Tarptautinių pinigų sąjungų teisiniai aspektai ir jų veikla: analizė

Įvadas Problemos aktualumas. Pastaraisiais dešimtmečiais intensyvėjant ekonominiams, kultūriniams, politiniams, socialiniams bei informaciniams ryšiams visame pasaulyje imta vis dažniau kalbėti apie globalizaciją – procesą, vykstantį socialinėje plotmėje, apimantį pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką. Spartėjant globalizacijos procesams kartu stiprėja ir atskirų pasaulio regionų bendradarbiavimas, todėl kuriasi įvairios ekonominės, politinės bendrijos bei sąjungos. Todėl natūralu, jog plečiantis tarptautiniams ekonominiams bei politiniams ryšiams išaugo pinigų sąjungų svarba, kurios pagalba siekiama supaprastinti įvairių geografinių regionų bendradarbiavimą. Darbo objektas – pinigų sąjungos. Darbo tikslas – išsiaiškinti tarptautinių pinigų sąjungų teisinius aspektus bei jų veiklą. Darbo uždaviniai: • išnagrinėti pinigų sąjungos sąvoką, esmę; • išsiaiškinti praeityje veikusias pinigų sąjungas ir jų esminius bruožus; • išanalizuoti Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos, Centrinės Afrikos ekonominės ir pinigų bendrijos, Rytų Karibų pinigų sąjungos, Ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje teisinius aspektus, jų veiklą. I. Pinigų sąjungų esmė Pinigai, kaip ekonominė kategorija, dažnai asocijuojasi su valstybės suverenitetu ir yra vienas iš pagrindinių suverenios valstybės egzistavimo reikalavimų. Nors pinigų sąjungos per visą žmonijos istorijos laikotarpį nebuvo plačiai paplitusios, tačiau istoriškai buvo mėgintos įvairios pinigų sistemų organizavimo formos. Nepaisant to, nėra visuotinai priimto pinigų sąjungos apibrėžimo – įvairūs autoriai pateikia skirtingus pinigų sąjungos apibrėžimus. Pagal Tarptautinį valiutos fondą pinigų sąjunga – tai susitarimas tarp tos sąjungos narių (šalių ar kitų jurisdikcijų) dalintis bendra valiuta, taip pat vykdyti bendrą pinigų ir užsienio valiutos politiką. Pasak S. Kropo ir R. Kropienės (2005) pinigų sąjungos apibrėžiamos kaip ekonominės zonos, kuriose vykdoma bendroji pinigų politika ir cirkuliuoja bendrieji pinigai arba kelių šalių pinigai, tačiau tik kaip bendrųjų pinigų išraiškos forma. Čia pat pateikiami Reynolds (1976) išskirti trys pagrindiniai pinigų sąjungų bruožai: 1) bendrieji pinigai arba kelių šalių visiškai konvertabilūs ir nustatytu kursu keičiami pinigai; 2) pinigų politika nustatoma sąjungos lygiu, nėra nacionalinės pinigų politikos autonomijos; 3) valiutos išorinio keitimo kurso bendra politika. Dar vienas labai svarbus veiksnys, kaip teigia S.Kropas ir R. Kropienė, tai yra valstybių politinė valia stiprinti pinigų sąjungą ir patemti ją vykdant iždo, ekonominę, struktūrinę ir kitas nacionalines politikas. M. D. Bordo ir L. Jonung (1999) pateikia pinigų sąjungų skirstymą į nacionalines pinigų sąjungas ir tarptautines pinigų sąjungas. Kalbant apie nacionalines pinigų sąjungas (angl. national monetary union), jos yra tuomet, kai politinis ir pinigų suverenitetas pasireiškia kartu, t.y. tautinės valstybės sienos kartu yra ir pinigų sąjungos sienos (jos sutampa). Kaip pavyzdį galima pateikti Didžiosios Britanijos pinigų sąjungą, kuri yra sudaryta iš Anglijos, Škotijos, Velso ir Šiaurinės Airijos. Pagrindinė nacionalinės pinigų sąjungos taisyklė – viena bendra pinigų institucija, kuria dažniausiai yra centrinis bankas. Tuo tarpu tarptautinėse pinigų sąjungose (angl. multinational monetary union) egzistuoja tarptautinis piniginis bendradarbiavimas tarp nepriklausomų valstybių. Šis bendradarbiavimas paremtas nuolat fiksuotu valiutų kursu tarp nacionalinių valiutų. Tarptautinės pinigų sąjungos atsiranda tuomet, kai nepriklausomos valstybės susieja savo piniginius vienetus per fiksuotą valiutos