinant jų atitikimą teisės normoms yra notarų funkcija. Nagrinėjamu atveju viena iš sutarties šalių netinkamai vykdė sutartį ir pažeidė savo prievoles. Ar gali teismas priimti prašymą patvirtinti taikos sutartį, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti ginčo dėl šalių teisių ir pareigų pagal anksčiau sudarytą sutartį, nors iki šio prašymo pateikimo jokia civilinė byla dėl šios sutarties vykdymo ar pažeidimų iškelta ir nagrinėjama teisme nebuvo? Kokia tvarka gali būti nagrinėjamas toks prašymas? CK 6.983 straipsnyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (dėl taikos sutarties, kuria išsprendžiamas teismo sprendimo įvykdymo klausimas, žr. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio 8 d. konsultaciją, paskelbtą Aukščiausiojo Teismo biuletenyje 21, p. 273, 274). Taigi taikos sutartimi gali būti sprendžiamas jau kilęs teisminis tarptautinis privatinis ginčas arba užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje. Kilęs teisminis tarptautinis privatinis ginčas, t. y. kai teisme dėl ginčo iškelta civilinė byla, proceso šalių taikos sutartimi gali būti išsprendžiamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu teismas tokią sutartį patvirtina pagal CPK 140 straipsnio nuostatas ir bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 5 punktas). Tuo tarpu dėl taikos sutarties, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti teisminio ginčo, patvirtinimo šalys su prašymu gali kreiptis į teismą CPK XXXIX skyriuje (CPK 579-582 straipsniai) nustatyta supaprastinto proceso tvarka. Kreipiantis į teismą su prašymu dėl taikos sutarties patvirtinimo supaprastinto proceso tvarka turi būti išreikšta abiejų šalių suderinta valia, jų bendras prašymas, nes toks taikos sutarties patvirtinimas galimas tik tada, kai nėra ginčo tarp taikos sutarties šalių dėl šios sutarties sąlygų ir dėl sutarties teisminio patvirtinimo. Dėl to, jeigu supaprastinto proceso tvarka dėl taikos sutarties patvirtinimo kreipiasi tik viena iš taikos sutarties šalių ir iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aiški kitos sutarties šalies valia dėl taikos sutarties teisminio patvirtinimo arba yra pagrindas spręsti, kad kita šalis nesutinka su taikos sutarties teisminiu patvirtinimu, teismas tokį prašymą turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 443 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka teismas gali patvirtinti, jeigu nustato, kad dėl sutarties teisminio patvirtinimo yra abiejų sutarties šalių valia, sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų, taip pat kitų aplinkybių, dėl kurių pateikta taikos sutartis negali būti tvirtinama (žr., pvz., CK 1.80, 1.81, 1.84, 1.86, 6.228, 6.984, 6.986 straipsnius, CPK 42 straipsnio 2 dalį, CPK 293 straipsnio 5 punktą, 296 straipsnio 1 dalies 2-4 punktus). Teismo nutarties, kuria supaprastinto proceso tvarka patvirtinama taikos sutartis, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos (CPK 140 straipsnio 3 dalis, 291 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 582 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, kad kreiptis į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo, kai civilinė byla dėl taikos sutartimi išspręstų klausimų teisme nėra iškelta, šalys neprivalo. Sudarydamos tokią sutartį šalys gali apsiriboti vien paprasta rašytine sandorio forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 6.983 straipsnio 3 dalis), o prireikus dėl taikos sutarties patvirtinimo šalys gali kreiptis ir į notarą. Tačiau tais atvejais, kai taikos sutarčiai pagal sandorio turinį turi būti taikoma įstatymuose nustatyta notarinė sandorio forma (pvz., daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo sandoris), tai siekiant, kad tokia taikos sutartis galiotų be teisminio patvirtinimo, šalims kreiptis į notarą dėl šios sutarties patvirtinimo yra būtina (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, jeigu dėl taikos sutarties, kuriai taikytina notarinė sandorio forma, patvirtinimo kreipiamasi į teismą supaprastinto proceso tvarka, kreiptis į notarą dėl šios sutarties patvirtinimo nebūtina, nes šiuo atveju teismo atliekami taikos sutarties patvirtinimo veiksmai pakeičia analogiškus notaro veiksmus. Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja, tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir turi būti vykdoma (pacta sunt servanda). Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis), tačiau vien dėl to, kad taikos sutartis nepatvirtinta teismo, vienašališkai jos atsisakyti negalima, išskyrus tuos atvejus, kai egzistuoja įstatyme ir (ar) sutartyje numatytas sutarties negaliojimo arba nutraukimo pagrindas. Dėl šios priežasties, jeigu viena iš taikos sutarties šalių teismo nepatvirtintos taikos sutarties geruoju nevykdo, kita šalis, siekianti, kad sutartis būtų vykdoma, gali kreiptis į teismą su ieškiniu ginčo teisenos tvarka dėl taikos sutartį nevykdančios šalies įpareigojimo šią sutartį įvykdyti, taip pat su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo arba su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, jeigu taikos sutarties pagrindu reikalaujama įvykdyti piniginį reikalavimą arba priteisti kilnojamąjį daiktą (CPK 424 straipsnio 1 dalis, 431 straipsnio 1 dalis). Ar teismas, vadovaudamasis CPK 439 straipsnio 8 dalimi, gali patvirtinti taikos sutartį, sudarytą tarp skolininko ir kreditoriaus, nesikreipusio į antstolį dėl priverstinio išieškojimo vykdymo (neužvesta vykdomoji byla), dėl jau įsiteisėjusio įsakymo įvykdymo terminų ir tvarkos? Jeigu taip, tai ar tokios sutarties patvirtinimui yra taikomas koks nors terminas? Ar teismas kokia nors kita tvarka, išskyrus CPK 595 straipsnyje nustatytą tvarką, gali patvirtinti taikos sutartį, sudarytą išieškotojo ir skolininko, dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo ar įsakymo vykdymo? Pažymėtina, kad asmenų prašymai patvirtinti tokias taikos sutartis ypač padažnėjo įsteigus privačius antstolius ir padidėjus vykdymo išlaidoms. CPK 439 straipsnio 8 dalis, reikalaujanti teismui, patvirtinus kreditoriaus ir skolininko taikos sutartį, panaikinti teismo įsakymą, taikoma tuo atveju, kai išduotas teismo įsakymas dar nėra įsiteisėjęs. Taigi šia teisės norma negalima vadovautis tvirtinant išieškotojo ir skolininko sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė modifikuoti įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymo terminą ir tvarką. CPK 595 straipsnis reglamentuoja taikos sutarties sudarymą vykdymo procese, todėl šio straipsnio 3 dalies nuostata dėl taikos sutarties, sudarytos vykdymo procese, patvirtinimo teisme tuo atveju, kai į antstolį dėl teismo įsakymo priverstinio vykdymo išieškotojas nesikreipė, taip pat negali būti taikoma. CK 6.983 straipsnio 1 dalis leidžia šalims taikos sutartimi išspręsti teismo sprendimo, taigi ir įsiteisėjusio teismo įsakymo, įvykdymo klausimus. Pagal CK 6.985 straipsnį tik teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu. Kai išieškotojas nesikreipė į antstolį dėl išduoto ir įsiteisėjusio teismo įsakymo vykdymo, išieškotojo ir skolininko sudaryta taikos sutartis, kuria šalys susitarė modifikuoti įsiteisėjusio teismo įsakymo vykdymą, teisme gali būti patvirtinta CPK XXXIX skyriuje (CPK 579-582 straipsniuose) nustatyta supaprastinto proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įsiteisėjusio teismo įsakymo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimas taip pat gali būti sprendžiamas CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka. Taikos sutartimis negalima įtvirtinti esminės šalių nelygybės, nepagrįsto ir perdėto vienos šalies pranašumo prieš