Tarptautinis valiutos fondas ir jo veikla

ĮVADAS Temos aktualumas. Tarptautiniai valiutiniai-finansiniai ir kreditiniai santykiai sudaro vieną iš pasaulio ūkio dalių ir yra viena sudėtingiausių jo sričių. Šiuolaikiniai tarptautiniai valiutiniai-finansiniai ir kreditiniai santykiai – tai santykiai tarp valstybių su įvairiomis santvarkomis, ūkio raidos lygiu ir perspektyvomis. Šiuose santykiuose atsispindi nacionalinės ir pasaulinės ekonomikos problemos, kurios istoriškai klostosi lygiagrečiai ir dažnai persipina viena su kita. Dėl nuo XX a. antros pusės didėjančios ekonominių santykių internacionalizacijos, auga tarpvalstybinio prekių, paslaugų ir ypač kapitalo bei kreditų judėjimo apimtys. Didėja ūkinė savitarpio priklausomybė tarp šalių, jų grupuočių ir kontinentų. Konstruktyvus tarptautinių valiutinių-finansinių ir kreditinių santykių vystymasis naujajame šimtmetyje tampa ekonomine būtinybe. Tarptautinių valiutinių santykių atsiradimą ir raidą didžia dalimi įtakojo stipriosios išsivysčiusios valstybės – partnerės ir konkurentės tuo pat metu. Pastariesiems dešimtmečiams būdinga aktyvi išsivysčiusių ir besivystančių šalių integracija tarpvalstybinių valiutinių-kreditinių santykių srityje, nes gerai veikianti tarptautinė valiutos sistema yra pamatinis tarptautinis ekonomikos akmuo. Ji palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinę tarpusavio priklausomybę. XX a. pabaigoje pinigų stabilumas pasidarė itin reikšmingas, nes pinigų ir finansų srautai tapo pagrindine nacionalinių ekonominių ryšių grandimi. Tarptautiniams valiutiniams-kreditiniams santykiams pasauliniu mastu būdingi tam tikri prieštaravimai, nes tai jau nėra paprasti valiutos ir kreditų judėjimo srautai tarp atskirų šalių, bet finansinės operacijos tarp stambiausių pasaulio ekonominių blokų. Dėl išaugusio tarptautinės prekybos masto didėja finansinių operacijų skaičius tarp išsivysčiusių šalių ir besivystančių šalių, o taip pat pereinamosios ekonomikos šalių. Žinoma, efektyvus valstybių bendradarbiavimas tarptautinių valiutinių-kreditinių santykių srityje ne tik skatina prekybos pasaulio mastu vystymąsi, bet ir padeda spręsti struktūrines trumpalaikes ir ilgalaikes ekonomikos problemas, leidžia pasinaudoti kitų šalių patirtimi ir parama finansų srityje. Pasaulio rinkų pasidalijimas bei vykstantys sudėtingi integraciniai procesai apima visą pasaulį ir yra naujas XX ir XXI amžiaus sandūros fenomenas. Ekonominę integraciją galima apibrėžti kaip rinkų jungimąsi ir grupės nepriklausomų valstybių ekonominės politikos koordinavimą ar net unifikuotumą. Šių procesų sąveiką didžia dalimi reguliuoja ir skatina globalinio masto tarptautinė finansų institucija – Tarptautinis valiutos fondas, kurio veiklos reikšmė dėl prieš tai išvardintų globalinių pasaulio ūkio pokyčių neabejotinai didelė. Šiuolaikiniam ekonominiam pasauliui būdingi įvairaus lygio integraciniai procesai apima didžiąją dalį pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvą. Jų įtaka įvairioms ekonominio gyvenimo sritims neabejotina. Nuo nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo 1990 m. Lietuva sugebėjo pereiti į rinkos ekonomiką, įvedė ir stiprino nacionalinę valiutą litą, kovojo su infliaciniais procesais ir siekė makroekonominio stabilumo. Prie pasiektos Lietuvos pažangos žymia dalimi prisidėjo įvairios tarptautinės finansinės organizacijos. Viena iš jų – Tarptautinis valiutos fondas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva – pilnateisė Europos Sąjungos narė, Tarptautinio valiutos fondo veiklos pobūdis Lietuvoje keičiasi, pereina į naują kokybinį lygmenį, tačiau įtaka šalies ūkiui išlieka didelė. Tyrimo objektas: Tarptautinis valiutos fondas ir jo veikla. Darbo tikslas – apibūdinti Tarptautinį valiutos fondą, jo tikslus, funkcijas, kreditinę veiklą bei jo ir Lietuvos esminius bendradarbiavimo bruožus ir perspektyvas. Darbo uždaviniai: 1. Supažindinti su Tarptautinio valiutos fondo įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra, naryste, kapitalu bei finansine struktūra. 2. Apibūdinti Tarptautinio valiutos fondo kreditinę veiklą bei pateikti jo finansinę ir ekonominę analizę. 3. Aptarti esminius Tarptautinio valiutos fondo veiklos bruožus Lietuvoje ir tolimesnę perspektyvą. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, grafinis, loginis, istorinis tyrimo metodas. 1. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO RAIDA IR VALDYMAS 1.1. Įkūrimo istorija Tarptautinis valiutos fondas (toliau tekste TVF, Fondas) (angl. – International Monetary Fund (IMF)) yra universali tarptautinė finansų organizacija, turinti plačius įgaliojimus tarptautinėje monetarinės politikos srityje. Pagrindinis šios tarptautinės organizacijos tikslas yra tarptautinio prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, garantuojančio valstybėms subalansuotą ekonominį augimą, sukūrimas. Fondas turi specializuotos Jungtinių Tautų įstaigos statusą ir priklauso Jungtinių Tautų sistemai. Poreikis sukurti Tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos (1929 – 1933 metų pasaulinės ekonomikos krizės), sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4-ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniais pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Finansiniai valstybių santykiai tuomet priklausė nuo aukso standarto sistemos. Valstybė atitiko aukso standarto sistemos keliamus reikalavimus, jei nustatydavo nacionalinės valiutos ir aukso santykį laikydavosi nustatytos apyvartoje esančių pinigų ir aukso atsargą proporcijos, neribodavo aukso eksporto ar importo. Valstybė, kurioje dominuodavo prekių importas, siekdama nepažeisti aukso standarto sistemos, patirdavo nacionalinės ekonomikos sukrėtimus. Dėl aukso rezervų mažėjimo tokioje valstybėje kildavo pinigų pasiūlos sumažėjimas. Valstybė devalvuodavo savo nacionalinę valiutą. Žlugus aukso standarto sistemai, reikėjo rasti naujų būdų tarpvalstybiniams finansiniams santykiams palaikyti. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 m. prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4-ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo derybos dėl TVF įsteigimo. Monetarinės sistemos ir specialios jos institucijos modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Haris Deksteris Vaitas (Harry Dexter White) iš JAV ir Džonas Meinardas Keinsas (John Maynard Keynes) iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (Bretton Woods) (JAV, Niu Hampšyro valstija) Jungtinių Tautų konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl Tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos 1 – 22 d. Delegatai iš 44 valstybių Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiutos fondą. Breton Vudo konferencijos metu buvo priimti TVF sutarties straipsniai (angl. – Articles of Agreement), vykdantys ir įstatų funkcijas. Šis dokumentas įsigaliojo 1945 m. gruodžio 27 d., o praktinę veiklą TVF pradėjo 1946 m. gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys. Valiutinės operacijos atliekamos nuo 1947 m. kovo 1 d. Dėl pasaulio valiutų sistemos evoliucijos ir fondo veiklos transformacijos TVF sutarties straipsniai buvo tris kartus taisyti. Pirmoji pataisų serija buvo atlikta 1968 – 1969 m., tai lėmė Specialių skolinimosi teisių (SST) (angl. – Special Drawing Rights (SDR)) mechanizmo sukūrimas. SST tapo pagrindiniu TVF atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SST sudėtis keičiama reguliariai kas penkeri metai ir apskaičiuojama remiantis penkiomis stipriausiomis valiutomis. 2002 m. SST sudarė JAV doleris (39 proc.), Vokietijos markė (21 proc.), Japonijos jena (18 proc.), Prancūzijos frankas (11 proc.), Britanijos svaras sterlingų (11 proc.). Šiuo metu vietoje Vokietijos markės ir Prancūzijos franko – euras. Antroji TVF sutarties straipsnių pataisa atlikta 1976 – 1978 m. – buvo nustatyti pagrindiniai naujosios tarptautinės valiutų tvarkos principai, kurie pakeitė Breton Vudo valiutų sistemą, vadinamoji Jamaikos valiutos sistema, ir trečioji – 1990 – 1992 m. numatė sankcijų įvedimą šalims-narėms, neįvykdžiusioms savo finansinių įsipareigojimų Fondui, sustabdyta balsavimo teisė. 1.2. TVF organizacinė struktūra ir valdymas Fondas savo veiklą vykdo remdamasis TVF sutarties straipsniais. Jo būstinė yra Vašingtone (JAV). Be to, TVF turi skyrius Paryžiuje (Prancūzija), Ženevoje (Šveicarija), Tokijuje (Japonija) ir prie Jungtinių Tautų Niujorke (JAV). TVF organizacinė struktūra susideda iš: 1) Valdytojų tarybos (angl. – Board of Governors); 2) Vykdomosios tarybos (arba Direktorių valdybos) (angl. – Executive Board); 3) administracijos vadovo (angl. – Managing Director); 4) tarnautojų. Detali TVF struktūrinė organizacijos schema pavaizduota 1 paveiksle. 1 pav. TVF organizacinė struktūra. Aukščiausias TVF organas – Valdytojų taryba, į kurią šalys-narės penkeriems metams deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Tarybos kompetencija yra spręsti visus Fondo veiklos pagrindinius klausimus: TVF sutarties straipsnių keitimą, naujų narių priėmimą, jų fondo kapitalo dalies nustatymą ir pakeitimą, vykdomųjų direktorių rinkimus. Valdytojai į sesijas renkasi vieną kartą per finansinius metus, tačiau bet kada gali rengti savo posėdžius, taip pat balsuoti paštu. Valdytojų taryba turi konsultacinius komitetus, įskaitant Tarpinį komitetą (angl. – International Monetary and Financial Committee) (šis renkasi du kartus per metus ir konsultuoja Valdytojų tarybą monetarinės politikos klausimais) ir Plėtros komitetą (angl. – Joint IMF–World bank Development Committee) (šis konsultuoja tarybą besivystančių šalių paramos klausimais). Vykdomoji TVF institucija yra Vykdomoji taryba (Direktorių valdyba). Nuo 1992 m. ją sudaro 24 vykdomieji direktoriai, kuriuos paskiria arba išrenka valstybės-narės ir jų grupės. Direktoriai skiriami ir renkami kartą per dvejus metus. Po vieną savo direktorių skiria 5 TVF valstybės-narės – JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, po vieną savo direktorių renka Rusijos Federacija, Kinija ir Saudo Arabija. Kitus 16 direktorių renka kelių šalių grupės, padalintos pagal savo geografinę padėtį. Lietuvos interesus pristato Vašingtone įsikūrusios TVF Šiaurės – Baltijos šalių (ŠBŠ) atstovybės Vykdantysis direktorius. Į ŠBŠ grupę be Lietuvos įeina Danija, Estija, Islandija, Latvija, Norvegija, Suomija ir Švedija. ŠBŠ šalių grupė turi 3,52 procento TVF Vykdomosios tarybos balsų, kuriais gali daryti įtaką TVF priimamiems aukščiausio lygio sprendimams, turintiems įtakos pasaulinės finansų sistemos veiklai. Lietuvos interesus šiuo metu atstovauja Norvegijos delegatas Jon A. Solheim. Vykdomoji taryba atsakinga už TVF veiklos vykdymą ir dirba TVF būstinėje Vašingtone. Tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Tarybos sprendimai yra priimami konsensusu. TVF tarnautojams vadovauja administracijos vadovas, kurį skiria Vykdomoji taryba. Administracijos vadovas skiriamas penkeriems metams, su teise būti paskirtu kitam penkerių metų laikotarpiui. Jis koordinuoja kasdienių TVF darbo klausimų vykdymą. Pagal TVF sutarties straipsnius tarnautojams keliami patys aukščiausi profesionalumo ir kompetencijos standartų reikalavimai, jie atspindi internacionalinį institucijos pobūdį. Apytikriai 141 šalį atstovauja 2690 TVF tarnautojų. TVF veikia akcinės bendrovės principu – kiekvieno dalyvio galimybę įtakoti Fondo sprendimus ir veiklą balsavimo pagalba lemia turimo kapitalo dydis. Daugiausiai balsų TVF turi JAV – 17,14 proc. (1 proc. apytiksliai lygus 21692 balsams), Japonija – 6,15 proc., Vokietija – 6,01 proc., Didžioji Britanija ir Prancūzija – po 4,96 proc. (2 paveikslas). Europos Sąjungos valstybėms iki 2004 m. gegužės 1 d. priklausė 29,82 proc. visų balsų skaičiaus. Priėmus 10 naujų narių Europos Sąjungos balsų skaičius padidėjo viso labo 2,77 proc. ir sudaro 32,59 proc. visų balsų skaičiaus. Lietuva priimant TVF sprendimus turi 0,08 proc. visų balsų. t.y. apytikriai 1735 balsus. 2 pav. TVF šalys-narės pagal balsų skaičių, proc. Valdytojų tarybos sprendimai paprastai priimami paprasta balsų dauguma (ne mažiau kaip pusė visų balsų), o svarbiausiais operatyviniais arba strateginiais klausimais – “specialia dauguma” (atitinkamai 70 proc. arba 85 proc. šalių-narių balsų). Taigi JAV kartu su didžiosiomis Vakarų valstybėmis (vadinamuoju “Paryžiaus klubu”1) praktiškai turi galimybę kontroliuoti TVF sprendimus ir pakreipti veiklą nepažeidžiant savų interesų. Besivystančios šalys koordinuodamos savo veiksmus teoriškai taip pat gali priešintis jų interesams prieštaraujančių sprendimų priėmimams, tačiau sutarti ir būti vieningoms tokiai daugybei skirtingų valstybių yra ypatingai sunku. 1.3. Narystė TVF Pagal TVF sutarties 2 str. jo nare gali tapti bet kuri valstybė, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus. Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą. Taip pat tiriamas šalies-pareiškėjos ekonominis potencialas. Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą ir sutvarkius visus teisinius formalumus, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį. Kiekviena valstybė, stodama į TVF, privalo sumokėti tikrą pinigų sumą – kvotą. Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25 proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo valstybės-narės įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 valstybės-narės – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.), 2003 metais 184 valstybės-narės įmokėjo 316 mlrd. JAV dol. JAV turi didžiausią kvotą – beveik 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldyvai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol. Valstybės, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 372 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maršalo salos – tik 284. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SST. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma. Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės diskriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Šalys-narės turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente. Kaip jau minėta anksčiau, TVF veikos pradžioje 1945 m. jį sudarė 39 valstybės. Jo narių skaičius nuolat augo. Dabar Fondo narėmis yra 184 šalys (3 paveikslas). Lietuvos Respublika TVF nare tapo 1992 metų balandžio 29 dieną. Išstoti iš TVF galima laisvai. 3 pav. TVF valstybių-narių skaičiaus augimas 1945 – 2003 m. TVF faktinė įtaka valstybėms narėms yra gana didelė. Paprastai valstybės, siekdamos Fondo finansavimo, įsipareigoja vykdyti tokią ekonominę ir monetarinę politiką, kuri didintų tos valstybės ir pasaulio ekonomikos pajėgumą. Papildomai valstybės įsipareigoja netaikyti ribojimų keičiant nacionalinę valiutą į užsienio valiutą bei palaikyti nustatytą nacionalinės ir užsienio valiutos santykį. 1.4. TVF tikslai ir funkcijos Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus: 1. padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines problemas, 2. padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai, 3. remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų, 4. padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi, 5. padėti šalims-narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais, 6. pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą. TVF tikslas finansų srityje yra formuluojamas Sutarties tarp dalyvaujančių valstybių 4 straipsnyje: “laikinai teikti fondo lėšas valstybėms–fondo narėms, esant pakankamiems šių valstybių garantams, siekiant sudaryti valstybėms galimybę pataisyti savo mokėjimų balansą, nenaudojant destruktyvių stabilizavimo priemonių nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu”. Taigi, oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų srityje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutų ir prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą. TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SST ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo balanso sutrikimų, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei šios sumos nepakanka, valstybė gali gauti paskolą iš TVF, tačiau ne daugiau nei trijų kvotų dydžio. Paprastai paskolos suteikiamos trejiems–penkeriems metams. Valstybė kartu su prašymu gauti paskolą privalo pateikti reformų planą, t.y. numatyti veiksmų, kurie leistų pataisyti mokėjimo balansą, programą. Skolindamasi valstybė privalo sumokėti mokestį už paskolos aptarnavimą (maždaug 0,5 proc. paskolos sumos), taip pat metines palūkanas (maždaug 4 proc. paskolos sumos). Už savo sumokėtą kvotą fondui valstybė gauna metines palūkanas, jei jos valiuta yra panaudojama paskolai ar paskoloms išduoti (palūkanų dydis yra maždaug 4 proc. paskolos sumos). Didelė dalis TVF lėšų nėra panaudojama, nes daugelio valstybių narių valiutos nėra patrauklios. TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygojančių veiksnių mąsto. TVF savo nariams skiria tam tikrą kiekį specialiųjų skolinimosi teisių (Special Drawing Rights, toliau tekste – specialiosios skolinimosi teisės, arba sutrumpintai – SST), kurios, kaip vienas iš pagrindinių šiuolaikinės pasaulio monetarinės sistemos rezervų, palaiko tarptautinį finansų likvidumą. SST buvo sukurtos, atsisakius palaikyti rezervus tik auksu arba JAV doleriais. Specialiosios skolinimosi teisės naudojamos kaip rezervai valstybių centriniuose bankuose, papildant aukso ir konvertuojamos valiutos atsargas. TVF taip pat teikia technines žinias valstybėms narėms, 1964 metais buvo įsteigtas TVF institutas, kurio pagrindinis tikslas – teikti žinias apie TVF veiklą, finansų statistiką, mokėjimų balanso koregavimo metodus ir pan. TVF teikia periodines konsultacijas valstybėms narėms. Kiekvienais metais TVF komanda vyksta į valstybę narę ir renka informaciją apie atitinkamos valstybės makroekonominius rodiklius, įskaitant importą ir eksportą, gyventojų užimtumą., mokesčius, kredito institucijų veiklą. Papildomai organizuojami susitikimai su valstybės tarnautojais. TVF komanda rezultatus apibendrina pranešime TVF Valdybai. Fondas, įgyvendindamas šiuos tikslus, naudoja savo nuosavas lėšas. Valstybių–fondo narių kvotos sudaro TVF nuosavas lėšas. Taip pat TVF skolinasi lėšų iš valstybių, turinčių gerą mokėjimų balansą, ir teikia jas valstybėms, turinčioms blogą mokėjimų balansą. Tokiu atveju TVF įgyja banko funkcijų. Atsižvelgus į tris pagrindines TVF veiklos kryptis – priežiūrą, kreditavimą ir techninės pagalbos teikimą – galima išskirti šias pagrindines Fondo funkcijas: • bendrosios ir STT atiskaitymo sistemos palaikymas; • tarptautinės valiutinės sistemos būklės priežiūra; • tarpininkavimas palaikant valiutos keitimo kursų ir tarpvalstybinių valiutinių santykių stabilumą; • trumpalaikių ir vidutinės trukmės kreditų teikimas; • valstybių-narių valiutos rezervų papildymas per SST sistemą; • konsultavimas ir bendradarbiavimas. Pagrindinės TVF veiklos kryptys techninės pagalbos srityje pateikiamos 1 lentelėje. 