kursą, todėl vienos šalies pinigai yra iškeičiami į kitos šalies pinigus už fiksuotą kainą. Kraštutinis pavyzdys – visos šalys narės naudoja tą pačią valiutą. Svarbu paminėti, jog tarptautinėse pinigų sąjungose, priešingai nei nacionalinėse, nėra bendros pinigų institucijos. Šiuo atveju geriausias pavyzdys yra Skandinavijos pinigų sąjunga, kuri turėjo vieną bendrą valiutą – kroną. Ją sudarė trys šalys: Švedija, Norvegija ir Danija. Kiekviena šių šalių turėjo savo centrinį banką, leidžiantį savo kronas, kurios galėjo laisvai cirkuliuoti tarp šalių, kol ši sąjunga egzistavo. Vieni autoriai lygina pinigų sąjungos sąvoką su kitomis definicijomis - kaip teigia M. Jasienė (2013), sąvoka „pinigų sąjunga“ tam tikra reikšme yra artima ir terminui „pinigų integracija“ – pinigų pagrindu susijungusios narės valstybės į vieną ekonominę sąjungą siekia pastarosios valiutos plėtros, koordinuoja valiutos kurso svyravimus ir galiausiai bando pasiekti darną bendrai vykdydamos fiskalinę ir monetarinę politiką. „Visiška pinigų integracija“ iš esmės reiškia pinigų sąjungos negrįžtamąjį sukūrimą. Dėl šių sąvokų panašumo būtina aptarti ir pinigų integracijos pranašumus bei trūkumus. Pasak M. Jasienės yra tokie pinigų integracijos pranašumai: • Pinigų politikos valdymas. Centralizuotas pinigų politikos valdymas, nors ir atima galimybę kiekvienai šaliai atskirai reguliuoti pinigų sistemą, tačiau yra vykdoma bendra strategija. • Prekybos efektas. Kai yra bendra valiuta, išvengiama dalies mokesčių ir išlaidų, patiriamų konvertuojant valiutas. • Kapitalo srautai. Esant fiksuotam valiutos ir stabiliam kursui eliminuojami spekuliaciniai kapitalo srautai. • Senjoražo pranašumas. Išleidžiant į apyvartą didelį naujos emisijos kiekį sutaupoma ar net uždirbama kur kas daugiau negu emituojant kiekvienos šalies valiutą. Tuo tarpu vienas iš svarbiausių pinigų integracijos trūkumų yra tas, kad šalies centrinis bankas netenka galimybės vykdyti savarankišką pinigų politiką, valstybė negali taikyti tinkamų anticiklinių reguliavimo priemonių, daryti adekvatų poveikį savo šalies ekonomikos augimui. Kaip teigia S.Kropas ir R. Kropienė, kai kurie autoriai pinigų sąjungų kategorijai priskiria ir tokius junginius, kuriuos sudarančios mažos šalys ar teritorijos turi tam tikrą suverenitetą ir naudoja kitos šalies pinigus kaip mokėjimo priemones. Be Ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje, dalis autorių sako esant dar 91 teritorinį darinį, naudojantį tokią pinigų kurso politiką. Jų didžiąją dalį sudaro įvairios teritorijos ir valstybės, turinčios specialius atskirų šalių pinigų naudojimo susitarimus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Jungtine Karalyste, Prancūzija, Italija ir Australija. II. Tarptautinės pinigų sąjungos II.1. Buvusios pinigų sąjungos, jų esminiai bruožai Dauguma praeityje sukurtų pinigų sąjungų egzistavo neilgai. Todėl kartais išreiškiama abejonių dėl vis dar egzistuojančių pinigų sąjungų ateities. Tyrinėtojai išskiria šias pastarųjų šimtmečių svarbiausias pinigų sąjungas (Currie, 1998): • Vokietija buvo suvienyta į politinę ir ekonominę sąjungą 1860 metais; • Italijos regionai nesėkmingai bandė jungtis į politinę ir ekonominę sąjungą 1860 ir 1870 metais; • Jungtinių Amerikos Valstijų federacija sudaryta po pilietinio karo; • Šveicarijos atskiri kantonai lašiniškai jungėsi nuo 1850 m., o 1870 m. buvo įvesta bendra valiuta; • Vokietijos ir Austrijos pinigų sąjunga, sukurta 1857 metais, gyvavo daugiau kaip 10 metų; • Lotynų Amerikos pinigų sąjunga, sukurta 1865 metais, išsilaikė per 60 metų; • Skandinavijos pinigų sąjunga gyvavo nuo 1872 iki 1931 metų. Visos minėtos pinigų sąjungos turi vieną bendrą bruožą – jos egzistavo siejamos aukso standarto, todėl nacionalinės