kitą šalį (LR CK 6.986 str. 1 d., 6.228 str.) Taikos sutartys negali remtis negaliojančiu sandoriu arba suklastotais rašytiniais dokumentais (CK 6.986 str. 2 ir 3 d.). Taikos sutartimi negalima išspręsti ginčo, jau išspręsto įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apie kurį viena arba abi šalys nežinojo (CK 6.986 str. 4 d.). Taikos sutartimi galima susitarti tik dėl tų materialinių (ir procesinių) teisinių reikalavimų, kuriais šalys (ir teismas arba arbitražas, jeigu taikos sutartis sudaroma teismo arba arbitražo proceso metu) gali disponuoti. Taikos sutartimis negalima spręsti trečiųjų asmenų, nesančių sutarties šalimis teisių ir pareigų klausimų. Taikos sutartis negalioja, jeigu paaiškėja, kad ja šaliai pripažinta tai, į ką ji neturi ir neturėjo teisės. Įrodinėti šiuos faktus galima tik rašytiniais įrodymais (CK 6.986 str. 5 d.). Teismo procese taikos sutartimi galima susitarti tik dėl tų materialinių teisinių reikalavimų, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra pareikšti ieškinyje arba priešieškinyje. Taikos sutartimi galima susitarti ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimų, nors ir neaptartų ieškinyje, bet iš jo išplaukiančių. Atstovas turi turėti įgaliojimus sudaryti taikos sutartį. Atstovo pagal pavedimą teisme įgaliojimai sudaryti taikos sutartį turi būti atskirai aptarti įgaliojime (CPK 59 str. 2 d.). Negali būti kitų civilinių sandorių negaliojimo pagrindų, nustatytų CK pirmosios knygos IV skyriuje ir kitose teisės normose. Teismo (arbitražinio teismo) tvirtintinos taikos sutartys negali prieštarauti imperatyviems draudimams, taikomiems teismų (arbitražinių teismų) sprendimams (CPK 266, 267 str. ir kt.). Taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė jos dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia (CK 6.983 str. 2 d.). Todėl taikos sutarties dalies negaliojimas reiškia visos sutarties negaliojimą. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas tarptautinis privatinis ginčas arba jo dalis (atskiri reikalavimai - CPK 231 str. 2 d.). Teismo (arbitražo teismo) patvirtinta taikos sutartis jos šalims įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (CK 6.985 str.). Sudarytos ne teismo procese ir nepatvirtintos teismo taikos sutartys turi įstatymo galią šalims (CK 6.189 str.). Tačiau siekiant priverstinai įgyvendinti tokią taikos sutartį, reikia kreiptis su ieškiniu į teismą. Ne teismo procese sudaryta taikos sutartis gali būti patvirtinta teismo CPK XXXIX skyriuje (CPK 579-582 str.) nustatyta supaprastinto proceso tvarka, jeigu yra abiejų šalių prašymas (LAT CBS 2005 m. sausio 6 d. ir 2004 m. balandžio 8 d. konsultacijos ). Tardomasis procesas tikrinant taikos sutarties galiojimą. Teismo išaiškinimo pareigos įgyvendinimas (CPK 140 str. 3 d.). Bylos nutraukimas (CPK 140 str. 3 d., 293 str. 5 p.). Nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos (CPK 140 str. 3 d.). Teismui teikiamos tvirtinti taikos sutarties sąlygos turėtų atitikti procesinių teismų sprendimų rezoliucinėms dalims keliamus reikalavimus. Nutartys dėl taikos sutarties patvirtinimo gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais (CPK 295 str., 582 str. 6 d.). Nutartys, kuriomis atsisakoma patvirtinti teismo procese sudarytas taikos sutartis, atskiraisiais skundais neskundžiamos, nes jos neužkerta kelio tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d.). Atskiraisiais skundais gali būti skundžiamos nutartys, kuriomis atsisakoma patvirtinti ne teismo procese sudarytas taikos sutartis (CPK 582 str. 6 d.). Taikos sutartimis galima modifikuoti teismo sprendime nustatytus teisinius santykius (LAT CBS 2004 m. balandžio 8 d. konsultacija). Dokumentiniame procese ir bylose dėl teismo įsakymo išdavimo tvirtinant taikos sutartis iki procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimo preliminarusis sprendimas arba teismo įsakymas panaikinami (CPK 430 str. 9 d., 439 str. 8 d.). Tvirtinant taikos sutartis po procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, sprendimas nenaikinamas, išskyrus taikos sutarties tvirtinimo kasacijos ir proceso atnaujinimo stadijose atvejus. 2. Tarptautinių privatinių ginčų sprendimo proceso teisinė analizė 2.1.Mediaciją tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Lietuvoje apžvalga Nors mediacijos evoliucija Lietuvoje ir nėra šio straipsnio tyrimo dalykas, tačiau visiškai ignoruoti šio klausimo vis dėlto negalima. Pirmieji žingsniai diegiant šį procesą buvo atlikti dar 1993 m. įsteigus Lietuvos konfliktų prevenci­jos centrą ir konfliktų prevencijos asociaciją (LKPA), kurių vienas iš tikslų - plėtoti kon­fliktų taikaus sprendimo kultūrą šalyje. Aso­ciacija įvykdė tik apie dešimtį įvairaus dydžio su mediaciją ir jos plėtra Lietuvoje susijusių projektų, tačiau jie nesusilaukė didesnio atgar­sio visuomenėje. Ilgainiui prie LKPA prisijun­gė dar dvi nevyriausybinės organizacijos: Socialinių ir psichologinių paslaugų centras ir „Baltic Partners for Change Management". Įgyvendinant šių organizacijų projektą „Tarpi­ninkavimo paslaugų plėtra Lietuvoje" buvo su­kurta ir apmokyta 12-15 mediatorių grupė ir surengtas dešimties dienų seminaras apie kon­flikto sprendimo būdus. Prie vis gausėjančių mediacijos pa­slaugas, nors ir ribota apimtimi, teikiančių ins­titucijų ir organizacijų prisijungė ir Vilniaus komercinio arbitražo teismas (VKAT), kuris ginčo šalims ne tik pasiūlė spręsti ginčus pagal naują Tarpininkavimo ir taikinimo reglamentą (teisybės dėlei reikia pažymėti, kad šis reglamen­tas labiau atspindi sutaikinimo (angį. conciliation) nei mediacijos procesą), bet ir surengė du mediacijos kursus praktikuojantiems teisinin­kams. Kitas akivaizdus informacijos apie me­diaciją poreikio pavyzdys yra tas, kad šiai temai per pastaruosius kelerius metus buvo skirta net keletas konferencijų ir seminarų, pasirodė ir pir­mieji šį procesą nagrinėjantys straipsniai, o Vil­niaus universiteto Teisės fakultetas 2006 m. pra­dėjo naują nejurisdikcinius tarptautinių privatinių ginčų sprendimo bū­dus nagrinėjantį kursą fakulteto studentams, ku­rio dalis skirta ir mediacijai. Tačiau, be abejo, didžiausias mediacijos lai­mėjimas iki šiol Lietuvoje yra 2006 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto antrajame apylinkės teis­me pradėjęs veikti bandomasis teisminės me­diacijos projektas. Šio projekto svarba yra ypač didelė ir pasireiškia net keletu aspektų. Visų pir­ma, žinia apie šį projektą labai greitai pasklido teisininkų bendruomenėje. Vis daugiau prakti­kuojančių teisininkų susidomėjo šia Teismų ta­rybos palaiminta iniciatyva, kuri reiškia ir nau­ją veiklos sritį. Kita vertus, šio projekto infor­macinė kampanija užtikrino, kad jis taptų labiau žinomas ir viešajam sektoriui bei visuomenei. Antra, tokio projekto atsiradimas teismuose yra indikatorius, kad valstybė ima suvokti tarptautinių privatinių ginčų sprendimo sistemos socialinės orientacijos svar­bą, o alternatyvių tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų, įskaitant mediaciją, populiarinimas yra vienas iš pa­grindinių tokios orientacijos rodiklių. 