1 lentelė. TVF veiklos kryptys techninės pagalbos srityje. Fiskalinė politika Monetarinė politika Statistika • Mokesčių politika; • Mokesčių ir muitų administravimas; • Išlaidų politika; • Biudžeto ir valstybės išlaidų planavimas; • Fiskalinis federalizmas. • Centrinio banko ir valiutiniai reikalai; • Piniginių ir valiutinių operacijų politika, valstybės skolos valdymas; • Finansų rinkos plėtra; • Valiutos konvertabilumas; • Mokėjimo sistemos; • Bankų priežiūra ir reguliavimas; • Bankų restruktūrizavimas ir bankų saugumo sistema; • Tarptautinių standartų įgyvendinimas. • Visą sektorių apimantys statistiniai tyrimai; • Mokėjimo balanso ir užsienio skolos statistika; • Vyriausybės finansų statistika; • Valiutų ir finansų statistika; • Nacionalinių sąskaitų ir kainų statistika; • Duomenų standartizavimas. 1.5. TVF Kapitalas ir finansinė struktūra Šalių-narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors 2003 m. gruodžio 31 d. TVF kvotos teoriškai sudarė apie 316 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, eurai, Japonijos jenos, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų ir kt.). Kiekviena valstybė-narė turi nustatytą kvotos dydį, išreikštą SST. Kvota – svarbus veiksnys, lemiantis TVF šalių-narių santykius. Kvotos reikšmingos tuo, kad: 1) suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais; 2) remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų SST. Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti; 3) kvotos nulemia valstybės-narės balsavimo galią (turimų balsų skaičių). Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1998 (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 24 kartus (2 lentelė). 2 lentelė. Nuosavi TVF ištekliai. Eilinės peržiūros numeris Sprendimo dėl kvotų peržiūros realizavimo metai Kvotų suma metų pabaigoje (mlrd. SST) I 1952 8,7 II 1956 8,9 II 1959 14,0 IV 1966 14,0 V 1970 28,4 VI 1978 39,0 VII 1981 60,7 VIII 1983 90,1 IX 1990 135,2 X 1998 212,0 Kadangi kiekviena šalis-narė iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešusi kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties TVF atsirado poreikis papildyti nuosavą kapitalą iš pasiskolintų lėšų. Valstybės, įeinančios į “Paryžiaus klubą”, arba jų centriniai bankai (Belgija, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Vokietijos federalinis bankas, Nyderlandai, JAV, Prancūzija, Švedijos valstybinis bankas, Japonija) su Fondu sudarė Generalinę paskolų sutartį (GPS) (angl. – General Arrangements to Borrow (GAB)), kuri įsigaliojo 1962 m. spalio 24 d. po dvejų metų prie sutarties prisijungė Šveicarijos nacionalinis bankas. GPS numatyta, kad šalys-dalyvės atvers TVF nuolatines kredito linijas – bendra pradinė suma 6,5 mlrd. SST (8,8 mlrd. JAV dol.). šios lėšos gali būti naudojamos tais atvejais, kai iškyla reikalas “išvengti arba pašalinti tarptautinės valiutos sistemos sutrikimus”. TVF skolina bet kurioms GPS šalims-narėms atitinkamas lėšas trejiems – penkeriems metams. Šios lėšos gali būti naudojamos suteikti finansinę pagalbą ir ne GPS dalyvėms, tačiau pagal griežtesnius kriterijus. Pasiskolinusios lėšų iš šio fondo valstybės-narės TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus. Iš pradžių GPS buvo sudaryta ketveriems metams, po to buvo pratęsiama kas penkmetį. Padidėjus išteklių poreikiams ir dėl galimų finansinių krizių Didysis septintukas 1995 m. pasiūlė įgyvendinti priemones, kurios leistų padvigubinti kreditų potencialą, remiantis GPS. TVF Vykdomoji taryba 1997 m. sausį pritarė Naujoms paskolų sutartims (NPS) (angl. – New Arrangements to Borrow (NAB)), kurių dalyvėmis tapo 25 valstybės arba jų centriniai bankai. Šios sutartys įsigaliojo 1998 m. lapkričio 17 d. pagal šiuos susitarimus , Fondas prireikus gali pasiskolinti lėšų iki 34 mlrd. SST (apie 47 mlrd. JAV dolerių). Maksimali lėšų suma, remiantis GPS ir NPS, negali būti didesnė nei 34 mlrd. SST. Iškilus būtinybei aprūpinti TVF papildomais ištekliais NPS tampa pirmuoju ir pagrindiniu tokio pobūdžio išteklių šaltiniu. Kredito operacijų išplėtimo būtinybė paskatino TVF skolintis lėšas remiantis ne tik daugiašalėmis sutartimis, bet ir remiantis dvišaliais susitarimais (3 lentelė). 3 lentelė. Laikinos TVF sutartys dėl lėšų pritraukimo savoms operacijoms finansuoti. Sutartys Sutarties metai Suma, mlrd. SST Šalių-kreditorių skaičius Besivystančių šalių dalis, proc. Sutartys dėl “Naftos fondų” 1974 1975 6,9 18 72,5 Sutartys dėl “Viteneno fondo” (resursai papildomo finansavimo sistemai) 1979 7,8 14 41,5 Sutartis su Saudo Arabijos valiutos valdyba 1981 8,0 1 100,0 Trumpalaikės sutartys su centriniais bankais, dalyvaujant Tarptautinių atsiskaitymų bankui 1981 1,3 13 – Sutartis, asocijuota su Generalinių paskolų sutartimis, su Saudo Arabija 1983 1,5 1 100,0 Trumpalaikės sutartys su Saudo Arabijos valiutos valdyba, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Japonijos vyriausybe ir Belgijos nacionaliniu banku 1984 6,0 3 33,0 Sutartis su Japonija dėl “Struktūrinės adaptacijos fondo” papildymo 1986 3,0 1 – Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis. Išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t. y. instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 m. nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis daugiau kaip 60 proc. savo kvotų sumos. Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Vykdomoji taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus. Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per: 1) Centrinį departamentą (angl. – General Department), 2) SST departamentą (angl. – SDR Department), 3) administruojamas sąskaitas (angl. – Administered Accounts). Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS) (angl. – General Recources Account (GRA)), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) (angl. – Special Disbursement Account (SDA)) ir investicinės sąskaitos (angl. – Investment Account). Į centrinį departamentą taip pat įeina pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PISS), kurias Vykdomoji taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį. Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per pagrindinių resursų sąskaitas. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirktos SST, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavos Fondo SST ir Fondo auksas. Specialios išmokėjimų sąskaitos ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (angl. – Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PFM) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. Specialių išmokėjimų sąskaitų pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) neturtingų šalių mokėjimo balansams paremti. Specialių išmokėjimo sąskaitų lėšos sudaro 2571,383 mln. SST. Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos buvo įsteigtos laikyti, pervesti ir investuoti: 1. Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į pagrindinių resursų sąskaitas vartoti Fondo operacijose; 2. Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmokant skolintojams. Specialių skolinimosi teisių departamentas. Šis departamentas fiksuoja visas operacijas, susijusias su SST panaudojimu. SST yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai šaliai narei, dalyvaujančiai SST departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. Nors dalyvavimas SST departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SST laiko savo pagrindinių resursų sąskaita ir skiria tam tikras oficialias organizacijas būti SST laikytojais (16 organizacijų), tačiau jos negali naudoti SST. Fondas taip pat SST naudoja kaip apskaitos vienetą. Administravimo sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvarkymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, Papildomo finansavimo mechanizmo Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. Teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SST obligacijų forma. 2. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla 2.1. TVF kreditinės operacijos Pirmuoju savo gyvavimo laikotarpiu, TVF atliko menką kreditoriaus vaidmenį. Tačiau 1970-aisiais dėl naftos kainų šoko, o 1980-aisiais dėl skolų krizių įvyko ryškus jo kreditinės veiklos išsiplėtimas. 1990-aisiais dėl TSRS iširimo ir Rytų Europos valstybių ekonomikos krizių paklausa TVF paskoloms išaugo. Be to 1947 – 1998, mažiausiai išsivysčiusioms šalims specialiųjų fondų dėka, suteikti lengvatiniai kreditai sudaro 11,6 mlrd. SST arba 16 mlrd. JAV dol. TVF ne tik betarpiškai kredituoja šalis-nares, bet ir padeda joms gauti kreditus iš stiprių pramonės šalių vyriausybių, centrinių bankų, tarptautinių atsiskaitymų banko, o taip pat ir vietinių komercinių bankų. Netgi nedidelis TVF kreditas padeda šaliai prieiti prie skolintų kapitalų rinkos. Suteikdamas kreditą, TVF lyg ir patvirtina tam tikros šalies mokumą. Ir atvirkščiai, atsisakydamas šaliai suteikti kreditinę pagalbą, užtveria jai kelią prie pasaulinės skolintų kapitalų rinkos. Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos: 1) sandėris (angl. – transaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų; 2) operacija (angl. – operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant skolintas lėšas. TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais, stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui. Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SST mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą. To pasėkoje TVF suteikia valstybėms-narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys-emitentės. Šalių-narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios: 1) šalies-narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 proc. šalies kvotos; 2) tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti 200 proc. kvotos (įskaitant 75 proc. kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą). Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims-narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių-skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5 proc. nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. Šalis-narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SST arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per trejus – penkerius metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis-skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies-skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui. TVF šalies-narės įsigyjama pirmoji 25 proc. kvotos dydžio užsienio valiutos porcija (iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies-narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies-narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių-narių skolų suma, suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies-narės rezervinę poziciją Fonde. Esant šalims-narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui. “Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies-narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100 proc. kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25 proc. kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125 proc. jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. Šalies-narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių-ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą. Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų. Rezervinio kredito susitarimai arba vadinamieji stand-by susitarimai suteikia šaliai-narei garantiją, kad ji bet kuriuo laiku iš TVF galės gauti užsienio valiutą, pagal atitinkamą susitarimą, jeigu ji laikysis anksčiau aptartų sąlygų. Tokia kreditų suteikimo praktika analogiška kreditinių linijų atidarymui. Pagrindinė stand-by kreditų paskirtis šiuo metu yra – TVF šalių-narių makroekonominių-stabilizacinių programų kreditavimas. Valiuta, Fondo teikiama viršutinių kreditinių dalių rezervinio kapitalo pavidalu, išduodama tam tikromis porcijomis per numatytą susitarime laikotarpį. Šalies, gavusios kreditą susitarimo vykdymas, kontroliuojamas pasitelkiant į pagalbą specialius tikslinius kriterijus. Kol nėra užfiksuotas kriterijų įvykdymas, numatytas susitarime su Fondu, tol šalis negali gauti sekančios valiutos porcijos. Tokiu būdu, rezervinio kredito mechanizmas leidžia TVF daryti ekonominį spaudimą šalims-skolininkėms. 1974 m. sukurta išplėstinio kreditavimo sistema papildė rezervinę bei kreditines dalis. Ji skirta šalims-narėms, kurios nori valiutines lėšas gauti ilgesniam laikui bei didesniu kiekiu, atitinkamai pagal kvotos santykį, negu tai numato įprastinių kreditų sutarties dalys. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šalys išplėstinio kreditavimo sistemoje kreipiasi į TVF, norėdamos gauti kreditą, yra rimtas mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimas, sukeltas esant struktūriniams pokyčiams pramonėje, prekyboje ar kainų mechanizme. Susitarimai dėl išplėstinių kreditų paprastai apriboti 3 metų laikotarpiu; esant būtinumui bei pagal šalių narių prašymą – iki 4 metų. 2.2. Specialūs fondai Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą. Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina. 1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus: 1) nuo 1963 m. šalių (šiuo metu iki 30 proc. kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas; 2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų pasaulinėms kainoms , kreditavimas; 3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30 proc. kvotos). Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20 proc. kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65 proc. šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80 proc. kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95 proc. šalies kvotos. 2. Rezervinių atsargų kreditavimo fondas, įkurtas 1969 m. birželio mėn., teikia pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą. 3. Operacijų finansinio palaikymo fondas funkcionuoja nuo 1989 m.. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims-skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25 proc.) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30 proc. šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo “radikalumo laipsnį”. 4. Struktūrinių pertvarkymų palaikymo fondas įsteigtas 1993 m. balandžio mėn. Šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai-skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys-narės gali gauti lėšas iki 50 proc. jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50 proc. jų kvotos, pusės metų intervalu. Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui. Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso: 1. Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SST arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims-narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys-naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis (1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2 proc. metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui. 2. Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SST arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys-narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5 proc., kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SST. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją. 3. Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. Šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd. SST, daugiau kaip 10 mlrd. dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių-narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys. 4. Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas – papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims-narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Dėl TVF šalių-narių kvotos padidinimo, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn. 5. Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn.) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys (iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SST arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 proc. metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50 proc. kvotos. Išteklių šaltinis (2,7 mlrd. SST) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas. 6. Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius (6 mlrd. SST). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis-narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190 proc. kvotos, išimtiniais atvejais 255 proc. kvotos. 1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SST (apie 7 mlrd. dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd. SST (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos. Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas, skolinantis lėšas iš kitų šalių-narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms. TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių-kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių-skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų grąžinimo užtikrinimo garantu. 2.3. Kreditų sąlygotumas TVF paskolų teikimas buvo susietas su išankstinių politinių ir ekonominių sąlygų vykdymu. Šitokia tvarka yra gavusi “sąlygotumo” (angl. – conditionality) pavadinimą. Tokia TVF paskolų teikimo tvarka privalo garantuoti, kad pasiskolinusi šalis išspręs savo ekonomines problemas ir grąžins skolą. Šios tvarkos esmę sudaro trys vienas kitą papildantys elementai: • šalys skolininkės privalo į ekonominę plėtrą orientuotas makroekonomikos ir struktūros reformas; • plėsti daugiašalių finansinių institutų teikiamus kreditus siekiant remti tose šalyse vykdomas struktūrines reformas; • užtikrinti papildomus finansinių išteklių srautus iš privačių komercinių bankų. TVF kelia reikalavimą vykdyti ekonominę politiką, kuri būtų nukreipta į mokėjimų balanso pusiausvyros atstatymą bei nuolatinio ekonomikos augimo užtikrinimą. Keldamas tokias išankstines kreditų teikimo sąlygas, TVF siekia užtikrinti, kad šalyje bus siekiama panaikinti arba sumažinti gilumines mokėjimų deficito priežastis, kurios dažniausiai yra siejamos su rinkos reguliavimo mechanizmo sutrikimais. TVF vykdomasis komitetas maždaug kas 10 metų peržiūri šalims skolininkėms keliamus reikalavimus ir, jei reikia, įveda pataisas, priklausomai nuo besikeičiančios padėties pasaulinėje ekonomikoje. Dabartiniu metu keliamos sąlygos buvo priimtos 1988 m., kai vyko trečiasis TVF politikos peržiūrėjimo ratas. Tai nepakeistos 1979 metais nustatytos sąlygos. Jos ir lemia dabartinius TVF veiklos metodus. TVF išankstinių sąlygų kėlimo mechanizmo principai yra šie: 1) Su šalimis skolininkėmis konsultuojamasi iš anksto. 2) Kreditai suteikiami šalims etapais, o ne iškart, priklausomai nuo to, kaip tos šalys vykdo savo įsipareigojimus. 3) Apibrėžiamas konkretus ratas objektyvių kriterijų, kurie bus naudojami monitoringo procese. Turi būti vertinami tik tokie pokyčiai, kurie bus būtini vykdant ekonomikos pertvarkymo programas. 4) Skatinti šalis skolininkes imtis koreguojančių priemonių, jei pradinėse pertvarkymų stadijose kyla sunkumų, susijusių su mokėjimo balansu. 5) Kreipti vienoda dėmesį ir į šalių vidinius socialinius bei politinius tikslus, ir į jų ekonominius prioritetus. 6) Lankstus požiūris į susitarime apibrėžiamus parametrus, apibūdinančius ekonominę padėtį, įvertinant, kad tie parametrai gali kisti priklausomai nuo įvairių aplinkybių ir ypač dėl šalių institucinės struktūros specifikos. 7) Reikalauti suderintos politikos tam, kad būtų užtikrinti vienodi šalių vertinimo kriterijai. 8) TVF personalas turi kas 3 mėnesiai vertinti programas, kurioms paremti buvo suteikti kreditai. 9) Kreditiniai susitarimai su šalimis-narėmis negali būti vertinami kaip tarptautinės teisės sutartys. Tai – TVF sprendimai, nustatantys finansinės pagalbos suteikimo sąlygas. 