vyriausybės bet kuriuo atveju turėjo labai mažai galimybių formuoti ir vykdyti makroekonominę politiką. Tuomet remtasi vadinamuoju metalizmu, todėl kai kurios pinigų sąjungos nereiškė nieko daugiau nei kaip tik monetų standartų suderinimą ir jų naudojimą kaip bendrą mokėjimo priemonę. Dabar situacija yra kita – pasaulio pinigų sistema remiasi laisvai kintamais, arba svyruojančiais, kursais, o Europos valstybės, stojančios į pinigų sąjungą, pačios atsisako nepriklausomos pinigų politikos. Nepaisant šių skirtumų ir skirtingos šalių patirties, galima padaryti keletą išvadų. Pinigų sąjungos, kurias kuriant nebuvo siekiama politinės integracijos (pvz., Lotynų Amerikos, Vokietijos ir Austrijos, Skandinavijos pinigų sąjungos), gyvavo neilgai. Taip pat ilgą laiką sąjungos veikė nepervesdamos didesnių lėšų į bendrą biudžetą, nes XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje šalių vyriausybės vykdė labai nedaug socialinių funkcijų ir buvo nedideli mokesčiai (šį faktą ypač pabrėžia teigiantieji, kad ekonominė ir pinigų sąjunga gali sėkmingai funkcionuoti be didesnių piniginių pervedimų tarp šalių, priklausančių sąjungai). Be to politinės sąjungos įvairiose šalyse buvo kuriamos labai skirtingai: kai kuriose – iki sudarant pinigų sąjungą, kitose – pastarąsias jau sudarius. JAV politinė sąjunga buvo sudaryta anksčiau, o nacionalinė valiuta įvesta kiek vėliau – kaip Šiaurės pergalės ir naujos politinės federacijos simbolis. Vokietijos pagrindinis integracijos veiksnys buvo Prūsijos galybė, o pinigų sąjunga atsirado vėliau, tuo tarpu Italijoje politinės integracijos jėgos buvo silpnos, todėl ekonominė ir pinigų sąjunga buvo svarbesnė už politinę. Taigi pinigų sąjunga gali būti sudaryta anksčiau už politinę, o politinės centralizacijos lygis, reikalingas sąjungai išlikti, gali būti gana žemas. Paskutinioji išvada – kai kuriose šalyse pinigų sąjungos kūrimas buvo nelengvas. Pvz., JAV federalinė rezervų sistema, šiandien veikianti sklandžiai, formavosi išties sunkiai. XIX amžiuje JAV bankininkystėje nebuvo jokios kontrolės iš centro ar reguliavimo, todėl buvo gana dažni bankų bankrotai. Federalinės rezervų sistemos pokyčiai prasidėjo XIX a. pab. ir truko kelis dešimtmečius. Kita vertus, patirtis rodo, jog pinigų sąjungos, kurios rėmėsi pinigų politikos centralizuotu funkcionavimo principu, buvo kur kas sėkmingesnė ir labiau atsparios neigiamam išorės krizių poveikiui. II.2. Veikiančios pinigų sąjungos 2005 m. pasaulyje veikė ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje, Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų bei Rytų Karibų pinigų sąjungos ir Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija, kurios išties skiriasi viena nuo kitos tiek potencialu, tiek ir ekonominės integracijos laipsniu (žr. 1 priedą). 1999 m. pradėjusi funkcionuoti ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje tapo ketvirta veikiančia pinigų sąjunga pasaulyje. Tada joje buvo: Airija, Austrijos Respublika, Belgijos Karalystė, Ispanijos Karalystė, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Nyderlandų Karalystė, Portugalijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Suomijos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika. 2000 m. prie jų prisijungė Graikijos Respublika. Afrikoje funkcionuoja dvi pinigų sąjungos – Centrinėje ir Vakarų Afrikoje. Kartais jos abi dar vadinamos Afrikos finansų sandraugos franko zona. Tuo tarpu Rytų Karibų pinigų sąjunga įkurta 1965 m. Jai priklauso Karibų jūros mažos valstybės su bendra kolonijine praeitimi, siekiančios stiprinti ekonominę integraciją ir kartu veikti stengiantis neutralizuoti jų ekonomikoms kylančius iššūkius. II.2.1. Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų sąjunga Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų sąjunga (kaip ir Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija) turi savo centrinį banką. Jis leidžia į apyvartą Afrikos finansų sandraugos frankus, laisvai keičiamus vieni į kitus santykius 1:1. Afrikos finansų sandraugos franko keitimas nustatytu paritetu užtikrinamas Prancūzijos iždo operacijų sąskaitomis. Įvedus eurą, Afrikos finansų sandraugos frankas buvo susietas su juo laikantis euro ir Prancūzijos franko santykio, liko galioti susitarimai su Prancūzijos iždu, užtikrinantys sandraugos franko konvertabilumą. Afrikos finansų sandraugos pinigų politikos institucinės nuostatos buvo įtvirtintos 1971 – 1973 m. Prancūzijos ir šalių - Afrikos finansų sandraugos narių – sutartimis. Vakarų zonos šalių ekonominė integracija buvo spartesnė nei pietų. Siekdamos skatinti regiono integraciją, Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos narės planavo iki 2003 m. sukurti naują pinigų sąjungą, jungiančią Vakarų Afrikos ekonominei ir pinigų sąjungai nepriklausančias valstybes, ir siekti iki 2004 m. turėti bendrą valiutą visoje Vakarų Afrikos valstybių ekonominėje bendrijoje. Tačiau dėl ekonominių problemų 2000 m. Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos penkios šalys (Gambija, Gana, Gvinėja, Nigerija, Siera Leonė) ryžosi sukurti antrą pinigų sąjungą ir žengti tarpinį žingsnį link platesnės pinigų sąjungos. 2001 m. veiklą pradėjo Vakarų Afrikos pinigų institutas, kurio paskirtis – prižiūrėti konvergencijos procesą. Dėl problemų kai kuriose valstybėse naujos pinigų sąjungos veiklos pradžia buvo atidėta iki 2005 m. vidurio. Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų sąjunga sudaryta iš aštuonių Vakarų Afrikos valstybių: Benino, Burkina Faso, Dramblio Kaulo Kranto, Malio, Nigerio, Senegalo, Togo ir Bisau Gvinėjos. Ši pinigų sąjunga buvo įsteigta 1994 metais siekiant skatinti ekonominę integraciją tarp šalių besiribojančiomis su CFA franku kaip bendra valiuta. 1997 metais prie kitų narių prisijungė Bisau Gvinėja, buvusi Portugalijos kolonija. Vakarų Afrikos ekonominę ir pinigų sąjungą sudarančių valstybių ekonominis potencialas nėra didelis, nors jose gyvena apie 70 mln. gyventojų. Ekonominis išsivystymo lygis yra žemas, be to dauguma šalių yra priskiriamos mažiausias pajamas vienam gyventojui gaunančių valstybių kategorijai. Ši sąjunga iš esmės yra kolonijinė pinigų sistemos sandaros palikimas ir veikia remdamasi valiutų valdybos principais. 1994 m krizė, kurią sukėlė vyriausybėms teikiamų paskolų silpna kontrolė, dideli biudžeto deficitai ir Afrikos finansų sandraugos franko realaus kurso stiprėjimas dėl Prancūzijos franko stiprėjimo JAV dolerio atžvilgiu, buvo tolesnės pinigų integracijos svarbūs veiksniai. Nors Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų sąjunga dar 1994 m. pripažino, jog yra būtina vykdyti reformas, tačiau tolesnės integracijos priemones įgyvendinti paskatino tik ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje patirtis. 2000 m. pradėjo veikti Konvergencijos, stabilumo, augimo ir solidarumo paktas. Jo pagrindiniai tikslai yra: stiprinti Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių nariu ekonomikų konvergenciją, makroekonominį stabilumą, skatinti ekonomikos augimą ir ugdyti solidarumą. Tačiau nepaisant gerų ketinimų, šalių pažanga įgyvendinant numatytas priemones, ypač makroekonominės konvergencijos ir valstybių finansų srityje, yra labai lėta ir kelia rimtų abejonių, ar konvergencijos tikslai bus įgyvendinti. Prekybos sąlygų blogėjimas, netolygi politika ir politiniai konfliktai kai kuriose šalyse lėmė lėtėjančius ekonomikos augimo rezultatus. Yra išties nemaža rizika, kad skubotas integracijos procesas verčia vyriausybes dėti visas pastangas brangiai kainuojančios programoms įgyvendinti, o yra akivaizdu, jog būtų naudingiau stiprinti iždo konsolidavimą, makroekonominę konvergenciją ir įgyvendinti būtinas regionines struktūrines reformas. II.2.2. Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija Centrinės Afrikos ekonominę ir pinigų sąjungą sudaro prancūzakalbės valstybės: Kamerūnas, Centrinė Afrikos Respublika, Čadas, Pusiaujo Gvinėja, Kongas ir Gabonas. Šiose valstybėse regioninė integracija buvo lėtesnė nei Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos šalyse. Centrinės Afrikos ekonominės ir pinigų bendrijos kūrimo sutartis buvo pasirašyta 1994 m., o ratifikuota 1999 m. liepos mėnesį. Ratifikavus šios bendrijos kūrimo sutartį, 2000 m. pradėjo veikti Sąjungos Teismas, jį sudaro dveji rūmai: Teismų ir Audito. Pirmi rūmai nagrinėja šalių narių juridinių ir finansinių asmenų bylas, o antrų rūmų paskirtis – tvirtinti regioninių ir valstybinių institucijų ataskaitas. Tarpparlamentinė komisija turėtų skatinti regioninę integraciją ir padėti pasirengti šios bendrijos parlamento pirmiesiems rinkimams. Kitų institucijų vystymasis buvo labiau evoliucinio pobūdžio. Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija sustiprino 1996 m. įkurtą Centrinės Afrikos muitų ir ekonominę sąjungą. Šios bendrijos institucijos beliko tik pastiklinti savo veiklos tikslus ir funkcijas, kadangi Centrinės Afrikos valstybių bankas ir Centrinės Afrikos bankininkystės komisija jau egzistavo kaip Afrikos finansų draugijos institucijos. Tačiau lėtesni integraciniai procesai Centrinėje Afrikoje neturėjo didesnė įtakos makroekonominiams šios bendrijos šalių rodikliams. Šiuo metu Centrinės Afrikos ekonomikos ir pinigų sąjungos narės dalijasi bendra finansine, reguliavimo ir teisine struktūra, turi bendrus išorės muitų tarifus importui iš ne sąjungos šalių. Teoriškai tarifai buvo pašalinti prekybos tarp sąjungos narių, bet įgyvendinimas buvo atidėtas. Šios pinigų sąjungos galutinis tikslas yra sukurti Centrinės Afrikos bendrąją rinką. To siekiant nustatytos keturios prioritetinės sritys: pajėgumų didinimas siekiant išlaikyti taiką, saugumą ir stabilumą, kaip esmines prielaidas ekonominiam ir socialiniam vystymuisi; plėtoti fizinę, ekonominę ir pinigų integraciją; plėtoti įmonių kultūros integraciją; įkurti nepriklausomą Centrinės Afrikos valstybių ekonominės bendrijos finansavimo mechanizmą. Taigi Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų sąjunga sukurta daugiau politiniais tikslais, siekiant didinti regiono integraciją, užtikrinti geresnį regiono atstovavimą pasaulyje. II.2.3. Rytų Karibų pinigų sąjunga Rytų Karibų pinigų sąjungą sudaro mažos salų valstybės: Angilija, Antigva ir Barbuda, Dominikos Respublika, Grenada, Montseratas, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lusija bei Sent Vinsentas ir Grenadinai. Išskyrus Angiliją ir Montseratą, visos kitos yra nepriklausomos valstybės. Ši sąjunga yra seniausia ir dar gyvuojanti pinigų sąjunga pasaulyje, tačiau vis dar nevisavertė pagal ekonominės integracijos laipsnį. Pinigų sąjungos pradžia siejasi su šalių piniginiu bendradarbiavimu, vykstančiu nuo 1950 m., kada buvo įkurta Rytų Karibų valiutų valdyba. 1965 m., įvedant Rytų Karibų dolerį ir susiejus jį su Didžiosios Britanijos svaru sterlingu, Rytų Karibų valiutų valdyba buvo pertvarkyta į Rytų Karibų pinigų institutą. Kelis kartus devalvavus Didžiosios Britanijos svarą sterlingą, Rytų Karibų doleris 1976 m. liepos mėnesį buvo susietas su JAV doleriu, pasinaudojus svaro sterlingo ir dolerio rinkos kursu. 1983 m. reorganizavus pinigų institutą buvo įkurtas Rytų Karibų centrinis bankas. Taip pat buvo įkurtos ir regioninį bendradarbiavimą skatinančios institucijos: Rytų Karibų valstybių organizacija (1981 m.), Eksporto kredito garantijų agentūra (1984 m.) ir Rytų Karibų hipotekos bankas (1995 m.). 