2.1.1.Mediacijos evoliucija Mediacija per gana trumpą laiką evoliuciona­vo iš drąsaus, novatoriško iššūkio tradiciniams sprendimų priėmimo ir tarptautinių privatinių ginčų sprendimo bū­dams į profesionalesnę, institucionalizuotą praktiką [4, p. 290-291; 5, p. 147]. Šie Menkei- Teisminė mediacija (angį. court-annexed mediation), atsižvelgiant į pasirinktą modelį, yra vykdoma teismo ar­ba teismo nurodytų privačių institucijų, teikiančių media­cijos paslaugas, patalpose. Neretai mediatoriais teisminėse mediacijose, jeigu jos atliekamos teisme, yra atitinkamo teismo teisėjai, praėję specialius mediacijos mokymus. Mediacijai nepavykus, šie teisėjai negali būti skiriami teisė­ jais, nagrinėsiančiais bylą teisme, ar būti kviečiami liudy­tojais. Šalims sudarius taikos sutartį, ji yra fiksuojama teis­mo nutartyje. Siekdamos palengvinti teismų darbo krūvį, valsty­bės įtvirtina privalomosios mediacijos schemas (angį. mandatory mediation schemes), įpareigojančias ginčo šalis pertam tikrą laiką nuo bylos iškėlimo ar nuo atsakovo at­siliepimo gavimo surengti privalomą mediacijos sesiją. To­ kios schemos yra Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Vals­tijose, Honkonge, Kolumbijoje, Lichtenšteine, Rumuni­joje ir kitur. Mediacijos statuso pokytį alternatyvių tarptautinių privatinių ginčų spren­dimo būdų evoliucijos kontekste. Šios evoliu­cijos prigimtis ir mastas yra pagrindiniai aspek­tai, kuriuos visų pirma reikia išanalizuoti, sie­kiant tinkamai nustatyti dabartinę mediacijos vietą bendrame tarptautinių privatinių ginčų sprendimo mechanizme [5, p. 148]. Pirmosios tradicinės mediacijos apraiškos daugiau kaip prieš du tūkstančius metų paste­bėtos senovės Kinijoje ir Japonijoje, kur šis pro­cesas buvo naudojamas ne kaip valstybės kon­troliuojamo tarptautinių privatinių ginčų sprendimo proceso alterna­tyva, o kaip pirminis ir pagrindinis tarptautinių privatinių ginčų spren­dimo būdas. Kinijoje vyravusių konfucionizmo mokymų pagrindas buvo taiki ir darni visuo­menė, todėl natūralu, kad ir sprendžiant nesutarimą buvo siekiama ne įvertinti konkrečias aplinkybes ir nustatyti kaltus asmenis, o sutai­kyti šalis ir išsaugoti gerus jų santykius. Tokios visuomenės sąrangos įtaka šiuolaikinei Kini­jos visuomenei yra akivaizdi: Kinijos liaudies mediacijos komitetai, sudaromi iš keleto kiek­vienos bendruomenės narių, išsprendžia dau­giau kaip 80 proc. visų civilinių tarptautinių privatinių ginčų, t. y. dau­giau kaip 7milijonus tarptautinių privatinių ginčų per metus [6, p. 18]. Svarbu pažymėti, kad mediacijos šaknys sie­kia beveik visas kultūras, įskaitant judaizmą, krikščionybę, islamą, induizmą, budizmą. Pa­vyzdžiui, senovės žydai praktikavo mediacija kaip būdą spręsti savo civilinius ir religinius gin­čus. Vėliau, ypač viduramžiais, žydams buvo dažnai draudžiama siekti teisingumo teismuo­se, todėl rabinai ir rabinų teismai, kurie taip pat atliko ir mediatorių funkcijas, vaidino ypač didelį vaidmenį užtikrinant, kad šiems asme­nims taip pat būtų prieinamas civilizuotas tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdas. Taikaus tarptautinių privatinių ginčų sprendimo tradiciją vėliau iš žydų perėmė krikščionių ben­druomenės, kur net iki Renesanso epochos. Tačiau šiuolaikinės mediacijos lopšiu šalininkai tradiciškai laiko Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1913 metais buvo įkurtas departamentas, šio departamento sekretorius priskiriant ir mediatoriaus (ginčuose darbuotojų ir darbdavių atstovų) funkcijų p. 20]. Tais pačiais metais Ohajo valstijos Merilendo apylinkės teisme buvo įdiegta ir į mediacijos schema smulkiems ginčams [10, p. 225]. Tačiau platesnio masto mediacijos ekspansiją, pasireiškusią tik daugiau po pusės amžiaus (1970-1980 metais). Pranešime 1976 m. konferencijoje nėjusioje justicijos administravimo sistei populiarumo priežastis, F. Sander pristatė ateities teismo viziją, kuriame tik dalis t tų sprendžiama teismo proceso tvarka, bylos, atsižvelgiant į konkretaus ginčo s bes, būtų sprendžiamos kitais būdais, iš mediacija, arbitražą, taikinimą ir kt. Mediacija, kurios įsitvirtinimą visuomenėje lėmė tai, kad ji pui­kiai veikė praktikoje, tapo puikia priemone įveikti tuo metu buvusioms tarptautinių privatinių ginčų sprendimo sistemos ydoms. Kitaip nei ilgi, brangūs, šalis supriešinantys ir laimėjimo-pralaimėjimo prin­cipu apibūdinami teismo ir arbitražo procesai, mediacija pasiūlė trumpesnį, pigesnį, papras­tesnį ir veiksmingesnį tarptautinių privatinių ginčų sprendimą, skati­nantį šalis atsižvelgti į platesnius jų interesus bei priimti abiem šalims naudingą (angį. win-wiri) susitarimą, kuriam vykdyti nereikėtų tai­kyti valstybės prievartos [5, p. 148]. Kitaip nei teismo ar arbitražo procesas, kurie, pateikus ieškinį ar pareiškimą, galima sakyti, įgauna „sa­vo gyvenimą" [13, p. 114], menkai priklausantį nuo šalių valios, mediacija buvo įgalinti šalis ir sutelkti visišką ginčo sprendimo kontrolę jų rankose. Ne mažiau svarbus tapo ir privatus šio proceso pobūdis, kuris užtikrino, jog infor­macija, susijusi su pačiu procesu, ir konfiden­ciali informacija, atskleista mediacijos metu, nebus vėliau panaudota prieš vieną šalį. Tai lei­do šalims daug atviriau spręsti susiklosčiusias problemas ir atskleisti kitai šaliai daugiau in­formacijos -jos atskleidimas dažnai ir tapda­vo pagrindu sėkmingai išspręsti kilusį konflik­tą. Sėkminga mediacija dažnai padėdavo išsaugoti šalių draugiškus santykius ir pasiekti ne tik teisinę, bet ir socialinę taiką [6, p. 20]. Nenuostabu, jog toks mediacijos ir kitų al­ternatyvių tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdų prieš-priešinimas tradicinei sistemai sulaukė aršios pastarosios sistemos protekcionistų kritikos [5, p. 149]. Taip atsitiko dėl keleto priežasčių. Vi­sų pirma, siekdami pateisinti mediacijos rei­kalingumą, jos apologetai pateikė daugybę skirtingų, o kartais netgi ir vienas kitam prieš­taraujančių šio proceso tikslų. Vieni stengėsi išsaugoti gerus šalių tarpusavio santykius, treti - gali­mybę sutelkti proceso ir galutinio sprendimo kontrolę šalių rankose, ketvirti - galimybę ša­lims pasiekti susitarimus, kurie geriau nei teis­mo sprendimas atitiktų interesus, dar kiti me­diacija tikėjosi sumažinti teismų darbo krūvį. Tačiau dėl šios tikslų įvairovės ne visi tikslai galėjo būti pasiekiami kiekvienoje mediacijoje. Dažnai sprendžiant konkretų ginčą pasitel­kiant mediacija, mediatoriams tekdavo gilin­tis į daugybę iš pirmo žvilgsnio šalutinių aplin­kybių, dėl kurių tiek proceso trukmė, tiek jo išlaidos viršijo tikėtinas teismo proceso išlai­das [1, p. 24]. Mediacijos veiksmingumas taip pat tapdavo jos kritikų taikiniu, nes toli gražu ne kiekviena mediacija baigdavosi taikiu susi­tarimu, todėl šalys vėlgi būdavo priverstos ieš­koti teisingumo tradiciniais būdais. Tokia pa­dėtis automatiškai reikšdavo kelis kartus dides­nes pinigų ir laiko sąnaudas šalims, o kartu ir didesnes teisėjo ar arbitro pastangas vėliau sprendžiant ginčą teisme ar arbitraže. Tas pat pasakytina ir apie siekiamybę mediacija atsi­žvelgti į tikruosius šalių interesus. Dažnai me­diacija buvo ir yra naudojama kaip priemonė sprendimams greitai priimti, kai svarbiausia buvo derybos dėl pozicijų, o ne tikrieji šalių interesai. Vėliau, mediacijai vis labiau įsitvirtinant tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose, jos šalininkus imta kaltinti privatizuojant teisingu­mą [1, p. 24]. Konservatyvus teisininkų požiū­ris, nuo seno puoselėti interesų konflikto ven­gimo, nešališkumo ir kiti etikos principai, at­rodė iš esmės prieštaraujantys tam, ko buvo tikimasi iš mediatoriaus kaip pagalbininko sprendžiant šalių ginčą. Ypač šis konfliktas at­rodė akivaizdus, kai mediatoriais būdavo pa­sirenkami praktikuojantys teisininkai. Taip pat mediacijos kritikai dažnai pabrėžda­vo kad privatus proceso pobūdis, formalumų nebuvimas negali užtikrinti silpnesniosios šalies apsaugos, todėl mediacija gali tapti pui­kiu įrankiu stipresniesiems labiau imti engti sil­pnesniuosius. Kaip minėta, vienas iš mediacijos apologe­tų nurodomų mediacijos proceso tikslų, o kar­tu ir jo pranašumų, buvo galimybė išsaugoti ge­rus tarpusavio santykius. Šio tikslo eskalavimas suteikė mediacijos kritikams pagrindą teigti, jog mediacija iš esmės ir yra procesas, tinka­mas spręsti ginčus, kai pagrindinis šalių tikslas yra išsaugoti tolesnius tarpusavio santykius. Ta­čiau mediacijos apologetai, atsakydami į šią kri­tiką, teigė, jog mediacijos galimybės neapsiri­boja nesutarimais, kai pagrindinis šalių tikslas yra išsaugoti tolesnius tarpusavio santykius. Šį teiginį puikiai rodė ir praktika - mediacija ga­na greitai imta taikyti ne tik šeimos konfliktų, skyrybų, globos ir darbo bylose, bet ir nuken­tėjusiojo ir nusikaltėlio susitaikymo, medikų aplaidaus darbo, asmeninių sužalojimų, aplin­kosaugos ir statybų, seksualinio priekabiavimo bylose ir kt. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad me­diacija gali būti praktikuojama net ir tada, kai iš pirmo žvilgsnio tarp šalių nebėra ar niekada nebuvo bendro intereso [5, p. 149]. Prisimenant cituotus Menkel-Meadow žo­džius, mediacija iš drąsios iniciatyvos peraugo į pripažįstamą ir plačiai praktikuojamą tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdą. Pastaruoju metu visame pa­saulyje ėmė plisti teisminės mediacijos sche­mos, kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose ir Kanados provincijose jau dabar daugeliu atvejų civiliniame procese mediacija yra privaloma. Valstybės ir jų institucijos, siek­damos išspręsti teismų darbo krūvio problemų laidų paskirstymo klausimą privalo atsižvelgti į šalių pastangas spręsti ginčą mediacija tais alternatyviais tarptautinių privatinių ginčų sprendimo būdai; šame pasaulyje yra steigiama daugybė mediacijos paslaugas teikiančių institucijų ir vis daugiau teisininkų baigia įvairias mediatorių rengimo programas. Jungtinių Tautų Tarptautinės kybos teisės komisija (UNCITRAL), Eur Taryba ir Europos Sąjunga skirtingais teisiniais instrumentais siekia sureguliuoti svarbia šio proceso aspektus. Visi šie reiškiniai leidžia manyti, kad mediacija ir toliau plis ne tik teisės srityse, kur ji jau išsikovojo neginei pripažinimą, bet atras savo pripažinimą ir jose srityse, kuriose dabar pasitaiko vos kelios mediacijos apraiškos [5, p. 150]. Vieniems me­diaciją - mažesni ginčo sprendimo kaštai ir mažesnės laiko sąnaudos, kartu siūlant ir aukš­tesnės kokybės teisingumą, kai ginčo sprendi­mas priklauso tik nuo šalių valios. Kiti, kaip mi­nėta, ją taikant mato galimybę sumažinti bylų teismuose skaičių. Mediaciją gali padėti šalims apeiti komunikacijos kliūtis, trukdančias atsi­skleisti tikriesiems abiejų šalių poreikiams ir in­teresams, kuriais vadovaudamosi šalys galėtų priimti taikų ir abi tenkinantį jų nesutarimo sprendimą. Tinkamo mediacijos proceso orga­nizavimas ir nuoseklus nustatytų etapų laikyma­sis gali padėti išlaikyti derybas konstruktyvias, parodyti šalims derybų rezultatyvumą, suteikti šalims galimybę pažvelgti į ginčą iš įvairių per­spektyvų bei padėti išplėsti galimų ginčo spren­dimo alternatyvų ratą. Mediacijos šalys gali ti­kėtis jos pagalba išsaugoti glaudžius tarpusavio santykius, užkirsti kelią smurtui ir išvengti gi­lesnio konflikto, kurį gali sukelti jų rungimasis teismo proceso metu. Taigi mediacijai taikyti te­reikia įtikinti šalis proceso tikslingumu, nes be­atodairiškas proceso pigumo ir greitumo pabrė­žimas, neminint kitų proceso tikslų, gali sukelti gana didelę kritikos bangą. 2.1.2.Mediacijos modeliai tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Atsižvelgdamas į mediacijos proceso savitumo ir jo tikslų lankstumo įtaką šiam tarptautinių privatinių ginčų spren­dimo būdai populiarėti visuomenėje, profeso­rius A.J.Pirie kelia vieną svarbų klausimą: jei­gu pagrindinis pasipriešinimo mediacijai aks­tinas yra tarptautinių privatinių ginčų sprendimo ideologijų konku­rencija (t.y. mediaciją kaip iššūkis tuo metu buvusiai status quo), ar mediacijos ideologija buvo ir tebėra tokia pat lanksti kaip ir pats procesas. Į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai. Tai, ką mediacijos ginėjai norėjo laikyti norma, ne­buvo „iškalta akmenyje". Daugelis mediacijos apraiškos būdų suteikia galimybę įgyvendinti jau minėtą procesinio pliuralizmo autorių tiks­lą: kiekvienu konkrečiu atveju sukurti tinka­miausią tarptautinių privatinių ginčų sprendimo mechanizmą, atsi­žvelgiant į šalių poreikius ir konkretų tarptautinių privatinių ginčų ti­pą. Teorijoje skiriami šie labiausiai paplitę me­diacijos modeliai [4, p. 290-291; 5, p. 154-155]: Skatinamasis (angį. facilitative) - šio pro­ceso metu mediatoriui dažnai tenka kištis, įvai­riais būdais skatinti ginčo šalis pasiekti joms priimtiną susitarimą. Vertinamasis (angį. evaluative) procesas yra mediacijos ir arbitražo samplaika, kai spren­dimas iš esmės lieka šalių rankose, tačiau me­diatorius pateikia informaciją apie galimus tei­sinius ar finansinius padarinius, vertina šalių pateiktus argumentus, duoda patarimų ir siū­lo galimus ginčo sprendimo būdus. Transformacinis (angį. transformative) pro­cesas, kurio metu edukaciniais metodais (su­pažindinant šalis su konfliktologijos pagrin­dais) siekiama pakeisti ginčą ir ginčo šalis. Biurokratinis (angį. bureaucratic) - mode­lis, pasitaikantis teismuose ir kitose instituci­jose, kurios standartinėmis procedūromis, for­malizmu ir kitais biurokratiniais procesais gali kontroliuoti ar net riboti procesą ir priimamus sprendimus. Atviras ar uždaras (angį. open or closed) -priklauso nuo to, kiek šalys gali kontroliuoti mediacijos procesą ir daryti įtaką jo rezulta­tams, t. y. esant atviram procesui šalims sutei­kiama laisvė pasirinkti mediacijos modelį ir nu­statyti pagrindines taisykles ir, atvirkščiai, esant uždaram mediacijos procesui, minėti sprendi­mai priklauso tik nuo mediatoriaus. Pragmatinis (angį.pragmatic)-adhoc me­diaciją, kurios metu yra naudojami įvairūs būdai bet kokia kaina pasiekti šalių susitarimą, kad būtų įveiktas priešiškumas, išvengta smurto ir pan. Plėtodami šią temą įvairūs autoriai pasiūlė daugybę mediacijos kilmės ir jos prasmės teori­jų, kurios atskleidžia mediacijos kilmės ir įsitvir­tinimo visuomenėje priežastis bei šio proceso socialinę įtaką. Vieną iš populiariausių ir išsa­miausių analizių šiuo klausimu pasiūlė R. A. B. Bush ir J. Folger. Jie nurodė ir apibūdino ketu­rias mediacijos kilmės ir prasmės teorijas [9, p. 15-32]: Interesų tenkinimo teorijos (angį. the sa-tisfaction story) autoriai mediaciją supranta kaip būdą, kuriuo šalys gali patenkinti abipu­sius interesus. Taikant šį procesą šalys turi ga­limybę pažvelgti į tarpusavio nesutarimo esmę ir paversti nesutarimą bendra šalių problema, kurios sprendimo rezultatas - susitarimas, ten­kinantis abi šalis ir atitolinantis šalis nuo rungimosi pagrindu formuojamo laimėjimo-pralaimėjimo proceso. Kita vertus, šios teorijos autoriai pabrėžia, kad mediaciją tenkinami tiek konkrečių šalių, tiek platesni asmenų, besinaudojančių teisin­gumo sistema, interesai. Mediaciją ginčo šalys ne tik sumažina bylinėjimosi išlaidas ir laiko sąnaudas, bet ir daugybė bylų, kurios tikriau­siai būtų sprendžiamos teisme, išsprendžiamos iki teismo, o tai leidžia kitiems asmenims, ku­riems teismo procesas yra neišvengiamas, grei­čiau sulaukti teisingumo. Socialinio teisingumo teorija (angį. the so­čiai justice story) mediaciją suvokia kaip būdą, kuriuo galima suburti žmones vardan bendrų tikslų, sustiprinti bendruomenės narių ryšį. Me­diaciją visuomenė turi galimybę riboti stipres­niųjų dominavimą silpnesniųjų atžvilgiu bei siekti didesnio socialinio teisingumo. Media­ciją gali padėti organizuoti bendruomenės ben­drą būvį keletu būdų. Priespaudos teorija (angį. the oppression story) mediaciją, kitaip nei minėtos trys teori­jos, mato kaip negatyvų reiškinį. Šios teorijos autorių teigimu, nepaisant gerų ketinimų, me­diaciją tapo pavojingu įrankiu, kuriuo pasinau­doję stipresnieji gali dar labiau imti engti sil­pnesniuosius. Formalumų nebuvimo ir proce­so privatumas gali tik sustiprinti šalių nelygy­bę, o mediatoriui suteiktos galios formuoti pro­cesą ir valdyti diskusijas dažnai atveda šalis prie rezultato, kuris yra neteisingas ir tenkina tik stipresniosios šalies interesus. Maža to, kadan­gi mediacijoje ginčai yra sprendžiami nesire­miant precedentais ir neatsižvelgiant į visuo­menės interesą, mediaciją prisideda prie viešojo intereso privatizavimo. 