10) TVF vykdomasis komitetas paprastai kas 12 – 18 mėnesių analizuoja pasirašytų sutarčių vykdymą ir sąlygų laikymąsi rezervinių ir išplėstinių kreditų srityje, kad įsitikintų, jog jų nustatytos sąlygos lieka pagrįstos ir skolos Fondui grąžinamos laiku. Išankstinių sąlygų nustatymo principais vadovaujamasi konkrečioje šalies skolininkės ekonominės politikos programoje (pastaroji įteisinama šalies ir TVF memorandume), kuriai realizuoti skiriami pinigai. 2.4. TVF vaidmuo tarptautinių valiutinių – kreditinių santykių reguliavime TVF stebi bei kontroliuoja šalis-nares, esančias jo sutartyje, kuri fiksuoja pagrindinius pasaulinės valiutų sistemos struktūrinius principus. 1) TVF galioje yra kurti besąlygiškai likvidžias priemones, išleidžiant SST. Paskutiniai SST skirti oficialių valiutinių rezervų papildymui, mokėjimo balanso saldo padengimui. Šalis, turinti sąskaitoje SST, gali pirkti konvertuojamą valiutą iš kitų SST sistemos narių. TVF kontroliuoja nustatyto limito laikymąsi SST operacijose. SST operacijos suteikia šalims galimybę padengti mokėjimo balanso deficitą. 2) TVF yra “vadovas” Vakaruose, nustatant aukso demonetizaciją, Vakarų šalių vaidmens susilpnėjimą pasaulinėje valiutos sistemoje. Pagal III Statutą, kiekviena šalis įstodama į Fondą, turėjo sumokėti 25proc. kvotos auksu arba 10 proc. oficialių jos aukso – dolerių rezervų vertės, priklausomai nuo to kuris dydis mažesnis. Visos šalys – narės turėjo išreikšti savo valiutos paritetus atitinkamu aukso kiekiu. Pagal naujai, 1978 m. įsigaliojusią Sutartį, TVF šalys-narės negali naudoti aukso kaip jų valiutos vertės išreiškimo priemonės, lygiai taip pat ir jų valiutinių paritetų. 25 proc. kvotos įnašą auksu pakeitė įnašas SST bei konvertuojama valiuta. 3) TVF vykdo tarpvalstybinį valiutinių kursų režimų reguliavimą. Pagal TVF įstatą, nustatantį Breton Vudo valiutų sistemos principus, TVF kontroliuoja Fondo patvirtintų oficialių aukso ir valiutų paritetų apsaugą, o taip pat sankcionuoja jų pakeitimus. Šiandien galiojančiame valiutų kurso reguliavimo įstate, šalių-narių įsipareigojimai nėra apibrėžti. Tai suteikia šalims tam tikrą laisvę, priimant savo sprendimus konkrečioje srityje. Pagal Įstatą TVF gali tvirtinti, kad tarptautinė ekonominė situacija leidžia vesti plačią valiutų reguliavimo sistemą, besiremiančią stabiliais, bet keičiamais paritetais. Tokioje sistemoje, leidžiami paritetų nuo rinkos valiutų kurso nukrypimo limitai siekia + - 4,5 proc.. Pereiti į šią sistemą galima tik sutikus šalims-narėms, turinčioms balsų daugumą (85 proc.), t. y. praktiškai sutikus JAV bei Europos Sąjungos šalims. 4) Ryškia TVF veiklos reguliavimo pakraipa, tampa valiutinių apribojimų likvidavimas. Statuto sutartyje TVF reglamentuoja valiutinių rinkų funkcionavimo mechanizmą, valiutinių operacijų režimą. Valiutiniai apribojimai leidžiami tik 2 atvejais: a. Pagal XVI Statuto įstatą, valiutinius apribojimus gali saugoti arba nustatyti, pereinamuoju laikotarpiu, nauji TVF nariai, o šio periodo pratęsimas nenustatytas. b. Fondo oficialus pareiškimas apie tam tikros valiutos deficitą suteikia, po konsultacijos su Fondu, bet kuriai šalia – narei teisę įvesti laikinus šios valiutos operacijos apribojimus. 5) TVF dalyvauja tarptautinių valiutinių-kreditinių santykių, suteikiant šalims kreditus, reguliavime bei atlieka tarptautinio kreditavimo koordinatoriaus vaidmenį. Pavieniai komerciniai bankai įžiūri Tarptautiniame valiutos fonde garantą, gauti pelnui bei instrumentams, pagrįstiems jų kreditinės veiklos šalyse-skolininkėse, išplėtimu. TVF, lyginant su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, aktyviai dalyvauja besivystančių šalių, tokių kaip Rytų Europos šalys, Rusija ar kt., užsienio skolų reguliavime. 6) TVF pastoviai prižiūri šalių-dalyvių makroekonominę politiką bei pasaulinės ekonomikos padėtį. TVF renka visą informaciją, liečiančią atskirų šalių bei pasaulinių ūkių procesų visumą. Ši informacija apima ekonominio augimo ir pinigų apyvartos kainų dinamikos, importo-eksporto prekių, paslaugų kapitalo, mokėjimo balanso padėties, oficialių aukso ir valiutinių rezervų, pramonės, aukso importo-eksporto, užsienio kapitalo investavimo, valiutos kurso judėjimo ir daugelio kitų funkcijų duomenis bei kruopštų jų apribojimą. Šalys-narės neturi teisės kliudyti TVF gauti šiuos duomenis. Jos privalo konsultuotis su TVF makroekonominės ir valiutinės politikos klausimais. Per savo egzistavimo laiką TVF virto tikrai universalia organizacija bei gavo svarbiausio organo, tarptautinių valiutinių-kreditinių santykių reguliavime, pripažinimą. Taip pat buvo pripažintas tarptautinio kreditavimo autoritetiniu centru bei valstybių kreditavimo srautų ir šalių-skolininkių mokumo garanto koordinatoriumi. Be to TVF pradeda užimti svarbią poziciją Didžiojo septynetuko sprendimų realizavime, tampa pagrindine, besiformuojančios pasaulio ekonomikos reguliavimo sistemos, grandimi. TVF užsirekomendavo save, kaip aktyviai veikiančiu pasauliniu valiutiniu institutu, sukaupė daug ir naudingos patirties. Žinoma, kaip ir bet kuri kita tarptautinė organizacija, TVF tampa ne tik bendradarbiavimo arena, bet ir nacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencija. JAV jau nebeturi monopolinės galios, nustatant Fondo politiką. TVF ir JAV turi derinti savo elgseną su pagrindinėmis Vakarų Europos valstybėmis bei Japonija. Vis didėja besivystančių Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos įtaka TVF. Aktyviau pradeda reikštis Rusija ir kitos buvusios TSRS šalys. 2.5. TVF veikla ir jos perspektyvos Lietuvoje Lietuvos Respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudarė 69 mln. SST (apie 95 mln. JAV dol.). Pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidėjo 50proc. ir sudarė aie 103,5 mln. SST (apie 134,55 mln. JAV dol.). Šiuo metu Lietuvos kvota lygi 144,2 mln. SST. Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF buvo reikalingas dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1. Dalyvavimas Fonde garantavo techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą (taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą). 