1992 m. Karibų ekonominės bendrijos šalys narės pasirašė sutartį dėl pinigų sąjungos įkūrimo, kuria privalo atitikti šiuos stojimo į sąjungą kriterijus: išlaikyti nepakeistą valiutą JAV dolerio kurso atžvilgiu mažiausiai 36 mėnesius iš eilės; išlaikyti minimalų užsienio valiutos rezervų lygį, prilygstantį 3 mėnesių importo apimtims; išlaikyti užsienio skolos aptarnavimo ir prekių bei paslaugų eksporto santykį ne didesnį nei 15% (A Currency Union for the Caribbean, 2003). Tradiciškai šios sąjungos visos narės buvo žemės ūkio produkciją gaminančios šalys, tačiau vėliau turizmas tapo užsienio valiutos įplaukų didžiausiu šaltiniu. Ekonomikai taip pat svarbus ir lengvatinės bankininkystės sektorius – tiesa, jis turi būti laipsniškai pertvarkomas, nes valstybės narės dažnai patenka į tarptautinių organizacijų skelbiamą sąrašą šalių, kuriose yra silpna bankininkystės priežiūra, egzistuoja pinigų plovimo tikimybė ir veikia tarptautinei ekonomikai žalingos konkurencijos mokesčių principai. II.2.4. Ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje Nors pinigų integracijos poreikis buvo nustatytas dar Romos sutartyje 1957 m., tačiau bendrą vieningą valiutą įsivesti kliudė skirtingas ES šalių narių ekonominis išsivystymas ir šalių narių ekonominės politikos skirtumai. 1969 m. Europos Bendrijos aukščiausio lygio susitikime Hagoje aptartos galimybės transformuoti bendriją į ekonominę ir pinigų sąjungą. Šiuo tikslu 1971 m. buvo parengtas Vernerio planas, kuriuo pirmą kartą siekta įgyvendinti Ekonominę ir pinigų sąjungą, tačiau dolerio krizė sutrukdė įgyvendinti šį planą. Ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje (EPS) įgyvendinta trimis etapais: vidaus rinkos funkcionavimo gerinimas ir šalių konvergencijos didinimas (1990 – 1993 m.), atitinkamų finansų įstaigų kūrimas (1994 – 1998 m.) ir bendrosios valiutos įkūrimas (1999 - 2002 m.). EPS etapai buvo tiksliai apibrėžti 1989 m. „Deloro ataskaitoje“ (parengta vadovaujant Žakui Delorui). 1989 m. Madrido viršūnių susirinkime nutarta priimti Deloro trijų etapų pakopų planą ir pirmąją jo dalį įgyvendinti 1990 m. Pirmojo etapo metu panaikinti visi valiutų ir kapitalo judėjimo tarp valstybių apribojimai (išskyrus kelias išimtis). Pradėta glaudesnė koordinacija ir bendra valstybių narių ekonominės politikos kontrolė. Centrinių bankų valdytojų komitetas pagerino centrinių bankų bendradarbiavimą Vokietijos centrinio banko modelio pagrindu. 1991 m. pasirašyta Mastrichto sutartis, kuria įsteigta Europos sąjunga (ES). Šiuo dokumentu buvo žengtas lemiamas žingsnis - judėjimas bendros valiutos link tapo negrįžtamas. Mastrichto sutartyje nustatyti pagrindiniai konvergencijos kriterijai, kuriuos privalo įvykdyti ES šalys, norinčios tapti EPS narėmis. Konvergencijos kriterijai: • Kainų stabilumas. Infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios (mažiausia infliacija), infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. • Valstybės finansai. Biudžeto deficitas negali būti didesnis kaip 3 % bendrojo vidaus produkto. Valstybės skolos ir BVP santykis negali būti didesnis kaip 60 % arba jis turi sparčiai ir nuosekliai mažėti. • Valiutos keitimo kurso stabilumas. Šalies valiuta turi bent dvejus paskutinius metus dalyvauti kursų mechanizme ir per šį laikotarpį negali patirti didelių svyravimų ar būti devalvuota. • Palūkanų normos stabilumas. Ilgalaikės palūkanų normos per paskutinius vienerius metus negali būti daugiau kaip 2 % didesnės už trijų ES šalių, turinčių mažiausią infliacijos lygį, ilgalaikių palūkanų normų vidurkį. Be šių pagrindinių kriterijų numatyta atsižvelgi ir į šalių nacionalinių