2.2.Arbitražinis susitarimas tarptautiniuose privatiniuose ginčuose 2.2.1.Arbitražinio susitarimo galiojimas prievolėje Asmenų pasikeitimo prievolėje institutas gerai žinomas ir atitinkamai reglamentuojamas ma­terialinėje teisėje. Sis klausimas ne mažiau ak­tualus ir arbitražo procese. Sudarius arbitražinį susitarimą, viena šio susitarimo šalis gali pasi­keisti. Taip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę (CK 6.101 str.); reikalavimo teisė gali per­eiti kitam asmeniui pagal įstatymą (CK 6.114 str.); gali būti perkeliama skola (CK 6.115-6.116 str.); gali būti reorganizuota viena iš arbitražinio su­sitarimo šalių (CK 2.96 str.); gali būti parduota įmonė, esanti arbitražinio susitarimo šalimi (CK 6.402 str.), ir t.t. Nei UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme, nei Komercinio arbitražo įstatyme asmenų pasikei­timo (universalaus (mirtis, reorganizavimas, etc.) ar singuliaraus (reikalavimo teisės perkėlimas, skolos perkėlimas, etc.)) prievolėje įtakos arbitražiniam susitarimui galioti klausimas nėra reglamentuojamas. Arbitražo proceso doktrinoje ir praktikoje šiuo klausimu bendros nuomonės taip pat nėra. Pavyzdžiui, yra aiškinimų, kad arbitra­žinis susitarimas yra savarankiškas susitarimas. Todėl perleidus reikalavimo teisę pagal pagrin­dinę sutartį arbitražinis susitarimas naujam kreditoriui galioja tik tuo atveju, jeigu cesijos su­tartyje buvo specialiai aptartas arbitražinio susitarimo klausimas. Kitaip arbitražinis susita­rimas naujojo kreditoriaus nesaisto. Tačiau labiau pagrįsta yra priešinga nuomo­nė, kad reikalavimo teisės perleidimas ar asme­nų pasikeitimas prievolėje kitokiu pagrindu kartu reiškia ir teisių bei pareigų pagal arbitražinį su­sitarimą perėjimą naujajam kreditoriui (skolinin­kui). Lietuvoje ši problema buvo išspręsta Lie­tuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje AB „Juželektromaš" v. UAB „Kruna"16. Šioje byloje atsakovas teigė esant pagrindą atsisakyti pripažinti ir vykdyti Lietu­voje Tarptautinio arbitražo prie Ukrainos pre­kybos ir pramonės prekybos rūmų sprendimą, nes pradinis kreditorius perleido reikalavimo tei­sę, tačiau arbitražinės išlygos klausimai cesijos sutartyje nebuvo aptarti. Atsakovo nuomone, ka­dangi jis su naujuoju kreditoriumi nėra sudaręs arbitražinio susitarimo, tai tarp šalių nėra ga­liojančio arbitražinio susitarimo, todėl arbitra­žo teismas neturėjo teisės nagrinėti ginčą pagal naujojo kreditoriaus ieškinį. Lietuvos Aukščiau­siasis Teismas šiuos atsakovo argumentus atme­tė ir nurodė, kad, įvykus teisių pagal sutartį, ku­rioje yra arbitražinė išlyga, perėmimui, arbitražinė išlyga lieka galioti teisių perėmėjui. Teismas šios išvados plačiau nemotyvavo, tačiau ją palaikant būtų galima nurodyti ne vieną argumentą. Tie­sa, yra pripažįstamas arbitražinės išlygos atski­rumas (Komercinio arbitražo įstatymo 19 str. 1 d.), tačiau atskirumo doktrina turi specifinį tiks­lą - pagrįsti arbitražo teismo jurisdikciją sutar­ties negaliojimo atveju17. Todėl šia doktrina ne­galima remtis visais atvejais. Neginčytina ir tai, kad arbitražinė išlyga yra sudedamoji sutarties dalis. Todėl perleidžiant teises, kylančias iš su­tarties, perleidžiamos ir visos aksesorinės, šalu­tinės teisės ir pareigos (CK 6.101 str. 2 d.). Arbit­ražinė išlyga būtent ir sukuria šalims papildomas teises ir pareigas, susijusias su būsimų tarptautinių privatinių ginčų nag­rinėjimu. Antra vertus, reikalavimo teisės per­leidimas neturi turėti jokios įtakos pagal sutartį nustatytoms kreditoriaus ir skolininko teisėms ir pareigoms - nei pagerinti jų padėtį, nei jos pabloginti. Jeigu skolininkas buvo sutaręs su pra­diniu kreditoriumi spręsti ginčus arbitražu, šis susitarimas galioja ir naujajam kreditoriui. Analogiškos taisyklės turėtų būti taikomos ir perkeliant skolą. Tam tikra problema yra arbit­ražinės išlygos, esančios pagrindinėje sutartyje, galiojimas laiduotojui arba garantui. Tačiau kol kas šis klausimas Lietuvos teismuose nebuvo sprendžiamas. 2.2.2.Arbitražinis susitarimas sudarius sutartį prisijungimo būdų Sutartį sudarant derybomis, šalys paprastai deta­liai aptaria kiekvieną jos sąlygą, taip pat tarptautinių privatinių ginčų sprendimo sąlygą. Todėl tokiais atvejais arbitra­žinio susitarimo arbitražinės išlygos forma priva­lomumo šalims klausimas dažniausiai nekyla. Kai sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d.), arbitražinė išlyga atsiranda standartines su­tarties sąlygas parengusios šalies iniciatyva. Tam, kad arbitražinė išlyga galiotų ir prisijungusiai ša­liai, svarbu ją tinkamai informuoti apie arbitra­žinės išlygos buvimą sutartyje (CK 6.185 str.). Ki­taip arbitražinę išlygą prisijungusi šalis gali ginčyti kaip siurprizinę (CK 6.186 str.). Arbitražinio su­sitarimo galiojimo sudarant sutartį prisijungimo būdu aktualumą patvirtina ir teismų praktika. Nag­rinėjant užsienio arbitražo sprendimo pripažini­mo Lietuvoje bylą buvo nustatyta, kad sutartis dėl riešutų pirkimo-pardavimo buvo sudaryta ša­lims apsikeičiant faksimiliniais pranešimais. Par­davėjo atsiųstame faksimiliniame pranešime bu­vo nurodyta prekių pavadinimas, kiekis ir kaina, taip pat tokia sąlyga: „Arbitražas: Roterdame, pa­gal NOFOTA sutartį Nr. 20."18 Atsakovas, pra­šydamas nepripažinti Lietuvoje Olandijoje priimto arbitražo sprendimo, be kitų argumentų nurodė ir argumentą, kad, jo manymu, nebuvo sudaryta arbitražinio susitarimo, nes standartinės sutarties sąlygos, kuriose buvo detali arbitražinė išlyga, ne­buvo pateiktos kartu su faksimiliniu pranešimu, o buvo atsiųstos praėjus penkioms dienoms po sutarties pasirašymo. Tiek Lietuvos apeliacinis teis­mas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atme­tė šiuos atsakovo argumentus ir pripažino užsie­nio arbitražo sprendimą. Šiuo atveju svarbu, kad faksimiliniame pranešime buvo aiški nuoroda, jog ginčai sprendžiami arbitražu. Aplinkybė, kad fak­similiniame pranešime visa arbitražinė išlyga ne­buvo suformuluota, neturi esminės reikšmės, nes jame buvo nuoroda į standartines sąlygas, kurio­se ir buvo detali arbitražinė išlyga. Verslininkų santykiuose toks informacijos atskleidimas atitinka CK 6.185 straipsnio nustatytus reikalavimus. Be abejo, situacija būtų buvusi kitokia, jeigu faksi­miliniame pranešime apskritai nebūtų buvę nuo­rodos apie arbitražą. 