2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde pasitarnavo kaip geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių. Pirmojoje 9-tojo dešimtmečio pusėje TVF vaidmuo buvo ypač svarbus. Formuojant užsienio valiutos atsargas, finansuojant mokėjimų balanso poreikius bei įgyjant galimybę pasinaudoti kitų organizacijų narystės privalumais ir ištekliais buvo išnaudotos visos Fondo kompetencijos sritys. Vėliau TVF patarimai ir formalus pritarimas šalies ekonominei politikai tapo svarbiausiu bendradarbiavimo elementu. Iki dabar Lietuva su TVF yra sudariusi penkias finansinio bendradarbiavimo programas. Jos buvo ypač reikšmingos vykdant ekonominės transformacijos procesą, įveikiant problemų bankų sistemoje 1995 – 1996 m. pasekmes, neutralizuojant 1998 m. Rusijos finansų krizės sukelto šoko poveikį ekonomikai bei konsoliduojant vyriausybės stojimo į ES ir NATO pastangas. Dėl specifinės Lietuvos ekonominės politikos sandaros, kuriai būdingas didelis einamosios sąskaitos deficitas, fiksuotas valiutos kursas, laisvas kapitalo judėjimas ir finansinio sektoriaus liberalizavimas be TVF programų Lietuvos ekonomika būtų buvusi žymiai jautresnė įvairiems šokams. 2003 m. kovo 29 d. pasibaigus paskutiniajai (penktajai) finansinio bendradarbiavimo su TVF programai, Lietuvos Vyriausybė nėra linkusi sudaryti naujų susitarimų. Tačiau, ir ateityje Lietuvai bus naudinga bendradarbiauti su Fondu, įgyvendinant tarptautinius standartus ir kodeksus, kurie yra etaloninės politikos ir valdymo pavyzdžiai, bei atliktos Finansų sektoriaus įvertinimo programos siūlymus. Konsultacijos pagal TVF susitarimų IV-jo straipsnio procedūras kartu su globalios ekonomikos priežiūros rezultatais turėtų būti naudingi koreguojant Lietuvos ekonominę politiką ir taikant tarptautinius finansinės veiklos standartus ir etaloninės finansų bei ekonominės politikų principus. Tenka pripažinti, kad TVF kaip ilgalaikių finansų išteklių teikėjo šaliai vaidmuo, atsivėrus pasaulio finansų rinkoms, neteko svarbos. Šiuo metu TVF finansinė parama būtų reikalinga tik tuo atveju, jei dėl išorės ar vidaus šalies ekonomikos sukrėtimų užsienio kreditoriai nustotų tikėti valstybės mokumu. Nors finansinės paglabos poreikis sumažėjo, tačiau techninė pagalba ir toliau yra svarbus informacijos ir kvalifikacijos kėlimo šaltinis valstybės tarnautojams. IŠVADOS Remiantis darbe išdėstyta medžiaga, galima daryti tokias išvadas: 1. TVF – globalinio masto tarptautinė finansų organizacija, šiuo metu vienijanti 184 šalis. Ji įkurta po Antrojo pasaulinio karo siekiant sukurti daugiašalę atiskaitymų sistemą tarp jos valstybių-narių ir pašalinti valiutinius apribojimus, stabdančius pasaulinės prekybos plėtrą. 2. Tarptautiniai finansų santykiai yra labai dinamiški. Todėl dažnai TVF teko prisitaikyti prie kintančių veiklos sąlygų. Buvo įvykdyti trys pradinės TVF sutarties straipsnių pakeitimų serijos – 1968 – 1969m. sukurtas Specialių skolinimosi teisių mechanizmas, 1976 – 1978 m. Jamaikos valiutų sistema pakeitė iki tol galiojusią Breton Vudo valiutos sistemą ir 1990 – 1992 m. priimti nutarimai dėl sankcijų įvedimo šalims-narėms, neįvykdžiusioms finansinių įsipareigojimų fondui. 3. TVF veikia pagal akcinės bendrovės principą – lemiamą balsų daugumą turi šalys, kurių lėšų indėlis į Fondą didžiausios. Daugiausiai įtakos Fondo sprendimams turi JAV, Europos Sąjungos šalys, Japonija – t. y. stipriausiai išsivysčiusios šalys. 4. TVF kapitalo išteklius sudaro valstybių-narių įnašai – kvotos, taip pat jis turi galimybę padidinti savo kapitalą iš pasiskolintų lėšų pagal Generalinę paskolų sutartį bei Naujas paskolų sutartis. 5. Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų srityje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius ir vidutinės trukmės kreditus mokėjimo balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos sukūrimą. 6. Be tiesioginės finansinės paramos, Fondas padeda sudaryti sutartis dėl pagalbos šalims-narėms, bendradarbiaujant su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Pasaulio banku, taip pat su privačiais komerciniais bankais ir atlieka finansų tarpininko vaidmenį. 7. TVF teikia patarimus savo nariams dėl ekonominės ir finansinės politikos, skatina veiksmų koordinavimą tarp didžiausių industrinių valstybių, teikia techninę pagalbą bankų, mokėjimų balanso, mokesčių ir kitais finansiniais klausimais. 8. TVF remia ilgalaikes ekonomines reformas, turi teisę sudaryti Specialias skolinimosi teises, tarptautinį fondo rezervą, teikia kreditus savo nariams, siūlo koncesinius kreditus valstybėms jų struktūrinio reguliavimo laikotarpiu, nustato skolinamuosius išteklius pagal kiekvienos narės kvotą arba turimą kapitalą, turi teisę pasiskolinti lėšų iš oficialių kreditorių finansų ištekliams papildyti. 9. Be finansinio veiklos pobūdžio, TVF organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus, suteikia valstybėms-narėms techninę pagalbą mokesčių ir pinigų politikos srityje. Be to, Fondas rengia specialistus finansų ministerijoms ir bankams. 10. Stengdamasis lanksčiau reaguoti į besikeičiančius vis daugėjančių narių poreikius, TVF išlieka efektyvia jėga tarptautiniuose valiutos reikaluose. Organizuoja masines pagalbos kampanijas besivystančioms šalims, sunkiai pereinančioms iš planinės rinkos į rinkos ekonomiką. Ir toliau teikia pagalbą vargingiausioms šios organizacijos narėms, kuriančioms sąlygas ekonomikai plėtoti. 11. TVF dėka, pereinamuoju iš komandinės į rinkos ekonomiką laikotarpiu Lietuvos ekonomika augo, buvo vis labiau pasitikima jos ekonominių reformų programa, o TVF nuomonė turėjo nemažą įtaką kitų finansinių organizacijų sprendimams. Šį augimą įrodė sumažėjusi infliacija, Lietuvos ekonomikos gebėjimas atsigauti po 1995 – 1996 m. bankų krizės bei 1998 m. Rusijos finansų krizės sukelto šoko. Padedant TVF, Lietuvos Vyriausybė įvykdė stambias struktūrines reformas ir ėmėsi priemonių, skirtų sureguliuoti mokesčių ir jų administravimo, visuomeninių išlaidų valdymo, biudžeto, socialinio saugumo tinklo kūrimo, privatizavimo, bankų sistemos kūrimo, kainų ir konkurencijos politikos, prekybos politikos, komercinės veiklos įstatymų kūrimo bei ekonominės statistikos sričių veiklai. 12. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjunga finansinė TVF parama tampa mažiau aktuali, tačiau išlieka poreikis techninei paramai, apimančiai konsultacijas finansų klausimais, specialistų rengimą ir tarptautinių finansinės veiklos standartų pritaikymą. Literatūra 1. Articles of Agreement of the International Monetary Fund. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandis 17 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!