įstatymų derinimą, rinkos integravimą, mokėjimų balansą, darbo jėgos kainos kitimo tendencijas ir kt. Antrasis etapas prasidėjo 1994 m. sausio 1 d. Svarbiausias jo tikslas – garantuoti, kad kuo labiau suartėtų ir būtų suderinta valstybių narių ekonominė politika. Buvo įkurtas Europos pinigų institutas (EPI). EPI buvo nurodyta atlikti parengiamąjį darbą būsimų pinigų ir valiutų kurso santykių tarp euro zonos ir kitų ES šalių srityje. EPI 1996 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Tarybai pateikė savo ataskaitą, kuri yra Europos Sąjungos Vadovų Tarybos 1997 m. liepos mėn. priimtos rezoliucijos dėl naujo valiutų kurso mechanizmo (VKM II) principų ir pagrindinių elementų pagrindas. Sutartyje išdėstytoms nuostatoms dėl EPS papildyti ir patikslinti 1997 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba priėmė Stabilumo ir augimo paktą, apimantį du reglamentus, kuriuo siekiama užtikrinti biudžeto drausmę EPS. Paktą papildė ir atitinkamus įsipareigojimus sustiprino 1998 m. gegužės mėn. Tarybos deklaracija. Paktas buvo keistas 2005 m. ir 2011 m. EPI 1998 m. birželį, įsteigus Europos centrinį banką (ECB), buvo likviduotas. Taip pat antrajame etape centriniams bankams buvo uždrausta teikti kreditus valstybiniam sektoriui, buvo siekta geresnio šalių pinigų politikos koordinavimo. Buvo vykdomas nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumo didinimo procesas, kuris turėjo būti baigtas vėliausiai iki Europos centrinių bankų sistemos sukūrimo. Taip pat pasižadėta išleisti valiutą – substitutą ekiu, naujoji valiuta pavadinta euru. Nuo 1999 m. pradžios dauguma ES šalių įžengė į trečiąjį EPS etapą, kuris kartu buvo ir euro įvedimo scenarijaus (1995 m. Madride vykusio Europos Tarybos posėdžio nutarimas) B fazė, kurios metu: nustatomos valiutų keitimo normos; pradedamas praktinis euro, kaip EPS valiutos, įvedimas; nacionalinės valiutos toliau funkcionuoja kaip euro išraiška; prie euro pereina pinigų, kapitalo ir tarpbankinės rinkos; didžiosios kompanijos pradeda vykdyti verslo apskaitą euru; vartotojai ir toliau daugiausia naudoja nacionalinę valiutą. Ir pagaliau baigiamoji C fazė (2002 01 01 – 2002 07 01): įvedami euro banknotai ir monetos; nacionaliniai banknotai ir monetos išimami iš apyvartos; visi aktyvai perskaičiuojami į eurą. Graikijai prisijungus prie EPS trečiajame etape, 2001 m. sausio 1 d. dalyvaujančių valstybių narių skaičius padidėjo iki 12. Slovėnija prisijungė 2007 m. sausio 1 d. ir tapo 13-ta nare, po metų prisijungė Kipras ir Malta, 2009 m. sausio 1 d. – Slovakija, 2011 m. sausio 1 d. – Estija, 2014 m. sausio 1 d. – Latvija, o 2015 m. sausio 1 d. – Lietuva. Šioms šalims prisijungus prie euro zonos, jų nacionaliniai centriniai bankai automatiškai tapo Eurosistemos dalimi (Ekonominė ir pinigų sąjunga, ECB). EPS koordinuoja valstybes nares formuojant ekonominę politiką, sąjungoje koordinuojamos fiskalinės politikos strategijos, ypač ribojant vyriausybės skolą ir deficitą. Taip pat ECB vykdo nepriklausomą pinigų politiką, o euro zonoje naudojama bendra valiuta. EPS nėra vienintelės institucijos, atsakingos už jos veiklą. Atsakomybe dalijasi valstybės narės ir ES institucijos. Pagrindiniai EPS veikėjai: • Europos Vadovų Taryba: nustato pagrindines politikos kryptis • Europos Sąjungos Taryba („Taryba“): koordinuoja ES ekonominės politikos formavimą ir sprendžia, ar valstybė narė gali įsivesti eurą • Euro grupė: koordinuoja euro zonos valstybių narių bendrų interesų politikos strategijas • Valstybės narės: nustato nacionalinius biudžetus, kurie neviršija sutartų deficito ir skolos ribų, ir nustato savo pačių struktūrinę politiką, susijusią su darbo jėga, pensijomis bei kapitalo rinkomis • Europos Komisija: stebi veiklos rezultatus ir