2.2.3. Arbitruotinumo klausimai tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Ne kiekvienas tarptautinis privatinis ginčas gali būti arbitražinio nag­rinėjimo dalykas. Dėl įvairių priežasčių kiekvie­na valstybė nustato sąrašą tarptautinių privatinių ginčų, kurių nagrinė­jimas priklauso išimtinei valstybės teismų jurisdikcijai, ir atitinkamai šalys neturi teisės tokių tarptautinių privatinių ginčų spręsti tik arbitražu. Ginčai, kurie gali būti sprendžiami išimtinai valstybės teismuose, vadi­nami nearbitruotinais ginčais. Lietuvoje nearbitražinių tarptautinių privatinių ginčų sąrašas pateikiamas Komercinio arbitražo įstatyme. Pagal šio įstatymo 11 straips­nio 1 dalį nearbitruotini yra ginčai, kylantys iš konstitucinių, administracinių, darbo, šeimos tei­sinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konku­rencija, patentais, prekių ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Komerci­nio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nu­statyta, kad arbitražui negali būti perduoti gin­čai, jeigu viena šalis yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo susiti­kimas. Taigi Komercinio arbitražo įstatyme nu­statyti du kriterijai, pagal kuriuos ginčai priski­riami prie nearbitruotinų tarptautinių privatinių ginčų - ginčo pobūdis (lot. radone materiae) ir ginčo subjektas (lot. ratione personae). Ginčo arbitruotinumo problemų Lietuvos teis­mų praktikoje yra buvę, pavyzdžiui, civilinėje by­loje „NCC Statyba" v. UAB „Švilda"19. Šalių su­darytoje statybos darbų sutartyje buvo arbitražinė išlyga, kad visi iš sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami arbitražu. Atsakovas pažeidė sutar­tyje nustatytus statybos darbų terminus, todėl ieš­kovas inicijavo ginčo dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjimą arbitražu. Nagrinėjant bylą arbitra­žu, atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Arbit­ražo teismas priėmė tarpinį sprendimą, kuriuo nusprendė, kad bankroto bylos iškėlimo faktas neturi įtakos nei arbitražiniam susitarimui ga­lioti, nei arbitražo jurisdikcijai, nes arbitražinio nagrinėjimo dalykas yra ne tarptautinis privatinis ginčas, susijęs su ban­kroto klausimais, o tarptautinis privatinis ginčas dėl nuostolių atlygi­nimo. Todėl arbitrai nusprendė turį teisę nagri­nėti ginčą ir po to, kai atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Arbitražo teismui priėmus galu­tinį sprendimą, atsakovas kreipėsi į Lietuvos ape­liacinį teismą prašydamas panaikinti galutinį ar­bitražo teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimą, nes, jo nuomone, pagal Įmonių bankroto įsta­tymo 15 straipsnio 2 dalį visos bylos, kuriose tur­tiniai reikalavimai pareikšti bankrutuojančiai įmonei, perduodami bankroto bylą iškėlusiam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. spalio 5 d. nutartimi panaikino arbitražo spren­dimą. Teismas išvadą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindė dviem teisiniais argumen­tais: Komercinio arbitražo įstatymo 11 straips­nio 1 dalimi ir Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi. Teismo nuomone, iškėlus įmonei bankroto bylą, visi turtiniai reikalavimai, pareikšti tokiai įmonei, priklauso išimtinei vals­tybės teismų kompetencijai, ir tokie ginčai tam­pa nearbitruotini pagal Komercinio arbitražo įsta­tymo 11 straipsnio 1 dalį, kaip ginčai, susiję su bankrotu. Ieškovas šią nutartį apskundė kasacine tvar­ka. Kasacinis skundas buvo grindžiamas keliais teisiniais argumentais. Pirma, ieškovo nuomo­ne, Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „ginčai, susiję su ban­krotu" turi būti aiškinama siaurai, t.y. nearbitruoriniais reikėtų laikyti tik tokius klausimus, kaip antai: bankroto bylos iškėlimo, įmonės nemo­kumo, administratoriaus paskyrimo įmonę pri­pažinus bankrutavusia ir pan. O tarptautinis privatinis ginčas dėl nu­ostolių atlyginimo, pradėtas nagrinėti arbitražu dar iki iškeliant bankroto bylą, nėra susijęs su bankrotu, todėl bankroto bylos vienai iš arbit­ražo proceso šalių iškėlimas neturi įtakos ar­bitražo teismo jurisdikcijai, ir Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalis tokiais atvejais ne­taikoma. Antra, kasatorius rėmėsi užsienio vals­tybių teismų praktika, kuri taip pat patvirtina, kad bankroto bylos iškėlimas vienai ginčo šaliai po to, kai tarptautinis privatinis ginčas jau sprendžiamas arbitražu, ne­turi įtakos arbitražo teismo jurisdikcijai ir ne­daro ginčo nearbitruotino. (Teisybės dėlei rei­kia pažymėti, kad kasatorius pasakė tik pusę tiesos. Iš tikrųjų įvairių valstybių praktika šiuo klausimu nėra vienoda. Pavyzdžiui, pagal Pran­cūzijos, Olandijos, JAV teisę bankroto bylos iš­kėlimas automatiškai sustabdo visų bylų, įskai­tant ir bylų, nagrinėjamų arbitražu, nagrinėjimą. Tačiau net ir šiose valstybėse bankroto bylą nag­rinėjantis teismas gali leisti tęsti arbitražo bylos nagrinėjimą20. O pagal Belgijos, Švedijos, Švei­carijos ir kitų valstybių teisę bankroto bylos iš­kėlimas neturi įtakos arbitražo jurisdikcijai.)21 Tre­čia, ieškovas rėmėsi Europos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią arbitražo teismo sprendi­mai turi būti naikinami tik išimtiniais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, praktiškai ne­išanalizavęs kasatoriaus argumentų ir nepaneigęs jų pagrįstumo, kasacinį skundą atmetė. Tai­gi į klausimą, kokie ginčai turi būti laikomi su­siję su bankrotu pagal Komercinio arbitražo įsta­tymo 11 straipsnio 1 dalies prasmę ir atitinkamai yra nearbitruotini, taip ir liko neatsakyta. Pažymėtina, kad iš tiesų užsienio valstybių praktika tarptautinių privatinių ginčų nearbitruotinumo klausimu da­rosi vis liberalesnė. Pavyzdžiui, JAV teismai pri­pažįsta esant tam tikroms sąlygoms arbitražu nag­rinėtinais ir ginčus, susijusius su konkurencija.22 Puikus liberalėjimo pavyzdys yra ir Europos Są­jungos teisė, nedraudžianti nagrinėti arbitražu kai kurių tarptautinių privatinių ginčų, susijusių su konkurencija, pa­vyzdžiui, arbitrai gali taikyti Europos Bendrijų sutarties 81 ir 82 straipsnius.23 Aptariama byla yra įdomi dar vienu požiūriu - būtent arbitražo jurisdikcijos ginčijimo proce­dūra. Komercinio arbitražo įstatymo 19 straips­nyje įtvirtinama „kompetencijos-kompetencijos" doktrina, pagal kurią patys arbitrai sprendžia, ar tarptautinis privatinis ginčas priklauso jų jurisdikcijai. Arbitrai šį klau­simą gali išspręsti dvejopai - arba priimti tarpinį (preliminarų) sprendimą, arba galutinį sprendi­mą (Komercinio arbitražo įstatymo 19 str. 3 d.). Kai arbitrai jurisdikcijos klausimą išsprendžia tar­piniu (preliminariu) sprendimu, su tokiu spren­dimu nesutinkanti šalis turi teisę per trisdešimt dienų skųsti jį institucinio arbitražo pirmininkui: jo sprendimas yra galutinis. Pažymėtina, kad Ko­mercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 3 dalis iš esmės skiriasi nuo UNCITRAL pavyzdinio įsta­tymo 16 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtinama vals­tybės teismo teisė kontroliuoti tarpinius (preli­minarius) arbitražo sprendimus dėl jurisdikcijos. Turint omenyje, kad Komercinio arbitražo įsta­tymas buvo rengiamas pagal UNCITRAL pavyzdinį įstatymą, pastarasis turėtų būti naudojamas aiškinant Komercinio arbitražo įstatymą. Todėl darytina išvada, kad arbitrams jurisdikcijos klau­simą išsprendus tarpiniu (preliminariu) sprendi­mu, atsakovas šioje byloje turėjo kreiptis į Lie­tuvos apeliacinį teismą dėl tokio sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka ir pagrindais. Jei­gu šalis tokio tarpinio (preliminaraus) sprendi­mo neskundžia ir toliau dalyvauja arbitražo procese, pagal Komercinio arbitražo įstatymo 6 straipsnį turėtų būti pripažinta, jog ji atsisako teisės į prieštaravimą dėl arbitrų jurisdikcijos ir vėliau šis klausimas nebegali būti keliamas. De­ja, nei kasatorius, nei bylą nagrinėję teismai šio svarbaus įstatymo aiškinimo ir taikymo klausimo neiškėlė, nors jis netiesiogiai buvo analizuojamas 2004 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausioje Teismo nutartyje, ir bent jau pats Aukščiausias Teismas privalėjo vadovautis savo ankstesne praktika. 2004 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas kasatoriaus argumentus dėl arbitražinį susitarimo neaiškumo, nurodė, kad „tarptautini arbitražo doktrina ir praktika pripažįsta, kad esant neaiškiam arbitražiniam susitarimui, pirmiausi pats arbitražo teismas sprendžia, ar tarptautinis privatinis ginčas priklauso jo jurisdikcijai. Arbitražo teismo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta tiek UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo tipinio įstatymo 16 straipsnyje, tiek Lietuvos komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje.24 Iš arbitražo teismo bylų matyti, kad arbitražo teismas svarstė, ar ginčo ša sutartyje esanti arbitražinė išlyga leidžia jam nagrinėti šį ginčą. Arbitražo teismas nusprendė, k; nesant atsakovo prieštaravimų dėl arbitražo teismo jurisdikcijos, jis yra kompetentingas nagrinėti šį ginčą. Taigi arbitražo teismas pasisakė savo jurisdikcijos, o atsakovas nustatyta tvarka arbitražo teismo jurisdikcijos neginčijo. Pa UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitraže tipinio įstatymo 4 straipsnį ir Lietuvos komercinio arbitražo 6 straipsnį, laiku nepareiškus prieštaravimų dėl arbitražo teismo jurisdikcijos, ši teisė prarandama. Kadangi atsakovas neginčijo arbitražo teismo jurisdikcijos, o arbitražo teismas pažino turįs teisę nagrinėti ginčą, šis klausi nebegali būti keliamas, nes atsakovas yra praleidęs prieštaravimo teisę. Be to, atsakovas, atiridamas arbitražo teismui atsiliepimą į ieškinį voką konkliudentiniais veiksmais sutiko su arbitražo teismo jurisdikcija“25. 2.3. Sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažinimas ir vykdymas tarptautiniuose privatiniuose ginčose Arbitražo teismo teisė taikyti laikinąsias apsau­gos priemones, taip pat tokių sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimas yra pakankamai opios ir sudėtingos arbitražo proceso problemos. Analizuojant jas lyginamosios teisėtyros požiū­riu, galima rasti labai skirtingą šių klausimų reg­lamentavimą nacionalinėje teisėje. Pagal tai, kaip šiuos klausimus sprendžia nacionalinė teisė, vi­sas pasaulio valstybes galima suskirstyti į tris gru­pes. Pirma, valstybės, kurių nacionalinė teisė nu­mato, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones arbitražo procese yra išimtinė valstybės teismų kompetencija, todėl arbitražo teismas tokių prie­monių negali taikyti. Antra, valstybės, kurių na­cionalinė teisė nustato, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitražo procese yra išim­tinė arbitražo teismo kompetencija. Trečia, vals­tybės, kurių nacionalinė teisė leidžia taikyti lai­kinąsias apsaugos priemones tiek valstybės teismui, tiek arbitražo teismui26. Lietuva priskirtina prie trečiosios valstybių grupės. Komercinio arbitražo įstatymo 20 straipsnyje numatyta arbitražo teismo teisė, jei šalys nesusitarė kitaip, įpareigoti kitą šalį sumokėti atitinkamą piniginį užstatą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Aiškinant šią teisės normą kalbiniu požiūriu, darytina išvada, kad ji leidžia arbitra­žo teismui taikyti tik vienintelę laikinąją apsaugos priemonę - piniginį užstatą. Taigi, norint pri­taikyti kitokias laikinąsias apsaugos priemones, pavyzdžiui, atsakovo turto areštą, draudimą at­sakovui atlikti tam tikrus veiksmus ir pan., ar­bitražo teismui ar šaliai tenka kreiptis su prašy­mu į valstybės teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad ši teisės norma šiek tiek susiaurina arbitražo teismo kompetenciją, palyginti su UNCITRAL pavyzdiniu įstatymu. Pagal UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 17 straips­nį, jei šalys nėra susitarusios kitaip, arbitražo teis­mas gali įpareigoti šalį imtis tokių laikinųjų ap­saugos priemonių ginčo dalyko atžvilgiu, kokių jis manys esant būtina imtis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos komercinio arbitražo įstatymas buvo rengiamas remiantis UNCITRAL pavyzdiniu įsta­tymu, Komercinio arbitražo įstatymo 20 straipsnį būtina aiškinti plačiau ir jo aiškinimą bei taiky­mą grįsti UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 17 straipsniu, t. y. pripažinti, kad arbitražo teis­mas gali taikyti ne tik užstatą, bet ir kitas laiki­nąsias apsaugos priemones, suderinamas su ar­bitražo teismo kompetencija. Žinoma ir kita problema - arbitražo spren­dimų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pripažinimas ir vykdymas. Yra dvi prie­šingos nuomonės. Vienos šalininkai teigia, kad Niujorko konvencija netaikoma arbitražo spren­dimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių tai­kymo, nes jie nėra galutiniai. Kita nuomonė -Niujorko konvencija taikoma ir arbitražo spren­dimams dėl laikinųjų apsaugos priemonių tai­kymo bendrais pagrindais, t. y. tokį arbitražo sprendimą galima atsisakyti pripažinti ir vykdy­ti ir Niujorko Konvencijos 5 straipsnyje numa­tytais pagrindais27. UNCITRAL keletoje savo sesijų (2001 m., 2002 m., 2003 m., 2004 m.) svarstė UNCITRAL pavyzdinio įstatymo pakeitimo ir papildymo klau­simą. Yra siūloma pakeisti šio įstatymo 17 straips­nį ir arbitražo teismo kompetenciją taikant lai­kinąsias apsaugos priemones sureguliuoti šiek tiek detaliau. Be to, siūloma papildyti įstatymą nauju straipsniu, kuris reglamentuotų arbitražo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių tai­kymo pripažinimo ir vykdymo klausimus28. Tai, kad šis klausimas yra aktualus, patvirtina ir Lie­tuvos teismų praktika. Pavyzdžiui, Tarptautinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos pra­monės ir prekybos rūmų pirmininkas savo nu­tarimu ieškovo prašymu areštavo atsakovo - AB „Lifosa" banko sąskaitą, kilnojamąjį turtą, uždraudė perleisti nekilnojamąjį turtą. Ieškovas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl šio nu­tarimo pripažinimo ir vykdymo. Lietuvos ape­liacinis teismas atsisakė pripažinti nutarimą, mo­tyvuodamas tuo, kad jis nėra galutinis, nes dar nesibaigė jo apskundimo pagal Rusijos įstatymus terminas (1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. 1 d. e p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė priešingai. Teismo nuomone, toks nutarimas dėl turto arešto vykdomas nedelsiant, todėl jis ga­lutinis ir 1958 m. Niujorko konvencijos 5 straips­nio 1 dalies e punktas šiuo atveju netaikomas29. Taigi nė vienas teismas neanalizavo šiuo atveju esminio klausimo - ar 1958 m. Niujorko kon­vencija apskritai gali būti taikoma tarpiniams sprendimams, t. y. sprendimams dėl laikinųjų ap­saugos priemonių taikymo, kurie niekada nėra galutiniai tuo požiūriu, jog galutinis sprendimas yra tik toks sprendimas, kuriuo tarptautinis privatinis ginčas išspren­džiamas iš esmės. 2.3.1.Sprendimo panaikinimas tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Vienas iš tarptautinių privatinių ginčų sprendimo arbitražu pranašumų yra tas, kad arbitražo procese nėra instancinės sistemos. Tačiau tai nereiškia, kad arbitrų pri­imtas sprendimas negali būti ginčijamas. Komer­cinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje numaty­ta arbitražo teismo sprendimo apskundimo Lietuvos apeliaciniam teismui galimybė. Ar ši norma reiškia, kad arbitražo procese galima ape­liacija? Priminsime, kad į Lietuvos apeliacinį teis­mą būdavo kreipiamasi būtent paduodant ape­liacinį skundą. Atsakymas dėl arbitražo teismo sprendimų apskundimo teisinės prigimties bu­vo pateiktas nagrinėjant bylą A Vaičio individu­ali įmonė v. K. Czarniecki firma „Scrrvvarz"30. At­sakovas šioje byloje kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos apeliacinį teismą dėl arbitrų priimto sprendimo panaikinimo. Lietuvos Aukščiausia­sis Teismas nurodė, kad Komercinio arbitražo įstatyme nenumatyta galimybė skųsti arbitražo sprendimus apeliacine tvarka. Tokią išvadą Lie­tuvos Aukščiausiasis Teismas grindė UNCITRAL pavyzdinio įstatymo analize. Komercinio arbit­ražo įstatymo 37 straipsnis atkartoja UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 34 straipsnį, pagal