atitiktį • Europos centrinis bankas (ECB): nustato pinigų politiką, kurios pagrindinis tikslas yra kainų stabilumas • Europos Parlamentas - kartu su Taryba rengia teisės aktus ir vykdo ekonomikos valdysenos demokratinę priežiūrą, visų pirma rengdamas ekonominio dialogo susitikimus. Narystė euro zonoje didina ekonominę valstybių narių tarpusavio priklausomybę – dėl bendros valiutos ir pinigų politikos prekybiniai ir finansiniai ryšiai tampa glaudesni. Sklandi euro zonos veikla svarbi tiek euro zonos narėms, tiek visai ES. Europos pinigų sąjungą galima laikyti kaip pavyzdį kitoms pinigų sąjungoms. Išvados 1. Nėra vieningo pinigų sąjungos apibrėžimo – įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia šią sąvoką, tačiau pagrindiniai ir vienijantys pinigų sąjungų veiksniai yra bendra valiuta, bendra pinigų ir užsienio politika. 2. Dauguma praeityje sukurtų pinigų sąjungų egzistavo siejamos aukso standarto, tačiau veikė neilgai. Neturint gero pavyzdžio tokio tipo sąjungos buvo kuriamos išties nelengvai ir labai skirtingai. 3. Centrinės Afrikos ir Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos yra panašios. Jos susikūrė vienu metu, daugiau politiniais tikslais. Bene didžiausia šių sąjungų problema – skurdas. Spartesnę ir tolimesnę šių sąjungų integraciją paskatino sėkmingas Europos pinigų sąjungos sukūrimas ir vystymas. 4. Rytų Karibų pinigų sąjunga - seniausia ir pati mažiausia pagal gyventojų skaičių. Ši sąjunga (kaip ir Centrinės Afrikos bei Vakarų Afrikos ekonominės pinigų sąjungos) sukurta kolonijinio laikotarpio pabaigoje išreiškė tam tikrą ekonominių ryšių tęstinumą ir siekį pasinaudoti buvusiomis metropolijomis kaip stabilumo „inkaru“. 5. Ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje yra jauniausia ir pasiekusi aukščiausią integracijos lygį pinigų sąjunga pasaulyje, sukurta visiškai skirtingoje valiutų laisvai kintamų kursų sistemos ir vykstančios globalizacijos aplinkoje. Literatūra 1. Bordo, M. D., Jonung, L. (1999). The future of EMU: what does the history of monetary unions tell us? Prieiga internetu: http://www.nber.org/papers/w7365.pdf?new_window=1 2. Europos centrinis bankas. Ekonominė ir pinigų sąjunga. Prieiga internetu: https://www.ecb.europa.eu/ecb/history/emu/html/index.lt.html 3. Europos Komisija. Ekonominė ir pinigų sąjunga. Prieiga internetu: http://ec.europa.eu/economy_finance/euro/emu/index_lt.htm 4. International Monetary Fund. A Currency Union for the Caribbean. Prieiga internetu: http://www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2003/wp0335.pdf 5. IMF Committee On Balance Of Payments Statistics Currency Union Technical Expert Group. DEFINITION OF CURRENCY UNION. Prieiga internetu: https://www.imf.org/external/np/sta/bop/pdf/cuteg1.pdf 6. Jasienė, M. (2013). Pinigai ir kreditas. Vilnius: Vilniaus Universitetas 7. Kropas, S. ir Kropienė, R. (2005). Europos pinigai. Vilnius: Lietuvos bankas 8. Nausėda, G. (1999). Pinigų politika. Vilnius 9. Vaškelaitis, V. (2006). Pinigai: pinigų politika ir jos priemonės.Vilnius: VĮ Mokslotyros Institutas Priedai 1 priedas   Ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija Rytų Karibų pinigų sąjunga Vakarų Afrikos ekonominė pinigų sąjunga Narių skaičius 12 6 8 8 Bendroji valiuta Euras Afrikos finansų sandraugos frankas Rytų Karibų doleris Afrikos finansų sandraugos frankas Bendras centrinis bankas Europos centrinis bankas formuoja pinigų politiką ir ją įgyvendina Yra Yra Yra Bendrosios užsienio atsargos Yra; pagal BVP ir gyv. skaičių apskaičiuota suma Yra Yra Yra Laisvosios prekybos zona Yra Nėra Nėra Nėra Bendrasis importo tarifas Yra Yra Nėra Yra Tarpusavio preky - bos dalis bendroje prekyboje, proc. 46 3,3

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!