kurį yra nustatyta vienintelė ir išimtinė arbitražo spren­dimo ginčijimo teisme galimybė - prašymas pa­naikinti arbitražo teismo sprendimą. Todėl, Lie­tuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone31, Lietuvos apeliaciniam teismui turi būti paduodami ne ape­liaciniai skundai, kuriais būtų skundžiamas ar­bitražo sprendimas, o prašymai panaikinti arbit­ražo sprendimą remiantis Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje numatytais pagrindais. Tai­gi Komercinio arbitražo įstatymas arbitražo pro­cese nenumato apeliacijos instituto, o teismo at­liekama arbitrų sprendimų kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar nėra Komercinio arbitražo įsta­tymo 37 straipsnyje numatytų sprendimų panai­kinimo pagrindų. Pažymėtina, kad tai, jog arbitražo procese nėra apeliacijos instituto, negali būti laikoma prieštaravimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui, nes šis straipsnis nesuteikia visuotinės apeliacijos teisės.32 2.3.2.Užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimai tarptautiniuose privatiniuose ginčuose Minėta, kad Lietuva yra 1958 m. Niujorko kon­vencijos dalyvė, todėl užsienio arbitražo spren­dimų pripažinimas Lietuvoje vyksta pagal šios konvencijos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kaip Lietuvos teismai taikys šios konvencijos nuosta­tas, priklausys, ar užsienio įmonės ir investuo­tojai, sudarydami sutartis su Lietuvos įmonėmis, reikš norą spręsti ginčus arbitražu. Jeigu Lietu­vos teismai šią konvenciją taikys netinkamai ir nepagrįstai atsisakys pripažinti užsienio arbitražo sprendimus, užsienio partneriai Lietuvą traktuos kaip arbitražui nepalankią valstybę ir vengs su Lietuvos įmonėmis sudaromose sutartyse numa­tyti arbitražinę išlygą. Teismų praktikos analizė rodo, kad absoliuti dauguma prašomų pripažinti Lietuvoje užsienio arbitražo sprendimų yra pripažįstama atmetant atsakovų prieštaravimus dėl nepripažinimo. Tačiau yra atvejų, kai užsienio arbitražų sprendi­mai nepripažįstami, juolab, kai jie nepripažįsta­mi abejotinu pagrindu. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukš­čiausiasis Teismas 2002 sausio 21 d. nutartimi nepripažino arbitražo sprendimo nutarimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo remda­masis 1958 m. Niujorko konvencijos 5 straipsnio 2 dalies b punktu, t. y. jog nutarimas prieštarauja viešajai tvarkai33. Išvadą dėl pripažinimo prieš­taravimo viešajai tvarkai Lietuvos Aukščiausia­sis Teismas grindė tuo, kad arbitražo nutarimo dėl atsakovo turto arešto pripažinimas reikštų, jog atsakovas nebegalėtų tęsti jokios veiklos, o tai sukeltų neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius tiek pačiam atsakovui, tiek Kėdainių rajonui, nes įmonės mokami mokesčiai sudaro apie 30 proc. Kėdainių rajono biudžeto pajamų. Toks platus viešosios tvarkos supratimas prieš­tarauja ne tik 1958 m. Niujorko konvencijos pa­skirčiai, bet ir šios konvencijos aiškinimo ir tai­kymo tarptautinei praktikai. Suprantant viešąją tvarką taip, kaip ją išaiškino Lietuvos Aukščiau­siasis Teismas šioje byloje, praktiškai galima at­sisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą, priimtą prieš kiekvieną Lietuvos stambesnę įmo­nę, motyvuojant, jog kils neigiami padariniai pa­čiai įmonei, rajonui ar miestui, kuriame ta įmo­nė veikia. Kartu tokia teismo nutartis suteikia galimybę išvengti atsakomybės savo prievolių ne­vykdančiam asmeniui, motyvuojant tuo, kad at­sakomybės už prievolės neįvykdymą taikymas prieštarautų viešajai tvarkai. Belieka tikėtis, kad ateityje tokio viešosios tvarkos aiškinimo pavyz­džių nebebus. Vilties teikia ir vėlesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri leidžia da­ryti išvadą, kad viešoji tvarka suprantama gero­kai siauriau ir yra bandoma orientuotis į tarp­tautinę 1958 m. Niujorko konvencijos taikymo praktiką. Pavyzdžiui, 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konsta­tavo, kad „sąvoka „viešoji tvarka" tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamen­talius sąžiningo proceso principus, taip pat im­peratyvias teisės normas, įtvirtinančias pagrin­dinius ir visuotinai pripažintus teisės principus"34. Analogiškai siaurai viešosios tvarkos sampratą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškino 2006 m. kovo 7 d. nutartyje35. Si, vėlesnė, Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo praktika atitinka pastaruoju metu matomas daugelio valstybių teismų prak­tikos tendencijas, - teismai vis labiau liberali­zuoja užsienio arbitražų sprendimų pripažini­mą ir aiškina Niujorko konvenciją arbitražo naudai36. Taigi yra vilčių, kad Lietuvos teismų praktika eis koja kojon su pažangiausia užsie­nio valstybių teismų praktika ir taip bus užtik­rintas vienodas 1958 m. Niujorko konvencijos aiš­kinimas ir taikymas. Apibendrintai galima teigti, kad ar tarptautinių privatinių ginčų sprendimas arbitražu taps populiarus Lietuvoje, iš dalies priklausys nuo teismų prakti­kos. Jeigu teismai sugebės užtikrinti liberalų, t. y. arbitražui palankų, teisės (tiek nacionalinės, tiek tarptautinės) aiškinimą ir taikymą, arbitražo po­puliarumas didės. Tuo turėtų būti suinteresuota verslo bendruomenė, nes tarptautinių privatinių ginčų sprendimas arbit­ražu turi daug pranašumų, palyginti su teismo procesu. Arbitražo populiarinimu turi būti suinte­resuota ir valstybė, nes būtų sumažintas komercinių tarptautinių privatinių ginčų srautas valstybės teismuose, kartu teisėjų darbo krūvis, būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos, skirtos teismų sistemai išlaikyti. Ir atvirkš­čiai, jeigu teismų praktika bus nepagrįstai griež­ta arbitražui, verslininkams, o visų pirma užsie­nio investuotojams, Lietuva bus žinoma kaip itin nepalanki arbitražui šalis. O tokio įvaizdžio ne­reikia nei Lietuvai, nei jos žmonėms. Išvados 1. Apibendrinant pažymėtina, kad priešin­tis mediacijai įsitvirtinti tarptautinių privatinių ginčų sprendimo sis­temoje vien dėl to, jog ji kelia kiek kitokius tikslus nei tradicinė teismų sistema, nėra protinga, ypač jeigu dėl jos šalims atsiras gali­mybė sumažinti bylinėjimosi išlaidas, greičiau pasiekti savo ginčo sprendimą ir išsaugoti ge­rus tarpusavio santykius. Svarbu pripažinti ir tai, kad tinkamai sukurtas biurokratinis me­diacijos modelis teisminės mediacijos pavida­lu susilaukė gana didelio pripažinimo įvairiose teisės sistemose ir jau dabar padeda valsty­bėms mažinti teismų darbo krūvį ir teikia galimybę asmenims, kurių tarptautinis privatinis ginčas gali būti iš­spręstas tik teismo procesu, greičiau sulaukti teisingumo. 2. Šiuolaikinė mediacijos raida įrodė ją esant lanksčiu tarptautinių privatinių ginčų sprendimo procesu, ku­ris, atsižvelgiant į tarptautinių privatinių ginčų objektą, vietą, media­torių ir jo pažiūras, gali įgauti daugybę formų, todėl svarbu dar kartą pabrėžti, kad mediaci­jos samprata palieka plačiai atvertas duris in­terpretacijai ir galimam proceso modifikavi­mui. Tačiau diskutuojant dėl mediacijos ir ją taikant svarbu nepamiršti, kad svarbi yra ne tik pasirinkta proceso forma, bet ir jo turinys, o jis gali neretai suklaidinti. Pirmasis žingsnis sprendžiant šią problemą yra susitarimas dėl bendros mediacijos sąvokos (ar bent jau dėl išsamaus jos elementų sąrašo). Tai leistų teisės mokslo atstovams ne tik atskirti šį pro­cesą nuo kitų ginčo sprendimo būdų, bet ir pa­skatintų mediacijos teorijos ir praktikos for­mavimąsi Literatūra 1. Moffitt M. L., Bordone R. C. Handbook of Dispute Resolution. San Francisco: Jossey-Bass, 2005. 2. Marsh S. R. What is Mediation? [interaktyvus]. 2000 [Žiūrėta 2008-11-23]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!